Lietuvių realistinė literatūra (12 tema)

Lietuvių literatūroje realizmas įsitvirtino XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje ir virto vyraujančia kryptimi. Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos prozoje pasakotojas vaizdą stebi iš šalies, dažniausiai pasakoja apie pobaudžiavinio Lietuvõs kaimo gyvenimą. Šių autorių kūriniams būdingi išsamūs veiksmo vietos aprašymai, detalūs veikėjų portretai, liaudiškos šnekos intonacijos. Tikroviškais vaizdais rašytojai siekė kritikuoti esamą pasaulio tvarką ir kartu teigė nuostatą, kad gyvenimas turi pasikeisti. Literatūroje buvo keliamos socialinės ir teisinės lygybės idėjos, aukštinamas darbštumas, blaivus protas, visuomenei naudingo darbo poreikis, smerkiami pasenę papročiai, religiniai prietarai, egoizmas. Aplinka dažnai nulemdavo personažų poelgius, todėl savianalizės, veikėjo apsisprendimo problemos XIX a. pabaigos lietuvių literatūra beveik nekėlė.

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuviškuose laikraščiuose (ypač „Varpe“) vis dažniau buvo kalbama ne apie tautos prisikėlimą, o apie kasdienę jos egzistenciją. Formuojama pažiūra, kad tautos sąvoka neatsiejama nuo idėjų gerinti liaudies gyvenimą. Kūryboje taip pat buvo reikalaujama remtis ne jausmais, o mokslo žiniomis. „Duokite mums knygų, kurios mus pamokytų gyvenimą pagerinti ir žmonėmis tapti“, – tokios mintys išsakomos ne viename to meto straipsnyje. Į literatūrą ateina nauja karta rašytojų, svetur studijavusių ir įgijusių „praktiškas“ specialybes: Vincas Pietaris ir Vincas Kudirka – gydytojo, Antanas Kriščiukaitis-Aišbė – teisininko, Antanas Vilkutaitis-Keturakis – inžinieriaus, Jonas Biliūnas, nebaigęs medicinos. Jų, dažniausiai rašiusių prozos kūrinius, nuomone, literatūra turi atverti žmonėms akis, rodyti gyvenimo skaudulius ir padėti iš jų vaduotis.

Rytmetį, bešvintant aušrai, tiršta migla padengė visą pasaulį taip storai, jog tekančios saulės spinduliai nepersimušė ligi žemės, skleidėsi ten pat padangėse, anapus miglos; todėl rytmečiuose truputį šviesesni ir baltesni buvo debesys. Migla, kybodama ore, medžių šakas ir lapus taip sudrėkino, jog menko vėjelio pakrutinti medžiai bėrė stambiais lašais gulintį ant lapų vandenį. Aukštai kildamas didesnis vėjas gainiojo ir sklaidė miglą. Vienas, žemyn guldamas, sušlapino ir be lietaus aplijo visą paviršių žemės stora rasa; kildamas aukštyn, virto debesimis ir sklaidėsi po padangę. Kur ne kur truputį praskilo. Pro tuos plyšius spyktelėjo saulės spinduliai ir vėl užsitraukė. Maišėsi, stumdėsi, lėkė padangėmis stori mūrai, o apačioj saulės balo ir kas kartas plonėjo. Saulelė iš pradžios nuoga, be spindulių, balta ir prigesusi, tarytum mieguosta, žioruodama per miglą, pamažu kilo aukštyn. Paskui, praskleidusi debesis, drąsiai kvėpė auksuotą šviesą ant blizgančios rasotos žemės. Visa padangė, nusipraususi vėsioje rasoje, linksmai nušvito.

Žmonės džiaugėsi gražiu šventu Žolinės rytmečiu. Kur tik kreipsiesi arba akį užmesi, visur numanyti šventė. Po laukus žmonių – nė gyvos dvasios. Užtai keliai ir takai pilni, būriai kaip vilnyte vilnija: pėsti, raiti ir važiuoti, kits kitą pralenkdami, visi skubėjo į bažnyčią. Kiekviena moteriškė su žoline, kaip su šluota, rankoj, suskinta visokių lauko žolelių. Kur senesniųjų, mažne kiekvienoj žolinėj, riogsojo išsisklaidęs piktadagis.

