Chapter 14.2 (Literatūra 11)

Modernizmo kilmė ir bruožai (14.1 tema)

Modernizmo kilmė ir bruožai

XIX a. antroje pusėje Parỹžiaus parkuose ir mažose gatvelėse, Senos upės pakrantėse ėmė rastis dailininkų, valandų valandas stovinčių prie molbertų ir bandančių drobėje perteikti praeivių veidus, gestus, miesto parkų, priemiesčio laukų grožį ar burių atspindį prieplaukų vandenyje. Kai šie menininkai ėmė rengti parodas, publika tiesiog įtūžo, o dailininko Eduaro Manė (Édouard Manet) paveikslą „Olimpija“ parodos prižiūrėtojams teko skubiai nukabinti, kad jo neapspjaudytų ir nesubadytų skėčiais. Paryžiaus meno muziejuose buvo apstu nuogų kūnų atvaizdų, išlikusių Antikos skulptūrų, Renesanso paveikslų. Tad ko taip įsiaudrino parodos lankytojai, žiūrėdami į jauną nuogą moterį, ramiai žvelgiančią iš paveikslo?

Tuo metu Prancūzijos dailėje vyravo saloninė, akademinė kryptis. Paveikslus parodoms atrinkdavo Meno akademija. Buvo vertinami kūriniai, mėgdžiojantys antikinį ar Renesanso meną. Todėl dailėje vyravo mitologinių herojų ar to meto kilmingų buržua, aristokratų ir jų šeimos narių portretai, primenantys padailintas fotografijas. Kiekviena prabangaus drabužio klostė buvo taip nutapoma, kad galėjai numanyti medžiagos kainą. Greta tokių panašių vienas į kitą didikų portretų atsiranda paveikslas, kuriame gėrimasi ne Olimpo deivės kūnu ar patobulintu kilmingos ponios veidu, o paprastos paryžietės pozuotojos grožiu. „Olimpijos“ siužetas ir kompozicija priminė garsaus Renesanso dailininko Ticiano (Tiziano) paveikslą, tik grožio idealas čia buvo ne meilės deivė Venera, o mergina, kokių šimtai vaikščiojo Paryžiaus gatvėmis. Dailininkas E. Manė ragino ieškoti grožio ne tolimoje praeityje ar aristokratų gyvenime, o kasdienybėje.

Netrukus ėmė rastis vis daugiau dailės kūrinių, kuriuose buvo vaizduojamos šokėjos, aktorės, baro padavėjos, kavinių lankytojai. Naujieji menininkai mėgo vaizduoti pramogaujančią minią, žmonių ir vėliavų pilną šventišką gatvę, grojantį orkestrą ar repetuojančias šokėjas. Jokių dirbtinių, specialiai nustatytų pozų ar veido išraiškų. Nesvarbu, kad paveikslo rėmas užstoja pusę žmogaus veido ar iš po scenos uždangos kyšo tik šokėjos kojos ir suknelės kraštas. Pasaulis pilnas judėjimo, aplinkui verda gyvenimas, todėl svarbu pagauti kuo daugiau to gyvenimo akimirkų, daug gyvesnių ir įdomesnių už senovės siužetus.

„Olimpija“, dail. Eduaras Manė, 1863 m.

Pirmajame paveiksle „Horacijų priesaika“ figūros nutapytos labai aiškiai, detaliai vaizduojamas jų apsirengimas, ginklai. Tai dailininko sugalvota scena pagal Antikoje mėgtą motyvą. Antrajame – dailininko bičiulio, impresionizmo pradininko Klodo Monė (Claude Monet) portretas. Paveiksle viskas tarsi virpa, vandens paviršius raibuliuoja, figūrų kontūrai neryškūs, piešinio linijos trūkinėja.

„Horacijų priesaika“, dail. Žakas Lui Davidas, 1784 m.
„Dailininkas impresionistas Klodas Monė tapo savo laive-ateljė“, dail. Eduaras Manė, 1874 m.

Naujuosius dailininkus, kaip ir kitus menininkus, laužiusius senojo meno tradicijas, vėliau imta vadinti modernistais, o naują meno kryptį modernizmù (pranc. modernisme < moderne – naujas, šiuolaikinis).

