Gyvenimas
Kultūrologas Vytautas Kavolis, rašydamas apie lietuvių kultūros modernėjimą, mini asmenybes, savo veikla išreiškusias ir stiprinusias nepriklausomo žmogaus tradiciją. XIX–XX a. sandūroje tokių žmonių ne tiek daug: šalia Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos minimas ir Juozas Tumas-Vaižgantas. „Temperamentinis nepriklausomumas kyla iš neramios sielos, negalinčios sutilpti į jokias kategorijas“, – teigia V. Kavolis. Tai Vaižgantui netrukdė tapti mylimiausiu gyvenamojo laikotarpio žmogumi.
Visuotinę meilę nelengva pelnyti. Vaižgantas nė nesistengė. Paprastumas, nuoširdumas ir bekraštis atvirumas kartais neatitiko gero tono formų ar etiketo, bet visuomet tiesė tiltus tarp žmonių. Gyva, spontaniška asmenybė netilpo į įprastus rėmus.
Juozas Tumas (1869–1933) gimė Rytų Aukštaitijoje, netoli Svėdasų, Maleišių kaime. Mokėsi Dinabarko (dabar Daugpilis) realinėje gimnazijoje, vėliau Kaũno kunigų seminarijoje, kurią baigęs buvo paskirtas vikaru Lãtvijoje. Ten užsimezgė draugystė su Jonu Jablonskiu, vėliau garsiu kalbininku, su rašytoju Antanu Kriščiukaičiu-Aišbe ir kitais lietuvių inteligentais. Grįžęs į Lietuvą, pasinėrė į kultūrinį darbą.
Vaižganto kunigavimo metai primena odisėją. Trylika metų vaikomas po tolimiausius Žemaitijos užkampius, caro valdžios ir vyskupijos vyresnybės persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei. „Ir kodėl visi mane puola? Dvasininkams aš nerimtas kunigas, beveik atskalūnas. Ir mano pamokslai kažkokia nesąmonė… Kairiesiems aš juodašimtis, klerikalas, o krikdemams – parmazonas. O man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai.“
1895 m. vasarą pradėjęs dirbti Žemaitijoje, Vaižgantas visas savo galias skyrė lietuviškai spaudai. Jis uoliai bendradarbiavo Prūsijoje leidžiamuose lietuvių laikraščiuose, juos slapta gabeno per sieną. Didžiausias to laikotarpio darbas – laikraščio „Tėvynės sargas“ įsteigimas, redagavimas, leidimas ir platinimas. Dar Mintaujojè supratęs, kad kunigams reikia artėti prie pasauliečių, ne tik visą energiją, bet ir lėšas paskyrė naujajam laikraščiui. „Tėvynės sarge“ daug rašė apie lietuvių spaudą ir jos reikalingumą, aiškino rusiškų mokyklų žalingumą vaiko sąmonei (laikraštyje net buvo rubrika „Mūsų mokslavietės“), ragino mokyti vaikus slapta namie. Kliuvo ir kunigams, paniekinusiems lietuvių kalbą.
1904 m. sulaukęs spaudos grąžinimo, Vaižgantas ėmėsi organizuoti lietuviškas mokyklas ir valsčių savivaldybes. Tik spėjęs įsikurti vienoje vietoje, būdavo keliamas į kitą, mat bijotasi didelės kunigo įtakos žmonėms. Tais pačiais metais okupuotame Vilniuje inžinieriaus Petro Vileišio pradėtame leisti pirmajame lietuviškame dienraštyje „Vilniaus žinios“ Vaižgantas daug rašė apie mokyklas, teatrą, dailę, žemės ūkį, mokesčius, net spausdino feljetonus. Vėliau, 1907-aisiais, visuomenė džiaugsmingai sutiko naują jo ir Antano Smetonos redaguojamą leidinį – „Viltį“. Nė vienas svarbesnis įvykis Lietuvojè neprasprūsdavo pro akyląjį Vaižgantą; net provincijos miesteliuose veiklusis redaktorius rasdavo korespondentų, kurie nušviesdavo Lietuvõs kultūrinį gyvenimą. Galų gale Vaižgantas tapo lenkams pavojingiausiu žmogumi, ir buvo nuspręsta jį išguiti iš Vilniaus į Laižuvą: „Apleidžiu „Vilties“ redakciją vieku priverstas.“
Vykdamas į Laižuvą, Vaižgantas rengėsi pailsėti nuo leidybos, įkurti gerą ūkį, ramiai ir sočiai gyventi ir atsidėti kūrybai. Bet netapo, kaip daugelis to meto senųjų kunigų, klebonu ūkininku. Žemiškieji dalykai jo sielos nenumaldė, parapija jam buvo ankšta. Ir 1914 m. kunigas išvyko į Rỹgą, kur beveik be atlygio redagavo „Rygos garsą“, o vėliau, prasidėjus karui, buvo pakviestas į Petrogradą dirbti politinio darbo.
1918-aisiais Vaižgantas grįžo į Vilnių. Buvęs karštas lietuvybės gaivintojas iki karo, šį darbą tęsė ir lenkams vėl okupavus sostinę. Įsteigė laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“, rašė ir spausdino aštrius straipsnius, kuriuose į akis krito didelė drąsa, griežtas ir dygus tonas. Į visus politinius ir visuomeninius reiškinius jis reagavo greitai ir smarkiai, lyg žaibas, už negerus darbus vienodai pliekė ir pasauliečius, ir dvasininkus.
Tuo metu, kai laikraštininkas kunigas Vaižgantas drąsiai kovojo už lietuvių teises lenkų okupuotame Vilniuje, Kaunè buvo kuriamas nepriklausomos Lietuvõs valstybės aparatas. „Ak, greičiau į bendrą sūkurį“, – nekantravo Vaižgantas ir, grįžęs į Kaũną, visa galva pasinėrė į kultūros kūrimo darbą: vėl redagavo laikraščius, rašė publicistinius straipsnius, dalyvavo įvairių kultūros organizacijų veikloje.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, patriotams, atrodo, nebebuvo, dėl ko kovoti. Bet tik ne Vaižgantui! Jis lyg bebaimis riteris smerkė tai, kas jam atrodė smerktina, puolė brolių lietuvių tamsumą, konservatyvumą, šaipėsi iš jų tariamos inteligencijos. Vieną 1931 m. straipsnį, apžvelgęs literatūros leidinius, taip baigė: „Daug ir kitų literatūros veikalų yra. Jie recenzuojami, jie vitrinose išstatomi ir vis dar tebelaukia, kada mūsų šviesuolis galų gale pajus reikalą – įsigyti knygų spintą.“
Rūpintis lietuvių reikalais Vaižgantui reiškė apie savo tautą visada sakyti tai, ką manai, nors mintys ir būtų skaudžios. Jis niekada neliaupsino lietuvių būdo, nekūrė kartu su kitais mito apie lietuvių darbštumą. Priešingai – judriam ir greitam Vaižgantui atrodė, kad lietuviai yra ramboka, tingi tauta.
Vaižganto toleranciją, pasitikėjimą žmonėmis, norą visus sutaikyti ir suburti bendram tėvynės darbui pabrėžia beveik visi apie jį rašiusieji. Prisiminkime kunigavimo pradžią. Laikraštis „Tėvynės sargas“ gimė iš tolerancijos ir noro sutaikyti dvi kultūras – religinę ir pasaulietinę.
Vaižgantas niekada nebuvo nusistatęs prieš kitos tautybės žmones tik dėl to, kad jie ne lietuviai. Yra Vaižganto parašytas straipsnis „Lietuvos rusai – taip pat jos piliečiai“, kuriame jis džiaugiasi „mūsų krašto žemininkais rusais“.
Gindamas savo asmeninį apsisprendimą dirbti išvien su visais, jei tik tas darbas atneš naudos Lietuvai, kunigas ne kartą išgyveno ir kartėlio valandų. „Ar galiu aš, dvasininkas, gyvenime griežtai izoliuotis nuo kultūros darbo?“ – ne kartą klausė savo oponentų. Ir pats atsakė: „Viso mano gyvenimo tendencija – tiesti tiltą tarp vieno ir kito krypsnio inteligentų – yra davę, aš tai matau, labai dažnai geresnių rezultatų, neg šalinimasis ar brutalus prieštaravimas.“
Štai penkiasdešimtmetis kunigas Vaižgantas tiesė dar vieną tiltą – tarp vyresniosios kartos ir jaunimo: parašė straipsnių ciklą pavadinimu „Jaunajam veikėjui“. Perskaitykite ir aptarkite ištrauką iš straipsnio „Ryžkis, nesidairyk!“.
Pirmučiausia reikia tavo pasiryžimo:
– Aš – tai – padarysiu!
Tark tai taip tvirtai vyriškai, idant visi, tave išgirdę, pasakytų:
– Taip, jis tai padarys, nes jis – vyras!
Tu, brolau, nemanyk, jog kas nors pasaulyje savaime darosi dvasių srityje. Net ir ne dvasių. Tas pats turtapalaikis, geras pasiturėjimas ar tau savaime, nekviečiamas ateina? Oi, ne! Kiek ko pasitieksi, tiek to ir turėsi. Nieko daugiau. Dvasios turto tiek pat: kiek pats save persilauši ar kitiems nesiduosi perlaužiamas, toks ir būsi.
<…> Pasiryžimas, ištvermė, darbštumas kalnus pakiloja. Tikėk savo pajėgomis. Žinok, jos didesnės už garo, elektros ir sprogstamosios medžiagos pajėgą. Nėra tokio daikto pasaulyje, ko žmonija užsimetus nepadarytų. Aš nesu tikras, jog žemės žmonės niekados nesusikalbės su Marso žmonėmis, jei jų ten yra.
Lėti lietuviai; o žiūrėk, kokią milžinišką kovą dėl savo kultūros yra pakėlę ir – laimėję, galima sakyti, žaisdami, viena savo dvasia, nepavartodami jokių kitų ginklų. Kokią milžinišką kovą dabar štai kelia dėl savo nepriklausomybės ir, dabok, – vėl laimės!
Tikėk savimi, jaunas lietuvi visuomenininke: tau skirta žymi vieta eilėje kultūrinių tautų. Norėk – padarysi. Tikėk – įvyks.