Pilnas jau šventorius, pilnas miestelis žmonių. Špitolės kieme ir pašventoryje pilnai pristatyta vežimų, o vis dar tebeeina ir tebevažiuoja keliais, tarytum nė gyvos dvasios nebeliko po kiemus ir sodas: visi sutvino į bažnyčią. Pagaliau jau vežimai retyn, bet ir vietos apsistoti kaskart mažyn. Dar vienas atvažiavo ir apsistojo pašventory. Vežimėlis dailus, naujitelaitis, širva riebia kumele pakinkytas, susisėdę vyras su pačia ir pora vaikų ant kojų. Boba išlipo, vaikus iškilnojo, nuo drabužiukų nupurtino šapus, aptaisė, žolinės kotą, kurioj piktadagis kėksojo, suvyniojo į nosinę, knyga antroj rankoj, ir nuėjo į bažnyčią. Vaikai, įsikibę į skvernus, nubėgo kartu. Vyras pasilikęs taisėsi ir šėrėsi kumelę.

– Na na! Kad ir dėdė įsitaisęs gražų vežimėlį, – tarė prieidamas jaunesnis vyriškis. – Naujitelaitis, ką tik nuo adatos... – pasilenkdamas žiūrėjo. – Pirkai ar dirbinai?

– Argi nepažįsti Petro Kurmelio darbo? – atsakė pirmasis.

– Ką čia gali pažinti. O kas kaustė?

– Ogi jis pats. Kam jis apsiima padirbti, tai jau viską nuodaliai padirba ir apkausto, tik sėsk ir važiuok.

– Kad nagai, tai nagai!.. – gyrė Zolys čiupinėdamas. – Tai mano artimas giminaitis – jo motina Zolaitė. Bet kai įsimušė į turtus, nebesigiminiaujame – žinoma, aš biednas...

– Et, neteisybė! – gynė Gorys. – Prie jo nėra nė kokios didystės, nebent gaišti nenori tuomet, jei nesišneka su kuo. Kiek jis turi prisidirbęs šėpų, skrynių, šlajų, brikų... Neimtumei už keletą mažne šimtų.

– Giminaitis tavo ar ne, bet tikrai išmintingas ir darbininkas vaikis. Bėda tik jam dabar, kad motinėlė visai pasilpo: paliks vargšas be šeimininkės, jau ir dabar kaip jei neturįs. Senikė mažai belipa iš lovos. Daktaras nebeapsiimąs išgydyti.

– Ko jis laukė šio laiko nevedęs, būtų beturįs šeimininkę! Arba dabar turi subruzti. Ko neperši, dėde? Ten pat esi arti. Tuomet nebe laikas bus lakstyti, kai jau nė kokios nebeliks.

– Et! – pamojo Gorys, – piršau keletą; bet jis vis atbulas. Kokią tik papiršk – rodos, ir dorų linkėjau, – niekaip negalėjau pataikinti, vis tai šis, tai tas jam netikęs. O nė prie vienos nuvesti nesiduoda. Nesuprantu, ko jis ieško? Šit ir jo bėrukas: mat raitas atjojęs. Privesk ėmęs prie mano vežimėlio, teėdie.

Zoliui blykstelėjo per galvą, pamanė sau:

– Žinau, ko jis ieškojo: aš antštiksiu.

– Pasensterėjo vaikis ir paliko vangus vesti, – tarė Zolys, rišdamas arklį. – Visada, kol jaunas neparsiveda pačios, senesniam jau sunku prisirengti.

– Tai bėrukas, kaip mūras arklys.

– O kokie jo visi gyvuliai! Tai miela malonu! Be galo jam klojasi, viskas jiems kaip rūgte rūgsta: nutrauks veršius, nors nė nuo šalies neik; kumeliai kaip staininiai, arba paršeliai antai kaip iš pieno plaukę. Kas žino, motinėlės tai ranka, ar taip ir Petrui seksis? Bet kaip dabar, gyvenimas kaip rietėte rieta. Žinoma, prie to ir prieveizos reikia.

