Pokyčiai lietuvių prozoje
Pokalbį apie lietuvių smulkiąją prozą pradėsime nuo Žemaitės ir Vinco Krėvės kūrybos aptarimo. Žemaitės „Marti“ ir V. Krėvės „Skerdžius“ laikomi apsakymais, nors apimtimi abu šie kūriniai artimi stambiajai prozai priklausančiam apysakos žanrui. Tad nebūtų klaida juos pavadinti ir apysakomis. Šiuos du kūrinius pateikiame greta, nes norėtųsi juos palyginti. Lyginimo priežastis – ne žanrinių formų gretinimas, o tematikos, vertybinių pokyčių stebėjimas XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės lietuvių literatūroje. Taigi aptardami žanrines kūrinių savybes kalbėsime ir apie kaimo vaizdavimo pokyčius: Žemaitės apsakymo „Marti“ pagrindinė veikėja Katrė nesusitaiko su šiurkščiais, žmogų gniuždančiais apsileidusių kaimiečių įpročiais, stengiasi keisti santykius, praskaidrinti varganą buitį, o V. Krėvė po poros dešimtmečių tarsi pasuka atgal: iš apsakymo „Skerdžius“ matyti, kad naujovės griauna tradicinę gyvenseną santarvėje su gamta, ardo bendruomenės ryšius. Kai prakutęs ūkininkas nukerta tradicinės pasaulėjautos simboliu tapusią liepą, miršta ir tai pasaulėjautai atstovaujantis skerdžius.
Vadovėlyje pateikiame „Marčios“ ir „Skerdžiaus“ ištraukas, bet siūlome perskaityti šiuos kūrinius ir atsakyti į jų visumą aprėpiančius klausimus.
Norint suprasti tekstą būtina jį sieti su kontekstù. Kontekstai būna įvairūs: istòriniai, kultūriniai, literatūriniai, kalbiniai ir kt. Jau esame minėję, kad kūrinį lengviau suprantame atpažinę jo žanrą, o tai reiškia, kad tekstą siejame su literatūriniu žanro kontekstu. Kūrinyje minimus istorinius įvykius geriau suprasime pasidomėję istoriniu kontekstu, t. y. kas tuo metu iš tiesų įvyko. Prieš pradėdami skaityti apsakymą „Marti“ aptarsime Žemaitės biografiją ir kūrybinį kelią, nes šis istorinis, kultūrinis, kartu ir literatūrinis kontekstas padeda suprasti, kodėl autorė vaizduoja būtent tokius įvykius, paaiškina jos požiūrį į veikėjus. Kai skaitysime V. Krėvės apsakymą „Skerdžius“, domėsimės ne tik rašytojo biografija, bet ir tyrinėtojų surinkta medžiaga apie galimus pagrindinio veikėjo prototipus, kuriais remiantis sukurtas skerdžiaus Lapino paveikslas.
Žemaitės gyvenimas ir kūryba
Būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė gimė 1845 m. birželio 4 d. nusigyvenusių bajorų šeimoje. Tėvas, Bukañtės dvarelio netoli Plùngės urėdas, atliekamu nuo darbų laiku savo keturias dukteris mokė skaityti, rašyti lenkiškai ir šiek tiek rusiškai, kad skirtųsi nuo baudžiauninkų vaikų. Dvylikos metų Julija buvo atiduota į dėdienės dvarelį, ir ten prabėgo gražiausi jos jaunystės metai. Ji dirbdavo namų ruošos darbus ir sykiu mokėsi prancūzų kalbos, geografijos, aritmetikos, „visokio mandagumo, apsiėjimo, manieros, šokių“, susipažino su didžiąja literatūra – skaitė lenkų poetų eiles, Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“. Kitaip nei namie, pas dėdienę lankydavosi garsūs dvarininkai ir kiti išsilavinę žmonės, per jų pokalbius galėjo išgirsti įdomių savo krašto kultūros faktų. Dėdienės dvare ji sužinojo apie 1863 m. sukilime dalyvaujančių bajorų susidūrimus su rusų kariuomene, slaugė sužeistuosius, klausėsi kalbų apie laisvę ir lygybę. Vėliau tarnaudama Džiùginėnų dvare sutiko jauną eigulį Lauryną Žymantą, ką tik praūžusio sukilimo dalyvį, baudžiauninkų sūnų. Mylėti bedalį, vienišą žmogų ir kartu vargą vargti bajoraitei Julijai atrodė kilnus pasiryžimas.
Po vedybų prasidėjo Žymantų šeimos vargai: savos žemės, namų neturėjo, todėl teko nuomotis ūkius, kilnotis vis į kitą vietą, kol galų gale įsikūrė Ušnėnuose. Ūkio darbai, nepritekliai, daug vaikų, šeimyniniai barniai, vyro pomėgis medžioti, gerai paūžti tapo sunkiu išbandymu. Vienintelis gyvenimo pragiedrulis būdavo kur nutvertas laikraštis ar knyga. Ir už tai jai kliūdavo – be reikalo žibalą eikvojanti skaitydama ar rašydama.
Julijos Žymantienės gyvenimas pasikeitė, kai susipažino su kaimyno ūkininko sūnumi Povilu Višinskiu (1875–1906) – gimnazistu, vėliau Peterbùrgo universiteto studentu. Namie atsirado slaptų lietuviškų laikraščių „Aušra“ ir „Varpas“ numerių. Atnaujinus pažintį su didžiąja literatūra, ėmė rastis vis daugiau knygų. Laurynas baiminosi žandarų šniukštinėjimo ir kratų, mat už lietuvišką spausdintą žodį po sukilimo valdžia griežtai bausdavo. Tokio Julijos atsidavimo knygoms nesuprato giminaičiai, apkalbinėjo kaimynai, bet niekas negalėjo atgrasyti nuo skaitymo.
To meto slaptoji lietuviška spauda, ypač pagrindiniai laikraščiai „Varpas“, „Ūkininkas“, nuolat ragino lietuvius įsitraukti į kultūrinį gyvenimą, kvietė bendradarbiauti – rašyti bet kuriomis temomis, tik kad lietuviškai. P. Višinskio padrąsinta J. Žymantienė imasi plunksnos, ir 1894 m. pabaigoje „Tikrajame Lietuvõs ūkininkų kalendoriuje“ išspausdinamas jau beveik penkiasdešimtmetės septynių vaikų motinos pirmasis apsakymas „Rudens vakaras“. Į lietuvių literatūrą ateina rašytoja Žemaitė (slapyvardį pasiūlė kalbininkas Jonas Jablonskis).
XIX a. pabaiga Žemaitei – sunkių išgyvenimų ir kūrybinio polėkio metas. 1897 m. mirė sunkios ligos iškamuotas vyras, ir visi ūkio darbai užgulė našlės pečius. Kaip vėliau prisiminė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), Žemaitė „atrodė sumenkusi, suvargusi. Iš jos trobelės kiekvienos kertės žvelgė skurdas.“ Bet jau baigiamas šešių apsakymų ciklas „Laimė nutekėjimo“, galvoje naujas sumanymas sukurti scenos veikalų. 1898 m. ji rašo P. Višinskiui: „Dabar ilsėsiuos ir skaitysiu, nes gerą progą turėsiu žąsis ganydama, o rašyti tik beprieinu vakarais, tankiai snausdama paišau.“
1904 m. atgavus spaudą, Žemaitė ėmėsi publicistės plunksnos, rašė straipsnius aktualiomis temomis, lankėsi pirmose lietuvių dailės parodose. Rašytoja domėjosi moterų teisėmis, 1907 m. dalyvavo pirmajame moterų lietuvių suvažiavime Kaunè, 1908 m. – Rùsijos moterų suvažiavime Peterbùrge. Žemaitė nesibaimino didelės auditorijos. Jos sakomos kalbos, skaitomos paskaitos stebino pasitikėjimu savimi ir nuoširdumu.
Bendravimą su Žemaite per moterų suvažiavimą yra aprašiusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė:
O kai pradėjo kalbėti, kai suskambo žemaitiški garsai, kai ėmė kristi į galvas ir širdis jos sakomos tiesos, – matei salėje įtempimą ir susijaudinimą. Daug kas ir nežinojo, kad kalba jau pagarsėjusi rašytoja, – dalyvių akys matė kaimietę moterį, džiugiai žiūrėjo į tikrą savo atstovę ir didžiavosi: „Štai kaip mes galime, kaip mes mokame pasakyti...“ Ypač buvo žavinti Žemaitės laikysena. Paprastumas ir kuklumas. Tas tylus, kuklus savo vertės žinojimas visados skyrė ją iš kitų tarpo. Ji nesikarščiuodavo, nepuldinėdavo, bet jos ramume jautei karštą jėgą. Atsimenu jos šypseną: tame ryžtingų bruožų veide pasirodydavo tokia švieselė, daugiau skruostuose ir akyse negu lūpose, – lūpos dažniau suvirpėdavo vidujinės ironijos atošvaiste. Jos šypsenoje jautei naujos minties užuomazgą, ir tai buvo didžiausias to veido žavumas. Žiūrėdamas į ją, stebėjai visų pirma tiesumą, ryžtingumą ir tikėjimą žmogumi.Apie 1912 m. rašytoja apsigyveno Vilniuje ir visa galva pasinėrė į visuomeninę veiklą. Ją traukė žmonės, judrus miesto gyvenimas, teatrai, labdaros vakarai. Nei pablogėjusi sveikata, nei nuolatiniai rūpesčiai dėl vaikų ir anūkų (vis graužėsi, kad neišleido vaikų į mokslus), nei gyvenimas pas svetimus žmones netemdė jai nuotaikos. Visada trykštanti energija, linksma, ji kartu su jaunimu galėdavo šokti visą naktį.
Pirmąjį pasaulinį karą Žemaitė suvokė kaip didelę nelaimę, dalyvavo Vilniaus lietuvių komiteto nukentėjusiesiems nuo karo šelpti veikloje, vadovavo prieglaudai – prižiūrėjo šešiasdešimt vaikų ir septyniolika motinų.
