Chapter 11.6 (Literatūra 11)

Henrikas Ibsenas. „Lėlių namai“ (11.5 tema)

Henrikas Ibsenas

Henrikas Ibsenas, dail. Henrikas Olrikas

Henriką Ibseną (Henrik Ibsen, 1828–1906), žymų Norvègijos dramaturgą, šiuolaikinės dramos pradininką, išgarsino eiliuota penkių veiksmų pjesė „Peras Giuntas“ (1867), įkvėpta norvegų pasakų. Prie kūrinio sėkmės ypač prisidėjo žinomo norvegų kompozitoriaus romantiko Edvardo Grygo (Edvard Grieg) pirmajam pjesės pastatymui parašyta muzika. Nuo tada, kai palikta viena girios trobelėje mylimoji Solveiga visą gyvenimą ištikimai laukė po pasaulį klajojančio ir laimės ieškančio Pero Giunto, ši poetinė drama interpretuojama kaip romantinė meilės, ištikimybės, savosios tapatybės suvokimo istorija, nors kai kurie amžininkai kūrinyje įžvelgė norvegų visuomenės kritiką ir pjesę laikė net satyriniu kūriniu.

Daugumai H. Ibseno dramų veikėjų sunku gyventi visuomenėje, kurios svarbiausios vertybės – visuomeninė padėtis ir pinigai. Rašytojas taip pat sunkiai pakėlė gyvenimą dviveidiškoje aplinkoje, tad realistiškose dramose kritiškai žvelgė į savo meto socialines problemas, vaizdavo tikrovę tokią, kokia ji yra, viešumon iškeldamas tai, kas paprastai būdavo nutylima. Jo dramose daug dėmesio skiriama žmogaus vidiniam pasauliui, atsidūrus tarp įvairių prieštaravimų: buvimo savimi ir prisitaikymo, melo ir tiesos, tariamo ir tikro padorumo.

H. Ibseno realizmas pakeitė įprastas dramos taisykles, suformuodamas šiuolaikinę dramaturgiją, kurioje nepaisoma nusistovėjusių normų ir atvirai kalbama apie problemas. Jo pjesės dažnai buvo laikomos skandalingomis, nes rašytojas nebijojo peržengti įprastų Viktorijos epochos moralės normų ir rašyti apie tikrovišką, o ne idealizuojamą pasaulį. Tai prieštaravo tų laikų požiūriui į literatūrą: iš rašytojų, ypač dramaturgų, buvo tikimasi, kad kiekviena drama baigsis moralės normas atitinkančiomis išvadomis, gėris atneš laimę, o amoralus elgesys bus pasmerktas. H. Ibsenas metė iššūkį šioms normoms ir nebijojo griauti žiūrovų vilčių.

Trijų veiksmų dramą „Lėlių namai“ (1879) H. Ibsenas parašė gyvendamas Vokietijoje ir grindė tikru įvykiu – pagrindinė veikėja Nora sukurta remiantis norvegų ir danų rašytojos Lauros Keeler gyvenimo istorija. Aiškindamas savo pjesės kaip „šiuolaikinės tragedijos“ sampratą rašytojas teigė, kad „moteris negali būti savimi šiuolaikinėje visuomenėje“, nes tai vyriška visuomenė, kurioje įstatymus kuria vyrai, o prokurorai ir teisėjai vertina moterį tik iš savo vyriškosios pozicijos; taip pat jis apibrėžė savo kūrybinę užduotį – paversti dramą rimtu pokalbiu su žiūrovais, kad jie mąstytų kartu su autoriumi ir veikėjais, taptų kūrinio bendraautoriais.

Pasirodę scenoje „Lėlių namai“ sukėlė didelį atgarsį – kilo pasipiktinusių ginčų audra, kuri iš teatro persikėlė į laikraščių puslapius. Kad pjesė buvo sensacingas įvykis, sukėlęs visuomenės diskusijas, rodo ir toks pavyzdys: viena kilmingų namų šeimininkė švedė rengdama svečiams pietus kvietimuose parašė: „Mandagiai prašome nediskutuoti apie naują Ibseno pjesę.“ Dramos pastatymai iš pradžių buvo cenzūruojami, o Didžiõjoje Britãnijoje ir Kinijoje net uždrausti kelis dešimtmečius, tačiau 2001 m. H. Ibseno pjesė įtraukta į UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) programos „Pasaulio atmintis“ sąrašą, pripažįstant kūrinio rankraščių istorinę vertę, 2006 m., minint rašytojo mirties šimtmetį, „Lėlių namai“ įvertinti kaip pasaulyje daugiausia vaidinamas spektaklis.

LĖLIŲ NAMAI (I VEIKSMAS)

1942 m. spektaklio „Lėlių namai“ skrajutė

LĖLIŲ NAMAI

Veikėjai

Advokatas Helmeris
Nora, jo žmona
​Daktaras Rankas
Fru Lindė
Privatinis advokatas Krogstadas
Helmerių trejetas mažų vaikų
Ana Marija, Helmerių vaikų auklė
​Helmerių tarnaitė
Pasiuntinys

Veiksmas vyksta Helmerių bute

I VEIKSMAS

Jaukus kambarys, apstatytas skoningai, bet ne prabangiai. Gilumoje, vidurinėje sienoje, dvejos durys: vienos iš dešinės, į prieškambarį, antros, iš kairės, į Helmerio kabinetą. Tarp tų durų fortepijonas. Šoninės kairiosios sienos viduryje – durys, arčiau avanscenos – langas. Prie lango apvalus stalelis su krėslais ir nedideliu minkštasuoliu. Dešinėje sienoje, kiek giliau, taip pat durys, o arčiau į priekį – koklinė krosnis. Prieš krosnį keletas krėslų ir sūpuoklės. Tarp krosnies ir durų – stalelis. Ant sienų iškabinėtos graviūros. Etažerė su porcelianiniais ir kitokiais meniškais niekniekiais. Knygų spinta su puikiai aptaisytomis knygomis. Ant grindų kilimas. Krosnis kūrenasi. Žiemos diena.

Prieškambaryje skambutis; netrukus girdėti, kaip atidaromos durys. Įeina linksmai niūniuodama Nora su apsiaustu ir skrybėle, apsikrovusi daugybe ryšulėlių, kuriuos sudeda ant stalelio iš dešinės. Duris į prieškambarį palieka atviras, tenai matyti Pasiuntinys, atnešęs eglutę ir pintinę, kurias atiduoda Tarnaitei, atidariusiai duris.

[1/6]

Nora. Gerai paslėpk eglutę, Helene. Vaikai jos neturi pamatyti anksčiau kaip vakare, kai bus papuošta. (Pasiuntiniui, išsiimdama piniginę) Kiek?

Pasiuntinys. Penkiasdešimt erių.

Nora. Štai krona. Ne, pasilikite visą. (Pasiuntinys nusilenkia ir išeina. Nora uždaro duris. Nusivelka apsiaustą ir vis dar tyliai juokiasi patenkinta. Paskui išsiima iš kišenės maišiuką su migdoliniais pyragaičiais ir vieną kitą suvalgo. Tada atsargiai prieina prie vyro kabineto durų ir klauso) Taip, jis namie. (Vėl niūniuoja, eidama prie stalo dešinėje)

Helmeris (savo kambaryje). Argi ten vyturėlis vėl pragydo?

Nora (išvyniodama pirkinius). Tas pats.

Helmeris. Voveraitė ten krebžda?

Nora. Taip!

Helmeris. Kada voveraitė sugrįžo?

Nora. Ką tik. (Įsideda migdolinių pyragaičių maišiuką į kišenę ir nusišluosto lūpas) Eikš, Torvaldai, pamatysi, ko aš pripirkau.

Helmeris. Palauk, netrukdyk. (Netrukus jis pradaro duris ir pasirodo su plunksna rankoje) Sakai, pripirkai? Šitiek visko? Tai paukštytė vėl lekiojo švaistyti pinigėlių?

Nora. Bet, Torvaldai, šiemet galime leisti sau šiek tiek daugiau. Juk tai pirmosios Kalėdos, kada mums nebereikia varžytis.

Helmeris. Bet švaistytis taip pat negalim.

Nora. Bet, Torvaldai, truputį juk galima. Tiesa? Visai trupučiuką! Juk tau dabar paskirta didelė alga, ir tu uždirbsi daug daug pinigų.

Helmeris. Taip, nuo Naujųjų metų. Bet sumokės man algą tiktai po metų ketvirčio.

Nora. Et, galim tuo tarpu pasiskolinti.

[2/6]

Helmeris. Nora! (Prieina ir juokais paima jai už ausies) Vėl tu vėjus vaikai? Tik įsivaizduok: pasiskolinu šiandien tūkstantį kronų, tu išleidi šventėms, o prieš Naujuosius metus nukrinta man ant galvos nuo stogo čerpė ir – baigta.

Nora (uždengdama delnu jam burną). Fu. Nekalbėk tokių baisybių.

Helmeris. Ne, bet tik įsivaizduok, jei šitaip atsitiktų, – kas tada?

Nora. Jeigu jau atsitiktų tokia šlykštybė, tai man – visiškai vis tiek, ar turėčiau skolų, ar ne.

Helmeris. Na, o žmonėms, iš kurių aš būčiau pasiskolinęs?

Nora. Žmonėms? O kas man darbo! Juk jie svetimi.

Helmeris. Nora, Nora, tu esi moteriškė! Bet rimtai, Nora, tu žinai mano nusistatymą dėl tokių dalykų. Jokių skolų! Niekada nesiskolinti! Šeimos židinys, skolomis pagrįstas, nebetenka laisvumo, o kartu ir grožio. Tvirtai išsilaikėme lig šiolei, pakentėkime ir tą truputį, kiek dar reikės.

Nora (eidama prie krosnies). Gerai, gerai, kaip tu nori, Torvaldai.

Helmeris (sekdamas paskui). Taigi, taigi, tik vieversėlis tegul sparnų nenuleidžia. Ką? Voveraitė stovi ir raukosi? (Išsiimdamas piniginę) Nora, kaip tu manai, ką aš čia turiu?

Nora (staigiai atsigręždama). Pinigų!

Helmeris. Imk. (Paduoda keletą popierinių pinigų) Viešpatie, aš puikiai žinau, kiek išlaidų namuose prieš Kalėdas.

Nora (skaičiuodama). Dešimt, dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt. Oi, ačiū, ačiū, Torvaldai; dabar man užteks ilgam.

Helmeris. Taigi, pasistenk, kad užtektų.

[3/6]

Nora. Taip, taip, būtinai. Bet eikš čia, noriu tau parodyti, ką nupirkau. Ir kaip pigiai! Žiūrėk, štai nauja eilutė Ivarui... ir dar kardas. Štai arkliukas ir dūda Bobui. O čia lėlė ir lėlių lovytė Emai; paprastutės, bet ji vis tiek greit viską sulaužo. O čia tarnaitėms: po gabalą medžiagos suknelėms ir po nosinaitę. Senukei Anai Marijai reikėtų, žinoma, daugiau dovanoti.

Helmeris. O kas šitame ryšulyje?

Nora (sušunka). Ne, Torvaldai, tu pamatysi tik vakare.

Helmeris. Gerai jau gerai. Pasakyk man dabar, mažoji išlaidūne, ką pati sau nusižiūrėjai?

Nora. Aš – sau? Ai, man nieko nereikia.

Helmeris. Būtinai reikia! Pasakyk man rimtai, ko tu labiausiai norėtum.

Nora. Ne, nežinau, iš tikrųjų. Arba – klausyk, Torvaldai...

Helmeris. Na?

Nora (čiupinėdama jo švarko sagas ir nežiūrėdama į jį). Jeigu tu nori man ką padovanoti, tai tu.... tai tu...

Helmeris. Na, na, sakyk.

Nora (greitai). Tai padovanok man pinigų. Tiktai tiek, kiek manai galįs duoti. Aš paskui kurią dieną šį tą sau nusipirkčiau.

Helmeris. Bet, Nora...

Nora. Padaryk taip, mielasis Torvaldai, labai prašau; aš susukčiau pinigus į auksinį popierėlį ir pakabinčiau ant eglutės. Argi tai nebūtų įdomu?

Helmeris. O kaip vadinasi tos paukštytės, kurios pinigus švaisto?

[4/6]

Nora. Žinau, žinau, išlaidūnės. Bet padarykime taip, kaip sakau, Torvaldai: tada aš turėsiu laiko pagalvoti, ko labiausiai reikia. Ar tai nėra protinga, ką?

Helmeris (šypsodamasis). Žinoma, tiktai jeigu tu tikrai galėtum išlaikyti tuos pinigus, o paskui tikrai pati sau ką nusipirktum. Bet tu ir juos išleisi namų reikalams, įvairiems niekniekiams, o man ir vėl reikės krapštyti piniginę.

Nora. Oi ne, Torvaldai...

Helmeris. Nesigink, mano mažyte Nora. (Apkabina ją) Paukštytė labai miela, tik jai baisiai daug pinigų reikia. Tiesiog neįtikėtinai brangiai atsieina vyrui tokia paukštytė.

Nora. Fu, kaip tu gali taip kalbėti? Juk aš taupau kiek galiu.

Helmeris (juokdamasis). Taip, tai tikra tiesa. Kiek gali. Bet tu visiškai negali.

Nora (niūniuoja ir šypsosi patenkinta). Hm... kad tu žinotum, Torvaldai, kiek daug mes, vieversėliai ir voveraitės, turime išlaidų.

Helmeris. Keistas tu padarėlis. Visai kaip tavo tėvas. Amžinai galva pramušta – kur gauti pinigų. O kai gauni, tučtuojau vėl išslysta pro pirštus; net pati nežinai, kur jie dingsta. Bet ką gi, tokia jau tu esi. Iš prigimties. Taip, taip, paveldėta, Nora.

Nora. Ak, kad aš daugiau būčiau paveldėjusi iš tėvo!

Helmeris. O aš nenorėčiau, kad tu būtum kitokia negu esi, mano mielas vyturėli. Bet klausyk, man atrodo... šiandien tu tokia... tokia... kaip čia pasakius?.. tokia įtartina...

Nora. Aš?

Helmeris. Taip. Pažiūrėk man tiesiai į akis.

Nora (žiūri į jį). Na?

Helmeris (grasindamas pirštu). Ar smaližė nepasmaguriavo šiandien mieste?

[5/6]

Nora. Ne, kodėl tu taip manai?

Helmeris. Ar smaližė tikrai neužsuko į cukrainę?

Nora. Ne, iš tiesų, Torvaldai.

Helmeris. Ir uogienės neragavo?

Nora. Ne, tikrai ne!

Helmeris. Ir migdolinio pyragaičio?

Nora. Ne, Torvaldai, iš tikrųjų sakau tau...

Helmeris. Na, na, na – žinoma, aš tik juokauju...

Nora (eidama prie stalo dešinėje). Man nė į galvą neateina padaryti ką nors, kas tau nepatinka.

Helmeris. Žinau, žinau. Juk tu man davei žodi. (Prieina prie jos) Pasilik sau savo mažutes kalėdines paslaptis, mano brangioji Nora. Manau, kad šiandien vakare jos paaiškės, kai užžiebsime eglutę.

Nora. Ar neužmiršai pakviesti daktarą Ranką?

Helmeris. Nepakviečiau. Bet ir nereikia. Jis vis tiek pas mus vakarieniaus. Be to, pakviesiu, kai užeis šiandien priešpiet. Užsakiau gero vyno. Nora, tu nepatikėsi, kaip aš džiaugsiuosi šiuo vakaru.

Nora. Ir aš. O kaip vaikai džiaugsis, Torvaldai!

Helmeris. Ak, koks smagumas žinoti, kad turi gerą, užtikrintą vietą, kad turėsime daug pinigų. Juk tiesa, didelis malonumas tai žinoti?

Nora. Oi, nepaprastai didelis!

Helmeris. Ar atsimeni praeitas Kalėdas? Tu ištisas tris savaites užsidariusi savo kambaryje vakarais ligi vėlumos dirbai gėles ir papuošalus eglutei, kuriais norėjai mus visus nustebinti. Ū, nuobodesnio laiko aš neatsimenu.

Nora. O aš visai nenuobodžiavau.

Helmeris (šypsodamasis). Bet naudos iš to buvo ne kažkiek, Nora.

[6/6]

Nora. Ir vėl pradedi mane erzinti. Ką aš galėjau padaryti, kad katė įlindo ir viską sudraskė.

Helmeris. Žinoma, nieko negalėjai padaryti, mano vargšele Nora. Tu labai norėjai mus pradžiuginti, o tas svarbiausia. Bet vis dėlto, kaip gera, kad tie skurdo laikai praėjo.

Nora. Taip, tiesiog nuostabiai gera.

Helmeris. Nereikia nei man vienam sėdėti ir nuobodžiauti, nei tau varginti savo mielas, gražias akeles ir švelnias rankeles...

Nora (plodama delnais). Tiesa, Torvaldai, nebereikia daugiau? Ak, kaip nuostabu, kaip žavu tai girdėti! (Paima jį už parankės) Dabar klausykis, kaip aš manau, mes susitvarkysim, Torvaldai. Kai tiktai praeis Kalėdos... (Prieškambaryje skambutis) Ak, skambina! (Truputį patvarko kambarį) Matyt, kažkas ateina. Kaip nemalonu.

Helmeris. Svečiams – manęs nėra namie, atsimink.

Tarnaitė (iš prieškambario, tarpduryje). Ponia, čia nepažįstama viešnia.

Nora. Prašyk į vidų.

Tarnaitė (Helmeriui). Ir daktaras atėjo.

Helmeris. Tiesiai pas mane nuėjo?

Tarnaitė. Taip.

[1/11]

Helmeris išeina į savo kabinetą. Tarnaitė įveda fru Lindę su kelionės drabužiais ir uždaro duris

Fru Lindė (nedrąsiai, delsdama). Laba diena. Nora.

Nora (netikra). Laba diena...

Fru Lindė. Tu manęs, matyt, nebepažįsti?..

Nora. Ne, nežinau... taip, rodos... (Staigiai) Kaip – Kristina! Argi tikrai tu?

Fru Lindė. Taip, aš.

Nora. Kristina! O aš nepažinau tavęs! Bet kaipgi aš galėjau... (Nuleidusi balsą) Kaip tu pasikeitei, Kristina!

Fru Lindė. Kaipgi. Per devynerius ar dešimtį ilgų metų...

Nora. Argi mes taip ilgai nesimatėm? Na taip, iš tikrųjų! O paskutinieji aštuoneri metai – kad tu žinotum, kokie laimingi buvo!.. Tai tu, vadinasi, atvažiavai į miestą? Leidaisi vidury žiemos į tokią didelę kelionę? Narsus žygis.

Fru Lindė. Tik šiandien rytą atvykau garlaiviu.

Nora. Pasilinksminti per šventes, žinoma. Ak, kaip gerai! Na, tai ir pasilinksminsime. Bet tu nusirenk. Juk tau nešalta? (Padeda jai) Taip – o dabar sėskimės patogiai prie krosnies. Ne, tu į krėslą. O aš į sūpuokles. (Pagriebia jai už rankų) Štai, dabar tavo veidas vėl toks, kaip kitados. Tiktai pirmą valandėlę... Nors truputį vis dėlto pablyškusi ir... kiek suliesėjusi.

Fru Lindė. Ir labai, labai pasenusi, Nora.

Nora. Galbūt trupučiuką, trupučiuką, visai nedaug. (Staiga sustoja, prakalba rimtai) Bet kaip aš nepagalvoju, sėdžiu ir plepu! Mieloji, brangioji Kristina, atleisk man.

Fru Lindė. Kas yra, Nora?

[2/11]

Nora (tyliai). Vargšė Kristina, juk tu likai našlė?

Fru Lindė. Taip, prieš trejetą metų.

Nora. Oi, juk aš žinojau, skaičiau laikraščiuose. Ak, Kristina, patikėk, kiek kartų rengiausi tau parašyti per tą laiką, bet vis atidėdavau, vis kas nors sutrukdydavo.

Fru Lindė. Mieloji Nora, aš puikiai suprantu.

Nora. Ne, tai negražu iš mano pusės, Kristina! O tu, vargšelė, kiek prisikentėjai. Ir jis turbūt nieko tau nepaliko pragyvenimui?

Fru Lindė. Nieko!

Nora. Nė vaikų?

Fru Lindė. Nė vaikų!

Nora. Ničnieko?

Fru Lindė. Nei širdgėlos, nei ko gaila būtų.

Nora (žiūrėdama į ją su nepasitikėjimu). Kaip tai gali būti, Kristina?

Fru Lindė (su gailia šypsena, glostydama Norai galvą). Būna taip kartais, Nora.

Nora. Vadinas, viena vieniša! Kaip tau turėtų būti baisiai sunku. Aš turiu trejetą gražių vaikučių. Tik dabar negaliu tau jų parodyti, – jie išėję pasivaikščioti su aukle. Bet tu būtinai turi man viską papasakoti...

Fru Lindė. Ne, ne, ne, geriau tu papasakok.

Nora. Ne, pirma tu. Šiandien aš nenoriu būti egoistė. Noriu galvoti tiktai apie tavo reikalus. Bet vieną dalyką vis dėlto noriu tau pasakyti. Ar žinai, kokia laimė mus šiomis dienomis ištiko?

Fru Lindė. Ne. Kokia?

Nora. Tik pamanyk, mano vyras paskirtas Akcinio banko direktoriumi.

[3/11]

Fru Lindė. Tavo vyras? O, kokia laimė...

Nora. Nepaprasta! Advokato duona tokia netikra, ypač, jei nori imti tiktai švarias padorias bylas. O Torvaldas, aišku, kitokių niekada neimdavo, ir aš jam visiškai pritardavau. Ai, kad tu žinotum, kaip mes džiaugiamės! Jau nuo Naujųjų metų jis pereina į banką, o tada gaus didelę algą ir daug procentų. Gyvensime visai kitaip negu lig šiolei, – kaip tik norėsime. Ak, Kristina, kaip man lengva, kokia aš laiminga! Juk nuostabiai puiku turėti daug daug pinigų ir niekuo nesirūpinti. Tiesa?

Fru Lindė. Taip, turbūt tikrai labai gera turėti viską, kas reikalinga.

Nora. Ne, ne tiktai, kas reikalinga, bet daug daug pinigų.

Fru Lindė (šypsodama). Nora, Nora! Tu vis dar nepasidarei protingesnė? Mokykloje tu buvai didelė išlaidūnė.

Nora (ramiai šypsodama). Torvaldas ir dabar mane taip vadina. (Grasindama pirštu) Bet ta Nora ne tokia jau paika, kaip jūs manote. Mums iš tikrųjų ne taip jau buvo lengva gyventi, kad aš būčiau galėjusi švaistyti pinigus. Mums abiem teko dirbti.

Fru Lindė. Ir tau?

Nora. Na taip, įvairiausius mažmožius – rankdarbius, mezginius, siuvinius ir panašius dalykus... (Nerūpestingai) ir... dar daug ką. Tu juk žinai, kad Torvaldas atsisakė tarnybos departamente, kai mudu susituokėme. Nebuvo jokios vilties, kad jį paaukštintų, o uždirbti reikėjo daugiau negu pirma. Dėl to ir dirbo jis pirmuosius metus virš savo jėgų. Gali suprasti, juk tekdavo jam imtis visokių šalutinių darbų ir dirbti nuo ryto ligi vakaro. Neišturėjo pagaliau, apsirgo, buvo jau prie mirties. Gydytojai pareiškė, kad jam būtinai reikia išvykti į pietus.

[4/11]

Fru Lindė. Taip, jūs ir gyvenote visus metus Itãlijoje?

Nora. Taigi. Bet nelengva mums buvo išvažiuoti, tikėk manim... Ivaras tada ką tik buvo gimęs. Bet važiuoti būtinai reikėjo. Ak, kokia nuostabi, kokia puiki buvo kelionė. Ir Torvaldas buvo išgelbėtas. Bet tai kainavo begales pinigų, Kristina.

Fru Lindė. Galima įsivaizduoti.

Nora. Tūkstantis du šimtai specijų atsiėjo. Keturi tūkstančiai aštuoni šimtai kronų. Tai dideli pinigai.

Fru Lindė. Taip, bet vis dėlto didelė laimė, kai turi jų tokiu laiku.

Nora. Pasakysiu tau, kad mes juos gavome iš tėvo.

Fru Lindė. Ak, taip. Rodos, kaip tik tuo laiku ir mirė tavo tėvas.

Nora. Taip, Kristina, kaip tik tada. Ir pamanyk, aš negalėjau tada nei nuvažiuoti pas jį, nei paslaugyti. Diena iš dienos laukiau Ivarėlio. O, be to, reikėjo globoti savo vargšą Torvaldą, mirtinai paliegusį. Mielas, brangus tėvelis! Taip ir nebeteko man jo pamatyti, Kristina. Tai buvo pati didžiausia nelaimė, kurią aš pergyvenau ištekėjusi.

Fru Lindė. Aš žinau, tu labai mylėjai jį. O paskui išvažiavote į Itãliją?

Nora. Taip. Pinigų turėjome, o gydytojai ragino važiuoti. Po mėnesio ir išvažiavome.

Fru Lindė. Ir tavo vyras grįžo visai pasveikęs?

Nora. Sveikas kaip ridikas.

Fru Lindė. O daktaras?

Nora. Kodėl?

Fru Lindė. Rodos, mergaitė sakė, kad tas ponas, kuris kartu su manimi atėjo, buvo daktaras.

[5/11]

Nora. Taip, tai daktaras Rankas. Bet jis ne gydyti ateina. Tai geriausias mūsų draugas, ir jis kasdien pas mus apsilanko bent vieną kartą. Ne, Torvaldas nuo to laiko nė kiek nebuvo susirgęs. Ir vaikai sveikutėliai, ir aš. (Pašoka ir suploja delnais) Dieve, Dieve, Kristina, kaip gera gyventi ir būti laimingai! Ai, bet kaip aš negražiai darau – aš vis kalbu tik apie savo reikalus. (Atsisėda ant suolelio šalia Fru Lindės ir padeda rankas jai ant kelių) Tu nepyk ant manęs! Pasakyk, ar tiesa, kad tu savo vyro nemylėjai? Tai kam gi už jo tekėjai?

