VAGIS
... Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stiprus, – kito tokio visam sodžiuje nebuvo. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, visados sakydavo: reikia Jokūbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didžiausius sienojus į ratus įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, vienu rankos mostelėjimu muštynes suturėdavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko... O kaip mėgdavau pasilinksminimus! Apylinkėje nė vienos vestuvės ar vakaruškos be manęs neapseidavo: visur būdavau, visur manęs vieno buvo pilna, – ir visiems patikau. Bet nė vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau. Buvau pas tėvus vienatūriu, visa savo rankose turėjau, – ir ūkis gerai man klojos... Tėvai jau seniai vis liepė man vesties, bet aš ir pats nelabai dar to norėjau, ir merginos nebuvau sau apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu, – ir taip nenuobodu ant svieto gyventi. Bet per vienus atlaidus pamačiau bažnyčioj merginą... Negalėjau akių nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte pritraukė.
– Na, – maniau sau, – nejaugi ji tat bus mano pati!
Jaučiau, kaip šokinėja širdis krūtinėje, kaista kraujas.
– Kas ji tokia yra? – kilo mano galvoj klausimai. – Ar iš tolo, kokių tėvų, kaip gyvena?..
Nutariau būtinai su ja ir su jos tėvais susipažinti. Pradėjau klausinėti žmonių ir patyriau, kad tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė, gerbiama apylinkėje. Susipažinau paskui ir su ja: mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina... Laikas greitai bėgo. Nė pats nepasijutau, kaip po Kalėdų suradau išmintingą apysenį žmogų ir nuvažiavau pas ją piršlėmis. Visi greitai sutikom, pasogos prižadėjo nemažai, ir nutarėm, nieko nelaukdami, vestuves pakelti...
Galbūt jūs laukiate, kad aš kažin ką papasakosiu, savo mylimąją jums aprašysiu?!. Ne. Jūs ją ir taip gerai žinote: tat mano pati, su kuria, dėkoti Dievui, jau trečią dešimtį vienybėje ir meilėje gyvenu ir vaikų nemažai susilaukiau – tokių pat sveikų ir tvirtų, kaip ir jų tėvas kadaise buvo. Ne apie ją aš noriu kalbėti: aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą, kuris galėjo visą mano gyvenimą sugriauti, o kuris ir dabar labai dažnai dar nesmagumą mano širdyje gimdo...
Tat buvo po pačių mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų namõ linksmas, pakakintas: nebūtos mintys tada po mano galvą lakstė... Buvo jau vėlus žiemos vakaras. Namie radau visus sugulusius. Išsikinkiau savo kumelį, įvedžiau gurban, uždėjau šieno, užpyliau vandenio, užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau seklyčion gultų. Bet negaliu užmigti. Nežinau kodėl, pradėjo mane imti nerimastis. Traukte traukė nueiti kumelio pažiūrėtų. Žinojau gerai, kad gurbų duris užrakinau, kumelį geležiniais pančiais supančiojau, bet ne – stumia kažin kas iš lovos, ir gana. Ant galo nebeiškentėjau, iššokęs užsimoviau batais, užsimečiau kailiniais ir išėjau.
Naktis buvo šviesi – mėnesiena, ir tokia tyla aplinkui, tarsi visa išmirė: girdėjau tik, kaip traškėjo nuo šalčio tvoros ir tik tik šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių sniegas. Tik vienos žvaigždės linksmai mirgėjo viršuje. Bijodamas kvėpuoti ir iš palengvo, kad negirgždėtų po kojų sniegas, priėjau prie gurbų ir kuone surikau: durys buvo atidarytos... Prisiglaudžiau prie sienos ir klausaus. Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo jo kojų muša geležinius pančius.
– Vagis, – dilgtelėjo galvoje mintis...
Visas drebėjau – ir iš išgąsčio, ir iš džiaugsmo kartu, kad dar paspėjau laiku išeiti, nes mylėjau tą kumelį neapsakomai. Širmais obuoliais muštas, riestu kaklu ir ilgais karčiais, nors nedidelis, bet greitas kaip stirna... visoj apylinkėj buvo žinomas. Ne vienas po 300 rublių siūlijo, niekam neatidaviau: nenorėjau parduoti; jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų.