Modernizmo pradininku literatūroje laikomas prancūzų poetas Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire). Kai 1857 m. buvo išleista svarbiausia jo knyga „Piktybės gėlės“, jai iš karto iškelta byla už „viešosios doros“ įžeidimą. Š. Bodleras kalba apie liūdesį, gyvenimo nuobodulį, mirtį. Poeto pojūčiai įdirginti, kartais jo savijauta ribojasi su beprotybe. Tokia išskirtinė menininko laikysena anuo metu sulaukė kritikos, bet skaitydami Š. Bodlero kūrybą matome, kad ši neįprasta žmogaus savijauta atvėrė netikėtų požiūrių į aplinką.

Šarlis Bodleras apie 1863 m.

Neatsitiktinis ir Š. Bodlero knygos pavadinimas. Tradiciškai mene, literatūroje buvo įprasta kalbėti apie grožį, ginti gėrio, tiesos idealus. Dabar viskas susijaukė, modernistas kalba apie bjaurumo grožį. Š. Bodlerui gražu tai, kas netaisyklinga, kas iškreipia idealą. Poetas sako, kad „tai, kas nelaukta, kas yra staigmena, kas kelia nuostabą, yra pamatinė ir būdingoji grožio dalis“. Š. Bodleras kviečia įsižiūrėti į tuos dalykus, kurie neatrodo patrauklūs, ir pamatyti, kas juose yra gražu.

Iš esmės keičiasi rašytojo, apskritai kūrėjo padėtis visuomenėje, pabrėžiamas kūrybinio akto išskirtinumas, kalbama apie „įtemptąją sielos būseną“. Štai kaip apie šį pasikeitimą rašo Algirdas Julius Greimas:

„Poetas – nebe klasicizmo klounas, linksminantis publiką, jis – nebe romantizmo lakštingala, giedanti visam pasauliui savo liūdesius ir džiaugsmus. Poetas yra filosofas, norintis suprasti pasaulį, jis jūreivis, ieškąs naujų amerikų, naras, atidengiąs mums povandenines gelmes. Jo darbas, jo užduotis rimta, sunki ir, svarbiausia, pavojinga: sapnų karalijos <…> aukštos ikarų erdvės, povandeniniai žemynai ir sirenų balsai šaukia, pritraukia, nebepaleidžia. <...> Poezija nėra žaidimas, nėra išpažintis, poema [t. y. eilėraštis S. Ž.] privalo turėti universalią žmogišką prasmę, išreikšti vieną žmogaus buvimo pasaulyje aspektą, vieną kurią vitalinę jo buities temą. Įvykis, dvasinis ar fizinis, gali įeiti į literatūrą tiktai kaip pretekstas, tik tiek, kiek jis reikšmingas, kiek jis ką nors simbolizuoja, kiek jis prikrautas, nelyginant elektros, – prasmingumo.“

Apie žmogaus aplinkos simboliškumą jau ne kartą kalbėjome. Nuo Viduramžių į pasaulį buvo žiūrima kaip į alegorinį Dievo galios pasireiškimą. Toks požiūris skatino pasaulio reiškiniuose įžiūrėti anapusybės atspaudus; vienas svarbiausių tokio žiūrėjimo bruožų – aiškus moralinis reiškinių vertinimas. Romantikai savo kūryboje taip pat vertina, bet jų vertinimas sudėtingesnis, pavyzdžiui, audringos jūros vaizdas alegoriškai reiškia ne ką kita kaip žmogaus sielos nerimą, kurio keliais žodžiais neįvardysi. Todėl šiuo atveju kalbama ne apie alegoriją, bet apie neapibrėžtą daugiareikšmį simbolį. Romantikų žvilgsnis nukreiptas į tam tikras gyvenimo sritis, net būtų galima sudaryti romantizmo menui, literatūrai būdingų temų, vaizdų, konfliktų sąrašą. Romantikas žvelgia originaliai, bet neperšoka romantinės pasaulėžiūros, jis stengiasi suprasti, ką reiškia matomi dalykai, ir prasibrauti pro regimybę prie tikrojo reiškinio turinio. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į pilies griuvėsius, jis mato praeities didvyrių galybę.

