Novelė „Metamorfozė“ (ištraukos) (17.2 tema)

Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu. Jis gulėjo lovoje ant kietos kaip šarvas nugaros ir, mažumą kilstelėjęs galvą, matė savo išgaubtą rudą pilvą, suskaidytą suragėjusių lankų, pridengtą vos besilaikančios antklodės. Daugybė, palyginti su visu kūnu, pasigailėtinai plonų kojų bejėgiškai kirbėjo jam prieš akis.

„Kas man atsitiko?“ – suko galvą jis. Tai juk visai ne sapnas. Jis savo kambaryje, pažįstamoje, kiek per mažoje žmogui kamaraitėje. Prie stalo, ant kurio paskleisti medžiagų kolekcijos pavyzdžiai, – Zamza buvo komivojažierius, – ant sienos kabo jo neseniai iš iliustruoto žurnalo iškirptas ir įstatytas į dailius paauksuotus rėmus paveikslas. Jame pavaizduota sėdinti dama su kailine kepure ir kailiniu boa. Pakėlusi sunkią kailinę movą, kurion ranka buvo sukišta beveik ligi alkūnės, ji tarsi sveikino žiūrovą.

Paskui Gregoro žvilgsnis nukrypo į langą, ir darganas oras – buvo girdėti, kaip lietaus lašai teška į stogo skardą, – jį galutinai nuliūdino.

„Gal man dar nusnūsti ir pamiršti visas tas kvailystes“, – pamanė jis, tačiau kaip tai padaryti: jis buvo įpratęs miegoti ant dešinio šono, o taip dabar neatsigulsi. Kad ir kiek blaškėsi, besistengdamas pasiversti ant dešinio šono, vis tiek tuojau atvirsdavo atgal. Gal šimtąsyk bandė, užsimerkęs, kad nematytų kirbančių kojų, ir liovėsi tik tada, kai šone pajuto ligi tol nepatirtą lengvą maudulį.

„Dieve, – galvojo jis, – kokį sunkų darbą aš išsirinkau! Per dienų dienas kelionėje. Nusiplūki daug labiau negu kontoroj, o kur dar kelionių nepatogumai, rūpestis nepavėluoti į traukinį, nereguliarus, prastas maistas, vis kiti žmonės, nė su vienu ilgiau nepabendrausi, nuoširdžiai neįsišnekėsi. Kad jį kur galas tokį gyvenimą!“ Pajuto, jog truputį panižo pilvas; pamažu aukštielninkas pasistūmėjo link lovos galo, kad būtų patogiau pakelti galvą; rado niežtimą vietą, nubertą mažais, baltais, nežinia iš kur atsiradusiais taškeliais; norėjo viena koja tą vietą apsičiupinėti, bet tuojau atitraukė, nes kai prisilietė, per visą kūną nuėjo šiurpuliai.

Vėl atsislinko į pirmesnę vietą. „Taip anksti keldamasis, – galvojo jis, – visai iškvaišti. Žmogui reikia išsimiegoti. Kiti komivojažieriai gyvena kaip haremo gražuolės. Kai aš, pavyzdžiui, prieš pietus grįžtu į viešbutį persirašyti užsakymų, tie ponai dar tiktai pusryčiauja. Jei aš taip pabandyčiau, šefas kaipmat išgrūstų iš darbo. Beje, ką gali žinoti, gal man tai būtų į naudą. Jeigu ne tėvai, jau seniai būčiau pats spjovęs į tą kontorą, nuėjęs pas šefą ir į akis išklojęs, ką apie jį manau. Nuo pulto būtų nusivertęs! Keistas įprotis atsisėsti ant pulto ir iš aukščiau kalbėtis su tarnautoju, o tas turi prie jo prisikišti, nes neprigirdi. Na, bet vilties dar yra; kai tiktai surinksiu tiek pinigų, kad galėčiau atiduoti tėvų skolą, – tai truks kokius penkerius šešerius metus, – būtinai taip padarysiu. O paskui pinigus kibirais semsiu. Bet dabar jau laikas keltis, nes traukinys išvažiuoja penktą.“

Pasižiūrėjo į žadintuvą, tiksintį ant komodos. „Viešpatie šventas!“ – persigando. Buvo pusė septynių, jau net po pusės, greit be penkiolikos, ir rodyklės ramiai sukosi toliau. Nejau žadintuvas neskambino? Iš lovos buvo matyti, kad jo nustatyta teisingai – ketvirtai valandai; be abejonės, žadintuvas skambėjo. Taip, bet kaip galėjo pramiegoti, jei nuo jo čirškimo net baldai dreba? Kas be ko, miegojo neramiai, bet, matyt, labai kietai. Tačiau dabar ką daryti? Kitas traukinys išeina septintą valandą; kad spėtum į jį, reikėtų beprotiškai skubėti, o kolekcija dar nesudėta, ir jis pats ne per geriausiai jaučiasi. Net jeigu ir spėtų į traukinį, vis tiek gautų nuo šefo pipirų, nes firmos pasiuntinys laukė prie penktos valandos traukinio ir apie jo prasižengimą seniai pranešė. Tai juk šefo šunelis, be stuburo ir galvos. O ką, jeigu apsiskelbtų sergąs? Būtų be galo nemalonu, ir gali pasirodyti įtartina, nes Gregoras per visus penkerius savo tarnybos metus dar nėsyk nesirgo. Šefas, be abejonės, ateitų su ligonių kasos gydytoju, apibertų priekaištais tėvus, kad užaugino tokį tinginį sūnų, ir nepriimtų jokio pasiteisinimo, remdamasis ligonių kasos gydytojo diagnoze, o tam visi žmonės sveikutėliai ir vengia darbo. Ir šiuo atveju turbūt neklystų? Gregoras iš tiesų jautėsi visiškai sveikas ir net labai norėjo valgyti, tik po tokio ilgo miego kažkodėl buvo apsnūdęs.

