Žodynėlis

Aforizmas – trumpas įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią mintį.

Akròstichas – eiliuotas kūrinys, kurio eilučių pradinės (viena arba kelios pirmosios) raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį; tokiu būdu į eiliuotą kūrinį įkomponuotas žodis ar posakis.

Alegòrija – vienas iš reikšmės perkėlimo būdų, kai abstrakčios sąvokos (laisvė, mirtis, viltis, priespauda ir kt.) reiškiamos atskiru žodžiu, pasakymu ar konkrečiu vaizdu. Alegoriniai gali būti tam tikrų žanrų (pvz., pasakėčios) veikėjai, epizodai, siužetai ar ištisi literatūros kūriniai.

Aliterãcija – tikslingas tų pačių ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas grožinio kūrinio eilutėse, frazėse, strofose.

Aliùzija – stilistinė priemonė – posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (istorinį, mitologinį, literatūrinį veikėją, įvykį, vaizdinį) ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais.

Altruizmas – nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove ir pasiryžimas dėl kitų paaukoti savo interesus.

Anãlai – pamečiui suregistruotų istorinių įvykių aprašas.

Analitinis – taikantis analizę. 

Anãlizė – išsamus ko nors nagrinėjimas.

Angažúotas – susijęs su kuo nors, kam nors įsipareigojęs.

Antitèzė – stilistinė figūra, kai loginiam ar emociniam įspūdžiui sustiprinti gretinamos priešingos, bet prasme susijusios mintys ar vaizdai.

Antonimas – priešingos reikšmės žodis.

Apãtija – abejingumas, nejautrumas, interesų stoka.

Apýsaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp apsakymo ir romano. Kitaip nei apsakyme, apysakoje vaizduojama daugiau įvykių, platesnė veiksmo erdvė, gali būti ne vienas pagrindinis veikėjas. Nuo romano apysaka skiriasi tuo, kad joje paprastai tik viena siužetinė linija.

Apsãkymas – nedidelės apimties prozos kūrinys, kuriame dažniausiai vaizduojamas vienas įvykis, itin svarbus pagrindiniam veikėjui. Apsakymo veiksmas vyksta nedidelėje erdvėje, trunka neilgai, jame dalyvauja nedaug veikėjų.

Apšvietà, arba Šviečiamàsis ámžius, – XVII–XVIII a. Europos kultūrinio sąjūdžio laikotarpis, kai daugelis intelektualų kvietė atmesti prietarus, senuosius tikėjimus, daug valstybės ir Bažnyčios primestų suvaržymų, pertvarkyti visuomenę remiantis moksliniu pažinimu, kritine reiškinių analize, apsikeičiant idėjomis. Svarbiausias bruožas – proto galios išaukštinimas.

Archaizmas – pasenęs žodis, gramatinė forma arba sintaksinė konstrukcija.

Arlekinas – tradicinis italų komedijos dell’arte veikėjas.

Asketizmas – įvairių religijų skelbiamas aukojimasis, geidulių ir kūno malonumų išsižadėjimas dėl dorovinio arba religinio idealo. Askètiškas – atsisakantis malonumų, griežtas sau, santūrus.

Askèzė – atšiauri, griežta gyvensena (atsisakymas kūniškų malonumų, pasninkavimas, šiurkščių drabužių dėvėjimas, plakimasis), atitinkanti asketizmo reikalavimus.

Asonánsas – sąskambis; tikslingas tų pačių ar panašių balsių kartojimas grožinio kūrinio eilutėse, frazėse, strofose.

Atómazga – paskutinis pasakojimo tarpsnis, einantis po kulminacijos. Atomazga parodo, kaip išsisprendžia problema ar konfliktas, kokio atpildo sulaukia veikėjai, kur link pakrypsta jų likimai.

Autoanãlizė – savo veiksmų ir išgyvenimų nagrinėjimas.

Autonòmija – savivalda, savarankiškumas, teisė pačiam apsispręsti, tvarkytis.

Avangardizmas – XX a. literatūros ir meno srovė, kuriai būdinga novatoriškos tendencijos, ryšių su ankstesnėmis estetinėmis konvencijomis ir tradicijomis (ypač su realistinės kūrybos principais) neigimas.

Balãdė – poezijos žanras – trumpas eiliuotas lyrinis epinis istorinių ar liaudies padavimų motyvų kūrinys, vaizduojantis intriguojamus, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius, tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje.

Bestsèleris – perkamiausia knyga, leidžiama didžiausiais tiražais.

Budizmas – viena labiausiai paplitusių pasaulio religijų, daugiausia Azijoje, jos pradininku laikomas Buda.

Cenzūrà – spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir teorijos.