1916 m. ji su keliais kitais lietuviais išvyko į Jungtinès Amèrikos Valstijàs rinkti aukų nukentėjusiesiems nuo karo. Penkerius metus rašė straipsnius į Amerikos lietuvių laikraščius, važinėjo po lietuvių kolonijas, dalyvavo susitikimuose. Nors vargo mažiau nei tėvynėje, jautėsi vieniša, nepritapusi, svetima. Bet gyvas Žemaitės būdas, mokėjimas bendrauti, paprastumas stebino Amerikos lietuvius. „Keisčiausia, kad ją – tokios kuklios, languota skarele ryšinčios, paprastos kaimietės išvaizdos moterį – kartais rasdavome tuo pačiu laivu plaukiančio anglų rašytojo, vokiečio inžinieriaus ir poros prancūzų kompanijoje. Žemaitė kažką su jais kalbėjo ir visi linksmai juokėsi“, – prisimena kartu keliavę lietuviai.
Grįžusi į Lietuvą, Žemaitė paskutinį kartą aplankė gimtąsias vietas Žemaitijoje ir apsistojo pas draugus Marijámpolėje. Rūpesčiai nuginė į Kaũną – reikėjo rasti butą anūkui Liudvikui. Grįždama peršalo, susirgo. 1921 m. septyniasdešimt šešerių rašytoja mirė. Palaidota Marijampolėje.
„Tikrajame Lietuvõs ūkininkų kalendoriuje“ pasirodžius pirmajam apsakymui, Žemaitė pažadėjo P. Višinskiui parašyti daugiau. Netrukus viena po kitos radosi kaimo žmonių istorijos. Tą apsakymų ciklą Žemaitė pavadino „Laimė nutekėjimo“. Jame rašytojos žvilgsnis krypsta į moteris, kurioms lemta patirti ne tik šeimos džiaugsmų, bet ir karčią marčios dalią. Vienas apsakymas taip ir pavadintas – „Marti“.
Žemaitė rašė su įkvėpimu – juk gerai pažino sunkų moters gyvenimą. Ciklo apsakymus laiškuose P. Višinskiui švelniai vadino laimėmis ar laimelėmis, matyt, užjausdama vaizduojamas moteris ir kartu išgyvendama jų likimą.
Drąsius savo jaunystės sprendimus ir savarankiško gyvenimo pradžios negandas Žemaitė aprašė „Autobiografijoje“. Aprašyti savo gyvenimą Žemaitę ragino dar P. Višinskis, tačiau tada, spausdindama pirmuosius savo kūrinius, ji visaip šio darbo kratėsi, teisinosi, kad savo gyvenimą sudėjo į apsakymus. Sulaukusi daugiau nei septyniasdešimties ir atsidūrusi toli nuo namų, Amerikoje, Žemaitė vėl grįžo prie minties parašyti autobiografiją. Amerikoje parašė mažiau nei pusę kūrinio, grįžusi į Lietuvą šiek tiek papildė, bet taip ir nesuspėjo baigti – rašymas nutrūko prie stipriausio išgyvenimo – pirmojo lietuviško laikraščio skaitymo. Beje, autobiografijoje minimas ir jos kūrybos įkvėpėjas, skatintojas P. Višinskis, švelniai vadinamas Poviliuku.
Žemaitės „Autobiografija“
Perskaitykite kelias Žemaitės „Autobiografijos“ ištraukas ir atsakykite į klausimus.
Taip vis ponas Laurynas atsimindamas pasakojo vargšų baudžiauninkų visokius vargus ir skriaudas, sykiu ir savo skausmus. Tankiausiai nusiskundė, kad jo niekas neužjaučia, niekas nemylėjo ir nemyli. Negana gyvenimas kartus, sunkūs darbai, vergija nuo pat mažystės, dargi ir širdies tuštuma slegia: niekur prisiglausti, niekam pasiskųsti...
Tokiais nusiskundimais įgijo mano simpatiją, pasigailėjimą: norėjau jį paguosti. Jis taipgi mane suprato ir stengėsi kaip galėdamas tankiau susieiti, pasikalbėti. Netrukus jau ir apie vedybas ėmėm projektuoti. Bet jis vis dejavo, kad mano tėvai bajorai neleis manęs už mužiko.
Prižadėjau nežiūrėti nė kokių neleidimų ir sutinku už jo tekėti vien dėl to, kad mužikas ir likimo skriaudžiamas.
Man rodėsi – kažkoks didelis pasišventimas iš mano pusės nutekėti už tokio nelaimingo žmogaus.
Sužinoję ponai be galo mane gyniojo, atkalbinėjo, sakė:
– Mužikas, neturtėlis, nemokytas, prapulsi tu už jo...
Ponas dargi norėjo jį nuo vietos atstatyti, bet nerado priežasties prisikabinti.
Tuomi dar didžiau mane pririšo prie jo.
<...>
Mano tėvas buvo pirkęs du valakus žemės su apgriuvusiais trobesiais; ant tos žemės davė mums lig laikinai ūkininkauti. Mano vyras nuo savo motinos ir brolio (tėvas jau miręs) gavo pradžiai dalies gyvulių po plauką ir duonos, kol savo sulauksim.
Čia ir prasideda mano vargeliai, rūpestėliai.
Didžiausia bėda – reikia anksti keltis. Dvare miegojau iki septynių, kartais dar vėliau... Čia vėliausiai reikia ketvirtoj keltis. Širdis dreba iš lovos išlipus, net karves milždama imu snausti. Nusipirkom žąsų su žąseliais, tie cypia – reikia anksti išleisti. Paršeliai – žviegia... Ogi pusrytį kaisti... Dargi pamislyti11 reikia, ką virti: nei bulbių, nei batvinių, nei kopūstų. Vien tik miltai, kruopos, lašinių truputis ir pienas. Kruopos, košė, putra – visas valgis. Tenka duoną kepti, išminkyti – sunku. Nešk medžius, kurk pečių14 – nežinau karščio: duona tai sudegusi, tai nedakepusi15, vyras raukosi. Virti taip pat: tai be druskos, tai persūdžiusi arba prisvilusi. Pieną subaltinu į kruopas, putrą; rūgusį suvalgome, nė sviesto krisleliui grietinės negaliu sutausoti.
11 Mislyti (senoji svetimybė iš lenkų k. – myśleć) – galvoti, manyti, mąstyti.
14 Pẽčius (senoji svetimybė iš gudų k. – peč’) – krosnis, duonkepis.
15 Nedakẽpusi (netaisyklinga forma su nelietuvišku priešdėliu da-) – neiškepusi.
Karvės pieno mažai teduoda: ganyklos prastos, o namie – nėra kuo pašerti.
Paršeliai sublogo – nėra grūdų: miltus reikia duonai skysti. Kiaulėms reikia žoles rinkti patvoriais – dilgėlės rankas ėda, reikia kapoti žoles – rankos pavargsta; vandenį iš šulinio į kalną nešti...
Troba be grindų: šluojant pridulka lygu malūne. Langai apiburbėję, negalima nė nugramdyti. Susidėvi baltiniai, reikia skalbti, velėti...
<...>
Maž kas pavasarį reikėjo mantą į vežimus susikrovus, ir gyvuliais varini danginomės į naują vietą, tikėdamos atrasti geresnius patogumus, didesnę laimę. Bet niekur miltų kalnų neradom – tos pačios bėdos, tie patys vargų vargeliai... Tai bulbės supuvo, tai rugiai prapuolė ar vasarojus neužderėjo, ar nupjautas sudygo. Tai ganyklos prastos ar pašaro mažai... Koks gyvulys krito ar iš mažųjų koks nunyko... vis trūksta, vis galo su galu negalima suvesti.
Mano vyrui rodosi, jog aš ne gaspadinė, per tai nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim pralobti. Bet sykiu paėmus – abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški ir nepapratę prie sunkaus darbo. Kankinamės, vargstame lygu žiurkės po išrūgas.
<...> Prie visų sunkumų, rūpesčių ir nesmagumų prisiduria dar ilgesys: nieko o nieko negalima žinoti iš platesnės padangės... Vieni tik pletkai, bobų plepalai, smulkmenos, barniai ar juokai... Čia pat kasdieniniai, naminiai ar kaimyniški prietykiai17 artimi mus tepasiekia. Nei laikraščių, nei tolimesnių visuomenės žinių... Pagaliau nė knygos nė kokios, be maldaknygės, paskaityti. Nuobodu, pakyru po tas paprastas smulkmenas, po darbus, po vaikus, lygu po pakulas painiotis. Surišta, surakinta vaikais, kasdien ir kasdien be kokios atmainos darbas, triūsas, tos pačios smulkmenos taip pagriso, rodos, kaip nors nusikračius, pašokus lėktum lėktum, kur akys neštų...
17 Prietykis (vertinys iš lenkų k. – przypadek) – atsitikimas, nuotykis.
<...> visuomet ilgėjaus skaitymo, bet man visur trūko knygų; kame tik galėjau gauti, skolinau skaityti, bet tankiausiai gavau tikėjimiško turinio, kurias mano sesuo gaudavo nuo kunigų ar pirkdavo pati davatkiškas ir man kišdavo visokių „dangus“ ir „peklas“.
Perėjus pas brolį, susipažinau su kaimynais dvarponiais. Jie paįdomavo manim: iš kur aš taip gerai lenkiškai kalbu? Aš pasinaudojau ir gavau lenkiškų knygų pasiskaityti; apie lietuviškus raštus nesirūpinom. Užginti lietuviški, ir gana. Dargi savo vaikus mokiau lenkiškai skaityti ir rašyti.
Mūsų sodžiaus vieno kaimyno vaikas buvo Šiaulių gimnazijoj. Mums čia perėjus, dar pirmoj klasėj tebuvo. Parvežtas vasarą namo ar ant švenčių, vis su mano vaikais žaisdavo, lakstydavo. Žiūrint į vaikus, mano širdį skausmas raižė:
– Kodėl aš negaliu savo vaiko leisti į gimnaziją?
Išvažiuojant į Šiauliùs Poviliukui, vienas šio, kitas to prašo nupirkti – duoda pinigų, ir aš prašau, kad paskolintų kur kokią knygą man pasiskaityti.
Kelis sykius parvežė porą knygų; man perskaičius, vėl nuvežė. Vis lenkiškas tegavo.
Pradėjo eiti gandas, kad Prūsuose spausdina lietuviškus raštus, bet mūsų pusėje, čia pagautus, kas parneštų, baisiai baudžią maskoliai.
Kunigai per pamokslus pradėjo grasinti žmones nuo užgintų raštų. Negana „griekas“ gabenti ir dalinti ar pardavinėti bedieviškus raštus, o dar didesnis „griekas“ juos skaityti – surašytus bedievių, vokiečių, nekatalikų... Negana dūšią20 pražudyti tokiais skaitymais, dargi valdžios bausmę galima užsitraukti – kalėjimą ar ištrėmimą į katorgą.
