Romantizmo kontekstas, pasaulėjauta ir estetika (6.1 tema)

Romantizmas kilo iš pasipriešinimo Šviečiamojo amžiaus idėjoms, klasicizmui: XVIII a. antroje pusėje stiprėjo nepasitenkinimas racionalizmù, griežtomis estetikos normomis. Literatūroje susiformavusi sentimentalizmo srovė buvo žingsnis tolyn nuo klasicizmo. Sentimentalistai vertino jausmų natūralumą, gilinosi į vidinį žmogaus pasaulį, kreipė literatūrą subjektyvaus vaizdavimo, jausmingo kalbėjimo linkme. Dar artimesnis Romantizmui buvo „Audros ir veržimosi“ sąjūdis Vokietijoje. „Audrininkai“ siekė originalumo ir gyvenime, ir literatūroje, maištavo prieš kūrybos taisykles.

Klasicistai sektinu pavyzdžiu laikė Antikos meną, žavėjosi jo tobulumu, harmonija. Jie tęsė mimetinio (gr. mimēsis – sekimas, mėgdžiojimas) vaizdavimo tradiciją. Bet XVIII a. antroje pusėje šviesuomenė ima domėtis liaudies kūryba, viduramžių istorija ir menu – čia ieškoma savos literatūros ištakų. Pradedama skelbti liaudies poezija, ji suvokiama kaip estetinė vertybė, žavimasi jos turinio ir raiškos natūralumu, paprastumu. Liaudies poezijos vertę iškėlė Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder), jis skatino tautos dvasios apraiškų ieškoti kalboje ir liaudies kūryboje.

Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios atgarsiai nusirito per Europą, sugriovė šimtmečius gyvavusią feodalinę sistemą. Įvairių kraštų žmonėms ji tapo pavyzdžiu, kad reikia kovoti už pilietines ir žmogaus teises, imtis praktinių reformų. Bet optimistinės idėjos kurti laimingą, laisvės ir lygybės principais grįstą visuomenės santvarką neatnešė norimo rezultato. Išblėso švietėjų viltys racionaliai pertvarkyti žmogaus ir visuomenės gyvenimą. XIX a. pradžioje stiprėjo nerimo, nusivylimo, pesimizmo nuotaikos. Šios skausmingos būsenos, pavadintos „pasaulio sielvartu“, „amžiaus liga“, buvo atskleistos ir romantizmo literatūroje.

Prancūzų revoliucija ir Napoleono žygis per Europą išjudino pavergtas tautas. XIX a. pirmoje pusėje budo didžiosioms valstybėms (Áustrijai, Rùsijai) priklausantys kraštai, kilo nacionalinio išsivadavimo judėjimai Ispãnijoje, Graikijoje, Itãlijoje, Lénkijoje, Veñgrijoje. Bundančių tautų literatūroje romantizmas įgavo ryškų tautinį atspalvį: rašytojai skelbė Tautų pavasario idealus ir kartu ugdė tautinę savimonę, savigarbos jausmą.

Blėstant švietėjų optimizmui, vis mažiau pasitikima žmogaus proto galia. Gamtamokslinis pasaulio aiškinimas neapėmė paslaptingų, iracionalių dalykų, o romantikus, priešingai, žavėjo pojūčiams neprieinama, racionaliai nepaaiškinama, tik nujaučiama anapusinė pasaulio sritis. Jie troško to, kas nekasdieniška, kas gyva tik svajonėse, nuojautose. Taigi romantinei pasaulėjautai būdinga ribotos išorinės tikrovės ir idealaus, svajojamo, beribio pasaulio priešprieša.

Romantikai tikėjo, kad tikrąjį, begalinį ir amžiną pasaulį atveria intuicija, sapnas, vaizduotė. Meninė ar religinė intuicija vertinama kaip būdas patirti pasaulio gelmę, meninis tikrovės suvokimas iškeliamas aukščiau nei mokslinis, filosofinis. Antai vokiečių kūrėjas Novalis teigė, kad poetas suvokia gamtą geriau nei mokslininkas, nes poetas yra visažinis, jis įkūnija visą visatą. Romantikų požiūriu, už daiktų paviršiaus slypinčią esmę iš menų geriausiai praskleidžia poezija ir muzika.

