Romantizmo literatūros kūrėjai (6.2 tema)

Kitaip nei vokiečių, anglų romantikus mažiau domino filosofinės problemos, mistiniai dalykai, jie susitelkė į subjektyvų pasaulį, dramatiškus individo išgyvenimus. Romantinio idealo – laisvės, žmogaus ir pasaulio darnos – rašytojai ieškojo egzotiškuose kraštuose (ypač Rytuose), Viduramžių epochoje.

Valteris Skotas (Walter Scott), poetas ir žinomų istorinių romanų („Puritonai“, „Rob Rojus“, „Aivenhas“) autorius, vaizduoja įvairius laikus ir istorinius įvykius, skirtingų socialinių sluoksnių žmones, atskleidžia ankstesnių epochų papročius ir dvasią. Jis nesiekia istorinio tikslumo, jam svarbiau idealizuoti praėjusių laikų vertybes: meilę ir ištikimybę, garbę ir pasiaukojimą. Šių vertybių pasigendama gyvenamojo meto tikrovėje, kur vyrauja egoizmas, siekiama naudos. V. Skoto romanai, ypač „Aivenhas“, turėjo įtakos Europos literatūrai.

Ánglija subrandina tipišką romantinį poetą – Baironą, kurio gyvenimas, asmenybė ne mažiau paveikė kitų kraštų menininkus nei poezija. Jo pasaulėjautos, dvasinių nuostatų mėgdžiojimas, sekimas juo kaip romantinio kūrėjo pavyzdžiu gavo „baironizmo“ vardą.

Džordžas Baironas (George Byron, 1788–1824) – senos aristokratų šeimos palikuonis. Nuo vaikystės Dž. Bairono gyvenimas kupinas prieštaravimų: jis nori visus žavėti savo grožiu, bet vis sielojasi dėl įgimto raišumo, yra drovus; jis išsiilgęs draugystės, meilės, bet ambicingas, nepriklausomos dvasios; moka džiaugtis, bet dažnai yra niūrus ir uždaras, jam būdingas išdidus vienišiaus liūdesys. Dž. Baironas – aristokratas, lordas, bet nekenčia aukštuomenės tuštybės, visuomenėje įsigalinčio prakticizmo, bodisi aplinka. Jis – maištingas kovotojas ir nuobodžiaujantis dendis. Baironas vadinamas didžiausiu anglų romantizmo poetu, bet pats skeptiškai vertino amžininkų poeziją, žavėjosi klasikiniu menu.

Poeto kūrybinio kelio pradžia – 1807 m. išleistas poezijos rinkinys „Laisvalaikio valandos“, kuriame daug sekama kitais poetais, tačiau netrūksta ir baironiškojo maištingumo: piktinamasi neteisybe ir veidmainyste, ilgimasi laisvės ir vienatvės. 1809 m. poetas išvyksta į kelionę po Artimuosius Rytus ir Pietų Europą. Grįžęs į Ángliją, jis išleidžia dvi poemos „Čaild Haroldo klajonės“ giesmes. Kūrinio pasisekimas nelauktas – jo naujumas sužavi Lòndoną, skaitytojai Dž. Baironui priskiria kūrinio herojaus nusivylimą, bodėjimąsi gyvenimu, vienišumą. Be to, poema pasirodo beveik tuo pačiu metu, kai Dž. Baironas parlamente pasako drąsią kalbą, ginančią darbininkus – mašinų laužytojus. Nepaprastą poeto šlovę sustiprina vėliau išleistos Rytų poemos („Giauras“, „Korsaras“ ir kt.).

Maištingos poeto kalbos parlamente, gandai apie amoralų elgesį, skyrybos su žmona sukelia anglų aukštuomenės pasipiktinimą. 1816 m. Dž. Baironas palieka tėvynę – grįžti jam nebus lemta. Kurį laiką jis gyvena Šveicãrijoje, vėliau – Itãlijoje. Sukuria draminę poemą „Manfredas“, misteriją „Kainas“, eiliuotą romaną „Don Žuanas“.

Italijoje Dž. Baironas remia kovotojus už nepriklausomybę – karbonarùs. Jiems pralaimėjus, 1823 m. poetas apleidžia Itãliją, plaukia į Graĩkiją padėti už laisvę kovojantiems patriotams. Bet mūšiuose dalyvauti jam neteko – Dž. Baironas mirė Graĩkijoje susirgęs maliarija. Per 36 metus jis patyrė daug džiaugsmo ir nusivylimo, buvo garbinamas ir šmeižiamas, tik jo dvasia liko išdidi, kupina paniekos netobulam pasauliui.