– E, tat šitai kodėl tu per slenkstį vedamas jau kelintą dieną rąžais, – atsiminiau. – Pats, nabagas, nelaimę jautei.
Bet ką turėjau daryti? Pulti vidun? O galbūt tenai ne vienas yra: užmuš, kaip žvirblį, iš revolverio ar nudurs peiliu kaip paršą. Lėkti pasišauktų vyrų? O tuo tarpu ims ir išsives kumelį: tiek ir tematysi. O rankose nieko, o nieko neturėjau. Namuose vėl nė šaudyklės, nė revolverio nebuvo, – vis savo kumščia pasitikėjau.
Nėra kas daryti... girdžiu, kad jau vedasi... Pamačiau čia pat ant skiedryno didelę medinę kūlę, akies mirksny prišokau prie jos, nusitvėriau abiem rankom ir užsislėpiau už durų šulo. Laukiu... O širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės... Juntu, kad jau visai nebetoli... Ir šitai duryse pasirodo žila barzda – išlenda... burlokas12...
12 Burliokas (psn.) – kilmė aiškinama totorišku žodžiu bujdak, reiškusiu „benamį“. Paprastai Lietuvojè burliokais vadindavo atklydėlius iš Rusijos gilumos, nusigyvenusius valstiečius, dažnai dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų net nusikaltusius.
Kaip daviau kūle per galvą, – tik žagtelėjo ir parkrito negyvas ant žemės, nė vieno žodžio neprataręs.
Sužvengė linksmai kumelys, mane pamatęs. Kaip beprotis pripuoliau prie jo, apkabinau kaklą, – ir bučiavau, verkiau. O jis padėjo man ant pečio savo galvą ir romiai maloniai žvengia...
Ant galo atbudau kaip iš miego. Atsiminiau, kad žmogų užmušiau: šiurpas mane visą paėmė, plaukai ant galvos atsistojo. Kur aš jį dabar dėsiu, ką darysiu?..
Pasilenkiau, apčiupinėjau burloką: atradau už ančio revolverį primuštą, peilį prie diržo prikabintą. Supratau, kad nebūčiau gyvas likęs, jeigu tiesiai priešais jį būčiau ėjęs. Prisistačiau sau visą nelaimę: savo mylimąją, vestuves, ūkį ir visą gyvenimą, – visa būtų pražuvę. O dabar?.. Šiurpuliai paėmė vėl visą: juk patirs, sužinos, kad aš tat padariau, – kas mane laukia – kalėjimas, teismas, o galbūt katorga?..
Šokau kaip jautis, bizdėlės įkąstas. Apsivilkau, pasikinkiau kumelį, įverčiau numirėlį važiun ir, kaip tik arklys gali šokti, pasileidžiau vieškeliu: tik dulkia sniegas iš po važiaus ir švilpia ausyse vėjas. Nuvažiavęs kokį dešimtį varstų, sustojau, išverčiau numirėlį paravėn, užmoviau dar ant jo galvos jo paties seną apynasrį ir apsigrįžęs vėl parlėkiau kaip paukštis namõ. Nusikinkiau, kumelį vėl įleidau gurban, duris užrakinau ir, tarsi nieko neatsitiko, nuėjau seklyčion ir atsiguliau... Niekas manęs negirdėjo ir nematė nė važiuojant, nė parvažiuojant; niekam nė vienu žodžiu apie tą atsitikimą neprasitariau... tik kunigui per išpažintį pasisakiau...
Ant rytojaus rado tą numirėlį paravėj. Suvažiavo žmonės, policija; rado prie lavono revolverį ir peilį, pamatė ant jo galvos apynasrį – suprato, už ką užmuštas. Žmonės kuone visi atvirai pripažino, kad taip „tokiam“ ir reikėjo. O policija pakalbėjo, paklausinėjo, o kaltininko taip ir nebeieškojo... Tuo visa ir pasibaigė...
