Donaldas Kajokas. „Apie tragediją“ (6.5 tema)

Argi čia gyvenimas, ponia? Tikra tragedija!

IŠ NUGIRSTO POKALBIO

Pakalbėkime apie menų meną, gyvenimo situacijų karalienę, jos didenybę Tragediją.

Kas ji?

Tai situacija, iš kurios nėra išeities: gyventi neįmanoma, mirti nepakeliama, o bandyti balansuoti ant ribos – tai tyliai, tačiau nesulaikomai eiti išproto. Visos durys užrakintos, visos galimybės išnaudotos, visos bambagyslės, siejusios tave su artimaisiais, su gyvybe, su Visata, nutrauktos. Tačiau tai anaiptol ne gimimas…

Ši situacija bus tragedija netgi tada, jei nežus nė vienas žmogus, nebus pralietas nė lašelis kraujo. Vis dėlto gyvenimo ir mirties, augimo ir puvimo, buvimo ir nebūties klausimas užgrius subjekto (asmens, žmonių grupės, netgi tautos) pečius visu svoriu, didybe, beviltiškumu.

Tai kosminė situacija, nulemta ir sumodeliuota jėgos, kur kas galingesnės už žmogaus intelektą. Lemties taurę privalu išgerti ligi dugno, ligi paskutinio lašelyčio, nesvarbu, kokiu nežemišku kartumu jis nutvilkys gomurį – mirties, pragaro, siaubingo prakeiksmo, nešlovės, visiško užmiršimo, ištrynimo iš artimiausio žmogaus atminties.

Dar senovės Graikijoje buvo sakoma, kad tragedija – meno viršūnė. Jei kūrinys tikrai yra tragedija, tragedija iš esmės, visa savo energetika, gilumine struktūra (ne vien paantrašte), tuomet tai ženklas, kad pats Dangus pasirinko menininką savo planų įgyvendintoju, minčių reiškėju, pakėlė jį kaip fleitą prie žvaigždėtų lūpų ir sugrojo juo tobulą struktūrą – absoliučią situaciją, situaciją be išeities, taigi – jau kaip ir be ribų…

Tragedinės situacijos dieviškumas ir yra tas, kad ji, būdama siaubinga, nepakeliama, beveik neįmanoma, drauge yra ir tokia, kad, išgėrus taurę iki dugno, atveria skaidrią potragedinę erdvę, būseną, kai po pragariškos liūties pasidaro tiesiog neįtikėtinai lengva kvėpuoti, pasaulis tampa paprastas, aiškus, nelauktai tobulas. Toks, koks būna tiktai po Didžiosios Išpažinties.

Tas, kuris išlieka kad ir be gyvybės ženklų, tačiau nesulaužytas, įgyja galią prisikelti, išbandymas tragedija praveria jam vartus į didžiąsias paslaptis, į dvasios pasaulį, į akis išsibadžiusio Edipo skaidrųjį prisipažinimą: „Aš sprendžiu, kad viskas yra gera“.

Iš esmės visi žmogaus sielos proregiai, lemtingieji atsivertimai, nubudimai, satorialinės būsenos, ekstaziniai nuskaistėjimai įmanomi tik potragedinėje erdvėje. Nes būtent tragedija, toji padėtis be išeities, gal tik ir gali parodyti išeitį. Mat skatina žmogų ne gudragalviauti, o tiesiogiai išgyventi kosminę misteriją, sutapti su ja. Tai ir yra tragedinis katarsis. Gyvenime jis patiriamas itin retai, nors ir teatre vargu ar dažniau. Išgyvendamas šią būseną, žmogus priartėja prie savęs, savo dvasios slėpiniuose išvysta realų tragedijos personažą, herojų, kuris patiria potragedinės erdvės katarsį, ar bent jau ima nujausti, kad toks tikrai egzistuoja, nelaiko silpnapročiu ar pamišėliu to, kuris ištaria: „Sprendžiu, kad viskas yra gera“. Viskas, kas beištiktų.

Be to, tragedijoje veikia ne sąmonės dalelė, o totalus žmogus – su visa savo dabartimi, praeitimi, atmintimi-vaizduote. Į tą kosminę misteriją įsukamas ne tik individas, bet ir jo šeima, tauta, rasė. Padėtis be išeities nusitęsia visomis linkmėmis: į priešistorę, į šią akimirką, į ateities „būti ar nebūti“. Į Viduramžių Dãnijos karalystę ir į modernų suvokimą, jog jokios Danijos išvis nėra. Pasitelkęs visą savo intelektą, tragedijos neišprotausi, nesumodeliuosi, veikiau kartais ji tave „sumodeliuos“…

Ir dar. Tobula tragedija – tai iškiliausių dvasios galiūnų, gal net didžiųjų religijų pradininkų gyvenimo atkartojimas, suspaustas, taškan sukoncentruotas jų žemiško buvimo modelis. Pavyzdžiui, ar negalima sakyti, kad Kristaus gyvenimo baigtis – tragedija („Atitolink nuo manęs šią taurę!“), o Prisikėlimas – švari potragedinė erdvė, kurioje viskas išspręsta, aišku, misija baigta: Vartai atviri, pro juos gali eiti (įeiti? išeiti?) visi. Aiškiau, prikišamiau, vienprasmiškiau parodyti tuos Vartus, pačią Išeitį, jau neįmanoma. Kas jos nepastebi, vadinas, tam dar neleista pastebėti. Ne tas kelio tarpsnis, ne ta dvasios sklaidos pakopa, ne ta troškimo jėga. Tasai žiūrėtojas gal dar tebemato Abraomą, sunkiu žingsniu einantį aukoti savo vienatinį sūnų Izaoką. Siaubingą to ėjimo momentą. Ir nežino, kas bus toliau. Nežino net – ar išvis kas nors bus. Tai dar ne Vartai, bet jau tragedijos ir tikėjimo prieigos.

Raudot, baimintis, džiūgaut, pajutus, jog patekai į tragedijos verpetą? Sena teisybė: nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Be to, nesunku ir suklysti, sudirgusius nervus, elementariausią ašaringą atvejį ar staigesnį likimo vingį pavadinti tragedija. T. y. kančios šaltiniu, bausme, o ne dovana.

Bet juk tragediją reikia užsitarnauti.

O jūs kaip manot, ponia?