Apysaka „Liūdna pasaka“
Svarstydamas, kokias temas rinktis kūriniams, J. Biliūnas yra užsiminęs, kad reikėtų vaizduoti ką nors iš XIX a. istorijos, pavyzdžiui, antrąjį maištą (turimas galvoje 1863–1864 m. sukilimas), Vilniaus universiteto draugijas, tikėjo, kad tai būtų mielesnė ir naudingesnė lektūra skaitytojams. Gydydamasis Kačerginėje jis buvo sutikęs Juozapotos prototipą ir nusprendė parašyti apie šią moterį kūrinį. Taip gimė „Liūdna pasaka“, kurioje rašytojas įkūnijo savo idėją – iškėlė 1863–1864 m. sukilimo įvykius ir jų pasekmes Li̇́etuvai.
Apysakoje vaizduojamas tragiškas Juozapotos ir Petro Banio šeimos likimas, kurį apibendrintai galima suvokti kaip visos tautos likimą sukilimo metu. Pasakojimo ašis – ryškus pagrindinės veikėjos Juozapotos charakteris. J. Biliūnas sugebėjo įsijausti į jos vidinį pasaulį, subtiliai ir įtaigiai perteikti mąstyseną, elgesį, būsenas. Ypač išraiškingas leitmotyvas „akys – žvaigždės“, padedantis atskleisti tiek išorinį, tiek vidinį Juozapotos grožį ir sykiu skaudžią lemtį. Tuomet, kai Juozapota drauge su savo vyru Petru kūrė šviesią ateities viziją, jos akys „mirgėjo kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės“. O vėliau visiškai palūžusios Juozapotos akys liudija sudužusias svajones ir negrįžtamai prarastą gyvenimo džiaugsmą: „Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. <...> Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės.“
Apysakoje nuskamba žmonių-vergų įvaizdis, bet kartu užsimenama apie jų troškimą išsivaduoti iš carinės Rùsijos priespaudos, būti savo žemės šeimininkais, gražiai ir laimingai gyventi. Tautinis sąmonėjimas ir apsisprendimas kovoti dėl socialinio teisingumo apibūdinamas kaip viltingas laisvės ir lygybės siekis, kuriam negailima paaukoti gyvybės. Gausiai į kovą su pavergėjais stoja jauni žmonės, vienas jų – Juozapotos vyras Petras, tvirtai įsitikinęs, kad jo asmeninė laimė priklauso nuo tautos gerovės. Deja, visos viltys žlunga, sukilimas numalšinamas, o kovotojai nužudomi arba ištremiami į Sibirą. Didelė nelaimė užgriūva Juozapotą: Petras pakariamas, namai atiduodami svetimtaučiui, ji lieka viena, sutrikusio proto ir niekam nereikalinga. Juozapota turėjo paklusti istoriniam iššūkiui ir priimti kančią negalėdama nieko pakeisti, buvo išniekinta, be kaltės nubausta, todėl jos paveikslas kupinas dramatiškos įtampos ir persmelktas vidinės gėlos.
Svarbus apysakoje pasakotojo vaidmuo. Jis atviras (neslepia savo jausmų mylimai Ramūtai, prisipažįsta, kad serga), grožisi gamta, jautrus kito žmogaus skausmui ir negaliai. Sukrėstas susitikimo su Juozapota, visą dėmesį sutelkia į jos paveikslą, pasakoja kiek pakylėtai, nes jam svarbesni Juozapotos asmeninės dramos akcentai, o gamtos ar buities vaizdai, netgi sukilimo realijos šiuo atveju atsiduria antrame plane ir pasitelkiamos vidiniams išgyvenimams, dvasinei kančiai išryškinti.
„Liūdna pasaka“ – paskutinis J. Biliūno kūrinys, jį rašė sunkiai sirgdamas, prieš pat mirtį, kartais diktuodavo žmonai. Įžangoje ir ekspozicijoje, be abejo, galima lengvai atpažinti J. Biliūno biografijos faktų. Atskira knygele 1907 m. apysaką Vilniuje išleido Zavadskio knygų leidykla savo lėšomis, tais pačiais metais leidykla apysaką išspausdino ir „Vilniaus kalendoriuje 1908“. Abiejose publikacijose nėra įžangos „Báltasai šašėlis“, o įdėta trumpa dedikacija, kurioje kreipiamasi į Ramūtą (taip rašytojas vadino savo žmoną). Apysakos rankraštis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Tai nedidelis (12×19 cm) kietais viršeliais linijinis sąsiuvinis. Jame pirmiausia parašyta dedikacija, tada, praleidus tuščią lapą, – „Baltasai šašėlis“ ir „Liūdna pasaka“.
Rašytojo žmona yra paliudijusi, kad „Baltasai šašėlis“ buvo sumanytas kaip atskiras kūrinys, tačiau spėta parašyti tik skyrelį „Prakalbos vietoje“. 1913 m. J. Biliūnienės išleistoje knygoje „Jonas Biliūnas. Paveikslai, apysakos ir eilės“ vietoj dedikacijos įdėta įžanga „Baltasai šašėlis“. Ilgainiui šis variantas prigijo ir skaitomas kaip vientisas kūrinys.
LIŪDNA PASAKA (Báltasai šašėlis)
Prakalbos vietoje
O, jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės, nykstat jūs tiktai ką pasirodžiusios... Žiūriu int jus pralėkusias, kaip int sapną gražų, ir matau tik, kad jau artinas ruduo gyvenimo mano.
O, Ramūta! Kodėl nepažinau tavęs, dar mažutis, nekaltas būdamas? Tada tokios gražios, laimingos buvo dienos. Būtume už rankų susitvėrę Šventosios pakrančiais vaikščioję, lakštingalos giesmių klausę. Būčiau tave po miškus ir krūmus išvedžiojęs, paukščių lizdus parodęs, išsirpusių uogų parinkęs. Bet tu buvai toli nuo manęs, toli, ir aš net nežinojau, kad tu gyveni pasaulyje...
Taip, nežinojau... Bet jaučiau... Nuo pat mažų dienų tavo paveikslas mano širdyje gyveno. E kai, mokiniu būdamas, traukiniu gimnazijon važiuodavau ir pro langą tavo tėvynės mirguojančius klonius ir laukus, ir gimtąjį sodžių išvysdavau, mano krūtinėje netikėtai sujudėdavo naujas, geras jautimas: kaip paukštis pro šalį pralėkdavau, bet ilgai dar int išsitiesusį paveikslą žiūrėdavau, kolei jis visai iš akių neišnykdavo... Ir kažin ko gaila man būdavo... Ką tu tada, mano mažutėlė, veikei? Gal ant kelių mamytės sėdėdama, gražių jos pasakų ir dainų klauseis? Gal sodne po senąja grūšia sėdėjai, vainikėlį pindama? E gal lakstei po žydinčius laukus ir pievas ir, išvydusi, kaip pro šalį pralėkė šniokšdamas ir dudendamas traukinys, žiūrėjai int jį išsigandusiom ir nustebusiom akelėm, su drebančia širdele: nežinojai, kad tenai pravažiavo tasai, kuriam paskum tu būsi artimiausia...