Aprimau ir aš kiek. Greitai po to atsitikimo apsivedžiau, vaikų paskui susilaukiau... O vienok ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo, – kaip koks kirminas krūtinę man ėdė. Dažnai per miegą baisiai surikdavau, visas šaltu prakaitu apipiltas atbusdavau ir kelias dienas, galvą nuleidęs, vaikščiodavau. Išsigandusi pati pradėjo klausinėti, kas yra. Ilgai nesakiau: ant galo prisipažinau. Ramino ji mane, – rodės, lengviau kiek ant krūtinės darėsi, bet pabuvus ir vėl pradėdavo kirminas krimsti. Ir išpažintin vaikščiodavau, ir ant bažnyčiai duodavau: ramiau po to būdavo... Taip visą savo amžių išgyvenau; visame kame buvau laimingas, žilo plauko susilaukiau, nieko, rodos, nenuskriaudžiau, pirštu nepalytėjau. Ir tas tik vienas atsitikimas ramumo neduoda...
Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs. Ne kartą jau rengiaus taip padaryti... Bet viena tik mintis, kad galiu kalėjiman pakliūti arba būti išsiųstu, kad galiu savo ūkį pražudyti, savo pačią ir vaikus nelaimingus padaryti, – visados nuo to žingsnio mane sulaikydavo.
Galbūt prisipažinęs ir liuosas būčiau palikęs, gal ir nieko bloga nebūtų man padarę, bet kaip tik ateidavo galvon mintis, kad gali priseiti savo kraštą palikti, jo nebepamatyti, – visas drebėjau... ir tylėjau. Žinojau, kad pakliuvęs ne tik pražūčiau, bet ir iš tiesų gal tikru žmogžudžiu iš tenai išeičiau, nes kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik visai juos pagadina. O aš juk ieškojau ir ieškau: savo sąžinės nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo. Juk aš tik savo savastį gyniau... Kitos išeigos neturėjau, jeigu nenorėjau pats būti užmuštas... Tegul jis ir iš bado vogė, – vis tiek būtų mane užmušęs...
Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, senatvės susilaukęs, savo kraštą palikti, su šeimyna persiskirti. Netikiu, kad baisus kalėjimas galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę nuraminti. Tokio sąžinės nuraminimo ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus, kuriems savo širdies žaizdas atidengiu...
O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis...
Ciurichas, 1905 IV 12KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Įsivaizduokite, kad rašote rašinį ir reikia pristatyti novelę. Glaustai (2–3 sakiniais) papasakokite vaizduojamą istoriją: kas, ką ir kaip pasakoja.
- Jokūbas padarė mirtiną nuodėmę – nužudė žmogų, bet kartu suvokiame jo nekaltumą. Patyrinėkite tekstą ir pasižiūrėkite, kas lemia šį įspūdį.
- Kokias dvi savybes pabrėžia Jokūbas prisistatydamas novelės pradžioje? Kaip manote, kuri ir kodėl jam svarbesnė?
- Ką apie Jokūbą suprantate iš pasakojimo apie pažintį su būsima žmona?
- Į ką kreipiasi Jokūbas ekspozicijos pabaigoje? Kokia šios pastraipos reikšmė?
- Aptarkite dvi kontrastingas nuotaikas veiksmo užuomazgoje. Ką kuria šis kontrastas?
- Remdamiesi tekstu, surašykite argumentus, kurie atveda Jokūbą iki kulminacijos – vagies nužudymo. Tai apgalvotas ar spontaniškas poelgis?
- Pasakodamas apie aukščiausią įtampos momentą, Jokūbas ištaria: „Kaip daviau kūle per galvą...“ Kaip ši frazė siejasi su novelės pradžios pasakojimu: „... nė vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau“? Pasvarstykite, ar priešprieša daviau – nesuduodavau padėtų išteisinti kaltininką, jei būtumėte jo advokatas.
- Ar veiksmo ato mazgoje išryškėja naujų veikėjo savybių? Kokios vidinės būsenos jį skatina taip elgtis?
- Aptarkite novelės epilogą.
- Novelėje kelis kartus vagis vadinamas burloku, o kaip Jokūbas jį pavadina epiloge? Ką tai sako apie pagrindinį veikėją?
- Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę epilogo mintį.
- Kaip matote, be ryškios veiksmo užuomazgos, kulminacijos ir atomazgos, novelę sudaro ir išplėtota ekspozicija bei epilogas (šios dvi dalys apima pusę kūrinio teksto). Pasvarstykite, ar kas pasikeistų, jei šių dviejų dalių nebūtų.