Fru Lindė. Mano motina dar buvo gyva, bet ligota, gulėjo ant patalo ir visiškai neturėjo iš ko gyventi. Be to, dar turėjau išlaikyti du jaunesniuosius brolius. Todėl man atrodė, kad neturiu teisės jam atsakyti.

Nora. Taip, taip, čia veikiausiai tavo tiesa. Tai jis buvo tada turtingas?

Fru Lindė. Gana pasiturintis, rodos. Bet jo reikalai nekokie buvo, Nora. Kai jis numirė – viskas suiro, ir nieko neliko.

Nora. Ir?..

Fru Lindė. Ir man teko verstis smulkia prekyba, steigti mažą mokyklėlę ir šiaip visko prasimanyti. Tie treji metai praėjo man kaip viena ištisa sunkaus darbo diena. Dabar ji pasibaigė, Nora. Savo vargšei motinai aš daugiau nebereikalinga, – ji numirė. Ir berniukai atsistojo ant kojų, patys gali savimi rūpintis.

Nora. Tai tau lengva turbūt dabar...

Fru Lindė. Tik neapsakomai tuščia. Nėra dėl ko gyventi. (Atsistoja susijaudinusi) Todėl aš ir nebeištvėriau daugiau tenai, savo užkampyje. Čia turbūt lengviau bus rasti, kur išeikvoti jėgas ir kuo nustelbti mintis. Kad taip man pasisektų gauti kokią pastovią vietą, kokį darbą kontoroje...

Nora. Ak, Kristina, bet tarnyba baisiai vargina, o tu ir taip atrodai tokia išvargusi. Tau geriau kur išvažiuoti į maudykles.

[6/11]

Fru Lindė (eidama prie lango). Aš neturiu tėvo, kuris man parūpintų pinigų kelionei, Nora.

Nora (atsikeldama). Oi, nepyk ant manęs.

Fru Lindė (prieidama prie jos). Mieloji Nora, tu ant manęs nepyk. Blogiausia dabar man, kai taip daug kartėlio širdyje prisirenka. Nėra dėl ko dirbti, bet vis dėlto turi nuolat plušėti. Gyventi juk reikia, tai ir pasidarai egoistas. Kai tu man dabar papasakojai apie laimingą permainą savo gyvenime, tai aš – ar patikėsi? – džiaugiausi ne tiek dėl tavęs, kiek dėl savęs.

Nora. Kaip tai? Ak, suprantu! Tu manai, kad Torvaldas galėtų tavo labui kai ką padaryti.

Fru Lindė. Taip, aš tą ir pagalvojau.

Nora. Jis ir padarys, Kristina. Tiktai pavesk man tai: aš padarysiu pradžią – sugalvosiu kokį malonų dalyką, kuris jį nuteiktų. Ak, kaip aš baisiai norėčiau tau padėti.

Fru Lindė. Kaip gražu, Nora, kad tu taip nuoširdžiai rūpiniesi mano reikalais, – juo gražiau iš tavo pusės, kai tu taip mažai pažįsti gyvenimo sunkumus ir nelaimes.

Nora. Aš?.. Aš nepažįstu.

Fru Lindė (šypsodama). Dieve mano, rankdarbiai ar dar šis tas... Tu kūdikis, Nora.

Nora (atmetusi galvą, eina per kambarį). Nekalbėk su manimi taip išdidžiai.

Fru Lindė. Taip?

Nora. Ir tu, kaip kiti. Visi jūs galvojate, kad aš jokiam rimtam dalykui nesu tikusi...

Fru Lindė. Ne, jau ne.

Nora. ... kad aš nieko nesu pergyvenusi šiame sunkiame gyvenime.

Fru Lindė. Mieloji Nora, juk tu man ką tik pasakojai apie visus savo sunkumus.

[7/11]

Nora. Tai menkniekiai. (Tyliai) Paties svarbiausio dalyko aš tau nepasakiau.

Fru Lindė. Svarbiausio? Ką tu turi galvoje?

Nora. Tu vis žiūri į mane su nepasitikėjimu, Kristina; o be reikalo. Tu didžiuojiesi, kad taip ilgai vargai dėl savo motinos.

Fru Lindė. Aš į nieką nežiūriu su nepasitikėjimu. Bet sutinku, – aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi, prisiminusi, kad man teko bent truputį palengvinti savo motinai paskutines dienas.

Nora. Taip pat tu didžiuojiesi, prisiminusi, ką padarei broliams.

Fru Lindė. Man rodos, aš turiu teisę.

Nora. Ir man taip atrodo. Bet štai, paklausyk, Kristina. Aš taip pat turiu kuo didžiuotis, kuo džiaugtis.

Fru Lindė. Neabejoju. Tiktai ką tu turi galvoje?

Nora. Kalbėk tyliai. Oi, jeigu Torvaldas išgirstų! Jis jokiu būdu neturi... niekad neturi apie tai sužinoti, Kristina, niekas daugiau, kaip tiktai tu.

Fru Lindė. Bet kas yra, mieloji?

Nora. Eikš čia. (Pasodina ją šalia savęs ant sofos) Taigi ir aš turiu kuo didžiuotis, kuo džiaugtis. Aš išgelbėjau Torvaldui gyvybę.

Fru Lindė. Išgelbėjai?.. Kaip išgelbėjai?

Nora. Aš sakiau tau apie kelionę į Itãliją. Torvaldas nebūtų pagijęs, jeigu nebūtų pagyvenęs pietuose.

Fru Lindė. Na taip! Ir tavo tėvas davė reikalingų lėšų.

Nora (šypsodama). Taigi, taip galvoja Torvaldas ir visi kiti, bet...

Fru Lindė. Bet?..

Nora. Tėvas nedavė mums nė skatiko. Aš parūpinau pinigų kelionei.

[8/11]

Fru Lindė. Tu? Visą tą didelę sumą?

Nora. Tūkstantį du šimtus specijų. Keturis tūkstančius aštuonis šimtus kronų. Ką tu dabar pasakysi?

Fru Lindė. Bet kaip tai galima, Nora? Išlošei loterijoje, ar ką?

Nora (su panieka). Išlošei. (Juokiasi) Koks tada sunkumas.

Fru Lindė. Tai iš kur tu gavai?

Nora (niūniuodama ir paslaptingai šypsodama). Hm! Tra lia lia lia!

Fru Lindė. Pasiskolinti juk tu negalėjai?

Nora. Ne? O kodėl ne?

Fru Lindė. Juk žmona negali skolintis be vyro žinios.

Nora (užversdama galvą). O jeigu žmona truputį nusimano apie piniginius reikalus, jeigu žmona moka gudriai apsisukti...

Fru Lindė. Nora, aš visiškai nieko nesuprantu...

Nora. Ir nereikia tau suprasti. Aš juk ir nesakiau, kad pasiskolinau pinigų. Juk galėjau aš jų įgyti kitu būdu. (Atmesdama galvą ant sofos atkaltės) Galėjau gauti iš kokio gerbėjo. Su tokia patrauklia išvaizda, kaip mano...

Fru Lindė. Eik tu, pakvaišėle!

Nora. Dabar turbūt tau baisiai norisi viską sužinoti, Kristina?

Fru Lindė. Klausyk, mieloji Nora, ar tu nepadarei kokios nors beprotybės?

Nora (išsitiesdama). Argi beprotybė išgelbėti savo vyrui gyvybę?

Fru Lindė. Man atrodo neprotinga, jeigu tu be jo žinios...

[9/11]

Nora. Bet juk jis turėjo nieko nežinoti! Viešpatie, kaip tu to nesupranti? Jis neturėjo net įtarti, kokiame jis pavojuje. Tiktai man pasakė, koks pavojus gresia jo gyvybei ir kad vienintelė viltis jį išgelbėti – pagyventi pietuose. Tu manai, iš pradžių aš nesistengiau kaip nors kitaip susitvarkyti? Įkalbinėjau, kad aš norėčiau pavažinėti po užsienius, kaip ir kitos jaunos ponios, aš verkiau ir prašiau sakydama, kad atsimintų, kokia mano būsena ir kad jis turėtų būti geras ir dabar man visaip pataikauti. Priminiau, kad galima pasiskolinti pinigų. Tada jis beveik supyko, Kristina. Pasakė, kad man vėjai galvoje švilpia ir kad jo, kaip vyro, pareiga – mano kaprizams ir užgaidoms, – taip jis, rodos, ir pasakė, – nepasiduoti. O aš pati sau galvoju: kaip bus, taip bus, o tave išgelbėti reikia, ir suradau būdą...

Fru Lindė. Ar tavo vyras taip ir nesužinojo iš tėvo, kad pinigai ne iš jo gauti?

Nora. Nesužinojo. Tėvas kaip tik tuo metu mirė. Aš norėjau jam prisipažinti ir paprašyti, kad manęs neišduotų. Bet jis buvo toks silpnas, kad man, deja, nebeteko.

Fru Lindė. Ir tu lig šiolei neprisipažinai vyrui?

Nora. Ne, ką tu sau galvoji, apsaugok Viešpatie! Jis šitoks griežtas dėl tokių dalykų! O be to, jo vyriška savimeilė... kaip jam būtų apmaudu, koks jaustųsi įžeistas, jeigu žinotų, kad už ką nors turi būti dėkingas man. Tada suirtų mūsų tarpusavio santykiai. Sudie tada mūsų gražiam laimingam šeimos gyvenimui.

Fru Lindė. Ir tu niekada jam nepasakysi?

[10/11]

Nora (pagalvojus ir truputį šypsodama). Taip... galbūt... kada nors... kai praeis daug daug metų ir kai aš nebebūsiu tokia graži. Tu nesijuok! Aš, žinoma, noriu pasakyti tada, kai aš jau taip labai nebepatiksiu Torvaldui, kaip dabar; kai jau taip jo nebežavės mano šokiai, persirengimai, deklamacijos. Tada ne pro šalį bus turėti ką nors rezerve... (Nutraukdama) Oi, niekai, niekai, niekai! Tokie laikai neateis niekados. Na, Kristina, ką tu pasakytum apie mano didžiąją paslaptį? Ar tinku aš kam nors? Tu nemanyk, kad aš apsiėjau be didelių rūpesčių. Man tikrai kartais nelengva buvo išpildyti laiku savo įsipareigojimus. Tame reikalų pasaulyje, kad žinotum, yra tokių dalykų, kaip – palūkanų mokėjimas ir skolos grąžinimas. O surasti lėšų visada būdavo labai sunku. Tai ir teko spaustis visaip, kaip tiktai įmanoma. Iš pragyvenimui skirtų pinigų negalėjau beveik nieko atidėti, nes Torvaldui reikėjo gerai maitintis. Vaikų irgi negalėjau apdriskusių laikyti; ką gaudavau jų daliai, viską jiems ir išleisdavau. Tie mano mieli pipirai!

Fru Lindė. Tai, matyt, turėjai sau pati atsisakyti būtiniausių dalykų, vargše Nora?

Nora. Žinoma. Juk man labiausiai jie ir rūpėjo. Kai Torvaldas man duodavo pinigų naujai suknelei ar šiaip kam, tai išleisdavau tiktai pusę; pirkdavau vis kur pigiausia ir prasčiausia. Laimė dar, kad man viskas pritinka, ir Torvaldas užtat niekada nieko nepastebi. Bet man pačiai, Kristina, kartais būdavo nelengva. Juk taip malonu gražiai apsirengti. Argi ne?

Fru Lindė. Be abejo.

Nora. Na, žinoma, turėjau ir kitokių pajamų. Praeitą žiemą man pasisekė gauti daug perrašinėjimų. Kiekvieną vakarą užsirakindavau ir rašydavau, rašydavau ligi vėlios nakties. Ak, kitą kartą taip pavargdavau, taip pavargdavau. Bet vis dėlto buvo baisiai smagu šitaip sėdėti ir dirbti, ir uždirbti pinigų. Aš jaučiausi beveik kaip vyras.

[11/11]

Fru Lindė. O kiekgi įstengei tokiu būdu išmokėti skolos?

Nora. Negaliu tau taip tiksliai pasakyti. Tokius dalykus, žinai, labai sunku suprasti. Žinau tiktai, kad aš išmokėjau tiek, kiek tiktai galėjau sukrapštyti. Bet dažnai man rankos beviltiškai nusvirdavo. (Šypsodama) Tada atsisėsdavau ir pradėdavau vaizduotis, kad, štai, įsimylėjo mane senas turtingas ponas...

Fru Lindė. Ką? Koks ponas?

Nora. Et, joks!.. Kad jis numirė, buvo atidarytas jo testamentas ir ten didelėmis raidėmis buvo parašyta: „Visus mano pinigus tuojau grynais išmokėti mieliausiai fru Norai Helmer.“

Fru Lindė. Bet, mieloji Nora, iš kurgi tas senas ponas?

Nora. Viešpatie, kaip tu nesupranti? Jokio seno pono nė būti nebuvo, tik aš taip fantazuodavau, kai galva nebeišnešdavo, kur gauti pinigų. Na, bet tiek jau to; tebūnie tas nuobodus senis, kur tik jis nori: nebereikia man nei jo, nei jo testamento, nes dabar aš jau nebeturiu bėdos. (Pašoka) Dieve, Dieve, kaip gera pagalvojus, Kristina: neturėti bėdos, visiškai, jokios bėdos. Gali su vaikais žaisti ir siausti; namus susitvarkyti taip gražiai ir puošniai, kaip Torvaldui patinka! Ir štai ateis greit pavasaris, ir dangus bus aukštas ir žydras. Gal mes tada galėsim kiek pakeliauti! Galbūt man teks vėl pamatyti jūrą! Ak, tikrai, kaip gražu gyventi ir jaustis laiminga!

[1/6]

Prieškambaryje skambutis

Fru Lindė (atsistoja). Skambina. Man turbūt geriau išeiti.

Nora. Ne, pasilik; čia tikrai niekas neateis; turbūt kas nors pas Torvaldą...

Tarnaitė (prieškambario tarpduryje). Atleiskite, ponia, čia vienas ponas nori pakalbėti su advokatu.

Nora. ... su banko direktoriumi, tu norėjai pasakyti.

Tarnaitė. Taip, su banko direktoriumi. Bet aš nežinau, juk ten daktaras...

Nora. Kas tas ponas?

Krogstadas. Tai aš, fru Helmer.

Fru Lindė, baisiai nustebusi, visa suvirpa ir nusigrįžta į langą

Nora (žengia prie svečio, susijaudinusi, pusbalsiu). Jūs? Ką tai reiškia? Apie ką jūs norite kalbėti su mano vyru?

Krogstadas. Apie banko reikalus, taip sakant. Aš turiu mažą tarnybėlę banke, o jūsų vyras, kaip girdėti, bus dabar mūsų šefas...

Nora. Tai, vadinasi...

Krogstadas. ... grynai banko reikalais, maloningoji ponia. Absoliučiai nieko daugiau.

Nora. Tai būkite malonus eiti tiesiai į jo kabinetą. (Abejingai nusilenkia, uždaro prieškambario duris, paskui prieina prie krosnies pažiūrėti, ar gerai kūrenasi)

Fru Lindė. Nora, kas čia buvo?

Nora. Čia toksai privatinis advokatas Krogstadas.

Fru Lindė. Tai tikrai jis.

Nora. Tu pažįsti tą žmogų?

[2/6]

Fru Lindė. Pažinau – labai seniai. Jis kurį laiką ėjo advokato pareigas mūsų krašte.

Nora. Taip, tiesa.

Fru Lindė. Kaip jis pasikeitęs.

Nora. Rodos, buvo nelaimingai vedęs?

Fru Lindė. Dabar jis našlys?

Nora. Su vaikų krūva... Štai, ir įsidegė. (Uždaro krosnies dureles ir truputį patraukia į šalį sūpuokles)

Fru Lindė. Sako, kad jis verčiasi visokiais reikalais?

Nora. Taip? Gali būti; aš tikrai nežinau... Bet nebegalvokime apie reikalus. Labai nuobodu.

Iš Helmerio kabineto išeina daktaras Rankas

Daktaras Rankas (tarpduryje). Ne, ne, aš nenoriu trukdyti. Geriau užeisiu truputį pas tavo žmoną. (Uždaro duris ir pastebi fru Lindę) Ak, prašau atleisti! Aš ir čia, rodos, sutrukdysiu.

Nora. Nė kiek. (Supažindindama) Daktaras Rankas – fru Lindė.

Rankas. Štai kaip. Šitą pavardę dažnokai esu girdėjęs šiuose namuose. Rodosi, aplenkiau jus ant laiptų, kai čia ėjau.

Fru Lindė. Taip, aš lipu labai pamažu, man gana sunku.

Rankas. Vadinasi, vidiniai organai truputį šlubuoja?

Fru Lindė. Greičiau paprastas pervargimas.

Rankas. O šiaip nieko? Turbūt atvažiavote į miestą atsikvėpti per šventes... bėgiodama po svečius?

Fru Lindė. Aš čia atvažiavau darbo ieškoti.

Rankas. Argi darbas yra geras vaistas nuo pervargimo?

Fru Lindė. Reikia juk gyventi, ponas daktare.

[3/6]

Rankas. Tai tiesa, yra tokia visuotinė nuomonė, kad gyventi būtinai reikia.

Nora. Na, jau na, daktare... Juk ir jūs gyventi norite.

Rankas. O ką gi, taip. Kad ir koks vargšas būdamas, o visgi įmanyčiau kamuotis kuo ilgiausiai. Ir visi mano pacientai taip pat. Ir moraliniai luošiai taip pat. Štai dabar vienas toksai sėdi pas Helmerį.

Fru Lindė (tyliai). A!

Nora. Apie ką jūs?

Rankas. A, čia yra toksai privatinis advokatas, Krogstadas, jūs jo visai nepažįstate. Jo charakterio pačios šaknys supuvusios, gerbiamoji ponia. Bet ir jis tenai pradėjo dėstyti tarytum kokį baisiausiai svarbų dalyką: kad ir jam reikią gyventi.

Nora. Taip? Apie ką jis atėjo pakalbėti su Torvaldu?

Rankas. Tikrai nežinau. Tiktai girdėjau kažką apie banką.

Nora. Aš nežinojau, kad Krog... kad tas ponas Krogstadas turi kokių ryšių su banku.

Rankas. Taip, jis tenai turi kažkokią vietelę. (Fru Lindei) Nežinau, ar yra jūsų krašte tokių žmonių, kurie laksto sušilę, uostinėdami, ar kas neatsiduoda moraliniais puvėsiais, kad paskui tą žmogų turėtų galvoje paskirti kur nors į pelningą tarnybą. Sveikiems tenka ramiai pasilikti užpakalyje.

Fru Lindė. Bet juk ligoniai visų labiausiai reikalingi paramos.

Rankas (patraukdamas pečius). Na matote, kaip tik dėl tokių pažiūrų visuomenė ir pavirsta ligonine.

Nora, įsigilinusi į savo mintis, staiga prapliumpa juoktis ir suploja delnais

Rankas. Ko jūs iš to juokiatės? Ar jūs apskritai žinote, kas yra visuomenė?

[4/6]

Nora. Kas man galvoj ta jūsų nuobodi visuomenė?! Aš visai dėl ko kito juokiuosi. Baisiai juokinga! Sakykite, daktare, ar dabar visi to banko tarnautojai priklausys nuo Torvaldo?

Rankas. Ar dėl to jūs taip pralinksmėjot?

Nora (šypsodama ir niūniuodama). Tai jau mano reikalas. Mano reikalas. (Vaikščioja po kambarį) Taip, iš tikrųjų, baisiai malonu pagalvoti, kad mes... kad Torvaldas įgijo tokią galią daugybei žmonių. (Išsiima iš kišenės maišelį) Daktare, gal malonėtumėte migdolinių pyragaičių?

Rankas. Žiūrėk tiktai, migdolinių pyragaičių. Aš maniau, kad tai jums uždrausta prekė.

Nora. Taip, bet šituos man Kristina dovanojo.

Fru Lindė. Kaip?.. Aš?..

Nora. Na, na, na, tik nenusigąsk. Juk tu negalėjai žinoti, kad Torvaldas yra juos uždraudęs. Jis mat bijo, kad aš nuo jų nesusigadinčiau dantų. Didelė čia bėda. Dėl kartelio – ne iš kelio. Tiesa, daktare? Prašau! (Kiša jam į burną pyragaitį) Tu irgi, Kristina. Ir man galima vieną, vieną, vieną mažuliuką, arba – daugiausia – du. (Vėl vaikščioja) Taip, dabar esu iš tikrųjų be galo laiminga. Tiktai vieno dalyko dar labai norėčiau.

Rankas. Na ir ko gi taip?

Nora. Baisiai norėčiau, Torvaldui girdint, pasakyti vieną dalyką.

Rankas. Tai kodėl gi nepasakote?

Nora. Nedrįstu; tai negražu.

Fru Lindė. Negražu?

Rankas. Jei taip, tai nepatarčiau. Bet, mums girdint, galite drąsiai. Ką gi jūs taip labai norėtumėt pasakyti Torvaldui?

Nora. Labai norėčiau pasakyti: po šimts velnių!

[5/6]

Rankas. Ar jums galvoj nebegerai?

Fru Lindė. Nora, susimildama!

Rankas. Pasakykite. Štai jis.

Nora (slepia maišelį su pyragaičiais). Tsss... tsss... tsss...

Helmeris, užsimetęs apsiaustą ant vienos rankos ir kitoje rankoje laikydamas skrybėlę, išeina iš kabineto

Nora (eina prie jo). Na, mielasis, atsikratei jo?

Helmeris. Taip, išėjo.

Nora. Leisk tau pristatyti: čia Kristina, ji šiandien atvažiavo.

Helmeris. Kristina?.. Dovanokite, bet aš nežinau...

Nora. Tai fru Lindė, mielas Torvaldai, fru Kristina Lindė.

Helmeris. Ak, taip. Turbūt mano žmonos jaunystės draugė?

Fru Lindė. Taip, mes pažįstamos iš seniau.

Nora. Ir įsivaizduok, ji atkeliavo šitokį kelią su tavimi pasikalbėti.

Helmeris. Kaip tai?

Fru Lindė. Ne tik dėl to...

Nora. Kristina, matai, yra nepaprastai gera kontoros darbininkė. Ir dabar ji labai norėtų patekti į tarnybą prie sumanaus žmogaus, kad dar daugiau prasilavintų.

Helmeris. Tai labai išmintingas dalykas, gerbiamoji ponia.

Nora. Ir kai ji sužinojo, kad tu paskirtas banko direktoriumi, – jai pranešė telegrama, – tai ji tą pat minutę išvažiavo čia. Juk, Torvaldai, tu dėl manęs padarysi ką nors Kristinos labui? Tiesa?

[6/6]

Helmeris. Taip, tai nėra visai negalima. Jūs turbūt našlė?

Fru Lindė. Taip!

Helmeris. Ir esate prityrusi kontoros darbininkė?

Fru Lindė. Taip, pusėtinai.

Helmeris. Tai visai galimas daiktas, kad aš galėsiu parūpinti jums vietą.

Nora (ploja delnais). Matai, matai!

Helmeris. Jūs pataikėte kaip tik geru laiku, fru Linde.

Fru Lindė. O, kaip man jums padėkoti!

Helmeris. Nėr už ką. (Užsivilkdamas paltą) Bet šiandien jūs man atleiskite.

Rankas. Palauk, ir aš su tavim. (Atsineša iš prieškambario kailinius ir šildo juos prie krosnies)

Nora. Tiktai neužtruk ilgai, mielasis Torvaldai.

Helmeris. Valandą, ne daugiau.

Nora. Ir tu išeini, Kristina?

Fru Lindė (vilkdamasi apsiaustą). Taip, reikia eiti, susiieškoti kambarį.

Helmeris. Tai gal drauge eisime?

Nora (padeda fru Lindei). Kaip gaila, kad pas mus taip ankšta, nėra kaip...

Fru Lindė. Ak, ką tu čia! Lik sveika, brangioji Nora, ir ačiū už viską.

Nora. Ligi pasimatymo. Vakare tu, aišku, vėl ateisi. Ir jūs, daktare. Ką? Jei gerai jausitės? Na, žinoma, jausitės gerai. Tiktai gerai susisiauskite.

[1/7]

Visi išeina, atsisveikindami ir kalbėdamiesi, į prieškambarį. Nuo laiptų pasigirsta vaikų balsai

Nora. Tai jie! Jie! (Bėga ir atidaro lauko duris)

Įeina Ana Marija su vaikais

Nora. Eikite, eikite į vidų. (Pasilenkia ir bučiuoja vaikus) Ak, jūs mažučiai mano, mielieji mano! Pažiūrėk į juos, Kristina! Ar ne malonūs?

Rankas. Plepėti skersvėjyje draudžiama!

Helmeris. Eime, fru Linde. Dabar kaip tik laikas pasilikti vienoms mamoms.

Daktaras Rankas, Helmeris ir fru Lindė išeina. Ana Marija su vaikais įeina į kambarį. Įeina ir Nora, uždarydama prieškambario duris

Nora. Kokie jūs skaistūs, linksmi! Ir skruosčiukai kokie raudoni! Kaip obuoliukai, kaip rožės. (Vaikai šneka per kits kitą) Ar linksma buvo? Tai puiku. Taip? Tu pavėžinai su rogutėmis Bobą ir Emi? Abudu kartu? Ką tu sakai! Puikus berniukas mano Ivaras. Oi, leisk man ją truputį panešioti, Ana Marija. Brangioji mano, mieloji lėlyte! (Paima iš auklės dukrytę ir šoka su ja) Taip, taip, mama pašoks ir su Bobu. Ką? Sniegais mėtėtės! Ak, gaila, kad manęs drauge nebuvo. Ne, leisk, aš pati juos nurengsiu, Ana Marija. Leisk, mieloji, aš pati, taip linksma. Eik tuo tarpu į vaikų kambarį. Tu atrodai visai sušalusi. Eik, tau kavos yra padėta ant krosnies.