Pradėjęs dėstytojauti Vytauto Didžiojo universitete, Vaižgantas ėmė rinkti ir kaupti literatūros istorijos medžiagą. Mokslininku savęs nelaikė, tačiau literatūros mokslui medžiagos paliko daugiau nei kuris kitas jo amžininkas. Jis surinko duomenų apie keliasdešimt rašytojų ir draudžiamojo laikotarpio veikėjų. Atskirais leidiniais paskelbė paskaitas apie Maironį, Antaną Vienažindį, Lauryną Ivinskį ir kt. Vaižganto leidžiamuose dar jam gyvam esant „Raštuose“ tie straipsniai sudarė net keturis tomus.
Ilgiausiai rašytojas dirbo Kaũno universitete ir Vytauto Didžiojo bažnyčioje (dvylika metų buvo bažnyčios rektorius). Visą gyvenimą, kaip pats sakė, jautėsi esąs savos, lietuviškos, visuomenės tarnas ir nepailstantis darbininkas. Mirė Kaunè.
Vaižgantas buvo laisvas, nepriklausomas žmogus, tolerantiškas kunigas, drąsus, aktyvus visuomenės veikėjas. Kaip matėme, šios savybės ryškėja jo publicistikoje.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kodėl Vaižgantą galima laikyti vienu iš moderniosios Lietuvos kūrėjų? Kokie jo gyvenimo faktai, veikla tai rodo?
- Kuo pasižymėjo Vaižganto kunigavimas? Kodėl jis buvo mėtomas iš vienos parapijos į kitą?
- Aptarkite kunigo žurnalistinę veiklą.
- Kaip Vaižgantas tiesė tiltus tarp Lietuvoje gyvenančių skirtingų tautybių žmonių?
- Aptarkite cituotą straipsnį „Ryžkis, nesidairyk!“.
- Autorius neslepia, kad kreipiasi tik į vyriškąją jaunos visuomenės dalį. Prisiminkite istorijos kontekstą. Bet beveik tuo pačiu metu Vaižgantas savo publicistikoje skiria dėmesio ir moterims. Štai 1918 m. jis rašo: „Lietuvių kultūra vaiskiausiai pasirodys per jų moteris, kokią garbingą vietą jos pasiėmė lietuvio šeimynoje. Moteris – lietuvių namų karalienė, amžinosios aukos dievams degintoja. Ji – tikroji vieno Dievo garbintoja jausmais. Jam už visa gera mokėtoja, Dangaus Karalienės žemėje atvaizdintoja. Moteriškai lietuvio name pirmoji vieta, kaip vyriškam – valsčiuje ir rinkoje.“ Koks vaidmuo, anot Vaižganto, visuomenės gyvenime tenka vyrams ir koks moterims? Kaip suprantate pasakymą „kultūra pasirodys per moteris“?
- Suformuluokite pagrindinę ištraukos mintį. Ko ir kaip siekia straipsnio autorius – informuoti, supažindinti, įtikinti ar paveikti? Atsakymą pagrįskite.
- Charakterizuokite kalbantįjį: jo būdą, temperamentą, išsilavinimą, požiūrį į jaunimą ir kt.
- Savais žodžiais suformuluokite, ko Vaižgantas mokė jaunimą. Pritariate ar nepritariate jo mintims? Kodėl?
Kūrybos bruožai
Grožinės literatūros kelią Vaižgantas pradėjo nuo vertimų. Originalūs bandymai ėmė rodytis nuo 1896 m. „Tėvynės sarge“. Pradžioje kūręs draminės formos vaizdelius, vėliau šio žanro atsisakė ir ėmėsi artimesnės – alegorijos – formos. Šios perkeltinės reikšmės istorijos dažniausiai buvo nukreiptos prieš caro savivalę Lietuvojè, ragino nepasiduoti politiniam smurtui, jei ne viešai, tai bent slapta kovoti su žandarų įžūlumu.
Vaižgantas parašė ir kelionių aprašymų knygą. Kelionių apybraižose rašytojas nevengė publicistinių intarpų, neslėpė savo pozicijos, stengėsi įtikinti skaitytoją savųjų nuostatų teisingumu, todėl jo kelionių įspūdžiai kartais primena straipsnius.
Pirmojo pasaulinio karo metais Vaižgantas parašė naujų kūrinių. 1915 m. pasirodė „Karo vaizdai“, kuriuose rašytojas daugiau gilinosi ne į politines ar socialines temas, o į psichologinį aspektą. Pirmą kartą lietuvių literatūroje į karą pažvelgiama ne tik kaip į griaunantį ir luošinantį perversmą asmens ir tautų gyvenime, bet ir svarstoma, kokių pasikeitimų jis sukelia žmogaus sieloje. Šiuo požiūriu įdomiausias kūrinys yra „Rimai ir Nerimai“. Tuo pačiu laiku Vaižgantas tęsė anksčiau pradėtus „Aukštaičių vaizdelius“. Paskatintas palankių atsiliepimų, užsimojo išleisti didelį veikalą – „Pragiedrulius“, kaip pats sakė, norėjęs „supinti epopėją“.
„Pragiedrulių“ žanrą geriausiai nusako pavadinimas ir paantraštė „Vaizdai kovos dėl kultūros“. Kultūra kūrinyje tampa svarbiausiu personažų mintis ir veiklą skatinančiu veiksniu. Dėmesys sutelkiamas ne į fabulą (ji jungia tik dalį vaizdų), o į bendrą idėją – ne tik pavaizduoti lietuvių kultūrinį atgimimą (knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus), bet ir bandyti suprasti, kur slypi tautos gyvybingumas.
Pasirodžius „Pragiedruliams“, Vaižgantas tapo vienu populiariausių lietuvių rašytojų. Pats savo grožinę kūrybą vertino kukliai. „Toje metro ilgumo mano raštų lentynėlėje „kūrybinių“ nedaugiausia“, – sakė autorius ir šalia keleto kitų kūrinių paminėjo apysaką „Dėdės ir dėdienės“.
Apysaka „Dėdės ir dėdienės“
Pasakotojas
„Liūdna istorija…“ – sakė Vaižgantas, spaudoje pristatydamas „Dėdes ir dėdienes“. Tie patys žodžiai dar kartą pasakomi trumputėje, vos puslapį teapimančioje apysakos įžangoje. Taip sureikšminamas kūrinio pavadinimas ir tema (dėdės ir dėdienės), atkreipiamas dėmesys į dvejopą šių giminystės ryšius reiškiančių žodžių interpretaciją. Pasakotojas džiaugiasi, kaip malonu turėti daug artimų giminių, kaip gera su jais bendrauti ir žinoti, kad tavimi rūpinasi ir myli. Tačiau čia pat pasigirsta kartėlis ir apgailestavimas – bus pasakojama apie seniai gyvenusius tikrus gimines, tik nepatyrusius šeimos santarvės ir meilės, o tapusius įnamiais: vienas nesukūrė savo šeimos, kita liko našlė.
Apysakos įžangoje pabrėžiama sakymo akto situacija. „Man tenka… įvesti…“ – sako pasakotojas. Istorija gimsta dabar ir čia, prieš mūsų akis. Tai aktualizuoja pasakotojo vaidmenį. Laiko požiūriu pasakotojas yra kitos epochos, nei vyksta apysakos veiksmas, žmogus, į pasakojamus įvykius ir veikėjus jis žvelgia iš toliau, pasakodamas apima iš karto visą žmogaus gyvenimą.
Pasakotojas – aktyvioji apysakos jėga. Humoro jausmas, pastabumas, netikėtos išvados, minčių posūkiai įelektrina tekstą, daro jį ir šiandien patrauklų. Tai subjektas, turintis nuomonę: jis nevengia prabilti pirmuoju asmeniu, nesistengia likti neutralus, priešingai – ten, kur jam atrodo svarbu, įsikiša ir leidžiasi į svarstymus, duoda savo pavyzdžių. Savo sielos slaptų kertelių neatveria, neintymauja, bet, jei jau ką svarsto, tai daro su užsidegimu, neslepia savo pozicijos vertindamas personažus. Viskas apysakoje pamatyta ir papasakota visa apimančio ir visa žinančio pasakotojo, kuriam svarbios savos istorijos, bet jis nesitapatina su veikėjais, nuolat išsaugo distanciją. Būdamas virš personažų, jis žino, supranta ir permato daugiau nei jie.
Apysakos pasakotojas ne tik nuosekliai veda mus veikėjų gyvenimo takais, bet ir ne kartą užbėga už akių, perspėja, kaip ateityje pasikeis jų gyvenimas. Be to, apysakoje atsiranda su veikėjų likimais nesusijusių intarpų, kuriuose matomas pasakotojo noras būtinai priminti, kaip lietuvaitės seniau rengėsi, kokius šokius šoko, koks nelengvas „užbartų pastumdėlių“ baudžiauninkų gyvenimas, kaip lietuvio širdis atsigauna bažnyčioje. Pasakotojas čia kalba kaip etnografas, čia kaip sociologas, čia girdime kunigo balsą. Tokia pasakotojo skirtingų balsų įvairovė apysaką daro gyvą ir nenuobodžią. Skirtingi pasakotojo balsai nekonkuruoja tarpusavyje, tarp jų nėra įtampos, juos vienija tolerantiško ir gyvybingo apysakos autoriaus Vaižganto balsas.
Apysakos laikas
Be istorinio laiko (XIX a., baudžiava ir jos panaikinimas), apysakoje yra biografinis, t. y. žmogaus gyvenimo, laikas. Nuo jaunystės iki senatvės – tiek apima „Dėdžių ir dėdienių“ pasakojimas.
Apysakos pirmoje dalyje dažnai kartojamos laiko nuorodos – „iki“ ir „po“, „seniau“ ir „dabar“, „šiemet“ ir „pernai“. Taip aktualizuojamas centrinis apysakos įvykis. Viso gyvenimo laikas siaurinamas, pasakojimas vis labiau koncentruojamas ties vienu tašku – „šiandien kitaip būsią“. Galiausiai vaizduojamas lemtingas visiems personažams įvykis – Severjos susitarimas susitikti ir susitikimas su Geiše miške. Neskubant pasakojama, kaip Severja pabunda, prisimena sapną, ruošiasi krembliauti, kaip renka grybus, susitinka tijūną… Nė viena kita personažų gyvenimo diena taip neišryškinama, nerodoma stambiu planu. Papasakojus to lemtingo šventadienio įvykius, laiko spyruoklė atleidžiama: pasitenkinama abstraktesnėmis laiko kategorijomis („iš pradžių“, „vėliau“), vis peršokami ilgesni laiko tarpai („po trejeto dienų“, „per dvi savaites“), kol galiausiai matome veikėjus po trisdešimties metų.
