Rašytojas ir diplomatas
Jurgio Savickio (1890–1952) tėviškė – Pãgausančio kaimas netoli Ariógalos (Raséinių r.). Kur būsimasis rašytojas lankė pradinę mokyklą, nežinoma. Maskvojè jis mokėsi berniukų gimnazijoje, bet jos nebaigė, išėjo tik šešias klases. Ten mokydamasis rašinėjo. 1910 m. „Lietuvos žinios“ išspausdino pirmąjį J. Savickio kūrinį – feljetòną „Dienos kančios“.
Vėliau J. Savickis Peterburge lankė Žemės ūkio kursus, Maskvojè ir Krokuvoje studijavo dailę. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į Peterburgą ir dirbo Lietuvių komiteto įgaliotiniu nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. 1915–1916 m. gyveno Kopenhãgoje, dirbo Raudonajame Kryžiuje. Ten rūpinosi lietuviais karo belaisviais, stengėsi jiems padėti grįžti į Lietuvą. Kartą ligoninėje pamatė gražią juodaplaukę merginą Idą, atvažiavusią iš Peterburgo, įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio. Jaunuoliai susituokė, susilaukė dviejų sūnų – Algirdo ir Augustino.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1919 m. J. Savickis pradėjo dirbti diplomatinį darbą: iš pradžių buvo paskirtas Lietuvõs reikalų patikėtiniu Dãnijoje, vėliau – Súomijoje. Vis dėlto diplomato darbas neužgesino kūrybinės ugnies: 1922 m. Berlýne pasirodė pirmasis J. Savickio apsakymų rinkinys „Šventadienio sonetai“. 1927–1929 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Kaunè, tuo pat metu vadovavo Valstybės teatrui. Anot Balio Sruogos, „taktiškasai“ teatro direktorius J. Savickis buvo nešališkas, išmintingai vadovaudamas taikiai sprendė užkulisinius nesutarimus, todėl greitai subūrė teatralus kūrybiniam darbui. Jo vadovaujami menininkai sukūrė „neregėto lietuvių teatro triumfo“ sulaukusį spektaklį – Vinco Krėvės „Šarūną“ (rež. Andrius Žilinskas). Be to, skleidėsi ir J. Savickio, kaip rašytojo, talentas: 1928 m. Kaunè buvo išleistas antrasis novelių rinkinys „Ties aukštu sostu“.
Nuo 1930 m. J. Savickis vėl skiriamas atstovauti Lietuvai užsienyje: Norvègijoje, Švèdijoje, Dãnijoje, Lãtvijoje, Tautų Sąjungoje Ženevoje. Dirbdamas Lietuvõs atstovybėse, populiarino Lietuvõs kultūrą: organizavo parodas, dainininkų gastroles, išleido albumą „Lietuvos menas“ švedų ir prancūzų kalbomis, įvairaus pobūdžio informacinių leidinių apie Lietuvą ir kt. Jo pastangomis Stòkholme švedų kalba išėjo lietuvių novelių rinktinė.
Jurgio brolis prisimena, kad jis „buvo švelnaus, bet staigaus būdo, didelis nenuorama, plačios širdies, tikras meno žmogus, gamtos ir Europos miesto vaikas. Labai prisirišęs prie savo tėviškės, prie Lietuvos.“ Parvažiavęs iš Rùsijos, ragino visus kalbėti lietuviškai, organizavo jaunimui gegužines, statė lietuviškus spektaklius. Su draugu keliavo po Žemaitiją, fotografavo apylinkes, rinko liaudies dirbinius. Kalbindavo senus žmones ir užsirašydavo įdomesnių jų posakių. Gyvendamas svečiose šalyse, itin domėjosi kinu. Mėgo bendrauti su dailininkais, lankydavosi jų parodose, įsigydavo įdomesnių paveikslų. Turėjo sukaupęs gausią biblioteką. Su visais: ar tai būtų prezidentas, ar sodietis – laisvai ir nuoširdžiai bendraudavo, nieko nevaržydavo, buvo kandus, bet ne užgaulus. Grįžęs ir kiek paviešėjęs tėviškėje vėl greitai išvažiuodavo. Jį viliojo nauji žmonės, nepažintos šalys. Savo patirtus įspūdžius aprašė kelionių apybraižose „Atostogos“, „Truputis Afrikos“, „Kelionės“.
1940 m. pavasarį lankydamasis Lietuvojè ir žinodamas grėsmingą politinę padėtį, J. Savickis kvietė giminaičius kartu važiuoti į Prancūziją, bet šie nesiryžo.