Taip, artimiausia... Tau tik vienai nebijau savo širdies atadaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti; moki mano klaidas ir silpnumą atleisti...
1906 XI 29KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas įprasminama praeities ir dabarties kontrastu?
- Tekste kreipiamasi į moterį – Ramūtą. Kas ji – vizija ar reali moteris, kuo ji brangi pasakotojui?
- Kas praeityje buvo nežinoma, bet jaučiama? Kaip tai siejama su dabartimi?
- Apibūdinkite pasakotojo būseną. Aptarkite jausmų raišką.
- Suformuluokite prakalboje metaforiškai išsakomą apysakos idėją.
LIŪDNA PASAKA (I)
Namas, kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis namas. Aplink jį kvėpinčios pušys ir eglės atokaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė... čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti...
Antrą dieną išėjau oran, kur jau laukė manęs pastatyta po pušimis gulimoji kėdė, ir, sunkiai alsuodamas, atsiguliau... Privargau... tik kvapą begalėjau atgauti... Bet tuoj... palaukėk!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvėpuoti... O, kaip gera!.. Nežinau, ar gali kas taip jausti pušyno kvapą, kaip džiovininkas. Gal tik vienas artojus, po sunkaus kasdieninio darbo kietan patalan guldamas, tokį pat jausmą turi... Nors buvau išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti, bet pamečiau ją ant žemės, išsitempiau visas ir, kaip mažas vaikas, lepinaus, tuo kvapu alsuodamas. Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau... Gulėjau aukštielninkas ir gėriau tą kvapą, gėriau. Akimis klajojau po medžių viršūnes: žiūrėjau, kaip „pušin iš pušies voverytė liuoksi“, klausiaus, kaip tarp šakelių nematomi paukščiai čeža ir įvairiais balseliais gieda. Ir taip ramu, taip gera rados. Nors negalėjau savo kojomis naudoties, negalėjau po kalnelius laipioti, po klonius lakstyti, negalėjau šūkauti ir dainuoti, kaip tat tik moka žmogus, miškan intėjęs: tečiaus buvau dėkingas Sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau sveikas akis ir gerą ausį. Juk tūlas ir to tiek neturėjo...
Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunuomenė ir vaikai, – visi linksmi ir laimingi. Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklaidė po mišką – juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto gyventojai, dėl pailsio ir įvairumų tame miške susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais pasipuošusios moterys mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žolynai daržely. Int jas žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, e jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už miško, iš kur aidas neateina. Int jas žiūrėdamas, norėjau nors ant valandėlės užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos; norėjau tikėti, kad čia niekur mažiausio nelaimės šašėlio neišvysiu...
Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti – galima tik jausti... Atsigręžiau nustebęs: žiūrėjau ir laukiau... Iš ažu namo kertės išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai int mane savo baisias akis intbedusi. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane žiūrėjo...
– Ko tamsta nori? – dusliu balsu paklausiau, visas krūptelėjęs.
Nieko neatsakė: ar negirdėjo, ar gal nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias akis, žiūrėjo int mane.
Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto... Du skatikai nulėkė iš rankos žemėn, e jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo int mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėties...
Tik staiga moteriškė atsigręžė visa kiton pusėn ir išvydo ant dirvonėlio žmones. Sudejavo, e jos lūpos ėmė krutėti. Išgirdau, kaip sunkiai, tyliai prakalbėjo:
– Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...
Staiga vėl intbedė int mane akis ir paklausė:
– Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..
Intbedus akis, pastovėjo... Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nuėjo takeliu dejuodama.
Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mažai, matyt, tai moteriškei rūpėjo. Pastovėjusi, kiek jinai pati norėjo, išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“...
***
Po to kuone kas diena, tuo pačiu laiku, išgirsdavau jau žinomą ypatingą ir skaudų dejavimą ir iš ažu namo kertės išvysdavau išeinančią seną seną moteriškę. Pro mane eidama, visados sustodavo ir, intbedus savo klaikias, be gyvybės akis, ilgai ilgai int mane žiūrėdavo. Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau patirti. Tik viena vis girdėdavau: „Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...“ Ir: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..“ Bet kas tasai buvo jos Petriukas, nepasakydavo... Ir eidavo taip pro šalį, dejuodama, lazdele pasirimsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą nešdama. Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“... Ir taip kuone kas diena, per visą vasarą...
Pripratau int ją... Jau ramiau galėjau matyti ir tas klaikias, be gyvybės akis, ir tą nesuskaitomą skaičių raukšlių, kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas moteriškės veidas... Prisižiūrėjau: Dieve, kiek tasai senas veidas raukšlių ir raukšlelių turėjo! Ilgi ilgi gyvenimo metai rašė ant to veido sopulius ir ašaras, ir vargų klaikumą – rašė rūpestingai, be gailesčio. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio atsitikimo, – visa ton gyvenimo knygon įrašė. Taip, tai buvo gyvenimo knyga – atadengta, nors ir sunkiai suprantama... Per dienų dienas ton knygon žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį tą supratau... Tiesa, ne be žodyno: daug man geri žmonės padėjo...
Liūdna pasaka!..
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apibūdinkite pasakotojo savijautą, nuotaiką. Koks jo santykis su vaizduojamuoju pasauliu?
- Aptarkite pasakotojo matomo vaizdo ir netikėtai išgirsto garso kontrastą.
- Kuo ypatingas moteriškės žvilgsnis? Kokiais įvaizdžiais jis perteikiamas?
- Paaiškinkite pasakotojo reakciją. Kas jį labiausiai sukrečia? Kodėl jam „buvo ir nesmagu, ir gėda“?
- Kaip reaguoja į moteriškę žmonės? Kokia skatikų, kuriais žmonės mėgina „išsibodėti nuo jos“, prasmė?
- Pasvarstykite, kas sieja pasakotoją ir Juozapotą, kuo panašus jųdviejų požiūris į poilsiautojus.
- Pasakotojas atidžiai stebi Juozapotos veidą, jį prilygina knygai. Paaiškinkite veido-knygos metaforą.
LIŪDNA PASAKA (II)
Buvo tai 1863-iais metais.
Viename sodžiuje gyveno neturtėlis žmogus vardu Petras Banys su savo moterim Juozapota. Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu. Tasai kelias buvo šiurkštus ir kietas, dar baudžiavos grandimis išgrinstas; tečiaus, būdami jaunos dvasios, turėjo stiprias, kad ir pūslėtas, kojas ir naštos sunkumo nejautė.
Jų pilnai laimei tik vaikų trūko... Bet kai Petras, iš lauko parėjęs ir gardžių batvinių pasrėbęs, prieidavo int savo moterį ir, pusiau apkabinęs, kažin ką jai tyliai ausin pašnibždėdavo, graži Juozapota kaip ugnis visa užkaisdavo ir greitai slėpdavo ant vyro pečio savo išraudusį veidą. Abu žinojo ir tikėjo, kad bus, ir laukė... krikštynų... Nors tasai laikas buvo dar toli, tečiaus Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas. Maloniai žiūrėjo int moterį ir matė, kaip iš po jos ilgų blakstienų mirgėjo akys kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės. Tas žvaigždes jisai ir užsimerkęs matydavo...