Dedikãcija – kūrinio pradžioje įrašyti autoriaus žodžiai, paaiškinantys, kam ar kieno atminimui autorius tą kūrinį skiria.

Dekadeñtas – dekadentizmo atstovas. Dekadentizmas – meno kryptis, kuriai būdingas priešiškumas klasikiniam humanistiniam, visų pirma realistiniam, menui; pesimizmo, kraštutinio individualizmo, misticizmo propagavimas.

Demagògija – apgaudinėjimas melagingais pažadais, meilikavimu, suktais išvedžiojimais ir sąmoningu faktų iškraipymu.

Deñdis – vyras, perdėtai paisantis savo išvaizdos ir bendravimo formalumų; dabita, puošeiva.

Dialògas – dviejų veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje.

Didãktinis – susijęs su mokymu, didaktika.

Disonánsas – nedarnus skambesys, nedarna.

Disputas – viešas mokslo, meno dalykų svarstymas.

Distichas – strofa, sudaryta iš dviejų vienodo arba skirtingo metro eilučių.

Doktrinà – tam tikros žinių srities (filosofijos, teologijos, politikos) pažiūrų visuma, būdinga kuriam nors mąstytojui, mokyklai; kartais teorija, mokslas, sistema, politinė programa.

Dramà – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Lyrika, Epas). Dramos veikalas skirtas vaidinti scenoje, jo veiksmas plėtojasi veikėjams kalbant ir veikiant. Dramos tekstą sudaro didesnės dalys – veiksmai, o šiuos – scenos. Nauja scena prasideda, kai pasikeičia veiksmo vieta arba veikėjai. Autoriaus pastabos išsakomos remarkomis. Pagrindiniai dramos žanrai: tragedija, komedija, drama. Dramai būdingas sudėtingas konfliktas ir prieštaringi veikėjų išgyvenimai.

Egzistencializmas – filosofijos kryptis, kurios objektas yra individo egzistencija.

Eilėdara – eiliuotos kalbos garsinė sandara, jos kūrimo taisyklės. Eiliuotos kalbos pagrindą sudaro metras.

Eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys. Dažniausiai eilėraštyje kalbama apie žmogaus mintis ir jausmus, kaip įprasta lyrikai, bet jis gali turėti ir epo bruožų – platesnių vaizdų, įvykių aprašymų, net siužetą. Eilėraščiui būdingas ritmas ir garsų sąskambiai, daug kitų meninės raiškos priemonių.

Ekskomunikúoti – pašalinti iš religinės bendruomenės, atskirti nuo Bažnyčios.

Ekspresionizmas – XX a. pr. literatūros ir meno srovė, daugiausia plitusi Vokietijoje. Tai įvairialypis reiškinys, vienijęs nevienodos estetikos, skirtingų politinių bei idėjinių pažiūrų kūrėjus, teigusius, kad meno pagrindinis tikslas – ne natūros ar socialinės realybės vaizdavimas, o kūrėjo idėjų, išgyvenimų, subjektyvių vizijų išraiška.

Ekstãzė – aukščiausio laipsnio susijaudinimo, jausmų pakilumo, džiugesio būsena, kuriai būdingas nekritiškas savęs ir ekstazės objekto vertinimas.

Elègija – poezijos žanras – eleginio disticho formos antikinės poezijos kūrinys ir iš jo susiformavęs vėlesnių laikų lyrinis eilėraštis, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio, susimąstymo nuotaikos.

Èpas, arba èpika, – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Lyrika, Drama). Epo pagrindas yra pasakojimas. Epiniai kūriniai rašomi proza arba eilėmis. Seniausias epo žanras yra herojinis epas, kitaip epinė poema. Pagrindiniai epinės prozos žanrai: romanas, apysaka, apsakymas, novelė. Epui taip pat priklauso pasakojamieji tautosakos žanrai: pasaka, sakmė, legenda, padavimas.

Enciklopedistas – visapusiškai išsilavinęs žmogus, susipažinęs su įvairiomis mokslo šakomis.

Epigrãfas – posakis, trumpa kito kūrinio ištrauka, pateikta prieš literatūrinį kūrinį arba jo dalį kaip įžanga, nusakanti temą ar pagrindinę mintį.

Epigramà – glaustas poezijos kūrinys apie konkretų objektą (daiktą, reiškinį, įvykį, asmens ar žmonių grupės savybę ar elgesį ir pan.), dažniausiai pagrįstas netikėta įžvalga arba sugretinimu; kai tas minties posūkis sąmojingas, epigrama įgyja komišką arba satyrinį pobūdį.

Epilògas – baigiamoji kūrinio dalis, kurioje informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius.