Kai jis visa tai karštligiškai svarstė, nesiryždamas lipti iš lovos, – laikrodis tuo metu kaip tik išmušė be penkiolikos septynias, – galvūgalyje pasigirdo atsargus beldimas į duris.

– Gregorai, – šūktelėjo motina, – jau be penkiolikos septynios. Ar tu neketinai važiuoti?

Koks švelnus balsas! Paskui Gregoras išsigando išgirdęs savo atsakymą. Balsas, be abejonės, buvo tas pats, bet sumišęs su nevalingu, tarsi iš apačios sklindančiu graudžiu piepsėjimu. Žodžiai tik iš pradžių atrodė aiškūs, o paskui tas piepsėjimas juos taip sudarkydavo, kad jau negalėdavai suprasti. Gregoras norėjo viską smulkiau paaiškinti, bet paskui tiek tepasakė:

– Taip, taip, mama, tuojau keliuosi!

Per medines duris motina, matyt, nesuprato, kad Gregoro balsas pasikeitęs, nes pasitenkino tokiu atsakymu ir nušlepsėjo šalin. Tačiau dabar jau kiti namiškiai atkreipė dėmesį, kad Gregoras kažkodėl dar namie, ir į kitas duris pabeldė tėvas, tiesa, nesmarkiai, bet kumščiu.

– Gregorai, Gregorai, – pašaukė jis, – kas čia dabar?

O po valandėlės darsyk paragino duslesniu balsu:

– Gregorai! Gregorai!

​Kitoje pusėje prie durų tyliai suaimanavo sesuo:

– Gregorai! Kas tau! Gal susirgai? Gal ko reikia?

– Aš jau einu, – atsakė į abi puses Gregoras, stengdamasis kuo aiškiau tarti ir daryti tarp žodžių ilgas pauzes, kad balsas nepasirodytų įtartinas. Ir tėvas grįžo prie pusryčių stalo, tik sesuo sušnibždėjo:

– Gregorai, atidaryk, maldauju tave.

Bet Gregoras nė nemanė atidaryti ir džiaugėsi, kad nepamiršo keliaujant išsiugdyto įpročio ir namuose nakčiai užsirakino abejas duris.

[Gregoro namuose apsilanko iš kontoros atsiųstas prokuristas ir teiraujasi, kodėl Gregoras neatvyko į darbą. Visi mano, kad Gregoras susirgęs, ir įkalbinėja jį atidaryti duris. Išgirdę jo balsą namiškiai ir prokuristas supranta, kad tai ne žmogaus balsas. Gregoras pats atrakina duris. Pamatę jį visi nustėra. Prokuristas pabėga.]

Tiktai temstant Gregoras pabudo iš slogaus, panašaus į alpulį miego. Jis, be abejonės, būtų ir pats pabudęs netrukus, nes buvo pakankamai pailsėjęs ir išsimiegojęs, tačiau jam pasirodė, tarsi būtų išgirdęs greit kažką žingsniuojant ir atsargiai uždarant prieškambario duris. Gatvės žibintai vietomis blyškiai švietė kambario lubas ir baldų viršų, tik apačioje, pas Gregorą, buvo tamsu. Nevikriai grabaliodamasis aplink čiuptuvais, kuriuos tik dabar ėmė vertinti, jis atsargiai ėmė slinkti durų link, mat norėjo pažiūrėti, kas ten atsitiko. Kairį šoną juto kaip ištisą, nemaloniai veržiantį randą, o dvi eilės kojų žengė nelygiai, šlubuodamos. Beje, viena kojytė per rytmečio įvykius buvo smarkiai sužeista – tiesiog stebuklas, kad tiktai viena, – ir kaip negyva vilkosi žeme.

Atsidūręs prie durų, suprato, kas jį tenai atviliojo, – ogi maisto kvapas. Mat čia stovėjo dubuo, pripiltas saldaus pieno, kuriame plaukiojo baltos duonos gabaliukai. Iš džiaugsmo jis vos nesusijuokė, nes buvo dar labiau išalkęs negu rytą, ir tuojau beveik ligi pat akių panardino galvą į pieną. Tačiau greitai nusivylęs atsitraukė atgal; gerti trukdė nubrozdintas kairys šonas, nes ryti galėjo tik traukdamas į save visu kūnu, be to, ir pats pienas jam nepatiko, nors paprastai jį su malonumu gerdavo, dėl ko sesuo jo ir buvo pripylusi; ir Gregoras beveik su pasibjaurėjimu nusigręžė nuo dubens ir nušliaužė atgal į vidurį kambario.