Modernisto žvilgsnis tuo nesitenkina. Moderniojoje poezijoje jau nebėra iš anksto duoto ir visuomet stabilaus turinio peizažų; nėra jokios garantijos, kad rami jūra išreikš tik į ją žvelgiančio žmogaus dvasios ramybę. Peizažo ar kito objekto reikšmė atsiskleidžia tuo metu, kai į jį žvelgiama, ir priklauso nuo žiūrinčiojo nuotaikos, jausmų, pagaliau nuo jo gebėjimo įsižiūrėti. Iki modernizmo laikų žmogaus aplinkos reikšmės būdavo daugiau ar mažiau žinomos, o į pasaulį žvelgiant moderniu žvilgsniu nuolat klausiama, reikšmes reikia rasti, stebimą dalyką perprasti, atidžiai įsižiūrėti. Tuomet neretai tenka nustebti, kai pro gyvenimo grimasas, išdarkytus bruožus ima ryškėti tobulybės kontūrai.

Tokios pasaulėjautos pavyzdys galėtų būti Š. Bodlero sonetas „Praeivei“, kurį prancūzų literatūros istorikai laiko vienu žymiausių moderniosios literatūros tekstų.

PRAEIVEI

Aplink mane apkurtinanti gatvė staugė.
​Aukšta, liekna, su gedulu sunkiu, didingame skausme,
​Praėjo moteris, savo puošnia ranka
​Pakeldama ir supdama sijono palanką ir gėlių pynę.

Gracinga ir vikri, – jos blauzdos buvo kaip skulptūros.
​Aš, įsitempęs lyg pakvaišėlis koks, gėriau
​Iš jos akių, blyškaus dangaus, kur mezgas uraganai,
​Švelnumą, kuris užburia, ir malonumą, kuris žudo.

Žaibas... ir po to naktis. – Praeinanti grožybė,
​Nuo kurios žvilgsnio aš atgimiau staiga,
​Ar aš tavęs nepamatysiu amžinybėj?

Kitur, toli, toli nuo čia! Bet per vėlai! Gal niekad!
​Aš nežinau, kur tu dingai, tu nežinai, kur aš einu,
​O tu, kurią mylėjęs būčiau aš, o tu, kuri tatai žinojai?

Alfonso Nykos-Niliūno pažodinis vertimas

Šis tradicinės formos sonetas, atrodo, yra paprastas pasakojimas apie netikėtą prasilenkimą gatvėje su gedulo drabužiais vilkinčia didinga moterimi. Taurus moters judesys provokuoja lyrinį subjektą įsivaizduoti jos slaptą aistrą; tai šviesos tvykstelėjimas, akimirką pasirodęs idealo pavidalas ir suvokimas, kad visa tai nepasiekiama.

Susitikimas minioje ir apsikeitimas žvilgsniais labai trumpas, bet realybės akimirka yra perpildyta, ją pratęsia kito žmogaus įsivaizdavimas ir kartu skaudus savęs pajutimas. Š. Bodlero eilėraštyje moteris nieko netarusi dingsta minioje, bet ji švysteli kaip žaibas. Netikėtas nutikimas realybėje yra eilėraščio impulsas. Būti minioje ir jausti vienatvę, o greta gebėti persikūnyti į kitą. Šis įsivaizduojamas kito žmogaus jautimas kvaitina – juk paskutinėje soneto eilutėje lyriniam subjektui nekyla abejonių, ką pagalvoja praeivė. Galimybei persikūnyti, jausti kitą žmogų teikiama ypatinga reikšmė, ji paskelbiama aukščiausia vertybe, nes tai kiekvieną kartą nustebina, yra netikėta, nelaukta. Matymas ir įsivaizdavimas nutrina ribas tarp tiesiogiai patiriamos realybės ir vaizduotės. Tai vienas kertinių Š. Bodlero kūrybos ir apskritai moderniosios literatūros bruožų.

Bevardėje ir beveidėje minioje įžiūrėti idealą galima tik labai įtempus žvilgsnį, nesusiliejant su minia, kaip susiliejama su bekraščiu ramios jūros peizažu. Beje, Š. Bodlero įvardyti idealo bruožai šiek tiek girdėti: tai vis tas pats aristokratiškas kilnumas, atpažįstamas iš laikysenos, iš statulą primenančios rankos judesio ar apnuogintos kojos kilstelint sijono kraštą.

Štai dar vienas idealo miražas eilėraštyje proza „Našlės“.