Auklė išeina pro kairiąsias duris. Nora nurengia vaikus, išmėtydama jų drabužėlius ir visą laiką su jais plepėdama

Štai kaip? Didelis šuo jus vijosi? O neįkando? Ne, šunys nekanda tokioms gražioms, tokioms mažoms lėlytėms. Nežiūrėkite ryšulėlių. Ivarai! Kas ten yra? A, kad jūs žinotumėt, kas ten yra! Ne, ne, negalima. Tenai baubas tupi. Ką? Norite žaisti? Ką gi mes žaisime? Slėpynių. Taip, žaiskime slėpynių. Pirmasis tegu slepiasi Bobas. Aš? Na, gerai, aš pirmoji.

[2/7]

Ji ir vaikai žaidžia, juokdamiesi ir linksmai šūkaudami šitame kambaryje ir gretimame iš dešinės. Pagaliau Nora pasislepia po stalu. Vaikai triukšmingai įpuola į kambarį, ieško, ieško, bet negali jos rasti, paskui išgirsta jos tylų juoką, puola prie stalo, pakelia staltiesę ir suranda ją. Nepaprastas džiūgavimas. Nora išlenda, lyg norėdama juos pagąsdinti. Naujas klyksmas. Tuo metu kažkas beldžiasi į duris. Niekas negirdi. Tada prieškambario durys prasiveria, ir pasirodo Krogstadas. Jis valandėlę palaukia; žaidimas vyksta toliau

Krogstadas. Atleiskite, fru Helmer...

Nora (surinka prislėgtu balsu, atsigrįžta ir keliasi). Ai! Kas ten?

Krogstadas. Atleiskite. Lauko durys buvo praviros. Turbūt kas pamiršo uždaryti.

Nora (atsistojusi). Vyro nėra namie, ponas Krogstadai.

Krogstadas. Žinau.

Nora. Tai ko jums reikia?

Krogstadas. Su jumis pakalbėti.

Nora. Su... (Vaikams, tyliai) Eikite pas Ana Mariją. Ką? Ne, svetimas ponas nieko blogo nepadarys mamai. Kai jis išeis, mes vėl žaisime. (Išveda vaikus į kambarį kairėje ir uždaro duris. Neramiai, susijaudinusi) Jūs norite pakalbėti su manim?

Krogstadas. Taip, noriu.

Nora. Šiandien? Bet juk dar ne mėnesio pirmoji?

Krogstadas. Ne, šiandien Kūčios. Nuo jūsų pačių priklauso, ar linksmas Kalėdas turėsite!

Nora. Ko gi jums reikia? Aš šiandien visai negaliu...

Krogstadas. Apie tai kol kas nekalbėsime. Apie kitką. Turbūt surasite valandėlę laiko?

[3/7]

Nora. Taip... žinoma, laiko aš turiu, nors...

Krogstadas. Gerai. Aš sėdėjau žemai Ulseno restorane ir mačiau jūsų vyrą išeinant gatve...

Nora. Taip, taip.

Krogstadas. ... su viena dama.

Nora. Ir kas toliau?

Krogstadas. Leiskite paklausti: ar toji dama ne fru Lindė?

Nora. Taip.

Krogstadas. Neseniai atvažiavusi?

Nora. Taip, šiandien.

Krogstadas. Ji turbūt jūsų gera draugė?

Nora. Taip. Bet aš nesuprantu...

Krogstadas. Ir aš kadaise buvau su ja pažįstamas.

Nora. Žinau.

Krogstadas. Taip? Tai jūs žinote? Taip aš ir maniau. Tada leiskite man stačiai paklausti: ar fru Lindė gaus darbo banke?

Nora. Kaip jūs drįstate klausinėti mane, ponas Krogstadai, jūs, mano vyro pavaldinys? Bet jeigu jau klausiate, tai žinokite: taip, fru Lindė gaus darbo. Ir aš tuo pasirūpinau, ponas Krogstadai. Štai kaip.

Krogstadas. Vadinasi, aš spėjau teisingai.

Nora (vaikščioja po kambarį). Aš manau, kad ir mes galim turėti šiek tiek įtakos! Jeigu esi moteris, tai dar nereiškia, kad... Ir kaip pavaldiniui jums, ponas Krogstadai, tikrai vertėtų pasisaugoti užkabinti tą, kas... hm...

Krogstadas. ... kas turi įtakos?

Nora. Taigi!

Krogstadas (pakeisdamas toną). Fru Helmer, ar nebūtumėt tokia maloni panaudoti savo įtaką mano naudai?

[4/7]

Nora. Kaip tai? Kokia prasme?

Krogstadas. Ar nemalonėtumėte pasirūpinti, kad aš neprarasčiau tos pavaldinio vietos banke?

Nora. Ką tai reiškia? Kas nori ją atimti iš jūsų?

Krogstadas. Nesidėkite prieš mane nieko nežinanti. Aš puikiai suprantu, kad jūsų draugei negali būti malonu su manimi susitikti, ir taip pat numanau dabar, kam aš turiu būti dėkingas, kad mane nori išvaryti.

Nora. Bet užtikrinu jus...

Krogstadas. Taip, taip, taip trumpai sakant: dar yra laiko ir aš patariu jums panaudoti savo įtaką, kad to neatsitiktų.

Nora. Bet, ponas Krogstadai, aš visiškai neturiu jokios įtakos.

Krogstadas. Ne? Bet man rodos, kad jūs ką tik sakėte...

Nora. Nereikėjo taip suprasti. Aš! Kaip jūs galite manyti, kad aš galiu turėti vyrui šitokios įtakos?

Krogstadas. O, aš pažįstu jūsų vyrą iš studentiškų laikų. Nemanau, kad ponas banko direktorius būtų stipresnis už kitus vyrus.

Nora. Jeigu jūs su panieka kalbėsite apie mano vyrą, aš jums parodysiu duris.

Krogstadas. Jūs labai drąsi.

Nora. Aš daugiau nebijau jūsų. Po Naujųjų metų aš greitai viską sutvarkysiu.

Krogstadas (labiau susivaldydamas). Klausykite, fru Helmer. Jeigu reikės, aš žūtbūt kovosiu dėl tos menkos tarnybėlės banke.

Nora. Taip ir atrodo.

Krogstadas. Ne vien dėl algos! Ji man mažiausiai rūpi. Bet yra kitas dalykas... Taip, kalbėsime atvirai. Žiūrėkite: jūs, kaip ir visi žmonės, gerai žinote, kad aš prieš keletą metų padariau neapgalvotą žingsnį.

[5/7]

Nora. Rodosi, kažką esu girdėjusi.

Krogstadas. Į teismą byla nepakliuvo, bet nuo to laiko iš karto visi keliai buvo lyg uždaryti. Tada aš pradėjau verstis tais reikalais... jūs žinote. Reikėjo ko nors griebtis. Ir, drįstu pasakyti, aš buvau ne pats blogiausias iš tokių žmonių. Bet dabar man reikia pakilti iš tos būklės. Mano sūnūs auga: jau vien dėl jų aš turiu kiek galėdamas atstatyti savo buvusią visuomeninę padėtį. Vieta banke buvo man, taip sakant, pirmoji pakopa. Ir štai jūsų vyras nori nustumti mane nuo tų laiptų vėl į duobę.

Nora. Bet, Dieve mano, ponas Krogstadai, aš visiškai negaliu jums padėti.

Krogstadas. Todėl, kad nenorite. Bet aš turiu priemonių jus priversti.

Nora. Negi jūs pasakysite vyrui, kad aš jums skolinga?

Krogstadas. Hm... O jeigu pasakyčiau?

Nora. Tai būtų begėdiška iš jūsų pusės... (Pro ašaras) Šitokią paslaptį – mano džiaugsmą, mano pasididžiavimą jis sužinotų tokiu bjauriu, tokiu niekingu būdu? Iš jūsų. Jūs norite man padaryti baisių nemalonumų...

Krogstadas. Tiktai nemalonumų?

Nora (karštai). Pabandykite tiktai – pats sau daugiausia pakenksite. Tada mano vyras tikrai pamatys, koks jūs blogas žmogus, ir jau vietos banke tikrai neišlaikysite!

Krogstadas. Aš klausiu, ar jūs bijote tiktai šeiminių nemalonumų?

Nora. Jeigu vyras sužinos, jis, aišku, tuojau sumokės jums visus likučius, ir mes nebeturėsime su jumis jokių reikalų.

Krogstadas (žengęs žingsnį prie jos). Klausykite, fru Helmer, arba jūs trumpos atminties, arba jūs nieko neišmanote apie tokius reikalus. Matyt, man reikės smulkiau išaiškinti jums visą dalyką.

Nora. Kaip tai?

[6/7]

Krogstadas. Kai jūsų vyras sirgo, jūs atėjote pas mane pasiskolinti tūkstančio dviejų šimtų specijų.

Nora. Aš nežinojau, į ką daugiau kreiptis.

Krogstadas. Aš prižadėjau jums gauti tą sumą.

Nora. Ir gavote.

Krogstadas. Prižadėjau jums surasti tą sumą tam tikromis sąlygomis. Jūs buvote tada taip susikrimtusi dėl vyro ligos, taip susirūpinusi, kur gauti pinigų, kad apie smulkmenas turbūt nė nepagalvojote. Ne pro šalį bus jums priminti. Taip, aš prižadėjau gauti jums pinigų, jeigu jūs pasirašysite skolos dokumentą, kurį aš surašiau.

Nora. Taip, ir aš jį pasirašiau.

Krogstadas. Gerai. Bet apačioje aš pridėjau keletą eilučių jūsų tėvo vardu – jo laidavimą už jus. Tas eilutes turėjo pasirašyti jūsų tėvas.

Nora. Turėjo?.. Jis ir pasirašė.

Krogstadas. Aš buvau palikęs vietą datai. Tai yra, jūsų tėvas turėjo pats pažymėti, kurią dieną jis pasirašys popierių. Ar atsimename, ponia?

Nora. Taip, man rodos...

Krogstadas. Aš padaviau jums skolos raštą, kad jūs paštu nusiųstumėte tėvui. Ar ne taip?

Nora. Taip.

Krogstadas. Jūs, žinoma, taip ir padarėte, po penkių šešių dienų jūs man atnešėte popierių su tėvo parašu. Ir pinigai buvo jums įteikti.

Nora. Taip. Argi aš jums ne tvarkingai mokėjau?

Krogstadas. Taip sau. Bet, grįžtant prie to, apie ką kalbėjome – sunkūs laikai tada jums buvo, fru Helmer?

Nora. Taip, sunkūs.

Nora. Jūsų tėvas, rodos, labai sirgo?

Nora. Taip, labai.

[7/7]

Krogstadas. Ir greitai mirė?

Nora. Taip.

Krogstadas. Pasakykite, fru Helmer, ar kartais neatsimenate, kurią dieną jūsų tėvas mirė? Kurią mėnesio dieną, turiu galvoj?

Nora. Tėtė mirė rugsėjo dvidešimt devintą.

Krogstadas. Tikrai taip. Aš teiravausi. Ir štai čia išeina keistenybė... (Išsitraukia popierių)... kurios aš jokiu būdu negaliu išsiaiškinti.

Nora. Kokia keistenybė? Aš nežinau...

Krogstadas. Tokia keistenybė, ponia, kad jūsų tėvas pasirašė šį popierių, praėjus trims dienoms po savo mirties.

Nora. Kaip tai? Aš nesuprantu...

Krogstadas. Jūsų tėvas mirė rugsėjo dvidešimt devintą dieną. Bet pažiūrėkite. O čia jis savo parašą datavo spalio antrą dieną. Argi tai ne keista, ponia?

Nora (akt. Monika Mironaitė). 1942 m. spektaklis „Lėlių namai“, rež. Romualdas Juknevičius

[1/7]

Nora tyli

Krogstadas. Ar galite man tai išaiškinti?

Nora vis tyli

Krogstadas. Štai dar kas keista: žodžiai spalio antrą dieną ir metai parašyti ne jūsų tėvo ranka, bet kita, kuri man atrodo pažįstama. Na, bet tą galima suprasti: jūsų tėvas galėjo užmiršti padėti datą prie savo parašo, ir jį padėjo kas kitas, nieko nepagalvojęs, nežinodamas apie jo mirtį. Čia nieko blogo. Svarbiausia pats parašas. Ar jis tikras, fru Helmer? Ar iš tiesų jūsų tėvas čia pasirašė?

Nora (po trumpos pauzės užverčia galvą ir drąsiai žiūri į jį). Ne, ne jis. Aš pasirašiau už jį.

Krogstadas. Klausykite, fru Helmer... ar žinote, kad tai pavojingas prisipažinimas?

Nora. Kodėl? Jūs greitai gausit savo pinigus.

Krogstadas. Leiskite man paklausti, kodėl jūs šito popieriaus nenusiuntėte savo tėvui?

Nora. Tai buvo neįmanoma. Juk tėtė sunkiai sirgo. Jeigu būčiau prašiusi jo parašo, tai būtų reikėję jam pasakyti, kam tų pinigų reikia. Bet juk aš negalėjau tokiam ligoniui sakyti, kad mano vyro gyvybei gresia pavojus. Tat buvo neįmanoma.

Krogstadas. Tada jums reikėjo geriau atsisakyti nuo kelionės į užsienį.

Nora. Ne, tai buvo neįmanoma. Nuo tos kelionės priklausė mano vyro išgelbėjimas. Negalėjau nuo jos atsisakyti.

Krogstadas. Bet ar jūs pagalvojote, kad tokiu būdu apgaunate mane?

Nora. Į tai visiškai negalėjau atsižvelgti. Jūs man visai nerūpėjote. Pakęsti jūsų negalėjau už visas tas beširdiškas kliūtis, kurias jūs darėte, nors ir žinojote, koks pavojus gresia mano vyrui.

[2/7]

Krogstadas. Fru Helmer, jūs, matyt, neturite supratimo, kuo iš tikrųjų esate nusikaltusi. Galiu jums tą pasakyti: ką aš kitados padariau ir kas sužlugdė mano visuomeninę padėtį buvo nė kiek nei didesnis, nei blogesnis darbas.

Nora. Jūs? Jūs norite mane įtikinti, jog jūs galėjote ryžtis kokiam drąsiam žygiui, norėdamas išgelbėti savo žmonos gyvybę?

Krogstadas. Įstatymai neklausia priežasčių.

Nora. Vadinasi, tai labai blogi įstatymai.

Krogstadas. Ar blogi, ar ne, bet jeigu aš pasiųsiu šitą popierių į teismą, jūs būsite nuteista pagal įstatymus.

Nora. Niekados nepatikėsiu. Kad duktė neturėtų teisės apsaugoti mirštančio tėvo nuo rūpesčių ir sielvarto? Kad žmona neturėtų teisės išgelbėti savo vyrui gyvybę? Aš nežinau gerai įstatymų, bet esu tikra, kad juose kur nors turi būti tai leista. Ir jūs, advokatas, to nežinote? Jūs turbūt prastas juristas, ponas Krogstadai.

Krogstadas. Gal ir taip. Bet apie tokius reikalus, kaip šie mūsų – jūs turbūt sutiksite, kad apie tokius reikalus aš šiek tiek nusimanau! Gerai. Darykite, kaip norite. Bet aš pasakau jums: jeigu aš būsiu dar kartą išstumtas iš visuomenės, tai jūs sudarysite man kompaniją. (Nusilenkia ir išeina per prieškambarį)

Nora (po minutės susimąstymo, užversdama galvą). E, ką čia! Įbauginti mane norėjo! Ne taip greit. (Ima tvarkyti išmėtytus vaikų drabužėlius, bet greitai liaunasi) O jeigu?.. Ne, to negali būti. Juk aš taip padariau iš meilės.

Vaikai (tarpduryje iš kairės). Mama, tas nepažįstamas ponas išėjo pro vartus.

Nora. Taip, taip, žinau. Tiktai niekam nesakykite apie tą nepažįstamą poną. Girdite? Net tėveliui.

Vaikai. Taip, taip, mama. Bet tu su mumis dar pažaisi?

[3/7]

Nora. Ne, ne, ne dabar.

Vaikai. Mama, juk tu prižadėjai!

Nora. Taip, bet dabar negaliu! Eikite į savo kambarį. Aš turiu labai daug darbo. Eikite, eikite, mano mieliausieji. (Meiliai išveda juos iš kambario ir uždaro duris. Paskui atsisėda ant sofos ir mėgina siuvinėti, bet tuojau nustoja). Ne. (Meta darbą, atsistoja, eina link prieškambario durų ir šaukia:) Helene! Nešk čionai eglutę! (Eina prie stalo kairėje ir ištraukia stalčių. Vėl sustoja) Ne, juk tai visai neįmanoma.

Tarnaitė (su eglute). Kur pastatyti, ponia?

Nora. Šičia. Viduryje kambario.

Tarnaitė. Ar dar ką nors paduoti?

Nora. Ne. Ačiū. Turiu viską.

Tarnaitė pastato eglutę ir išeina

Nora (puošdama eglutę). Čia žvakutės, čia gėlės. Koks bjaurus žmogus!.. Niekai! Niekai! Niekai! Viskas bus gerai! Puiki bus eglutė. Aš viską padarysiu, kaip tau patinka, Torvaldai: dainuosiu tau, šoksiu...

Helmeris įeina iš prieškambario su popierių ryšuliu po pažastimi

Nora. A... Jau pareini?

Helmeris. Taip. Ar buvo kas užėjęs?

Nora. Užėjęs? Ne.

Helmeris. Keista. Aš mačiau, kaip Krogstadas išėjo pro vartus.

Nora. Taip? Ak, tiesa... jis buvo čia minutėlę.

Helmeris. Nora, iš veido matau: jis buvo atėjęs prašyti, kad tu jį užtartum.

Nora. Taip.

[4/7]

Helmeris. Ir kad atrodytų, lyg tu prašai savo iniciatyva. Nutylėjusi, kad jis čia buvo. Juk to jis ir prašė tave?

Nora. Taip, Torvaldai, bet...

Helmeris. Nora, Nora, ir tu galėjai sutikti? Tartis su tokiu žmogumi, prižadėti jam ką? Ir dar sakyti man netiesą?

Nora. Netiesą?..

Helmeris. Argi nesakei, kad niekas nebuvo užėjęs? (Grasindamas pirštu) Kad man daugiau to nebūtų, mano paukštele! Paukštytė turi čiulbėti vien švariu snapeliu – kad nė vieno netikro garso nebūtų! (Apkabina ją per liemenį) Ar ne? Taip aš ir žinojau. (Paleidžia ją) Ir daugiau apie tai nė žodžio. (Atsisėda prie krosnies) Ak, kaip čia šilta, jauku. (Varto popierius)

Nora (puošdama eglutę, po trumpos pauzės). Torvaldai!

Helmeris. Ką?

Nora. Aš labai džiaugiuosi, kad poryt kostiumų balius pas Stenborgus.

Helmeris. O man be galo įdomu, kuo tu mane nustebinsi šį kartą.

Nora. Ak, tas kvailas užmanymas.

Helmeris. Na?

Nora. Aš nieko tinkamo negaliu sugalvoti. Viskas man išeina kažkaip kvailai, neišraiškingai.

Helmeris. Negi mažutė Nora jau šitaip mano?

Nora (užeidama iš užpakalio ir atsiremdama ant jo kėdės atlošo). Tu labai užsiėmęs, Torvaldai?

Helmeris. Hm...

Nora. Kas čia per popieriai?

Helmeris. Banko bylos.

[5/7]

Nora. Jau?

Helmeris. Išreikalavau iš buvusios valdybos įgaliojimus padaryti reikalingas tarnautojų permainas ir pakeisti darbų planą. Šitam darbui ir sunaudosiu Kalėdų savaitę. Noriu lig Naujųjų metų viską sutvarkyti.

Nora. Tai štai kodėl tas vargšas Krogstadas...

Helmeris. Hm.

Nora (atsirėmusi ant kėdės atlošo ir pirštais kedendama jam plaukus). Jeigu tu nebūtum taip užsiėmęs, aš paprašyčiau, Torvaldai, vienos didelės paslaugos.

Helmeris. Paklausysiu. Kokios?

Nora. Niekas neturi tokio gero skonio, kaip tu. O aš labai norėčiau gražiai atrodyti tame kostiumų baliuje. Torvaldai, ar negalėtum padėti man nuspręsti, kuo aš turėčiau būti ir kaip apsirengti?

Helmeris. Aha, mažoji užsispyrėlė ieško išgelbėtojo.

Nora. Taip. Torvaldai, be tavo pagalbos aš neišsisuksiu.

Helmeris. Gerai, gerai. Pagalvosiu; manau, kad tikrai rasim išeitį.

Nora. Ak, koks tu geras! (Vėl nueina prie eglutės. Pauzė) Kaip gražiai išsiskiria raudonos gėlės. Bet pasakyk man, ar tiesa, kad tas Krogstadas padarė kažkokį didelį nusikaltimą?

Helmeris. Suklastojo parašą. Ar tu bent numanai, kas tai yra?

Nora. Gal vargo spiriamas jis taip padarė?

Helmeris. Taip, o gal – kaip daugelis – iš lengvapėdiškumo. Aš nesu toks beširdis, kad pasmerkčiau žmogų, dėl vieno tokio nusikaltimo.

Nora. Taigi – iš tiesų, Torvaldai!

[6/7]

Helmeris. Ne vienas gali vėl moraliai pakilti, jei atvirai prisipažins savo kaltę ir už ją atkentės bausmę.

Nora. Bausmę?..

Helmeris. Bet Krogstadas nėjo tuo keliu. Jis visokiais būdais išsisukinėjo, ir tas jį moraliai pražudė.

Nora. Tavo nuomone, reikėjo?..

Helmeris. Tu įsivaizduok tiktai, kaip toks žmogus, su šitokia dėme ant sąžinės, turi meluoti, išsisukinėti, apsimetinėti prieš visus, nešioti kaukę net prieš savo artimuosius, net prieš savo žmoną ir vaikus. Prieš vaikus – tai yra baisiausia, Nora.

Nora. Kodėl?

Helmeris. Todėl, kad melu užteršta atmosfera užkrečia ir žudo visą šeimą. Vaikai tokiuose namuose su kiekvienu atsikvėpimu įkvepia pikto užuomazgas.

Nora (prisiartindama prie jo iš užpakalio). Tu esi tikras, kad taip?

Helmeris. Ak, mieloji, aš pakankamai turėjau progos tuo įsitikinti advokato praktikoje. Beveik visi anksti iškrypę iš kelio žmonės turėjo melages motinas.

Nora. Kodėl gi tiktai motinas?

Helmeris. Dažniausiai pradžią duoda motinos; bet ir tėvai, žinoma, taip pat paveikia. Tai gerai žino kiekvienas advokatas. O tas Krogstadas ištisais metais savo vaikus nuodija melu ir veidmainyste; todėl aš jį ir vadinu moraliai žuvusiu žmogumi. (Ištiesdamas į ją rankas) Tegu mano mieloji Nora man prižada jo neužtarinėti. Duok ranką, kad prižadi. Na, kas gi čia? Duok ranką. Štai, taip. Vadinasi, sutarta. Tikrai, sakau tau, aš negalėčiau su juo drauge dirbti. Aš jaučiu tiesiog fizinį pasibjaurėjimą tokiais žmonėmis.

Nora (ištraukia ranką ir pereina į kitą eglutės pusę). Kaip čia karšta. O man tiek daug darbo.

[7/7]

Helmeris (atsistoja ir susirenka popierius). Taip, ir man iki pietų reikia nors šiuos popierius peržiūrėti. Ir apie tavo kostiumą reikia pagalvoti. Ir gal rasiu šį tą pakabinti ant eglutės su auksiniu popierėliu. (Uždeda jai ant galvos ranką) Ak, tu mano brangioji paukštele čiulbuonėle. (Išeina į kabinetą ir uždaro duris)

Nora (patylėjusi, tyliai). E, ką čia! Nebus to. Tai negalimas daiktas. Turi būti negalimas.

Auklė (duryse, kairėje). Vaikučiai taip gražiai prašo leisti juos pas mamutę.

Nora. Ne, ne, ne! Neleisk jų pas mane! Pabūk su jais, Ana Marija.

Auklė. Gerai, gerai, ponia. (Uždaro duris)

Nora (baldama iš išgąsčio). Aš – sugadinčiau savo kūdikius! Nuodyčiau namus? (Po trumpos pauzės, užversdama galvą) Tai netiesa. Negali būti tiesa, niekados, nė per amžių amžius!