Epistòlinis – laiškų; laiškų formos, pvz., epistolinis romanas, epistolinė literatūra.

Epitãfija – poezijos kūrinys mirusiojo garbei.

Epitètas – vaizdingas asmens, daikto, reiškinio, veiksmo ypatybės nusakymas.

Esė – mokslo arba literatūros kritikos rašinys, straipsnis, kuriam būdinga kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas.

Etiùdas – nedidelis pagalbinis dailės kūrinys iš natūros; mokslo ar literatūros kritikos straipsnis, nepretenduojantis į išvadas; esė.

Eufemizmas – švelnesnis, neutralesnis žodis arba posakis, pavartotas vietoj nešvankaus, šiurkštaus ar bauginamo.

Ezòpinė kalbà – užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorinis kalbėjimas.

Fãbula – epinio ar dramos kūrinio įvykių, išdėstytų chronologine ir priežastine eile, visuma; sudaro siužeto pagrindą.

Faksimilė – tiksli spaudžiamoji ar fotografinė kopija.

Fársas – komedijos rūšis – mažareikšmiais kasdienybės konfliktais, situacijų komizmu, storžievišku juoku, bufonada pagrįstas draminis kūrinys arba vaidinimas; ypač būdingas Viduramžių prancūzų literatūrai ir teatrui.

Fatalizmas – filosofinė ir religinė pažiūra, aiškinanti, kad viskas pasaulyje yra iš anksto nulemta antgamtinių jėgų.

Feljetònas – gyvai ir sąmojingai parašytas aktualus straipsnis, išjuokiantis trūkumus.

Fònika – poetinės kalbos garsyno savybės ir jas tirianti poetikos šaka.

Frontispisas – knygos lapas su piešiniu arba raižiniu, įdėtas prieš antraštinį lapą. Frontispisas išreiškia knygos idėją, gali būti autoriaus arba asmens, kuriam skirta knyga, portretas.

Fundãtorius – įsteigėjas, įkūrėjas; dovanotojas.

Fundúoti – statyti, steigti ką nors savo lėšomis visuomenei naudotis.

Galèrija – teatro žiūrovų salės viršutinis aukštas.

Genèzė – ko nors atsiradimo ir plėtotės būdas; kilmė; visuma aplinkybių ir priežasčių, lėmusių ko nors atsiradimą ir plėtotę.

Grotèskinis, grotèskas – meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu.

Hegzãmetras – antikinės eilėdaros metras – šešiapėdė spondėjų ir daktilių (priešpaskutinė pėda visada daktilis) eilutė su 1 (trečiojoje pėdoje) arba 2 (antrojoje ir ketvirtojoje pėdoje) cezūromis; naujųjų laikų eilėdaroje hegzametro eilutę sudaro 6 kirčiuoti skiemenys (pirmasis eilutės skiemuo visada kirčiuotas), tarp kurių būna po 1 arba 2 nekirčiuotus.

Hipèrbolė – semantinė figūra, nepaprastas vaizduojamo daikto, reiškinio savybių padidinimas, perdėjimas.

Heliocentrinis – laikantis Saulę pasaulio (visatos) centru.

Hermètiškas – sandarus, nepraleidžiantis dujų, skysčių, dulkių.

Holokáustas – genocidas, žmonių naikinimas, masinės žudynės.

Idilė – nedidelis lyrinio aprašomojo pobūdžio, giedros nuotaikos kūrinys, idealizuojantis kaimo buitį, gamtą, meilę.

Ìktas (lot. ictus – smūgis, kirtis) – antikinės eilėdaros elementas – metrinis kirtis, kurį turi stiprusis (paprastai ilgas) pėdos skiemuo ir kuris gali nesutapti su natūraliu žodžio kirčiu.

Imatrikuliúoti, imatrikuliãcija – įrašymas į universiteto studentų sąrašą.

Imitãcija – sekimas, mėgdžiojimas.

Imperatỹvas – liepimas, reikalavimas.

Improvizãcija – eilėraščio, muzikos kūrimas be išankstinio pasirengimo; kartu kuriama ir atliekama.

Indulgeñcija – nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo Katalikų bažnyčia už nuopelnus arba už pinigus.

Inèrtiškas – neveiklus, sustingęs.

Intrigà – sudėtinga, paini įvykių grandinė literatūros kūrinyje, dažniausiai įžiebianti atkaklią veikėjų tarpusavio kovą.

Iracionalùs – protu nesuvokiamas, neišreiškiamas logikos sąvokomis.