<...> Bet tą dieną pro šią visą palaidinėmis ir kartūno suknelėmis apsirengusią minią aš pastebėjau žmogystą, kuri savo kilnia povyza taip aštriai skyrėsi iš ją supančios aplinkos banalybės.
Tai buvo aukšta, didinga moteris, ir tokia kilni visa savo laikysena, jog aš neatsimenu, kad būčiau kada nors matęs panašią į ją aristokratiškų praeities gražuolių kolekcijose. Iš visos jos asmenybės sklido išdidžios dorybės aromatas. Jos liūdnas ir sulysęs veidas tobulai derinosi su jos nešiojamu gedulu. <...>

Idealas turėtų būti laimingas ir gražus, o dabar matome liūdnus, laiko, audringo gyvenimo ar nepriteklių pažymėtus veidus. Be to, abiejuose eilėraščiuose paminėtas gedulo drabužis, simbolizuojantis netektį, skausmą, disonuoja su šios dienos kiek nerūpestinga aplinka: sonete „Praeivei“ moteris sutinkama gatvės minioje, „Našlėse“ moteris gedulo rūbais pamatoma Paryžiaus parke. Pastaroji „savo giliomis akimis žiūrėjo į švytintį pasaulį ir pamažu linguodama galvą klausėsi muzikos“.

Š. Bodlero požiūriu, menininku laikytinas tas, kas praeinančioje kasdienybėje atpažįsta amžinus dalykus, kas aistringai ieško naujo, kas savo žvilgsniu ir galvojimu bando aprėpti priešingybes.

Š. Bodlero eilėraštis „Praeivei“ parašytas tradicine soneto forma, pabrėžiamas stebimos moters, jos judesių ir aprangos kilmingumas, ji lyginama su skulptūra – visa tai ateina iš ankstesnės literatūros, bet žvelgimo būdas, lyrinio subjekto savijauta, akimirkos įspūdžio fiksavimas ir jo sureikšminimas jau tiesia kelią modernistiniam požiūriui į pasaulį.

Beje, metai prieš pasirodant „Piktybės gėlėms“, 1856-aisiais, prancūzų rašytojas Giustavas Floberas (Gustave Flaubert) išspausdino savo žymųjį romaną „Ponia Bovari“, už kurį ir jis susilaukė teismo proceso. Svarbiausia romano naujovė – dėmesys provincijos moters gyvenimui, gilinimasis į paprasto žmogaus likimą, jo charakterį. Pasakojimo būdas romane neretai artimas tam, kas netrukus bus pavadinta impresionistiniu stiliumi.

Priešintis tradicijai, eksperimentuoti, siekti originalumo, net pakeisti visuomenės mąstyseną – tokius tikslus kėlė naujieji menininkai ir rašytojai. Jie nepritarė iki tol vyravusiam požiūriui, kad menas turi ugdyti žmonių moralę, juos auklėti, skleisti žinias. Menas niekam netarnauja – teigė jie ir iškėlė šūkį „Menas menui!“. Menas turi ne mokyti ar linksminti, o stengtis suprasti pasaulį, atrasti jame naujų, nepažintų sričių. Pavienis žmogus tampa įdomesnis ir svarbesnis nei visuomenės problemos, todėl siekiama įsigilinti į individo vidinį pasaulį ir jį atskleisti.

XIX a. pabaigoje Vakarų Europoje susiformuoja kelios modernizmo stilistinės kryptys: simbolizmas, impresionizmas. Lietuvių literatūra modernėja pamažu, šie procesai kiek vėluoja – minėtas stilistines kryptis Lietuvõs menas ir literatūra perima XX a. pradžioje. Antrajame šio amžiaus dešimtmetyje Europoje ryškėja ekspresionistinis vaizdavimo būdas, kyla triukšmingas futuristų judėjimas. Jų idėjos Lietuvą pasiekia trečiojo dešimtmečio pradžioje. Skirtingos stilistinės kryptys neretai susipina vieno autoriaus kūryboje ar net viename kūrinyje, daro poveikį įvairiems literatūros žanrams.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kokie pokyčiai XIX a. antroje pusėje vyksta prancūzų dailėje?
  2. Kaip keičiasi modernaus kūrėjo padėtis?
  3. Kokie pagrindiniai modernizmo literatūros bruožai? Kuo modernizmas skiriasi nuo romantizmo?
  4. Kaip suprantate modernistų šūkį „Menas menui!“?
  5. Kuria prasme modernus žvilgsnis į pasaulį yra nuolatos kláusiantis?
  6. Aptarkite Š. Bodlero eilėraštį „Praeivei“. Kodėl šis poetas laikomas vienu iš modernizmo literatūros pranašų?
  7. Nusakykite modernistinio meno kūrėjo dvasinę būseną. Ko jis ieško, ką bando suprasti?
  8. Kada pasirodo lietuvių literatūros modernėjimo ženklų?
  9. Palyginkite du žvelgimo į jūrą pavyzdžius lietuvių literatūroje: Maironio eilėraštį „Nuo Birutės kalno“ ir ištrauką iš šiuolaikinio lietuvių rašytojo Sigito Parulskio romano „Trys sekundės dangaus“.