Taip ėjo sunkios ir vargingos, bet ramios dienos...
Niekur toliau savo miestelio neidami, gal būtų ir visą amžių taip ramiai ant vietos išgyvenę ir vaikų susilaukę... Bet netikėtai užupūtė naujas vėjelis – ir tų neturtėlių gyveniman naujus troškimus ir naują viltį intnešė...
Pavasarį, vieną šventadienį parėjo Petras iš bažnyčios ne toks, kaip visados. Buvo užsimąstęs ir susirūpinęs, e jo akyse degė nesuprantama ypatinga ugnis.
Atsimainiusiu balsu paprašė valgyti ir visą laiką nei žodžio nepratarė. Pavalgęs ėmė kepurės ieškoties. Juozapota nustebusi sekė savo vyrą akimis ir laukė, ką pasakys. Bet tasai jau pro duris ėjo...
– Kas atsitiko? Kur eini? – bailiu balsu paklausė jo.
Taip gailingai int jį savo gražiom akim pažiūrėjo, kad Petras sugrįžo ir paėmė moterį už rankos. Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai int ją tylom žiūrėjo. Jo akyse švietė ir bailė, ir viltis, ir abejojimai.
– Nieko neatsitiko, – prakalbėjo tyliai, atsidusdamas Petras, – bet...
Juozapota krūptelėjo.
– Nebijok, nieko bloga, – jau ramesniu balsu tarė jisai: – tik žinai, kokią naujieną šiandien išgirdau?!.
Ir Petras ėmė savo moteriai pasakoti, ką jisai miestely girdėjo ir matė. Kaip kunigas iš sakyklos skaitęs tokį poperį, kuriame pasakyta, kad vergai-žmonės dabar būsią lygūs ponams, jiems nebevergausią, e žemė, kurią dirbą, liksianti jų nuosavi – nebe ponų; kad tie, kurie žemės neturi arba turi labai maža, gausią nuo naujos valdžios tiek, kiek reikia (matai, esanti kokia ten nauja valdžia, geresnė, – ne rusų, bet mūsų krašto žmonių: toj nauja valdžia vergais-žmonėmis ir rūpinantis). Kunigas sakęs, kad ir rusų valdžia žadanti žmones išliuosuoti, nebespausti, jau ir poperį tokį senai išleidžiusi, tečiaus tik taip žadanti, iš tikrųjų gi akis visiems norinti apdumti: nereikią jos klausyti, ja tikėti, bet reikią rinkties būriais ir visiems iš vieno vyti rusus iš savo krašto, nes jie tik esą mūsų neprieteliai, spaudžią ir skaudžią žmones, persekioją mūsų tikėjimą ir kalbą. Tą patį ir ant šventoriaus, ir miestely girdėjęs, – visi apie tą kalbą; matęs ir tą poperį ne pas vieną. Žmonės esą sujudę, ir nors tūlas iš to juokiąsis, daugelis būtinai eisią, jeigu ne su šaudyklėmis, tai su šakėmis ir dalgėmis rusų vytų. Girdėjęs, kad jau daugelyje vietų sumušti rusai lekią iš mūsų krašto; kad ne tik gubernatoriai, pats karalius išsigandęs, nebežinąs, kas daryti...
Petras, tai pasakodamas, šluostės rankove nuo kaktos gausiai tekantį prakaitą ir greitai alsavo. Jo akyse vėl užsidegė nesuprantama, ypatinga ugnis.
Juozapota, visa nustebusi ir ausis ištempusi, tylėjo ir klausė savo vyro. Daug jinai nedagirdo, dar daugiau nesuprato, bet vienas daiktas giliai jai galvon intsmego.
– Tai mum, Petriuk, iš tiesų nebereiks jau dvaran eiti? – paklausė vyro. Ir nors jos akyse dar klajojo abejojimas, tečiaus tame balse suskambėjo nebeslepiamas skardus džiaugsmas.
– Nebereiks, – atsakė Petras ir, pats nejusdamas, laimingai, linksmai nusišypsojo.
– Ir žemė, kurią dirbame, bus mūsų?..
– Mūsų...
– Ir dar daugiau gausma? Juk mes taip maža jos turim!
– Gausma ir daugiau...
– Dieve, kokie būsma laimingi!..
Ir Juozapota, iš džiaugsmo visa užkaitusi, laiminga ir graži, apkabino vyro kaklą...
– Ar žinai, kaip tada bus mum gera! – kalbėjo jinai tyliai, svajodama ir int jį glausdamos: – turėsma savo žemę, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau, sau!.. Susilauksma vaikų... būsma nebe vieni. Ar žinai: tu intvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų... Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni būsma...
Vyras klausė tų savo moteries svajojimų ir pats tais svajojimais ėmė tikėti. Jam pradėjo regėties, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo moterim gyvenantis... Ir tokis džiaugsmas savo širdy pajuto, kad norėjo pagriebti sėdinčią Juozapotą ir kelius kartus su ja po aslą apsisukti. Bet, kažin ką atminęs, susiturėjo...
– Reikia eiti pažiūrėtų, ką mūsų sodžiaus vyrai kalba, – tarė atsidusęs ir pasiėmęs kepurę. – O ką, Juozaput, jeigu rusų valdžia nepasiduos? – paklausė ne tai rimtai, ne tai juokaudamas, atsigręžęs nuo durų.
Juozapota atsistojo, tartum ko išsigandusi. Bet tuojau sučiaupė lūpas ir, žybtelėjus akim, netikėtai suriko:
– Vyti tuos rusus iš mūsų krašto, vyti! Ar atameni, kaip anais metais mane kazokas užpuolė? Kad ne tu ir tėvelis, būčiau pražuvus...
Primintasai kazokas visą kraują Petrui galvon suvijo. Žvilgterėjo degančiom akim int moterį ir, sukandęs dantį, dusliu balsu tarė:
– Išvysma juos, išvysma!..
Išeidamas pro duris, stipriai suspaudė savo kumštį...
***
Žmonės-vergai, dar neseniai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti. Jau kiek anksčiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atamainas: tik tasai skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atidžios pro ausis praleido. Dabar kunigo prakalba, perskaitytasai iš sakyklos poperis ir įvairios žinios vienu matu žmones sujudino, naują viltį jų širdyse ažudegė. Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindami iš vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė. Tečiaus buvo ir tokių, labiausia tarp jaunesniųjų, kurie liepsnojančia širdim ir degančiom akim žiūrėjo int vienas kitą ir, stipriai spausdami kumščius, šnibždėjo: „Nebevergausma ponams, išvysma rusus!“ – Tuo tarpu dauguma tik dūsavo, liūdnai galvas linguodama: jinai ir nemėgino karštesniųjų suturėti.