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Remdamiesi I veiksmu papasakokite, kokie Noros ir Torvaldo santykiai atsiskleidžia dramos pradžioje.
    1. Kaip Torvaldas bendrauja su žmona? Kaip ją vadina? Vertina?
    2. Kaip Nora reaguoja į vyro saldžiažodžiavimą?
    3. Kokie Noros veiksmai atrodo keisti, nepaaiškinami?
    4. Pagrįskite arba paneikite teiginį, kad Torvaldas nori visiškai kontroliuoti žmonos gyvenimą ir tai sėkmingai daro.
  2. Kas Norai yra fru Lindė? Kodėl ji atvyko į miestą? Papasakokite, kaip susiklostė jos gyvenimas išsiskyrus su Nora.
  3. Kuo skiriasi Noros ir Kristinos fru Lindės požiūris į gyvenimą? Raskite citatų ir jas pakomentuokite.
  4. Atidžiai įsiskaitykite į vaikystės draugių pokalbį ir raskite priežastį, dėl kurios Nora, iš pradžių melavusi, kad gavo pinigų iš tėvo, vėliau pasako tiesą.
  5. Kaip Nora vertina savo poelgį? Kodėl ji nepasakė vyrui tiesos?
  6. Ar Nora ketina atskleisti vyrui savo paslaptį? Kaip ji įsivaizduoja šią prisipažinimo situaciją? Paaiškinkite jos žodžius: „Aš, žinoma, noriu pasakyti tada, kai aš jau taip labai nebepatiksiu Torvaldui, kaip dabar; kai jau taip jo nebežavės mano šokiai, persirengimai, deklamacijos. Tada ne pro šalį bus turėti ką nors rezerve...“
  7. Iš kokių veiksmo detalių (remarkų) ir veikėjų kalbos matome, kad pasirodęs Krogstadas sukelia nemalonių pojūčių abiem draugėms? Pasirinkite teiginio pabaigą ir argumentuokite, kodėl jai pritartumėte. Šio ramybės drumstėjo pasirodymas a) kuria intrigą; b) kelia įtampą.
  8. Iš ko matome, kad Nora yra įsitempusi, kai nelauktas svečias kalbasi su jos vyru?
  9. Papasakokite apie daktarą Ranką. Koks jo požiūris į Norą? Jis ją vertina taip pat ar kitaip nei Helmeris?
  10. Kaip Norą charakterizuoja jos santykiai su vaikais? Ar galėtume teigti, kad ji nei savęs, nei savo vaikų nevertina kaip asmenybių? Argumentuokite.
  11. Ką naujo apie veikėjus (Norą, Krogstadą ir Helmerį) sužinome iš Noros ir negeidžiamo svečio pokalbio? Apibūdinkite ne tik jų veiksmus, siekius, bet ir būdą, požiūrį į save ir kitus.
  12. Koks Torvaldo požiūris į pinigų skolinimąsi? Kokiais argumentais jį grindžia?
  13. Ar Nora pritaria vyro požiūriui? Argumentuokite.
  14. Pagrįskite teiginį, kad Nora, užtardama Krogstadą, nori patikrinti ir savo situaciją – kokia galėtų būti Helmerio reakcija į jos paslaptį? Kaip manote, ji tai daro apgalvotai ar nesąmoningai?
  15. Ką Nora, išgirdusi vyro atsaką, supranta ir kaip tas ją paveikia?

Apibendriname

  1. Kokiame kontekste Nora ištaria žodžius: „Aš jaučiausi beveik kaip vyras“? Raskite šią citatą ir pasvarstykite, ką apie to meto visuomenę sako ši frazė?
  2. Palyginkite, kas yra laimė Norai ir kas Kristinai.
  3. Pasirinkite teiginį ir remdamiesi tekstu jį įrodykite.
    • Nora visiškai susitapatina su Helmerio jai primetamu nuolankios žmonos, visada pritariančios savo vyrui, vaidmeniu.
    • Nora yra savarankiška asmenybė, žinanti savo vertę ir, reikalui esant, galinti save apginti.
  4. Jau I veiksme skaitytojas gali rasti detalių, rodančių, kad ir Nora, ir Helmeris, taigi ir jų santuoka, visai ne tokia, kokia atrodo. Raskite ir pakomentuokite šias užuominas.
  5. Dėl ko būtų įžeista Helmerio savimeilė, jei žmona prisipažintų? Kuo vadovaujasi Nora vengdama pasakyti tiesą? Kuo remiasi jų „gražus laimingas šeiminis gyvenimas“? Ar yra vietos meilei ten, kur keroja įžeista savimeilė?

Diskutuojame

Išgirdusi Kristinos nusistebėjimą, kad Helmeris nieko nežino apie žmonos paslaptį, Nora reaguoja labai jautriai: „Ne, ką tu sau galvoji, apsaugok Viešpatie! Jis šitoks griežtas dėl tokių dalykų! O be to, jo vyriška savimeilė... kaip jam būtų apmaudu, koks jaustųsi įžeistas, jeigu žinotų, kad už ką nors turi būti dėkingas man. Tada suirtų mūsų tarpusavio santykiai. Sudie tada mūsų gražiam laimingam šeimos gyvenimui.“

Pasirenkite diskutuoti apie savimeilę. Kas yra savimeilė? Ar kuo nors skiriasi vyriška ir moteriška savimeilė? Ar ji trukdo gyventi? Ar yra skirtumas – įžeisti žmogaus savimeilę ir įžeisti žmogų? Sugalvokite daugiau jums rūpimų klausimų.

UŽDUOTIS

Atidžiai perskaitykite II veiksmą. Jis padalytas į penkis epizodus, tad susiskirstykite į penkias grupes ir aptarkite paskirtą arba pasirinktą epizodą. Remdamiesi savo ištrauka, suformuluokite 2–3 esminius klausimus, atkreipiančius dėmesį į veiksmo raidą, įtampą, veikėjų vidinio pasaulio kaitą. Nepamirškite, kad su veikėjais ir įvykiais jau esate susidūrę I veiksme, tad klausimai neturėtų kartotis.

LĖLIŲ NAMAI (II VEIKSMAS)

II VEIKSMAS

1942 m. spektaklio „Lėlių namai“ skrajutė

[I epizodas: Noros pokalbis su aukle; Nora ir fru Lindė]

[1/6]

Tas pats kambarys. Kampe, prie fortepijono, stovi nurengta, su nužibėjusiomis žvakelėmis eglutė. Ant sofos – Noros paltas ir skrybėlė

Nora viena, susijaudinusi vaikšto po kambarį, sustoja prie sofos ir pasiima paltą

Nora (vėl paleisdama iš rankų paltą). Kažkas ateina! (Prieina prie durų ir įsiklauso) Ne, niekas. Žinoma, šiandien, pirmą Kalėdų dieną, niekas neateis. Taip pat ir rytoj. Bet gal kartais... (Atidaro duris ir žiūri) Ne. Laiškų dėžutė tuščia, visai tuščia. (Grįžta atgal) Et, kvailystės! Aišku, jis nieko nepadarys. Negali taip atsitikti. Tai neįmanoma. Juk aš turiu tris mažus vaikus.

Pro duris kairėje įeina auklė su didele kartonine dėže

Auklė. Šiaip taip suradau dėžę su maskarado drabužiais.

Nora. Dėkui. Pastatyk ant stalo.

Auklė. Tiktai jie baisiai sujaukti.

Nora. Ak, suplėšyti juos reiktų į smulkius skutelius.

Auklė. O kam?! Juos lengvai galima pataisyti, tiktai truputį kantrybės.

Nora. Tada aš nueisiu paprašyti fru Lindės, kad man padėtų.

Auklė. Ir vėl į lauką? Tokiam ore? Fru Nora peršals, apsirgs.

Nora. Tai dar ne baisiausia. Kaip vaikai?

Auklė. Žaidžia su naujais žaisliukais, vargšeliai, tiktai...

Nora. Dažnai manęs klausinėja?

Auklė. Juk pripratę visą laiką būti su mamute.

Nora. Matai, Ana Marija, aš dabar negalėsiu taip dažnai su jais būti, kaip pirma.

[2/6]

Auklė. Mažučiai prie visko pripranta.

Nora. Tu manai? Ir manai, kad jie galėtų visai užmiršti mamutę, jeigu jos nebebūtų?

Auklė. Viešpatie apsaugok – nebebūtų!

Nora. Klausyk, Ana Marija, aš dažnai galvoju, kaip tu galėjai ištverti, kai savo vaiką atidavei svetimiems žmonėms?

Auklė. Taip turėjau padaryti, kai apsiėmiau būti žindyve mažytei Norai.

Nora. Bet kaip tu panorai eiti žindyve?

Auklė. Į tokią gerą vietą? Vargšė mergaitė tokioje nelaimėje turėjo tik džiaugtis. Tas blogas žmogus man ničnieko nepadėjo.

Nora. Bet tavo dukra turbūt užmiršo tave?

Auklė. Oi, ne, neužmiršo. Rašė man ir kai konfirmavosi, ir kai tekėjo.

Nora (apsikabindama ją). Mano senute Ana Marija, tu man buvai gera motina, kai aš buvau mažytė.

Auklė. Vargšelė mažytė Nora juk neturėjo kitos.

Nora. Ir jeigu mano mažučiai kitos nebeturėtų, tai aš žinau, kad tu irgi... Niekai, niekai, niekai! (Atidaro dėžę) Eik pas juos. Man reikia... Rytoj pamatysi, kaip aš išsipuošiu.

Auklė. Turbūt visame baliuje nebus gražesnės už fru Norą(Išeina į kairę)

Nora (pradeda tuštinti dėžę, bet greitai numeta ją). Ak, kad tiktai pasiryžčiau išeiti. Kad tiktai niekas neužeitų. Kad tiktai ko neatsitiktų čia be manęs. Kvailystės! Niekas neateis. Tiktai negalvoti. Reikia išvalyti muftą. Gražios pirštinės. Gražios pirštinės. Nereikia galvoti! Nereikia! Viens, du, trys, keturi, penki, šeši... (Sušunka) A! Ateina... (Nori pulti pro duris, bet sustoja nesiryždama)

[3/6]

Iš prieškambario įeina fru Lindė, nusivilkusi viršutinius drabužius

Nora. Ak, tai tu, Kristina? Ir nieko daugiau nėra? Kaip gerai, kad atėjai.

Fru Lindė. Sakė, kad buvai užėjusi, klausei manęs.

Nora. Taip, ėjau pro šalį. Man taip reikia tavo pagalbos. Sėskim čia ant sofos. Matai, rytoj vakare pas viršutinius gyventojus, pas konsulą Stenborgą, kostiumų balius, ir Torvaldas nori, kad aš apsirengčiau Neapolio žvejų mergaite ir pašokčiau tarantelą. Aš išmokau, kai buvome Kapryje.

Fru Lindė. Žiūrėk! Tai tu tikrą vaidinimą surengsi?

Nora. Taip. Torvaldas sako, kad reikia. Štai, čia kostiumas. Torvaldas užsakė jį man dar Itãlijoje, tiktai dabar jis toks apdriskęs, kad aš nebežinau...

Fru Lindė. Nieko, mes tuojau pataisysime. Tiktai kur ne kur papuošalai atitrūkę. Kur adata ir siūlai?.. Ir viskas, ko reikia.

Nora. Kokia tu gera.

Fru Lindė (siuva). Tai rytoj tu būsi su kostiumu, Nora? Žinai ką, aš užeisiu valandėlę žvilgtelėti į tave išsipuošusią. Bet visai pamiršau atsidėkoti tau už tokį puikų vakarykštį vakarą.

Nora (atsikelia ir vaikšto po kambarį). Ai, vakar, man rodos, buvo jau nebe taip jauku, kaip visada. Kad tu, Kristina, būtum anksčiau pas mus į miestą atvažiavusi. Taip, Torvaldas tikrai sugeba padaryti, kad mūsų namai būtų dailūs ir jaukūs.

Fru Lindė. Ir tu ne mažiau, aš manau. Ne be reikalo tu savo tėvo duktė. Bet sakyk, ar daktaras Rankas visada toks nesmagus kaip vakar?

[4/6]

Nora. Ne, tiktai vakar kažkaip ypač. Be to, jis labai sunkiai serga. Vargšui nugarkaulio džiova. Matai, jo tėvas buvo labai bjaurus žmogus, laikė meilužes ir taip toliau; ir užtat sūnus, supranti, jau nuo mažumės ligotas.

Fru Lindė (paleidžia siuvinį ant kelių). Bet, Nora, mieloji, iš kur tu žinai tokius dalykus?

Nora (vaikščiodama po kambarį). Cha... kai turi trejetą vaikų, tai tave kartais aplanko tokios poniutės... tokios, kur pusė daktaro, tai jos ir papasakoja kai ką.

Fru Lindė (vėl siuva. Trumpa pauzė). Ar daktaras Rankas kasdien lankosi pas jus?

Nora. Kiekvieną dienelę. Juk jis Torvaldo geriausias draugas nuo jaunystės, ir mano geras bičiulis. Jis visai mums savas.

Fru Lindė. Bet pasakyk: ar jis visai tiesus žmogus? Ne toks, kuris mėgsta sakyti žmonėms tai, kas jiems patinka?

Nora. Ne, atvirkščiai. Kodėl tu taip manai?

Fru Lindė. Vakar, kai tu mus supažindinai, jis sakė, kad dažnai girdėdavęs mano pavardę šiuose namuose. O paskui aš pastebėjau, kad tavo vyras neturėjo net supratimo apie mane. Kaip tada galėjo daktaras Rankas?..

Nora. Taip, tikra teisybė, Kristina. Torvaldas be galo mane myli ir nori turėti mane vienas, kaip jis sako. Iš pradžių tiesiog pavyduliavo, kai tiktai užsimindavau apie savo artimuosius. Tada lioviausi minėjusi. Bet su daktaru Ranku dažnai apie daug ką pasikalbu. Jis, žinai, labai mėgsta klausyti.

Fru Lindė. Klausyk, Nora, tu daug kur dar tebesi kūdikis. Aš vyresnė už tave ir daugiau prityrusi. Ir štai ką aš tau pasakysiu: tau reikėtų išsinarplioti iš tos istorijos su... daktaru Ranku.

[5/6]

Nora. Iš ko išsinarplioti?

Fru Lindė. Iš visko, noriu pasakyti. Vakar tu kažką plepėjai apie turtingą gerbėją, kuris tau paliktų pinigų...

Nora. Taip, apie tokį, kurio nėra, – deja. O kas toliau?

Fru Lindė. Ar daktaras Rankas turi turto?

Nora. Taip, turi.

Fru Lindė. Ir jokių išlaikytinių?

Nora. Ne, o ką?

Fru Lindė. Ir jis kasdien lankosi pas jus?

Nora. Taip, sakiau.

Fru Lindė. Kaip išauklėtas žmogus gali būti toks nekuklus?

Nora. Aš tavęs visiškai nesuprantu.

Fru Lindė. Neapsimesk, Nora. Manai, aš nesuprantu, kas tau paskolino tuos tūkstantį du šimtus specijų?

Nora. Ar tu proto netekai? Kaip tu galėjai taip pamanyti? Mūsų namų draugas, kuris kasdien pas mus lankosi! Juk tai būtų nepakenčiama kankynė!

Fru Lindė. Tai vadinasi, tikrai ne jis?

Nora. Ne, tikrai ne. Man nė į galvą negalėjo ateiti... Bet jis nė pinigų tada atliekamų neturėjo; jis palikimą gavo vėliau.

Fru Lindė. Tai tavo laimė, brangioji Nora.

Nora. Ne, man nė į galvą negalėjo ateiti – prašyti daktarą Ranką... Bet, esu tikra, jeigu paprašyčiau...

Fru Lindė. Bet tu, žinoma, to nepadarysi.

Nora. Žinoma. Aš net neįsivaizduoju, kad reikėtų. Bet neabejoju, kad jeigu tik pakalbėčiau su daktaru Ranku...

[6/6]

Fru Lindė. Vyrui nežinant?

Nora. Aš turiu išsisukti iš kitos istorijos, kurios šis taip pat nežino. Turiu išsisukti.

Fru Lindė. Taip, taip, aš jau vakar tau sakiau; bet...

Nora (vaikščioja šen bei ten). Vyrui kur kas lengviau tokius reikalus tvarkyti, kaip moteriai.

Fru Lindė. Jei savas vyras – taip.

Nora. Niekniekiai. (Sustoja) Jeigu sumoki visą skolą, tai skolos raštą atsiimi?

Fru Lindė. Taip, suprantama.

Nora. Ir gali jį suplėšyti į smulkius skutelius, sudeginti tą bjaurų, nešvarų popiergalį?

Fru Lindė (žiūri tiesiai į Norą, padeda siuvinį ir pamažu keliasi). Nora, tu kažką slepi nuo manęs?

Nora. Argi tai matyti?

Fru Lindė. Nuo vakar ryto tau kažkas atsitiko. Nora, kas yra?

Nora (eidama prie jos). Kristina! (Klauso) Tsss... Torvaldas pareina. Klausyk, eik truputį pas vaikus. Torvaldui nepatinka, kai siuvinėjama. Tegu tau padeda Ana Marija.

Fru Lindė (susirenka siuvinius). Taip, taip, bet aš neišeisiu iš jūsų, kol nebūsim atvirai pasikalbėjusios.

[II epizodas: Nora ir Helmeris]

[1/5]

Nueina į kairę, tą pat minutę įeina iš prieškambario Helmeris

Nora (eina pasitikti). Ak, kaip aš laukiau tavęs, mielas Torvaldai.

Helmeris. Siuvėja buvo?

Nora. Ne, tai Kristina. Ji padeda man taisyti kostiumą. Pamatysi, kaip aš gražiai atrodysiu.

Helmeris. Taip, argi aš ne gudriai sugalvojau?

Nora. Puikiai! O argi aš ne gera moteris, kad klausau tavęs?

Helmeris (paima ją už pasmakrės). Gera moteris, kad klausai vyro? Ak, tu išdykėle! Žinau, ne tą norėjai pasakyti. Bet aš tau netrukdysiu. Tau turbūt reikia pasimatuoti.

Nora. O tu turbūt nori sėsti prie darbo?

Helmeris. Taip. (Parodo popierių glėbį) Štai. Buvau užėjęs į banką. (Nori eiti į savo kambarį)

Nora. Torvaldai.

Helmeris (sustodamas). Ką?

Nora. O jeigu tavo voveraitė labai gražiai paprašytų tave vieno dalyko?

Helmeris. O ko taip?

Nora. Ar tu padarytum?

Helmeris. Pirma turiu žinoti, ko tu nori.

Nora. Voveraitė taip įsilinksmintų, taip įsisiaustų, taip tave pradžiugintų, jeigu būtum toks geras ir paklausytum.

Helmeris. Tai pasakyk.

Nora. Vyturėlis visais balsais čirentų namuose.

Helmeris. Jis ir taip netyli.

[2/5]

Nora. Aš tau elfus vaidinsiu ir šoksiu mėnesienoje, Torvaldai.

Helmeris. Nora, tikiuosi, kad tu ne to prašysi, ko vakar buvai beprašanti?

Nora (prieidama). Taip, Torvaldai, aš prašau, maldauju tave!

Helmeris. Ir tau iš tikrųjų pakanka drąsos grįžti prie to dalyko?

Nora. Taip, taip. Tu turi paklausyti manęs, turi palikti Krogstadą banke.

Helmeris. Mieloji Nora, į jo vietą esu numatęs priimti fru Lindę.

Nora. Tai labai gerai, bet tu gali atsakyti kitam tarnautojui, ne Krogstadui.

Helmeris. Neregėtas užsispyrimas! Vien todėl, kad tu nepagalvojusi pažadėjai jam padėti, aš turiu...

Nora. Ne todėl, Torvaldai. Tavo paties labui. Tas žmogus juk rašinėja į pačius bjauriausius laikraštpalaikius. Tu pats sakei. Jis gali tau pakenkti. Aš baisiai jo bijau...

Helmeris. Aha, suprantu: seni atsiminimai baugina tave.

Nora. Kaip tai?

Helmeris. Tu, žinoma, prisimeni savo tėvą.

Nora. Taip, be abejo. Tik atsimink, kaip pikti žmonės rašė apie tėtę, kaip žiauriai jį šmeižė. Tikriausiai jie būtų privertę jį atsistatydinti, jeigu ministerija nebūtų nusiuntusi tavęs patikrinti ir tu nebūtum buvęs tėvui toks malonus ir geras.

Helmeris. Mano mieloji Nora, tarp tavo tėvo ir manęs yra esminis skirtumas. Tavo tėvas, kaip valdininkas, nebuvo be priekaištų. O aš toks esu ir tikiuosi toks likti, kol tik būsiu savo vietoje.

[3/5]

Nora. Ak, niekas nežino, ką gali sugalvoti pikti žmonės! O dabar mes kaip tik galėtume pradėti gražiai, ramiai, laimingai, be rūpesčių gyventi – tu ir aš, ir vaikai, Torvaldai. Štai kodėl aš taip prašau tavęs.

Helmeris. Užtardama kaip tik neleidi man jo palikti. Banke jau žinoma, kad aš nutariau atleisti Krogstadą. Argi dabar turi prasidėti kalbos, kad naujasis direktorius keičia savo nutarimus dėl žmonos įtakos?

Nora. O jeigu ir taip, tai kas?

Helmeris. Na, žinoma, kad tik užsispyrėlė savo pasiektų! Aš turiu pasirodyti juokingas prieš visą personalą, kad žmonės manytų, jog priklausau nuo visokių pašalinių įtakų? Būk tikra, greitai sulaukčiau pasekmių! O, be to, yra aplinkybių, dėl kurių visiškai negalima palikti Krogstado banke, kol aš ten esu direktorius.

Nora. Kokių aplinkybių?

Helmeris. Į jo moralinius trūkumus aš, blogiausiu atveju, galėčiau pažiūrėti pro pirštus...

Nora. Juk tikrai, Torvaldai?

Helmeris. Ir aš girdėjau, kad jis esąs neblogas darbininkas. Bet mudu pažįstami iš jaunystės. Tai viena iš tų paviršutiniškų jaunystės pažinčių, dėl kurių vėliau žmogus dažnai jautiesi nepatogiai. Taip, aš neslėpsiu nuo tavęs, mudu net sakome vienas kitam „tu“. Ir jis toks be takto žmogus, kad nė nemano to slėpti nuo kitų. Atvirkščiai, jis galvoja, kad tai duoda jam teisę familiariai elgtis su manimi, jis visą laiką tik ir šūkauja: „Tu, tu, Helmeri.“ Turiu pasakyti tau, kad tai mane labai piktina. Jis gali padaryti, kad aš nesikęsiu banke.

Nora. Torvaldai, tu turbūt visa tai kalbi nerimtai.

Helmeris. Kaip tai? Kodėl?

[4/5]

Nora. Taip, kadangi tai smulkmeniški sumetimai.

Helmeris. Ką tu sakai? Smulkmeniški? Tai, tavo manymu, aš smulkmeniškas žmogus?

Nora. Ne, kaip tik atvirkščiai, mielasis Torvaldai. Ir kaip tik dėl to...

Helmeris. Vis tiek. Tu mano motyvus vadini smulkmeniškais; vadinasi, ir aš toks pat. Smulkmeniškas! Žiūrėk tu man! Iš tikrųjų, reikia tam padaryti galą. (Eina prie durų ir šaukia) Helene!

Nora. Ko tu nori?

Helmeris (rausdamasis popieriuose). Padaryti galą. (Įėjusiai tarnaitei) Štai, paimkite šitą laišką ir tuojau eikite. Suraskite pasiuntinį, ir tegu jis nuneša. Tiktai greitai. Adresas užrašytas. Štai pinigai.

Tarnaitė. Gerai. (Išeina su laišku)

Helmeris (susirinkdamas popierius). Tai taip, atkaklioji ponia.

Nora (sulaikydama kvapą). Torvaldai, kas tai per laiškas?

Helmeris. Krogstado atleidimas.

Nora. Sugrąžink, sugrąžink atgal, Torvaldai. Dar ne vėlu. Torvaldai, grąžink! Dėl manęs... dėl savęs, dėl vaikų! Girdi, Torvaldai, padaryk. Tu nežinai, kaip tai gali mums visiems pakenkti.

Helmeris. Per vėlu.

Nora. Taip, per vėlu.

Helmeris. Mieloji Nora, aš atleidžiu tau šią baimę, nors iš tikrųjų ji man yra įžeidimas. Taip, taip. Manai, manęs neįžeidžia tavo galvojimas, kad aš turiu bijoti iširėlio šunadvokačio keršto? Bet aš vis dėlto tau atleidžiu, nes visa tai gražiai parodo tavo didelę meilę man. (Priglaudžia ją) Taigi, mano mieloji Nora. Ir kas bus, tas bus. Jeigu kas ir būtų, patikėk, užteks man jėgų ir drąsos. Pamatysi, aš esu toks žmogus, kuris gali viską pakelti.

[5/5]

Nora (nusigandusi). Ką tu norėjai pasakyti?

Helmeris. Viską, sakau...

Nora (susivaldydama). Niekada aš tau neleisiu.

Helmeris. Gerai. Tai pasidalysime, Nora, kaip vyras su moterimi. Kaip ir turi būti. (Glostydamas ją) Patenkinta dabar? Na, jau na. Nereikia tokių išsigandusių balandžio akių. Juk visa tai tiktai tuščias įsivaizdavimas. O dabar tu dar kartą pašok tarantelą ir pasimiklink su tamburinu. Aš eisiu į kabinetą ir užsidarysiu visas duris, kad nieko negirdėčiau. Gali triukšmauti, kiek nori. (Atsigręždamas duryse) O jeigu ateitų Rankas, pasakyk jam, kur aš esu. (Linkteli jai ir išeina, uždarydamas duris)

Nora (sumišusi, nusigandusi stovi apstulbusi ir kužda). Taip ir bus. Taip jis ir padarys. Būtinai padarys... Ne, niekados, jokiu būdu! Negaliu to leisti! Geriau visa kita. Išgelbėjimas!.. Išeitis!.. (Prieškambaryje skambutis) Daktaras Rankas... Geriau visa kita! Geriau visa kita, kad ir kas ten būtų! (Persibraukia rankomis per veidą ir kiek susivaldžiusi eina atidaryti prieškambario durų)

[III epizodas: Nora ir daktaras Rankas]

[1/7]

Daktaras Rankas prieškambaryje nusivelka kailinius ir pakabina. Per kitą sceną pradeda temti

Nora. Sveiki, daktare Rankai. Aš jus iš skambučio pažinau. Bet dabar jūs neikit pas Torvaldą, jis, rodos, užsiėmęs.

Rankas (įeidamas į kambarį). O jūs?

Nora (uždarydama prieškambario duris). Juk žinote, kad jums visada atrasiu laisvą valandėlę.

Rankas. Ačiū. Pasinaudosiu, kol galiu.

Nora. Ką jūs norite pasakyti. Kodėl – kol galite?

Rankas. Taip. Juk tai baugina?

Nora. Jūs taip keistai pasakėte. Kas gi gali atsitikti?