- Paaiškinkite, kaip Jokūbo gyvenimo istoriją susietumėte su novelės pavadinimu. Kas iš tikrųjų buvo pavogta?
- Ar Jokūbas, jūsų manymu, ramiai pasakoja svarbiausią savo gyvenimo įvykį, ar iš naujo išgyvena patirtus jausmus? Atsakykite remdamiesi novelės meninės raiškos priemonėmis: ką rodo nutylėjimai, pauzės, kaip, atsižvelgiant į veiksmo įtampą, keičiasi veiksmažodžių laikas.
- Remdamiesi novele, raštu pagrįskite mintį, kad svarbiausias žmogaus poelgių teisėjas – sąžinė.
LAZDA
(Mano draugo pasakojimas)
Dabar gimtasai mano sodžius stovi ant kalnelio, netoli Šventõsios – plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli toli miškai ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai seniai, mano atminime, visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. Už tų miškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmonių pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra tokios gražios, kaip pirma; bet miškų, kurie aplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau seniai nebėra. Išnyko jie, kaip pasaka, kurią mes paaugę užmirštame, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje, kaip tolimas viliojamas paveikslas.
Tie dideli puikūs miškai buvo „mūsų“ pono...
Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau nesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų – už dviejų mylių. Paskum supratau, kad jam tai mano tėvai baudžiavą nešė, ir todėl tėvas senu papratimu mūsų ponu jį vadino. Gal ir turėjo tiesą jį taip vadinti, nes ilgus metus ponas varžė mūsų sodžiaus žmones dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvo pristatytas girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj pamiškėj, gyveno. Dažnai tasai girininkas mėgdavo skųsti mumus ponui, ir mano tėvui, kuo arčiausiai gyvenančiam, dažniausiai tekdavo išklausyti pono grūmojimų.
Negaliu užmiršti vieno atsitikimo...
Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose medžiotų, atvažiavo su daugybe svečių ir nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių. Visa šitoj žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girininko trobos. Mes, maži dykaduoniai, nekviečiami sulėkėm int ten ir iš tolo, krapštinėdami nosis, žiopsojom int žvėris ir int ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos ir rengės važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčias ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėtų, beeidamas išgirdo, kad girininkas pradeda skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė už daržinėlės galo.
– Pašaukit man kokį nors mužiką! – suriko iš vežimo ponas.
Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano tėvas.
Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapus daržinėlės, nusiėmė ažu šimto žingsnių kepurę ir visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas puolė ponui rankos bučiuotų. Ponas nesavu balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau int tą reginį ir mačiau, kokiuo džiaugsmu nušvito girininko veidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kiti paniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiteisinimų, ponas sudrožė arkliams ir nudardėjo...
Tėvas pastovėjo kokį laiką be kepurės, paskum pašaukė mane ir visas sujudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė:
– Lėk paupėn, pažiūrėk, argi iš tiesų piemens pono miške galvijus gano?
Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą mušančius. Sugrįžęs namo visa papasakojau tėvui. Nieko neatsakė, tik galvą palingavo.
Bet motina, išgirdusi, kad piemens nekalti, išmetinėjimo balsu tarė:
– Ar nesakiau? Koks ponas, toks tarnas, – tik priekabių ieško.
– Nepyk, motin, geras mūsų ponas, – atsakė tėvas ir, kaip visados, liūdnai tyliai nusijuokė.
– Gana jau, gana, – nekantriai atkirto motina, – ar užmiršai, kaip vargino žmones? Atameni lazdą?..
Turiu pasakyti, kad mano motina, nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo apmaudo styga ažu nuoskaudas, kurias žmonės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo užstoti ponus prieš motiną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo nekaip teisybės ir persitikrinimo.
Bet motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo:
– Gana jau, gana, tėvai!.. ar atameni lazdą?
Tėvas nieko ant to neatsakydavo, nusijuokdavo tik liūdnai ir paėmęs knygą pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą.
Ilgai negalėjau suprasti, apie kokią tai lazdą motina minėdavo tėvui ir kodėl tėvas ažustodamas ponus visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartą jisai pats mums apie tą papasakojo.
Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno kažno kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kartomis pralošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėti; tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis patapo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj – pas girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo, arba sėdėdavo ažu staliuko prie pačio lango. Mes, maži vaikai, matydami iš tolo ažu lango jo žilą galvą visados kuone ant vienos vietos, žiūrėdavom int jį kaip int kokią ypatingą, mums nesuprantamą ir nelabai gerą žmogybę ir bijodavom int jį prisiartinti.
Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu ne pašalinės aplinkybės.
Reikia žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžių per keletą metų žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja toliau. Liko vieni lydimai, šakomis užversti. Kažno koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros dieną vežė iš paupės per lydimus vežimą šieno ir intsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę ažudegė ir indžiūvusias šakas. Vienu akies mirksniu kilo liepsna, ir visi lydimai išpleškėjo... Būtų kartu ir visas sodžius supleškėjęs, jeigu nebūtų subėgę žmonės su šakėmis ir grėbliais. Po dviejų valandų prie sodžiaus gulėjo plati lyguma, pajuodavusi, degėsiais pakvipusi: ją paskum sodžius ažu pačius niekniekius nuo pono atpirko.
Tokiuo būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau nebebijojo. Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia, ir namai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Ir vieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustyties. Nežinau, ar jis kreipėsi int mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tik Dumbrauckas apsigyveno pas mumus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno, nežinau. Tik atgabeno int mumus jo mažą staliuką, keletą knygų ir karvę – daugiau nieko.
Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti ažu staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas mumus dvejus metus ir – dėl manęs visai netikėtai – paliko mano mokytoju. Padavė man rankosen didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti: jisai visą dieną stovėjo, ašai visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai būdavo man su tąja lenkiškąja kalba: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį – net mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis, pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo pirštai, – taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirštai – kieti, kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl, man ūmai rados liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį. Atvažiavo iš kažno kur toli nepažįstamas „šlėktūnas“ ir išsivežė jį.
Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, o tėvui, kaipo senam, atadavė savo seną obelinę lazdą.
– Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, – tarė Dumbrauckas tėvui.
– Dėkui, ponaiti, – atsakė susigraudinęs tėvas. – Kažno ar bepasimatysma kada?!.
Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.
Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė:
– Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena?
Mes visi sužiurome.
– Tai jau seni laikai, – pradėjo jausmingu balsu tėvas, – labai seni. Mudu su motina dar buvova jaunu; jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, – tik Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų mylių – pačian Burbiškin. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau intsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams – keletą saujų senų pelų; daugiau nieko kita nebuvo. O reikė trys dienos atadirbti. Man beariant pasibaigė pelai, imti vėl – nėra iš kur; pasiganyti negalima – užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.
Ir atėjo man tada galvon bloga mintis – taip, kaip jums jauniems dabar kartais atsitinka, – dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?
Atsikėliau nuo ežios ir priėjęs int kupetį pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę int jaučius ir iš rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažno kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais mane Dumbraucką su lazda rankoj.
– A tu, uncvotai! Tau vogti, vogti!.. – šaukė Dumbrauckas, pildamas man su lazda per nugarą.
Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė vėl... Atsitokėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandus stebėjos int mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj...
Tėvas nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų kaip inbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akimis, pilnomis ašarų, paklausė:
– Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mumus gyveno?
– Šitas, – atsakė tėvas, – tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...
– O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? – paklausė jau šypsodamos tėvas, – šita!..
Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.
Vyresnysis brolis priėjo int tėvą, paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka int malkas ir dusliu balsu tarė:
– Sudegįsim ją, tėvel...
– Ne, ne, vaikai, – atsakė maloniai tėvas, – tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mumus ponai baudė dėl mūsų gero?..
– Gana jau, gana, tėvai, – atsiliepė motina, – gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.
Tėvas liūdnai nusišypsojo ir pasiėmęs knygą įsikniaupė skaityti.
Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.
1906 IV 25KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- J. Biliūno kūryboje itin svarbi prisiminimų tema. Apsakyme „Lazda“ tai irgi matome: viename pasakojime atsiranda kito pasakotojo prisiminimai. Skirtingų veikėjų (pasakotojų) istorijos sudaro apsakymo kompozicijos pagrindą.