Tų karštesniųjų tarpe buvo ir Petras Banys. Dar jaunas, žmogus jautrus ir ūmus, negalėjo int tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti. Nors toliau savo miestelio nebuvo nuėjęs, e apie pasaulio ir žmonių reikalus nedaug teišmanė, tečiaus žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs. Jautri širdis ir karšta galva daug jam tame dalyke padėjo. Ir pirma ne kartą, dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas, aptemusiom akim žiūrėjo int pono rūmus, ir jo omenėje kildavo naujas šviesus gyvenimo paveikslas... Tik prieš tą paveikslą pats jisai toks buvo silpnas, neturtėlis vergas. Žinojo, kad šioj ašarų pakalnėj yra žmonės turtingi ir gražūs, laisvi ir laimingi: tik nežinojo, kad ir vergas gali aniems būti lygus, gali lygių teisių reikalauti. Bet mažiausias vėjelis galėjo jautrioj Petro širdy tokią viltį uždegti, naujus troškimus sujudinti. Tik to tyraus vėjelio dar nebuvo... Ligi šiolei jis matė gyvenimą sunkų, apniukusį; ėjo to gyvenimo keliu, baudžiavos grandimis išgrinstu. Kad tą kelią galima žolynais išbarstyti, lengvesnį padaryti – nežinojo ir nedrįso svajoti. Aplinkui buvo neapsakomai skurdu ir šalta. Viena Juozapota tą jo gyvenimą šildė: su ja buvo ramus ir laimingas, vargų naštos nejautė. Tečiaus atmindavo kartais, kad ponas kiekvieną valandą gali tą brangią moteriškę jam iš rankų išplėšti ir purvan suminti: tada vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi. Bet kaip tik Juozapota dviem jautriom žvaigždėm iš po ilgų blakstienų int jį žvilgterėdavo, visa užmiršdavo...
Kunigo prakalba ir poperis buvo tat anasai laukiamas vėjelis, kursai netikėtai Petro veidan papūtė ir jo galvoj naujas mintis sukėlė. Sukėlė jas, kad nebeišnyktų, bet augtų ir plėtotųs. Ir kaip tos mintys galėjo neaugti ir neplėtoties, kad kas diena plaukė naujos žinios, vis įvairesnės ir įdomesnės. Nors nuo tojo garsaus šventadienio dar ne taip daug laiko praėjo, tečiaus visi, ir tolimesnieji, apie tai žinojo ir kalbėjo. Pasakojo, kad ir kitose kai kuriose bažnyčiose kunigai tą patį skaitę ir pasakoję; kad žmonės visur ginkluojąsis ir einą miškuosna; kad keliose vietose jie jau sumušę ir išvaikę didelę rusų kariuomenę; kad jūromis atvešią daugybę šaudyklių ir kitų karo įnagių ir greitai visus žmones apginkluosią... Vieni tuo tikėjo, kiti ne. Bet visi susirūpino, sujudo. Buvo tai dienos karštos, neramios, ir laikas neapsakomai greitai lėkė. E čia vėl praėjo gandas, kad kažin koksai kunigas pats vedąs žmones prieš rusus, einąs kaip liūtas, kuriam didžiausia kariuomenė nieko nepadaranti, kurio kareivių kulipkos neimą... Žmonės dar labiau susidrumstė...
Petras jau seniai tarės su apylinkės ir savo sodžiaus draugais, kas daryti. Daugelis sutiko, kad snausti negalima, – reikia ruošties, nors kokį įnagį nusikalti, nes gali prireikti ar patiems ginties, ar kitiems eiti padėtų: sėdėti ant vietos, sudėjus rankas, ir negražu, ir gėda, ir dar prakišti galima – žemės negauti. Ir paskum vienas kitą ėmė karštesnieji nešti int kalvį visokius geležgalius. Ausdama pamatė Juozapota vieną dieną pro langą, kaip Petras išsinešė iš klėties dalgę ir šakes ir apsidairęs, tartum ko bijodamas, greitai išnyko užu kiemo vartelių. Nutylėjo, nepaklausė apie tai vyro; bet po kelių dienų, nešdama prievakary paršui ėsti, netikėtai pamatė šaly gurbų Petrą su dviem kaimynais, Antanu ir Kaziu – grečium sustojusius ir išsižergusius: visi trys turėjo rankose ilgus geležiniais galais pagalius ir sutardami nuožmiai badė jais orą.
– Ką jūs čia dirbat? – sušuko nustebusi Juozapota.
Vyrai, ją išvydę, norėjo pasislėpti, tik nebesuspėjo. Visi trys išsitempė, traukdami užupakalin savo pagalius.
– Cit, Juozaput, nieko bloga, – atsiliepė Petras, šluostydamos nuo kaktos prakaitą: – mes tik mokiamės, kaip su rusais reikia grumties.
Tokie juokingi su tais savo durtuvais buvo ir teip linksmai int ją visi trys pažiūrėjo, kad jinai tik nusišypsojo, jais gėrėdamos. Tečiaus, iš gurbo išeidama, pajuto, kad jos širdį kažin koks šaltas sopulis suspaudė. Nebuvo baili: turėjo širdį jautrią ir galvą karštą, e į patį gyvenimą gal linksmiau kaip jos Petras žiūrėjo, nes to gyvenimo pavojaus nesuprato. Bet širdis dažnai pasako tą, ko galva nesupranta. Ir jeigu Petras būtų savo moteriai visus užmanymus pasisakęs, jos mylinti širdis gal greičiau visą pavojų būtų pajutusi ir vyrą nuo klaikaus žingsnio suturėjusi. Petras tą jautė ir jau kelinta diena su tais savo užmanymais nuo Juozapotos slėpės: bijojo jos ašarų, išgąsčio. Jisai nutarė būtinai eiti su kai kuriais draugais miškan ir tenai susidėti su maištininkais: patyrė, kad netoli jų esąs didelis būrys...
Tą patį vakarą, kai juos Juozapota rado šaly gurbų narsiai orą badančius, Petras susikalbėjo su draugais rytoj prieš auštant iš namų išeiti. Intėjęs trobon, nebenorėjo nei vakarienės valgyti. Kai Juozapota bailiu balsu ėmė klausinėti, kam tuos durtuvus įsitaisė, ir reikalavo, kad pasakytų visą teisybę, Petras apkabino ją drebančią ir stiprai int savo krūtinę prispaudė...
– Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia bailė ima, – skundės jinai, visa glausdamos.
– Nebijok, – ramino vyras, – nieko bloga nebus: rusus visur nuveikia ir veja iš mūsų krašto. Durtuvus įsitaisėm tik taip sau: jeigu kartais užpultų kokie kazokai, kad turėtum kuo ginties... Visaip juk gali atsitikti...
Ir ėmė savo moteriai pasakoti, kaip tai dabar gera, kad dvaran jau nebereikia eiti, ir kaip bus gera paskum, kai nusikratys nuo rusų valdžios, įgis laisvės, gaus žemės ir susilauks vaikų. Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svajojimais tikėjo, – tikėjo tvirtai, be abejojimų. Juozapota klausė užkaitusi ir laiminga, kaip int brangų paveikslą int vyrą žiūrėdama. Taip užsisvajoję, maloniai susiglaudę, išsėdėjo visą vasaros naktį... Atsigulė tik prieš pat auštant. Juozapota užmigo laiminga, kaip kūdikis... Tada Petras tyliai tyliai atsikėlė iš lovos, pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas ir nesušlamėjęs ant pirštų galų išėjo...
***
Juozapota sapnavo...
Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių. Eina tuo sodnu mažu kūdikiu nešina... Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias, aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spalvomis mirga; terp medžių šakelių paukščiai sau lizdelius kraunas. Visur teip romu ir šilta... Juozapota spaudžia int savo laimingą krūtinę kūdikį ir skubina skubina... Užu sodno jos Petras aria... Jam pietus neša, jam kūdikiu pasigirti nori... Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių iš lengvo kalneliu stumantį... Bet netikėtai ir gražus sodnas, ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga pamato jinai dangų apniukusį ir priešais baisų, gilų, kaip bedugnį, griovį. Iš apačios girdi skaudų dejavimą ir balsą, pagelbos šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota išsigandusi skubinas int jį, norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą. Pažiūri int kūdikį. Negyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, veidelis kaip drobė. Klaikumo perimta, surinka nesavu balsu... Jos kojos paslysta, ir kartu su kūdikiu krinta bedugnėn...
Atbudo visa krūptelėjus. Juto, kaip vienu akies mirksniu jos akyse sužibėjo saulės spindulys, greitai užu debesio pasislėpdamas. Buvo jau labai vėlus rytas. Pramigo! Šoko iš lovos susigėdusi. Nusistebėjo, kad nejuto, kaip išėjo Petras. Visados jusdavo, kuone visados kartu su juo keldavos... Kodėl gi šiandien teip?.. Bet tuoj nurimo ir sapną užmiršo... Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti. Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį. Bijojo, kad Petras, nuo darbo parėjęs, neturėtų laukti...
[Tą patį rytą ateina kampininkė Urbonienė ir, piktom akim žvilgterėjusi į Juozapotą, praneša, kad Petras su kaimynais išėjo į maištininkus. Nepatikėjusi ir prislėgta Juozapota skuba pas Damulius, ten sužinojusi, jog iš tikrųjų vyrai išėjo kovoti, labai susigraudina. Senio Damulio žodžiai, kad daug žmonių pasiryžo kovoti, ir viltis, kad galbūt kovą pasiseksią laimėti, mintys apie lengvesnį ir geresnį gyvenimą, išsivadavus iš po rusų jungo, Juozapotą kiek nuramina.]KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apibūdinkite Petro ir Juozapotos socialinę padėtį, jų tarpusavio santykius. Su kokiais sunkumais jie susiduria ir kas padeda tuos sunkumus pakelti?
- Tekste metaforiškai vartojamas vėjelio leitmotyvas. Panagrinėkite šio leitmotyvo reikšmę, siedami jį su konkrečiais įvykiais.
- Charakterizuokite Petrą.
- Kokią ateities gyvenimo viziją kuria Petras? Kas pasiekta „dabar“ ir ko tikimasi „paskum“?
- Koks Petro požiūris į kunigo prakalbą, bręstantį sukilimą?
- Kaip į Juozapotos nerimą reaguoja Petras? Kodėl jis nepasako visos tiesos, kur ruošiasi eiti?
- Kokios pačios ryškiausios Petro charakterio savybės? Argumentuokite.
- Parašykite pastraipą, paaiškinančią, kodėl Petras, užuot laimingai ir ramiai gyvenęs, išėjo į sukilimą.
- Paaiškinkite, su kuo savo laimę sieja Juozapota. Kaip ji reaguoja į Petro svajones apie geresnį gyvenimą? Atsakymą pagrįskite citatomis.
- Interpretuokite Juozapotos sapną.
- Pasidomėkite, ką reiškia sodas Europos, Lietuvos kultūroje, kokia yra biblinė sodo prasmė.
- Kokį vaizdinį primena Juozapotos sapno pradžia? Kodėl Juozapota susapnuoja būtent sodą?
- Remdamiesi tekstu įrodykite, kad iš tolo matomas Petras ir dera šioje aplinkoje, ir kartu tarsi griauna matomą idilę.
- Ką simbolizuoja bedugnės, griovio, kritimo motyvai?
- Pasvarstykite, kokia sapno vieta apysakoje.
***
Buvo patsai viduvasaris. Pasitaikė paliūtis, ir žmonės, metę rugius pjauti, skurdo trobose, nežinodami, kas veikti: moterys, parsinešę berželių šakelių, dirbo vantas, e vyrai sukuliojos apie gurbus ir tvoras, apsnūdę, nepakakinti... Visiems rūpėjo rugiai, e čia smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną purkšte purkštė...
Juozapota atsinešė iš svirnelio baltos drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamuolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos. Karpė baltą drobę ir matavo. Rengėsi baltarūbius savo Petrui siūti.
„Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti...“
Teip mąstė Juozapota, ant balto rietimo pasirėmusi.
Nuo Petro išėjimo neapsakomai jai širdį sopėjo. Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, kur dėties: nakčių nemiegojo, vietos sau dieną negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo. Ištisas dienas savo vyro, nors apsilankytų pareinančio, laukė. Bet tiek jau laiko praėjo, e jo vis nebuvo ir jokios žinelės apie jį neturėjo.
„Gal jau nebegyvas? Gal sužeistas kur kankinas?“
Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberodė. Atsimainė, kaip atsimaino gražus jurginas, rudenio šalnos nukąstas. Niekas jai neberūpėjo, niekuo nebetikėjo. Užmiršo ir Damulio žodžius, kuriuos dar teip neseniai pati sau viena teip mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys blaivės ir akys šviesiau imdavo žiūrėti... Vieno tik betroško: kokiu nors būdu savo vyrą pamatyti. Ir tik jo paveikslą amžinai dabar savo krūtinėj nešiojo...
Nors rankose baltą drobę turėjo, tiesų peltakį ant jos siūdama, tečiaus dvasia jos ir akys buvo toli toli – ten, kur senos pušys liūdnai ūžė, drąsius maištininkus nuo priešų akių savo paūksny slėpdamos. Troško tenai su jais kartu būti, savo Petrą matyti, – nuvargusį ir sublogusį, atilsio miegu po medžiu miegantį: šaly jo laiminga sėdėtų, baltą ryšelį ant kelių turėdama...
– Pasiūsiu baltarūbius ir eisiu Petro ieškotų... Valgyti jam nunešiu... Nors kartą int savo krūtinę prispausiu...
Teip svajojo. Nejuto ir nematė, kaip vidun intėjo sena nepažįstama ubagėlė ir, pagarbinus Dievą, atsisėdo gale suolo poteriautų.
Tik tada nustebusias akis pakėlė, kada pasimeldusi senelė sunkiai sunkiai atsiduso ir gailestingu balsu ėmė prašyti:
– Susimylėk, gaspadinėle, mėsos kąsnelį, pieno lašelį...
– E iš kur tamsta? – paklausė Juozapota, matydama nepažįstamą.
– Iš tol, dukrele, – iš Š-nių parapijos... Pas mumis dabar baisu ir vaikščioti, tai čionai bekalėdodama atsikrausčiau...
– E kodėl gi pas tamstas baisu? – paklausė Juozapota, akylai int ubagę žiūrėdama.