Rankas. Tas, kam aš seniai esu pasirengęs. Tiktai aš nemaniau, kad taip greitai ateis.

Nora (nori paimti jam už rankos). Ką jūs sužinojote? Daktare, pasakykite man.

Rankas (sėsdamas prie krosnies). Artinasi galas. Nieko nebepadarysi.

Nora (lengviau atsikvėpdama). Tai jūs apie save?

Rankas. O apie ką gi? Nėra ko pačiam sau meluoti. Aš pats blogiausias iš visų savo pacientų, fru Helmer. Šiomis dienomis suvedžiau savo vidaus būklės balansą. Bankrotas. Netruks turbūt nė mėnesio, ir aš pūsiu kapinėse.

Nora. Fu, kaip jūs bjauriai kalbate.

Rankas. Pats dalykas irgi velniškai bjaurus. Bet blogiausia, kad ligi tol dar daug bjaurumo reikia praeiti. Dabar man lieka dar vienas tyrimas; kai jį pabaigsiu, tai apytikriai žinosiu, kada prasidės merdėjimas. Aš norėčiau kai ką jums pasakyti. Helmeris su savo švelnia prigimtimi negali pakęsti nieko bjauraus. Aš nenoriu, kad jis būtų prie mano mirties patalo...

Nora. Bet, daktare Rankai...

Rankas. Nenoriu, kad jis būtų. Jokiu būdu. Užrakinsiu jam duris... Kai tik būsiu įsitikinęs, kad artėja paskutinioji, aš atsiųsiu jums savo vizitinę kortelę su juodu kryžiumi, ir tada žinokite, kad prasidėjo merdėjimo bjaurumas.

[2/7]

Nora. Ne, jūs šiandien tiesiog nepakenčiamas. O aš kaip tik labai norėčiau, kad jūs šiandien būtumėte ypač gerai nusiteikęs.

Rankas. Su mirtimi už pečių? Ir šitaip atsilyginti už svetimas kaltes! Kurgi teisingumas? Ir kiekvienoje šeimoje taip ar kitaip pasireiškia šitoksai nepermaldaujamas atpildas.

Nora (užsiimdama ausis). Nesąmonė! Linksmiau, linksmiau!

Rankas. Taip, garbės žodis, nieko daugiau ir nelieka, tiktai juoktis iš viso to. Mano nelaimingi, niekuo nekalti nugarkaulio smegenys turi atkentėti už linksmas tėvo karininko dieneles!

Nora (prie stalo kairėje). Jis labai mėgo šparagus ir Strasburgo paštetus? Tiesa?

Rankas. Taip, ir triufelius.

Nora. Taip, taip, ir triufelius. Ir austres, rodos?

Rankas. Taip, ir austres, suprantama.

Nora. Ir visokius portveinus ir šampanus. Gaila, kad visi tie skanūs dalykai atsiliepia būtinai nugarkauly.

Rankas. Ir ypač, kad atsiliepia nelaimingame nugarkaulyje tam, kuris visų tų gėrybių net neparagavo.

Nora. Taip, tai visų blogiausia.

Rankas (atidžiai žiūri į ją). Hm...

Nora (truputį palaukusi). Jūs kažko nusišypsojote.

Rankas. Ne, jūs nusišypsojote.

Nora. Ne, jūs nusišypsojote, daktare Rankai.

Rankas (atsistodamas). O jūs esate dar klastingesnė, negu aš maniau.

Nora. Man šiandien tik ir knieti ką nors iškrėsti.

Rankas. Matyti.

Nora (uždeda abi rankas ant jo pečių). Mielas, mielas daktare Rankai, neapleiskite mūsų su Torvaldu.

[3/7]

Rankas. O, dėl šito nuostolio jūs greitai nusiraminsite. Iš akių – ir iš širdies.

Nora (nusigandusi žiūri). Jūs taip manote...

Rankas. Atsiras naujų pažinčių ir...

Nora. Kam atsiras naujų pažinčių?

Rankas. Ir jums, ir Helmeriui, kai manęs nebebus. Jūs, rodosi, jau linkusi į tai. Kam jums prireikė vakar tos fru Lindės?

Nora. Ai, ai, tai jau pavyduliaujate mano vargšei Kristinai?

Rankas. Taip. Ji pavaduos mane šiuose namuose. Kai aš išnyksiu, ta moteris turbūt...

Nora. Tsss. Nekalbėkite taip garsiai. Ji šičia.

Rankas. Ir šiandien? Na, matote.

Nora. Ji atėjo pataisyti mano kostiumo. Viešpatie, koks jūs nepakenčiamas. (Atsisėda ant sofos) Na, būkite geras, daktare Rankai. Rytoj jūs pamatysite, kaip aš gražiai šoksiu, ir galite įsivaizduoti, kad aš šoku tik jums, na, žinoma, ir Torvaldui – aišku. (Ima iš dėžės įvairius daiktus) Daktare Rankai, sėskite čia, noriu jums kai ką parodyti.

Rankas (sėdasi). Kas gi čia?

Nora. Žiūrėkite. Matote?

Rankas. Šilkinės kojinės.

Nora. Kūno spalvos. Ar ne puikios? Dabar tamsu, bet rytoj... Ne, ne, ne, jūs gausite pamatyti tiktai ligi kelių. Na, bet jums galima parodyti ir aukščiau.

Rankas. Hm...

Nora. Ko jūs taip kritiškai žiūrite? Gal manot, kad nepritinka?

Rankas. Negaliu spręsti, neturėdamas apčiuopiamų duomenų.

[4/7]

Nora (žvilgteli į jį). Fu, kaip jums ne gėda! (Švelniai suduoda kojinėmis per ausį) Štai jums už tai. (Surenka daiktus)

Rankas. O kokių dar brangenybių man lemta pamatyti?

Nora. Nieko daugiau nepamatysite, nes jūs esate nemandagus. (Niūniuodama rausiasi po daiktus)

Rankas (po valandėlės). Kai aš čia taip sėdžiu su jumis, štai šitaip, laisvai, tai nesuprantu... negaliu suvokti, kas iš manęs būtų buvę, jeigu aš nebūčiau lankęsis jūsų namuose.

Nora (šypsodama). Taip, man rodosi, kad jums pas mus jauku.

Rankas (tyliai, žiūrėdamas priešais save). Ir kai turi visa tai palikti...

Nora. Niekų kalba. Nepaliksite.

Rankas (taip pat). ... palikti ne be dėkingo atsiminimo ar net šiokio tokio pasigedimo. Nieko, tiktai tuščią vietą, kurią gali bet kas užimti.

Nora. O jeigu aš jus dabar paprašyčiau, kad... Ne...

Rankas. Ko?

Nora. Įrodyti jūsų didįjį draugiškumą...

Rankas. Na, na?

Nora. Ne, kitaip sakant... padaryti baisiai didelę paslaugą...

Rankas. Nejaugi jūs iš tikrųjų nors kartą suteiktumėt man tokią laimę?

Nora. Ak, jūs nežinote, koks reikalas.

Rankas. Gerai, tai pasakykite.

Nora. Ne, negaliu, daktare. Tai per daug didelė paslauga, čia reikia ir patarimo, ir pagalbos, ir patarnavimo.

[5/7]

Rankas. Kuo daugiau, tuo geriau. Bet aš vis dar nenutuokiu, ką jūs turite galvoje. Sakykite! Argi manimi nepasitikite?

Nora. Kaip nieku daugiau. Jūs esate mano geriausias, ištikimiausias draugas, – aš žinau, žinau. Todėl ir noriu jums pasakyti. Tai klausykite, daktare. Padėkite man išvengti vieno dalyko. Jūs žinote, kaip neapsakomai mane myli Torvaldas; jis nė valandėlės nesvyruotų, jeigu reiktų atiduoti už mane gyvybę.

Rankas (pasilenkdamas prie jos). Nora, ar jūs manote, kad tiktai jis vienas?..

Nora (krūptelėjusi). Vienas?..

Rankas. ... kuris su džiaugsmu atiduotų už jus gyvybę?

Nora (nusiminusi). Na, štai.

Rankas. Aš prisiekiau, kad jūs sužinosite apie tai anksčiau, negu manęs nebebus. Patogesnės progos aš nesulauksiu... Taip, Nora, dabar jūs žinote. Ir taip pat žinote, kad manimi galite pasitikėti labiau negu kuo kitu.

Nora (atsikelia, ramiu balsu). Praleiskite mane.

Rankas (praleidžia ją, o pats palieka sėdėti). Nora...

Nora (prieškambario tarpduryje). Helene, atnešk žiburį. (Eina prie krosnies) Ak, mielas daktare Rankai, tai tiesiog negražu iš jūsų pusės.

Rankas (atsistodamas). Kad aš mylėjau jus taip pat nuoširdžiai, kaip kitas? Argi tai negražu?

Nora. Ne, bet, kad jūs man tai sakote. Ir visai juk to nereikėjo.

Rankas. Kaip tai? Argi jūs žinojote?

Tarnaitė įneša lempą, pastato ant stalo ir išeina

Nora. Ak, iš kur aš galiu žinoti, ką žinojau ir ko nežinojau? Aš tikrai negaliu jums pasakyti... Ir kaip jūs galėjote taip nevykusiai padaryti, daktare! Juk buvo taip viskas gražu!

[6/7]

Rankas. Na, dabar bent žinosite, kad aš kūnu ir dvasia esu jums atsidavęs. Tad sakykite.

Nora (žiūri į jį). Dabar?

Rankas. Prašau, leiskite man sužinoti, kas yra.

Nora. Nieko dabar jūs nesužinosite.

Rankas. Ne, ne. Nebauskite taip manęs. Leiskite man dėl jūsų padaryti viską, ką tiktai gali žmogus!

Nora. Dabar jūs nieko negalite man padėti. Be to, gal man ir nereiks jokios pagalbos. Pamatysite, kad viskas tiktai fantazija. Žinoma. Tikriausiai! (Atsisėda į sūpuokles, žiūri į jį ir šypsosi) Taip, jūs tikrai esate malonus ponas, daktare. Ar ne gėda jums dabar, prie šviesos?

Rankas. Ne, tikrai ne. Bet ar nevertėtų man išeiti... visam laikui?

Nora. Ne, nereikia. Jūs lankysitės kaip visada. Juk jūs žinote, kad Torvaldas negali be jūsų apsieiti.

Rankas. O jūs?

Nora. Na ir man visada labai smagu su jumis, kai užeinate.

Rankas. Kaip tik tas mane ir klaidino. Jūs man esate mįslė. Ne kartą man atrodė, kad jums beveik lygiai taip pat patinka su manimi būti, kaip ir su Helmeriu.

Nora. Matote, vienus žmones myli už viską labiau pasaulyje, o su kitais labiausiai norisi būti drauge.

Rankas. Taip, čia esama tiesos.

Nora. Kol buvau namie, žinoma, labiausiai mylėjau tėtę. Bet man labai patikdavo slapčiomis nulįsti į tarnaičių kambarį; mat ten manęs nekankindavo su mokymu ir auklėjimu, ir ten visada būdavo tokios linksmos kalbos.

Rankas. Aha, štai ką aš jums atstodavau.

Nora (pašokdama ir puldama prie jo). Ak, mielasis, gerasis daktare Rankai, aš visai ne tą norėjau pasakyti. Bet jūs galite suprasti, kad ir su Torvaldu man taip pat, kaip su tėte...

[7/7]

Tarnaitė (įeina iš prieškambario). Ponia... (Kažką kužda į ausį ir paduoda kortelę)

Nora (žiūrėdama į kortelę). A! (Kiša ją į kišenę)

Rankas. Koks nors nemalonumas?

Nora. Ne, ne, nieko. Tai tiktai... mano naujas kostiumas.

Rankas. Ką? Juk štai jis guli.

Nora. Ak, ne tas. Tai kitas. Aš užsakiau... bet Torvaldas neturi žinoti...

Rankas. Aha, štai kur ta didžioji paslaptis!

Nora. Taigi. Eikite pas jį. Jis sėdi kabinete, palaikykite jį kuo ilgiau...

Rankas. Galite būti rami. Jis iš manęs neištrūks. (Išeina į Helmerio kambarį)

Nora (tarnaitei). Ar jis laukia virtuvėje?

Tarnaitė. Taip, jis užlipo anais laiptais.

Nora. Ar nesakei jam, kad yra svetimų žmonių?

Tarnaitė. Sakiau, bet tas nieko nepadėjo.

Nora. Tai jis nenori išeiti?

Tarnaitė. Sakosi, neišeisiąs nepakalbėjęs su ponia.

Nora. Tai leisk jį čia, tik tyliai. Ir niekam apie tai nesakyk, Helene. Tai bus siurprizas vyrui.

Tarnaitė. Taip, taip, suprantu. (Išeina)

Nora. Artinasi siaubas... Vis dėlto ateina. Ne, ne, ne, to nebus, negali būti! (Prieina ir užšauna Helmerio kabineto duris)

[IV epizodas: Nora ir Krogstadas]

[1/4]

Tarnaitė atidaro prieškambario duris, įleidžia į kambarį Krogstadą ir uždaro duris. Jis apsivilkęs kelionės kailiniais, ilgais batais ir kailine kepure

Nora (eidama jo pasitikti). Kalbėkite tyliau, vyras namie.

Krogstadas. Ir tegu sau.

Nora. Ko jums reikia iš manęs?

Krogstadas. Kai ką sužinoti.

Nora. Tai greičiau. Ko norite?

Krogstadas. Jūs, aišku, žinote, kad mane atleido.

Nora. Aš negalėjau nieko padaryti, ponas Krogstadai. Aš jus iš paskutiniųjų gyniau, bet viskas veltui.

Krogstadas. Tai jūsų vyras taip mažai jus myli? Žino, kaip galiu jums pakenkti, ir vis dėlto drįsta...

Nora. Kaip jūs galite manyti, kad jis tai žino!

Krogstadas. Ne, iš tikrųjų aš ir nemaniau. Tiek vyriškumo parodyti tai ne mano mielojo Torvaldo Helmerio charakteriui.

Nora. Ponas Krogstadai, aš reikalauju savo vyrui pagarbos.

Krogstadas. Kur jau čia, aš su priderama pagarba. Bet jeigu jūs viską taip slepiate, tai aš drįstu manyti, kad jūs šiandien geriau negu vakar suprantate, ką esate padariusi?

Nora. Geriau, negu jūs man galėtumėte išaiškinti.

Krogstadas. Kaipgi, toks menkas įstatymų žinovas, kaip aš.

Nora. Ko gi jūs norite iš manęs?

Krogstadas. Tik pasižiūrėti, kaip jums sekasi, fru Helmer. Aš visą dieną apie jus galvojau. Lupikas, šunadvokatis, žodžiu, toks kaip aš, irgi, matote, ne be širdies.

[2/4]

Nora. Tai įrodykite; pagalvokite apie mano mažus vaikus.

Krogstadas. O jūs ir jūsų vyras ar pagalvojote apie mano vaikus? Na, dabar vis tiek. Aš tik norėjau pasakyti, kad jums nėra ko dėl šio dalyko per daug graužtis. Kol kas aš neduosiu teismui skundo prieš jus.

Nora. Ar tikrai? Aš žinojau, žinojau.

Krogstadas. Viską galima gražiuoju pabaigti; nėra ko į viešumą kelti; viskas liks tarp mūsų trijų.

Nora. Mano vyras niekada neturi apie tai žinoti.

Krogstadas. Kaipgi jūs to išvengsite? Negi galite man visą skolą sumokėti?

Nora. Ne, ne tuojau.

Krogstadas. O gal jūs numatot kitą išeitį – žadate kur nors gauti pinigų?

Nora. Nenumatau tokios išeities, kuria norėčiau pasinaudoti.

Krogstadas. Tai vis tiek jums nepadėtų. Nors ir kažin kiek pinigų turėtumėte, aš jums neatiduočiau skolos rašto.

Nora. Tai pasakykite, ką jūs norite su juo daryti?

Krogstadas. Tiktai pas save laikyti – rankose turėti. Niekas pašalinis apie ji nieko nežinos. Tad jeigu esate padariusi kokį nors desperatišką sprendimą...

Nora. Taip, esu.

Krogstadas. Jeigu jūs sugalvotumėte pamesti šeimą ir namus...

Nora. Taip!

Krogstadas. Arba dar ką nors blogiau sumanytumėte...

Nora. Iš kur jūs žinote?..

[3/4]

Krogstadas. Tai liaukitės.

Nora. Kaip jūs galite žinoti, kad aš apie tai galvoju?

Krogstadas. Daugumas mūsų taip galvoja iš pradžių. Aš taip pat galvojau. Bet man drąsos neužteko.

Nora (nusiminusi). Ir man taip pat.

Krogstadas (atsidusęs). Taip, tiesa? Vadinas, ir jums taip pat neužtenka?

Nora. Neužtenka, neužtenka.

Krogstadas. Ir didelė būtų kvailystė. Kai tiktai pirmoji namų audra praeis... Aš kišenėje turiu laišką jūsų vyrui...

Nora. Ir ten viskas parašyta?

Krogstadas. Kuo švelniausiai.

Nora (greitai). Tas laiškas neturi pasiekti vyro. Suplėšykite jį. Aš vis tiek surasiu išeitį, gausiu pinigų.

Krogstadas. Atleiskite, gerbiamoji, aš, rodos, ką tik jums pasakiau...

Nora. Aš nekalbu apie savo skolą jums. Sakykite, kiek jūs norite pareikalauti iš vyro, ir aš pati parūpinsiu jums tuos pinigus.

Krogstadas. Jokių pinigų aš nereikalausiu iš jūsų vyro.

Nora. Tai ko jūs norite?

Krogstadas. Tuojau sužinosite. Aš noriu atsistoti ant kojų, ponia, noriu pakilti, ir jūsų vyras turi man padėti. Per pusantrų metų aš nepadariau jokio nedoro darbo. Visą tą laiką daužiausi kaip žuvis į ledą; buvau patenkintas, kad galiu žingsnis po žingsnio savu darbu vėl pakilti. Dabar esu išvarytas, ir aš jau nebepasitenkinsiu, kad mane priims atgal iš malonės; aš noriu pakilti, sakau jums. Noriu, kad mane priimtų į tarnybą banke su paaukštinimu. Jūsų vyras turės man atrasti tokią vietą...

[4/4]

Nora. Niekada jis to nepadarys.

Krogstadas. Padarys; aš jį pažįstu. Nė murmtelėti neišdrįs. O kai atsisėsiu drauge su juo, tada pamatysite – nepraeis nė metų, ir aš būsiu direktoriaus dešinioji ranka. Tada Nilsas Krogstadas, o ne Torvaldas Helmeris valdys banką.

Nora. Niekada jūs to nesulauksite!

Krogstadas. Tai gal jūs?..

Nora. Dabar man užteks drąsos.

Krogstadas. Negąsdinkite. Tokia švelni, išlepinta poniutė, kaip jūs...

Nora. Pamatysite, pamatysite!

Krogstadas. Gal po ledu? Į šaltą juodą gelmę? O pavasarį išplauksite subjaurota, neatpažįstama, nusmukusiais plaukais...

Nora. Neįbauginsite manęs.

Krogstadas. Jūs manęs irgi. Taip nedaroma, fru Helmer. Ir ką tas padėtų? Jis vis tiek mano rankose.

Nora. Net ir po to? Kai manęs jau nebe...

Krogstadas. Nepamirškite, kad jūsų geras vardas nuo manęs priklausys.

Nora stovi be žado ir žiūri į jį

Krogstadas. Taigi, esate perspėta. Nedarykite kvailysčių. Laukiu atsakymo iš Helmerio į savo laišką. Ir atsiminkite, kad jūsų vyras vėl privertė mane eiti šitokiu keliu. To aš niekada jam nedovanosiu... Likite sveika, fru Helmer. (Išeina per prieškambarį)

Nora (eina prie durų į prieškambarį, praveria jas ir klauso). Išeina. Nepaliko laiško. Ne, ne, ne, tai būtų neįmanoma. Negalima. (Pradaro duris vis plačiau) Kas tai? Jis stovi už durų. Nesileidžia žemyn. Abejoja? Nejaugi jis?..

[V epizodas. II veiksmo pabaiga: Nora, fru Lindė, Helmeris]

Helmeris (akt. L. Ivanovas), Nora (akt. M. Mironaitė) ir Rankas (akt. V. Mileris). 1959 m. spektaklis „Lėlių namai“, rež. Leonidas Lurjė

[1/7]

Girdėti, kaip laiškas krinta į dėžutę, paskui girdėti Krogstado žingsniai laiptais žemyn. Pamažu žingsniai nutyla. Nora, sulaikydama riksmą, bėga atgal į kambarį prie stalo ties sofa. Trumpa pauzė

Nora. Laiškas!.. Dėžutėje!.. (Nedrąsiai sėlina vėl prieškambario durų link) Guli ten... Torvaldai, Torvaldai... dabar mes pražuvę galutinai!

Fru Lindė (išeina iš kairiojo kambario su kostiumu rankose). Daugiau nebežinau, ką čia taisyti. Gal apsivilktum?

Nora (tyliai ir kimiai). Kristina, eik čia.

Fru Lindė (numeta drabužį ant sofos). Kas tau yra? Tu į žmogų nepanaši.

Nora. Eik čia. Matai laišką? Ten. Žiūrėk pro stiklą į pašto dėžutę.

Fru Lindė. Na, matau, matau.

Nora. Nuo Krogstado.

Fru Lindė. Nora, tu skolinai tuos pinigus iš Krogstado?

Nora. Taip. Ir dabar Torvaldas viską sužinos.

Fru Lindė. Patikėk, Nora, taip bus geriau abiem.

Nora. Tu dar ne viską žinai. Aš suklastojau parašą.

Fru Lindė. Dieve mano...

Nora. Aš tik noriu dabar tavęs paprašyti, Kristina, kad būtum mano liudininke.

Fru Lindė. Kokia liudininke? Kam?

Nora. Jeigu netekčiau proto, o tai gali greitai atsitikti...

Fru Lindė. Nora!

Nora. Arba jeigu kas atsitiktų, – ir aš čia nebegalėčiau būti, jeigu...

[2/7]

Fru Lindė. Nora, Nora, tu iš galvos kraustaisi!

Nora. Jeigu tada kas viską, visą kaltę prisiimtų sau, tu supranti?

Fru Lindė. Taip, taip. Bet kaip tu gali galvoti, kad...

Nora. Tada tu turėsi paliudyti, kad tai netiesa, Kristina. Aš visai nesu pamišusi. Aš tebesu sveiko proto ir sakau tau: niekas daugiau apie tai nieko nežinojo; aš viena viską padariau. Atsimink tatai.

Fru Lindė. Taip, taip. Bet aš vis dėlto nesuprantu.

Nora. Kaipgi tu suprasi! Dabar įvyks stebuklas.

Fru Lindė. Stebuklas?

Nora. Taip, stebuklas. Bet jis baisus, Kristina. Tegul jis neįvyksta, jokiu būdu.

Fru Lindė. Aš tuojau einu pas Krogstadą ir pakalbėsiu su juo.

Nora. Neik pas jį. Jis gali tave įžeisti.

Fru Lindė. Buvo toks laikas, kada jis viską galėjo dėl manęs padaryti.

Nora. Jis?

Fru Lindė. Kur jis gyvena?

Nora. O, iš kur aš žinau? Ak, taip! (Ištraukia iš kišenės vizitinę kortelę) Štai jo kortelė. Bet laiškas, laiškas!..

Helmeris (iš kabineto, belsdamas į duris). Nora!

Nora (išsigandusi surinka). A! Kas yra? Ko tau reikia?

Helmeris. Na, na, nesibaimink. Mes neįeisime. Tu juk ir duris užsirakinai; turbūt suknelę matuojiesi?

Nora. Taip, taip, matuojuosi. Aš būsiu tokia gražutė, Torvaldai.

Fru Lindė (perskaičiusi kortelę). Jis gyvena čia pat, už kampo.

[3/7]

Nora. Taip. Tiktai nieko iš to neišeis. Mes žuvę. Laiškas juk dėžutėje.

Fru Lindė. O raktas pas vyrą?

Nora. Taip, visada.

Fru Lindė. Krogstadas turės pareikalauti savo laiško neatplėšto, turės surasti priežastį...

Nora. Bet kaip tik šiuo laiku Torvaldas visada...

Fru Lindė. Sulaikyk jį. Pabūk su juo kol kas. Aš sugrįšiu kaip galėdama greičiau. (Greitai išeina per prieškambarį)

Nora (eina prie Helmerio kambario durų, atidaro ir žiūri į vidų). Torvaldai!

Helmeris (iš kambario). Na pagaliau, ar jau galima įeiti į savo butą? Eime, Rankai, pažiūrėsim. (Tarp durų) Ką gi tai reiškia?

Nora. Kas yra, mielasis?

Helmeris. Rankas buvo nuteikęs mane, kad pamatysiu tave puikiai persirengusią.

Rankas (tarpduryje). Aš bent taip supratau, bet, matyt, suklydau.

Nora. Tiktai rytoj vakare galėsite grožėtis visa mano puikybe.

Helmeris. Bet, mieloji, tu atrodai labai nuvargusi. Per daug repetavai?

Nora. Visai dar nerepetavau.

Helmeris. Bet juk reikės parepetuoti...

Nora. Tikrai reikės, Torvaldai. Tiktai aš nieko negaliu be tavęs padaryti. Viską pamiršau.

Helmeris. O, mes tuojau viską prisiminsime.

[4/7]

Nora. Taip, tu būtinai padėk man, Torvaldai. Ar prižadi? Ak, aš taip bijau. Tiek daug žmonių susirinks... Paaukok man visą šį vakarą. Kad jokio darbo, plunksnos į rankas neimtum. Taip? Juk taip, mielasis?

Helmeris. Prižadu. Visą vakarą tau skirsiu, mano mažyte vargšele. Bet palauk! Pirma aš... (Eina prie durų į prieškambarį)

Nora. Ko eini tenai?

Helmeris. Tiktai pažiūrėti, ar nėra laiškų.