Apysakos erdvė
Apysakoje galima išskirti dvi erdves – kultūros, t. y. žmogaus gyvenamą, ir natūros, t. y. laukinės gamtos. Kūrinyje dominuoja kultūros erdvė, tačiau lemtingas įvykis – Severjos ir Geišės susitikimas – įvyksta girioje. Įdomu, kad kultūros ir gamtos erdvės komponuojamos pagal tradicinį „aukštai–žemai“ modelį. Vertikalaus judėjimo žemyn akcentavimą galima sieti su pasakotojo vertinimu: kultūra (kaimas, namai) vertinama teigiamai ir priešinama su laukine gamtos erdve.
Apysakos erdvę dar galima apibūdinti kaip uždarą, apribotą: klėtelė, sodžius, karčema. Jei veiksmas, apie kurį pasakojama, vyksta atviroje erdvėje (kaimo pakrašty, miške), tarsi tyčia sutankinamos ribą ženklinančios erdvės nuorodos, pavyzdžiui, nuolat minima pakluonė, galulaukė, paraistė: Mykoliukas vis griežia sėdėdamas ant ežios, ištekėjusi Severja vis bėgioja krembliauti į biržes, iš kur matyti jos gimtieji Aužbikiai. Šios erdvės nuorodos, pasikartojančios visame tekste, skatina mąstyti apie ribinę situaciją, kurioje atsiduria veikėjai: vieną akimirką visiems trims – Mykoliukui, Geišei ir Severjai – iškyla pasirinkimo uždavinys ir jie jį išsprendžia. Kodėl taip susiklosto veikėjų gyvenimas? Į šį klausimą kūrinyje galima rasti kelis atsakymus.
Veikėjai
Skaitydami „Dėdes ir dėdienes“ matome, kad pasakotojui svarbu, kas yra veikėjai, o ne kaip jie save suvokia. Apie personažų savimonę beveik nieko negalima pasakyti, nes nuolat primenamas jų nesąmoningumas: „nenusimanė“, „nežinojo“, „nemokėjo galvoti“, „nesumesdavo“… Vienintelis Geišė, dvaro tijūnas, galėjo greičiau orientuotis ir rodėsi esąs aukštesnės savimonės, bet ir jį pasakotojas vadina „protingu beraščiu“, nemokančiu į save pažvelgti iš šalies. Menkas savęs suvokimas, nuolankumas, visiškas pasidavimas aplinkybėms, paisymas stipresnių (tėvo, brolio, kaimo bendruomenės, bažnyčios, galiausiai gamtos gaivalų – instinktų) daro visus tris personažus panašius, yra jų charakterių dominantė. Socialinė padėtis (yra išnaudojami giminių iš dvaro) daro įtaką ir jų likimams. Šeiminiai ir luominiai santykiai yra viską nulemiantis fabulos ryšių pagrindas. Personažai įtraukiami į pasakojamą istoriją kaip žmonės, susieti su tam tikra savo luomo, šeiminės padėties, savo amžiaus bei gyvenimo tikslų situacija.
Pasyvūs veikėjai kūrinyje dažnai apibūdinami kaip „stiprios gamtos stiprūs padarai“. Žodis „gamta“ daug kartų minimas tekste. Žvelgdamas į savo pasenusius veikėjus, tapusius giminių įnamiais, pasakotojas ne vieną kartą grįžta į praeitį ir tarsi ieško atsakymo, kodėl taip susiklostė jų likimai. Svarstant ne vienoje vietoje minima gamta kaip galinga jėga, koreguojanti veikėjų gyvenimus.
Klausimas, kas lemia veikėjų likimus, apysakoje yra vienas iš įdomiausių ir labiausiai intriguojančių. Pasakotojas, nors ir pritaria patriarchalinėms kaimo bendruomenės nuostatoms, nors jam ir svarbios ganytojiškos intencijos, savo svarstymuose, supriešindamas gamtą kaip instinktų jėgą ir kultūrą kaip tos jėgos tramdytoją, neneigia gamtos viršenybės. O kai kur atvirai svarsto, „katroji gi meilė tikroji: ar dvasių svyravimas, ar kūnų?“
Apysakoje yra ir kitų jėgų, lemiančių personažų poelgius ir svarstymus, jų pasirinkimą. Tai ir kaimo bendruomenės požiūris, ir noras kito gyvenimo, troškimas išsiveržti iš savo socialinio sluoksnio – baudžiavos, ir veikėjų temperamentas bei charakteris. Gyvenimas, likimas, apvaizda, gamta – šie įvardijimai pasakojime įgauna ne vieną reikšmę. Perskaityti jų prasmes taip pat yra apysakos intrigos dalis.
Atidžiai perskaitykite ir aptarkite apysakos ištraukas.
DĖDĖS IR DĖDIENĖS (ištraukos)
[Žmonių Mykoliukas nebuvo reikalingas…]
Niekur Mykoliukas nėjo, niekur nesikišė, niekuo nesisielojo. Tėvų jam senai nebėra. Ūkį laiko ir visu kuo sielojas vyresnysis, senai jau vedęs ir vaikais suskubęs apsikrauti brolis. Ir Saveikių dvare, ir visoje jo seniūnijoj, ir namie, ir visame Aužbikų kaime nevadino jo Mykolu, tik Mykoliuku, ir nelaikė rimtu darbininku, nors jis nuo pat piemens metų dirbo berno darbus ir pagalėjo. Nei tijūnui Geišei, nei broliui Šiukštai jis nesirodė tinkąs rimtam sunkiajam darbui, tad ir siunčiojo jį ten, kur jis… padirba dvigubai, trigubai. Niekas jo nemuša, niekas nestumdo. Vis dėlto lygiai dvare, lygiai namie tiek ir tegirdi:
– Mykoliuk šen, Mykoliuk ten.
Kai tijūnas nevaro į dvarą, brolis jį varo į savo dirvą, į savo pievą, į savo klojimą. Ligi tik pasirodė pirkioje, tuoj brolienė užkorė jam ant rankų vaiką ar pristatė prie lopšio supti klykiantį. Ir Mykoliukas ėmės tų „darbų“ lygiai meiliai ir švelniai šypsodamos, kaip ir vežimų krauti. Dar labiau. Vaikelį ėmė minkštai, moteriškai, prabildamas gražius maloninamus žodžius, glaudė į save abiem didelėm kaip vėtyklės saujom už pakalio ir už nugarėlės. Jis myli savo brolio vaikus, su jais žaidžia, iš laukų jiems nešioja paukščiukus, kiškiukus, iš miesto riestainius.
Tačiau niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako, niekuo neatlygina, jokio gardėsio jam nepakiša. Bene nuopelno – „dėdės“, seno, bevaikio jaunikio, kurs džiaugias svetima šeima, savo neturėdamas; taigi sau daros malonu, ne kitam. Ar negana „dėdei“, kad ūkininkas brolis sėja jam keliais gorčiais linų pasėlio, iš ko jis gauna keletą auksinų saviems reikalams, tabokui, jei rūko, ar kam kitam. Mykoliukas nerūkė, tai tuos auksinus supenėdavo brolvaikiams riestainiais. Ar negana, kad ūkininkė brolienė kas šeštadienis padeda jam, jei turi prasiskalbus, baltus plovinius ir kas diena ant stalo jo vieton deda šaukštą: vadinasi, turi teisės valgyti? Nei savo lovos, nei šiaip jau jam skiriamos ypatingos vietos gulėti, nei ko pašonėn pasimesti, nei kuo užsikloti jis neturi. Kur liko vietos, vaikams sugulus, ten jam gulti; ką apsidairęs pasergėjo kitų nuliekamą, tai pasikloti, jei troboje teko gulėti. O dažniausiai nakvojo daržinėje šiene ar šiauduose, o kad ne, tai arklidėje – ten šilčiau ir nuo vagies sargyba. Neginčijami Mykoliuko tebuvo „dveji“ – kailiniai su miline, kuriais dvejais vilkėjo, kai buvo šalta, kuriuos dvejus svėrės sau per petį, kai ėjo bent kuriuo metu gulti.
Kasdienis prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį trūsą. Mykoliukui užteko. Ak jis tik – Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau buvo kažin koks mažas, tikras – Mykoliukas. Tai ir nesistebėjo, kad visi juo, mažuoju, pasivaduoja.
Taip Mykolas Šiukšta pamažu pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeiti elgetautų.
Dėdė – tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama.
Štai jis pagrįžo iš bažnyčios, pavalgė, pažygiavo, pagulėjo, pagaliau pasiėmė savo paties darbo skripkelę. Jis pats susisuko avinžarnių stygoms, pats pasidirbo skrynutę, prisipešiojo arklio ašutų smuikui, nusipirko kanifolijo. Iš viso to negudraus padargo dabar jis moka gauti melodiją, tokią pat negudrią, bet jam pakankamą.
„Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“
Eina Mykoliukas per savo atšlaimą į pakluonę, takeliu į kalną, leidžias nuo kalno į paraistę grieždamas tą pačią melodiją. Balsas silpnėja, tolyn einant nyksta, lyg Mykoliukas jį pamažu aišytų iš sodžiaus vidurių sau į galulaukę. Sodžius, lyg nepasiduodamas, kad tai iš jo vidaus aišytų, pats, balsų traukiamas, pasirodo voromis po du, po tris. Jauni, paaugusieji ir net seni slenka Mykoliuko taku ten pat į paraistę. Dabar jie patys skripkelės balsus aišo į save iš Mykoliuko, artindamiesi į jį ir vis aiškiau girdėdami: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“
O Mykoliukas jau besėdįs paantvalnyje patogiausioj jam sėdynėj, ant ežios, kelius ne pastatęs, tik juos paklojęs minkštoje pievoje. Sėdi skersomis lyg našlaitis, neturįs prie ko prisiglausti, nei motutės, nei mergelės, tai prisišliejęs bent dirvos motinėlės. Veidu į vakarus, kur saulutė pamažu žemyn leidžias, įsižiūrėjęs į erdvę, ne tą erdvę, kuri prieš jo akis, tik į tą, kuri jame pačiame. Mykoliukas varo ir varo vis tą pačią melodiją: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju; kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“ Nepertraukdamas, nepagreitindamas, tuo pačiu taktu, visai nesumesdamas, kam jis griežia, kas jo muzika gėrisi, kas naudojasi, kas klauso, kas šoka, kam jo muzika labai tai. Lygiai taip pat, kaip tuo pradėjimu nesiliaudamas čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs. Abudu į gamtos akordą, ne kam kitam. Dėl to ir nenuobodžiai, kad ir vienodai.