– O, katyt, mūsų krašte tiek dabar kazokų ir lenkų priviso, kad ir praeiti negalima. Visais keliais valkiojasi, susitikę nei vieno žmogaus ramiai nepraleidžia. Vieniems intiksi, kitiems nusidėsi: taip kad nežinai, žmogus, kokio galo ir tverties. E ir mūsų žmonių daug int tuos lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys savo jaunas galvas, e vargų vargai, kaip buvo, taip ir bus.
– Senut, ar maištininkai geri žmonės? – drebančiu balsu paklausė Juozapota.
– Neblogi jie, katyt, žmonės, neblogi. Gal ir gero mums, vargdieniams, trokšta. Juk jie ir badą kenčia, ir galvas savo guldo, po miškus slapstydamies. Tik nenuveiks jie tų rusų, ne; e tie paskum da labiau spaus žmones inpykę.
– E ką, jeigu nuveiks... Juk tada, senut, visiems būtų geriau gyventi?!.
Ir Juozapota blizgančiom akim žvilgterėjo int ubagę, tartum nuo jos tik tikėjos išgirsti teisybę.
– Geriau tai geriau, – atsiliepė senelė, – tik nieko iš to nebus. Juk ir pirm trijų dešimčių metų taip pat buvo sukilę, nieko nepadarė. E kiek tada rusai žmonių sušaudė, kiek išvežė – ir ponų, ir vargdienių, baisu atminti. Ir dabar teip bus...
Ir jinai ėmė pasakoti, kaip tada buvo. Kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius žmones kvietė eiti prieš rusus ir kaip visa kas nelaimingai pasibaigė. Pasakojo, ką jinai pati ataminė ir ką nuo kitų girdėjo, – visa, ką par savo ilgą gyvenimą buvo patyrus ir atjautus. Pasakojo, kaip pasakoja žmogus senas, kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir žiūri aplinkui be vilties.
Juozapota klausė senelės, ir sunkus akmuo jos širdį užugulė. Padavė jai valgyti, atanešė ir mėsos kąsnelį, norėdama nors vieną nuraminimo žodį nuo jos išgirsti. Teip troško ką nors tikro apie savo Petrą patirti. Jai regėjos, kad ubagė kalėdodama daug yra apie maištininkus girdėjus, gal juos matė... gal ir apie Petrą ką žino.
Tik nemokėjo apie tatai paklausti.
Bijojo prasitarti, ką nors nereikalinga pasakyti.
Ubagėlė tuo tarpu valgė ir iš reto pasakojo:
– ... Vilniun karalius atsiuntęs dabar naują valdoną... Kaip jisai vadinas, ar generalgubernatorius, ar kaip?!. Baisus esąs žmogus, kaip žvėris. Nei Dievo nebijąs. Mūsų vyskupą išbaręs ir išlojojęs. Du kunigu liepęs sušaudyti... Sušaudęs juos jisai, katyt, užtat, kad jie žmonėms bažnyčioj kokį ten raštą perskaitę... Teip vidury miesto ir sušaudęs... pačiam vidudieny, kad visi matytų... Niekas to nesitikėjęs... Sako, net patsai didysai stačiatikių arkiriejus ėjęs prašytų, kad nešaudytų, Dievo vardu grasęs, kad tokio baisaus darbo nedarytų. Tai tasai valdonas kad surikęs ant to arkiriejaus: „Aš, sako, darau, ką noriu, e Dievo nebijau; kažin, sako, kur tasai Dievas yra – aš Jo nemačiau, e tu Jį ar matei?..“ Taip ir pasakęs... Baisus žmogus! Kad kalbąs, tai kaip jaučias baubiąs... Dabar, ką tiktai nutveriąs, tuoj liepiąs sušaudyti ar pakarti... Bloga, katyt, dabar gyventi, e kas toliau bus, vienas Dievas težino...
Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Jos ausyse skambėjo žodžiai: „Bėk, išgelbėk savo vyrą.“
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Prisiminkite (arba perskaitykite) lietuvių stebuklines pasakas „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, „Devyniabrolė“ ar kitas, kuriose seselė iškeliauja vaduoti dingusių brolių, ir interpretuokite Juozapotos, siuvančios savo vyrui baltarūbius, epizodą.
- Kuo panašios pasakos ir šis epizodas?
- Kokią simbolinę prasmę įgyja Juozapotos siuvami rūbai?
- Pasidomėkite, kokia baltos spalvos reikšmė lietuvių tautosakoje.
- Kokias mintis ir jausmus Juozapotai sukelia siuvimas?
- Kaip šis epizodas charakterizuoja Juozapotą?
- Apie kokius istorinius įvykius pasakoja elgeta? Konkretizuokite juos, remdamiesi istorijos žiniomis.
- Kas lemia Juozapotos savijautos kaitą? Kokios detalės tai atskleidžia?
- Tekste netiesiogiai pranašaujamas tragiškas Petro likimas. Paaiškinkite, kokie ženklai tai rodo.
- Pasitikrinkite žodyne žodžio apokalipsė reikšmę ir pagrįskite teiginį, kad paskutinis ubagėlės pasakojimo fragmentas primena apokaliptinį vaizdinį.
***
[Juozapota išeina ieškoti Petro. Kelyje sutinka jojančius kazokus, girtą rusų kareivį. Išgąsdinta grįžta atgal į sodžių, bet, pamačiusi ten siautėjančius kazokus, išgirdusi žmonių klyksmą, pasislepia. Vakare aplanko mirtinai kazokų sumuštą senį Damulį.]***
Atėjo ruduo, liūdnas, nelaimingas. Vyto žali medžių lapai, vyto su jais kartu ir gražios vargdienių svajonės. Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis, – išnešiojo ir laisvės priešų kojomis purvynėn sumynė. Išnyko paskutinis laimės šašėlis, išsisklaidė kaip dūmas po orą. Ant viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų dangų užudengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai intleisdama. Degino sodžius, šaudė ir korė, ir iš tėvynės tolimon šiaurės šalin žmones gabeno. Nepasigailėjo nei žilų senelių, nei sergančių moterų, nei nekaltų mažų kūdikių. Visas kraštas kalėjimu virto. Niekas nebebuvo tikras rytdienos, nežinojo gultų eidamas, ar beatbus laisvas iš miego. Kilo verksmas ir skaudūs dejavimai. Visi po budelio kirviu dėjo savo galvas. Tik maža saujelė maištininkų dar narsiai su prispaudėjais kovojo, laukdama galo...
Juozapota baisiai atsimainė. Tat jau nebebuvo toj graži moteris, kurios akys, kaip žvaigždės, nuvargusį vyrą neseniai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties, nei laimės nebeliko. Viena slankiojos po namus kaip šašėlis, be tikslo. Nieko nebebuvo, kuo dar būtų galėjusi rūpinties. Brangiausiąjį turtą jai atėmė, ir nebesitikėjo jo atgauti. Žinios kaip gandas ėjo paskum viena kitą ir be galo buvo liūdnos: tą pakorė, tą išvežė... Nuo jų vietos negalėjo sau rasti. Ne tik iš sodžiaus kur išeiti bijojo, bet ir troboj viena būti. Kas vakarą ėjo dabar int Damulį, kur ramiau kiek jautėsi. Senio Damulio jau nebebuvo... Neišturėjo: nuo žaizdų po šešių savaičių numirė. Vienos moterys liko. Su jomis Juozapota vargą vargo: visas jas nelaimė vienu ryšeliu surišė...