20 Dūšià (iš lenkų k. – dusza) – siela, vėlė.
Mane toks žingeidumas ima – kaip nors, kur nors tų raštų nors pamatyti gauti. Bet kur tau, a nė išsižioti...
– Ar nori pati įlįsti, dargi ir kitus įkišti? – pirmas priekaištas. – Na, ir tylėk.
Sykį parvažiavo Poviliukas ant Kalėdų, tą patį vakarą beatbėgąs pas mus; toks linksmas, šokinėdamas sako:
– Cioce!21 nesitikėjai, kokį parvežiau pyragą? – ištraukęs iš užančio knygelę, rodo. – Žiūrėk, tokios nematei dar...
21 Ciòcė (iš lenkų k. – ciocia) – teta.
Pagrobus jam iš nagų, žiūriu: net man akys pabalo – „Aušros“ knygelė, visų metų susiūta.
– Žemaitiška!? – nustebus sušukau.
Vartau ir skaitau, ir savo akimis nenoriu tikėti... rankos man dreba...
[1921]
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokia Žemaitės kilmė ir išsilavinimas?
- Paaiškinkite svarbiausius jos gyvenimo apsisprendimus. Pasakodami remkitės ir autobiografija.
- Aptarkite Žemaitės „Autobiografijos“ ištrauką.
- Apie kokius du gyvenimo lūžius pasakojama „Autobiografijos“ ištraukoje?
- Kas Žemaitę paskatino tekėti už Lauryno Žymanto?
- Ką ji pasakoja apie savo šeimos gyvenimą?
- Remdamiesi autobiografijos ištraukomis, papasakokite apie XIX a. antros pusės Lietuvos istorinę situaciją. Kokie faktai atsispindi tekste?
- Kokie autobiografijoje minimi faktai rodo, kad Žemaitė nebuvo tipiška ano meto kaimietė?
- Kaip autobiografijoje aprašomas knygų, bendravimo su apsišvietusiais žmonėmis stygius?
- Kaip Žemaitė prisimena savo bendravimą su P. Višinskiu?
- Kas pasakotojai svarbiausia? Ką ji vertina labiausiai?
- Kurios asmenybės padarė didžiausią įtaką būsimai rašytojai?
- Paaiškinkite aplinkybes, lėmusias vėlyvą Žemaitės atėjimą į literatūrą.
- Kuo Žemaitė pasižymėjo įsitraukusi į kultūrinę, visuomeninę veiklą? Kokį įspūdį ji kėlė aplinkiniams?
- Kokius Žemaitės būdo bruožus labiausiai vertina S. Kymantaitė-Čiurlionienė?
Apibendriname
- Aptarkite Žemaitės atvaizdus – veido bruožus, išraišką. Ar nuotraukose matyti jos charakteris?
- Akivaizdu, kad Žemaitė nesivaikė madų. Greičiau priešingai – rengdavosi pabrėžtinai kaimiškai. Tai vidinės laisvės išraiška, savotiškas bajoriško orumo demonstravimas ar kas kita? Pagrįskite savo nuomonę.
- Kodėl Žemaitės biografiją galima laikyti neįprasta, netgi prieštaringa? Kokie jos gyvenimo faktai tai rodo?
- Kas jums pasirodė įdomiausia rašytojos gyvenime? Kodėl?
- Apibūdinkite Žemaitės asmenybę. Sudarykite planą su atraminiais žodžiais ir pagal jį papasakokite.
Tiriame
- Kokie svarbiausi Žemaitės gyvenamojo laikotarpio istoriniai ir kultūriniai įvykiai? Sudarykite laiko juostą ir ją pakomentuokite.
- Išsiaiškinkite, kuo nusipelnė Lietuvõs kultūrai G. Petkevičaitė-Bitė, J. Jablonskis, P. Višinskis. Pasirinkite kurį nors iš šių ar kitą XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių kultūros veikėją ir parenkite jo veiklos pristatymą.
Rašome
Parašykite rašinį tema „Knyga žmogaus gyvenime“, savo svarstymus grįsdami ir Žemaitės gyvenimo faktais.
MARTI (I ištrauka)
– Nieko neveiksi, matušėle, reik leisti Jonukui vesti, tegul ieško mergos su gera dalia... apsimokėsim šiek tiek skolas... Negali niekur nė nosies iškišti, labiausiai karčemoje22, kai apstos, vienas – palūkų, kitas šieno, pasėlio; kitas vėl kaip velnias prisispyręs kamantinės: „Kuomet atiduosi? Kuomet atiduosi?“, rodos, kad nieko daugiau nė šnekėti nebemoka.
22 Kar̃čema (pasenęs skolinys iš lenkų k. – karczma) – smuklė.
– Užtai ko valkiojies po karčemas? – prikišo pati.
– Kažin kaip nenorėtumei eiti, bet kai apstos mieste, tai nemitęs turi vestis puskvortės. Bepigu dar, kad to užtektų. Tas prie to, tas prie to, beveizint į kelis butelius įvarę, o kai pasigers – tikri velniai: įmanytų mane suplėšyti už tas bieso skolas... Atiduosiu gyvenimą, tesižino vaikas, tegul mokėsis, niekur nebesikišiu.
– Kaipgis kaipgis, to betrūko! Atiduok viską, paskui vaikas bevedžios mus už čiupros! Aš neduosiu, neužleisiu, kol tik gyva! – šaukė pati, kaskart didžiau įniršdama. – Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos, aš nemeilysiu kąsnio iš marčios rankų, to nebus, neprašau!
– Na na na, tarškėk netarškėjusi kaip žydo ratai! Gyvenk, gyvenk! nepaduok, o kai ištaksuos skolininkai, bus tau šmikšt per dantis. Bene tau marti sprandą nusuks? Nelaidyk liežuvio – ir bus gerai.
– Dėl mano liežuvio išsiteks marti, – atšovė pati, – bet tau tai užruks, nebeturėsi iš ko sprogti. Kas padarė tas skolas? Mažne visą gyvenimą pravarei per gerklę! Ar negalėtumei dar gyventi dorai elgdamos? Maušas berods prakuto, bet tu nusmukai... Pagaliau marčią užsisodinsi ant sprando, palauk, išmanysi tu!..
– Tylėk, na! – sušuko vyras. – Tuojau gauni į snukį! Kaip sakau, taip ir bus. Jonukas ves, gaus paspirtį ir galėsime gyventi.
– Nebent taip, tai priduosiu, – tarė motina. – Aš šeimininkausiu, o marti tegul sau būna ant šalies, parsineš sau duonos.
– Liepsiu Jonukui pasiprašyti Mataušą į piršlius, – šnekėjo tėvas, – ir tegul eina pas Driežo Katrę; nors nelabai aiški, bet pinigai kaip jei rankoje. Duoda keturis šimtus ir dalis nemaža, o gyvenimas nors ir apleistas, bet žemė gera. Nečiaudės Driežas, ogi ir Jonukas ar ne vyras... ir iš stuomens, ir iš liemens, patiks mergai.
– Taigi taigi! Ką gi beišsiskyręs – tą pajuodėlę, didnosę, pataikūnę, valiūkę! – pakilo šaukti pati. – Išlepinta, išpustyta, išsirėdžiusi, tratanti, muslinuota, krakmoluota, ir eis pastyrusi kaip pūslė. Negana į bažnyčią išsikvarkliuos, bet ir po namus išsipuošusi kaip pana. Eis šieno grėbti – kiklikėlis baltas, skepetėlė, prikyštėlė išdailinta su prosu. Ar ta kurią dieną bus šeimininkė? Visa iškyla, kad išeina su grėbleliu, o po namus, sako, nepasiima nė kokio darbelio, tik šlavinėtis, plovinėtis, tai įsės į stakleles, tai siuvinėlį nusitvers, vis niekniekius, o sunkaus darbo nė jokio. Tfu! tokios lengvadarbės neprašau! Man nereik cackų32 pacackų! Man reik tokios purvabridės, kaip ir aš pati!
32 Cackà (pasenęs skolinys iš lenkų k. – cacko) – žaisliukas, niekutis.
– Na, motin, ką tu čia pliauški? Kas gi tuos darbus nudirba? Juk Driežas kitos mergos nesamdo, Katrikė viena tėra; tėvas toks šnerkšlys, spaudžia prie darbo kaip pašėlęs.
– Ką čia man ginčiji, lygu aš nežinau. Mergos darbas darbui nelygu. Žiūrėk, pas juos ir namuose iššlavinėta, išdulkinta, tiek po vidų, tiek kiemelyje niekur šapelio, niekur sąšlavėlės, lovos pataisytos, baltitelės. Tokia pataikūnė kaip Katrikė tam ir gaišta. Motina dėta, leisčiau aš jai cackytis! Jau kad duočiau, pasiimtų ji darbą! Tėvas to nežiūri, pinigus tik kala ir kala; apkrovęs šimtais tą savo pajuodėlę, iškiš kam nors, apmaus dorą vaikį.
– Nė kokio apmovimo čia nebus, – tarė tėvas. – Kad pinigus duos, nėra ko žiūrėti į mergą; iš kaktos sviesto netepsi, by34 tik šimtus paskleis, kito nieko nereik.
34 Bỹ (pasenęs skolinys iš lenkų k. – by) – jei, kad tik.
– Argi tu negalėtumei šimtus sklaidyti ir be marčios? Juk tavo gyvenimas vertesnis už Driežo, o plikas esi kaip šuo per tą prakeiktą smarvę!
– Bene aš iš tavo kišenės geriu! – sušuko vyras. – Kas tau darbo, aš ne tavo geriu. Mano žemė, mano gyvenimas, mano viskas, turiu valią; galiu vienas viską pragerti. Ką tu man padarysi? Juo tu plepėsi ir gyniosi – juo pašėliau gersiu; žinok, jog tavo lojimas nieko nepadės, verčiau tylėk, jei nenori gauti į snukį!
– Tiek tu ir težinai: „į snukį, į dantis!“ Dėl to, kad aš tiesą pasakau, netinka tau klausytis. Jeigut Jonukas taip tegyvens ir tiek pačios teklausys, verčiau kiaules dar tepagano keletą metų, neko turi vesti.