Išėjo Mykoliukas su savo liūdesiu, visame kaime sužadinęs ilgesį, norą eiti toliau toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą dabitą, kur gražu, kur prakilnu, iš kur – „tol matyt“, destis, kas atitinka lietuvio liūdesį ir ilgesį. Muzika pagauna sielas, užburia jas ir nebepaleidžia jų iš savo srities ne tiek savo dailiškumu, kiek tuo sielai tinkamumu.
Tai vieni toliau, kiti arčiau susisėdo, šnekučiuoja klausydami. Net tie, kurie paskendo raistan neva uogautų ar krembliautų, neina gilyn, iš kur Mykoliuko nebesigirdi, kur viena tyla, tik sukiojasi vis tų pat balsų srityje, lyg ant tam tikro ilgumo balsų virvės pririšti.
<…>
Negi vienas gamtai tėra akordas, negi vienaip ir tu jam įtarsi. Negi kas šventadienis ėjo Mykoliukas paraistėn. Šiemet tačiau jis tų šventadienių nelyduoja. Šiemet jis, neva kaip ir pirma, nematydamas minios juo atsekusių kaimiečių, vis dažniau ją glosto savo akim. Peršliauš palengva per visus ir vėl sau žiūri į erdvę ar į savo muzikos sritį. Ir vėl iš ten žvilgiu nukeliauja į minią. Kaip kada tai nė nebeatitraukia akių. Žiūri ir žiūri vis į tą pačią vietą, tik vargu bau kas būtų atspėjęs, ar jis ką mato. Jis ir pats to nežinojo. Tik tuo laiku jo muzika imdavo skardžiau gausti, nebe tylutėlėmis, nebe tokiuo liūdesiu ir ilgesiu. Tada ir suktis daugiau dvejetų išeidavo. Mykoliukas vėl šypsos, kaip grįždamas namo, tos dienos darbus padirbęs.
Nesuprantami gamtos dėsniai ir jų pajėgos ėmė darbuotis jo viduje, šildė jį vidaus šilimėle, keitė visą jojo asmenį, ligi tol pasingą darė aktingą ir nebevienodą. Nebuvo kam pasekti ir jam pasakyti, nes jis pats to nenumanė, kodėl jo griežtuvėlis tyliau griežia, kai minioje kurį kartą neranda Severjos Pukštaičios, ir triumfo balsu ima skambėti, kai pasirodo, pavėlavusi šį kartą, nuo kalno leidžiantis mergytė. Tokiuo triumfu ir ūpu, jog ji, vos tik nusileidusi nuo kalno, tuoj imdavo suktis. Ją pagaudavo muzikos ūpas, išpūsdavo jai gražias šnerveles ir įliūliuodavo jauną krūtinę. Mykoliukas nenusimanė Severjai griežiąs; Severja nenusimanė tai jaučianti ir atsiliepianti. Jis ir ji buvo tik gamtos akordas, dar vienas visoje jos harmonijoje.
Gamtoje betgi viskas tikslu. Bet kas turi savo šaltinį, pradžią ar priežastį ir plėtojasi, kol prieina skiriamąjį galą. Mykoliukas ir Severja ėmė vienas antru domėtis, lyg juodu būtų tik dabar viens antrą pažinusiu, ne iš pat mažens, lyg tik dabar pasimačiusi, ne per dvidešimtį metų kasdien. Dabar, šią vasarą, darėsi jie viens antram naujas ir įdomus; vienas ir antras ėmė tai pastebėti, ko pirmiau nebuvo pastebėję. Ir stebėjosi: nejaugi tai tas pats Mykoliukas, nejaugi tai ta pati Severiutė?
Dabar Severiutei atėjus paraistėn, nors ji kaip ir pirma laikėsi mergaičių būryje, atokiai nuo Mykoliuko, vis dažniau atsitikdavo praeiti pro griežiką. Gal tai draugė vedė, už rankos susitvėrus, o Severja nepasidavė – ir grįžo tuo pat keliu, vėl pro Mykoliuką. Jei ne praeinant, tai bent grįžtant, vis atsitikdavo ir dirstelėt iš šono į griežėjo veidą. Juodi juodi plaukeliai, net blizga iš juodumo, tamsus tamsus veidelis, lyg išblyškęs nusigandus. Graži graži lietuviškai smaili noselė.
– Kad nebūt toks blogas, būt gražus… – dilgtelėjo jai vieną kartą ir kažin kur nudulkėjo. Blogas – reiškė: neriebus, sublogęs, sumenkęs.
Ir Mykoliukas ėmė matyt Severiutę šenjuo iš tolo ateinant ir daugiau niekur nebežiūrėjo: traukė erdvę į save, rijo ją, kaip traukinys bėgių kelią, ir artino į save mergelę. Tačiau, jai praeinant, nepažiūrėjo į veidą ir jos akelių negaudė. Jautė ją grįžtant, nors buvo nusigręžęs, jautė artinantis, kaip jaučiama šilima, einant į krosnį ar žiburį kišant į veidą. Juo arčiau, juo Mykoliukui darėsi geriau, lyg šaltyje artinantis šilumėlės srovei. Severjai praėjus, jau buvo patogiau ją lydėti, įrėmus žvilgį jai į pakaušį, kur drūti bizai, į nugarą, kuri, kaip ir kitų sveikųjų ir riebiųjų lietuvaičių, kuprelė buvo, lyg palenkdama galvą sprandelyje.
<…>
Severiotė skyrėsi nuo kitų mergaičių nebent tik dviem dalykais. Ji ėjo, vis akis nuleidus, lyg ieškodama žemėje ko mažo, ir kas žingsnis kinksėjo kaip varliaująs gužas. Prityręs būtų pasakęs – tai krembliautoja specialistė. Be to, jos veidelis buvo, nesakysime, gražus, tik toks baltas ir toks švelniai rausvas, jog už tą cerą japonai, sakoma, tikrai būtų dovanoję septynetą kitokių moteriškų trūkumų. Veido, rankų, tad ir toliau turbūt oda buvo tokia lygi, tarytum dirbtinai aptempta, ir taip blizgėjo, lyg lakuota. Derėti tai gal ir nelabai derėjo, bet reiškė geležinį kūno padarymą ir jo patvarumą. Rodės, tokia oda nė senatvėje nesiraukšlės.
Visos draugės buvo basos. Tačiau ir kojose čia buvo didelio skirtumo. Kitų matei kojas, šventei tenumazgojamas. Pukštaičios buvo tiek neįpurvintos, jog lengvai įspėjai jas esant rūpestingai mazgojamas ne tik tai vienai dienai. Buvo baltos tuo švelniu baltumu, kuriuo žymisi moteriškas kūnas, parausvinamas sveikatos ir nepagedusio kraujo. Ypač tai aišku buvo, kai besisukant suktinio, žybčiojo pilnos jos blauzdos.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apibūdinkite Mykoliuko būdą ir socialinę padėtį.
- Kaip kuriamas Mykoliuko paveikslas? Kas pabrėžiama pirmiausia?
- Aptarkite ištraukos pasakotoją.
- Koks pasakotojo santykis su pagrindiniu personažu?
- Kaip vertinama aplinka, kurioje gyvena Mykoliukas?
- Raskite vietų, kur distancija tarp pasakotojo ir personažų sumažinama ir pasakotojas tarsi kalba kito vardu. Kieno mintis, požiūrį persako pasakotojas? Kaip siūlytumėte interpretuoti tokius pasakojimo pasikeitimus?
- Išsamiau panagrinėkite tris trumpas pastraipas (nuo „Kasdienis prastas valgis“ iki „… nesigirdama“). Trys pastraipos – trys skirtingi pasakotojo ir personažų santykiai, nors kalbama apie tą patį. Pasekite pasakojimo kryptį – įsijautimą, vertinimą, apibendrinimą. Paskutinis sakinys – metafora. Kaip ją suprantate? Kaip tai charakterizuoja pasakotoją?
- Koks ištraukos laikas? Raskite laiko priešpriešos „nuolat – dabar“ nuorodų ir jas aptarkite. Įrodykite, kad pasakotojas artina šios istorijos klausytojus (skaitytojus) prie kažkokio ypatingo įvykio.
- Ištraukoje keletą kartų užsimenama apie Mykoliuko paprastumą: savo „negudriu padargu“ groja vis tą pačią „negudrią“, bet jam pakankamą melodiją. Kaip pasakotojas, kurdamas analogiją, išteisina, apgina Mykoliuko „primityvumą“?
- Kas, pasakotojo manymu, lemia Mykoliuko pasikeitimą? Kokiais remiamasi argumentais?
- Ištraukos pabaigoje daugiausia dėmesio skiriama Severjai. Kieno – pasakotojo ar Mykoliuko – akimis ji matoma?
- Kuo Severja išsiskiria iš kitų kaimo mergaičių?
[Slauni ir verta nemenko likimo Severja]
Severja savo pirkios nedabojo ir jos nemėgo taip, kaip reiktų mėgti gimimo vietelė. Ji buvo vienatinis žmogus, kurs mėgo ištaigą ir dailę. Pirkia visa to jai negalėjo duoti, nei ji pirkiai. Ne vieno žmogaus galia nugalėti visa susidariusi tvarka.
– Kur moters ruošias teliūskuojas, švaros nepalaikysi, – teisinosi vyrai.
– Kur vyrai dirba, tašo ir suka, nevaliosi pašluoti, – teisinosi moters.
Ir visi rimo, sutikdami su ta santvarka, kuri yra, nė nenuvokdami, jog gali būti geresnė jų buityje.