Nora. Ne, ne, nereikia, Torvaldai.

Helmeris. Ką tai reiškia?

Nora. Torvaldai, aš prašau tave. Ten nieko nėra.

Helmeris. Leisk gi pažiūrėti. (Nori eiti)

Nora puola prie fortepijono ir pradeda groti tarantelą

Helmeris (sustodamas tarpduryje). Aha!

Nora. Aš negalėsiu rytoj šokti, jeigu su tavim neparepetuosiu.

Helmeris (eina prie jos). Ar tu iš tikro bijai, mieloji Nora?

Nora. Baisiai bijau. Tuojau pat pradėkime. Dar yra laiko ligi vakarienės. Sėsk ir grok man, mielasis. Rodyk, mokyk mane, kaip visada.

Helmeris. Su malonumu, su malonumu, jeigu tu taip nori. (Sėda prie fortepijono)

Nora (išsitraukia iš dėžutės tamburiną ir ilgą margą šaliką, greitai juo apsigaubia ir vienu šuoliu atsiduria kambario viduryje). Grok! Aš pradedu!

Helmeris groja, o Nora šoka. Daktaras Rankas stovi už Helmerio ir žiūri

[5/7]

Helmeris (grodamas). Lėčiau, lėčiau.

Nora. Negaliu kitaip.

Helmeris. Ne taip smarkiai, Nora.

Nora. Kaip tik taip ir reikia.

Helmeris (sustoja grojęs). Ne, ne, šitaip visai netinka.

Nora (juokdamasi ir žaisdama tamburinu). Argi nesakiau?

Rankas. Leiskit, aš pagrosiu.

Helmeris (atsistoja). Gerai, man taip bus patogiau ją pataisyti.

Rankas atsisėda prie fortepijono ir groja. Nora šoka vis labiau įsismagindama. Helmeris, atsistojęs prie krosnies visą laiką daro pastabas, bet ji tarytum jų visai nepastebi. Jos plaukai pasileidžia, nukrinta ant pečių, bet ji nekreipia į juos dėmesio ir šoka toliau. Įeina fru Lindė

Fru Lindė (sustoja nustėrusi prie durų). A!

Nora (šokdama). Matai, kaip mes čia linksminamės, Kristina.

Helmeris. Mieloji, brangioji Nora, tu šoki, tarsi čia būtų mirties ar gyvybės klausimas.

Nora. Taip ir yra.

Helmeris. Rankai, sustok. Tiesiog padūkimas. Liaukis, sakau.

Rankas nustoja grojęs, ir Nora staigiai sustoja

Helmeris (Norai). Niekada nebūčiau pamanęs, – juk tu užmiršai viską, ko aš buvau tave išmokęs.

Nora (mesdama tamburiną). Pats matai.

Helmeris. Taip, iš tikro reikės pasimokyti.

[6/7]

Nora. Matai, kad reikia su manimi dirbti. Tu mane mokysi ligi paskutinės minutės. Prižadi, Torvaldai?

Helmeris. Būk rami.

Nora. Nei šiandien, nei rytoj, kad nieko daugiau negalvotum, tiktai apie mane. Ir laiškų šiandien neskaitysi... nežiūrėsi į pašto dėžutę...

Helmeris. Aha, tu vis dar bijai to žmogaus?

Nora. Taip, taip, jo irgi!

Helmeris. Nora, aš matau iš tavo veido, kad ten jau yra nuo jo laiškas.

Nora. Nežinau, rodos; bet tu dabar nedrįsk nieko skaityti. Jokių bjaurumų neturi būti tarp mūsų, kol viskas bus baigta.

Rankas (tyliai Helmeriui). Neprieštarauk jai.

Helmeris (apkabindamas ją). Tegu būna, kaip kūdikis nori. Bet rytoj naktį, kai pašoksi...

Nora. Tada tu būsi laisvas...

Tarnaitė (tarpduryje, dešinėje). Ponia, stalas padengtas.

Nora. Atnešk šampano, Helene.

Tarnaitė. Gerai. (Išeina)

Helmeris. E-ė, tai čia bus tikra puota?

Nora. Puota ligi aušros. (Šaukia tarnaitei) Ir migdolinių pyragaičių, Helene, daugiau, – bent vieną tą kartą.

Helmeris (paimdamas ją už rankos). Na, na, na, nereikia to siaubingo dūkimo! Būk mano mielas vyturėlis kaip visada.

Nora. Taip, taip, būsiu, būsiu. Tik eik kol kas tenai. Ir jūs, daktare. Kristina, tu man padėsi susisagstyti plaukus.

[7/7]

Rankas (tyliai, eidamas su Helmeriu į dešinę). Negali būti, kad čia kas nors yra... Gal ji laukiasi?

Helmeris. Nieko panašaus, mano mielas. Tiesiog čia ta vaikiška baimė, apie kurią aš tau kalbėjau. (Nueina į dešinę)

Nora. Na?

Fru Lindė. Išvažiavęs kažkur, nėra mieste.

Nora. Supratau iš tavo veido.

Fru Lindė. Parvažiuos rytoj vakare. Aš palikau jam raštelį.

Nora. Nereikėjo. Nieko tu nesutrukdysi. O iš tikrųjų koks džiaugsmas laukti stebuklo.

Fru Lindė. Ko gi tu lauki?

Nora. Ai, tu nesuprasi. Eik pas juos. Aš tučtuojau ateisiu.

Fru Lindė išeina į valgomąjį

Nora (stovi valandėlę, lyg norėdama atsipeikėti, paskui žiūri į laikrodį). Penkios. Septynios valandos ligi pusiaunakčio. Paskui dar dvidešimt keturios valandos ligi kito pusiaunakčio. Tada tarantela bus baigta. Dvidešimt keturios ir septynios. Trisdešimt viena valanda gyventi.

Helmeris (tarpduryje iš dešinės). Na, kurgi mano mielas vyturėlis?

Nora (eina prie jo, ištiesusi rankas). Štai čia vyturėlis!

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Aptarkite II veiksmo epizodus atsakydami į bendraklasių iškeltus klausimus.
  2. Padiskutuokite, kaip sekėsi darbas: kurie klausimai, jūsų manymu, buvo esminiai, kurie nereikšmingi, kurie skatino atidžiau įsiskaityti į tekstą ar padėjo geriau suprasti veikėjus (galėtų būti ir ekspertų grupė, pavyzdžiui, mokytojas ir du mokiniai).

Apibendriname

  1. Remdamiesi II veiksmu, įrodykite, kad Nora yra naivi idealistė, menkai pažįstanti žmones ir pasaulį, kuriame gyvena.
  2. Kuo labiausiai rūpinasi Helmeris? Vienu, keliais žodžiais nusakykite jo svarbiausią vertybę.
  3. Ar fru Lindė įžvalgus žmogus? Argumentuokite.
  4. Pasidomėkite, koks šokis yra tarantela. Pasvarstykite, kodėl rašytojas įtraukia šį šokį, beje, kaip vieną iš svarbiausių pjesės akcentų, į dramos veiksmą. Kas juo atskleidžiama?

LĖLIŲ NAMAI (III VEIKSMAS)

III VEIKSMAS

[1/10]

Tas pats kambarys. Stalas nuo sofos perkeltas į kambario vidurį, kėdės taip pat. Ant stalo dega lempa. Durys į prieškambarį atdaros. Iš viršutinio aukšto skamba šokių muzika

Fru Lindė sėdi prie stalo ir išsiblaškiusi varto knygą. Mėgina skaityti, bet, matyt, nepajėgia susikaupti. Protarpiais atidžiai klausosi, ar kas neateina

Fru Lindė (žiūri į savo laikrodį). Vis dar nėra. O jau pats laikas. Kad tik jis ne... (Vėl klauso) A! Ateina. (Eina į prieškambarį ir atsargiai praveria lauko duris; ant laiptų girdėti tylūs žingsniai; ji kužda) Prašom į vidų. Nieko nėra.

Krogstadas (tarpduryje). Aš radau namie jūsų raštelį. Ką tai reiškia?

Fru Lindė. Man būtinai reikia su jumis pakalbėti.

Krogstadas. Taip? Ir būtinai čia, šituose namuose?

Fru Lindė. Pas mane niekaip nebuvo galima. Mano kambarys neturi atskiro įėjimo. Prašom į vidų, mes visai vieni; tarnaitė miega, o Helmeriai viršuje, baliuje.

Krogstadas (įeidamas į kambarį). Žiūrėk tik! Helmeriai šoka šį vakarą? Tikrai?

Fru Lindė. Ko jiems nešokti?

Krogstadas. Taip, žinoma.

Fru Lindė. Krogstadai, pasikalbėkime.

Krogstadas. Argi mums yra apie ką kalbėti?

Fru Lindė. Taip, apie daug ką.

Krogstadas. Nemaniau.

Fru Lindė. Todėl, kad niekada manęs tikrai nesupratote.

[2/10]

Krogstadas. Ko čia nesuprasti tokio paprasto dalyko. Beširdė moteris pavaro šalin vyriškį, kai tik jai pasitaiko geresnė partija.

Fru Lindė. Ar manote, kad aš tokia beširdė? Manote, kad man lengva buvo išsiskirti?

Krogstadas. O gal ne?

Fru Lindė. Krogstadai, nejaugi jūs iš tikrųjų taip galvojote?

Krogstadas. Jeigu taip nebuvo, tai kam tada jūs man parašėte tokį laišką?

Fru Lindė. Negalėjau kitaip. Jeigu man reikėjo su jumis skirtis, tai mano pareiga buvo išrauti iš jūsų širdies bet kokį jausmą man.

Krogstadas (gniauždamas rankas). Štai kodėl! Ir visa tik... tik dėl pinigų.

Fru Lindė. Nepamirškite, kad tada aš turėjau paliegusią motiną ir du mažus brolius. Mes negalėjome jūsų laukti, Krogstadai; jūsų ateities planai dar buvo neaiškūs.

Krogstadas. Tebūnie taip. Bet jūs neturėjote teisės manęs pamesti dėl kito vyro.

Fru Lindė. Jau nebežinau. Ne kartą savęs klausiau, ar teisi buvau, taip padarydama.

Krogstadas (nuleidęs balsą). Kai aš jus praradau, man tarytum žemė išslydo iš po kojų. Pažiūrėkite į mane: aš panašus į sudužusio laivo jūreivį ant laivo skeveldros.

Fru Lindė. Pagalbos, rodos, netoli reikėjo ieškoti.

Krogstadas. Ji buvo arti. Bet jūs atvykote ir pastojote man kelią.

Fru Lindė. Ne savo noru, Krogstadai. Aš tik šiandien sužinojau, kad esu paskirta į jūsų vietą banke.

[3/10]

Krogstadas. Aš tikiu jumis, jeigu jūs man tai sakote. Bet dabar, kai žinote, gal atsisakysite tos vietos?

Fru Lindė. Ne, nes jums iš to vis tiek nebūtų jokios naudos.

Krogstadas. Ė, naudos, naudos... O vis dėlto padarykite taip...

Fru Lindė. Aš išmokau elgtis protingai. Gyvenimas ir žiaurus, skaudus vargas mane to išmokė.

Krogstadas. O mane gyvenimas išmokė netikėti žodžiais.

Fru Lindė. Tada gyvenimas jus išmokė gana protingų dalykų. Bet darbais jūs vis dėlto tikite?

Krogstadas. Ką jūs turite galvoje?

Fru Lindė. Jūs sakėte, kad esate panašus į sudužusio laivo keleivį ant skeveldros?

Krogstadas. Aš pakankamai turėjau pagrindo taip sakyti.

Fru Lindė. Ir aš taip pat, kaip sudužusio laivo keleivė, sėdžiu ant skeveldros. Neturiu kuo rūpintis, ko gailėti.

Krogstadas. Jūs pati pasirinkote tokią dalią.

Fru Lindė. Ko kito rinktis tada neturėjau.

Krogstadas. Na, ir kas toliau?

Fru Lindė. Krogstadai, o kas būtų, jeigu mudu abu, pergyvenę laivų sudužimą, paduotume viens kitam rankas?

Krogstadas. Ką jūs kalbate?

Fru Lindė. Dviese ant vienos skeveldros vis dėlto būtų geriau negu kiekvienam skyrium.

Krogstadas. Kristina!

[4/10]

Fru Lindė. Kaip jūs manote, ko aš čia atvažiavau?

Krogstadas. Negi mane prisiminėt?

Fru Lindė. Be darbo aš negaliu gyventi. Visą savo gyvenimą, kiek tik atsimenu, dirbau, ir darbas man buvo didžiausias ir vienintelis džiaugsmas. O dabar aš likau vienų viena pasaulyje, su baisia tuštuma sieloje. Dirbti tik sau nėra jokio džiaugsmo. Krogstadai, duokite man ką ir kam dirbti.

Krogstadas. Tuo aš netikiu. Tai tik norinčios aukotis egzaltuotos moters heroizmas, nieko daugiau.

Fru Lindė. Ar jūs kada pastebėjote, kad aš būčiau egzaltuota?

Krogstadas. Argi jūs iš tikrųjų galėtumėte? Pasakykite man – ar gerai žinote mano praeitį?

Fru Lindė. Taip.

Krogstadas. Ir žinote, kuo čia esu laikomas?

Fru Lindė. Jūs pirma prasitarėte, kad manote, jog su manimi galėtumėte tapti kitu žmogumi?

Krogstadas. Tą aš tikrai žinau.

Fru Lindė. Tai argi per vėlu dabar?

Krogstadas. Kristina, ar jūs tikrai rimtai kalbate? Taip, taip, aš matau iš jūsų veido. Ar jums tikrai užtektų drąsos?..

Fru Lindė. Aš privalau būti kam nors motina; o jūsų vaikams reikia motinos. Mudu vienas kitam reikalingi. Krogstadai, aš tikiu, kad iš esmės jūs esate geras, ir aš su jumis viskam galiu ryžtis.

Krogstadas (pagriebia ją už rankos). Ačiū, ačiū, Kristina!.. Dabar aš jau sugebėsiu atgauti gerą vardą žmonių akyse! Oi, bet buvau užmiršęs...

Fru Lindė (klausydama). Tsss... Tarantela! Išeikite! Išeikite!

[5/10]

Krogstadas. Kodėl? Kas yra?

Fru Lindė. Girdite, viršuje šoka tarantelą. Kai ji pasibaigs, jie pareis.

Krogstadas. Žinoma, aš išeisiu. Viskas veltui. Jūs turbūt nežinote, kokiam žingsniui aš ryžausi prieš Helmerius?

Fru Lindė. Žinau, Krogstadai.

Krogstadas. Ir vis tiek jums užteko drąsos?

Fru Lindė. Aš gerai suprantu, ligi ko gali nusivylimas privesti tokį žmogų, kaip jūs.

Krogstadas. O, kad aš galėčiau atšaukti tai, kas padaryta!

Fru Lindė. Galite, nes jūsų laiškas dar tebeguli dėžutėje.

Krogstadas. Ir jūs tikrai žinote?

Fru Lindė. Visiškai. Bet...

Krogstadas (tiriamai žiūri į ją). O gal šitaip reikia suprasti: jūs norite žūtbūt išgelbėti savo draugę? Sakykite atvirai. Ar taip?

Fru Lindė. Krogstadai, kas yra kartą parsidavęs už kitus, tas antrą kartą to nepadarys.

Krogstadas. Aš pareikalausiu savo laiško atgal.

Fru Lindė. Ne, ne.

Krogstadas. Būtinai. Aš palauksiu Helmerio ir pasakysiu jam, kad grąžintų man laišką, kad jame rašoma tiktai apie mano atleidimą, ir jam nėra ko jo skaityti.

Fru Lindė. Ne, Krogstadai, nereikalaukite savo laiško.

Krogstadas. Bet sakykite: ar ne dėl to jūs mane čia pasišaukėte?

[6/10]

Fru Lindė. Taip, iš pradžių, nusigandusi. Bet dabar jau praėjo ištisa para, ir tiesiog patikėti negalėtum, ko aš per tą laiką šiuose namuose prisižiūrėjau. Helmeris turi viską sužinoti; ta nelaiminga paslaptis turi iškilti, ir jie turi pagaliau atvirai išsiaiškinti, negali ilgiau trukti tos paslaptys ir išsisukinėjimai.

Krogstadas. Na, gerai. Jeigu jūs taip ryžtatės... Bet vieną dalyką aš vis dėlto galiu padaryti, ir reikia tučtuojau padaryti...

Fru Lindė (klausosi). Greičiau! Eikite! Šokis pasibaigė; mus kiekvieną minutę gali užtikti.

Krogstadas. Aš palauksiu jūsų apačioje.

Fru Lindė. Gerai, palaukite; paskui palydėsite mane namo.

Krogstadas. Toks neapsakomai laimingas aš dar kaip gyvas nesu buvęs! (Išeina, prieškambario durys lieka atdaros)

Fru Lindė (truputį patvarko stalą, pasitaiso savo viršutinius drabužius). Koks posūkis! Koks posūkis! Turėsiu kam dirbti... kam gyventi... turėsiu kur nešti jaukumą. Žinoma, reiks tvirtai susiimti. Kad tik greičiau pareitų... (Klausosi) Aha, jau pareina. Greičiau apsirengti. (Užsideda skrybėlę ir apsivelka paltą)

Už scenos girdėti Helmerio ir Noros balsai. Brakšteli raktas spynoje, ir Helmeris beveik jėga įveda Norą į prieškambarį. Ji su neapolietišku kostiumu ir susisiautusi dideliu juodu šaliu; jis su fraku, o ant viršaus su atviru juodu domino apsiaustu

Nora (tarpduryje, priešindamasi). Ne, ne, ne, tik ne namo! Noriu vėl į viršų. Nenoriu taip anksti išeiti.

Helmeris. Bet, mieloji Nora...

Nora. Prašau tave, maldauju, Torvaldai. Būk geras, nors vieną valandėlę.

[7/10]

Helmeris. Nė minutės daugiau, mano brangioji. Tu atsimeni susitarimą? Taigi. Dar peršalsi prieškambaryje. (Atsargiai veda ją į kambarį, nors ji priešinasi)

Fru Lindė. Labas vakaras.

Nora. Kristina!

Helmeris. Kaip, fru Linde, jūs dar čia, taip vėlai?

Fru Lindė. Taip, atleiskite, aš labai norėjau pamatyti Norą su kostiumu.

Nora. Tu visą laiką laukei manęs?

Fru Lindė. Taip. Deja, pasivėlavau, tu jau buvai viršuje, ir aš nenorėjau išeiti, tavęs nepamačiusi.

Helmeris (nuima šalį nuo Noros). Tai gerai pažiūrėkite. Tikrai verta pažiūrėti. Kaip, žavinga, fru Linde?

Fru Lindė. Taip, iš tiesų..

Helmeris. Argi ne nuostabiai žavinga? Ten visi vienu balsu tai pripažino. Bet ji baisi užsispyrėlė, šita mažytė! Kas gi man daryti? Įsivaizduokite, bemaž jėga turėjau ją iš tenai išsivesti.

Nora. Ak, Torvaldai, tu gailėsies, kad nedavei man dar pusvalandžio pasilinksminti.

Helmeris. Girdite, fru Linde. Ji šoka tarantelą, sukelia furorą... visiškai pelnytą – nors atlikimas buvo kiek per natūralus, mano manymu, – truputėlį natūralesnis, negu, griežtai imant, derintųsi su mano reikalavimais. Bet niekis! Svarbiausia – ji sukėlė furorą, didelį furorą! Ir po to leisti jai pasilikti! Sumažinti įspūdį? Ne, ačiū! Aš paėmiau po ranka savo gražią mažytę kaprietę, – užsispyrėlę kaprietę, reiktų pasakyti, – greitai maršu per salę, nusilenkimas į visas puses ir – kaip sakoma romanuose – nuostabusis reginys dingo. Pabaiga visada turi būti efektinga, fru Linde. Bet aš to niekaip negaliu išaiškinti Norai. Oi, kaip čia karšta! (Nusimeta domino ir atidaro duris į kabinetą) A? Juk ten tamsu. Na, taip, žinoma. Dovanokite... (Nueina į kabinetą ir uždega žvakes)

[8/10]

Nora (kužda greitai, uždusdama). Na, kaip?

Fru Lindė (tyliai). Kalbėjau su juo.

Nora. Ir ką?

Fru Lindė. Nora, tu turi viską pasakyti vyrui!

Nora (dusliai). Aš žinojau.

Fru Lindė. Krogstado nėra tau ko bijoti. Bet pasakyti turi.

Nora. Aš nepasakysiu.

Fru Lindė. Tai laiškas pasakys.

Nora. Ačiū tau, Kristina. Dabar žinau, ką man daryti. Tsss.

Helmeris (vėl įeina). Na, fru Linde, pasidžiaugėte ja?

Fru Lindė. Taip, taip, o dabar noriu atsisveikinti.

Helmeris. Jau? O čia ar ne jūsų mezginys?

Fru Lindė (pasiima mezginį). Taip. Dėkui. Būčiau kad kiek pamiršusi.

Helmeris. Tai jūs ir mezgate?

Fru Lindė. Pasitaiko.

Helmeris. Žinote ką, jūs geriau siuvinėkite.

Fru Lindė. Kodėl gi?

Helmeris. Todėl, kad tai daug gražiau, žiūrėkite: siuvinį laikote kaire ranka, – štai šitaip... O dešine traukiate adatą štai taip... grakščiai, plačiu mostu; ar ne?

Fru Lindė. Taip, galbūt...

Helmeris. O mezgimas niekada nėra gražus. Žiūrėkite, sugniaužtos rankos, virbalai juda čia aukštyn, čia žemyn, kažkoks kiniškas darbas... Ak, koks puikus buvo šampanas, kuriuo mus vaišino.

Fru Lindė. Labanakt, Nora, ir daugiau nesispyriok.

Helmeris. Puikiai pasakyta, fru Linde.

[9/10]

Fru Lindė. Labanakt, ponas direktoriau.

Helmeris (palydėdamas ją ligi durų). Labanakt, labanakt. Tikiuosi, laimingai pasieksite namus. Aš su mielu noru... Bet jums netoli eiti. Labanakt, labanakt.

Fru Lindė išeina. Helmeris užrakina duris ir sugrįžta atgal

Pagaliau nusikratėme. Baisiai nuobodi žmogysta.

Nora. Ar tu labai pavargęs, Torvaldai?

Helmeris. Nė kiek.

Nora. Ir miego nenori?

Helmeris. Visiškai ne; atvirkščiai, aš jaučiuosi nepaprastai žvalus. O tu? Tu atrodai labai pavargusi ir mieguista.

Nora. Taip, aš labai pavargau. Greit eisiu miegoti.

Helmeris. Matai, matai! Vadinasi, gerai padariau, kad ilgiau nepasilikome.

Nora. Ak, ką tu darai, viskas yra gerai.

Helmeris (bučiuodamas jai į kaktą). Dabar mano vyturėlis prakalbėjo kaip išmintingas žmogus. O ar pastebėjai, koks linksmas buvo šiandien Rankas?

Nora. Taip? Argi? Man neteko su juo kalbėti.

Helmeris. Ir man beveik ne. Bet aš seniai jį buvau matęs tokio gero ūpo. (Žiūri į ją minutę, paskui prieina arčiau) Hm... O vis dėlto, kaip gera būti vėl savo namuose dviese su tavim. Ak, tu mano žavingoji moterie!

Nora. Nežiūrėk taip į mane, Torvaldai!

Helmeris. Man negalima žiūrėti į savo brangiausią turtą? Į visą tą grožybę, kuri priklauso man, man vienam, visa, visa.

Nora (pereidama į kitą stalo pusę). Nereikia taip šį vakarą su manim kalbėti.

[10/10]

Helmeris (sekdamas paskui ją). Tavo kraujyje dar tebeverda tarantela, kaip matau. Dėl to tu dar žavingesnė... Klausyk... Jau svečiai skirstosi. (Tyliau) Nora... greitai bus tylu visuose namuose.

Nora. Manau.

Helmeris. Ar ne taip, mano mylimoji? O žinai, kai aš būnu su tavim svečiuose, – ar žinai, kodėl aš taip su tavim mažai kalbu, laikausi toliau nuo tavęs ir tiktai paslapčiomis žvilgčioju į tave? Žinai, kodėl? Todėl, kad įsivaizduoju, tarsi tu būtum mano slapta meilė, mano slapta sužieduotinė, ir niekas nenumano, kad kažkas tarp mūsų yra.

Nora. Taip, taip, taip: aš juk žinau, kad visos tavo mintys apie mane.

Helmeris. O kai mes rengiamės išeiti ir aš apsiaučiu skarą ant tavo švelnių, jaunų pečių... ant tavo nuostabaus kaklo... aš vaizduojuosi, kad tu esi mano jauna nuotaka, kad mes tiesiai iš jungtuvių, kad aš pirmą kartą veduosi tave į namus... pirmą kartą pasilieku su tavim, dviese su tavim, mano jaunoji, virpančioji grožybe! Visą šį vakarą aš tavęs ilgėjausi. Kai pamačiau, kaip tu skraidai ir vilioji taranteloje... man užvirė kraujas... nebeištvėriau ilgiau. Todėl ir išsivedžiau tave taip anksti...

Nora. Eik dabar, Torvaldai! Palik mane. Aš nenoriu.

Helmeris. Ką tai reiškia? Tu mane erzini, mažute Nora? Nenori, nenori? Ar aš ne tavo vyras?..

Helmeris (akt. L. Ivanovas), Nora (akt. M. Mironaitė) ir Rankas (akt. V. Mileris). 1959 m. spektaklis „Lėlių namai“, rež. Leonidas Lurjė

[1/8]

Beldžiasi į duris

Nora (krūptelėjusi). Girdi?

Helmeris (atsigrįždamas). Kas ten?

Rankas (už durų). Tai aš. Ar galima valandėlę užeiti?