Užėjo suma. Visi žmonės iš patvorių sulindo į bažnyčią. Po pamokslo sušilę suplukę skubėjo, grūdosi laukan, pavėsy ieškodami atgajaus. Petras Kurmelis, taip pat išsiritęs iš bažnyčios, šluostėsi nuo kaktos prakaitą. Vyras jau sumitęs, aukštas, stambus, truputį susimetęs į kuprą; rankos kietos kaip geležinės, sutrintos, pajuodusios nuo darbo; plaukai ir uostai juodi, bėras iš prigimimo, saulės nudegęs, rodėsi dar juodesnis; akys mėlynos, truputį įdubusios ir apsirukšlėjusios rodė nebe pirmąją jaunystę. Senovės drabužiai apstūs, apdribę, dar didžiau jį sendino. Švarkas rudo milo, kelnės ir vestė languoto čerkaso, batų aulai sulig keliais, dideli ir stori, po kaklu skepetukė pagūmuturiuota, kepurę plačiausiu viršum rankoj nusitvėręs. Ėjo sunkiai, dideliais žingsniais: rodėsi, kojų nepavelkąs. Zolys prisiartinęs, pasitraukęs jį į pašventorį, ėmė kalbėti:

– Girdėjau, Petreli, prastas naujienas, jog tavo motinėlė visai pasiligojo.

– Visai prastos, – atsidūsėjo Petras. – Prastos, o ką darysi? Nuo Dievo valios neišbėgsi.

– Reiks tau, vargše, vesti. Ne Dieve numirtų, kurgi dingsi, be šeimininkės palikęs? Verčiau lig laiku pasiskirk kur turtingą mergą, kur su keliais šimtais, tai bent pajusi, – nuoširdžiai kalbėjo Zolys. – Nors ir pliką paimtumei, žinau, jog gyvensi; bet vis pačią reikia pačios vietoje laikyti, ta mergos vietos neužims. Turtingą bentgi turėsi iš ko laikyti. Nors šį kartą apsitenki su savo, bet ilgainiui gali labai juoda diena ateiti... O tuo tarpu ir palūkos ne pro šalį.

Patiko Petrui Zolio patarmė, net akys jam atšvito.

– Teisybę, dėde, kalbi, teisybę, – tarė Petras. – Aš ir pats taip maniau. Bet kame šioj gadynėj tie šimtai bėra? Visi nuplikę, prasiskoliję, nė vieno kišenėj pasiutusios kapeikos nerasi.

– O dukterys išrėdytos dėlto kaip lėlės, – pridėjo dėdė.

– Vesti zgaunai reikėtų; nežinau, kaip verstis...

– Jei manęs klausysi, – tarė Zolys, – aš tau veikiai priteiksiu. Nors nelabai grakšti, bet pinigų kaip įklotų gausi.

– Susimildamas, kame taip užklumpei? – klausė Petras.

– Ogi mūsų medininkas Kupstys supelėjusių turi gumaškų. Kiek jisai turto prisikrovė iš pono miško. Kiek tų rąstų arba aktainių sulindo jam į kišenę, o niekur skatiko neišleidžia: mergos nepuošia, maisto vėlek neperka! Vienas puspūrėlę, kitas uždaro sklypelį... Kiekvienas meilija, kad miške jo nematytų, o medininkui vis ne pro šalį... Kupstys gudrus – nesigarsina. Bet man antai sakė: „Kad mano Marcikei kur dorai atsitiktų, sukrapštyčiau ligi penketo šimtukų.“ O dar sūnūs jo tokias brangias algas ima po dvarus – ir tie mestų seseriai po keletą dešimtų. Jei nori, tuojau išperšu: ten merga nors negarsi ir be kraičio, bet storai piniguota, tikrai geras kąsnis: ne vienas galanda dantis, ir tau bus ne pro šalį.

Atsiminė Petras matęs Marcikę arklių ieškodamas: miške nejučiomis užkropęs besivoliojančią uogose. Atminė, jog stora, raudona, dikta merga, tik be galo juodais marškiniais buvo apsivilkusi. Tai niekis, – pamanė, – pamatysime toliau.