Pagaliau pirkia tebuvo ruošos ir darbo vieta, nelyginant skalbykla ar kuliamasis jaujas. Per kiauras dienas šeima buvo orie. Tėvas su sūnum dirvoje, bernas su merga dvare, močia su dukterimi kamaroje, dienadaržyje, darže. Jomdviem buvo darbo, jos sukos po pirkią, po namelį, net viesulą kėlė. Tai kur čia švaros ir dabos besužiūrėsi. Dirbk nuo saulės patekėjimo iki pat nusileidimo ar net sambrėškos. Darbas darbą veja.
Jei dėl švaros moters negalėjo pasiteisinti, tai dėl dabos nenujėgė, jog jos mėgsta dabą. Kur jų vienų buvo kertelė, ten ir dabos buvo, o su ja net ir švaros.
Kai pirkios stalą, suolus, langus ir palanges Severja temazgojo vos keletą kartų per metus, kiemelį šlavė kas šeštadienis, ir jis visados buvo švarus švarus, daug švaresnis, mažiau prišiukšlintas negu troba. Ką besakyti apie rūbų klėtį, kurią ji viena teglobojo. Prieklėtis, net akmuo pasistoti švietė baltumu, nė žymelės, kad kas būtų jį pasistojęs purvina ar tik dulkėta koja.
– Pas tave taip švaru, jog net nedrąsu stotis, – kalbėjo draugės, atbėgusios pasikieminėt ir dairydamos; ne ko nauja ieškojo: jos aliai daiktelį čia žinojo, tik kad akis mėgo. Gražiai obliuotos ir sandariai suleistos grindys ir lubos. Sienose, grindyse nė dulkelės; pabalkiais, sąsparose nė vortinklėlio. Sienose, kur neprikabinėta drapanų ir nėra lentynų rietimams, penketas grafikos paveikslų: Dievo kančia, palaiminimas tiems namams, šv. Jurgis vaduoja karaliūnaičią, šv. Brigita ir dar kažin kas. Šv. Jurgio kepurė iš tokių strauso plunksnų, kurios tedygsta artistų vaizduoklėj. Ir tos tėptelėta varsa. Visų spielčiai sveiki ir žiemą vasarą puošiami žolėmis. Švęstų ir nešvęstų žolių bei žolynų buvo pilni pabalkiai. O viduryje gražiai atsišvietė savo geltonumu didelis šiaudų sodelis ir didelė šv. Dvasia ar karvelis, padarytas iš žąsies kiaušinio. Indauja ir skrynia gana sumaningai išmargintos žaliai geltonomis gėlėmis. Net vienatinės kėdės atkaltis buvo išdrožinėta piešiniais ar paįvairinta kiaurynėmis. Net ir grindys išbarstytos smarkiai, bet gardžiai kvepiančiais sukapotais ajerais. Buvo taip jauku, kaip geros skonies miestietės gulimajame. Nejauku čia būtų buvę tik vyriškiams. Bet jiems čia nebuvo vietos: jie čion nesilankė.
– Ak, sesel, kur tu ir laiko begauni visam kam taip padaryti? – kalbėjo draugės.
– Ir nė bluselės! – pavydėjo visos sukapotos blusų, jog, rodos, piršto nebebuvo kur pridėti, kur nebūtų kaip yla įdurta. O Severjos kakle, tai turbūt ir visame kūne, nebuvo jokios žymės.
– Turbūt ant tokios jau žemės jūsų klėtelė – ar ajerai baido, – stebėjosi, nežinodamos, jog blusos kiaušinius deda į dulkes ir šiukšles, kurių neišvalius, neišsibodėsi nė blusų.
Gerai vėdinamas trobesys niekuo nepadavė, nei pelėsių, nei moterų kvapu. Vis dėlto čia buvo kažin kokio erzinančio skonį kvapo, dėl kurio ir draugės čia atbėgdavo.
Štai Magdė stovi tarpduryje, kažin ką užantyje rankoje laikydama. Kalbas su Severja ir nedrįsta pasisakyti, ko ji čia atbėgo. Severja ir pati susipranta.
– Duokš jau, duokš riekelę. Kurių gi uždėti: ruduokių, grūzdžių, paliepių, paberžių? Nors šiandien penktadienis, tai visą šeimą gavau savo raugintais krembliais papenėti. Tačiau gal dar liko.
Kalbėjo, kilnodama čia vieną, čia antrą puodynėlę, imliodama iš jų akmenis ir švarutėlaičius medinius dangtelius ir ieškodama kremblio draugei uždėti.
– Ak tu, gardumėlis rūgšties! Kaip tu taip ir padarai! Šiandei penktadienis, nėra ko valgyti sausai. Eisiu, sakau, į Severiutę, be neturi kremblelių. Dėkui, dėkui, gardžiai užkandau!
Štai kokiuo kvapu kvepėjo (padavė) Severjos klėtelė vasarą. O žiemą jautri nosis galėjo pajusti spalgenų ir bruknių kvapelį, jei jo neviršijo mėtų, ramunėlių, čiobrelių žiedų kvapas.
Ič gerai viešnelei Severja išsinešdavo šaukštą grietinės ir apdažydavo paliepę ar grūzdį, kol uždės ant riekės menkos duonos. Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nosį sukė ir seilę varė. Tikrai sakau, tai toki skanėsai, kokių tegali patiekti labai išmintinga virėja savo smailižiams.
Rudi, melsvi krembliai buvo tikras pokylis namiškiams ir draugėms pasninko dienomis ir pelnė Severiutei daug meilės ir pagyrimų. O ji visai nenusimanė savo nuopelnų, nesuprato pasakymų „kur tu gauni laiko apsimazgot ar pakrembliaut?“, kad tai buvo daroma tuo pačiu laiku. Ir niekam ji neįkalbėjo, kad pačios pasiraugtų kremblių ir apsigintų nuo blusų.
Pagaliau stambių paplokščių akmenų takas per purviną gatvę gelbėjo kojas nuo susipurvinimo, gelbėjo ir klėtelę nuo dulkių.
Reta viešnia klėtelėje buvo ir pati motina. Ji tenkinosi, kumščiu pabeldus į galą, prie kurio viduje stovėjo lova dviem gulėti, ilgais per visą pagalviais ir minkštais patalais, kuriais klojo žiemą vasarą. Nuo mažiausio dunkstelėjimo į sieną iš oro klėtelė visa virpėjo ir ūkė lyg tuščias puodas. Tai negalėjai nenubust. Apie Severją sakydavo, tereikią paliesti siena ir ji tuoj ant kojų: tokia esanti budri ir klusni.
Severjai, išeinant į žmones, nebūtų tad buvę ko gailėtis ūkio buities, bet daug ko būtų buvę gailėti – mergos buities. Ji buvo savotiškai laiminga, slauni ir verta nemenko likimo. Tačiau gyvenimas kitaip pasuko savo ratą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaime Pukštų pirkia niekuo neišsiskiria. Prisiminkite, kur esate skaitę panašių buities aprašymų. Kurių rašytojų kūrybai artimas šis vaizdas?
- Kuo iš kitų kaimo trobų išsiskiria Severjos klėtis? Kaip klėtelės aplinka charakterizuoja Severją?
- Ištraukoje nemažai vietos skiriama Severjos vaišingumui, kai ji viešnias vaišina pačios raugtais krembliais. Tai vienas iš apetitingiausių vaizdų lietuvių literatūroje. Jis reikšmingas ir apysakos kontekste, nes Severjos gyvenimo lūžis bus susijęs taip pat su krembliavimu. Įsižiūrėkite į šio epizodo tekstą.
- Kokiu žodžiu pradedama grybų tema? Kokia juslė akcentuojama?
- Magdės pagyrimas („Ak tu, gardumėlis rūgšties!“) ir pats vaišinimo aktas („net nosį sukė ir seilę varė“) epizodo pradžioje nurodo temą. Įvardykite ją.
- Grybais vaišinamasi pasninko dienomis (tai akcentuojama net tris kartus). Severja savo raugintais grybais įvairina prėską pasninko maistą. Vadinasi, ir čia ji išsiskiria iš viso kaimo. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad išryškėjusi pozicija tarp „aštru“ ir „prėska“ nerodo priešiškų Severjos ir kaimo santykių.
- Šiame epizode dvi juslės – kvapo ir skonio – sujungiamos į vieną. Taip akcentuojamas aštrumo pojūtis. Pasvarstykite, kaip tai siejasi su Severjos charakterizavimu.
- Ištraukoje socialinę Severjos padėtį galima vertinti kaip pasiruošimą tekėti, tačiau ji patenkinta ir esama laukimo padėtimi. Tekste raskite argumentų, įrodančių šį teiginį.
- Severja nepatenkinta tėvų namų buitimi, todėl yra susikūrusi savo aplinką – klėtelę. Jai rūpi pertvarkyti buitį, todėl logiška, kad ištraukos pabaigoje kalbama apie išėjimą į žmones, o ne ištekėjimą, gero vyro susiradimą. Kaip suprantate pasakymą „išeiti į žmones“? Kokių papildomų prasmių jis suteikia Severjos paveikslui?
[Lažybos]
Saveikių dvaro prižiurna Daisia visas nušvito, išvydęs, jog Aužbikų kompanijėlės dar nesuskubo atidūlinti paraistėn. Oro slopumas visus darė nerangius. Visi šiandie ėjo lyg be tikslo, o Mykoliuko muzikai nutilus, ir visiškai buvo sustoję, kas kur šnekučiuoti, kas kur gėlelių pasiskinti. Paantvalnyje tebuvo ta viena kompanija – Mykoliukas Šiukšta ir Severja Pukštaičia. Tai įgaliojo senį tijūną prie jų prisidėti, kad nebuvo jo eilės vyresniųjų. Lengva širdimi, nemažu ūpu, tampriu žingsniu pasileido iš miškelio parugėn. Akys jam blizgėjo, kaip išvydus seniai seniai bematytą artimą ar mylimą giminę. Rodės, puls, prispaus prie krūtinės, išbučiuos veidelius tai jaunutei porelei. Ne, ne porelei: Daisia tematė vieną mergaitę, o vaikino, nors jis sėdėjo čia pat pašonėje, kone prisiglaudęs, nematė. Ag nematome sekėjo, kai skubinamės pasveikinti jo ponią ar poną. Ir šiaip jau Geišė šiuokart nieko daugiau nematė: nei majestotingai liūliuojančių rugelių, nei margos, storai prižėlusios pievos, per kurią jam reikėjo bristi, nei rudo šiandie dangaus ir tokio pat rudo tiršto oro. Tematė vieną Severją, nes į ją vieną težiūrėjo savo vidaus, ne kaktos, akimis.
