Keturvėjininkai (14.7 tema)

Apie 1920 m. Kaunè, Maironio g. 33, dažniausiai pirmadienio vakarais rinkdavosi nedidelė jaunų žmonių grupė ir skaitydavo savo kūrybą, dalydavosi skaitomomis knygomis, jas analizuodavo ir kritikuodavo. Jaunuoliai vadino save „broliais“, sambūrius „paldieninkais“, o literatūros istorijoje jie žinomi kaip keturvėjininkai. Garsiausi iš jų – Kazys Binkis, Petras Tarulis, Juozas Žlabys-Žengė, Salys Šemerys, Juozas Tysliava, Teofilis Tilvytis ir kt. Buto šeimininkas ir sambūrių įkvėpėjas poetas K. Binkis, kupinas vilčių sujudinti Lietuvõs kultūrinį gyvenimą, jaunuosius literatus stengėsi supažindinti su užsienio literatūros naujovėmis ir paskatinti juos ieškoti originalių raiškos formų, kaip teigia J. Žlabys-Žengė, kvietė „sutalaškuoti pažaliavusią nuo sustingimo ir apsivėlusią nuo ramumo literatūros balą“. Greitai bendraminčių siekiai išsirutuliojo į naują literatūros srovę, kuri tapo Lietuvojè triukšmingiausiu ir garsiausiu modernumo reiškiniu. Paveikti rusų ir vokiečių avangardinio meno estetikos, „paldieninkų“ dalyviai žengė futuristų ir ekspresionistų keliais. Savo poziciją jie išreiškė 1922 m. simboliškai vasario 16 d. išleistame aštuonių puslapių vienkartiniame leidinyje „Keturių vėjų pranašas“, kuriame pagal vakarietiškąją tradiciją išspausdino manifestą:

Deja, žadėtasis ir lauktasis „Keturių vėjų“ žurnalas pasirodė tik po dvejų metų. Jis irgi tapo kultūros įvykiu, sukėlė prieštaringą visuomenės reakciją: vieniems buvo įdomu susipažinti su keturvėjininkų literatūriniais eksperimentais, kitus pribloškė drastiškas kalbėjimo tonas. Pirmuose žurnalo puslapiuose buvo įdėtas antrasis manifestas „Žengte marš!“. Jame keturvėjininkai pateikė platesnę savo kūrybinių siekių programą, pavadintą „Mūsų laboratorija“.

MŪSŲ LABORATORIJA

Mes gi turime žodį. Pirma viso ko stengiamės pažinti jį. O paskui prantame iš jo daryti naujas brangenybes.

Pirmas mūsų rūpestis – auklėti mūsų pačių jėgas. Nes mes žinome, kad taip vadinamas įkvėpimas yra tik senas, menininkams kenksmingas prietaras, kuris dar lig šiol kitų mokslo ir kasdienio gyvenimo prietarų tarpe užsiliko. Todėl nepasitikim pripuolamu įkvėpimu, bet stengiamės geležinės valios pagalba išmokti laisvai valdyti žodį ir nuodugniai pažinti pamatus bei taisykles, kurios jį tvarko.

Kaip kalvis padrikos formos geležies gabalą, mes imame žalią žodžio medžiagą ir kietai kaustysime iš jos savo naujus dirbinius ir stengsimės, kad nei vienas žodis iš jų neiškristų!

Ir tik savo jėgomis pasitikėdami, eisime senuosius meno stuobrius laužti.

Darbą pradedame iš pat pamatų. Liaudies kūrinių primitingas prastumas tai ir yra tas sveikasis grūdas, iš kurio mes ugdysime ateities meną.

Trumpai gyvavo Lietuvoje knygose rašomas žodžio menas. Pabrėžiam, kad skiriam žmonių žodžio meną, kuris mus moko ir mokys, ir literatų kūrybą. Taigi ši, dažnai padrika, „kūryba“ – atšipadantės saldžiosios tėvynės meilės, paviršutinių liaudies motyvų pamėgdžiojimų ir paskutiniu metu žvaigždapalaikių simbolizmo bei aukštastiebio estetizmo atmieša, – jau suspėjo surūginti tam tikras žodžių grupes. Todėl mūsų žodynas griežtai nuo tų palaikų valomas.