Begalybės atspindį, dvasinio, dieviško prado įsikūnijimą romantikai įžvelgė gamtoje. Beribė, didinga gamta: naktį nuščiuvęs miškas, žemę gaubiančios sutemos, audringa jūra, gali atskleisti daug nuostabių, paslaptingų dalykų. Gyva gamta jaučiama kaip anapusybės raiškos vieta. Todėl menininkai pamėgo paslaptingus nakties, kalnų, jūros peizažus, vaizdavo kerinčią, mistišką, kartais baugią, net grėsmingą gamtą.

Paslaptingumu viliojo ir praėjusių amžių kultūros, tolimos šalys. Stebuklingi, egzotiški romantikams atrodė esą Rytų kraštai: ten pinasi pasaka ir tikrovė, ten dar nesunaikintas pirmapradis natūralumas. Juos žavėjo Viduramžiai: tada krikščioniškosios Europos gyvenimas buvęs laimingas, darnus. Romantikams imponavo gotikos menas, Viduramžių mistika, riterių žygiai, meilės poezija, tikėjimo stebuklai.

Romantizmo filosofijoje ir mene atgimė Renesanso tikėjimas neišsemiamomis žmogaus kūrybinėmis galimybėmis. Genialumas, romantikų požiūriu, yra Dievo dovana, todėl genijus, laisva būtybė, turi paklusti tik savo dvasios impulsams. Dieviškasis įkvėpimas iškeliąs menininką aukščiau minios, tad jis paprastiems mirtingiesiems galįs atskleisti aukštesnę, idealiąją būtį. Tikras menininkas yra išminčius ir pranašas, net prilygsta pasaulio kūrėjui. Taip ėmė formuotis naujas požiūris į menininką genijų kaip unikalią asmenybę, dvasios aristokratą, aiškiaregį, iškilusį virš primityvios sąmonės.

Atmetę klasicizmo taisykles, romantikai vertino kūrėjo talentą, kūrybos spontaniškumą, originalumą, natūralumą. Jie pasikliovė poetinės vaizduotės laisve – tik vaizduotė padeda menininkui iškilti virš tikrovės. Beribio pasaulio, žmogaus sielos gyvenimo neįmanoma įsprausti į jokias taisykles. Todėl ne universalūs dėsniai, o įkvėpimas, pats kūrybos procesas yra svarbus. Netaisyklingumą, priešingai nei klasicistai, romantikai laikė vaizdingumo požymiu: gražu tai, kas neapibrėžta, paslaptinga, individualu. Šis neapibrėžtumas vertinamas kaip kūrybinės asmenybės laisvės apraiška. Klasicistai griežtai laikėsi žanro reikalavimų, o romantikai griovė žanrų ribas, siekė skirtingų meno rūšių bei formų sintezės.

Romantinė literatūra gana įvairi – ir lyriška, melancholiška, svajinga, ir maištinga, kovinga. Literatūroje romantikai įteisino fantastiką, groteską, simbolius, kūrė fantastinius ir siaubo romanus, noveles (amerikiečių rašytojas Edgaras Alanas Po (Edgar Allan Poe) – detektyvinių, psichologinių, siaubo apsakymų autorius). Iš liaudies kūrybos žanrų šiems kūrėjams itin tiko baladė ir pasaka, kurios jungia realų ir fantastinį pasaulius.

Romantizmo menas, išsilaisvinęs iš klasicizmo taisyklių, paskatino moderniojo meno raidą. Įvairiems XIX a. pab. – XX a. pr. modernizmo sąjūdžiams (simbolizmui, impresionizmui ir kt.) svarbūs romantikų atradimai: iracionalaus pasaulio vaizdavimas, susitelkimas į subjektyvų pasaulį, jausmų aukštinimas, metaforų, užuominų, simbolinių vaizdų poetika, fantazijos žaismė. Romantizmo pasaulėjauta ir stilistika vėlesniais laikais traukė menininkus kaip realizmo priešingybė.