– Pinigus pirm jungtuvių atiduos, žinoma, slapta, – tęsė toliau Zolys. – Nė užrašo nė kokio nereikalaus... Prisivengia pono. Pabuvęs dar keletą metų medininku, sukrautų dar antra tiek. Paskui priimsi senius nukaršinti – jums ir visi grašgaliai patapės. Ir tai bus ne pro šalį.

Petras galvojo, Zolys patyliais šnekėjo:

– Ogi su mišku? Kokį turėtumei kirtį!.. Kupstys svetimam nelabai tesibrangina, o kaip žentui – tai vežtumei ir vežtumei, kiek tik arkliai valiotų: prisitiektumei medžiagos visam amžiui, liktų dar ir vaikams. – Patyliais dar tęsė: – Mišką vogdamas nenusidėsi: ponas jo nelaistė. Dievas visiems užaugino. By tik niekas negaudo ir nebaudžia – kirsk, kiek tik bevalioji!

Zolio kalba labai mėgo Petrui. Kol tik mišparai pasibaigė, Zolys be perstojo šnibždėjo, girdamas gerą kąsnį. O Petras galvojo apie šimtus ir apie veltui kertamą mišką.

Po visam, einant per miestelį, mergos, kaip tyčiomis, painiojosi jam po kojų. Kai kurios juokdamos kibino:

– Petrai, lėkime namo!

O Petras ėjo rimtai, nes neturėjo mados rodyti dantis su mergomis. Nesijutęs užklumpė pakarčemy Zolį su Kupsčiu. Zolys vedėsi Kupstį alaus. Kartu nepaliko nė Petro. Tas, nors atspiromis, bet turėjo dėdės klausyti. Vičvienaitę stiklinę teišgėrė Petras, bet Zolys beveizint suderino juos, ir Petras prižadėjo šį vakarą pat atvykti su Zoliu į jo namus.

<…>

***

Pas Kupstį troboj kaip jei dorame kiaulininke: žema, tamsi, surūkusi. Tai niekis; bet nėmaž neapvalyta. Langeliai seni, maži; tie patys apkerpėję, musėlių numarginti: matyti, niekados nešluostomi. Palubiais voratinkliai net per nosį braukia. Iš aslos sąšlavos ką tik į pasuolius išblaškytos; dar ir pridulkėjusi lova juoda ir sujauta. Pasieniais prišnerkšta nereikalingų skarmalų ir šukių. Stalelis bulbių lupenomis aptukęs. Nepripratęs prie to Petras suraukė nosį; bet atminė priežodį, jog „auksas ir pelene švita“. „Tai niekis, – manė, – pamatysime toliau...“

Kupsčiai svečius grobstyte grobstė. Labiausiai pati lakstydama aplinkui lakštavo kaip meleta, nebeįmanė, kaip nuteikti, kaip bemylėti.

Zolys, suvokęs Marcelę, įsivedė į vidų. Petras net nustebo; čia nė kokia Marcelė, bet visa jau Marcė: augalota, stambi kaip terliūzas merga, matyti, staiga išdrėbusi į stuomenį, nes ir drabužiai jos ankšti; į bliuzelę vos įsispraudusi, kuo nesprogsta, rankovės vos už alkūnės, o taip aptemptos kaip pavalkų dešros. Galva plaukais apšepusi, paviršiais truputį sudailinta, sijonas taip patrumpėjęs, jog nedengia nė apyjuodžių basų kojų, o tankiai ir stibynai pasirodė. Zolys šnekino lagino Marcelę, o ta, galvą nuleidusi, paniūromis žiūrėdama, vypsojo.

– Ko čia tamsta šnekini? – tarė motina. – Vaikas nedrąsi, mažai kas prie mūsų teužeina, nepratusi su svetimais; labiausiai vyrų drovisi, nedrįsta nė išsižioti.

Petras nelabai tesistebėjo į mergą, nes turėjo ligi valios kalbos su tėvu apie ūkį, javų kainą, uždarbius po mišką, savo rankų darbą ir t. t.