Irònija – komizmo forma, paslėpta pajuoka, kai posakio reikšmė priešinga tiesioginei. Šnekamojoje kalboje ironiją išduoda intonacija, rašomojoje – žodžių rašymas kabutėse ar daugtaškis sakinio gale. Ironiškas pasakojimas parodo pasaulio prieštaringumą. Autoironija – kritiškas požiūris į save, pasijuokimas iš savęs.

Įvaizdis – įsivaizduojamas, vaizdu įkūnytas dalykas, nusakomas žodžiu, jungiančiu vaizdo konkretumą ir abstrakčią reikšmę.

Kataklizmas – didelė nelaimė, staigus pasikeitimas.

Klasicizmas – literatūros ir meno kryptis, kurios estetiką ir stilių lėmė sąmoninga orientacija į Antikos pavyzdžius, laikytus grožio ir harmonijos etalonu.

Kãtarsis – dvasinis apsivalymas, stiprių jausmų išlaisvinimas, įtampos atpalaidavimas dėl stipraus, ypač meno kūrinio sukelto, išgyvenimo.

Katekizmas – glaustas krikščionių tikybos pagrindų išdėstymas; knyga, kurioje glaustai išdėstyti krikščionių tikybos pagrindai.

Kliẽrikas – katalikų dvasininkų mokyklos arba vienuolyno auklėtinis.

Kolizija – priešingų interesų, siekių, nuomonių, jausmų susidūrimas; konfliktas.

Komèdija – vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų. Komedijoje juokingai vaizduojamos žmonių ir visuomenės ydos, smerktini papročiai.

Komèdija del árte – kaukių komedija, XVI–XVII a. paplitusi italų liaudies teatro komedijos rūšis; jos atlikėjai improvizuodavo pagal tradicinius siužeto metmenis, vaidinimuose kartojosi tie patys veikėjai (Arlekinas, Kolombina, Pantalonė, Daktaras); būdinga bufonada, liaudiškas sąmojis, tarmiška kalba.

Kompozicija – meno kūrinio elementų išdėstymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma.

Kompromisas – priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas, pasiektas abipusėmis nuolaidomis.

Konfliktas – nesuderinamų vertybių susidūrimas, dėl kurio kyla veikėjų tarpusavio nesutarimai ir kova arba vieno veikėjo vidiniai prieštaravimai (vidinis konfliktas).

Kontèkstas – kokio nors fakto, įvykio, reiškinio aplinkybės. Literatūros kūrinio kontekstas – tai istorinės, kultūrinės, socialinės ir kitos jo radimosi ir interpretavimo aplinkybės.

Kulminãcija – pagrindinis pasakojimo įvykis, kai pasiekiama didžiausia įtampa ir įvyksta lūžis – esminis pokytis, lemiantis visos istorijos pabaigą.

Leitmotỹvas – turinio arba stiliaus elementas, pasikartojantis per visą kūrinį ir įgyjantis ypatingą reikšmę.

Leksikogrãfija – mokslo šaka, apimanti žodynų kūrimo praktiką ir teoriją.

Litòtė – perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys, kuriuo sumažinamos vaizduojamo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės.

Lỹrika – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Epas, Drama). Lyrikoje eiliuota kalba perteikiami žmogaus išgyvenimai ir mintys. Nuo epo lyriką skiria tai, kad joje nėra pasakotojo ir savarankiškų veikėjų, tik lyrinis subjektas – „aš“, kurio vardu kalbama.

Lỹrinis subjèktas, arba eilėraščio kal̃bantysis, lỹrinis „àš“, – lyriniame kūrinyje išsisakantis abstraktus asmuo, netapatintinas su autoriumi. Epiniame kūrinyje lyrinį su bjektą atitinka pasakotojas.

Makaronýbė, makaronizmas – svetimos kalbos žodis arba posakis, vartojamas nepakeista forma, mechaniškai.

Mãksima – elgesio taisyklė, principas; trumpas posakis, reiškiantis apibendrintą filosofinę, etinę mintį; sentencija, aforizmas.

Manifèstas – politinės partijos, visuomeninės organizacijos programinis kreipimasis.

Marionètė – valdoma teatro lėlė; perkeltinė reikšmė – asmuo, valstybė, klusniai vykdantys kitų valią.

Mecenãtas – turtingas mokslo ir meno globėjas.

Meditãcija – apmąstymas, pasinėrimas į savo mintis, didelio susikaupimo būsena.

Memuaristika – kurio nors laikotarpio, šalies memuarinių kūrinių visuma.

Mentalitètas – individui arba žmonių grupei būdinga galvosena, mąstymo, suvokimo būdas.

Metãfora – vaizdingas paslėptas palyginimas siejant skirtingus, bet turinčius panašių savybių dalykus.