- Patyrinėkite apsakymo kompoziciją. Raskite skirtingų pasakojimų (dabar, seniau – pasakotojo vaikystėje, dar seniau – jo tėvo jaunystėje) ribas.
- Atpasakokite kurią nors – pasakotojo dabarties, jo vaikystės ar tėvo jaunystės – istoriją.
- Rašytojui svarbiau ne pavaizduoti įvykį, o atskleisti, kaip į jį reaguojama. Pasirinkite vieną iš prisiminimų ir, remdamiesi tekstu, papasakokite, kaip veikėjai reaguoja į ponų ir prievaizdo elgesį.
- Paaiškinkite, kas yra žiedinė kompozicija. Kokių dar tokios kompozicijos kūrinių (prozos ar poezijos) esate skaitę? Pasvarstykite, ko siekia rašytojai tokia kūrinio struktūra.
- Palyginkite, kokį prievaizdą Dumbraucką prisimena pasakotojas ir kokį tėvas.
- Kaip prievaizdas atsiduria pasakotojo tėvų namuose?
- Kaip manote, ar dovanodamas tėvui lazdą Dumbrauckas prisiminė, kad kadaise šia lazda jo vos neužmušė? Gal lazdos dovanojimas – atsiprašymas ar... pasityčiojimas? Atsakydami remkitės tekstu.
- Kodėl istoriją apie lazdą tėvas papasakoja tik prievaizdui išvykus?
- Kokiais argumentais Dumbraucką gina tėvas, kaip reaguoja motina ir vaikai? Kodėl šitaip? Kieno poziciją palaiko pasakotojas?
- Tėvas prisimena patirtą skriaudą, bet neleidžia išmesti lazdos, nieko nekaltina, tik liūdnai šypsosi. Remdamiesi tekstu, įrodykite, kad liūdna tėvo šypsena – pagrindinis apsakymo motyvas.
- Pasvarstykite, kodėl šypsosi tėvas. Galbūt apsakyme yra užuominų? Paieškokite jų ir pakomentuokite.
- Suformuluokite probleminį klausimą, kuris, jūsų nuomone, keliamas novelėje, ir raštu argumentuotai jį apsvarstykite. Savo mintis pagrįskite citatomis.
UBAGAS
Parvažiavęs iš užusienių Lietuvõn, gulėjau vieną gražią pavasario dieną pas brolį ant gonkelio ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą. Malonus vakarių vėjelis, šlamėdamas medžių lapais, pūtė tiesiai man kakton, glostė plaukus ir veidą tartum seniai manęs pasilgęs, ištroškęs. Klausiaus, kaip sodne raiboja gegutė kukuoja, linksmai luputis tutuoja, gėriau pavasario kvapą ir klajojau akimis Šventosios pakraščiais, kur gražios ievos žydi, kur naktimis lakštingalos skamba... Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį. Dabar suprantu, kodėl kareivis, savajan sodžiun pargrįžęs, su ašaromis puola ant kelių žemės bučiuotų. Graudu buvo ir man, nors ne kareiviu pargrįžau tėvynėn.
Kažin ko dirstelėjau šalin ir pamačiau takeliu ateinantį žilą senelį. Iš ažu statinės tvoros negalėjau int jį gerai įsižiūrėti, negalėjau net pažinti, ar tai buvo ubagas, ar taip sau žmogus, nes ėjo nepasirimsčiuodamas, ne taip, kaip ubagai moka eiti.
Priėjęs prie vartelių, apsistojo bailiai, kaip ir nedrįsdamas jų atadaryti; paskum pamatęs mane gulintį dar labiau nusiminė ir drebančiu balsu paklausė:
– Ar galima čia inteiti?
– Galima, galima, – atsakiau stebėdamasis, – labai prašom.
Senelis drebančiom rankom atidarė vartelius ir intėjo kieman. Buvo tai ubagas. Teisybė, neturėjo jisai didelių lazdų geležiniais galais su ilgais botagais, nebuvo toksai drąsus, kaip dažnai esti drąsūs mūsų ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes nešės pasikabinęs ant pečių krepšį, teisybė, visai dar dyką.
Užlipęs ant gonkelio senelis vėl bailiai apsistojo, nežinodamas, kur dėties.