– Na, gerai! – sušuko Kupstys. – Tamsta viską dirbi, o aš medžiagą statysiu. Atvažiuok rytoj apie gaidžius, pritaisysiu visą vežimą puikiausios, išdžiovintos kaip ragas medžiagos. Kur dėsi, čia tiks. O jei norėsi stačių, pasiskirdamas prisikirsi, kas tik patiks. Bepigu, geram žmogui galiu priteikti be kapeikos.

Zolys, prisivedęs Marcę arčiau stalo, merkė ir merkė Petrui šnekinti ją. Tas vos sumojo paklausti:

– Ką dabar darbuojies, tamstele?

– Begu tamsta nežinai? – užsišoko motina. – Juk moteriškos darbo nėra ko parodyti. Nors nedidelis mūsų gyvenimas, o darbai vis tie patys; plasnosi plasnosi kaip plastakė apie apyvoką, gyvulėlius, o ir stakles vakar teišmetėme, buvo austi vienas kitas galelis. Aš nebepaslenku, tėvas po mišką, visi darbai jai vienai.

Tėvas tuo tarpu, pasitraukęs Zolį, prižadėjo jam dvi aktaines medžių, kad tik kaip norint supirštų.

<...>

Petras ilgai dar stovėjo užtirpęs vietoje ir žiūrėjo plačiomis prieš save, nors nieko nematė.

– Bet jis ją atstatė, visą viltį atėmė, – pamanė. – Gal atvirs į protą, nebemanys niekų... Pamatysim toliau.

Norėjo nusiraminti, norėjo pamiršti, bet niekaip negalėjo, nes ausyse aiškiai skambėjo Marcės žodžiai: „Negaliu paveizėti, nei širdies užlaužti... duonos putros davė, bet meilės nedavė!“ „Ar paklausė bent kuomet, galiu jį mylėti ar ne?.. Sunku būti nekenčiamu žmogum.“ – Teisybė, sunku, – pripažino ir jo širdis. „Neklausei jos meilės, nepaklausei nė sykio!“ – spigino jo paties sąžinė. „Neieškojai meilės, nei ją davei, nemyli jos!“ – tvirtino širdis. „Tokios tinginės, nevaleikos niekaip negali mylėti!“ – gynė galva. „Tuščia jo turtų! Nieks nemiela, nieks nemalonu!“ – „Čia tikra tiesa, – tarė sau. – Verčiau, kad būčiau tos medžiagos nė akimis nematęs! – susipurtino Petras. – Dabar žinau, dėl ko ji vis taip suniurusi. Mat mylėjo kitą... Kodėl man nepasisakė?.. Ji pati, pati kaltesnė... Ne, jisai kaltesnis... melavo, suvedžiojo, paskui džiaugėsi nusikratęs... Jisai, Pranukas, už visus kaltesnis...“ Nugirdo jo birbynę. Rodos, cypdama šaukė: „Neklausei jos, neklausei! Tavo didžiausia kaltė!“