Helmeris (tyliai, su apmaudu). Ko jam čia dabar reikia? (Garsiai) Palauk truputėlį. (Eina ir atidaro duris) Malonu, kad pro mūsų duris nepraeini.

Rankas. Man pasigirdo tavo balsas, ir panorau užsukti pas jus. (Greitai peržvelgęs kambarį) Ak, šios mielos, pažįstamos vietos. Taip čia pas jus gera, jauku.

Helmeris. Rodos, tau ir viršuje šį vakarą buvo gera, jauku.

Rankas. Puikiausiai. Ir kodėl gi ne? Kodėl nepaimti iš gyvenimo visko, ką jis duoda? Bent tiek, kiek galima, ir tol, kol galima. Vynas buvo puikus.

Helmeris. Ypač šampanas.

Rankas. Ir tu pastebėjai? Tiesiog nesinori tikėti, kiek aš galėjau jo į save supilti.

Nora. Torvaldas taip pat šį vakarą nemažai šampano išgėrė.

Rankas. Taip?

Nora. Taip. Ir po to jis visada būna puikiai nusiteikęs.

Rankas. Tai ką, kodėl gi nepaūžti vakare po naudingai praleistos dienos?

Helmeris. Naudingai praleistos! Šituo, deja, negaliu pasigirti.

Rankas (suduodamas jam per petį). O aš, kad žinotum, galiu.

[2/8]

Nora. Daktare Rankai, jūs šiandien turbūt padarėte kokį mokslinį tyrimą?

Rankas. Taip ir yra.

Helmeris. Žiūrėk tiktai! Mažytė Nora kalba apie mokslinius tyrimus.

Nora. Ir galima pasveikinti – pasisekė?

Rankas. Taip, galima.

Nora. Ir geri rezultatai?

Rankas. Visų geriausi ir daktarui, ir pacientui, – tikrumas.

Nora (greitai, klausiamai). Tikrumas?

Rankas. Visiškas tikrumas. Kaipgi po to nesilinksminsi vakare?

Nora. Taip, tikrai taip, daktare.

Helmeris. Ir aš tą pat sakau. Tiktai ar visa tai nepareikalaus iš tavęs rytoj atlyginimo?

Rankas. O, dykai nieko negausi šiame pasaulyje.

Nora. Daktare Rankai, jūs turbūt esate didelis kaukių balių mėgėjas?

Rankas. Taip, jeigu yra daug įdomių kaukių.

Nora. Klausykite, kaip mudviem apsirengti kitame kaukių baliuje?

Helmeris. Ak, tu vėjavaike! Tu jau galvoji apie kitą balių!

Rankas. Mudviem? Tuojau pasakysiu. Jums – laimės kūdikiu.

Helmeris. Taip, bet tu sugalvok kostiumą, kuris išreikštų šitą mintį.

Rankas. Tegu eina tavo žmona tokia, kokia kasdien būna.

[3/8]

Helmeris. Taikliai pasakyta. O ar sugalvojai, kaip pats pasirodysi?

Rankas. Taip, drauguži, seniai jau man aišku.

Helmeris. Nagi?

Rankas. Per kitą kaukių balių aš būsiu neregimasis.

Helmeris. Tai bent išmonė.

Rankas. Yra tokia didelė juoda kepurė, argi tu nesi girdėjęs apie tokią kepurę? Kai ją užsidedi, pasidarai nematomas.

Helmeris (sulaikydamas šypseną). Taip, teisybė.

Rankas. Bet aš visai pamiršau, ko užėjau. Helmeri, duok man cigarą, havanišką, kur tamsesnį.

Helmeris. Su didžiausiu malonumu. (Paduoda portsigarą)

Rankas (paima vieną ir nupjauna galiuką). Ačiū!

Nora (uždega degtuką). O man leiskite pasiūlyti jums ugnies.

Rankas. Ačiū jums. (Ji laiko degtuką, jis užsirūko) Ir sudie.

Helmeris. Sudie, sudie, drauguži.

Nora. Saldžių sapnų jums, daktare Rankai.

Rankas. Ačiū už šitą linkėjimą.

Nora. Ir man palinkėkite to paties.

Rankas. Jums? Na, jei taip norite... Saldžių sapnų. Ir ačiū už ugnelę. (Nusilenkia abiem ir išeina)

Helmeris (pusbalsiu). Gerokai išgėręs.

Nora (išsiblaškiusi). Galbūt.

Helmeris išsiima iš kišenės raktus ir eina į prieškambarį

[4/8]

Nora. Torvaldai, kur tu?

Helmeris. Reikia ištuštinti pašto dėžutę. Ji jau pilna. Nebus vietos rytiniams laikraščiams.

Nora. Tu nori dirbti dar?

Helmeris. Tu žinai, kad nenoriu... Kas čia? Kažkas krapštė užraktą.

Nora. Užraktą?

Helmeris. Taip. Kas čia galėtų būti? Nenorėčiau manyti, kad tarnaitė... čia nulaužtas plaukų segtukas. Nora, tavo segtukas...

Nora (greitai). Turbūt vaikai...

Helmeris. Atpratink juos nuo to. Hm... Hm... Na, šiaip taip atrakinau. (Išima laiškus ir šaukia į virtuvę) Helene, Helene, užgesinkite lempą prieškambaryje. (Įeina į kambarį, uždaro duris ir rodo laiškų glėbį) Matai, kiek prisirinko? (Vartydamas laiškus) Kas gi čia?

Nora (prie lango). Laiškas! Oi, ne, ne, Torvaldai!

Helmeris. Dvi vizitinės kortelės – Ranko.

Nora. Daktaro Ranko?

Helmeris (žiūri į jas). „Doctor medicinae Rankas“. Jos buvo viršuje. Matyt, jis įkišo jas išeidamas.

Nora. Gal yra kas parašyta?

Helmeris. Viršum pavardės juodas kryžius. Pažiūrėk. Kokia kraupi išmonė! Tarsi praneša apie savo mirtį.

Nora. Taip ir yra.

Helmeris. Ką? Tu ką nors žinai? Jis tau ką sakė?

Nora. Taip. Šiomis kortelėmis jis su mumis atsisveikina. Dabar užsidarys namie ir numirs.

[5/8]

Helmeris. Mano vargšas draugas! Juk žinojau, kad neilgai jį turėsiu. Bet kad taip greitai... Ir dabar pasislėps lyg sužeistas žvėris.

Nora. Jei kas turi įvykti, tai geriausia be žodžių. Ar ne taip, Torvaldai?

Helmeris (vaikšto po kambarį). Jis taip buvo susigyvenęs su mumis. Aš tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad jo nebebus. Jis, jo kančios, jo vienatvė sudarė kažkokį lengvą debesuotą foną mūsų šviesiai kaip saulė laimei... O gal taip ir geriau. Bent jam... (Sustodamas) O gal ir mums, Nora. Dabar mes būsime visiškai vieni. (Apkabina ją) Mano mylimoji... Man vis atrodo, kad aš nepakankamai stipriai tave laikau. Žinai, Nora, man kartais norisi, kad tau grėstų neišvengiamas pavojus ir kad aš galėčiau surizikuoti gyvybe ir krauju, ir viskuo, viskuo, – dėl tavęs.

Nora (ištrūkdama iš jo, tvirtai, ryžtingai). Dabar skaityk savo laiškus, Torvaldai.

Helmeris. Ne, ne, ne šiąnakt. Aš noriu visą laiką būti su tavimi, mano mylimiausioji.

Nora. Galvodamas apie savo draugo mirtį?

Helmeris. Tavo tiesa. Tas sukrėtė mus abu. Kažkas negražaus įžengė į mūsų tarpą – mintis apie mirtį, apie irimą. Mėginkime nusikratyti ja. Tai kol kas... eikime kiekvienas į savo kambarį.

Nora (apkabindama jam kaklą). Torvaldai, – labanakt! Labanakt!

Helmeris (bučiuoja jai į kaktą). Labanakt, mano paukštele čiulbuonėle. Miegok ramiai, Nora. Aš perskaitysiu laiškus. (Išeina su laiškais į kabinetą ir užsidaro duris)

[6/8]

Nora (kliedinčiu žvilgsniu svyruodama vaikšto po kambarį, pasiima Helmerio domino, užsimeta ir greitai, kimiai, trūkinėjančiu balsu kužda). Niekados jo nebematyti. Niekados. Niekados. Niekados. (Užsimeta šalį ant galvos) Ir vaikų nebematyti. Ir jų taip pat. Niekados. Niekados... O-o! Tiesiai į tamsų šaltą kaip ledas vandenį – į bedugnę gelmę... O-o! Kad tik greičiau galas, greičiau... Štai, dabar jis paėmė laišką... skaito... Ne, ne, dar ne tuojau. Torvaldai, sudie! Ir tau, ir vaikams...

Nori bėgti į prieškambarį, tuo metu Helmeris atidaro savo kabineto duris ir sustoja ant slenksčio su laišku rankoje

Helmeris. Nora!

Nora (garsiai sušunka). Ak!

Helmeris. Kas yra? Ar žinai, kas parašyta šitame laiške?

Nora. Taip, žinau. Leisk mane! Leisk išeiti!

Helmeris (sulaiko ją). Kur tu?

Nora (mėgindama ištrūkti). Negelbėk manęs, Torvaldai!

Helmeris (atsišliedamas). Tiesa! Tai tiesa, ką jis rašo? O siaubas! Ne, ne; negalimas daiktas, kad tai būtų tiesa.

Nora. Tai tiesa. Aš mylėjau tave labiau už viską pasaulyje.

Helmeris. Liaukis su savo kvailais išsisukinėjimais!

Nora (žengdama prie jo). Torvaldai!

Helmeris. Nelaimingoji, ką tu padarei?!

Nora. Leisk man išeiti. Tu neturi už mane nukentėti. Tu neturi prisiimti sau to.

[7/8]

Helmeris. Be komedijų. (Užrakina prieškambario duris) Nė iš vietos, kol man neatsakysi. Ar supranti, ką tu padarei? Atsakyk! Ar supranti?

Nora (žiūri į jį įsispyrusi ir sako sustingusiu veidu). Taip, aš dabar pradedu tikrai suprasti.

Helmeris (vaikščiodamas po kambarį). O, koks baisus pabudimas! Visus tuos aštuonerius metus... ji, mano džiaugsmas, mano pasididžiavimas... buvo veidmainė, melagė... blogiau, blogiau nusikaltėlė. O, kokia purvo, bjaurybių bedugnė! Tfu! Tfu!

Nora tyli ir, neatitraukdama žvilgsnio, žiūri į jį

Helmeris (sustoja prieš ją). Aš turėjau nujausti, kad taip gali atsitikti. Turėjau numatyti. Visi tie lengvabūdiški tavo tėvo principai... Tylėk! Tu paveldėjai visas vėjavaikiškas savo tėvo pažiūras. Nei religijos, nei moralės, nei pareigos jausmo... O, kaip aš nubaustas, kad tada pažiūrėjau į jo bylą pro pirštus. Dėl tavęs tai padariau. Ir štai, kaip tu man atsidėkojai!

Nora. Taip. Šitaip.

Helmeris. Tu pražudei visą mano laimę. Visa mano ateitis dabar žlugo. Klaiku pagalvoti. Mane savo rankose turi žmogus be sąžinės. Jis gali daryti su manimi ką nori, gali reikalauti iš manęs, ko įsigeis, gali įsakinėti man, niekinti mane, kaip tik jam į galvą ateis; aš net sumurmėti neišdrįsiu. Įpulti į tokią duobę, tokiu bjauriu būdu pražūti per lengvabūdę moterį!

Nora. Kai manęs nebebus pasaulyje, tu būsi laisvas.

[8/8]

Helmeris. Ak, tiktai be pokštų. Tavo tėvas irgi visada turėdavo tokių frazių atsargą. Kokia man iš to nauda, jei tavęs nebus pasaulyje, kaip tu sakai? Jokios. Jis vis tiek gali iškelti aikštėn suklastojimą. O jeigu jis tą padarys, tai kils įtarimas, kad ir aš žinojau apie tavo nusikaltimą. Galbūt net pagalvos, kad pats tau pritariau, kad tave pamokiau! Ir už visa tai galiu būti dėkingas tau, tau, kurią aš ant rankų nešiojau visą tą laiką. Ar supranti dabar, ką tu man padarei?

Nora (su šalta ramybe). Taip.

Helmeris. Tai yra taip neįtikima, kad net susivokti negaliu. Bet reikia kaip nors išsipainioti. Nusiimk šalį! Nusiimk, sakau! Aš turėsiu mėginti jį kaip nors patenkinti. Būtinai reikia tą dalyką užgniaužti. O mudviem negalima išsiduoti: reikia taip laikytis, tarsi nieko nebuvo. Tai, žinoma, tiktai dėl žmonių. Tu, aišku, liksi namie. Tai suprantama savaime. Bet vaikų neauklėsi; aš negaliu tau jų patikėti... O-o! Ir tai man reikia pasakyti moteriai, kurią aš taip mylėjau ir kurią dar... Bet dabar turės būti galas. Nuo šiandien nebėra kalbos apie laimę, o tiktai apie likučių, skeveldrų išgelbėjimą, išviršinio padorumo išlaikymą.

Skambutis prieškambaryje

Helmeris (krūptelėjęs). Kas čia? Taip vėlai? Negi jau pats baisumas?.. Nejaugi jis?.. Pasislėpk, Nora. Apsimesk serganti.

[1/14]

Nora nejuda iš vietos. Helmeris eina ir atidaro prieškambario duris

Tarnaitė (pusiau apsirengusi, prieškambaryje). Laiškas poniai.

Helmeris. Duok šen. (Stveria laišką ir uždaro duris) Taip. Iš jo. Tu negausi. Aš pats perskaitysiu.

Nora. Perskaityk.

Helmeris (prie lempos). Trūksta jėgų. Galbūt mes jau pražuvę, ir tu, ir aš... Bet reikia sužinoti. (Nervingai atplėšia voką, perbėga akimis keletą eilučių, žiūri į laiške įdėtą popierių ir džiaugsmingai sušunka) Nora!

Nora klausiamai žiūri į jį

Helmeris. Nora!.. Ne, reikia dar kartą perskaityti... Taip, taip yra. Aš išgelbėtas. Nora, aš išgelbėtas.

Nora. O aš?

Helmeris. Ir tu, žinoma. Mes abu išgelbėti, ir tu, ir aš. Žiūrėk! Jis sugrąžino tavo skolos raštą. Rašo, kad apgailestauja... kad jo gyvenime laimingas posūkis. Ak, mums vis tiek, ką jis ten rašo. Mes išgelbėti, Nora! Niekas tau nieko nebegali padaryti. Ak, Nora, Nora!.. Ne, pirma reikia sunaikinti šią bjaurybę. Pažiūrėsim dar... (Meta žvilgsnį į skolos raštą) Ne, ir žiūrėti nenoriu. Tebus visa tai man tiktai sapnas. (Sudrasko skolos raštą ir laišką, meta į ugnį ir žiūri, kaip dega) Štai taip. Dabar ir ženklo neliko. Jis rašė, kad tu nuo Kūčių vakaro... Ak, kokios baisios tau buvo tos trys dienos, Nora!

Nora. Aš sunkiai kovojau tas tris dienas.

[2/14]

Helmeris. Ir kentėjai, ir nematei kitos išeities, kaip tik... Ne, nereikia nė atsiminti viso to bjaurumo. Dabar tiktai džiaugsimės ir kartosime: viskas praėjo, praėjo! Bet klausyk, Nora, tu, rodos, dar ne visai supranti, kad viskas praėjo? Bet kas yra, tavo veidas tarsi suakmenėjęs? Ak, vargšė mažutė Nora, aš suprantu, suprantu. Tu vis dar netiki, kad aš tau atleidau. Bet aš atleidau tau, Nora. Prisiekiu, aš tau viską atleidau. Juk aš žinau: visa, ką tu padarei, tu padarei iš meilės man.

Nora. Taip, tai tiesa.

Helmeris. Tu mane mylėjai, kaip turi žmona mylėti vyrą. Tik nesugebėjai pasirinkti priemonių. Bet nejaugi tu manai, kad aš tave mažiau mylėsiu, jeigu tu nesugebi savarankiškai elgtis? Ne, ne, drąsiai atsiremk į mane, aš būsiu tau patarėjas, vadovas. Nebūčiau vyras, jeigu tas moteriškas bejėgiškumas man tavęs dvigubai mielesnės nepadarytų. Tu negalvok daugiau apie tuos šiurkščius žodžius, kurie siaubo valandą išsprūdo man iš lūpų, kai man atrodė, kad viskas griūva. Aš atleidau tau, Nora; prisiekiu tau, aš atleidau.

Nora. Dėkoju tau už atleidimą... (Eina pro duris į dešinę)

Helmeris. Ne, palauk... (Pažiūri į kambarį) Ko tau reikia tenai?

Nora (iš kito kambario). Noriu nusimesti kaukių baliaus apdarą.

[3/14]

Helmeris (prie atdarų durų). Taip, taip, gerai. Ir pasistenk nusiraminti, susigrąžinti dvasios pusiausvyrą, mano vargše išgąsdinta paukštele. Atsiremk ramiai į mane, mano sparnai platūs, apklos tave. (Vaikščioja prie durų) Ak, kaip čia gražu, jauku, Nora. Čia tavo prieglobstis, čia tave saugosiu kaip įbaugintą balandę, kurią sveiką išgelbėjau iš vanago nagų. Aš sugebėsiu nuraminti tavo vargšę plazdančią širdelę. Pamažu, pamažu, bet pasiseks, Nora, tikėk manimi. Jau rytoj tau pasirodys viskas kitaip: greit viskas vėl bus, kaip buvę. Man nereikės tau dažnai kartoti, kad aš tau atleidau; tu pati pajusi, kad taip yra. Kaip tau galėjo ateiti į galvą, kad aš galiu tave atstumti arba ką nors tau prikišti? Ak, tu nepažįsti, Nora, tikro vyro širdies. Vyrui nepaprastai smagu ir malonu žinoti, kad jis atleido savo žmonai, atleido iš visos širdies, iš visos sielos. Ji tarsi dvigubai jam priklauso dėl to. Jis tarytum antrą kartą ją pagimdo. Ji pasidaro, taip sakant, jo žmona ir jo kūdikis. Ir tu dabar man būsi vienas ir kitas, tu mano bejėgis, silpnas kūdikėli. Nieko nebijok, Nora, būk tiktai man atvira, ir aš būsiu tavo valia ir tavo sąžinė. Kas yra? Tu neini gulti? Tu persirengei?

Nora (su kasdieniais drabužiais). Taip, Torvaldai, persirengiau.

Helmeris. Kam? Dabar, taip vėlai?

Nora. Šią naktį aš nemiegosiu.

Helmeris. Bet, brangioji Nora...

Nora (žiūri į savo laikrodį). Dar ne taip vėlu. Sėskis, Torvaldai, mums reikia apie daug ką pakalbėti. (Sėdasi prie stalo)

Helmeris. Nora... kas čia? Tas sustingęs veidas...

[4/14]

Nora. Sėskis. Kalba bus ilga. Man reikia daug ką tau pasakyti.

Helmeris (atsisėda prie stalo priešais ją). Tu mane baugini, Nora. Ir aš nesuprantu tavęs.

Nora. Tas ir yra. Tu manęs nesupranti. Ir aš tavęs nesupratau – ligi pat šio vakaro. Ne, nepertrauk manęs. Tu tiktai išklausyk mane. Suvesime sąskaitas, Torvaldai.

Helmeris. Ką tu čia kalbi.

Nora (po trumpos pauzės). Ar tavęs nestebina vienas dalykas, štai dabar, kai mudu taip sėdime vienas prieš kitą?

Helmeris. Kas tai galėtų būti?

Nora. Jau aštuoneri metai, kaip mudu susituokę. Ar tau nenuostabu, kad mes – tu ir aš, vyras ir žmona, pirmą kartą taip susėdome rimtai pakalbėti?

Helmeris. Rimtai... Ką tai reiškia?

Nora. Ištisus aštuonerius metus... dar daugiau – nuo pat mūsų pažinties pradžios mes nė karto neapsikeitėme rimtu žodžiu apie rimtus reikalus.

Helmeris. Tai negi aš turėjau tave nuolatos traukti į savo rūpesčius, kurių tu vis tiek negalėjai man palengvinti?

Nora. Aš nekalbu apie tavo rūpesčius. Aš sakau, kad mes niekados nebuvome rimtai susėdę ko nors pasvarstyti kaip reikiant.

Helmeris. Bet, mieloji Nora, argi tau galėjo tai rūpėti?

[5/14]

Nora. Štai mes ir suradome esmę. Tu niekada manęs nesupratai. Su manim labai neteisingai elgėsi, Torvaldai, iš pradžių tėvas, paskui tu.

Helmeris. Ką? Mudu abu? Abu, kurie mylėjome tave labiau už viską pasaulyje?

Nora (purtydama galva). Jūs niekada manęs nemylėjote. Jums tiktai patiko būti įsimylėjusiems mane.

Helmeris. Bet, Nora, kas tai per žodžiai!

Nora. Taip jau yra, Torvaldai. Kai aš gyvenau namie, pas tėtę, jis dėstė man savo pažiūras, ir mano pažiūros pasidarė tokios pačios. O jeigu aš kartais būdavau kitos nuomonės, tai ją slėpdavau, nes tai būtų jam nepatikę. Jis vadino mane savo lėlyte ir žaidė su manimi taip, kaip aš žaidžiau su savo lėlėmis. Paskui aš perėjau į tavo namus...

Helmeris. Kas tai per žodžiai, kai kalbi apie mūsų santuoką?

Nora (nesutrikusi). Noriu pasakyti, kad iš tėvo rankų aš perėjau į tavo rankas. Tu viską darydavai pagal savo skonį, ir aš įgavau tavo skonį; arba bent taip vaizdavausi, tikrai nežinau – galimas daiktas, kad buvo abejaip: kartais taip, o kartais kitaip. Kai dabar aš pažiūriu atgal, tai man atrodo, kad aš čia gyvenau kaip paskutinis vargšas – tik ta diena. Aš gyvenau tavo pramogai, Torvaldai. Bet tu norėjai, kad taip būtų. Tu ir tėvas esate labai mane nuskriaudę. Jūs kalti, kad iš manęs nieko neišėjo.

Helmeris. Nora, kokia tu neišmintinga ir kokia nedėkinga! Argi tu nebuvai čia laiminga?

[6/14]

Nora. Ne, niekada. Aš tariausi esanti laiminga, bet iš tikrųjų niekada nebuvau.

Helmeris. Tu nebuvai... nebuvai laiminga?

Nora. Ne – tiktai linksma. Ir tu buvai visada man toks geras. Bet mūsų namai buvo niekas daugiau, kaip tiktai žaidimų kambarys. Aš buvau čia tavo lėlė žmona, kaip kad namie buvau tėvo lėlė duktė. O vaikai – tie buvo mano lėlės. Man buvo malonu, kad tu su manimi žaidei, lygiai kaip vaikams malonu, kad aš su jais žaidžiau. Štai kas buvo mūsų santuoka, Torvaldai.

Helmeris. Šiek tiek tiesos yra tavo kalboje, nors ir labai ji perdėta ir egzaltuota, bet ateityje viskas bus kitaip. Žaidimų laikas praėjo; metas imtis auklėjimo.

Nora. Kieno auklėjimo? Mano ar vaikų?

Helmeris. Ir tavo, ir vaikų, mano brangioji Nora.

Nora. Ak, Torvaldai, ne tau išauklėti iš manęs sau tikrą žmoną.

Helmeris. Ir tu man tai sakai?

Nora. O aš... argi aš esu pasiruošusi tokiam uždaviniui, kaip auklėti vaikus?

Helmeris. Nora!

Nora. Ar tu pats ką tik nesakei, kad negali man patikėti šito uždavinio?

Helmeris. Susijaudinimo minutę! Ar galima iš to kažin ką daryti?

[7/14]

Nora. Ne, tu teisingai pasakei. Šitam uždaviniui aš esu nepriaugusi. Man reikia pirma išspręsti kitą uždavinį. Aš turiu mėginti pirma save pačią išauklėti. Ir ne tu man čia padėsi. Tą aš turiu viena padaryti. Ir todėl aš palieku tave dabar.

Helmeris (pašokdamas). Ką tu pasakei?

Nora. Aš turiu būti visiškai viena, kad galėčiau suprasti savo pačios ir išorės pasaulį. Todėl aš negaliu pas tave pasilikti.

Helmeris. Nora! Nora!

Nora. Ir aš tuojau pat išeinu. Kristina turbūt priims mane pernakvoti šiąnakt...

Helmeris. Tu iš proto išsikraustei! Niekas tau neleis. Aš draudžiu!

Nora. Dabar nebėra prasmės man ką nors drausti. Aš pasiimsiu, kas man priklauso. Tavo aš nenoriu nieko, nei dabar, nei paskui.

Helmeris. Kas per beprotybė!

Nora. Rytoj aš išvažiuosiu namo, tai yra – į savo senąją tėviškę. Ten man bus lengviau susitvarkyti.

Helmeris. Ak, tu apakęs, neprityręs kūdiki!

Nora. Aš turiu įsigyti patyrimo, Torvaldai.

Helmeris. Pamesti namus, vyrą, vaikus! Pagalvok: ką žmonės pasakys!

Nora. Į tai aš visiškai negaliu atsižvelgti. Aš žinau tiktai, kad man tai būtina.

Helmeris. Ne, tai stačiai pasipiktinimą kelia! Kaip tu gali paniekinti visas savo švenčiausias pareigas?

[8/14]

Nora. Ką tu laikai mano švenčiausiomis pareigomis?

Helmeris. Ir man reikia dar tau pasakyti? Ar tai nėra pareigos savo vyrui, savo vaikams?

Nora. Aš turiu kitų, tiek pat šventų pareigų.

Helmeris. Neturi. Kad ir kokios būtų.

Nora. Pareigos pačiai sau.

Helmeris. Tu pirmiausia esi žmona ir motina.