Ir abudu sėdinčiu tuojau pamatė iš raisto išsinėrusį paprastą jų šventavakarių bendrą, dėl kurio jiemdviem šiaip jau buvo nei šilta, nei šalta. Pasergėjo ir pagreitintą jo žingsnį, ne tokį šabasinį kaip kitomis poilsio dienomis. Pasergėję žingsniuojant tiesiai į juodu, pajuto šiandie kitaip būsiant, nelaukiamą įlįsiant į tą orą, kurį tik ką buvo susidarę patys sau, sau vieniem, kurio pavydu buvo, kad kiti kvėpuotų; įlįs ir sudrums užkerėtą jų meilės sritį.
– Dėdė Geišė ateina… – patikrino tačiau ramiai Severja, nepakeldama akių nuo savo žolių šluotelės, vis dėlto ėmė smarkiau alsuoti.
– Tijūnas ateina, – patvirtino Mykoliukas ir nė nejusdamas rankom pasirėmė vejos ir kažin kaip nukėlė save bent per žingsnį nuo Severjos. Kiek pirma jam buvo pasidarę jauku, tiek dabar tapo nebejauku. Kaipgi? Jis, Mykoliukas, bus besėdįs ne tik drauge su savo nuolatiniu prižiurna, dar abipus tos pat mergaitės! Baisiai bus netinkama…
Mykoliukas daugiau kaip kits kas visoje seniūnijoje buvo supratęs su Saveikių tijūnu. Jau keliolika metų jo ausyse skamba vis tie patys dėdės Geišės raginimai: „Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten.“ Jau kelioliktieji metai jis nuolat sukaliojas Geišės akivaizdoje. Vis dėlto ir šiandie, kaip ir iš pradžių, juodu tebebuvo lygiai tolimu vienas antram. Mykoliukui Rapolas Geišė tebebuvo, kaip ir buvęs, tijūnas, ūdytojas, Pats-Pamarnecko akis, tiesa, niekados jo nepalietęs, tačiau visados galįs jį perlieti savo bizūnu už bet kurį neįtikimą. Geišei jis tebebuvo tas pats vergas, pastumdėlis, vaikiščias, palyginti su juo, prižiurna. Ir kas galėjo susidaryti bendra tarp įsakytojo ir klausytojo, tarp seno ir jauno? Viens rėkavo savo įsakymus, nė nežiūrėdamas, kam; antras atsidėjęs vykdė tai, nė nežiūrėdamas, kokių akių ar uostų yra tas, kurs dvarininko vardu laiko savo rankoje baudžiauninkų valdymo ženklą – bizūną.
Be pagarbos, kurios buvo Geišių Geišė pelnęs savo asmens savitumais, kaipo dvariškis, jis galėjo dar pasigirti tuo, kad visi baudžiauninkai tikrai jo bijo, vadinasi – klauso, nesipriešina, tuojau daro jo valią. Vadinasi, dvaras buvo aptikęs kaip tik tokį tarną, kurs sugebėjo dvaro santykius su mužikais sudaryti ir palaikyti – baile. Ir Mykoliukas, kaip ir kiti, buvo įbailintas, pavergtos dvasios. Namie jį buvo pavergusi brolio šeima ir padariusi – dėde; dvare jį buvo pavergęs įsakytojas Geišė ir padaręs – tylia mašina darytoja. Taigi net dabar čia pabarėje, nedirbamą dieną, toli nuo dvaro ir jo darbų, kur jį dengia ištisa giria, kur tai valandai baudžiauninkai jaučiasi esą sau žmonės, kur ir Mykoliukas sugebėjo sudaryti sritį ir patapti jos karalaičiu, mylimu ir mylinčiu, – jis lygiai taip pat būtų šokęs, kaip ir dvare, ligi tik būtų išgirdęs: „Mykoliuk, šok ten.“ Taigi ir dabar jis visas tiktai klausė, ką jam tijūnas tars ir lieps padaryti.
– Sveika gyva, Severiot! Ko taip viena šiandie, be draugių, daisia? – tarė dėdė Rapolas, draugiškai, neapsakomai prietelingai nusišiepdamas. Ir klastelėjo kiek į šalį, bet kad kalbindamas galėtų žiūrėti jai į veidą.
– Sveikas, dėde, – atsakė Severja ir siekė jo rankos pabučiuoti.
Geišė visas nuraudo. Pagrobė mergaitę už rankos, ištempė ją, kad sėdėdama nepasiektų jo lūpomis, ir ėmė svavalingai kratyti ir truksėti.
– Na, jau, daisia, ir „dėdė“! Juk štai ir Mykoliukas namie, daisia, jau dėdė. O tu jo turbūt nė karto dar nesi tuo vardu pavadinusi. Pabūkime, daisia, nors vieną dieną – broliai.
Rapolui patraukus Severją už rankos, nuo kelių jai nubiro visos smilgelės, ašarėlės ir žvangučiai, iš kurių mėgino sudaryti neva Mykoliukui kutą prie kepurės.
– Severiotė, daisia, nesiliauji knarpius dirbus. Tai krembliauji, daisia, tai uogauji, tai lapauji. Kaipgi, daisia, bepavadinsime tai, ką dabar darai? Vainikauji? Žiūrėk, kaip visa apsidraikei žolelėmis, daisia, kaip vištytė, ruošdamasi perėtų. Ė, ką gi? Metas. Mergaitės veikiai sensta. Kad nesentų, vienas tėra vaistas – ištekėti. Tada vis vienoda esti iki pat 45 ir daugiau metų, kada jau, daisia, tikrai pasensta ir niekas nebegali apsirikti. O gal jau ir ruošiesi už kokio beūsio?
Kalbėjo Geišė visai nebe taip, kaip kalbėdavo, atėjęs kur nors pavarytų. Kalbėjo kavalierišku ūpu ir taip Severją kepino akimis, taip badė jomis lyg ylomis, jog tasai svavalingumo ūpas ir ją pagavo.
– Dėdė brolis šiandie linksmas. Kuo gi džiaugies? Bene pats sumanei kokią „bobą kvailę“ vesti? Ag taip pat būtų pravartu, kad nesentumei, jei tai tikras vaistas nuo senatvės.
– Kva, kva, kva! – nusikvatojo Geišė garsiai ir širdingai, net atsilošdamas, net abiem rankom lyg malūno sparnais aukštyn pamodamas ar paketinęs iš juoko ir didelio džiaugsmo kūliu aukštynelkas pervirsti per savo galvą, kaip daro piemenukai.
Širdingas juokas pagavo ir Severją. Pakrizeno ir ji. Pagavo ir Mykoliuką. Išsišiepė ir jis, tačiau visai ne taip, kaip šiepdavosi savo svajonėms, veikiau taip, kaip neapčiaupia dantų kvailokas sodietis, kada jį kalbina ponas, o jis nedrįsta ir nebežino, kas čia beatsakius. Arba kaip šypsos žmogus smarkiai sugauta galva.
– Klausyk, Sever! Visi pasakoja, kad tu esanti pirmoji šiame miške krembliautoja, pirmoji išrenkanti pačius gardžiuosius kremblius. Nejaugi, daisia, tu nebijai ankstyvais rytais eiti miškan? – toliau kalbino Geišė.
– Tai ko gi čia bijosi? Miškas žinomas, visi šuntakiai išvaikščioti ir nėra tokių tankių, iš kur nebūtų matyti saulės. Ji teka antai iš anapus mūsų galasodės. Eik ten link, ir išeisi nosies tiesumu savon pusėn.
– Bene visados saulė šviečia?
– Didelio čia daikto, jei ir kiton pusėn išrioglintumei: dveitas varstų daugiau prabėgti.
– O jei vilkas, meška – am? – pabaidė Geišė Severją, kaip baido mažus vaikus.
– Ne toks jau čia miškas, kad tiktų vilkams ar net meškoms stoti. Nėra čia jų. O kitoms žvėrelėms gana žąsienos ar vištienos. Kam čia joms – mergienos!
Geišė vėl nusikvatojo iš visos širdies tokiu nervingu širdies balsu, jog net klausytojus suvirpino. Ir Severjai visiškai linksma pasidarė.
– Daisia, klysti, mergele, manydama, jog miške nėra tokių, kuriems tinka – mergiena… Nepaniekintų, daisia, lūšis piktoji įdrėksti, o dar aržesnis už lūšį bernelis jaunasis…
– Bernelių miške aš, tiesą pasakius, dar nesu nė karto susitikus. Tokiuo ankstyvu laiku, kaip aš kad krembliauju, jie, tinginiai, nepaslenka, o gal labiau už mane, mergelę, miško bijo. Lūšis pikta, tai teisybė, ji galėtų gerokai žmogų apdraskyti. Tą pat padarytų ir dvigubai mažesnė už ją mūsų katė. Bet reikia, kad jos pasiustų ar ką. Šiaip jau lūšis tokia pat baili, kaip ir kiaunė. Nuo žmogaus slepias, ne kelią jam pastoja.
– Bene tu esi, daisia, lūšį mačiusi? – jau rimtai nustebo Geišė.
– O kaipgi? – gyvai perkirto jį Severja. – Lūšis kelias lygiai su baudžiauninkais, auštant, medžioja lig pusryčių, paskui kiek ilsisi paėdus, o kai saulė gerokai įkaitina jų kinį, išlenda ir ima žaisti. Aš žinau jų kinį šitame raiste, tai tyčia jas paseku nuėjus. Jos taip pat žaidžia kaip voverytės, nors didžiulės. Jų laipumas nepasakomas. Pasileis vyti viena kitą aplink drūtą pušį, ne žemėje, tik sraigiu aukštyn, tai net akys raibsta. Juokai vieni. Andai neiškenčiau ir papliauškėjau delnais. Tai žlebt žlebt abidvi žemėn, bet į mane priešakiais – šypt šypt man, ak tu jejem, kaip baisiai, kaip piktai: maniau – jau šoks ant manęs, o jos dulkt, dulkt į tankį, ir tiek jų bemačiau. Gražūs tai žvėreliai, tik kam jie tokie pikti kitiems, jei tarp savęs taip gražiai žaidžia? Ot, kad jos užšoktų man ant rankų kaip mūsų katytė, tai aš mokėčiau su jomis pažaisti…
Severiutė tauškė plepėjo, dėstydama į kutą išbirusias savo smilgeles, ir nė nepasidomėjo, kokį įspūdį daro savo pasaka.