– Ko gi dar bereikią – pačios klausyti! Tai jau to ir nebus. Paskutinis veršis būtų klausydamas. Bene moteriškė turi tiek proto, kad galėtų vyrą valdyti? Jeigut pradeda vepėti, drožk su kumščiu į dantis, kad apsilaižytų!..
Pati tratėdama išlėkė pro duris. Įkandin įslinko į vidų minėtasis Jonukas, vienturtis Vingių sūnus, anot tėvo betariant, „berods vyras ir iš stuomens, ir iš liemens!“ Stambus, aukštas, plačiausių pečių, storo pilvo, per didumą truputį sukumpęs, rankos smalinuotos kaip balžienai, kojos kreivos kaip ritmušai, burna kaip sėtuvė, nosis kaip už trečioką agurkas, akys užgriuvusios kaip kurmio, galva didžiausia, pasišiaušusi pilkais plaukais ir nulinkusi į priešakį, įremta liemenyje ant storo sprando; kakta aukštyn atversta ir kepurė ant šalies užvožta, lūpa apatinė atkritusi rodė stambius pageltusius dantis ir tankiai leido seilėms nudrikti. Švarkas milinis, nelabai aiškus, suglamžuotas, rukšlėtas, šapais ir šiaudais apkibęs. Marškiniai ir apatininkės džiaugėsi baltais vadinami, stori, juodai sudėvėti, šunies neperkandami, turbūt pernai skalbti; kojas purvinas įsispyręs basnirčia į klumpes. Perėjęs per aslą, pasirąžė, pažiovavo, pažvelgė dar į mažą veidrodėlį, atsisėdo ant suolo trobos gale, ėmė pypkę krapštinėti ir tabako po kišenes graibytis.
– Kame buvai? – paklausė tėvas.
– Miegojau; kai atsiguliau po pusryčio, lig šiol pūčiau į akį, au! – žiovavo.
– Ar suveizėjai arklius?
– Taigi taigi kaipgis! Man arkliai nerūpi šventą dieną... taigi, tata, pats ką dirbsi nesuveizėjęs?
– Bene kur nupuls arkliai, – pamojo tėvas su ranka, – o dubos pečių bene užkišai?
– Taigi taigi kaipgis, vis mat man! Ogi pats kame buvai ligi šiol neužkišęs?
– Ne bėda, išdžius rugiai rytojui, – mostelėjo tėvas.
– Garbė Dievui, ir tas iškirmėjęs bent sykį! – stebėjosi motina įėjusi. – Žmonės po visam kada jau parėjo, o tu dar be pietų; per tą savo miegą gausi ir išalkti.
– Taigi taigi kaipgis, stebėkis, nematei pažadinti!
– Kaip jau gali tave prižadinti? Ar aš nešaukiau, bet įsikirmės kaip paršas – nors patriūbočių prie ausų statyk, nė tas dar neprikeltų laiku. Kaip sluogtis, bjaurybė! Ir akys užgriuvo; į amžiną tinginį pavirtai, pasileidęs ant miego, ar tai pridera tokiam jaunam? Būtumei verčiau į bažnyčią nuėjęs, arba po visam kur į uogas, kaip svieto vaikiukai antai linksminasi, o tu rūgsti kaip kisielius.
– Taigi taigi kaipgis! Negirdėjau dar aš tavo pamokslo? – atšovė sūnelis.
– Gerai vaikas ir sako, – juokėsi tėvas, – ne pamokslus tauzyk, tik pietus duokš greičiau.
Jonukas paslinko už stalo; paėmęs duonos kepalą iš kertės nuo suolo, atsiriekė porą storiausių riekių; motina įnešė rūgusio pieno bliūdą44 kaip ežerą, įvertė saują stambios druskos. Sūnus žvalgėsi šaukšto. Žiūrėjo stalčiuj, ant lango, ant žemės; pamatęs po suolu, pakėlė, nubraukęs žemes su pirštais, įdėjo į bliūdą. Kąsdamas duoną dideliais kąsniais, išrūgotą pieną ėmė srėbti, net didžiosios jo ausys linkčiojo. Tėvas, pypkę rūkydamas, vėlek prašneko:
44 Bliū̃das (pasenęs skolinys iš rusų k. – bliudo) – dubuo.
– Jonuk, ar tu vesk, ar ko!.. Pasiieškok turtingos mergos, be neapsimokėsiu skolų, negali nė atsikratyti tais velniais skolininkais.
– Taigi taigi kaipgis! Kas apsiskolijo, o aš turiu mokėtis, o dar parodyk, prie kurios mergos pritvinko tų pinigų?
– Tik sukis vikriai, o aš tau pasakysiu, kame gausi: pirškis pas Driežo dukterį, pamatysi, kiek šimtų tau paklos.
– Taigi taigi kaipgis. Pats galėtumei imti Katrę, tokia juoda, ir akys kaip vabolės, o prie to dar ir sena, už mane šmotą46 vyresnė.
46 Šmõtas (pasenęs skolinys iš lenkų k. – szmat) – gabalas.
Išgirdusi motina Jonuko kalbą, labai prasidžiugo.
– Mat ar ne mano viršus? Sakiau, jog ne Jonukui Katrė, kaip žydelka ar čigonė, kaip biesas žino kas. Paseno, o nenutekėjo, tai jau žinok, jog nėra dora; neimk, nereikia tokios! Ar doresnių mergų nėra sviete?
– Jonuk, tu neklausyk motinos, ji meluoja, papratusi niekus tauzyti! Klausyk tik manęs, kaip aš liepsiu, taip turi daryti, o jei ne – išginsiu abudu su motina: žemę išduosiu, kol skolas apsimokėsiu, o judu eikite sau, kur jums patinka.
– Taigi taigi kaipgis! Pats galėsi eiti, kirsdamas šunims per blakstienas, o aš žemės neišsižadėsiu...
– Berods, tu rendą48 paėmęs pataikintumei prasprogti, o skola skola paliktų. Neleisiu žemės užduoti, kad tu nesulauktumei! Mat vienas nori viską apžergti, kur mano viso amžiaus sveikata padėta. Užduok, jei nori, pabandyk, o aš nieko svetimo neįleisiu į savo butą.
48 Rendà (lotyniškai arrenda – nuoma) – čia nuomos mokestis.
– Mauči!49 – sušuko tėvas. – Kaip matai, gauni į snukį! Didelė čia ponia prisakinėti... o kiaulių šerti! Kaip aš noriu, taip turi būti.
49 Maučı̇̀ (rusiškai molči) – tylėk.
Atsigręžęs į sūnų, tęsė toliau:
– Pamylėk Mataušą, veskis pas Driežą ir tikit, netęskitės, o kai paduosite užsakus, anie ateis į ūkvaizius, tada su dalia sutiksime.
– Taigi taigi kaipgis! O kad, sako, Katrė nenori tekėti?
– Kas tas do per nenoras, bene jos bus valia? By tik tėvui tiks, duos dalį ir neveizės noro, varyte nuvarys.
Kaip tėvas liepė, taip ir įvyko. Jonukas su Mataušu atsilankė pas Driežą. Piršlys, Jonuko pamylėtas, šnekėjo ir derėjosi už jį; geras jo liežuvėlis apmetė ir ataudė, o įgirti ar įkalbėti taip mokėjo, jog Driežas tik seilę rijo, tik rijo. Jaunasis rąžėsi ir žiovavo, bet netruko sutikti.
Katrė verkė, kaip lietus lijo. Motina tramdė ją geruoju, o tėvas subaudė aštriai: jeigut gerai rengiama ožiuosis ir neklausys, išginsiąs nuo savęs ir ničnieko neduosiąs.
Driežas ūkvaiziuose pas Vingį rado apleistus ir apgriuvusius visus pašalius, vienok53 tiko ir dalies dar pridėjo, kiek buvo piršliui žadėjęs. Sako:
53 Vienók (pasenęs vertinys iš lenkų k. – jednak) – vis dėlto.
– Žemė gera, pievos kaip avį kirpk, daržai geriausieji, su trobesiais – bepigu, sukibę visi naujus pastatysime. Nuolanka maža, dalies nereiks niekam duoti, niekas karvelės neišves veltui. Katrelę pasodinsiu kaip vištelę ant kiaušinių.
Šalininkai – vieni Katrę peikė, kiti Jonuką, arba tėvais baugino, o kiti tik pečius traukė.
Kol užsakai išėjo, per tris savaites Katrė, kur tik ėjo, per ašaras sau tako nematė. Jonukas jai dideliai netiko. Motina, nors jos gailėjosi, bet prieštarauti vyrui neturėjo valios, o tėvas nė klausytis nesiklausė; šnekėjo tik apie Jonuko žemę, gerą vietą, įkalbinėjo, jog gyvens gerai, pralobs, pasitaisyti ir jisai padėsiąs, o prie vyro pripras; yra sakoma – miegalį pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tave ir klausys, kaip liepsi...
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kodėl senis Vingis nusprendžia apvesdinti sūnų? Kokią žmoną jam išrenka?
- Kaip vedybų priežastį vertina Vingio žmona? Kodėl jai netinka Driežų Katrė?
- Šioje ištraukoje pristatomi keturi veikėjai: Vingis, jo žmona, sūnus Jonas ir būsima marti Katrė. Vienus charakterizuoja jų kalbėjimo būdas, kitus apibūdina kiti veikėjai ir pasakotojas.
- Aptarkite kiekvieno veikėjo pristatymą ir charakterizavimo būdą.
- Kokie svarbiausi veikėjų bruožai išryškėja?
- Kaip šie bruožai susiję su veikėjų vertinimais?
- Kaip Vingių Joną charakterizuoja jo ginčas su tėvais dėl miego? Ar skiriasi tėvo ir motinos požiūris į sūnų?
- Ištraukoje aprašomi Vingių ir Driežų namai. Kuo jie skiriasi?
- Palyginkite du tėvus – senį Vingį ir Katrės tėvą.
- Koks Jono ir Katrės požiūris į artėjančias vedybas?
- Kokie vyrų ir moterų santykiai atsiskleidžia pokalbiuose apie vedybas?
MARTI (II ištrauka)
Besitaisant, besibrūzdant kaip ratas išrietėjo tos kelios savaitės. Katrė jau po šliūbo55 parvažiavo su vyru pas tėvus, į jo namus. Parniūkė atsilikęs kraitvežys, nes jo vežimas taip buvo sunkus, net apsiputoję arkliai vos tik pavilko. Dvi šėpos, dvi skrynios, kaip tik akmenų, ritinių prikrautos, o tų ryšių, patalynių, drabužių be galo! Nešė vestuvininkai iš vežimo, vilko į sukrypusią, sulūžusiomis durimis klėtį.