Svetainėje, kaip Gregoras matė pro durų plyšį, degė dujos, tačiau nebuvo girdėti nė garso, nors tuo metu tėvas buvo įpratęs balsiai skaityti motinai, o kartais ir seseriai, vakarinį laikraštį. Matyt, tokie skaitymai – apie juos sesuo vis pasakodavo ir rašydavo – pastaruoju metu buvo išėję iš mados. Bet ir šiaip niekas net nekrebždėjo, nors namuose tikrai kažkas buvo. „Kaip tyliai jie gyvena“, – pamanė Gregoras ir, pastirai spoksodamas priešais save į tamsą, pajuto didelį pasididžiavimą, kad jo dėka tėvai ir sesuo taip gyvena ir turi tokį puikų butą. O jeigu visai tai ramybei ir gerovei atėjo šiurpi pabaiga? Kad neimtų tokios mintys, Gregoras nusprendė pasimankštinti ir ėmė ropinėti po kambarį.

Kartą per tą ilgą vakarą vienos šoninės durys, o paskui ir kitos truputį prasivėrė, bet greitai vėl užsidarė; kažkas, matyt, norėjo įeiti, bet paskui suabejojo, ar verta. Gregoras sustojo priešais pat svetainės duris, pasiryžęs kaip nors įsivilioti tą dvejojantį svečią ar bent sužinoti, kas jis; bet durų daugiau niekas neatidarė, ir Gregoras veltui laukė. Rytą, kai durys buvo užrakintos, pas jį veržėsi visi, o dabar, kai jis vienas atrakino, o kitos dieną apskritai buvo nerakinamos, niekas daugiau nėjo, ir raktai buvo įkišti kitoj pusėj.

Šviesa svetainėje užgeso tiktai vėlai naktį, ir tada jis suprato, kad tėvai ir sesuo ligi tol negulė, mat aiškiai buvo girdėti, kaip visi trys išsivaikščiojo ant galų pirštų. Dabar ligi pat ryto pas jį tikrai niekas neateis, taigi turės daug laiko ramiai apgalvoti, kaip toliau gyventi. Tačiau jį gąsdino aukštas tuščias kambarys, kuriame gulėjo prisiplojęs ant grindų ir niekaip nesuprato, iš kur ta baimė, – juk tai tas pats kambarys, kur gyvena jau penkeri metai. Ir beveik nesąmoningai, truputį gėdindamasis nubėgo ir palindo po kanapa; nors čia iš viršaus truputį spaudė nugarą ir negalėjo pakelti galvos, tuojau pasijuto geriau ir tiktai gailestavo, kad kūnas per platus ir neišsitenka visas po kanapa.

Tenai jis išbuvo visą naktį; ją praleido pusiausnūda, vis atsibusdamas nuo alkio, o iš dalies ir nuo nerimo ir neaiškių vilčių, bet galų gale priėjo prie išvados, kad kol kas reikia laikytis ramiai ir kantrybe, supratingumu lengvinti namiškių dalią ir pratinti juos prie dabartinės savo būklės.

Jau anksti rytą, buvo dar beveik naktis, Gregorui pasitaikė proga išbandyti savo valios ir ką tik priimtų sprendimų galią, mat iš prieškambario duris atidarė beveik visiškai apsirengusi sesuo ir nerimastingai pažvelgė vidun. Ji aptiko jį ne iškart, o pastebėjusi po kanapa – Dieve, jis juk turėjo kur nors būti, negalėjo pabėgti – taip išsigando, kad neištvėrė ir užtrenkė duris. Bet, tarsi apgailestaudama tokį savo pasielgimą, netrukus jas pravėrė ir įėjo ant pirštų galų tarsi pas sunkų ligonį ar svetimą žmogų. Gregoras gulėjo truputį iškišęs galvą iš po kanapos ir stebėjo ją. Ar pamatys, jog jis nelietė pieno, ir visai ne dėl to, kad nebūtų buvęs alkanas, ar susipras atnešti kitokio maisto, kuris jam labiau tiktų? Jeigu ne, tai jis greičiau mirs iš bado, negu tai parodys, nors tiesiog magėte magėjo iššokti iš po kanapos, pulti seseriai po kojų ir paprašyti ko nors gardaus. Bet sesuo tuojau pamatė pilną dubenį ir nustebo, aplink jį buvo tiktai truputį prilaistyta, greit paėmė jį, tiesa, ne plikom rankom, o su skuduru, ir išnešė. Gregorui labai rūpėjo, ką jinai atneš vietoj pieno, ir jis visaip tai svarstė. Bet niekada nebūtų įspėjęs, ką sesuo padarys iš savo gerumo. Norėdama išbandyti jo skonį, ji atnešė ant seno laikraščio įvairiausio maisto – senų, apipuvusių daržovių, nuo vakarienės likusių kaulų, apipiltų sustingusiu baltuoju padažu, kelias razinas ir migdolus, sūrio, prieš dvi dienas Gregoro apskelbto nevalgomu, sudžiūvusios duonos luistelį, sviestu apteptą duonos riekę, kitą apteptą sviestu ir pabarstytą druska. Be to, padėjo vandens su dubeniu, matyt, visam laikui skirtu Gregorui. Ir suvokdama, kad Gregoras prie jos nelies maisto, skubiai išėjo ir net užrakino duris, duodama Gregorui suprasti, jog jis gali daryti ką tinkamas. Gregorą kojytės kaipmat nunešė prie valgio. Beje, jo žaizdos, matyt, jau visai užgijo, nes jis nieko nebejautė ir nusistebėjo tuo, prisiminęs, jog daugiau kaip prieš mėnesį truputį įsipjovė pirštą, o užvakar žaizda tebesopėjo. „Gal aš pasidariau nebe toks jautrus?“ – pamanė jis jau godžiai čiulpdamas sūrį, – tas jį daug labiau traukė negu koks kitas maistas. Paeiliui, iš pasitenkinimo net ašarodamas, sudorojo sūrį, daržoves ir padažą; šviežias maistas nepatiko, jis negalėjo pakęsti jo kvapo ir net nusitempdavo atokiau tai, ką valgė. Buvo jau seniai viską sudorojęs ir aptingęs gulėjo toj pačioj vietoj, kai sesuo, davusi ženklą pasitraukti, lėtai pasuko raktą. Jis persigandęs pašoko, nors buvo jau beveik užsnūdęs, ir vėl nubėgo po kanapa. Tačiau turėjo labai tvardytis, kad pratūnotų ten, kol sesuo bus kambaryje, mat gausiai prisikirtus kūnas suapvalėjo ir ten, ankštumoje, jis vos kvėpavo. Vis pritrūkdamas kvapo, mažumą išsprogusiomis nuo spaudimo akimis žiūrėjo, kaip nieko nesupratusi sesuo sušlavė šluota ne tiktai likučius, bet ir nepaliestą maistą, tarsi tas daugiau niekam netiktų, skubiai viską sumetė į kibirėlį, uždengė jį mediniu dangčiu ir viską išnešė. Vos tiktai ji nusigręžė, Gregoras tuojau išlindo iš po kanapos, išsitiesė ir atsipūtė.