Metonimija – perkeltinės reikšmės pasakymas – vienos sąvokos pakeitimas kita, pagrįstas tuo, kad tomis sąvokomis nusakomi objektai yra iš esmės susiję vienas su kitu kaip dalis ir visuma, priežastis ir padarinys, vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje vykęs įvykis ir pan.

Miriãdai – nesuskaitoma daugybė.

Mistèrija – dramos žanras – Viduramžių ir Renesanso laikotarpio (XIV–XVI a.) religinės tematikos (dažniausiai biblinių siužetų) drama, vaidinama per šventes turgaus aikštėse.

Mitas – kolektyvinės kūrybos pasakojimas apie praeitį, simboliškai paaiškinantis įvairių reiškinių kilmę ir prasmę, per kurį atsiskleidžia bendruomenės požiūris į pasaulį ir save. Ilgainiui mitai virto sakmėmis, jų pėdsakų yra pasakose, kituose tautosakos žanruose. Mitų visuma ir juos tiriantis mokslas vadinamas mitològija.

Mizanscenà (pranc. mise en scène – pastatymas scenoje) – vaidinančių aktorių išsidėstymas.

Modernizmas – XIX a. pab. – XX a. sąjūdis dailėje, architektūroje, literatūroje, muzikoje, kuriam būdinga naujumo ir originalumo siekis, tradicijų neigimas, naujoviška stilistika, meno sričių ir rūšių specifikos paieškos. Akcentuota individualus braižas, dėmesys autonominei meno formai, neigta tikrovės vaizdavimo funkcija. Subjektyviais raiškos būdais stengtasi perteikti pakitusio pasaulio žmogaus egzistencijos problemas.

Monològas – grožinio literatūros kūrinio (ypač dramos) veikėjo kalba, neįeinanti į dialogą.

Moralistas – mėgėjas pamokslauti, skelbti griežtą dorovingumą.

Motỹvas – kūrinyje pasikartojanti temos dalis.

Novãtorius – naujų, pažangių mokslo, meno, technikos, gamybos idėjų arba metodų kūrėjas.

Novèlė (it. novella – naujiena) – grožinės literatūros žanras – trumpas vientiso konflikto, intriguojančio turinio prozos kūrinys.

Òdė – lyrikos žanras – iškilmingas, patetiškas eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė etinė arba politinė idėja.

Oponeñtas – ginče dalyvaujantis priešininkas.

Pacifizmas – taikos siekimas, nepritarimas karui.

Pakartójimas – sintaksinė figūra, atskirų žodžių, junginių ar sakinių kartojimas siekiant pabrėžti kokį nors išgyvenimą, paryškinti būseną, įtvirtinti mintį.

Palýginimas – vaizdingas dviejų daiktų ar reiškinių sugretinimas remiantis panašumu, tam tikrais bendrais bruožais.

Panegirika – eilėraštis arba prozos kūrinys, perdėtai aukštinantis kokio nors asmens nuopelnus.

Panegirinis – perdėtai ką nors šlovinantis.

Pantagriuelizmas – prasčiokiškas, ciniškas humoras; pagal prancūzų rašytojo F. Rablė veikalo „Gargantiua ir Pantagriuelis“ herojaus vardą.

Panteizmas – filosofinė religinė koncepcija, neigianti Dievą kaip asmenį, tapatinanti jį su gamta.

Pantomimà – vaidinimas be žodžių, pagrįstas plastiniais kūno judesiais ir mimika; dažnai turi dramos ir muzikinio spektaklio elementų.

Paradoksalùs – netikėtas teiginys, tarsi prieštaraujantis įprastinei logikai.

Paradòksas – netikėtas teiginys, tarsi prieštaraujantis įprastinei logikai.

Parafrãzė – frazės, posakio arba didesnio teksto prasmės nusakymas kitais žodžiais; grožinės literatūros kūrino perdirbinys, pagrindinių motyvų perteikimas kita forma, atpasakojimas.

Paralelizmas – sintaksinė figūra, dviejų dalykų (pavyzdžiui, žmogaus ir gamtos) sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant.

Paròdija – stilizacijos atmaina, pajuokiamojo pobūdžio kūrinys, kuriame karikatūriškai mėgdžiojamas svetimas stilius.

Partitūrà – visų daugiabalsio muzikos kūrinio melodinių linijų natos, kuriose tuo pačiu metu skambančių garsų ženklai surašyti vienoje vertikalėje.

Pãsakojimas – tikrų ar pramanytų tarpusavyje susijusių įvykių perteikimas raštu arba žodžiu tam tikra seka, nebūtinai laiko nuoseklumu. Pasakojimai skirstomi įvairiai: pagal išraiškos būdą – proziniai, eiliuoti, draminio dialogo; pagal tematiką – labiau išmone grįsti literatūriniai ir labiau faktais grįsti publicistiniai, eseistiniai.