55 Šliū̃bas (senoji svetimybė iš lenkų k. – ślub) – bažnytinė santuoka.
Kieme taškėsi, braidė ligi kelių po purvyną. Katrei kailis kratėsi, bet galvoje greit sumojo, jog čia reikia nustumdyti pakalniui mėšlus į laidarį, porą vežimų žvyro papilti, takus akmenėliais išdėlioti, ir bus mažne kaip pas tėtušį, tik tvoros sulūžėjusios be galo.
Vedėsi vyras Katrę į vidų, tėvai su vestuvininkais ir muzikantais išėjo į prieangį marčios pasitikti.
Katrė puolė tėvams po kojų, bučiavo rankas, paskui davė katram po ilgą stuomenį plonitelės drobės. Motina susodino jaunuosius užstalėje, padėjo vaišes ir ragino gerti; žiūrėdama į juos, džiaugėsi ir stebėjosi:
– Kas galėjo tikėtis, jog Katrelė paliks mano marti! Kai mano Jonuką vežė krikštyti, ji vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenėlė. Ką padarysi, turbūt tokia Dievo valia. Apdovanojai, dėkui, mus gausiai; drobelė taip plona, čia audėjo austa, pažįstu tikrai.
Katrė prarijo pirmą gurkšnį vaišių, užtaisytų kaip karčiaisiais pipirais žodžiais naujosios motinos.
Tėvas girtitelys, nosim pamėlynavusia, šurmuliavo po aslą, tankiai, kumščius sugniauždamas, išparpusiu balsu švarkštė: „Kaip aš liepsiu, taip turi būti!“ Paskui, užslinkęs už stalo iš antros pusės, prisisėdo prie marčios. Užsirūkęs smirdančią pypkę, prisilindęs artiteliai marmėjo:
– Mano žemė aukso, mano gyvenimas visu kuo pertekęs; kaip inkstas taukuose vartysies, būsi paėdusi, tik manęs klausyk. Maža pasogėlė59 tavo, menka dalelė! Jonukas būtų ir daugiau gavęs kitur, nes tai vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, kaip iš pieno plaukęs! Kiek jam tave peikė, nieko nepadėjo, turbūt tau tokia gera laimė žadėta. Ant to apmaudo išgerkim arielkos!
59 Pasogà (pasenęs skolinys iš gudų k. – pasag) – ištekančiai dukteriai, seseriai iš tėvų ūkio duodama dalis pinigais, gyvuliais.
Čia, prisipylęs stiklelį – sveika!
Per smarvę nuo pypkės, degtinės dvokimą Katrė niekur nebesitvėrė. Atsigręžė ant vyro, tas su atkritusia lūpa, išdrikusiomis seilėmis iš tiesų besnaudžiąs! Katrei šiurpis perėjo per kailį, nusiminė, pamačiusi, kokius draugininkus įgijo ligi grabo lentos. Pažino aiškiai, jog vieną tikrą tėtušį ir vičvienaitę mylimąją matušėlę teturėjo savo, kurie, nors mylėdami, bet be malonės atidavė ją į tokias atžūlias rankas. Greitai sumojo sau galvoj, jog naujųjų tėvų nepravardžiuos tėtušiais, bet lenkiškai vadins Papunėlis, Mamunėlė.
Ilgai dar kalino užstalėje jaunuosius. Katrė net apsvaigo nuo dūmų ir tvaiko, o priveikta skaudžiomis motinos užgaulėmis, tėvo žebelkavimu, šalininkų mandagiais žodžiais, iškliuvusi nuo nepriprastų vaišių, vos ne vos tamsoj nusigabeno ligi savo patalynės. Krito skersai lovos, sprogstančią skausmu ir karščiu galvą įkniausė į priegalvį. Tas po menkos valandos sudrėko nuo sraunių jos ašarų. Tolei verkė, kol miegas nuramino pavargusią galvelę.
Neilgai tesiilsėjo, nes vėjo girgždinamos durys neleido miegoti. Atsibudo net sustingusi ir drebanti nuo šalčio. Nespėriai teatsikluinėjo, kame nakvojanti. Apsičiupinėdama nepriprastoje vietoje, vos tik pataikino uždaryti duris, sugreibusi kažin kokį apklotą, susirangiusi lovoje, kiūtojo ligi aušros. Miegai iš galvos išsiblaškė, akyse mirguliavo visoki paveikslai, vakarykščiai regėti; galvoje lindo įvairios kalbos, naujai girdėtos. Prasiblaiviusi perkratė galvoje visus vakarykščius atsitikimus, atsiminė jau atskirta nuo tėvų, su jų palaiminimu atiduota kitai giminei, kunigo privinčiavota vyrui ligi grabo lentos...
Atsidūsėjo, persižegnojo, akis pratrynė.
– Be nesapnuoju! O Jėzau, Motinėle švenčiausia! Tikra teisybė... bet kur jis? Tai pirma naktis po šliūbo... jo nėra. Čia gaidžiai gieda, jau nebetoli aušra, netrukus muzikantai gali ateiti prikelti. Kaip čia bus? Lova nepataisyta, jaunasis pasislėpė, jaunoji iš vakarykščios nenusitaisiusi; turbūt buvo girta... turbūt ir kiti dar tebegeria, tebešoka... Bet tylu, nieko negirdėti... Ką ta mano matušėlė beveikia? Pirmą naktelę nakvoju svetur... Dabar jau vadinsis mano namais. Kaip čia reiks priprasti? Ką čia reiks veikti?
Taip mąstė Katrė. Tankiai karštos ašaros smerkėsi į akis, bet, varu jas nurijusi, mąstė sau, jog verkimas nebepadės nieko, reikia nužemintai, kantriai ir tvirtai pasistiprinti prieš naujosios giminės persekiojimus. Jautė tą aiškiai: jautėsi dabar niekieno neturinti širdies sau palankios, jautė, jog visi skersomis į ją žiūri, kiekvieną jos žingsnį ir žodį skaudžiai kratinėja.
Bešvintant aušrai, pašoko Katrė, apvalė savo kraitį, pataisė lovą, apsigerbė drabužius; privėrusi klėties duris, ėjo į vidų.
Niekur nė gyvos dvasios nematyti, nė čiūkšt: pats įmygis vestuvininkų. Užtat gyvuliai, visą valią gavę, šnerkštė po kertes. Veršiai, avys po kiemą pliauškė; kiaulės prieangyje indus, katilus barškino, žvygindamos visas pamazgas išlaistė. Trobos durys iškeltos ir pastatytos kitame pasienyje; turbūt padaužos vestuvininkai tyčiomis tai padarė, norėdami senius sušaldyti. Troboje tėvas, įkypai lovos pavirtęs, knarkė, o šuo greta kaulą graužė; nebeatsiriedamas nuo paršelių, įsikėlė į lovą. Motina, kojas pakišusi po krosnim, po galva ant židinio tarpangyje pasigūmurusi dėvimuosius kailiniukus, pelenuose skaniai kaip pūkuose miegojo. Paršeliai, susiglaudę apie apgriuvusį židinį, kriūkinosi, prašydami šeimininkės pusryčio, bet ši nieko nejuto. Gaidys, pašokęs ant stalo, kutnojo vištas prie trupinių; šios mušėsi su katėmis apie išvartytus pieninuotus puodelius. Žąselės nedrąsios prie slenksčio gagėjo, galveles kraipydamos, spoksojo į muzikantus, išsitiesusius ant suolų. Kada tie knarkdami suinzgė, žąselės baidydamosi šnypštė. Asloj mažne kaip jei kieme, purvynas, o prieangyje – ko besakyti, nė išbristi nebegali.
Pamačius tokią tvarką, Katrei šiurpis perėjo per kailį, net plaukai ant galvos sučiuško. Vienok nenuleido rankų: išvarinėjo visus gyvulius, įstatė šiaip taip duris, užkamšė skarmalais išdaužytus stiklus, kad taip vėjas nepūstų, atrinko indus, sustatinėjo į kertes; sugreibusi šluotražį, šiupelį68, užniko valytis, kaip beįmanydama aslą sausinti. Žvilgterėjo nejučiomis į lubas – viena lite voratinkliai! Neiškentusi perbraukė porą brūkių per balkį70 su šluota. Pabudo motina. Pakėlusi galvą, pusmirkomis žvalgydamos, prašneko:
68 Šiùpelis (pasenęs skolinys iš vokiečių k. – Schaufel) – kastuvėlis, semtuvas.
70 Bálkis (pasenęs skolinys iš vokiečių k. – Balken) – sija.
– Na, padėk Dieve! Nauja gaspadinė atsirado!.. Ar seną paprotį varai? Šlavinėtis?! Čia to nereikia. Jei purvų nebraidysi, duonos neėsi. Pagaliau šiandien, ar tai gražu pirm keltuvių pašokti?! Turbūt muzikantams stuomens neturi. Mat, vyrą vieną palikusi, parkūrei valytis!.. Kas čia tavęs prašė?
Taip motinos pasveikinta, Katrė liūdnai nusišypsojo.
– Dovanok, mamunėle, už mano atsikėlimą netikru laiku, – tarė, – bet aš nekalta, be galo sušalau, nebenugulėjau, ėjau ieškoti šilimos ir vyro... nežinau, kur jisai dingo, o žiūriu, jog ir troboje jo nėra. Šilimos taip pat neradau, duris iškeltas radau, visur šalta, šlapia, vėjas... Ir tamstos taip pat vargiai miegojot, be kokio pailsio, kaip ir aš. Dabar noriu apsivalyti maždaug; pasikursime pečių ir apsišildysime visi.
– Kas gi kaltas?! – murmėjo motina. – Vakar vakarą išlėkei viena gulti, o tas miegalius kur norint pavirtęs užkirmėjo. Nebarstyk tų smilčių taip storai: dulkės be galo, kai pradės šokti.
– Ar iš purvyno dulkės? – juokėsi Katrė. – Verčiau, mama, sakyk, jog purvą didesnį išmins.
– Ginčytis mat moki! – prašneko tėvas, ropšdamos iš lovos, – pirmą rytą nori mus paneigti. Kaip ligi šiol, taip ir toliau mokės motina gaspadinauti ir be tokios ponios!