<…>

Jau pačią pirmą dieną tėvas motinai ir seseriai atskleidė finansinę šeimos padėtį. Jis vis pakildavo nuo stalo ir atnešdavo iš mažo namų seifo, kuris buvo likęs po bankroto, ištikusio šeimą prieš penkerius metus, kokį nors dokumentą ar užrašų knygelę. Gregoras girdėjo, kaip jis atrakindavo ir radęs ieškomą daiktą vėl užrakindavo sudėtingą spyną. Jo aiškinimai tam tikra prasme buvo pirmas linksmas dalykas, kurį Gregoras išgirdo, atsidūręs savo kalėjime. Jis manė, kad tėvui po bankroto nieko neliko, bent nebuvo girdėjęs tėvo priešingai sakant, tiesa, pats apie tai niekada nesiteiravo. Gregorui tada rūpėjo padaryti viską, kad šeima kuo greičiau pamirštų ištikusią nelaimę, atėmusią visiems bet kokias viltis. Tad su didžiuliu įkarščiu kibo tuomet į darbą ir beveik per naktį iš menko prekijo virto solidžiu, daug geriau uždirbančiu komivojažieriumi, ir tuojau tai pademonstravo padėdamas ant stalo pluoštą komisinių ir tuo labai nustebindamas ir pradžiugindamas namiškius. Tai buvo puikus metas, daugiau niekada, bent jau su tokiu prašmatnumu, nepasikartojęs, nors Gregoras paskui ėmė uždirbti tiek pinigų, kad galėjo padengti ir padengdavo visas šeimos išlaidas. Mat visi su tuo apsiprato, tiek namiškiai, tiek pats Gregoras, pinigus jie priimdavo su dėkingumu, ir duodavo jis noriai, tačiau pirmykštė šiluma dingo. Tiktai sesuo liko Gregorui artima, ir jis slapčiomis tikėjosi ją, vienintelę šeimoje mėgstančią muziką ir gražiai griežiančią violončele, kitais metais leisti į konservatoriją, nors tai brangiai kainuos ir pinigų reikės daugiau prasimanyti. Kai Gregoras būdavo namie, juodu su seseria dažnai minėdavo konservatoriją, bet visada tiktai kaip gražią svajonę, apie kurios išsipildymą nėra nė ko galvoti, o tėvai, beje, net nenorėdavo klausyti tokių užuominų; bet Gregoras buvo visai rimtai nusprendęs išmokslinti seserį ir ketino tai iškilmingai paskelbti per Kalėdas.

Tokios dabar visai nereikalingos mintys sukdavosi jo galvoje, kai pasistojęs ir prisiplojęs prie durų klausydavosi, kas už jų kalbama. Kartais jis iš nuovargio nebeįstengdavo klausytis ir užsimiršęs bumbteldavo galva į duris, bet tuojau vėl susigriebdavo, nes ir tas menkas bilstelėjimas būdavo išgirstamas ir visi nutildavo.

– Ką jis ten vėl išdarinėja, – tardavo tėvas po valandėlės, tikriausiai atsigręžęs į duris, paskui nutrūkęs pokalbis pamažu vėl imdavo tekėti savo vaga.

Gregoras dabar jau gerai žinojo, – tėvas aiškindamas paprastai po kelis kartus kartodavo tą patį, nes ir pats tuos dalykus buvo primiršęs, o ir motina ne išsyk viską suprasdavo, – kad ir kiek nelaimių jie patyrė, truputis senų laikų turto vis dėlto išliko ir į tą laiką šiek tiek priaugo procentų. Ir iš tų pinigų, kuriuos Gregoras parnešdavo namo kas mėnesį, – sau jis pasilikdavo tiktai kelis guldenus, – susikaupė nedidelis kapitalas, nes jų visų neišleisdavo. Gregoras už savo durų pritariamai linkčiodavo galvą ir džiaugdavosi tokiu netikėtu apdairumu ir taupumu. Kas be ko, iš tų likusių pinigų jis būtų galėjęs sumokėti šefui dalį tėvo skolos ir greičiau atsisakyti tos vietos, bet dabar, be abejonės, buvo geriau taip, kaip padarė tėvas