Pãsakotojas – pasakojantis istoriją abstraktus asmuo, netapatintinas su autoriumi. Į įvykius ir veikėjus iš šalies žvelgiantis pasakotojas kalba trečiuoju asmeniu, bet pasakoti pirmuoju asmeniu gali ir veiksme dalyvaujantis kūrinio veikėjas.

Paskvilis – nedidelis plūstamasis rašinys, kuriame piktai išjuokiamas, niekinamas, šmeižiamas kuris nors visuomenės veikėjas arba veikėjų grupė.

Pastorãlė – Viduramžių ir XVI–XVII a. Baroko epochų literatūros žanras – poema arba eiliuota drama, idealizuotai vaizduojanti piemenų, kurie elgiasi kaip galantiški dvariškiai, meilę.

Personifikãcija, arba įãsmeninimas, – semantinė figūra, žmogaus savybių ir gebėjimų suteikimas gyvūnams, negyviems daiktams, gamtos reiškiniams ar abstraktiems dalykams.

Piligrimas – keliaujantis maldininkas, šventų vietų lankytojas.

Poemà – epo žanras, ilgas eiliuotas pasakojimas su aiškiu siužetu ir daugeliu veikėjų, savo turiniu artimas prozai. Bet yra ir ilgus eilėraščius primenančių lyrinių poemų, taip pat dialogu parašytų draminių poemų. Šiuolaikinėje poemoje susipina epo, lyrikos ir dramos bruožai.

Poèzija – eiliuota kalba parašyti lyriniai, epiniai ar draminiai kūriniai.

Polèminis, polèmika – ginčas dėl skirtingų nuomonių. Poleminiu kūriniu gali būti atsiliepiama į nepageidautinus visuomenės raidos poslinkius, į paplitusius neigiamus reiškinius.

Põsmas, arba strofà, – pasikartojantis dviejų ar daugiau poezijos eilučių derinys, kuriam būdinga metro, intonacijos ir minties vienovė.

Postilė – populiarus Biblijos temų išdėstymas atskirais klausimais; pamokslų rinkinys Biblijos temomis (ypač buvo paplitęs reformacijos laikotarpiu).

Pozityvizmas – 1. XIX a. filosofijos kryptis, teigianti, kad filosofija, kaip mokslas, turi remtis tiksliaisiais tyrimo metodais, atsisakyti bet kokios metafizikos. 2. Lenkijoje – po 1863 m. kilęs visuomeninis ir literatūrinis sąjūdis, kaip reakcija į idealistinį romantizmą.

Prakticizmas – reiškinių, pažiūrų vertinimas jų praktinio panaudojimo požiūriu.

Preromántinis, preromantizmas – XVIII a. II pusės – XIX a. pr. Europos kultūros tendencijos, reiškusios priešiškumą klasicizmui, sudariusios sąlygas romantizmui atsirasti.

Protestantizmas – viena pagrindinių krikščionybės krypčių; bendras tikybų ir sektų, atsiradusių per reformaciją (XVI a.), pavadinimas.

Provincializmas – pažiūrų atsilikimas, siaurumas; tarmybė.

Prozà – neeiliuotų grožinės literatūros kūrinių visuma; neeiliuota kalba.

Prozaizmas – prozai būdingas žodis, posakis, pavartotas poetiškame kontekste.

Psálmė – biblinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkos arba šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys.

Publicistika – aktualios politinės, ekonominės, kultūrinės tematikos kūriniai, kuriais stengiamasi paveikti visuomenės pažiūras.

Puritõniškoji (visuomenė), puritõnas (angl. puritans < lot. purus – švarus) – griežtos gyvensenos, griežtų dorovės principų ir normų šalininkas.

Rafinúotas – įmantrus, dailus, rinktinis, ištobulintas.

Realistinė prozà – objektyviai vertinanti tikrovę proza.

Realizmas – meninio vaizdavimo būdas, grindžiamas realybės mėgdžiojimu, siekiu objektyviai ir nešališkai pavaizduoti tikrovę.

Reflèksija – gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize; mintis, kilusi pamąsčius.

Remárka – dramos veikale autoriaus pastaba aktoriui ar režisieriui.

Rėminė kompozicija – kūrinio elementų išdėstymas, kai pagrindinis pasakojimas pateikiamas ne tiesiog, o įterpiamas į tam tikrus rėmus – pasakotojo samprotavimus vienokia ar kitokia tema.

Retòrinis kláusimas – klausiamasis sakinys, nereikalaujantis atsakymo; klausimo forma pasakomas savaime suprantamas teiginys.