Dar prieš karą su antrąja žmona Inge atostogaudamas Pietų Prancūzijoje, Mentono miestelio apylinkėse, rado didelę pušį, kuri jam priminė gimtinę. Ten nusipirko žemės sklypą, pasistatė vilą. Kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, J. Savickis, netekęs diplomato tarnybos, ir įsikūrė toje viloje. Ją išpuošė tarsi muziejų: į medžius, tvoros nišas įkėlė medinių skulptūrų – rūpintojėlių, koplytėlių su Dievo Motina, kitų šventųjų. Namuose Lietuvą priminė brolio Antano padarytas ąžuolinis stalas, ant sienų kabantys Adomo Varno, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko ir kitų garsių dailininkų paveikslai. Ūkį pavadino „Ariogala“ ir ėmėsi šeimininkauti.
Gyvenimas „Ariogaloje“ klostėsi nelengvai. Nuo aušros iki vakaro J. Savickis dirbo darže: augino daržoves, uogas, gėles, o žmona dviračiu veždavo parduoti į Monte Karlo turgų. Kūrybai beveik nelikdavo laiko – kiek pajėgdavo, rašydavo naktį, iki paryčių. Kantriai kentė nepriteklių, bet stengėsi kitiems to nerodyti. Kaip visada buvo dosnus, kol išgalėjo, mėgo gražiai priimti svečius, skaniai juos pavalgydinti, sukurti aristokratiškos atmosferos įspūdį: „<…> olandų linas, sidabro žvakidės, gryno vaško žvakės, švedų punšas, taurieji burgundų vynai, turkų ir egiptiečių cigaretės, belgų šokoladas ir… danų sviestas“.
Nors atrodė gerai nusiteikęs, sąmojingas, J. Savickis dažnai jautėsi vienišas: „<…> matydavau jį vis ant to paties terasos sienos kampo stovintį sustingusį susimąstyme, kaip bronzinę statulą, ir žiūrintį į kalną, kur kaip geltoni debesėliai žydėjo visas mimozų miškas <…>, bet esu tikras, kad jis taip stovėdamas nieko nematė ir negirdėjo. Ką jis taip sustingęs galvojo, ką jis ten taip, į vieną tašką užsižiūrėjęs, matė: ar vaikystę ir Dubýsą, ar nužudytus sūnus ir visą savo gyvenimą? Jis vienas težino.“ Be abejonės, J. Savickį slėgė tėvynės ilgesys, apie tai užsimena ir dienoraštyje: „Naktimis vis sapnuoju ir gyvą matau Lietuvą. Matau, kaip joje gyvenama.“ Nežinojo, kas atsitiko per karą artimiesiems, manė, kad sūnus sušaudė fašistai. Vėliau paaiškėjo, kad Augustinas gyvas. Abu susirašinėjo, bet niekada nesusitiko, nes trukdė sovietų valdžia.
Sunkus ir varganas gyvenimas alino sveikatą. Kai žmona Ingė 1948 m. susiruošė grįžti į Dãniją, nes ten galėjo lengviau įsidarbinti, J. Savickis kartu nevažiavo. Liko vienas savo „Ariogaloje“. Stokodamas lėšų, ją įkeitė, kambarius nuomojo poilsiautojams, išpardavė geresnius drabužius. Amerikos lietuviai rinko pinigus skurstančiam rašytojui šelpti. Draugams prisipažino apleidęs ūkį, atitolęs nuo politikos, bet užtat pagautas įkvėpimo ir netausodamas savęs kūrė: „Rašau daug, dideliu pamėgimu ir atsidėjęs, savo literatūrinę jaunatvę pralaidokavęs.“ 1951 m. JAV išėjo trečiasis novelių rinkinys „Raudoni batukai“. Po metų – romanas „Šventoji Lietuva“, apysaka „Mano geriausias draugas“. Apsidžiaugė spaudoje pasirodžiusiais šiltais ir palankiais Jono Aisčio, Alfonso Nykos-Niliūno atsiliepimais apie jo asmenį ir kūrybą, nes, kaip ironizuodamas rašė laiškuose, manė esąs „žmonių visai užmirštas“. Tačiau pro šypsnį santūriai veržėsi skausmas: „<…> gali lengvai suvokti, kad šio laiško autorius bus didžiai nusidėvėjęs ir tikriausiai labai nelaimingas“. Krimtosi dėl ketverius metus užsitęsusios dienoraščio „Žemė dega“ leidybos (jo taip ir nesulaukė, išleistas po rašytojo mirties – 1956 m.). Gal nevilties akimirką, o gal iš nuoskaudų paprašė kartu tada gyvenusios olandės Mary Koh, kad po jo mirties sudegintų rankraščius.
1952 m. gruodžio 22 d. J. Savickį ištiko insultas, tą pačią dieną jis mirė Mentono klinikose.
J. Aisčio žodžiais tariant, J. Savickis buvo „tikrai vertas pasididžiavimo lietuvis ir tikras savo tautos ambasadorius“. Jis nekeitė lietuviško diplomatinio paso, tad iki gyvenimo pabaigos liko Lietuvõs pilietis.