Kadangi troboj nieko nebuvo – visi buvo išvažiavę bulbių sodintų ir aš vienas namie atlikau – paprašiau senelio sėsties ant gonkelio. Atsisėdo ir palenkęs galvą pradėjo kalbėti poterius...
Nežinau, kodėl man pasirodė, kad ir poterius jisai kalba ne taip, kaip ubagai pripratę yra kalbėti. Buvaunas ubagas kad kalba, tai kaip žirnius beria arba vėl kalba giedančiu gailestingu balsu, kur reikia pratęsdamas ar nuduodamas. Šitasai gi senelis kalbėjo visai taip, kaip kalba žmogus nelaimingas, – tyliai, lūpom drebančiom; vietomis jis visai nebegalėjo kalbėti, tartum jam kas kvapą gniaužė: mačiau tik, kaip jo lūpos dar labiau drebėjo, virpėjo; jo balse keletą kartų, visai, rodės, netikėtai, taip skaudžiai suskambėjo apmaudos ir baisios nelaimės styga, kad mane visą šiurpas paėmė. Int jį žiūrėdamas pamačiau, kaip per raukšlėtą, išdžiūvusį jo veidą rieda gailios karčios ašaros...
– Ko tamsta raudi? – paklausiau nemandagiai senelio, kada jisai pabaigė melsties.
Pakėlė int mane raudonas nuo ašarų be blakstienų akis ir norėjo kažin ką pratarti, bet žodis neišėjo iš burnos, tik skaudžiai sudrebėjo lūpos. Aš krūptelėjau: jo veidas pasirodė man matytas, tik kur ir kada, negalėjau atsiminti.
– Kaip neraudoti? – tarė ant galo senelis, – sunku pakiemiais pirmą kartą vaikščioti.
– O iš kur tamsta? – paklausiau nustebęs.
– Iš Pavarių. Petras Sabaliūnas... gal tamsta atameni?
– Dėdė Petras?! – surikau, ūmai pažinęs sėdintį priešais mane žmogų.
Atsirėmiau alkūne pagalvių ir nustebusiom akim žiūrėjau int senelį. Kaip tai? Petras Sabaliūnas, kurį iš pat mažumės pažinojau kaipo turtingą pasiturintį žmogų, kursai buvo geriausiu mano tėvų kaimynu ir bičiuoliu, dabar ubagas?
Visokios nelaimės aplanko žmogų šioje ašarų pakalnėje, bet toksai atsitikimas, ūmus ir netikėtas, man buvo visai nesuprantamas. Teisybė, kai mano tėvai numirė, Petras Sabaliūnas nustojo mūsų namus lankęs, ir aš, išvažiavęs mokytųs, kokį 15 metų jo iš artie ir nemačiau; bet, parvažiuodamas retkarčiais savo tėviškėn, visados girdėdavau, kad Petras Sabaliūnas gyvenąs kaip gyvenęs, gerai ir laimingai, kad savo dvi dukteri jau išleidęs už vyrų ir vienų bičių kiekvienai davęs po dvidešimtį kelmų...
Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj. Žemės jo buvo nekiek, bet bičių daugybė. Vienų savų kelmų namie turėjo arti šimto; kita tiek pas savo kaimynus su bičiuoliais. Keletas tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atamenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, žinodavome, kad bus bičkuopys ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites; užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėtina! Bitės niekados jo neliesdavo. Kalbėdavo jisai apie bites kaip apie kokį šventą, labai brangų žmogui daiktą ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Todėl kiekvienam pasitaikiusiam žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti...
Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. E dabar sėdėjo priešais mane ubagas, su krepšiu.
– Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? – neiškentėjau nepaklausęs.
– Tebėra ir namai, ir žemė...
– Tai kodėl gi tamsta kalėdoji?
– Sūnus išvarė... – tik ištarė senelis, ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių.
Supratau... sūnus... Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo sūnu dar lakstydavova per bičkuopį už rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau...
– Tai tamstos sūnus gal jau savų vaikų suslaukė? – paklausiau.
– Turi bent trejetą, – drebančiom lūpom atsakė senelis, – jau ketverti metai, kaip jam visa atadaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų... Taip juos mylėjau!.. Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo... E gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą... – Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros.
– Ar tamsta int savo dukteris nesiglaudei?