Retòrinis sušukimas – šaukiamasis sakinys, kuriuo itin emocingai išreiškiama mintis.

Rezignãcija – visiškas nuolankumas, pasidavimas likimui.

Rimas – eiliuotos kalbos garsų sąskambis, dažniausiai poetinio teksto eilučių pabaigoje.

Ritmas – sistemingas, tolygus panašių kalbos vienetų pasikartojimas. Poezijos eilutės ritmas yra metriškas.

Rokòkas (pranc. rococo < rocaille – kriauklė) – XVIII a. Prancūzı̇̀joje kilusi literatūros kryptis; būdinga formų lengvumas ir prašmatnumas, idiliški, galantiški, sentimentalūs motyvai.

Romãnas – epo žanras, didelės apimties prozos kūrinys, turintis išplėtotą siužetą ir daug veikėjų.

Románsas – Renesanso epochoje susiformavęs dainos žanras, XVIII–XIX a. išplitęs Europos literatūroje kaip trumpas jausmingas lyrinis eilėraštis.

Romantizmas – literatūros ir meno kryptis, susiformavusi XVIII a. pab. – XIX a. pr. kaip priešprieša klasicizmo normatyvinei tradicijai ir Šviečiamojo amžiaus idėjoms. Skatino kūryboje atmesti idealizavimo, harmonijos, racionalumo, tipiškumo ir tvarkos principus, pabrėžė asmenybės, subjektyvumo, iracionalumo, vaizduotės, jausmo reikšmę kūrybos procesui ir reiškinių vertinimui.

Sarkãzmas – pikta pašaipa, aštri ironija; kandi, pajuokiama pastaba.

Sarmãtai – iranėnų genčių, iš kurių save kildino lenkų šlėktos, pavadinimas.

Sarmãtija – buvęs poetinis Lénkijos pavadinimas (pagal legendą, bylojusią, kad lenkų bajorai kilę iš senovės sarmatų, arba sauromatų, tautos, gyvenusios tarp Volgos žemupio ir Dono).

Satyrà (lot. satira < satura – mišinys, kratinys) – 1. meninio vaizdavimo būdas – pajuokiamasis, demaskuojamasis neigiamų visuomenės gyvenimo reiškinių, žmonių ydų vaizdavimas, pagrįstas realių daiktų, reiškinių deformacija (grotesku, hiperbole); satyros, kitaip negu humoro, sukeliamas juokas yra piktas, negailestingas; 2. literatūros žanras – pajuokiamasis kūrinys.

Sąvadas – kas surašyta, sudėta vienoje vietoje, paėmus iš įvairių tekstų.

Schematizmas – 1. per didelis ko nors supaprastinimas, paviršutiniškas, formalus dalyko pavaizdavimas; 2. polinkis mąstyti pagal iš anksto susikurtas schemas.

Scholãstinis, scholãstika – dogmatiškas filosofavimas, rėmimasis vien autoritetais, formalūs, bergždi ieškojimai.

Sentimentalizmas – XVIII a. vid. – XIX a. pr. literatūros, dailės ir visuomeninės minties kryptis, kuri kilo kaip priešprieša švietimo racionalizmui ir klasicizmo poetikos kanonams, bet reiškė daugelį švietimo idėjų (priešiškumą absoliutizmui, luominiams prietarams); sentimentalizmas žmogaus esmės dominante laikė jausmus; kūriniuose vaizduojami daugiausia nekilmingųjų luomų žmonės, daug dėmesio skiriama jautrių, jausmingų individų psichologijai, žmogaus ir gamtos santykiams.

Sim̃bolis – sąlyginis žodis ar ženklas, kuriuo pakeičiamas reiškinio, sąvokos, daikto pavadinimas remiantis tam tikru panašumu.

Simbolizmas – XIX a. II pusės – XX a. pr. literatūros ir meno srovė, viena modernizmo krypčių. Simbolistai teigė už matomo pasaulio esant nematomą, paslaptingą, svarbesnę (realesnę) dvasinę tikrovę, pažįstamą tik intuicija, išreiškiamą tik simboline meno kalba.

Sinonimai – skirtingi žodžiai, turintys tą pačią arba artimą reikšmę.

Siužètas – priežasties ir padarinio ryšiais susijusių įvykių eiga epiniame ar draminiame kūrinyje. Kai įvykiai plėtojasi laiko nuoseklumu, siužetas sutampa su fabula.

Skepticizmas – kritiškumas, abejojimas kuo nors.

Slavizmas – žodis arba posakis, paimtas iš kurios nors slavų kalbos.

Sonètas – 4 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2 (dažniausiai bendrais) rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1 dvieilio (anglų sonetas).