Tačiau pinigų nebuvo tiek daug, kad šeima galėtų gyventi, tarkim, iš procentų; jų užteko metams, dvejiems, tačiau tik tiek. Tokios sumos geriausiai neliesti ir laikyti pasidėjus bėdai; o pragyvenimui reikės uždirbti. Tėvas buvo sveikas, bet senas žmogus, jau penkeri metai niekur nedirbo ir nelabai galėjo savim pasikliauti. Per tuos penkerius metus, per savo pirmas sunkaus, nesėkmingo gyvenimo atostogas, jis apaugo taukais ir prarado paslankumą. Ir nejau eis dirbti sena, astma serganti motina, kuriai sunku net per kambarį pereiti ir kuri kas antrą dieną praleidžia ant sofos prie praviro lango? Arba sesuo – jai juk tiktai septyniolika, ir ji dar vaikas. Ligi šiol Grėtė išmanė vien gražiai rengtis, ilgai miegoti, padėti namuose ir nekaltai pramogauti, visų pirma griežti violončele. Kai prasidėdavo kalbos, kad kam nors reikia dirbti, Gregoras iš pradžių visada atšlydavo nuo durų ir griūdavo ant šalimais stovinčios vėsios odinės sofos, nes jam pasidarydavo karšta iš gėdos liūdesio.

Jis dažnai ten gulėdavo per naktis, nesudėdamas bluosto ir valandų valandas skrebindamas sofos odą. Arba nepatingėdavo prisistumti prie lango krėslą, paskui įsiropšdavo į jį ir rymodavo ant palangės galbūt vien iš įpratimo, minėdamas, kaip gera būdavo anksčiau žiūrėti pro langą. Mat sulig kiekviena diena vis neaiškiau matė net panosėje esančius daiktus; priešais stūksančios, anksčiau tokios įgrisusios ligoninės dabar išvis nebematė, ir jeigu nebūtų žinojęs, kad gyvena tylioje, bet gan miestiškoje Šarlotės gatvėje, tai, galimas daiktas, būtų vaizdavęsis, jog už lango dykvietė, kur pilkas dangus susiliejęs krūvon su pilka žeme. Pastabiai seseriai užteko tiktai du kartus pamatyti krėslą prie lango, ir ji kiekvienusyk, sutvarkiusi kambarį, pastatydavo jį tenai ir net palikdavo pravirą langelį.

Kad Gregoras būtų bent galėjęs pakalbėti su seseria ir už viską jai padėkoti, jam būtų buvę daug lengviau, o dabar dėl jos paslaugumo jis net kentėjo. Sesuo, tiesa, kiek įmanydama stengėsi neparodyti, jog jai nemalonu žiūrėti Gregorą, ir jai, žinoma, kuo toliau, tuo geriau tai sekėsi, bet ir Gregoras ilgainiui ėmė geriau viską suprasti. Jau pats jos pasirodymas jam būdavo baisus. Vos įeidavo, net neuždariusi durų, nors šiaip labai stengdavosi nuslėpti nuo tėvų, kas dedasi Gregoro kambaryje, tuojau bėgdavo prie lango, skubiai atlapodavo ji, tarsi tuoj tuoj užtrokš, ir valandėlę stovėdavo giliai kvėpuodama ir nepaisydama šalčio. Taip ji gąsdindavo Gregorą dusyk per dieną, visą tą laiką jis drebėdavo po kanapa, puikiai suprasdamas, kad ji tikrai jo nekamuotų, jeigu įstengtų ištverti viename kambary su juo neatidariusi lango.

[Namiškiai sugalvoja išnešti baldus iš Gregoro kambario, Gregoras priešinasi šiam sumanymui. Pamačiusi Gregorą motina apalpsta. Gregoras nori padėti seseriai gaivinti motiną ir išbėga iš savo kambario. Tėvas ima jį gaudyti ir sužeidžia. Norėdama pagerinti savo finansinę padėtį Zamzų šeima išnuomoja kambarį trims vyrams.]

Įnamiai kartais ir vakarieniaudavo svetainėje, tada durys būdavo uždaromos, tačiau Gregoras lengvai su tuo susitaikė, mat jau ir taip kartais likdavo tūnoti tamsiausiame savo kambario kampe. Bet šit kartą tarnaitė paliko svetainės duris truputį praviras, niekas jų neuždarė ir vakare, įėjus įnamiams ir uždegus šviesą. Jie susėdo prie stalo, kur anksčiau sėdėdavo tėvas, motina ir Gregoras, išsiskleidė servetėles ir paėmė į rankas valgymo įrankius. Tučtuojau tarpduryje pasirodė motina su dubeniu mėsos, o netrukus ir sesuo su pilnu dubeniu bulvių. Mėsa ir bulvės smarkiai garavo. Nuomininkai palinko prie jų, tarsi prieš valgį būtų norėję patikrinti, ir iš tiesų, tas, kuris sėdėjo viduryje ir atrodė esąs kitų dviejų labai gerbiamas, perpjovė vieną gabalą mėsos dar dubenyje, matyt, žiūrėjo, ar ji pakankamai minkšta ir ar nereikėtų jos grąžinti virtuvėn. Jis liko patenkintas, ir motina su seseria, lengviau atsidususios, nusišypsojo.