Vieną vakarą, kada taip visos sėdėjo, netikėtai atsidarė trobos durys ir vidun intėjo ypatinga žmogystė – apiplyšusi ir nuvargusi. Dusliu balsu pagarbino Dievą ir pripuolusi apkabino senės Damulienės kojas.
– Kaziukas!.. – suriko motina, pažindama sūnų...
Apkabino jo galvą, int savo krūtinę prispaudė.
– Dieve, Dieve... dar gyvas!.. – raudojo jinai, tartum abejodama.
Tai glostė sustirusius sūnaus plaukus, tai žiūrėjo jam akysna.
– E kur Antanas? – paklausė išsigandusi.
Tylėjo. Sunku buvo teisybė pasakyti, motynos širdis perverti.
– Užumušė jį... – prašnibždėjo nusisukdamas.
Ir ėmė sakyti, kaip tat buvo. Kaip paskutinį kartą, alkani ir nuplyšę, su rusais netoli kovoję; kaip matęs brolį, ant žemės negyvą parkritusį, ir Banį, rusų suimtą... E visi trys kaip tik dabar norėję savajan sodžiun apsilankytų... Nebesulaukė...
Tik dabar, pakėlęs akis, pažino Juozapotą, kada toj, baisią naujieną išgirdusi, nusitvėrė ažu krūtinės ir iš didžio širdies sopulio skaudžiai sudejavo... Tartum vis dar netikėjo, kad taip galėjo atsitikti...
– Kur Petras? Kur?.. Ką dabar su juo padarys? – vaitojo, klaikiom akim int Kazį žiūrėdama.
Papasakojo jai, kiek žinojo.
Tiek Juozapota tesuprato, kad rusai jos Petrą turbūt miestan nugabeno. Nebeklausė Kazio skundimos, kad jisai negalįs nei vienos dienos namie būti, turįs iš savo krašto bėgti, jeigu nenorįs būti pakartas ar sušaudytas... Išėjo iš Damulio dejuodama...
Nors niekados nebuvo mieste buvusi, tečiaus dar gerai prieš auštant toli ant vieškelio, miestan einančio, atsidūrė. Kelias buvo tiesus, žinomas... Trys mylios eiti. Ir nesiklausus galėjo rasti...
Apie pusryčius jau ėjo miesto gatvėmis, bailiai int šalis dairydamos. Dideli, keliais gyvenimais namai tęsėsi iš abiejų pusių be galo; plačios gatvės, tiesios kaip stalas, buvo už viena kitą gražesnės... Bet nesistebėjo int tat Juozapota, nors kitą kartą visi šitie nematyti daiktai kaip stebuklas būtų jai pasirodę. Žiūrėjo tik int žmones, kuriuos ant kiekvieno žingsnio matė. Tartum nuo jų sau pagelbos laukė, tikėjos teisybę patirti. Jai regėjos, kad visi jie apie jos Petrą žinojo, jį išliuosuoti galėjo. Teip troško jų paklausti, paprašyti... Nedrįso... Visi jie tokie buvo ponai, galingi. Laukė, ar nepaklaus kartais jie patys, ko jinai šitan miestan atėjo ir tokia nelaiminga int visus stebis. Bet niekas int ją ir žiūrėt nežiūrėjo. Visi savo reikaluose buvo paskendę. Šitai pro šalį trys ponios praėjo, gražios kaip paveikslas.
Nematė sodietės, nors tokiom gailingom akim int jas pažiūrėjo...
– Dieve, kiek ponų... kokie gražūs! – stebėjos Juozapota, stovinėdama, nežinodama, kur dėties.
– Ko čia dairais? Ar ką pametei? – paklausė apdriskęs „ponas“, matyt, kiemo sargas.
Juozapota krūptelėjo, bet pamačiusi, kad int ją žiūri, apsidžiaugė ir nedrąsiai paklausė:
– Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..
– Petriukas?!. Ar tai tavo vyras?
– Vyras, vyras! – apsidžiaugė Juozapota.
– Gal koks maištininkas? – nusijuokė piktai kiemo sargas: – Eik tenai – rasi...
Mostelėjo ranka. Juozapota norėjo dar jo paklausti.
– Eik, eik! čia negalima stovėti... užginta! – suriko ant jos.
Ėjo gatve išsigandusi, galvą nuleidusi. Matė, kad ton pusėn daug žmonių skubinosi. Visi kaip ir ką pamatyt troško ir bijojo pasivėlinti. Ir jinai ėmė skubinties... Greitai pasibaigė gatvė. Pasirodė didelis platus plecius. Juozapota pamatė ant jo daugybę žmonių, ratu sustojusių. Kareiviai su šaudyklėmis ir blizgančiais durtuvais, ponai žvaigždėtomis kepurėmis, ponios, gražiai pasipuošusios, ir... žmonių, žmonių be galo... Visi, kaip negyvi, tylėjo... Vidury aukšti šulai su permėtėmis stypsojo...
Apsistojo nustebusi, nežinodama, kas daryti. Bet matydama, kad visi in ten eina, pribėgo int žmonių minią. Kojas jai pakirto, tik kvapą galėjo atgauti...
– Kiek ponų... kokie gražūs... – šnibždėjo apsiblaususi.
Pamatė žilą, malonaus veido senelį, int ją žiūrintį, ir bailiu balsu paklausė:
– Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..
Netikėtai žvilgterėjo int šulus su permėtėmis... Suriko klaikiu balsu ir apalpusi parkrito ant žemės...
***
Vos ne vos iš ligos atsigeivelėjo... Atsitekėjus negalėjo suprasti, kur jinai yra. Kažin kokiam kambarėly gulėjo, nepažįstamus žmones matė. Nebejauna, baltai apsitaisiusi moteriškė kažin ką, int ją prisilenkusi, maloniai kalbėjo. Nesuprato... Negalėjo surinkti minčių išsisklaidžiusių. Ataminė kaip per sapną, kad miestan ėjo, kad miesto gatvėmis klajojo... Bet kas toliau buvo, kaip dūmuose paskendo. Priežastis ir sekmė jos smagenyse nebesirišė. Praeities apsireiškimai rodės jai išbarstyti, kaip gražus žolyno žiedas: matė tik atskirus lapelius, nebe patį žolyną. Dabarties nesuprato... Jautė tik neapsakomą kūno silpnumą. Skaudėjo strėnas, kojos buvo sunkios, kaip akmuo, ir visa negalėjo pasijudinti...
Išplėstom, be išreiškimo, akim žiūrėjo...
Tik vieną kartą tose akyse tartum spindulys žybtelėjo. Kaip ir ką atsiminė, ir jos lūpos ėmė krutėti.
– Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas? – prašnibždėjo tylom.
Pamatė baltai apsitaisiusią moteriškę, maloniai int ją žiūrinčią.
– Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas? – atkartojo, intbesdama int ją savo akis.
Norėjo pasijudinti, bet tik sudejavo iš sopulio...