Šalin saldūs, tarp poetų lūpų nudilę, posmai!

Šalin gražumynai!

Šypsodamies savo plačiais padais mindome poetinio darželio gėlynus! Praveriam smulkiai dabintus jo vartelius ir žengiam į lauką, kur žmonės ir mėšlą verčia, ir stato aukštus bokštus.

Pasirodžius „Keturių vėjų pranašui“ išvadinti pamišėliais, antrajame manifeste keturvėjininkai drąsiai pabrėžė nebijantys būti smerkiami, netgi atvirkščiai – džiaugiasi priešininkų puolami, nes tai rodo pasirinkto kelio tikrumą. Po gana įspūdingo pirmojo „Keturių vėjų“ numerio vėliau su ilgomis pertraukomis pasirodė dar trys. Per tą laikotarpį Kaũno universitete keturvėjininkams buvo surengtas teismas, kuris virto dar vienu sensacingu kultūros įvykiu. Teismui pirmininkavo prof. Mykolas Biržiška, jo nariai buvo doc. Vladas Dubas ir doc. Pranas Augustaitis, ekspertai – Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Krėvė, Balys Sruoga ir kt. Išklausę kaltinimus, ir Jonui Petrėnui pasakius ginamąją kalbą, keturvėjininkai demonstratyviai išėjo iš salės, juos palydėjo ovacijos. Teismui liko paskelbti nuosprendį:

Paprakaitavęs teismas pripažino ir K. V. girtinas pastangas kurti gyvai grožinei literatūrai, nesuvaržytai bet kuriom tradicijom, kovoti su pasenusiu šablonu, pažymėjo K. V. temperamentingumą ginant savo pažiūras ir gaivinančią įtaką poezijai. Bet K. Vėjų atstovo reikalavimus pildydamas teismas nuteisė K. V. „iki gyvos galvos sunkiems literatūros darbams“. Po 20 metų duodama teisės apeliuoti į kitos kartos tokį pat teismą.

Teismo procesas šmaikščiai buvo aprašytas 1928 m. išleistame ketvirtajame – „jubiliejiniame“ – „Keturių vėjų“ numeryje. Daugiau žurnalas nebuvo leidžiamas, nes keturvėjininkų sąjūdis iširo.

Perskaitykite ir aptarkite kelis keturvėjininkų eilėraščius.

Salys Šemerys

LITANIJA

Žeme, skaistėk!
​Pasauli, tapk grynas!
​Ech,
​Visas žemynas,
​Kuris kraujuose išsitrinko,
​Rengiasi kitais marškiniais.
​Žeme, kuri netekai savo tinko,
​Remontuokis!
​Pasauli, kilstantis vaiduokli,
​Laikais pasipuošk žvainiais!
​Žeme, lėk laimės luotu!
​Pasauli, godumo nukryžiuotas,
​Palaidotas pavydo karste,
​Prisikelk iš numirėlių sveikas ir pagijęs!
​Žeme, kurios krūtinę keršto kalavijas
​Tūkstantį kartų išvarstė,
​Savo kryžium dabinkis!
​Pasauli, rūsiuose spekuliantų varomas,
​Pasauli, pagieža pribrinkęs,
​Nusiplauk nuskriaustųjų ašaromis!
​Žeme, mūsų jūsų motina,
​Ar vis dar tavęs milijonų mėsos neprisotino?
​Pasauli, karo plakamas,
​Varvant tavo žaizdų kraujo latakams,
​Ar nežliumbsi, aušinamos audros prašydams?
​Žeme, granatų tašoma,
​Pasigailėk mūs, tavęs prašome!
​Pasauli, mūsų prieglaudos bokšte,
​Kad apgintum mus, trokštame!
​Žeme, gyvatos kauke,
​Užtark mus, tavęs šaukiamės!
​Iš granatų arimų,
​Nykstant nakties skydams,
​Pasauli, sutraukyk grandines,
​Kuriomis esi pririštas prie ydų stulpo,
​Ir padaryk, kad nenurimtų,
​Kurie dar nenurimo.
​Nes
​Visus tavo syvus
​Iščiulpęs
Klaikumo siaubas​
​Mus vos gyvus
​Laiko apgaubęs!
​Žeme, apsižemiuok nauja žeme,
​Už save smarkesne!
​Pasauli,
​Kurs save iš savęs išsirauni,
​Būk grynas!
​Žeme, skaistėk!
​Ir į nutiestas rimties turbinas
​​Lėk!