Patys namiškiai valgė virtuvėje. Vis dėlto, prieš eidamas tenai, tėvas užsuko svetainėn ir linktelėjęs su kepure rankoje apėjo aplink stalą. Nuomininkai visi pakilo ir kažką sumurmėjo į barzdas. Likę paskui vieni, valgė beveik visiškoje tyloje. Gregoras nusistebėjo, kad girdi tik kramtymą, tarsi jie tuo būtų norėję jam parodyti, kad valgant reikia dantų, vien su bedančiais žandikauliais, kad ir puikiausiais, ne ką tepaveiksi. „Ir aš valgyčiau, – tarė sau Gregoras liūdnai, – bet ne mėsą su bulvėm. Kaip tie įnamiai kerta, o aš žūstu!“

Kaip tik tą vakarą – Gregoras nebeprisiminė, kad per visą tą laiką būtų girdėjęs seserį griežiant, – iš virtuvės atsklido violončelės garsai. Nuomininkai kaip tik baigė vakarieniauti, vidurinysis išsitraukė laikraštį, padavė abiem kitiems po lapą, ir dabar jie atsilošę skaitė ir rūkė. Pradėjus griežti violončelei, visi sukluso, pakilo nuo stalo ir ant pirštų galų nuėjo į prieškambarį, kur sustojo vienas prie kito. Matyt, jų bruzdėjimą išgirdo namiškiai, nes tėvas šūktelėjo:

– Galbūt ponams griežimas trukdo? Tada sakykit, aš liepsiu dukrai liautis!

– O ne, – atsakė vidurinysis ponas, – gal panelė malonėtų ateiti pas mus ir svetainėje pagriežti, čia juk daug patogiau ir jaukiau?

– O, prašom, – sušuko tėvas, tarsi pats būtų griežęs.

Ponai grįžo į svetainę ir ėmė laukti. Netrukus atėjo tėvas su natų pultu, motina su natomis ir sesuo su violončele. Sesuo ėmė ramiai ruoštis griežti; tėvai, niekada anksčiau nenuomoję kambario, su įnamiais elgėsi perdėtai mandagiai, todėl nedrįso sėstis į savo krėslus; tėvas atsirėmė į duris, užsikišęs ranką tarp livrėjos sagų; motinai vienas ponas pasiūlė krėslą, ir ji atsisėdo toli kampe, kur ponas atsitiktinai jį pastatė, nes nedrįso judinti jo iš vietos.

Sesuo pradėjo griežti; tėvas su motina, kiekvienas iš savo kampo, įdėmiai sekė jos rankas. Gregoras, muzikos suviliotas, išdrįso prišliaužti prie durų ir įkišo galvą į svetainę. Jis beveik nesistebėjo, kad pastaruoju metu taip menkai tepaiso kitų, nors anksčiau tiesiog didžiavosi savo atidumu. Dabar tai tikrai reikėjo nesirodyti, mat jo kambaryje buvo pilna dulkių, tuoj pakylančių bent kiek pajudėjus, todėl jis ir pats buvo visas dulkinas; nugara ir šonai aplipę siūlais, plaukais ir maisto likučiais; buvo pasidaręs toks abejingas viskam, kad jau nebesiguldavo, kaip anksčiau, po kelis kartus per dieną aukštielninkas ir nesibrūžuodavo į kilimą. Ir, viso to nepaisydamas, nepabūgo dabar išlįsti ant švarutėlių svetainės grindų.

Beje, į jį niekas nekreipė dėmesio. Tėvus buvo pakerėję violončelės garsai; o nuomininkai, susikišę rankas į kelnių kišenes, iš pradžių sustojo pernelyg arti sesers, kad galėtų sekti natas, kas seseriai, be abejonės, trukdė, paskui, nuleidę galvas, pusbalsiu šnekėdamiesi, sugrįžo prie lango ir ten sustojo, tėvo neramiai stebimi. Dabar jau buvo aiškiai matyti, kad jie gailisi užsiminę, jog nori pasiklausyti griežimo, kad tas spektaklis jiems jau pakyrėjo ir kad tiktai iš mandagumo nieko nesako. Ypač akivaizdžiai jie tai rodė atsainiai pro nosį ir burną leisdami į viršų cigarų dūmus. O juk sesuo puikiai griežė. Pakreipusi galvą į šoną, ji įdėmiai ir liūdnai sekė akimis natų eilutes. Gregoras dar truputį pašliaužė į priekį. Jis laikė galvą prie pat žemės, tikėdamasis sutikti jos žvilgsnį. Argi gyvulį būtų taip jaudinusi muzika? Gregorui atrodė, jog rado trokštamą peną. Jis nušliauš prie sesers, truktelės jai už sijono ir duos ženklą, jog nori, kad ji ateitų su violončele į jo kambarį, nes niekas čia nevertina jos griežimo taip kaip jis. Jis nebeišleis jos iš savo kambario, bent jau kol gyvas bus; pirmusyk pasinaudos savo klaikia išvaizda; bėgios nuo vienų kambario durų prie kitų ir šnypš ant puolančiųjų; tačiau tegu sesuo liks pas jį ne prievarta, o savo valia; ji sėdės šalia jo ant kanapos, palenkusi ausį žemyn, o jis pasakos, kad rimtai ketino leisti ją į konservatoriją, kad būtų, jeigu ne nelaimė, visiems tai pasakęs per praėjusias Kalėdas – Kalėdos jau turbūt praėjo? – ir išlaikęs žodį. Tada sesuo apsipils ašarom, o Gregoras pasistos ir pabučiuos jai į kaklą, mat pradėjusi dirbti parduotuvėje sesuo vaikščiojo pliku kaklu.