Visa gamta linksminosi, tarytum juokėsi ir džiaugėsi pavasario gražybėmis. Dangus visitelys žydravo aiškiai. Saulelė švitėdama kartu meiliai šildė. Visiteli debesys nuslinko pakalniui į rytmečius. Ten juos užstojo keleriopo dažo šviesi orarykštė. Vėjelis jau guldamas vos tik virpino jaunitelius, dar gelsvus lapelius. Petras nieko nematė nei bojo; atsidūsėjo ir užsimerkė, nes jį prislėgė kaip sunkiausias akmuo. Visa nelaimės kaltė sugulė ant jo. Širdį slėgė skausmas: galvoj maišėsi Marcės priekaištai. Nieko nebeturėjo nusiteisinimui. Rodės, jog dangus užgrius ir kalnai užvirs ant jo; rodės, jog visas pasaulis jį patį kaltina, pagaliau paukšteliai patys kaip sakyte sako. Raibasis strazdelis ties pat jo viršugalviu, eglėje, čiauškėjo aiškiai: „Nieko nekaltink, nieko nekaltink! Tavo kaltybė, tavo kaltybė!“ Geltonsnapis varnėnas švilpaudamas tvirtino: „Teisybė, teisybė, teisybė!“ Garsusis budutis toliau miške spigino: „Tu tu tu tu tu tu!“ Meleta pridėjo: „Pats, pats, pats, pats, pats!“ Lakštingalėlė maželėlė ant daubos skardžio pleškėjo: „O taip, o taip, tu pats, tu pats, kaltesnis, kaltesnis!“ Varna lėkdama ir ta krankė: „Kaap-gis! Kaap-gis! Kaap-gis!“ Mėlynasis balandis iš tiesų supykęs brūkavo: „Perti Kurmelį, perti rupūžę, per nugarą... bruklys!“ Margasis kikilis taip pat tyčiojosi: „Skamba Marcelės, cink cink cink cink cink šimtukai!“ Lakioji blezdingėlė, ore skrajodama, liežuvį laidė: „Nabagėli, nabagėli! Neglamžavęs, nemylavęs meilės nenorėki!“ Artojo draugelis, vieversėlis, virpėdamas aukštyn, aiškiai, kaip iš kuodelio, vyturiavo: „Tarei, tarei – man vis tiek, man vis tiek, by tik piniginga, by tik lobinga! Turtus naudas turi, meilės laimės neturi... mat ne vis tiek, ne vis tiek!..“ Pasipūtęs tetervinas ir tas savo patarimą davė, ulbėdamas: „Parduoki prastą pačią, pirkis gerą! Parduoki prastą pačią, pirkis gerą!“ O ta vandens vištikė, – ar ne rupūžikė, – braidydama po klaną, spigina: „Pliks paliks! Pliks paliks!“ Pagaliau tas kuisis, menkas vabalas, į ausį prisilindęs, zyzia: „Broleli, broleli! Norėjai rublelio, rublelio!“ Visi tą patį tvirtina ir tvirtina, net ausys cypia Petrui. Atsižvelgė į saulelę. Ta merkdama tarytum sakė: „Buvo mylėti, vaikaiti! Buvo meilės ieškoti, buvo klausti, atsiklausti, buvo pamylėti!“ Klausėsi Petras, kas pakalnėje dar šneka. Upelis, vinguriuodamas dauboj per akmenėlius, gurgėjo: „Rūgok nerūgojęs, pati nebe rankovė, nebeišversi!.. Praverčia Petrui, praverčia!..“

Niekur globos. Grobėsi Petras už karštos galvos, kad neužsidegtų; grobėsi už skaudamos širdies, kad nepersprogtų. Atsigręžė dar į orarykštę. Toje, rodos, pamatė Janikę, jos skaistų veidelį, geltonas kasas, rankas išskleistas, mėlynas akeles merkiančias: „Eikš, eikš! Aš tave priglausiu, aš paguosiu...“ Buvo ir jis rankas beskleidžiąs, buvo bepuoląs prisiglausti, bet iš debesies juodulio atsistojo į tarpą rūstus Marcelės veidas. Iš paniūrų žiūrėdama, rodos, šaukė: „Kelis sykius klausei, ar galėsiu tave mylėti, ar ne? Meilės man trūksta, meilės!..“ – „Meilės trokšta, – pamanė Petras. – Duosiu ir meilę, duosiu... mylėsiu, mylėsiu visa širdim...“ Kur bus buvusi volungėlė čia pat į ausį sušvilpė: „Meluoji, nabagai, meluoji!“ Vėrė vėl skausmas širdį Petrui. Atsidūsėjo balsu: „Motinėle mano, motinėle! Ko nepatarei meilės ieškoti?“ Atsakė griovy varlelė: „Tariau, tariau, tariau!..“

Visų prikišamas, visų persekiojamas, Petras juto, jogei jo skausmas virto apmaudu. Kumščius gniaužė, dantis tratino. <...>

[Aprangos kodai Žemaitės kūryboje ir gyvenime]

Žemaitės prozoje fizinės išvaizdos, aprangos ir būsto aprašymai tebėra vienos svarbiausių veikėjo charakterizavimo priemonių – šiuo atžvilgiu rašytoja neabejotinai priklauso vadinamosios realistinės prozos tipui ir daugeliu atžvilgiu pateikia asmens sampratą, pagal kurią žmogaus kūnas ir jo pratęsimai (šiuo atveju – apranga) yra beveik neklystama vidinio pasaulio išraiška. Tautiškumo ir tikėjimo aspektai šiose charakteristikose nežymūs, tačiau jos tebėra labai svarbios morališkai ir psichologiškai apibūdinant asmenį – užtenka prisiminti visiems gerai žinomas, embleminėmis tapusias Vingių Jono ir Katrės charakteristikas „Marčioje“ ar Petrą Kurmelį, kurio „vis tas pats rudinis balakonas, dryžinė šalbierka“ žymi jo rambumą ir nepaslankumą.