Kazys Binkis

VOKIŠKAS PAVASARIS

Berlynas aukštyn kojom drybso.
​O mėnuo, senas idiotas,
​Elektros viela pažabotas,
​Šypso.
​Gatvėse medžiai apkarpyti
​Nežino, ar jiems sprogt, ar ne...
​Tiktai už lango vazone,
​Svaigių skanių kvapų pilni
​Narcizai pradeda šaipytis,
​Lyg vaikas alkanas sapne.
​Žvėryne miega krokodilai,
Liūtai, beždžionės ir gyvatės.​
​Šalia Žvėryno savo viloj
​Jau rengias gult aristokratės:
​Juk metas jau – nakties antra.
​Tramvajai ir automobiliai,
​Pabaigę gatvėse kadrilį,
​Senai po urvus išsislapstė,
​Pralenkdami kuris katrą.
​Jau vietoms merkias elektra.
​Pakilo mėnuo dar aukščiau.
​Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų,
​Pakreipęs savo snukį plokštų,
​Jis išsižiojo dar plačiau
​Ir atsiduso. Pūstelėjo.
​Ir šiltos srovės minkšto vėjo
​Užliejo knarkiantį Berlyną.
​Mėgino mėnuo kopti į Žvėryną,
​Bet staiga pro stiklus pamatęs,
​Kaip rėdosi aristokratės,
​Paraudo senis ir už bokštų
​Užrito savo veidą plokštų.

Eilėraštis pradedamas perdėm šiurkščia šnekamąja fraze, sutrikdančia prie švelnaus romantinio stiliaus pripratusį skaitytoją. Šį šokiravimo įspūdį dar labiau sustiprina antra ir trečia eilutės, nuvainikuojančios tradicinėje literatūroje paslapties gaubiamą nakties šviesulį. Eilėraščio erdvė pabrėžtinai miestiška, šiuolaikiška (Berlýnas, elektros vielos, gatvė, tramvajai). Ji savotiškai nužmoginta: veikia mėnuo, medžiai, žvėrys, „tramvajai ir automobiliai“, o žmonės – tik stebėjimo objektas, reikalingas palyginimui. Galima justi ir tam tikrą priešpriešą tarp gamtos (pavasaris!) ir miesto, kuris gamtą pažaboja, įkalina: „gatvėse medžiai apkarpyti“, kvepiantys narcizai – už stiklo, žvėrys uždaryti Žvėryne. Kalbėtojas į šį miesto peizažą žvelgia ironiškai: kvailai atrodo tarp vielų ir bokštų susinarpliojęs mėnuo, dviprasmiškai šaiposi narcizai, o šalia Žvėryno „besirėdančios“ aristokratės rimuojamos su gyvatėmis. Nužmoginto miesto tema, ironiškų ir patetiškų įvaizdžių kaita (knarkiantis Berlynas – alkanas vaikas) yra būdinga ekspresionizmui.

Kazys Binkis

***

Salem Aleikum!
​Jaunieji, į gatvę,
​Į laisvę alėjų!
​Mes frontą plakatais nuklokim,
​O po plakatais krūtinėj
​Kad kraujas plaktų.
​O ant plakatų kad –
​Salem Aleikum!
​Gana sacharininti širdis
​Ir į skaudžiamas vietas
​Kompromisų kloti kompresus.
​Kam širdis susirietus,
​Dvasia kam padvėsus, –
​Tam į krūtinę teįrita
​Nors bosą spirito –
​Vis tiek nebepadėsi.
​Ir ne taip, kad po vieną,
​Galvomis žiauninti sieną
​Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti, –
​Bet urmu visi,
​Ir du su puse milijono
​Pratarkim kiek galint aiškiau,
​Kaip ragas maždaug Jerichono:
​Salem Aleikum!