Katrė nemitusi spūdino laukan. Priešininkėje išgirdo miegančių knarkimą. Pralenkusi duris net nustebo: jos vyras bemiegąs kaip sluogtis lovoje, kaip kiaulių kinyje, greta su piemeniu, kuris, Jono spaudžiamas prie sienos, spyrėsi atgal naginėtomis, purvinomis ligi kelių kojomis. Subjaurojo, supurvino visą šoną jo šliūbinių drabužių, Katrės pasiūdintų iš gražaus ir brangaus čerkaso, jos pačios darbo. Suskudo jos širdis: ne tiek drabužių gailėjosi, kiek iš apmaudo, jog niekaip negali vyro prižadinti. Šaukia, judina, glamžuoja kuone verkdama, o jis miega, knarkia kaip dvėsdamas.
Išgirdo motina Katrės balsą, įpuolė į priešininkę, užmetė akį, jau viską permanė.
– Tokia vikri stateisi, – tarė į marčią, – o žlembi dėl niekų! Nesumanai, ką padaryti. O taip!
Ir, pagrobusi už čiupros piemenuką, kaip sviedė iš lovos į aslą, šaukdama:
– Tu, rupūžoke, nusiauk kojas kitą sykį guldamas! O Jonuko nedraskyk pristojusi, – vėl kreipėsi į Katrę, – kai pramigs, ir atsikels... Ne dabar laikas tau lementuoti80, vakare buvo neužsisklęsti klėtyje.
80 Lementúoti (lot. lamentare) – raudoti.
Persigando Katrė, matydama tokį nemielaširdingą81 motinos apsiėjimą. Nė galo jos kalbos nebegirdėjo: taip jai pagailo to piemenėlio, verkiančio iš skausmo ir drebančio iš išgąsčio.
81 Mielaširdı̇̀ngas (tiesioginis vertinys iš lenkų k. – miłosierny) – gailestingas.
Motina tuo tarpu užsiundė muzikantus. Tie, susigriovę su muzikomis, ėmė maršus jaunųjų keltuvėms griežti. Nors trankiai ir garsiai rėžė, vienok Jono niekaip neprižadino: jisai, rodės, norįs tik pritarti savo knarkimu.
Katrė atnešė stuomenis muzikantams, patiesė savo staltieses ant stalų. Kilo iš šiaudų vestuvininkai, rinkosi kaimynai, juokėsi, tyčiojosi iš kits kito nakvynės.
Katrė apkrovė stalus savo parvežtais pyragais, varškėmis, apstatė buteliais, ragino svečius ir tėvus.
Tėvas, išvydęs degtinę, nėmaž nesiragino. Motina spyrėsi dar kaip ožka, bet, išmaukusi porą stiklelių, labai įplepo, kiekvienam atskirai pasakojo tą pat: kaip marti vakar vakarą, pasislėpusi nuo vyro, išlėkusi gulti, užsisklendusi klėtyje, nieko nebeįsileidusi... Jonukas, vargšas, baldęsis, braižęsis apie duris, niekaip neįsiprašęs prie jos gulti. Iš to apmaudo ir dabar gryčioje tebemiegąs. Bobos juokėsi, klegėjo, dievagojosi; kitos šypsojo tiktai, kitos galvas tik kinknojo, bet nė viena žodelio neužtarė už Katrę.
Beviešint bešokant neprailgo laikas. Nesitikėtai dar atžvangėjo atbraškėjo jaunosios pasekėjai: broliai, gentys ir svočia su vyru. Prasidžiugo Katrė, sulaukusi savųjų. Susodino, vaišino kuo beišgalėdama. Tėvas, gerai jau užmaukęs, šūkavo, sklaidėsi, girdamas savo žemę – aukso obuolį, savo sūnų – vyrą iš stuomens ir iš liemens, gailinosi pliką marčią, nevertą jo sūnaus, tegavęs. Svočios vyras, taip pat jau įkaitęs, ginčijosi ir gynė savo pusę, tyčiojosi iš jo pamatų, pro kuriuos šunys lando, iš stogų, dangumi dengtų, iš rūmo be langų, be durų. Iš pradžios juokais, paskui ir iš tiesų išsibarė, špygomis išsibadė, kuo tik ligi peštynių nepriėjo. Tėvas, kumščiais mušdamas į stalą, rėkavo:
– Mano dvaras, mano geras, o nekviestiems svečiams nėra vietos! Kam nepatinka – laukan! Kaip aš liepsiu, taip ir bus!
Per zvaidą sumišo visos vestuvės, kiekvienas tik žvalgėsi, kaip išsprukti namo. Anos pusės vestuvininkai išbruzdėjo atgal, taip pat ir kaimynai po kits kito spūdino laukan. Motina, girčiu apsimetusi, susirangė lovoje, būsis nieko nejuntanti. Katrė išsigandusi drebėjo kertėje. Tėvas įniršęs nė juste nepajuto, kaip svečių maža beliko. Ėmė prie visų kabinėtis: prie muzikantų, marčios, prie motinos, žadėdamas visus išperti. Jų laimei, atsiropštė Jonas iš miego, išgirdęs tėvą berėkaujant po trobą. Jau duris beverdamas, sušuko:
– Taigi taigi kaipgis, to dar betrūko... niekas dar čia negirdėjo tavo gerklės! Nežinai gultis prisisprogęs, ne triukšmą kelti!
– Je je, kaip tau, kad niekas daugiau nerūpi, tik gulėti ir kirmėti per dienas naktis! – lengvesniu jau balsu ginčijosi tėvas. – Tau berods niekas nerūpi už mano galvos... išsimiegojęs, duonos išsiėdęs, užsimanei vesti. Dar tokią plikę parvedei už ponią ant mano žemės. Nesitikėk, nei duosiu ant jūsų valios, bet kaip aš liepsiu, taip turi būti! – ir vėl smarkiai trenkė su koja į purvyną.
– Taigi taigi kaipgis! Kas čia tavęs bijo? Bene aš užsimaniau vesti? Varu Katrę man pats užkorei, nes pinigų tau baisiai prireikė, nebeapsikopei skolomis. Bepigu dabar tau gudrauti, kad jau atsikratei per mane žydais!
– Bene man pinigų reikėjo? Juk tu dėl savęs žemę išpirkai!.. Užtai, vaike, dabar mokykis gyventi! Sek mano pėdomis, jei nori gyventi: valdyk bobas, nesiduok už nosies vedžiojamas.
Katrės brolis, kuris dar čia tebešurmuliavo, sušuko asloje:
– Sudievu, tėtuši! Dėkui, jog patyriau, kokis buvo Jono vedimas! O tu, svaini, laikyk pačią kaip reikiant, nes už jos laimę tu atsakysi... paėmei keturis šimtus ir dalį!..
Tai sakydamas, pagrasė dar stirnakoju jam į nosį.
– Taigi taigi kaipgis, man mat nepakelti!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip vestuvių dieną Katrė sutinkama Vingių namuose? Aptarkite pirmuosius Vingienės ir senio Vingio žodžius marčiai. Kaip reaguoja Katrė?
- Kaip vestuvių epizode atsiskleidžia Vingiai – tėvas, motina, Jonas?
- Aptarkite trobos vidaus aprašymą vestuvių rytą. Kieno vardu čia pasakojama? Kurios aprašymo detalės rodo vertinimą? Koks tas vertinimas?
- Kokį būsimą marčios gyvenimą Vingių šeimoje pranašauja pirmieji Katrės pokalbiai su Vingiais vestuvių rytą?
- Apibūdinkite Katrę.
- Trimis penkiais teiginiais įrodykite, kad marti – visiška Vingių priešybė.
- Parašykite pastraipos apimties Katrės charakteristiką: suformuluokite pastraipos temą, ją pagrįskite keliais argumentais ir pabaikite charakteristiką išvada, kad Katrė – veiklos ir tvarkos žmogus, įsisenėjusių įpročių laužytoja.
Vingiai | Katrė |
Tingūs, pasyvūs, inertiški | |
Apsileidę, nevalyvi | |
Pikti, tulžingi, nepakantūs | |
Apimti tuščios puikybės, patenkinti savimi | |
Savanaudžiai, rūpinasi |
MARTI (III ištrauka)
Koksai gyvenimas, toksai ir mirimas, arba kokia pradžia, toks ir galas. Taip ir Driežo Katrei: kokios vestuvės, tokia ir laimė. Tėvams neįtiko niekuo. Ką tik Katrė darė, vis peiktinai; vaikščiojo ar sėdėjo, šnekėjo ar tylėjo, juokėsi ar verkė, darbavosi ar gulėjo – vis negerai ir negerai. Tėvas kitaip jos nevadino, kaip tik – šavalka, plikė, ne tokios Jonas bestovįs. Motina, visaip meluodama, įdavinėjo marčią vyrams, džiaugėsi, nugręžusi nuo savęs tėvo keiksmą, nes per jos liežuvį kaltė Katrei kliuvo.
Vingių kiemelyje purvynai truputį apsusę, takelis į klėtį ir po slenksčiu išbarstytas geltonomis smiltelėmis; dar krepšiai smiltinuoti ir naščiai tebeniūkso pamesti patvoryje. Trobos stogas storai apkerpėjęs, kur ne kur tarpais stypso stiebai žolių, vasarą žaliavusių ant stogo, kerpės kėkso kukuliais kaip duonos kepalais. Visas stogo paviršius rodėsi kaip kęsynė skynimuose. Stogas per vidurį giliai įlinkęs kaip kumelės nugara; viduryje iškišta lentų gerklė, kamino pavidalo, kitą kartą dūmus vėmusi, dabar visai nukrypusi į vieną pusę; rodėsi, lyg kad troba galvą kraipo, stebėdamosi niekados nemačiusi išbarstyto kiemelio. Sienos sulinkusios ir susmegusios, nebevaliojančios atsitiesti po stogo kiminų sunkuma. Pastogės kertė ties priešininke, visai jau į žemę atsirėmusi, rodėsi turinti atspyrusi trobos galą, kad langeliai neįsikniaustų į žemę. Stakta išsiviepusi įkypai, per tai durys vis praviros stovėjo. Prieangio viduryje aukštai sugrįstos luobinės užlos, aprūkusios spindinčiomis suodimis, po tom du vąšai pakabinti, apačioje sušlavinėti į krūvelę pelenai ir užkopta ugnelė. Indai surikiuoti į kertes; asla truputį pasausinta. Troba taip pat apvalyta: lova pataisyta, langai neseniai nuplauti, dar drėgni stiklai, kur išsproginėję, užspraudyti šakaliais ir keliomis rūtų šakelėmis apkaišyti; asla sausa, išbarstyta, krosnangio ir židinio griuvėsiai nušluoti. Troba šilta, krosnis berods kūrenta, bet nė kokiu smarsu neprikvipusi.