Asmens išorė Žemaitės apsakymuose vertinama dviprasmiškai. Viena vertus, vadinamasis visažinis pasakotojas, iš kurio pozicijos pateikiamas vieno ar kito personažo išorės aprašymas, iš karto mums siūlo tiesioginę šios išorės sąsają su veikėjo „būdu“ – psichologinėmis, moralinėmis jo savybėmis. Vertinimas šiuo atveju grįstas ne savo / svetimo skirtimi (nesvarbu – tautiniu ar luominiu pagrindu), kokia vyravo Donelaičio ir Baranausko kūriniuose, o valyvumo / nevalyvumo pagrindu. „Šunies neperkandami, turbūt pernai skalbti“ Vingių Jono marškiniai ir purvinos jo kojos, „be galo juodais marškiniais“ apsivilkusi Marcė iš „Petro Kurmelio“ iš karto leidžia šiuos veikėjus priskirti neigiamų grupei. Katrės, kurios „nažutkėlė balta, kvartūgėlis išdailinti su prosu“, ar Janikės, kurios „kvartūgelis ir marškiniai baltitelaičiai, liemuo staniku suvaržytas, drūktos geltonos kasos dailiai sušukuotos, mėlynos akys kaip vaivorai blizgėjo“, išvaizdos jas neabejotinai teigiamai charakterizuoja.

Tačiau iš tikro veikėjų charakteristika Žemaitės kūryboje nėra tokia jau vienaplanė, ir atrodymo nuorodos į veikėjo vidines savybes nėra jau tokios vienaprasmės. Čia jau visiškai įmanomos skirtingos atrodymo interpretacijos, klaidinantys įspūdžiai arba tam tikras atrodymo nevienareikšmiškumas. Pasakotojo siūloma teigiamo / neigiamo skirtimi grįsta interpretacija gali kirstis su tuo, kaip vienas personažas vertina kito išvaizdą, aprangą. Štai ką tik cituotas Katrės aprangos aprašymas yra ne pasakotojo – tai senoji Vingienė kalba apie būsimą marčią. Katrės aprangos valyvumą Vingienė pašiepia („Išlepinta, išpūstyta, išsirėdžiusi, tratanti muslinuose, eis pastyrusi kaip pūslė“), laiko tingumo požymiu. Šiame aprašyme esama dviejų skirtingų požiūrių: pasakotojo (pati švaros, baltumo tema svarbi visame apsakyme charakterizuojant Katrę) ir Vingienės (kone visos, išskyrus prieš tai cituotą ištrauką, švaros figūros pateikiamos su neigiamu vertinimu). Tiesa, toks vertinimų konfliktas ryškus tik tuo atveju, kai neigiamas herojus vertina teigiamąjį. Kitų herojų – teigiamų arba labiau komplikuotų, tokių kaip Petras Kurmelis, – vertinimai paprastai sutampa su pasakotojo. Pirmas tokio herojaus žvilgsnis nemeluoja, ir išvaizdos sukurtas charakterio štrichas, teigiamas arba neigiamas, tolesnės siužeto raidos tik patvirtinamas. Štai Marcė išsamiai apibūdinama Petro Kurmelio žvilgsniu, šiam atvykus piršlybų:

Tai tik pratęsimas ankstesnio įspūdžio, kurį Petrui Kurmeliui anksčiau buvo palikusi ta pati „raudona, dikta merga“.

