Publicistika
J. Biliūno publicistikoje gausu tuometinio gyvenimo aktualijų. Svarbiausias straipsnių tikslas – siekti „politiškos laisvės ir ekonomiško pagerinimo mūsų tautos“. Tam kviečiami burtis inteligentai, darbininkai, studentai, valstiečiai. Ne viename straipsnyje aptariamos kraštą alinančios „bakterijos“: „baisus tironiškos valdžios persekiojimas“, prietarai, girtuokliavimas, kyšininkavimas, teigiama, kad „maskolių“ valdžios politika pražūtinga Lietuvai, nes būtent ji yra didžiausia negerovių kaltininkė. Lietuviams inteligentams J. Biliūnas priekaištauja dėl abejingumo tautiniams interesams bei prisitaikymo prie esamos padėties.
Vienas esminių lietuvių tautos gelbėjimosi būdų, anot J. Biliūno, – švietimas, nes „neapšviesti žmonės, mažai tesuprasdami, daug blogo padaro ir sau, ir kitiems“. Apžvelgdamas Lietuvos mokyklų padėtį, J. Biliūnas drąsiai pareiškia, kad gudiškos valsčių mokyklos „daugiausia vaikus mokina labai blogai“, todėl ūkininkai priversti slapta vaikus mokyti ne tik gimtosios, bet ir gudų kalbos. Jis tiki jaunimu, pralenksiančiu savo tėvus, suvokia siekiamo tikslo sudėtingumą: „Mums prisieina vienu žygiu ir veržties iš po maskolių jungo, ir kultūriškai darbuotis, jei nenorime palikti manekenais.“ Autorius siūlo, vaduojantis nuo pavergėjų, sekti laisvę išsikovojusių šalių pavyzdžiu. Tai rodo jaunatvišką jo užsidegimą, entuziazmą, troškimą veikti ir būti naudingam savo tėvynei.
Viename iš publicistinių straipsnių, svarstydamas, kas yra „dailiosios literatūros tikslas“, J. Biliūnas kreipiasi į jaunuosius rašytojus: „Rašytojas, jeigu jis iš tiesų nori būti visuomenės gaivintoju, jos jausmų valdovu, jos dvasios keliavedžiu, turi pats savo jausmais ir širdimi, jeigu jau ne protu, už tą visuomenę aukščiau stovėti. <...> Jeigu norime būti tikrais dailos rašytojais, patys turėkime jautrias širdis ir mokėkime giliau pažiūrėti į širdis žmonių, kuriuos norime aprašyti.“ Šios nuostatos jis laikėsi visoje savo kūryboje, todėl vadinamas lyrinės ir psichologinės prozos pradininku lietuvių literatūroje.
Proza
Dažnai lietuvių poezija apibūdinama kaip ikimaironinė ir pomaironinė. Prozoje tokią ribą brėžia būtent J. Biliūno kūryba. Pasak literatūros kritiko Alberto Zalatoriaus, „<...> po J. Biliūno nė vienas žymesnis lietuvių novelistas nebegrįžo prie Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos principų. A. Vienuolis, V. Krėvė, I. Šeinius, J. Savickis, P. Tarulis, P. Cvirka, A. Venclova, A. Vaičiulaitis – niekas iš jų nebekūrė detalaus ir nuoseklaus optinio bei akustinio vaizdo ir nebesistengė kuo daugiau faktų aprėpti. J. Biliūnas buvo ir lūžis, ir pradžia.“
J. Biliūnas rašė tuomet, kai profesionalioji lietuvių literatūra dar tik kūrėsi. Rūpindamasis literatūros ateitimi ir meniniu lygiu, jis pabrėžė rašytojo atsakomybę, kūrybos reikšmę kultūrai, pirmasis į mūsų literatūrą įvedė realizmo terminą, apžvelgė esminius realizmo krypties požymius. Pasak J. Biliūno, literatūros tikslas – mokyti skaitytoją jautrumo, žadinti jo grožio ir gėrio jausmą, o paskirtis – visapusiškai atskleisti tikrovę, todėl reikia vaizduoti ir gerus, ir blogus gyvenimo reiškinius. Rašytojui būtina turėti estetinę nuovoką, išmanyti literatūros teoriją ir daugelį kitų dalykų, bet svarbiausias meniškumo garantas yra talentas. Norėdamas įtaigiai aprašyti gamtą, atskleisti žmonių santykius, individo mąstyseną, dvasinę patirtį, tai yra sukurti „gyvą tipą“, rašytojas turi būti labai atidus ir mokėti koncentruotai perteikti visus savo pastebėjimus. Autorius privalo pasislėpti už kuriamo vaizdo ir beveik nesirodyti.