Ironijos meistras
Lietuvių literatūros istorijoje J. Savickis vadinamas moderniosios prozos kūrėju ir laikomas vienu iš lietuvių prozos atnaujintojų. Pripažįstama, kad jo kūryba artimiausia ekspresionistų meninei pasaulėjautai, bet joje galima aptikti ir kitų modernistinių krypčių požymių. J. Savickis nėra dalyvavęs kokiuose nors avangardistų judėjimuose, nepriklausė jokiai modernistų grupuotei, neskelbė pareiškimų dėl savo estetinės laikysenos. Jo kūryboje nėra ir deklaratyvaus tono, būdingo avangardistams. J. Savickis atėjo į literatūrą tiesiog kaip itin originalus menininkas: jo kūryba išsiskyrė nauja tematika, netikėta menine forma ir stilistika. Anot B. Sruogos, „ypatingas jo stilius, ypatingas jo siužetas, ypatingas siužeto rutuliojimas“. Tuomet Lietuvõs skaitytojai literatūrines naujoves priimdavo gana atsargiai, kartais netgi būdavo joms priešiškai nusiteikę, todėl J. Savickio novelių rinkiniais ne itin susidomėjo, o kritikai jį vertino prieštaringai. Konservatyvių katalikiškų pažiūrų besilaikantis Adomas Jakštas įžvelgė J. Savickio naujoviškumą, bet nepriėmė jo, kaip labai nutolusio nuo tradicijų: „Kur kas labiau pritiktų šie autoriaus rašiniai pavadinti „Dekadeñto sapaliojimai“. Kam yr tekę sirgti šiltine, tas, be abejo, žino, kaip galvoje viskas sukas, reginiai mainos, plaukia vienas po kito, jokiais logikos bei idėjų asociacijos dėsniais nesurišti.“ J. Savickio pusėn stojo tie, kuriems rūpėjo literatūros pokyčiai, kurie patys juos netgi provokavo. Ypač taikliai jo kūrybą apibūdino Kazys Binkis: „Jurgis Savickis, Vakarų kultūros žmogus, atėjo į mūsų „pilkąjį“ gyvenimą ir ėmė rodyti, koks jis yra įvairus, koks jisai margas. <…> pagaliau susilaukėm rašytojo, kurio raštus galės žmonės skaityti be patriotiško ar kitokio pasišventimo, be kurio lig šiol, kas žino, ar buvo paskaityta bent viena originali lietuviška knyga.“ A. Nyka-Niliūnas apgailestavo, kad J. Savickio kūriniai liko skaitytojų nepastebėti, tarsi būtų nereikalingi. Įspūdžius apie patirtą novelių poveikį yra užfiksavęs dienoraštyje: „<…> man atrodė kaip naujo prozos pasaulio atradimas. Tiesiog sunku buvo tikėti, kad tai ne verstinės, bet lietuvio parašytos knygos. Didžiulį įspūdį tuomet paliko „Fleita“ ir „Kova“.“
Skaitytojams galėjo būti sunku suvokti J. Savickio noveles, nes jie susidūrė su iki tol lietuvių literatūroje mažai vaizduotu ir jiems menkai pažįstamu gyvenimo būdu: veiksmas vyksta Monte Karlo kavinėje, Parỹžiaus kabarete, Versalyje, traukinio miegamajame vagone, „knaipėje“; veikėjai – prostitutė, kino aktorius, bankininkas ir pan. Be to, glumino tuomet gana atviras J. Savickio žvilgsnis į žmogaus prigimties dalykus – veikėjai pasidavę aistroms, ryškūs erotiniai elementai. J. Savickis, dirbdamas diplomatu, daug keliavo, buvo susipažinęs su įvairialypiu Europos kultūriniu gyvenimu. Natūralu, kad jo kūryboje pėdsakų paliko miestietiška gyvenimo patirtis ir platus vakarietiškas akiratis. Jis domėjosi kinu, teatru, daile, muzika, žavėjosi tuometiniais Europos rašytojais.
Moderniojoje literatūroje atsisakoma vieno žiūros taško, nedeklaruojamos jokios vertybės, nes gyvenime nieko nėra amžino ir pastovaus, viskas sąlygiška, tai, kas atrodė kaip vertybė, staiga gali virsti abejotinu dalyku. Vienas ryškiausių J. Savickio kūrybos bruožų būtent ir yra daugiaprasmiškumas. Į novelėse kuriamas situacijas, veikėjų charakterius žvelgiama iš įvairių pasakotojo pozicijų, todėl neįmanoma jų vertinti vienpusiškai.