NUO BIRUTĖS KALNO

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
​Man krūtinę užliek savo šalta banga
​Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
​Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltijà!
Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
​Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
​Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
​Nes per amžius plačių nenutildai bangų!
Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;
​Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:
​Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
​Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.
Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
​Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
​Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
​Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.
1895

Sigitas Parulskis

TRYS SEKUNDĖS DANGAUS

(ištrauka)

„Jūra“, dail. Adomas Galdikas , XX a. pirma pusė

I skyrius

Atvažiavęs į kurortinį miestelį šalies vakaruose, pirmiausia rengiausi nueiti prie jūros ir nusikirpti nagus.Nuėjau prie jūros, nusikirpau nagus, pamečiau žirkles, išsimaudžiau, palaksčiau pakrante šūkalodamas nesąmones, išsitryniau rankšluosčiu, kol oda ėmė maloniai dilgsėti. Po to sėdėjau ir debilo žvilgsniu žiūrėjau į jūrą. Nežinau, ką mato į ją žiūrėdami kiti žmonės, aš nematau nieko. Gerai, jeigu kažkur ties horizonto linija plaukia laivas. Tuomet matau laivą, bet nieko daugiau. Kai laivo nėra, – tik vanduo, daug beprasmiškai siūbuojančio sūraus, šalto vandens.
Gydytojai sako, jog tai kartų problema. Vienos kartos žiūrėdamos į jūrą mato Dievą, kitos girdi simfoninę muziką, Bacho fugas, dar kitos regi moterį, Afroditę, begalybę, amžinybę, nirvaną ir kitokį poetinį šlamštą. Karta, į šį pasaulį išstumta apytikriai septintajame dešimtmetyje, nors laikas ir neturi ypatingos reikšmės, nemato nė velnio. Aš priklausau šiai kartai. Kartai, kuri neturi jokių ypatingų požymių, kartai, kuri beveik be savybių. Kartai, kuri pavėlavo tapti hipiais, kuriai „The Beatles“ muzika per saldi ir kuri jau buvo peraugusi persiimti pankų idėjomis, o „Sex Pistols“ jai tepriminė erzinantį triukšmą. Tiesa, nemaža šios kartos dalis virto miesčionimis, patikėjo „ABBA“ pasiūlytu gyvenimo modeliu, bet tai jau ne kartos požymis, tai paprasčiausia statistika, kurios neįstengė sugriauti nei „AC/DC“ pjūklai, nei Johno Lenono kraujas. Mane domina karta, kuri beveik neturi „savo“ muzikos, savo stabų, jokio supratimo apie tėvynę, istoriją, meilę, pinigus, šeimą, atsakomybę.<…> Tiesą sakant, man nusispjauti, kas yra mano karta. Gali būti, kad jos apskritai nėra, ir jokia sumauta jūra negali būti katalizatoriumi jai išryškinti. Bet aš tai prakeiktai kartai priklausau, ir niekas manęs negalėtų įtikinti, jog esu toks vienas, unikalus ir nepakartojamas. Priklausau labiausiai rusintai, labiausiai mulkintai, labiausiai ateizmu maitintai, naiviausiai ir kartu – niekuo netikinčiai kartai.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1.  
    1. Kodėl Maironio eilėraščio lyrinis subjektas ir S. Parulskio romano pasakotojas eina prie jūros? Kokių minčių ji sukelia?
    2. Kaip vaizduojama jūra? Ar su ja siejamas koks nors simbolinis turinys?
    3. Koks lyrinio subjekto ir pasakotojo santykis su savimi ir su kitais?
    4. Kodėl Maironio eilėraščio lyrinis subjektas jūroje gali atpažinti trūkstamą draugą, o S. Parulskio romano pasakotojas susierzina negalėdamas įžiūrėti jūroje nieko ypatingesnio ir ima pasakoti apie savo kartą?
    5. Kas ironizuojama S. Parulskio romano ištraukoje?
    6. Įvertinkite abu tekstus remdamiesi aptartais modernizmo literatūros bruožais.
Please wait