***
Pagijo kūnas, bet ne dvasia. Protas sumišo... Savo klaikaus padėjimo nebejautė teip, kaip jį atjaučia žmogus sveikas. Kada jai pasakojo, kad jinai pagimdžiusi negyvą kūdikį ir kelius mėnesius patale išgulėjusi, – nenusiminė, nesumirksėjo akim; mažiausias nuliūdimo ar išgąsčio ženklas nepalytėjo jos veido. Kada rusų valdžia, patyrusi, kas jinai tokia yra, kalėjiman ją intmetė, – neprieštaravo ir neverkė. Tik vaitojo ir inkštė kaip kankinamas gyvulys, kada ją mušė ir plakė, ir visokiais būdais jos kūną dergė... Nepažino nei Damulienės ir jos dukterų, intmestų kalėjiman; nesuprato jų klyksmo ir raudų, kai šios, visiškai su savo tėvyne atsisveikindamos, užu kalėjimo durų išnyko...
Paliuosavo ją valdžia kaipo beprotę, jai nebekenksmingą. Pamatė, kad neapsimoka jos iš tėvynės išvežti: žinojo, kad tokia bausmės nesupras, ištrėmimo klaikybių neatjaus... Gimtajan sodžiun ją liepė nuvaryti...
Ant jos žemės jau rusas sėdėjo...
Juozapota liko kampininkė ubagėlė. Svajonės apie laimingą gyvenimą su vyru, apie vaikus ir sodną išnyko kaip sapnas. Laimė, kad to nebejautė... Geri žmonės ją nuo to laiko maitino.
Kas savaitė, kokios nors mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo kieman per savo sodžių ir rinko krepšelin savaitinį maistą. Kartais, kada aiškesnį protą turėjo, ir pati viena pakiemiais vaikščiojo. Vaišingi kaimynai visados ją ataminė. Jeigu kas pokylį, vestuves ar krikštynas kėlė, – namų šeimininkė dėjo ryšelin ragaišio, mėsos ar varškės su sviestu ir, pašaukusi mažą dukrelę, liepė:
– Lėk, nunešk tą Juozapotai.
Jeigu didesnė kokia šventė ar Velykos atėjo, – vėl visos motinos siuntė savo mažus vaikus su bandele ar pora dažytų kiaušinių int Juozapotą. Moterys jai ir rūbus, ir baltarūbius davė... Visas sodžius priprato int ją žiūrėti kaip int savą. Pamatęs kas pro langą su krepšeliu ateinančią, sakė:
– Ut, mūsų Juozapota ateina...
Teip tarp savųjų gyveno...
***
Dešimtys metų praėjo... Žmonės augo ir džiaugės, ir pasenę mirė. Ne viena Juozapotos draugė vienametė vaikų, anūkų susilaukė ir, šį pasaulį apleidus, jau amžinu miegu šaltoj žemelėj miegojo... E jinai vis dar tebegyveno. Liko terp jaunųjų viena kaip terp žalio miško sausas stuobrys. Naujosios kartos žmonės nebe taip, kaip jų tėvai, Juozapotą mylėjo, rečiau ją ataminė. Dažniau kentė badą, stigo kuo apsivilkti. Vaikščiojo apiplyšusi, sustirusi. Ėmė nekęsti jos tie, pas kuriuos ant kampo gyveno; mažiau jau galėjo aniems maisto nuo žmonių parnešti. Suskurusi per žiemas užukrosny tupėjo. Tik vasarai atėjus, geriau kiek jautės: nors ne teip žmonėms po kojų troboj maišės, mažiau anų buvo neapkenčiama ir lojojama. Be jokios priežiūros tada po laukus vaikščiojo ir Dievas žino kuo mito. Slankės po paupį ir pušyną, kur vasariniuose namuose daug ponų gyveno. Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savo išdžiūvusį kūną pridengusi; ėjo dejuodama, lazdele pasirimsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą vilkdama. Visiems nešė nusiminimą ir nesuprantamą širdies neramumą...
Pamačiusi dailiai apsitaisiusius ir laimingus, stebėjosi, tartum norėdama ką atsiminti, ir pamėlynavusiom lūpom šnibždėjo:
– Kiek ponų... kokie gražūs...
Arba, intbedusi savo klaikias, be gyvybės akis, klausė tūlą:
– Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..
Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar ataminė dar savo Petriuką? ar tikėjosi nors numirus jį pamatyti?..
Vienas Dievas težino...
Zakopanė, 1907 VI 6KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Ištraukos pradžioje raskite paralelę ir paaiškinkite, ką ji išreiškia.
- Paaiškinkite šmėklos, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai suleidusios, metaforos prasmę.
- Pasvarstykite, kokia Juozapotos žodžių „Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...“ ir „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“ perkeltinė prasmė.
- Remdamiesi visa apysaka, aptarkite, kuo reikšmingas Juozapotos akių gretinimas su žvaigždėmis, kokias moters būsenas ši metafora atskleidžia.
- Palyginkite, kaip Juozapota rūpinosi jos vienamečiai ir vėlesnės kartos. Kodėl pastarosioms ji „nešė nusiminimą ir nesuprantamą širdies neramumą“?
- Kuri vieta galėtų būti apysakos kulminacija? Argumentuokite.
- Siedami su apysakos turiniu, paaiškinkite pavadinimo „Liūdna pasaka“ prasmę.
- Apysaka, be įžangos, suskirstyta į vienuolika dalių. Kas pasakojimą sujungia į darnią visumą? Argumentuokite.
Apibendriname
- Kokias egzistencines problemas kūryboje kėlė J. Biliūnas?
- Kokios rašytojo iškeltos problemos aktualios šiandien? Argumentuokite.
- Ar daug J. Biliūno kūryboje neigiamų veikėjų? Kas jie? Ką tai pasako apie rašytojo požiūrį į žmogų?
- Palyginkite Žemaitės ir J. Biliūno pasakojimą. Kuris, jūsų manymu, labiau atitinka realistinės literatūros principus? Pagrįskite remdamiesi tekstu.
- Pagrįskite teiginį, kad J. Biliūno kūrybai būdingas psichologiškumas.
- Rašydamas apie realistinę prozą, J. Biliūnas teigė, kad autorius privalo pasislėpti už kuriamo vaizdo ir beveik nesirodyti. Ar pačiam rašytojui tai pavyko? Argumentuokite.
- Paaiškinkite, kas, jūsų manymu, yra orumas, koks žmogus yra orus. Pasvarstykite, kuriuos ir kodėl J. Biliūno apsakymų veikėjus galima laikyti oriais žmonėmis.
- Garsus politikas, Didžiõsios Britãnijos premjeras Antrojo pasaulinio karo metais Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) yra pasakęs: „Niekas nepajėgs jūsų pažeminti be jūsų sutikimo.“ Paaiškinkite šią mintį remdamiesi pasirinktu J. Biliūno kūriniu ir pateikite savų pavyzdžių.
Rašome
Remdamiesi J. Biliūno kūryba ir asmenine bei kultūrine patirtimi, pasvarstykite pasirinktu klausimu.
- Ar nuolankų žmogų galime laikyti stipriu?
- Kodėl svarbu suprasti ir atjausti kitą?