– Kažin ką plepi! Daisia, lyg būtumei ragana: su miškiniais užsigeidei žaisti, – bailingai pertarė Daisia.
Baimė baime. O pasaka dėl to galutinai pavergė abudu klausytoju. Mykoliukas dabar jau vėl šypsojos, kaip pirma – savo mintims, savo valstybei, kur viešpatauja karaliūnaičia, kaip dabar matyti, miškinė. Geišė ryte rijo mergaitę, kuriai lygiai jauku su nekenksmingais, nekaltais žiogeliais pievoje, Dievo patiestame divone, kaip ir tamsiame miške su laukiniais.
– Iš jūsų matau, kad nei vienas, nei antras nenorėtumėte krembliauti lūšių srityje, – pašiepė klausytojus.
Mykoliukas nieko, sutiko, o Geišė užsigavo ir, padaręs rimtą miną, tarė:
– Ką žinosi…
– Tai derėkime! – erzino jį Severja.
– Susilažinus gal ir pavojinga būtų eit miškan apyaušriais, kada ne tik žvėrys, ir visos dvasios pakirdusios. Vis dėlto, jei būtų geros lažybos, aš sutikčiau.
– Na, tai iš ko? – nesiliovė Severja.
– Iš rankos tos mergelės, kurią aš myliu. Jei ji pasakytų man: „Ateik pačiu vidunakčiu, į patį tamsųjį tankį, pačioje miško glūdumoje, jei nori mane laimėti“, aš eičiau.
– Kam gi taip brangiai? Geriau ateik tamsta piršlėmis į savo mylimąją, ir taip eis.
– Taigi, kad žinočiau, eičiau. Dabar reiks sukčiau patirti…
Ir pataikęs valandą, kada Mykoliukas lyg kažin kur nusigręžė, šnibžtelėjo Severjai:
– Ateinantį šventadienį, saulei tekant, Girstupio šlaite ar man bus žūti, ar būti. Kas gaili manęs, tegu ateina vaduoti.
– Kaip sakai? – išplėtė akis Severja.
– Tai slapta, kurią tegali patirti – tenai, – pabaigė Daisia ir atsistojo, nes jau artinos į juos bent dvi voros žmonių.
– Mykoliuk, kas tau šiandie pasidarė? Ko tu negrieži? Mes jau manėm, jog tu kur išnykai, – ėmė prikaišioti priėję.
Mykoliukas tik dabar susigriebė seniai jau savo griežtuvėlį esąs panuovalyje padėjęs ir visai jį užmiršęs. Tad griebė jį nusigandęs ir pagavo linksmai čyruoti: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“ Dvejetai ėmė suktis. Tik Severja vis tebesėdėjo vietoje, negalėdama atspėti, ką gi tai reiškia dėdės Geišės žodžiai, kokią paslaptį žada jis apreikšti kaip tik toje vietoje, kur lūšys vaikus vadžioja. Suprato tačiau, jog ta paslaptis ją kliudo ir labai intriguoja.
Pakviesta šokti betgi atsijokėjo, šoko stačiai ir ėmė kaip padūkusi suktis: čiūkš – čiūkš – čiūkš.
Mykoliukas, kaip ir pirma, jai griežė. Tik ar be vienam Mykoliukui Severja šoko?
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Glaustai papasakokite apie Geišės nusiteikimą artinantis paraistėn. Įrodykite, kad pasakotojas nėra susitapatinęs su personažu; pasakotojo žvilgsnis aprėpia daugiau, jis ne tik informuoja, bet ir vertina.
- Mykoliukas ir Severiutė paprastai į Geišę reaguodavo kaip į nuolatinį „šventvakarių bendrą“. Remdamiesi antra pastraipa, įrodykite, kad šiandieną viskas klostosi kitaip nei visada.
- Ką ištraukoje sužinojote apie Geišę? Kokie jo bruožai akcentuojami? Pasvarstykite, kokiu tikslu pateikiama tijūno charakteristika.
- Įrodykite, kad, šnekėdamas su Severja, Geišė stengiasi atrodyti šmaikštus, linksmas, jaunas.
- Kalba apie vedybas užvedama lyg tarp kitko, šalia vestuvių motyvo Geišė plėtoja ir kitas temas, kitaip tariant, turi tikslą – paveikti Severją: paskatinti ją galvoti apie vedybas, užsiminti apie save kaip apie vertą vyrą. Įrodykite, kad Severja tarsi pasiduoda tijūno provokacijai, lyg jam pritaria.
- Manantis paspendęs spąstus mergelei, Geišė pats į juos įkliūva. Tekste raskite vietą, kur pokalbiui ima vadovauti Severja. Kuo ji pakeri klausytojus?
- Kaip pasakojimas apie lūšis charakterizuoja pačią pasakotoją – Severją?
- Miškas – žmogui pavojinga, grėsminga erdvė (prisiminkite pasakas). Kaip ištraukoje apibūdinamas miškas? Pasvarstykite, kodėl susitikimo vieta pasirenkama ne kultūros (kaimo) erdvėje.
- Remdamiesi tekstu įrodykite, kad Severja – ne Geišė – vadovauja visam pokalbiui. Jūsų manymu, ji provokuoja tik tijūną ar abu klausytojus – ir Mykoliuką?
- Kokia Mykoliuko reakcija? Iš kokių detalių galime numanyti jo mintis ir jausmus?
- Lažybų istorija baigiama pasakotojo klausimu. Interpretuokite paskutinę ištraukos pastraipą.
Kaip matome, apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ pavaizduotos trijų žmonių – Severjos, Mykoliuko ir Rapolo Geišės – gyvenimo istorijos. Visus tris personažus sieja baudžiauninko likimas: Mykoliukas, dėl brolio šeimos atsisakęs asmeninės laimės, virsta „darbo ašvieniu“ dvare ir brolio šeimoje, Severja, nors tėvai ir neleido jos į dvaro darbus, ištekėjusi už tijūno tampa „dvaro inventoriumi“, o vėliau ir vyro giminių tarnaite, Rapolas Geišė, „darbų prižiurna“, kilęs iš baudžiauninkų, yra „pririštas prie dvaro be dienų“… Istorinis socialinis kontekstas (baudžiava, jos panaikinimas), nors ir nėra vaizdavimo tikslas, kūrinyje svarbus – jis veikia žmonių charakterius ir likimus. Be to, juo remiamasi komponuojant apysakos vaizdus: pirmoje dalyje („Labai senai: Mykoliukas ir Severiutė“) vaizduojami baudžiavos laikai, antroje, kurią sudaro atskiri skyriai („Dzidorius Artojas – dėdė Mykolas“, „Laimingoji dėdienė Rapolienė“, „Karšinčius dėdė Rapolas“, „Tas vienas nusiraminimas“), pasakojama, kaip klostėsi veikėjų likimai panaikinus baudžiavą.
Apysakos skaidymas į dvi dalis yra tik sąlyginis, pateisinamas istorinio laiko požiūriu. Pakitusį laiką ženklina dalių pavadinimai (jau nebe Mykoliukas, o dėdė Mykolas…) ir autoriaus remarkas primenančios veikėjų charakteristikos: „Artojas – geras mūsų pažįstamas Šiukštų Mykoliukas, trims dešimtims metų praslinkus“… Iš skyrių pavadinimų taip pat matyti, kad veikėjų likimai pasakojami atskirai, nekuriama vientisa fabula. Tik pirmoje dalyje, kurios ištraukas aptarėme, visi trys veikėjai suvedami į vieną vietą: čia ir daugiausia įtampos, ir viso kūrinio kulminacija. Mykoliuko, Severjos ir Geišės susitikimas yra centrinis įvykis visų trijų gyvenime, savaip paženklinęs kiekvieno likimą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
Perskaitykite visą apysaką ir atsakykite į klausimus.
- Už ką Geišė buvo gerbiamas visos seniūnijos?
- Kodėl Severja pasirenka ne Mykoliuką, o Geišę?
- Kaip Mykoliukas išgyvena Severjos vestuves?
- Literatūrologė J. Sprindytė teigia, kad apysakoje „gėris visiškai pasyvus“. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį.
- Antroje apysakos dalyje veiksmas rutuliojamas po trisdešimties metų. Dirbdami grupėmis aptarkite veikėjus.
- Kaip susiklosto kiekvieno likimas?
- Stipriais ar silpnais žmonėmis laikytumėte kūrinio veikėjus? Argumentuokite.
- Remdamiesi apysaka įrodykite, kad meniškos sielos yra ne tik Mykoliukas, bet ir Severja su Geiše.
- Socialinė sistema trukdo žmogui atsiskleisti, būti savimi ir tapti laimingam. Tad „stiprios gamtos stiprūs padarai“ gyvena pagal „gamtos dėsnius“. Gamta tapatinama su natūralaus ir teisingo pasaulio struktūra (J. Sprindytė). Remdamiesi apysaka paaiškinkite, kokį vaidmenį veikėjų gyvenime atlieka gamta.
Tautinio charakterio paieškos
Romantizmo idėjos, kad kiekviena tauta yra savita, lygi su kitomis tautomis savo sugebėjimais ir dvasiniu pasauliu, buvo itin svarbios ir Lietuvõs nepriklausomybės metais. Tautiškumas apmąstomas kaip esminė jaunos valstybės gyvavimo vertybė, kuria reikia remtis visose gyvenimo srityse. Literatūroje taip pat iškeliama svarbiausia užduotis – apmąstyti dvasinį lietuvio tipą, išryškinti jo ypatingumą. Prisiminkime dar XIX a. Simono Daukanto senovės miškų hiperbolizuotus aprašymus, išreiškiančius lietuvio sielos stiprybę. Paslaptingos žmogaus ir medžio giminystės temą nepriklausomybės metais savo kūryboje plėtojo ir V. Krėvė. Jautrumas gimtinei, t. y. jos gamtai, kalbai, istorijai, buvo bendriausi tautinės savimonės bruožai.