– Kur man int jas glausties! Turi jos savo vyrų tėvus dar gyvus, – tegul tik juos moka mylėti. Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus visur nemalonus...
– Argi visur?..
– Ee... Ar neatameni tamsta senų žmonių pasakos?.. Įsodino kartą sūnus žilą tėvą ragelės ir veža iš namų, e jo mažas vaikas paskum bėga. Atavežė miškan, išvertė senį po pušimis, e rageles šalin numetė. Ir eina namo. Bet mažas vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: „Tėveliuk, tėveliuk, kam rageles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos čionai atvežti...“ Matai: ne senelio, tik ragelių pasigailėjo. Tai ne pasaka, bet tikra teisybė: ne vienas išaugęs norėtų kuo greičiausiai savo tėvus iš namų išvežti, tik nedrįsta arba gėdžias. Bet atsiranda tokių, kurie ir gėdos neturi...
– Na tamstos bitės? – atsiminiau paklausti.
– Tai... baigia jau nykti, – tik penki kelmai beliko: kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta.
– Tai kur tamsta dabar gyveni?
– Niekur... Kaip išvarė, krepšį užmovęs, tai pats nepajutau, kaip čionai atėjau... Vis gausiu vietelę pas kokį... kampininkėlį... Nedaug man reikia...
Supratau, kad negražu taip žmogų klausinėti, tik gurdinti... Atsiminiau, kad reikia jam kas duoti – ir pajutau, kaip mano veidas visas užkaito. Nieko prie sau neturėjau; niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom savo rankom ne kartą glostė man mažam galvą...
Atsikėlęs susiieškojau peilį ir intėjau kamaron; iš ten išnešiau didelę duonos riekę.
– Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, – kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę.
Nulenkė žemai žemai žilą galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo drebančiu balsu ir drebančiom rankom paėmė duoną: peržegnojo ją ir indėjo krepšin.
Mačiau, kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jo krūtinėje tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs, nežinodamas, kas besakyti, vėl pradėjau – visai ne vietoj – atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kalties ir aš savyje nešioju.
– E kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti, – atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados, – mano dienos neilgos, suskaitytos, e daug man nereikia... pragyvęsiu...
– Girdėjau, ir tamsta sergi? – paklausė jisai mane.
– Sirginėju... – atsakiau, – atvažiavau tėvynėn pasiilsėtų.
– Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas, – padrąsino mane senelis, – šitą ligą tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar sveikas būtum... Bet Dievas ne kiekvienam Dvasią šventą duoda, kad ir mokytam...
Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskum atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu melsties už savo prietelius ir geradarius...
Niūronys, 1906 VI 8KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apibūdinkite pasakotojo savijautą novelės pradžioje. Kas pasakotoją sieja su savojo krašto gamta, kuo ji brangi, kaip jį nuteikia?
- Aptarkite, kaip kuriamas užėjusio nepažįstamojo portretas. Charakterizuokite ubagą ir stebėtoją – pasakotoją.
- Pasakotojas, atpažinęs geraširdį kaimyną, net surinka. Kas lemia tokią reakciją?
- Į ką pasakotojas sutelkia dėmesį pasakodamas apie Petrą Sabaliūną? Kodėl novelėje daug kalbama apie bites, bičiuolius, medų?
- Su kokia moraline problema susiduria pasakotojas? Suformuluokite ją klausimo forma.
- Pasvarstykite, kodėl Sabaliūnas primena „pasaką“ apie vaikų negailestingumą. Kodėl jis remiasi žmonių išmintimi?
- Raskite citatą, rodančią, kad pasakotojas jaučiasi atsakingas už Sabaliūnui padarytą skriaudą, ir ją paaiškinkite. Ar įmanoma šią skriaudą atitaisyti?
- Įrodykite, kad duonos davimo scena yra kulminacinė. Aptarkite joje kuriamą psichologinę įtampą, paaiškinkite, kokia šios scenos simbolinė reikšmė.
- Gavęs išmaldos, Sabaliūnas guodžia pasakotoją. Kodėl Sabaliūnas vėl pasijunta tėvu, galinčiu patarti, pamokyti?
- Kokios vertybės ginamos šioje novelėje? Argumentuokite.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"