Iki J. Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Šie prozininkai stengėsi aprėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų. Jiems rūpėjo sukurti objektyvų, tikrovišką vaizdą, todėl jie perteikė ir regimąjį, ir girdimąjį pasaulį, kupiną etnografijos ir papročių detalių, buities realijų. Tame pasaulyje veikia teigiami ir neigiami veikėjai, gausu įvykių, konfliktų, išryškinamų ekspresyviuose dialoguose. Viskas dar pasodrinama plačiais gamtos aprašymais, spalvingais veikėjų portretais. Kalbama trečiuoju asmeniu, nes pasakotojas – stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę.
Kaip minėta, J. Biliūnas literatūros istorijoje laikomas lyrinio pasakojimo pradininku, nes pasirinko kitokį, intymesnį, kalbėjimo būdą ir visą dėmesį sutelkė ne į išorinį, o į vidinį konfliktą. Jo apsakymų centre didžiausias dėmesys skiriamas pasakotojui, kuris ne tik dalyvauja veiksme, prisimena vaikystėje ar jaunystėje patirtus įspūdžius, atskleidžia savo savijautą, bet ir vertina tai, ką stebi, bando suprasti žmogaus elgesio ar net likimo priežastis, reiškia susirūpinimą dėl žmogiškųjų vertybių – jautrumo, gebėjimo atleisti, užuojautos skriaudžiamam, pakantumo. Pasakotojas yra atidus aplinkai, jo akimis skaitytojas regi veikėjus supantį pasaulį, jaučia, ką išgyvena, apie ką mąsto nuskriaustas arba pats netyčia kitą nuskriaudęs žmogus. Kartais susidaro įspūdis, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai J. Biliūno kūriniai pavadinami autobiografiniais.
J. Biliūno kūrybai būdingas subjektyvus kalbėjimo būdas, kartais jis netgi primena išpažintį – tarsi skaitytojui būtų norima patikėti svarbią paslaptį ar ypatingą išgyvenimą.
Subjektyvumą iš dalies lemia dar viena svarbi lyrinės prozos savybė – psichologiškumas. J. Biliūnas gilinasi į veikėjų vidinį pasaulį ir išgyvenimus, vaizduoja jų būdo ypatybes, siekia analizuoti psichologinę būseną. Veikėjų santykis su išoriniu pasauliu, reakcija į susiklosčiusias gyvenimo aplinkybes sukelia įtampą, ji tekste perteikiama nuotaikų aprašymais ir apmąstymais. J. Biliūnas siekia atskleisti žmogaus sielos tyrumą, joje nėra moralizuojama, smerkiama ar teisiama. Tai rodo pasakotojo jautrumą ir moralinę atsakomybę.
J. Biliūno kūryboje pabrėžiamos socialinės ir ypač moralinės problemos, vadovaujamasi humanizmo principais, krikščioniškosiomis vertybėmis: gailimasi nuskriaustojo, pasiaukojama kitų labui, todėl dažni kaltės ir atgailos motyvai, silpnojo ir stipriojo akistata. Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas. Rašytojo vaizduojamas žmogus atsiduria gana keblioje, netgi lemtingoje padėtyje, bet visuomet atsiskleidžia jo dvasinė stiprybė, padedanti neprarasti žmogiškumo ir padorumo.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"