Ir Vaižgantas literatūros tyrinėtojų dažnai pristatomas kaip tautinio charakterio kūrėjas. Darbštus, svajingas, giliai jaučiantis gamtą, kantrus ir atlaidus – tokie bruožai sudarė nekintamą lietuvio charakterio esmę, kurią neva rašytojas įkūnijo savo veikėjų paveiksluose. Tačiau, ilgiau stabtelėjus prie vieno ar kito Vaižganto kūrybos puslapio, galima rasti daug argumentų, griaunančių šį idealaus lietuvio mitą. Lietuvio paveikslas jo kūryboje ne tik poetizuojamas, bet ir šaržuojamas.
Idealizuota apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjo Mykoliuko interpretacija ypač buvo populiari sovietiniais laikais. Pasyvus, nuolankus, visiškai pasiduodantis įvykių tėkmei, nebandantis pats imtis iniciatyvos Mykoliukas atitiko prievartinės sistemos deklaruojamą „gerą“ pavyzdį. Apysakoje iš tikrųjų rūpinamasi išskrosti lietuvio sielą. To neslepia nė „Dėdžių ir dėdienių“ pasakotojas. Žodis „lietuvis“ ir jo vediniai kūrinyje pakartoti daugiau nei dvidešimt kartų. Kai kur pasakotojas atvirai sako: „Ko tu rastumei lietuvių širdyje, išskrodus jų kokį šimtuką…“ Tačiau rašytojui rūpi ne nudailinti lietuvio paveikslą, o išryškinti, jo manymu, būdingus bruožus.
Kokį lietuvį matome Vaižganto kūriniuose? Pirmiausia – fiziškai stiprų, sveiką, tvirtą, ištvermingą. „Pragiedruliuose“ apie naujoviškai šeimininkaujantį ūkininką Vidmantą taip sakoma: „Didelis, storas, riebus, <…> rodės lyg iš molio nudrėbtas, nelabai rūpestingai, nelabai atsidėjus.“
Kitas rašytojui svarbus lietuvio bruožas – darbštumas. Šalia poetiško Napalio darbų aprašymo „Pragiedruliuose“ randame ir kitokių vaizdų. Lietuvą rašytojas dažnai apibūdina kaip „įmigdytą karalystę, kur piliečiai baigia pragulėti šonus“. Pagrindinis lietuvio rūpestis – migdyti savo sielą. „Visi miegojo, knarkė“, – pasakotojas ironiškai vertina Goñdingos krašto žmonių vidinį gyvenimą. Nors žodžiams „miegojimas“, „snaudimas“ dažnai suteikiama alegorinė dėl tautinės priespaudos atsiradusi menkos savimonės prasmė, tačiau nevengiama ir platesnių apibendrinimų: „Lietuviai, tinginio žmonės, gyvenimo sraigiai, temokėjo šliaužioti per amžius ištrintais takais. Arė tingėdami, pjovė tingėdami…“ Laiko nuoroda „per amžius“ – tai ne „Pragiedruliuose“ vaizduojamas laikotarpis, ji turi apibendrinamąją prasmę: suprask – taip buvo visados.
Kalbėdamas apie lietuvio charakterį, Vaižgantas randa ir kuo pasidžiaugti. Pirmiausia – sielos paveikslu. Jausmingumas ir melancholija – būdinga lietuvio savijauta, randanti atgarsį gamtoje. „Pragiedruliuose“ taip charakterizuojamas Napalys: jam „Dievas buvo davęs daug jausmingumo ir liepęs juo tegyventi. Tad gyveno vienais gamtos įspūdžiais, jais buvo turtingas ir kurį ne kurį laiką visiškai laimingas.“ Napalys jaučia gamtoje dievybės pasireiškimą, jam keista, kad tą junta ir kiti: „Napalys stebisi, kaip tai visų kraštų lietuviai galėjo pajusti žolę – „žvangant“: aukštaičių – žvangučiai, žemaičių – žvaginiai.“ „Dėdėse ir dėdienėse“ Mykoliukas „buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti kitiems, tvirtai tvirtai savo viduje užvožus draminę padėtį“, – charakterizuoja pasakotojas ir iškart apibendrina: „Tokiam dalykui tinkamas vienų tik lietuvių vidus.“ Liūdesio pilna uždara lietuvio siela, anot pasakotojo, artima poezijai, nes „viena poezija tai težino, ir ta – tik nujautimu“.
Vaižgantas lietuvių literatūros kontekste
Įėjęs į literatūros pasaulį, Vaižgantas gyvai reagavo į XX a. pradžioje skelbiamas nuostatas: ieškoti tautos sielos išraiškos (Vydūnas), ne žavėtis senolių žygiais, o istoriniuose faktuose ieškoti „tautiškos idėjos ženklų“ (Juozapas Albinas Herbačiauskas), rašytojams orientuotis į inteligentiją – ne į valstiečius, atsigręžti į tautosaką ir mitologiją (Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė). Vaižgantas, žymiausiuose savo kūriniuose („Pragiedruliuose“, apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ ir kt.) įgyvendindamas to meto literatūros misiją – nustatyti dvasinį lietuvio tipą, išskirti jį kaip ypatingą, unikalų, net persistengia, motinišką instinktą priskirdamas tik lietuvėms moterims ar Mykoliuko smailią nosį pavadindamas „lietuviškai smailia nosele“. Šiuo požiūriu Vaižgantas nebuvo originalus: formuoti lietuvio charakterį ėmėsi S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Vydūnas, V. Krėvė.
1927 m. spaudoje įsižiebus diskusijai apie romantizmą, Vaižgantas gynė romantinę lietuvių literatūrą. Anot jo, beveik visa mūsų literatūra tebėra romantinė, nes lietuvis yra ne praktiško veiksmo, o ilgesio, tylios meditacijos, veržimosi į laisvę žmogus. Ir savo rašymą vadino „proga romantiškai pasivaipyti“. Tačiau toks įspūdis veikiau kyla dėl paties rašytojo pasaulėjautos ir charakterio, o ne dėl jo tekstų. Kūriniuose galima rasti ir realistinių vaizdų, ir tragikomiškų epizodų, kuriuose pavaizduoti charakteriai, kompozicija, nuotaikų kaita atvirai rodo autoriaus estetinį sumanymą. Svarbiausia, kuo Vaižgantas išsiskiria iš savo meto literatūros, yra iš esmės kūrinyje pasikeitęs pasakojimo būdas ir pasakotojo vaidmuo.
Žemaitės (iš dalies ir V. Krėvės) pasakotojas iš šalies stebi veiksmo vietą ir veikėjų poelgius, pasakoja trečiuoju asmeniu, neparodydamas nei savęs, nei aplinkybių. J. Biliūno pasakotojas yra ir personažas, ir kalbantysis, todėl jis labai arti savo veikėjų, „gyvai“ su jais bendrauja, atvirai išsako savo vertinimus, požiūrį į ką tik nutikusį įvykį. I. Šeinius (jo romanas „Kuprelis“ pasirodė anksčiau nei žymiausi Vaižganto grožiniai tekstai) įveda du pasakotojus, ir abu kalba pirmuoju asmeniu: jauno studento pasakojimas įrėmina ir perpina seno keistuolio malūnininko meilės istoriją, kurią apsakinėja pats Kuprelis. Vaižganto pasakotojas nėra veikėjas (kaip J. Biliūno ar I. Šeiniaus kūryboje), jis dažniausiai pasakoja trečiuoju asmeniu, tačiau visiškai nesistengia perteikti objektyvaus tikrovės vaizdo (kaip Žemaitės apsakymuose). Rašytojas įveda subjektyvų, suinteresuotą pasakotoją, kuris gerai nutuokia, kas dedasi veikėjų viduje, dažnai už juos kalba, žvelgia į juos iš šalies, vertina jų sąmoningus ar nesąmoningus poelgius, numato jų gyvenimo pasikeitimus, įvyksiančius ateity. Distancija tarp pasakotojo ir personažų neišnyksta, nors kartais ir sumažėja. Net ir įsijausdamas į veikėjų išgyvenimus, pasakotojas nesitapatina su jais, priešingai – neretai ironiškai juos vertina. Prisimindamas pavyzdžius iš Biblijos, lygindamas savo veikėjus su Europos literatūros personažais, kartais nuklysdamas į didmiesčio gatves, kur bilda tramvajai, įpindamas ne vieną tarptautinį žodį, pasakotojas kalba apie kaimo žmogaus gyvenimą, tarsi čia pat, mūsų akyse jį modeliuoja, numatydamas svarbius ir nutylėdamas nereikšmingus dalykus. Tokio pasakotojo iki Vaižganto lietuvių literatūroje nebuvo.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokiais tikslais lietuvių literatūroje buvo galvojama apie tautinį charakterį?
- Kokį lietuvį matome Vaižganto kūriniuose?
- Kuo Mykoliuko paveikslas buvo parankus sovietinei ideologijai?
- Kuria prasme Vaižgantas gynė romantinę lietuvių literatūrą?
- Kuo ypatingas Vaižganto pasakotojas tuometiniame lietuvių literatūros kontekste?
Apibendriname
- Kodėl Julijonas Lindė-Dobilas „Pragiedrulius“ pavadino „mūsų tautinio Renesanso pasaka“? Išsamiau paaiškinkite šį pasakymą.
- Kas, Vaižganto supratimu, yra lietuvis ir kokį jis norėtų jį matyti?
- Prisiminkite lietuvių literatūros modernėjimo raidą. Kokius rašytojus, kūrinius Vaižgantas galėtų vertinti teigiamai? Kodėl?
- Palyginkite publicistinių Vaižganto straipsnių ir grožinės kūrybos stilių. Kas sieja šiuos tekstus?
- Jei turite galimybę, pažiūrėkite Algirdo Dausos filmą „Tas prakeiktas nuolankumas“ ir aptarkite, kaip kuriami Severjos, Mykoliuko, Geišės charakteriai, kaip vaizduojamas lietuvių valstiečių gyvenimas. Kaip manote, ar literatūros kūrinio ir kino filmo siužetai panašūs? Pamėginkite parašyti kino filmo recenziją.
- Parašykite rašinį „Kokį matau Vaižgantą skaitydama (-as) jo raštus?“.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"