– Pone Zamza! – šūktelėjo vidurinysis ponas tėvui ir, nieko daugiau nesakydamas, parodė pirštu į pamažu priekin šliaužiantį Gregorą. Violončelė nutilo, vidurinysis ponas nusišypsojo, purtydamas galvą, savo draugams ir vėl nukreipė akis į Gregorą. Tėvas manė, jog, prieš išvarant Gregorą, pirma reikia nuraminti ponus, nors tie visai neišsigando ir, matyt, labiau domėjosi Gregoru negu sesers griežimu. Tėvas pribėgo, išskėtęs į šalis rankas, prie ponų ir bandė išstumti juos iš svetainės, tuo pat metu stengdamasis užstoti Gregorą. Tada jie truputį pyktelėjo, tik nežinia, ar nepatenkinti tokiu netinkamu tėvo elgesiu, ar supratę, kokį turėjo kaimyną. Jie reikalavo pasiaiškinti, patys kilnojo į viršų rankas, nervingai pešiojosi barzdas ir lėtai atbulomis ėjo prie savo kambario durų. Tuo tarpu seserį, taip staiga nutraukusią griežimą, apėmė stingulys: ji stovėjo su stryku ir violončele nuleistose rankose ir žiūrėjo į natas, tarsi vis dar būtų griežusi. Paskui staiga atsitokėjo, padėjo instrumentą ant kelių motinai, kuri sunkiai gaudydama kvapą tebesėdėjo krėsle, ir nubėgo į gretimą kambarį, kurį jau beveik buvo pasiekę tėvo speičiami įnamiai. Buvo matyti, kaip sesuo įgudusiom rankom purto pagalves ir antklodes. Ponams dar nepriėjus durų, ji paklojo lovas ir išsmuko iš kambario. Tėvas, užsispyręs kaip visada, turbūt pamiršo, kad su įnamiais vis dėlto reikia elgtis pagarbiai. Jis stūmė ir stūmė juos, bet pagaliau prie pat kambario durų vidurinysis ponas smarkiai treptelėjo koja ir taip sustabdė tėvą.

– Aš esu priverstas pareikšti, – pasakė jis, pakėlė ranką ir susirado žvilgsniu motiną su seseria, – jog negaliu ilgiau gyventi tokiame bjauriame bute ir tokioje šeimoje, – čia jis ryžtingai nusispjovė ant grindų, – ir tuojau pat atsisakau kambario. Aš, žinoma, ničnieko nemokėsiu už tas dienas, kur čia gyvenau, ir dar pagalvosiu, ar nepareikšti kokių nors pretenzijų; patikėkite, pagrindą tam būtų nesunku rasti.

Jis nutilo ir įsmeigė akis priešais save, tarsi kažko laukdamas. Ir abu draugai jam tuojau pritarė:

– Mes irgi iškart atsisakom.

Tada jis suėmė rankeną ir garsiai užtrenkė duris.

Tėvas grabaliodamas rankomis nusvyravo prie savo krėslo ir krito į jį; tarsi ruošėsi, kaip visada vakare, numigti, tiktai iš smarkaus galvos kretėjimo galėjai suprasti, kad anaiptol nemiega. Gregoras visą laiką tyliai gulėjo toje vietoje, kur jį pastebėjo įnamiai. Nusivylęs, kad neišdegė jo planas, o gal ir nusilpęs nuo ilgo badavimo, jis neįstengė pajudėti. Beveik neabejojo, kad netrukus ant jo visi ims giežti pyktį, ir laukė to. Neišsigando net, kai violončelė, išsprūdusi iš drebančių motinos rankų, nukrito nuo kelių ir gūdžiai sugaudė.

– Mieli tėvai, – tarė sesuo ir sudavė ranka į stalą, – daugiau negalima kęsti. Jeigu jūs to nesuprantat, tai aš suprantu. Aš nenoriu prie šito pabaisos minėti brolio vardo ir pasakysiu tik tiek: mes turime juo atsikratyti. Mes darėme viską, kas įmanoma, ir niekas mums nieko negalėtų prikišti.

– Ji šimtąsyk teisi, – burbtelėjo sau panosėj tėvas.

Vis dar neatgaunanti kvapo motina prisidėjo prie burnos ranką ir ėmė dusliai kosėti paklaikusiu veidu.

Sesuo pribėgo prie motinos ir pridėjo jai prie kaktos ranką. Tėvui sesers žodžiai, matyt, sukėlė tam tikrų minčių, nes jis išsitiesė krėsle ir, žaisdamas ant dar nenudengto stalo su savo tarnybine kepure, vis dirsčiojo į ramiai gulintį Gregorą.

– Mes turime juo atsikratyti, – pasakė sesuo dabar jau vien tiktai tėvui, nes motina per savo kosėjimą nieko negirdėjo, – jis jus abu pražudys, aš matau. Šitaip sunkiai dirbant, kaip mes visi, bent namie reikia turėti ramybę. Aš jau daugiau nebegaliu.

Ir pratrūko taip smarkiai verkti, kad jos ašaros tekėjo motinai ant veido, ir ji braukė jas tarsi nesavom rankom.