Stenografistas – kas rašo stenografijos būdu. Stenogrãfija – greitraštis, sutartinių ženklų ir santrumpų sistema kalbėtojo kalbai greitai užrašyti.

Stilius – kalbos vartojimo būdas.

Stilizãcija – sekimas ar mėgdžiojimas, būdingų kūrinio stiliaus bruožų suteikimas kitam kūriniui.

Stoicistinė (filosofija), stoicizmas – antikinės filosofijos srovė, pagrindiniu tyrimo objektu laikiusi etiką, pagal kurią aukščiausias gėris esanti dora, suvokiama kaip gyvenimas, atitinkantis proto reikalavimus, laimės ir laisvės sąlyga – mokėjimas valdytis.

Stròfika – literatūros kūrinio arba kūrinių grupės strofų sistema.

Struktūrà – sandara, kūrinio dalių ir kitų elementų išsidėstymas bei tarpusavio ryšiai.

Surogãtas – dirbtinis kokio nors daikto pakaitalas.

Šáržas – satyrinis arba humoristinis žmogaus portretas.

Teocentrizmas – religinė pažiūra, laikanti Dievą aukščiausia ir vienintele vertybe, skatinanti žmogų visu gyvenimu ir veikla siekti nežemiškų tikslų.

Tèkstas – bet koks rišlus kalbos darinys, kurio turinys nusakomas žodžiais ir žodžių junginiais, vaizdais, lentelėmis ir kt. Rašytinis tekstas perteikiamas skaitytojui suprantamais ženklais.

Temà – tai, apie ką kalbama kūrinyje. Tikrovės aprašymuose tema dažnai sutampa su pagrindine mintimi. Literatūros kūriniuose tema ir pagrindinė mintis nesutampa. Nagrinėjamų temų visuma vadinama temãtika.

Totãlinis – pilnutinis, visa apimantis.

Totalitarizmas – autoritarinė valstybės forma: valstybė visiškai kontroliuoja socialinį, politinį, kultūrinį gyvenimą.

Tragèdija – vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų. Tragedijos branduolys – tragiškojo herojaus konfliktas su priešiškomis jėgomis ar aplinkybėmis. Kai situacija sudėtinga ir nevienareikšmiška, prieštaringų minčių apimtas herojus išgyvena vidinį konfliktą. Kova, pareikalavusi visų fizinių ir dvasinių jėgų įtampos, baigiasi herojaus žūtimi, bet žiūrovai po didžiulio jausmų sukrėtimo išgyvena kãtarsį – vidinį nuskaidrėjimą. Tragedijos žanras ir jo teoriniai pagrindai susiformavo senovės Graikijoje V–IV a. pr. Kr.

Tragikomèdija – dramos žanras, turintis tragedijos ir komedijos bruožų.

Traktãtas – mokslo veikalas, kuriame išsamiai nagrinėjamas koks nors klausimas, problema.

Tribūnas – žymus oratorius, kalbėtojas.

Utòpija – Tomo Moro (Thom More, 1478–1535) sugalvotas žodis (gr. ou topos – ne vieta, t. y. nesama vieta). Nuo tada nerealią, neįgyvendinamą svajonę pradėta vadinti utopija.

Užúomazga – pirminis veiksmo postūmis pasakojimo pradžioje, vaizduojamas iškart po ekspozicijos.

Veikėjas, arba personãžas, – literatūros kūrinyje veikiantis žmogus, gyvūnas ar fantastinė būtybė. Skiriami pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai. Pagrindinis veikėjas – išsamiausiai aprašomas literatūros kūrinio veikėjas, apie kurį sukasi visas veiksmas. Kai kurie pagrindiniai veikėjai vadinami herojais. Antraeilis veikėjas – vienas iš kūrinio veikėjų, vaizduojamų tik kai kuriuose epizoduose.

Veiksmas – vienas pagrindinių pasakojimo elementų, ypač svarbus epiniame ir draminiame kūrinyje. Veiksmo pasakojimą sudaro užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija ir atomazga. Šios dalys skirtinguose kūriniuose gali būti nevienodos apimties, bet eilės tvarka dažniausiai tokia pat; stambioji dramos veikalo dalis, skirstoma į scenas.

Verlibras – eiliavimo būdas be aiškaus metro.

Vidinis monològas – prozos kūrinio fragmentas, perteikiantis veikėjo mintis.

Vỹksmas – poetinio išgyvenimo raida, minčių ir jausmų pokyčiai lyriniame kūrinyje.

Žánras – meno kūrinių rūšis, turinti tam tikrų siužetinių, stilistinių, struktūrinių požymių.