Dž. Baironas savo gyvenimu ir poezija kūrė poeto maištininko, visuomenės atstumtojo, skeptiko ir pašaipūno mitą. Jo kūriniuose susiliejo tai, ką išgyveno ir ką troško išgyventi poetas. Baironiškasis herojus – tai nepaprasta, titaniška, prometėjiško tipo asmenybė, nusivylusi pasauliu ir bėganti nuo jo. Manfredas ir Kainas – išdidūs maištautojai, kuriems lemta gyventi suvokiant, kad pasaulis neteisingas, kupinas priešingybių, neprotingai sutvarkytas. Todėl žmogus priverstas kankintis, jo troškimai neišvengiamai pasmerkti. Manfredas jaučia, kad jo širdyje liepsnoja Prometėjo įžiebta ugnis, deja, jis „šioj žemėj pasmerktas gyventi / Be baimės, be svajonių, be vilties, / Be ilgesio, be meilės ir troškimų“. Vienišo pasmerktojo stiprybė – jo paties dvasia.

„Kaino“ siužeto šaltinis – biblinė legenda apie Adomo ir Ievos išvarymą iš rojaus ir Kaino nusikaltimą. Žinomą siužetą Dž. Baironas interpretuoja naujai. Biblijoje Kainas – nusikaltėlis, jis nužudė brolį Abelį ir už tai sulaukia bausmės. Dramoje Kainas – romantinis herojus, maištaujantis prieš neteisingą Dievo tvarką žemėje:

Ar tai gyvenimas? Tik dirbk ir dirbk!
​Tačiau dėl ko gi vargti aš turiu?..
​Dėl to, kad mano tėvą kitados
​Išvijo iš dausų? Ar aš tuo kaltas?
​Juk aš anuomet nebuvau net gimęs,
​Aš gimti nenorėjau anaiptol
​Ir keikiu tai, ką man gimimas davė.
​Kam jis paklaũsė moteries ir Žalčio?
​Už ką dabar jis pasmerktas kentėt?
​Kodėl gi negalėjo mano tėvas
Pasinaudoti tuo medžiu puikiu,​
​Arti kurio jis rojuje gyveno?
​Į viską jie atsako man tą patį:
​„Tokia yra Aukščiausiojo valia,
​O jis juk maloningas.“ Abejoju!
​Bet jo maloningumo vaisiai – kartūs.
​Ir aš turiu už svetimas kaltes
​Juos valgyt per malonę visagalio...

Liuciferis parodo Kainui begalines visatos erdves, praeities ir ateities pasaulius. Kuo daugiau jis sužino, tuo labiau stiprėja pasipiktinimas ir neviltis: visa, kas dabar gyvena, kas yra ar buvo sukurta, pasmerkta kančioms ir mirčiai. Liuciferis kursto Kainą maištauti, bet reikalauja paklusti jo valiai. Kainas nepagali nusilenkti nei Liuciferiui, nei Dievui. Kelionėje įgytas žinojimas nesuteikia paguodos – Kainas tik giliau suvokia gyvenimo beprasmybę, visatos dėsnių neteisingumą. Herojaus lūpomis Baironas atmeta optimistinį švietėjų požiūrį, kad žinojimas atveria kelius į laimę, net priešingai – Kainas, suvokęs savo menkumą, tampa dar nelaimingesnis. Taigi Kainas vaizduojamas kaip teigiamas herojus, maištaujantis prieš despotizmą, prieš kitų nuolankų susitaikymą su neteisybe.

Dž. Bairono kūrinių veikėjai siekia tobulybės, idealo, bet suvokia, kad tikrame pasaulyje tai neįmanoma, todėl yra apimti begalinio sielvarto. Amžininkus ir vėlesnių laikų skaitytojus žavėjo baironiškojo herojaus drąsa, maištaujančios dvasios didybė, bekraščių tolių ir laisvės ilgesys, net baugus fatalizmas. Skaitytojai tapatino poetą ir jo herojus, lygino Dž. Baironą su Napoleonu – abu patyrė ir šlovę, ir visuomenės panieką, atstūmimą. Dž. Bairono likimas ir kūryba lems požiūrį į menininką, kaip ciniką ir skeptiką, nepritampantį prie visuomenės, jos atstumtą.