J. Savickio novelių veikėjai dažniausiai kompleksuoti, valdomi instinktų, tuščiagarbiai. Jų elgesys ne visada nuspėjamas, nes daug ką lemia prigimtis arba atsitiktinumas. Retkarčiais jie būna veidmainiški, tartum dangstosi kauke: pašnekovui pasako viena, o patys galvoja visai ką kita. Pasakotojas, išlaikydamas atstumą, kaitaliodamas pozicijas, stebi, kaip personažas jaučiasi atsidūręs neįprastoje padėtyje ar aplinkoje, ir fiksuoja tik pačias reikšmingiausias akimirkas. Novelėje „Jono Graužos nuotykiai“ pagrindinis veikėjas Jonas Grauža šaiposi iš Lietuvõs provincijos miestelio, jo žmonių, bet, susitikęs pažįstamą moterį Račienę, apimtas aistros, bando ją sugundyti trumpalaikiam meilės nuotykiui, nedvejodamas tikina ją mylintis, nors mintyse nėra tuo tikras. Klausydamasis Račienės prisipažinimo apie širdyje saugotą meilę jam, suvokia esąs labai lengvabūdiškas ir neatsakingas žmogus, netgi, neaplankęs žmonos nei mylimų vaikų, sprunka atgal į „linksmybių miestą“ Berlýną. Mąstydamas apie ateitį, Grauža trokšta keistis, bet ketinimai nelabai įtikinami, tad pasakotojas jo elgesį ironizuoja. Ironija, paradoksas, sarkãzmas, ekspresionistams būdingas polinkis šokiruoti, gretinti nesuderinamus dalykus – irgi labai svarbūs J. Savickio raiškos bruožai. Apskritai jis lietuvių literatūroje įteisino ironišką kalbėjimo būdą, nes iki tol beveik niekas neplėtojo juoko, humoro, susijusio su žmogaus egzistencijos problematika, tradicijos.
J. Savickio novelėse vaizduojamas pasaulis gana žiaurus ir negailestingas, tarsi be jokių prošvaisčių būtų blogio paveiktas ir keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai. Žmogus jame veikia tarsi marionètė, stumdoma likimo. Novelėje „Fleita“ vaizduojama tragiška fleitininko Žiogo lemtis. Jis dėl ligos negali groti teatre, todėl atsiduria aklavietėje, nes neturi nei pinigų, nei namų, nei darbo. Prisiglaudęs pas gimines, nesugeba pritapti prie jų gyvenimo būdo, jokios naudos iš jo nesulaukiama ir yra tiesiog pasmerkiamas mirti. Tokia tragiška gyvenimo baigtis atskleidžia daug negerovių: žmonių susvetimėjimą, godumą, abejingumą kito nelaimei, socialinį nesaugumą, norint ką nors keisti, pasaulį reikia tobulinti iš esmės, o tai padaryti neįmanoma. Pasakotojas nieko nesmerkia ir neteisina, negraudina skaitytojo dėl Žiogo nelaimės, į viską žvelgia iš tam tikro atstumo, net mirtis nuspalvinama komiškumo doze: „Tartum jo domę kreipė tarakonas, galandąs savo ūsus-kordas ir šaukiąs jį tarakonų kovon. Bet ir su juo jis nepajėgtų kautis. / Tarakonas žiūri savo smalsiomis akutėmis į šį galiūną.“ Mirštantis Žiogas prilyginamas tarakonui, tarsi būtų praradęs žmogiškąją vertę ir tapęs parazituojančiu vabzdžiu. Kartu tai išryškina visišką Žiogo bejėgiškumą, o mirtį netgi galima suprasti kaip vienintelę išeitį ir savotišką išsigelbėjimą iš šio negailestingo pasaulio.
J. Savickio tekstas modernus. Pasakojimas skyla į fragmentus, atsisakoma sklandžių ir nuoseklių pastraipų. Jomis virsta sakiniai, pavieniai žodžiai. Ardomos netgi sakinių sintaksinės konstrukcijos, ritmika, kad dar labiau išryškėtų akcentai arba išvada. Stengiantis minimaliai suglausti sakinį, paliekama nutylėjimų. Skliausteliais ir kabutėmis išskiriamos tarp kitko pasakytos, bet nuspalvinančios tekstą ironijos gaida pasakotojo pastabos. Kūrinių kalba prisodrinta tarptautinių arba kitų kalbų žodžių, frazių, žargonybių. Gausu kultūros nuorodų, kurios metaforizuoja vaizdą, sukelia netikėtų asociacijų. Pasakojimas gana žaismingas: būdingi staigūs kontrastai, vienur kalbama rimtai, kitur šmaikštaujama, mestelima kandi replika, nevengiama šiurkštumo, komiškumo. Tekstas komponuojamas tarsi iš atskirų kino kadrų, kuriuos skaitytojui reikia sujungti į visumą. Visa tai padeda kurti intensyvų vaizdą.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"