Katrė, vienmarškinė, po plaukų, basa prie stalo kočiojo93 drabužius; įpykusi įniršusi plyšo raudoniu, truputį vėjo supūsta, o daugiau iš apmaudo; juodos jos akys spindėjo piktumu, tarytum kibirkštis pažers į šalis; su kočėlais smarkiai švaistėsi.
93 Kočióti (pasenęs skolinys iš baltarusių k. – kačac’) – su kočėlais lyginti.
Tėvas stovėjo asloje, netoli durų, motina prie židinio. Jonas išsitiesęs kniūpsčias pas krosnį ant suoliuko; trumpa jam vietos, todėl kojas ligi kelių pastatęs aukštyn pagal sieną; galva antrame gale nusikišusi ilgiau suoliuko; truputį burną pakėlęs, pypkę žinda.
Katrė drebančiu, bet skambančiu balsu aiškiai prorėksmais barėsi:
– Nė jokių ištaigų neprašau! Nepapratusi kiauliškai ir nenoriu... Prie mano tėvelių šunys ir kiaulės geriau ėda. Grietinė antai – vienos kirmėlės, laikei apsižergusi!.. Kas tą kastinį gali ėsti? Mėsa kaip šikšna... Nė pyrago šmotelio nėra atgavėti! Ar tai ne gėda ir patiems? Įmanytumėte savo draugą atsisukę suėsti! Ubagai geriau pasitaiso Velykoms neko jūs.
Motina turbūt jau pritrūkusi žodžių, tą patį čirkšdama, rankomis mojuodama, atkartojo:
– Pataikūnė! Pataikūnė! Tinginė! Pajuodėlė!..
Tėvas vėl švarkšdamas kriokė:
– Mauči, tuoj gauni į dantis! Kaip aš liepsiu, taip turi būti.
Jonas nusispjaudamas drūtai pritarė:
– Taigi taigi kaipgis! Laidykit gerkles... Kas čia jūsų bijo?
Katrė, skubėdama kočioti, taip smarkiai daužė į stalą, net langų stiklai virpėjo, ir vis nesustodama šaukė:
– Bene mane iš kokio kiaulininko parvedėt?! Ar aš jums siūliaus? Darbo aš nebijau, o jūsų liežuvio nė tiek!.. Man valia dirbti, valia nedirbti; savo šimtais išpirkau gyvenimą, o dabar per jūsų šykštumą kąsnio neturiu... gėda kam ir sakytis. Per kiaurą žiemą kaip kokia vergė viena dirbu, visus gyvulius veiziu, o jūs tik dantis ant manęs pakabinti temokate... Kad jūsų gyvenimas ežeru būtų aptekęs!
Barėsi rėkdama Katrė, o su kočėlais daužė, net stalas tratėjo, užtai ir tėvai, atstu atsitraukę, vaksijosi. Taip kriokė tėvas, net gerklėje jam apkarto, o Katrės užšaukti niekaip negalėjo; spigino ir spigino tėvams visą teisybę. Tėvas perpykęs, dantis tratindamas, lėkė laukan, daužė duris, net sienos sudrebėjo. Motina paskui bėgo čirkšdama:
– Parvesk vyrus, eik į sodą! Matai, kad nieko nebus, reikia duoti po sletatatoriu!97 Reikia pamokyti tokią ponią!
97 Sletatatõrius – rusiškų žodžių sledovatel (tardytojas) ir sekretar (sekretorius) junginys. Čia – kreiptis į tardytoją.
– Tauzyk kaip kvailė! Kam man tų vyrų? Aš ir pats mokėsiu. Būčiau ir dabar nutvėręs iš užpakalio už čiupros, kad ne tie kočėlai jos rankose, susiturėjau tik tą kartą. Žinai gi, ir aš prisivengiau; tokia pikčiurna, Pone Dieve sergėk, gali kaktą perskelti! Atsitiks kitą sykį, aš jai parodysiu! Kaip aš liepsiu, taip ir turi būti! – nuėjo, kumščius sugniaužęs, numojavo.
Katrei rankos kojos drebėjo, širdis plakė, kakta karščiu degė. Pasišalinus tėvams, užsikvempusi ant stalo, parymojo, nusišluostė prikyšte akis, atsidūsėjo giliai giliai. Tik atsisukusi žvilgt į vyrą, ir vėl akys pasruvo ašaromis.
Jonas visai užmigęs, pypkė iškritusi iš dantų ir seilės išdrykusios.
– Išsvajotasis tai mano vyras, mano tėvo išskirtasis!.. Tokios tai meilės troško mano širdis!? – kaskart lengviau kočiodama, mąstė Katrė. – Taip tad pildos tėtušėlio žodžiai: „Jaunas tebėra, mylės tave ir klausys...“ Bepigu, kad dabar galėčiau parodyti, katras vertesnis meilės, krosnis ar ta žmogysta? Motinėle, mano motinėle, į kokias rankas mane atidavei!? Tėveli mano brangiausias, kuo aš tau taip nusidėjau, kad tu mane į tokį pragarą įstūmei?! Buvo verčiau neužauginti, ligi mažą kur nužudyti!.. Išrėdėt, ištaisėt, o kokiai laimei?! Varsto kaip peiliais mano širdelę, girdo kartybėmis kas dienelę! Plyšta širdelė, sprogsta galvelė, nėra kam paguosti, nėra kam priglausti!.. – ašaros kaip pupos rietėjo Katrei per skruostus. – Gėlė mano širdelė, gėlė... prijautė, tik nepasakė, ką reiks išgirsti, kiek reiks nukentėti! Motinėle mano mylimoji, įkalbinėjai man nuo širdies: tėvus lenkti, klausyti, rūsčiu žodeliu neužgauti, vyrą mylėti! Prižadėjau, o kaip pildau? Dievulaičiau, kad negaliu, niekaip negaliu, nebeužtenka kantrybės! Kuo aš pavirtau?! Pasibaisėtų manim ir užkulniškiai. Ne mano kaltė, ne mano, jie patys prisuokė mane prie to... Ką čia reiks veikti, kaip čia reiks tverti! Pusė metelių dar teišėjo, o, rodos, jau amžiai!..
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pasvarstykite, kodėl taip detaliai aprašomas Vingių kiemas ir troba. Atkreipkite dėmesį, kad šiuose aprašymuose yra nedidelių pokyčių, tarsi jaučiama Katrės ranka. Ką norima tuo pasakyti?
- Perskaitykite vaidmenimis ir aptarkite skalbinių lyginimo sceną nuo žodžių „Katrė, vienmarškinė...“ iki „... rodos, jau amžiai!..“
- Kaip apibūdinama įpykusi Katrė? Kaip manote, kodėl vaizduojamas būtent šis Katrės darbas?
- Atkreipkite dėmesį į Vingių Jono repliką. Kieno pusę jis palaiko šiame ginče?
- Kodėl Katrė ryžtasi iškloti tiesą Vingiams į akis?
- Katrės monologą pertraukia Vingių replikos. Dėl ko Katrė barasi iš pradžių ir dėl ko vėliau? Kaip ji pateisina savo pyktį?
- Ar Vingiai sugeba atremti marčios priekaištus? Kodėl?
- Kodėl senis Vingis išbėga iš trobos? Kaip jis elgiasi Katrės akyse ir ką sako išbėgęs į lauką?
- Apibūdinkite Katrės savijautą išsibarus. Kodėl kivirčo pabaigoje ji dar labiau susigraudina?
- Po barnio marti aprauda savo skaudų likimą. Tai bene pirmas vidinis monologas lietuvių literatūroje. Aptarkite šio teksto intonaciją, svarbiausius motyvus ir meninę raišką.
- Remdamiesi tekstu įrodykite, kad barnio scenoje pasakotojas į Vingius žiūri ironiškai.
- Kokius naujus Katrės bruožus atskleidžia jos pyktis ir gebėjimas ginčytis su Vingiais?
Tiriame
Ištraukos pabaigoje pateikiamas Katrės vidinis monologas. Jis primena tautosakinę marčios raudą atsidūrus nesvetingoje vyro šeimoje. Tautosakos rinkiniuose ar internete suraskite tokių raudų pavyzdžių ir palyginkite su aptariama pastraipa. Padarykite išvadą, kuo jos panašios, kuo skiriasi.
MARTI (IV ištrauka)
Šį rudenį kas pasivėlavo su rugių sėjimu, tas prakišo, nes tiršti rūkai ir tankus lietus perlijo dirvas, sunku beįbristi. Vingių pàprasta su visais darbais tęstis, todėl ir rugius taškė, murdė į šlapią ir praskiestą žemę.
Tėvas žardienoje taisėsi eiti vagoti. Jonas, parvesdamas arklius, sustyro, įlindo į dubą. Katrė klojime vėtė grūdus.
– Ar girdi tu, paduok man pavalkus iš dubos! – šaukė tėvas.
– Joneli, nešk tėveliui pavalkus! – pašaukė Katrė.
– Mat šuo šunį, šuo šunį, šunies uodega vikst, ar ne taip ir čia! Kitą šauks dar, o tu pati ar negali?
– Ar aš per grūdus braidysiu, pasiimkite patys!
– Ne liežuvį laidyk atsistojusi, bet eik man tuojau vagų kasinėti, gana čia bestyroti po jaują!
– Užtai suneškite grūdus, nes kiaulės įlenda pro pamatus, negali čia likti.
– Parikiuok dar, lygu mes nežinom! Kaip aš liepsiu, taip ir bus! – sušuko tėvas. – Kitas vėl drybsos, kaži kur įlindęs.
Išėjo ir Jonas.
– Nunešk grūdus į klėtį, tuojau eik vagoti!
– Taigi kaipgis! Braidysiu čia per purvynus! Pabandyk pats nešti, kad taip lengva.
Tėvas, paveizėjęs į grūdus, pakraipęs galvą, tarė:
– Teisybė, sunku savim tempti, verčiau nuvešime vakare.
– Anokia čia ne sunkenybė, – atsiliepė Katrė, – po pūrelį du kartus suvaikščioti!.. Daugiau sugaišties kinkinėtis arklius, neko sunešti.