– Bet ką mums daryti, vaike? – paklausė tėvas, puikiai ją suprasdamas ir užjausdamas.

Sesuo tiktai trūktelėjo pečiais, parodydama, kad nežino, o juk prieš pravirkdama buvo tokia ryžtinga.

– Jeigu jis mus suprastų, – lyg klausdamas tarė tėvas; sesuo tiktai numojo ranka tebeliedama ašaras; apie tai, girdi, nėra ko nė galvoti.

– Jeigu jis mus suprastų, – pakartojo tėvas ir užsimerkė, persiimdamas sesers įsitikinimu, jog tai neįmanoma, – tai gal ir galėtume kaip nors susitarti. Bet dabar…

– Reikia tam padaryti galą, – sušuko sesuo, – kitos išeities nėra, tėve. Tu tiktai pasistenk negalvoti, kad jis Gregoras. Mūsų pačių bėda, kad taip ilgai tuo tikėjome. Kaipgi jis gali būti Gregoras? Jeigu jis būtų Gregoras, tai seniai būtų supratęs, kad gyventi su žmonėmis tokiam padarui neįmanoma, ir pats būtų išėjęs. Mes tada neturėtume brolio, bet ramiai gyventume ir gražiai jį minėtume. O dabar tas pabaisa neduoda mums ramybės, veja iš buto įnamius ir, matyt, nori užsigrobti jį visą, o mus pačius išvaryti į gatvę. Žiūrėk, tėve, – staiga sukliko ji, – jis jau vėl pradeda!

Ir, Gregorui visai nesuprantamo išgąsčio apimta, paliko motiną, tiesiog atšoko nuo jos krėslo, tarsi ryžtųsi verčiau paaukoti motiną, negu likti greta Gregoro, ir užlindo už tėvo, o tas, jos elgesio sujaudintas, atsistojo ir kilstelėjo rankas, tarsi gindamas seserį.

Tačiau Gregoras visai neketino ko nors gąsdinti, juo labiau sesers. Jis tiktai pradėjo suktis, norėdamas grįžti į savo kambarį, ir tai, kas be ko, atrodė gan keistai, nes dabar, taip nusilpęs, gręžtis padėjo sau galva, staigiai kilnodamas ją į viršų ir daužydamas į žemę. Jis sustojo ir apsidairė. Namiškiai, matyt, suprato jo gerus ketinimus; išgąstis praėjo. Visi vėl tylomis ir liūdnai žiūrėjo į jį. Motina, ištiesusi ir suglaudusi kojas, gulėjo krėsle, iš nuovargio jai merkėsi akys; tėvas ir sesuo sėdėjo greta, sesuo glėbė tėvo kaklą.

„Dabar jau turbūt galiu apsisukti“, – pamanė Gregoras ir vėl sukruto. Gręžėsi sunkiai, šnopšdamas ir vis sustodamas pailsėti. Jo niekas neragino, visa darė savo valia. Vos tiktai apsigręžęs, tuojau patraukė į savo kambarį. Nusistebėjo, kaip pirma, būdamas silpnas, beveik nejučia taip greit ir taip toli nuropojo. Stengdamasis vien kuo greičiau pasišalinti, jis beveik nekreipė dėmesio į tai, kad už nugaros nieko negirdėti – nei žodžio, nei šūksnio. Tiktai jau visai prie durų atsuko galvą – vos truputį grįžtelėjo, nes pajuto, kad nutirpęs kaklas, ir pamatė, kad už jo nugaros niekas nepasikeitė, tik sesuo buvo atsistojusi. Paskutinį žvilgsnį metė į motiną, spėjusią jau užmigti.

Vos tiktai atsidūrė savo kambaryje, durys už nugaros tuojau užsitrenkė, brakštelėjo raktas ir sužvangėjo sklendė. Tie netikėti garsai Gregorą taip išgąsdino, kad jo kojytės bejėgiškai sulinko. Tai sesuo taip paskubėjo. Jau pirma stovėjo ir laukė, o paskui tyliai pribėgo, Gregoras net neišgirdo jos žingsnių, ir sukdama spynoje raktą šūktelėjo tėvams:

– Pagaliau!

„O kas dabar?“ – pamanė Gregoras ir apsidairė tamsoje. Netrukus pastebėjo, kad išvis nebegali pajudėti. Dėl to jis visai nenustebo, greičiau jam pasirodė keista, kad ligi šiol ropinėjo, turėdamas tokias plonas kojas. Apskritai jautėsi visai neblogai. Tiesa, skausmai varstė visą kūną, tačiau atrodė, jog jie vis silpnėja ir silpnėja, ir galų gale visai atlėgs. Supuvusį obuolį nugaroje ir uždegimo vietą aplinkui, nuklotą minkštomis dulkėmis, jau beveik pamiršo. Apie namiškius galvojo su grauduliu ir meile. Kad jam reikia išnykti, buvo net tvirčiau įsitikinęs negu sesuo. Taip beprasmiškai ir taikiai svarstydamas pratūnojo ligi trečios valandos ryto. Dar matė, kaip lauke už lango pradėjo švisti. Paskui nuleido nebeklausančią galvą ant žemės ir tyliai išleido paskutinį kvapą.

[Tėvas, sužinojęs, kad Gregoras mirė, dėkoja Dievui, išvaro iš buto įnamius, ir visa šeima išvyksta į gamtą papramogauti.]