Nora. Aš tuo nebetikiu. Aš tikiu, kad pirmiausia aš esu žmogus, taip pat, kaip ir tu... arba bent turiu stengtis tapti žmogumi. Žinau, kad dauguma laikys tavo pusę, Torvaldai, ir kad knygose panašiai rašoma. Bet aš nebegaliu tenkintis tuo, ką kalba dauguma ir kas rašoma knygose. Man reikia pačiai apie tuos dalykus pagalvoti ir pamėginti juos išsiaiškinti.

Helmeris. Tarytum tau neaiški tavo padėtis savo namuose? Argi tu neturi patikimo vadovo? Neturi religijos?

Nora. Ak, Torvaldai, aš net nežinau gerai, kas yra religija.

Helmeris. Ką tu čia kalbi?

Nora. Žinau tik tiek, kiek pastorius Hansenas sakė, kai rengiausi konfirmacijai. Jis dėstė, kad religija esanti tas ir tas. Kai aš iš čia išeisiu, pasiliksiu viena, tai pasistengsiu ir tą dalyką išsiaiškinti. Aš noriu pasitikrinti, ar tiesą kalbėjo pastorius Hansenas, arba bent jau tiek, kiek tai gali būti tiesa man.

[9/14]

Helmeris. O, tiesiog negirdėtas dalykas, kad šitaip kalbėtų jauna moteris! Bet jeigu tavęs negali atvest į tikrą kelią religija, tai leisk man paliesti nors tavo sąžinę. Juk moralinį jausmą tu vis dėlto turi? Arba, atsakyk man, – gal ir jo nebeturi?

Nora. Žinai, Torvaldai, nelengva į tai atsakyti. Aš to tikrai nežinau. Man visai, visai neaiškūs šitie klausimai. Tik žinau, kad man visai kitaip jie atrodo negu tau. Aš, sakysim, taip pat dabar girdžiu, kad ir įstatymai yra visai ne tokie, kaip buvau maniusi; bet kad tie įstatymai būtų teisingi, to jokiu būdu nesupranta mano galva. Išeitų, kad moteris neturi teisės pasigailėti savo mirštančio seno tėvo, kad ji neturi teisės išgelbėti savo vyrui gyvybės! Tuo aš netikiu.

Helmeris. Tu kalbi kaip vaikas. Nesupranti visuomenės, kurioje gyveni.

Nora. Na, nesuprantu. Bet dabar noriu ją suprasti. Noriu išsiaiškinti, kas teisus: visuomenė ar aš.

Helmeris. Tu sergi, Nora, tu turi karščio; aš beveik manau, kad tu netekai proto.

Nora. Niekad dar neturėjau tiek sveiko ir šviesaus proto, kaip šiąnakt.

Helmeris. Ir tu su sveiku ir šviesiu protu pameti vyrą ir vaikus?

Nora. Taip, pametu.

Helmeris. Tada tebėra galimas tik vienas paaiškinimas.

Nora. Koks?

Helmeris. Kad tu manęs nebemyli.

[10/14]

Nora. Taip, tas tiesa.

Helmeris. Nora!.. Ir tu šitaip sakai!

Nora. Ak, man labai skaudu, Torvaldai, nes tu buvai visada man geras. Bet aš negaliu kitaip. Aš nebemyliu tavęs.

Helmeris (vargais susivaldęs). Ir prie to įsitikinimo tu priėjai taip pat sveiku ir šviesiu protu?

Nora. Taip, visiškai sveiku ir šviesiu. Todėl aš ir nenoriu čia ilgiau pasilikti.

Helmeris. Gal tu gali man taip pat paaiškinti, kodėl aš netekau tavo meilės?

Nora. Taip, galiu. Tai atsitiko šį vakarą, kai stebuklas neįvyko. Pamačiau, kad tu ne tas žmogus, kuriuo aš tave laikiau.

Helmeris. Geriau paaiškink, aš tavęs nesuprantu.

Nora. Aš kantriai laukiau aštuonerius metus. Viešpatie, juk aš žinojau, kad stebuklai atsitinka ne kiekvieną dieną. Bet štai mane užgriuvo tas siaubas, ir aš tvirtai tikėjau: dabar reikia laukti stebuklo. Kol Krogstado laiškas buvo tenai... aš nė vienos akimirkos nepagalvojau, kad tu gali sutikti su jo sąlygomis. Aš buvau visiškai tikra, kad tu pasakysi jam: skelbk nors visam pasauliui. Ir kai tas būtų įvykę...

Helmeris. Ir kas tada? Jei aš būčiau atidavęs savo žmoną gėdai ir išniekinimui?..

Nora. Jeigu tas būtų įvykę, tai aš tikėjau tvirtų tvirčiausiai, kad išeisi į priekį, viską prisiimsi sau ir pasakysi: aš esu kaltininkas.

[11/14]

Helmeris. Nora!..

Nora. Tu manai, kad aš niekaip nebūčiau sutikusi priimti tokios tavo aukos? Ne, be abejo. Bet ką būtų reiškę mano tvirtinimai prieš tavuosius?.. Štai tas stebuklas, kurio aš laukiau taip drebėdama. Ir norėdama jam sutrukdyti, aš galvojau nusižudyti.

Helmeris. Aš su džiaugsmu būčiau dirbęs dėl tavęs dieną naktį, Nora... kentęs vargą ir skausmą. Bet niekas neaukoja savo garbės dėl mylimo žmogaus.

Nora. Šimtai tūkstančių moterų paaukojo!

Helmeris. Ak, tu sprendi ir kalbi kaip neprotingas vaikas.

Nora. Sakysim, kad taip. Bet tu sprendi ir kalbi ne taip, kaip žmogus, į kurį aš būčiau galėjusi atsiremti. Kada tau praėjo baimė – ne dėl to, kas man grėsė, bet dėl to, kas tave galėjo ištikti, – kai visas pavojus praėjo, tu elgeisi taip, tarsi nieko ir nebuvo atsitikę. Kaip pirma aš vėl buvau tau vyturėlis, lėlė, kurią tu dabar ketinai dar atsargiau ant rankų nešioti, kadangi ji pasirodė esanti tokia trapi ir silpna. (Atsistoja) Torvaldai, tą minutę man paaiškėjo, kad aš visus tuos aštuonerius metus gyvenau su svetimu žmogumi ir sugyvenau su juo trejetą vaikų... O-o! Man sunku net pagalvoti apie tai! Jei galėčiau – sudraskyčiau save į skutelius.

Helmeris (nusiminęs). Matau, matau... Tikrai, tarp mūsų atsivėrė bedugnė... Bet argi jos negalima užpilti, Nora?

Nora. Tokia, kokia dabar esu, aš tau netinku į žmonas.

Helmeris. Man užteks jėgų kitokiam pasidaryti.

[12/14]

Nora. Galbūt, jeigu lėlė iš tavęs bus atimta.

Helmeris. Išsiskirti... išsiskirti su tavim! Ne, ne, Nora, negaliu įsivaizduoti.

Nora (eina į dešinę). Juo labiau tai turi įvykti. (Sugrįžta nešdamasi apsiaustą ir mažą lagaminą, kurį padeda ant kėdės prie stalo)

Helmeris. Nora, Nora, ne dabar! Palauk nors ligi ryto.

Nora (apsivilkdama paltą). Aš negaliu nakvoti svetimo vyro bute.

Helmeris. Bet argi mes negalėtume gyventi kaip brolis ir sesuo?

Nora (rišdamasi skrybėlės kaspinus). Tu puikiai žinai, tai neilgai truktų. (Užsigaubdama šalį) Lik sveikas, Torvaldai. Su vaikais neatsisveikinsiu. Aš žinau, kad jie geresnėse rankose negu mano. Tokios motinos, kaip aš dabar, jiems nereikia.

Helmeris. Bet kada nors, Nora... kada nors?..

Nora. Iš kur aš galiu žinoti? Aš visai nežinau, kas iš manęs bus.

Helmeris. Bet tu esi mano žmona, dabar ir ateityje.

Nora. Klausyk, Torvaldai... Jeigu žmona pameta vyrą, kaip aš dabar, tai, kiek žinau, įstatymas jį atpalaiduoja nuo visų įsipareigojimų jai. Šiaip ar taip, aš suteiksiu tau visišką laisvę. Tu jauskis visiškai niekuo nesurištas, taip pat, kaip ir aš jausiuosi. Abi pusės turi būti visiškai laisvos. Štai tavo žiedas. Atiduok man mano.

Helmeris. Ir šitą?

[13/14]

Nora. Ir šitą.

Helmeris. Štai.

Nora. Taip. Dabar viskas baigta. Štai, čia aš padedu raktus. Tarnaitė viską žino namuose geriau už mane. Rytoj, kai aš būsiu išvažiavusi, ateis Kristina surinkti mano daiktų, kuriuos aš buvau atsivežusi iš namų. Tegu juos man išsiųs.

Helmeris. Viskas! Viskas! Nora, ar tu niekada neatsiminsi manęs?

Nora. Aš turbūt dažnai atsiminsiu ir tave, ir vaikus, ir šiuos namus.

Helmeris. Ir aš galėsiu tau rašyti, Nora?

Nora. Ne, niekados. To negalima.

Helmeris. Bet juk galėsiu tau siuntinėti?..

Nora. Nieko, nieko.

Helmeris. ... padėti tau, kai reiks pagalbos.

Nora. Ne, sakau. Nieko iš svetimų nepriimsiu.

Helmeris. Nora, nejaugi aš niekada ir nebegalėsiu būti tau daugiau kaip svetimas?

Nora (ima savo lagaminą). Ak, Torvaldai, tada turėtų įvykti stebuklų stebuklas.

Helmeris. Sakyk, koks tas stebuklų stebuklas?

Nora. Toks, jog ir tu, ir aš tiek pasikeistume, kad... Ne, Torvaldai, aš daugiau nebetikiu stebuklais.

Helmeris. Bet aš tikėsiu. Sakyk! Pasikeistume tiek, kad...

[14/14]

Nora. Kad mūsų bendras gyvenimas galėtų tapti santuoka. Sudie. (Išeina per prieškambarį)

Helmeris (krinta ant kėdės prie durų ir užsidengia rankomis veidą). Nora! Nora! (Dairosi ir atsistoja) Tuščia. Jos nebėra. (Vilties spindulys nušviečia jo veidą) Stebuklų stebuklas?!

Apačioje girdėti uždaromų durų trinktelėjimas

Vertė Kazys Boruta

Tiriame

XXI a. skaitytojams gali pasirodyti keista „Lėlių namų“ istorija, nes mūsų visuomenėje moterys yra savarankiškos asmenybės, ne tik galinčios imti paskolas, bet ir valdyti valstybę. Tačiau net ir Europoje daugelį šimtmečių pagal įstatymą žmona buvo ne tokia reikšminga kaip vyras; net didelio turto paveldėtojos, susituokusios su tokio pat statuso vyrais, iki 1874 m. neturėjo teisės savarankiškai naudotis savo turtu. Kad aiškiau suprastumėte H. Ibseno „Lėlių namų“ keliamas problemas ir nelengvą pjesės kelią į teatro sceną, atlikite tyrimą. Pasidomėkite, kas ir kada Europoje ėmė kelti moterų teisių klausimus, kaip viskas prasidėjo nuo kvakerių, kas yra sufražistės, kada ir kur pirmą kartą moterims suteikta balsavimo teisė, kokia moterų teisių istorija Lietuvojè. Atrinkite medžiagą ir parenkite glaustą, bet įtaigų pristatymą.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kokią naują istoriją sužinome iš fru Lindės ir Krogstado dialogo? Ar šie veikėjai pasirodo kitokie, nei buvo anksčiau? Argumentuokite.
  2. Dėl kokios priežasties Helmeris išsiveda žmoną iš šventės? Kas jam rūpi?
  3. Pasvarstykite, kodėl fru Lindė primygtinai ragina Norą atskleisti vyrui paslaptį.
  4. Daktaro Ranko ir sutuoktinių Helmerių pokalbį galėtume laikyti aktorystės meno egzaminu, kai svarbiausi dalykai pasakomi ne tiesiogiai, o suteikiant žodžiams kitą prasmę; aktoriams čia svarbu ir intonacija, gestai, žvilgsniai ar pauzės. Raskite šias užuominas ir įrodykite, kad iš pirmo žvilgsnio buitinis nerūpestingas pokalbis netiesiogiai paliečia svarbias egzistencines problemas.
  5. Kuo Nora yra įsitikinusi iki paskutinės minutės, net ir tada, kai Helmeris perskaito laišką ir išaiškėja tiesa? Ką reiškia jos žodžiai: „Negelbėk manęs, Torvaldai!“?
  6. Dėl ko Nora ketina žudytis?
  7. Kaip Helmeris reaguoja į jos auką? Kokią išeitį jis pasiūlo Norai?
  8. Atidžiai perskaitykite (galima ir vaidmenimis) Noros ir jos vyro dialogą, kai atplėšęs ne jam adresuotą laišką iš Krogstado, Helmeris supranta, kad paslaptis neišaiškės viešai (nuo remarkos „Nora klausiamai žiūri į jį“ iki Noros žodžių „Šią naktį aš nemiegosiu“).
    1. Ar šį epizodą galima laikyti atomazga? Argumentuokite.
    2. Helmeris čia daug kalba, Nora beveik tyli. Ką patartumėte bendraklasei, kuri šioje scenoje turėtų vaidinti Norą? Kokios teatro priemonės padėtų atskleisti veikėjos vidinį pasaulį?
    3. Kaip šioje scenoje atsiskleidžia Helmeris?
  9. Prieš paliekant Norai namus sutuoktiniai pirmą ir paskutinį kartą susėda pasikalbėti.
    1. Paaiškinkite Noros žodžius: „Aš gyvenau tavo pramogai.“
    2. Kodėl Nora palieka namus?
    3. Ar Helmeris, ką tik patyręs ne vieną sukrėtimą, jau kitaip žiūri į savo žmoną, ar taip pat kaip visada?
    4. Ką turi omeny Helmeris sakydamas Norai, kad ji nesupranta visuomenės, kurioje gyvena? Koks yra Helmerio supratimas?
    5. Ar iš tiesų Helmeris bijo netekti žmonos? Ko jis vis dar labiausiai baiminasi?
  10. Pakomentuokite paskutinius Noros žodžius: „Kad mūsų bendras gyvenimas galėtų tapti santuoka.“
    1. Įvardykite vienu žodžiu, kas buvo Helmerių santuoka iki šiol.
    2. Ko, Noros manymu, reikėtų, kad dviejų žmonių gyvenimas taptų santuoka?
  11. Kokios sutuoktinių vertybės išryškėja šiame dialoge? Ar jos sutampa? Nusibraižykite lentelę ir surašykite, kas vertinga Norai ir kas Helmeriui.

Diskutuojame

Ruošiantis statyti H. Ibseno „Lėlių namus“ Vokietijoje, kilo visokių keblumų. Pavyzdžiui, viena aktorė atsisakė vaidinti Norą pareiškusi, kad ji niekada negalėtų palikti savo vaikų. H. Ibseno agentas taip pat manė, kad originaliõs pjesės pabaigos Vokietijos teatro publika nepriims, todėl reikia keisti dramos finalą. Be to, to meto autorių teisių įstatymai negalėjo užtikrinti, kad statant spektaklį originalaus kūrinio tekstas nebus pakeistas, todėl H. Ibsenas buvo priverstas parašyti alternatyvią premjeros pabaigą: po ginčo su Torvaldu Nora pamačiusi savo vaikus griūva, o nuleidus uždangą žiūrovas numano, kad ji pasilieka namuose. Vėliau H. Ibsenas šią pabaigą pavadino originalios pjesės gėda, o žiūrovų piktinimąsi Noros išėjimu – barbarišku.

Padiskutuokite, koks pjesės finalas jums labiau patinka, atrodo įtikinamesnis ar geriau išreiškia kūrinio esmę.

Apibendriname

  1. Pakomentuokite pjesės pavadinimą. Koks įspūdis kyla tik pamačius ir kaip jį suprantate perskaitę visą H. Ibseno kūrinį?
  2. Ar Nora simpatiška veikėja? Ar skaitant pjesę keičiasi jūsų nuomonė apie Norą? Palyginkite Norą ir fru Lindę – kuo jos panašios ir kuo skiriasi?
  3. Kuris, jūsų manymu, moters paveikslas geriau atskleidžia charakterio raidą ir labiau įtikina – Kristinos ar Noros? Argumentuokite.
  4. Dramoje kelis kartus sakoma, kad Helmeris ir daktaras Rankas yra draugai. O kaip iš tikrųjų?
  5. Veikėjų kostiumai kartu su balso intonacija, gestais, mimika kuria spektaklio veikėjo paveikslą. Perskaitykite ištrauką iš Petronėlės Česnulevičiūtės knygos „Daugiaveidis dramos gyvenimas teatre“ apie teatrinių kostiumų svarbą atskleidžiant veikėjų charakterius. Kam patinka piešti, sukurkite „Lėlių namų“ veikėjams kostiumų eskizus, kurie atskleistų jų charakterius, ir surenkite piešinių pristatymą.
Svarbiausia teatrinio kostiumo paskirtis – tapti „antrąja personažo oda“, t. y. padėti aktoriui sukurti individualią personažo išorę. Kostiumas padeda ne tik sukurti, bet ir įvertinti ta personažą (sceninį charakterį). Dailininkai pasiūlo aktoriams spektaklyje keisti aprangą ar bent jos detales, tuo būdu parodant vaidmens žmogiškąją esmę ar vidinę jo raidą. Čia labai būdingas pavyzdys – dailininko J. Arčikausko kostiumai H. Ibseno „Lėlių namams“ (rež. J. Vaitkus). Kai kurie kostiumai keistoki, net neskoningi, nepatogūs aktoriams. Tačiau jie dera prie keisto scenovaizdžio, kurio centre – sukti laiptai su sostą – narvą primenančia aikštele viršuje (Helmerio karjerą ir jo vidinį ribotumą žyminti metafora?) ir galinėje scenos sienoje nupieštas milžiniškas delnas (lėlių namų valdovo simbolis?). Helmeris (akt. S. Bareikis) iš pirmo žvilgsnio įspūdingas: aukštas, apsivilkęs juodu kostiumu ir sniego baltumo marškiniais, jis atrodo savimi pasitikintis veiklos žmogus, kurio nuomonė neginčijama, o nurodymai – vykdomi.Tačiau įsižiūrėjus kostiumo patrauklumas dingsta – išplatinti ir stormenų prikimšti švarko pečiai, suvarstytos rankovės ir neįprastos kelnių klešnės primena Viduramžių dabitos aprangą; toks keistoko stiliaus drabužis, be to, Helmerio bakenbardai (žandenos) atrodo komiškai ir sukelia abejonę šio sceninio charakterio tvirtumu bei vientisumu. Spektaklyje ir išryškėja jo veidmainingumas bei dvasios menkystė, – kostiumas tik dar labiau pabrėžė šiuos bruožus: kai paskutiniame veiksme po atslūgusios įtampos (Krogstadui grąžinus Noros vekselį) Helmeris ruošiasi poilsiui ir nusivelka švarką, žiūrovas pamato, jog po juo tėra nuogas siaurų pečių kūnas ir marškinių rankogaliai su krūtinėle. Kostiumas padėjo aktoriui sukurti vaidmenį.

 

  1. Pasvarstykite, kuo skiriasi dramos erdvė, kai skaitome kūrinį, ir scenos erdvė, kai žiūrime spektaklį. Ar, jūsų manymu, režisieriui ir scenografui užtenka remarkų, kad sukurtų iškalbingą spektaklio erdvę?
  2. Kuo ypatingas dramos laikas? Kaip galėtume susieti dramos veiksmo laiką ir vaizduojamus įvykius?
  3. Prisiminkite realizmo bruožus ir pagrįskite teiginį, kad H. Ibseno „Lėlių namai“ yra realistinė drama.

Kuriame

Statydamas H. Ibseno „Lėlių namus“ žymus rusų aktorius ir režisierius Vsevolodas Mejerholdas pašto dėžutę paverčia personažu, ši dėžutė buvo aiškiai matoma iš svetainės tiek veikėjams, tiek žiūrovams ir tapo kone pagrindiniu spektaklio veikėju, visų efektingų spektaklio frazių traukos centru. Pjesėje yra ir daugiau detalių, kurias režisierius galėtų paversti svarbiais spektaklio akcentais, pavyzdžiui, remarkose nurodytos sūpuoklės ar kaukių baliaus atributika.

Įsijauskite į režisieriaus ar scenografo darbą ir pasiūlykite bent vieną spektaklio „Lėlių namai“ scenos erdvės (scenovaizdžio) detalę, kuri virstų iškalbinga metafora, išreiškiančia veiksmo įtampą, veikėjų santykius ar jų vidinį pasaulį.

Pjesės interpretacija

Lietuvojè H. Ibseno pjesės pradėtos statyti nuo pat profesionalaus teatro įkūrimo 1919 metų. Režisieriai dažniausiai rinkosi realistinio psichologinio pobūdžio dramas, tokias kaip „Lėlių namai“. Pagal šią dramą pastatyta net dešimt spektaklių – skirtingų pjesės interpretacijų. Perskaitykite P. Česnulevičiūtės aprašytas dviejų „Lėlių namų“ pastatymų, kuriuos skiria daugiau nei penkiasdešimt metų, finalines scenas.

1942 m. Vilniaus miesto teatre režisierius R. Juknevičius sukūrė realistinį, psichologiškai motyvuotų charakterių spektaklį H. Ibseno „Norą“. Jo Helmeris ir Nora nuoširdžiai mylėjo vienas kitą, bet abu klydo, įtikėję savo teisumu: Helmeris jautėsi esąs vienintelis Noros gyvenimo tvarkytojas, o Nora iš meilės vyrui ilgai taikstėsi su tokia padėtimi, – „nešiojo įvairias kaukes, kad tik įtiktų Helmeriui, kad tik jam patiktų“ (režisieriaus pastaba H. Ibseno dramos paraštėje). Bet abu praregėjo, todėl jų išsiskyrimas tapo neišvengiamas. Režisierius siekė, kad paskutiniame žmonos ir vyro dialoge Noros žodžiai skambėtų kaip „ugningas protestas su gėlos aimanomis“ (pabraukta režisieriaus).

Nora (akt. M. Mironaitė) po skausmingo ir atviro išsiaiškinimo su vyru persirengia ir išeina į tamsią naktį. Be riksmo ir durų trankymo. Lieka pralaimėjęs vyras. Ką daro jis? Režisieriaus pastaba aktoriui H. Kačinskui: „Šalta krūtinėj. Helmeris stvėrėsi savo frako atlapo ir prispaudė prie jo lūpas, prikandęs atlapą, tarsi norėdamas sulaikyti lūpų drebėjimą.“

Viskas. Ankstesnio gyvenimo nebeliko. Galbūt vėliau prarastos šeimos ilgesys kels ašaras ir raudą, bet dabar Helmeris ir Nora išlaikė žmogiškąją savigarbą – išsiskyrė ne kaip priešai, bet kaip giliai nusivylę, nelaimingi, bet garbingi žmonės. Nenorėję toliau gyventi meluodami sau ir kitiems.

Režisieriaus J. Vaitkaus „Lėlių namai“ (1995 m.) – sąlygiškos sceninės formos spektaklis apie pasipūtusio despoto ir jam paklusnios žmonos dramą. Spektaklio Helmeris (akt. S. Bareikis) – savimi patenkintas miesčionis, kalbantis arba aukštomis įsakinėjimų intonacijomis, arba saldžiu namų valdovo „burkavimu“, arba aštraus riksmo kaltinimais. Paskutiniame spektaklio dialoge vyras su žmona tarsi pasikeičia vietomis. Dabar savo valią diktuoja Nora (akt. D. Overaitė); per ilgą laiką susikaupusias nuoskaudas ji išsako tarsi vientisu monologu, į kurį įsiterpia ašaringi staiga sugniužusio Helmerio klausimai, graudenimai, įtikinėjimai, prašymai. Iš ankstesnės Noros nebeliko nieko – nei spalvingos, kartais „lėliškos“ aprangos, nei šiltų balso intonacijų. Apsirengusi tamsiu, uždaru drabužiu, su didele skrybėle, Nora kalba šaltai, logiškai, negailestingai. Ir tik po paskutiniųjų žodžių nebeišlaiko: jos „sudie“ prasiveržia kaip skausmingas pratisas šauksmas; „sudie“ kartojamas ir kartojamas įvairiomis intonacijomis bei tempu, ir kai atrodo, jog publika ilgiau nebeištvers to nenusakomo tembro ir ritmo balso, jis suskamba lyg sužeistojo klyksmas – ir staiga nutrūksta. Tyla.

Tokia spektaklio pabaiga turbūt būtų buvusi įspūdingiausia. Tačiau dar pasigirsta žinomoji kompozitoriaus Donizetti (Donicečio) giesmė „Ave, Maria“ ir ją lydintys šokio būgnelio (tamburino) garsai. Ko siekė spektaklio kūrėjai šitokiu dvigubu muzikiniu pabaigos akcentu – lieka neaišku.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Vienu sakiniu suformuluokite kiekvieno režisieriaus pjesės interpretacijos idėją. Kaip jie mato Noros istoriją ir kokią žinią siunčia žiūrovams?
  2. Padiskutuokite, kokios, jūsų manymu, dar galėtų būti interpretacijos.

Tiriame ir diskutuojame

Pasidomėkite, kas yra feminizmas, ir padiskutuokite, kodėl H. Ibsenas nenorėjo, kad „Lėlių namai“ būtų laikomi feministiniu kūriniu ar kaip kitaip siejami su feminizmo judėjimu.

Rašome

Pasirinkite žanrą ir sukurkite tekstą pagal vieną iš nurodytų temų.

  • Stipriausias žmogus pasaulyje yra tas, kuris stovi vienas. (H. Ibsenas)
  • Ar šiais laikais mūsų visuomenėje aktualios H. Ibseno keliamos problemos?
Please wait