– Taigi kaipgis! Nešk pati, jei nori.
– Tik sakau, eik į lauką! – sušuko tėvas. – Nesirūpink su grūdais, dirbk, kas tau liepta.
Vakare sušliurusi, sušalusi parėjo Katrė, lindo į dubą pasišildyti, čia staiga susirgo. Uždegė galvą karštis; kartu šaltis, virpulys, dyguliai, skausmai varstė be paliovos. Numanydama, jog čia nieko neprisišauks, vilkosi į trobą.
Motina pamačiusi iš tolo paleido kakarinę:
– Iškirmėjai jau duboje! O man vienai žygiai... Gatavickė ant išvirtos! Berods skanu paėsti...
Katrė nusilenkdama ėjo stačiai į klėtį, bet nebenugulėjo; plėšėsi, blaškėsi lovoje ir ant žemės ropla slankiojo. Jonas, išgirdęs dejuojant, nusišalino gulti į šiaudus.
Rytmetį jau vėlai atsiminė motina pasižiūrėti, ko nesikelia marti.
Radusi ją besiblaškant, tuojau suprato, kas per liga; bardamosi, kad slapstosi, parvarė Katrę į trobą, pašaukė nusimanančią bobelę, siūlė valgyti; bet Katrė nieko nevalgė, tik verkdama šaukė:
– Jėzus Marija, nebetversiu! Susimylėkite, duokite žinią mano motinėlei!
– Tylėk, tylėk! – draudė bobos, – nebijok, bus viskas gerai.
Motina išėjusi varė Joną prie Katrės tėvų.
– Taigi kaipgis! Josiu aš mat prie tų galvažudžių?! Andai karčemoje Cipras kad drožė man į ausį! Taigi, kai nujosiu, gali mane užmušti... Ko nenuėjo, kol buvo sveika?!
– Tėvai, jok tu, kad taip ji užsimanė.
– Tegul juos velnias! Aš užkulniškių bijau iš tolo, o dar taip lyja... ar biesas gali joti?!
– Nereikia, nereikia! – tramdė boba, įsimaišiusi į kalbą. – Betarškės Driežienė atlėkusi, bus reikią daktaro ir kašavarkos104, viso ko; o čia ničnieko nereikia, žadėtosios valandėlės tik belaukia. Arielkos su žolėmis pavirinkite.
104 Kašavárka – iškraipyta slaviška forma akušerka – akušerė.
– Jonai, kaip tu Poną Dievą pažįsti, – šaukė Katrė, – jok tu prie mano motinėlės!
Jonas, kepurę užsismaukęs, išdrožė pro duris.
– Gerk arielkos stiklelį, – siūlė motina, – būsi stipresnė.
– Išgerk, išgerk! – varė boba. – Dėl sveikatos reikia gerti.
– Gerkim mudvi po burnelę, sveika, – įsikišo kita ir siurbė abidvi.
– Negersiu degtinės, ne! – gynės ligonis. – Man širdis pyksta kad jūs geriate; verčiau išvirkite kokios žolienės, mano lovos gale yra cukraus.
– Giltinių popūtis! – bambėjo motina, kaisdama katilėlį. – Visų ištaigų reikalinga! Nei man reikėjo tų cukrų arbatų, nei nieko, o jos opumas, Dieve sergėk!
– Tiesa, tiesa, – tvirtino boba, – neturi kantrybės nė už skatiką, lygu ne visoms reikia perkentėti. Motinos šaukia, motinos! Ką ji čia priduos? Mus tik bemuštravos! Gerai ir darai, tėveli, kad neklausai joti.
– Niekas ir nesiskubės pildyti jos užgaidus. Sveikas!
Siurbstė sau tėvai su bobele šildytą degtinėlę. Jonas knarkė, duboj įlindęs. Katrė galavosi viena, verkė, šaukėsi motinėlės, bet niekas nepasigailėjo. Nakčiai prisitelkė daugiau bobelių; visos išmanančios, visos gelbuoja, visos degtinėlę siurbsto ir žadėtosios valandėlės belaukia. O Katrei kas kartas blogiau. Gaidykste jau ir bobos nuliūdo, ir tėvas žadėjo, kai išauš, jeigu nelis, duoti žinią tėvams. Rytmetį visos bobelės išlakstė.
Motina, per svetimus žmones nejučiomis patyrusi Katrę sergant, atlėkė – vienoje plūdėje arkliai. Įpuolusi į trobą, persigando: nebepažįstama dukrelė, sutinusi, pamėlynavusi, užšalusi, tikra numirėlė. Užniko klykti, bartis ant tėvų ir žento, ko laukė taip ilgai nevežę daktaro, nedavę jai žinios.
Išgrąžino savo arklius atgal prie daktaro, liepė vaikui lėkti, kaip tik įšoka.
Katrė pažino savo motinėlę, prasidžiugo, apsikabinusi verkė.
– Do...va...no...kit!.. – vos beišdaužė paskutinį žodį.
Katrės brolelis gal puskelėje tebebuvo nuo daktaro, kai ji keliavo iš šio pasaulio... palikdama didelę dalį, kraitį, gyvenimą, gerą žemę, geruosius ir piktuosius tėvus.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Ši ištrauka pradedama žodžiais apie nuolatinį Vingių vėlavimą su ūkio darbais. Paskui senis Vingis, Jonas ir Katrė ginčijasi dėl darbų. Aptarkite šį ginčą kaip ankstesnės pastabos apie vėluojančius Vingių darbus iliustraciją.
- Pasidalykite skaitymo patirtimi: kaip Katrės ligos ir „gydymo“ epizodas papildo Vingių charakteristikas? Ar buvo galima tikėtis kitokios pabaigos? Kodėl?
Apibendriname
- Užduotis perskaičiusiems visą apsakymą „Marti“.
- Išrinkite laiko nuorodas ir įrodykite, kad apsakymo veiksmas trunka metus, kad įvykiai vaizduojami nuosekliai.
- Išrinkite raiškiausias Vingių aplinkos detales ir papasakokite apie jų sodybą.
- Palyginkite gamtos – Kūtvailiškių pievų – ir Vingių kiemo erdvę. Kuo skiriasi aprašymų nuotaika? Kodėl?
- Pasitikrinkite žodyne žodžio „kūtvėla“ (žemaitiškai – „kūtveila“) reikšmę. Kaip kaimą charakterizuoja Kūtvailiškių vardas?
- Kuo panašūs senis Vingis ir Katrės tėvas? Ką jie labiausiai vertina gyvenime?
- Kokių naujovių Katrė bando atnešti į Vingių šeimą? Pasirinkite keletą pavyzdžių ir juos aptarkite. Kaip šias naujoves priima Vingiai?
- Apsakyme ryškiai perteikiamas senųjų Vingių konfliktas su Katre. Kaip į visa tai žiūri Jonas?
- Pateikite teksto pavyzdžių, rodančių, kad pasakotojo ir Katrės vertybės sutampa. Kai kuriais atvejais pasakotojas ironiškai piešia Vingių gyvenimą. Ar toks ir Katrės požiūris?
- Žvelgdami į kūrinio visumą pasakykite, ar Katrės mirtis buvo netikėta, ar tragiškos pabaigos ženklų esama jau apsakymo pradžioje, vestuvių scenose ir pan.
- Kuriuos šio kūrinio epizodus laikytumėte pasakojimo užuomazga, kulminacija ir atomazga?
- Apsakymo centre yra Vingiai, bet iš veikėjų žodžių, užuominų, detalių tarsi filmo kadre ryškėja ir antrasis planas – Driežų šeimos gyvenimas. Jis išsamiau nevaizduojamas, matomas lyg iš toli, per atstumą. Papasakokite arba aprašykite, kokiomis kino priemonėmis atskleistumėte Driežų šeimos vertybes „Marčios“ ekranizacijoje. Pasitelkite vaizduotę, tik nepamirškite, kad filme kaip ir apsakyme – Driežų gyvensena priešinama Vingių nevalyvumui ir žiaurumui.
- Prisiminkite pasaką „Eglė žalčių karalienė“, kurioje taip pat kalbama apie vestuves ir jaunosios persikėlimą gyventi į svetimą žalčių karalystę. Kultūros tyrinėtojas Vytautas Kavolis aptardamas šią pasaką pažymi, kad broliai visaip stengiasi Eglę susigrąžinti, ir tokią elgseną laiko konservatyvia. O Eglę jis vadina novatore, nes ji ištikima netradiciniam, ne laisva valia užmegztam ryšiui su kito pasaulio būtybe. Palyginkite pasaką ir apsakymą tradicijų išlaikymo ir laužymo aspektu ir užpildykite lentelę.
Vestuvių papročiai | „Eglė žalčių | Žemaitės |
| ||
| ||
| ||
| ||
| ||
| ||
|
- Prisiminkite Žemaitės biografiją ir autobiografijos ištraukas. Kaip istorinis ir kultūrinis kontekstas padeda suprasti, kodėl Žemaitė pasirinko būtent marčios temą, kodėl ji kritiškai vertino apsileidusių kaimo žmonių gyvenimą, kėlė moters padėties tradicinėje kaimo bendruomenėje klausimą?
Diskutuojame
Padiskutuokite, kaip reikėtų suprasti paskutinį Katrės ištartą žodį „Do... va... no... kit!..“ Šį žodį Katrė sako apsikabinusi savo motiną, bet kam jis skirtas: tėvams, Vingiams? O gal apskritai atspindi krikščionišką tradiciją prieš mirtį atleisti net ir savo priešams? Kaip toks atsisveikinimas charakterizuoja Katrę?
Rašome
Remdamiesi atliktomis užduotimis parašykite literatūrinį rašinį „Du požiūriai į gyvenimą Žemaitės „Marčioje“. Rašydami remkitės ne vien tinkamais Žemaitės apsakymo epizodais, bet ir panašių konfliktų šiandieniame gyvenime pavyzdžiais.
Kuriame
Darbas grupėmis. Įsivaizduokite, kad kuriate vieno Žemaitės „Marčios“ epizodo ekranizaciją perkeldami apsakymo veikėjus į mūsų dienas. Parašykite scenarijų ir nufilmuokite šių laikų Katrės ir Vingių Jono ginčą, kuriame abu veikėjai gina savo požiūrį į gyvenimą. Veiksmas vyksta šiuolaikiškai apstatytame kambaryje.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"