Parafrazuojant vulgarų marksistinį požiūrį, žmonės Žemaitės prozoje yra ne tik tipai, bet ir charakteriai su psichologinėmis savybėmis. Tai rodo ir vidinio konflikto užuomazgos, atsirandančios interpretuojant asmens atrodymą. Kurmelis sau bando paneigti pirmą neigiamą įspūdį, kurį jam sukelia Marcelė: „Tai niekis, – pamatysma toliau.“ Iš esmės šiame sakinyje ir slypi apsakymo konflikto pradžia.

Taigi drabužis, kaip labai svarbi asmens atrodymo dalis, Žemaitės prozoje jau akivaizdžiai dalyvauja intrigos situacijose. Be to, personažus ši figūra charakterizuoja daugeliu atvejų kaip nuorodą į vienokias ar kitokias būdo savybes, jau nesiejant jų tiesiogiai su turtine ar visuomenine personažų padėtimi.

Tačiau bene moderniausia aprangos figūrų interpretacija pasirodo pačios Žemaitės gyvenime. Anot Mildos Danytės, kuri straipsnyje „Prisistatymas visuomenei: aprangos kodų pažeidimas Paulinos Johnson ir Žemaitės kūryboje“ aptaria rašytojos aprangos raišką vėlyvuoju jos gyvenimo laikotarpiu, šis modernumas iš pirmo žvilgsnio atrodo esąs paradoksalus. Jau būdama pripažinta rašytoja ir atsisakiusi valstietiško gyvenimo būdo, bajoriškos kilmės Žemaitė ir toliau rengėsi valstietiškai, ir vienas pagrindinių valstietiškumo atributų buvo visuomet jos ryšima skarelė. Būtent toks rašytojos portretas ir išlikęs mūsų kultūrinėje atmintyje. Tačiau, pasirinkusi tokį, regis, archajišką viešosios raiškos būdą, Žemaitė ne paklūsta luominėms normoms, o sąmoningai jas laužo. Apranga tampa sąmoningo tapatybės konstravimo priemone ir jos pristatymo būdu, dažnai besikertančiu su luomine tapatybe. Pačios Žemaitės valstietiškas prisistatymas visuomenei, kaip parodo M. Danytė, atvirkščiai, buvo itin sėkmingas: kelionės į Ameriką metu valstietiška apranga ir skarelė kaip pagrindinis šios aprangos elementas padėjo Žemaitei įkūnyti viena su kita susijusias motiniškumo, valstietiškumo ir tėvynės vertes. Tačiau nelabai sutiktume su tuo, kad šis aprangos kodo pažeidimas buvo toks jau unikalus XX a. pradžios visuomenėje. Jau minėjome, kad valstietiškos aprangos susimbolinimas, paverčiant ją tautiniais drabužiais ir tuo būdu pabrėžiant atstovavimą tautiškumui, buvo inteligentijos (ar, kaip teigia M. Danytė, vidurinės klasės) veiklos rezultatas dar XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu. Taigi Žemaitės pasirinkimas rengtis valstietiškai šiuo požiūriu yra gana tipiškas to laiko lietuvei inteligentei. Netipiškas jis tampa gal tik dėl pačios Žemaitės gyvenimo, kur luominės pozicijos nuolat kito: bajoriškos kilmės mergina, kuriai vaikystėje tėvai neleido bičiuliautis su mužikų vaikais ir kuri anksti pajuto užuojautą žemesnio luomo žmonėms („lažininkų (baudžiauninkų) labai gailėjaus“), Žemaitė išteka už valstiečio ir gyvena tipišką valstietės gyvenimą, antroje savo gyvenimo pusėje tampa rašytoja ir, anot M. Danytės, dažnai suvokiama kaip inteligentė, sąmoningai apsisprendžia ir toliau išlaikyti viešąją valstietės tapatybę. Kitaip sakant, valstietiškos aprangos pasirinkimas, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje daugeliui lietuvių inteligentų tapęs grįžimo prie savo šaknų veiksmu (dauguma lietuvių inteligentų buvo kilę iš valstiečių, bet, gavę išsilavinimą ir tarnybas, jam jau nebepriklausė), Žemaitei buvo ištikimybės socialiniam sluoksniui, su kuriuo ji visą gyvenimą buvo vienaip ar kitaip susijusi, raiška.