AD ASTRA12
12 Į žvaigždes (lot.).
(Iš rinkinio „Šventadienio sonetai“)
1
Ūkininkas Dalba, atsikėlęs anksti šventadienio rytą ir gražiai nusiskutęs, rengėsi eiti bažnyčion.
Jis jautėsi pajaunėjęs ir buvo apimtas kažin kokio noro reformuoti visą savo gyvenimą ir pakeisti visą pirmykščią tvarką ūkėje.
Dalba atsiminė, kaip dar neseniai viskas aplinkui gulėjo tarp girių, o su žmogumi, kiek toliau gyvenančiu, sunku buvo ir sueiti. O dabar aplinkui kelmynai ir platūs keliai, o malkų tai ir prakurams sunku surasti…
Ant upės kranto, kur buvo sodžius ir vyšnynai, liko tik kelios trobelės. Jų tarpe ir jo gryčia, naujoviškai ant molynės statyta. Sodžiaus senos trobos buvo nukeltos, o kaminai sugriauti. Kiek sveikatos reikėjo padėti – tuos kaminus išarti, o vyšnias išrauti.
– Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu, – ištarė Dalba lyg koks pionierius.
Kol kas žmonės rudenį leidosi pakalnėn per jo kiemą ir išklampojo jam kelią nepamanomai. Buvo kažkoks Aliaskos vaizdas su pribrinkusiais keliais per smuklių miestą.
Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti.
– Imsiu ir užtversiu kelią. Tegul pamėgina! – nurimo ūkininkas.
Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo weekend, atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti, taip ir Dalba rado vieną naikinti tinkamą. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjęs po trobas.
– Imsiu ir nužudysiu!
2
Pavalgęs skaniai šventadienio pusryčių – riebių blynų su varške, – jis rengėsi eiti miestelin ir liepė vaikams atvesti šunį.
– Tėvai, nedaryk nieko gyvuliui šventą dieną – nelaimė gali ištikti, – rimtai išlydėjo Dalbienė savo vyrą bažnyčion.
Ūkininkas ėjo upės ledu, nuklotu ką tik iškritusio sniego ir lengvučio kaip pūkas.
Jį sekė senas šuva, sukvaišęs ir didelis. „Kaip veršis“, – pamanė Dalba.
Žiemos dangus niūrus ir tamsus, kaip pragiežto rašalo piešinys su kai kur žymiais paišiuko bruožais – krūmų stabarais ir šarkomis, skrendančiomis dangum.
Protarpiais žiemos spalvų nykumas būdavo sušildomas gaivesnės spalvos – oranžo ar žydriai melsvos, – tolimos saulės nusišypsojimas.
Saulei pradingus už susiveriančių debesų, viskas darydavos vėl pilka ir ramu.
3
Upės ledu ėjo vaikai pačiauškos, negalėdami atsidžiaugti savo naujai padarytomis rogutėmis. Kart su vaikais bėgo linksmai mastaguodami uodegomis šunys.
– Jaugi tat gali būti? Tamsta, kuris skaiteisi mūsų visuomenės įgudusiu nariu…
– Taip. Priėjo galas!
Šunys susiuostė.
– Nepasiduok, apsispręsk ir drąsiai išreikšk savo nuomonę, – pratarė vienas šunų su rimta gydytojo mina.
– Tamstos kailis dar gali tikti keliems sezonams, – ištarė viena suploninta kalė, suliesėjusi nuo bado ar poningumo.
– Ar nepalytėjai kartais žvakių lajaus? – ciningai atsiliepė vienas kumpanosis šuva, galvodamas vien apie dienos laukiamas pramogas.
Visi nudulkino, palikdami senį šunį vienų vieną.
Pasielgta buvo šuniškai.
Senis šuva, nuleidęs galvą, nešė savo kudlas kaip gyvenimo naštą.
Aukštai ant kalno, lygiai nutiestu vieškeliu, varėsi žmonės sermėgiai, eidami šalia rogių ir laikydami rankose botagus. Šalimais ėjo moterys, juodai vilkusios, su numargintomis „vengrinėmis“ skaromis. Ant pat kalno viršūnės linksmai kinksnojo galva širmis, melsvo tinklelio užtiestas, tempdamas lengvas lakuotas rogutes. Jose sėdėjo jauna ponia, besikutodama skunkso kailiniais.
4
Ten, kur vasarą būdavo brasta, buvo nedidelė sala upėje. Piemenys suvarydavo vasarą savo bandą nuo mašalų apginti, o pravažiuoją ūkininkai stabdydavo savo arklius pagirdyti. Dabar sala aplinkui ledo sukaustyta, su apšalusių smilčių krantais. Nendrės ir karklai, vėjo blaškomi, švilpė paprastą žiemos dainą.
Ties krantu buvo prapjauta aketė žlugtui skalbti.
Ūkininkas niekuomet nemėgdavo su šunim eiti. Labiausiai bažnyčion.
Nutarė pabaigti sugalvotą darbą ir savo sunkumo atsikratyti.
Saldučiu, cukriniu balsu pavadino šunį į save. Atkišęs gyslotą ranką, rodė šuniui aketę, tarytum joje būtų pilna visokių gėrybių, šuniui pageidaujamų. Ūkininko veidas, nuo vėjo pamėlynavęs ir keliose vietose skustuvo suraižytas, išsitempė kaip gero aktoriaus kaukė į linksmučio žmogaus šypseną.
Šuva, įpratęs savo šeimininko šaukiamas tik rimtais atsitikimais, stačiai priėjo į jį. Ūkininkas, nudavęs, kad nori paglostyti šunį, nustvėrė jį už paskutinės kojos. Dabar tik pamato, koks šuva didelis ir svarus.
Ūkininkas, apsidairęs, kad niekas jo nepamatytų, norėjo įmesti šunį aketėn. Bet šuva piktai įkando jį rankon.
Užgulęs visu sunkumu ir perpykęs, ūkininkas įstūmė šunį aketėn.
Pasinėręs vandenyje, šuva vėl greitai pasirodė ant vandens paviršiaus ir įsikibo nagais į ledo briauną.
Šuva skendo.
Tik styrojo priešakinės šunio kojos su įtemptomis gyslomis ir nagais, suleistais ledan. Net ledas krauju nulašėjo.
– Dalba šunį skandina!
– Eitum verčiau bažnyčion…
Suriko vaikėzai, keldamiesi ties kapinėmis į kalną.
– Pienburniai!..
Jis jiems parodytų, kad ne šuva.
Pusberniai greitai pradingo už kapinių.
5
Ūkininkas išsibėgęs norėjo pastūmėti tas bjaurias kojas. Jis buvo sunervintas nepasisekimo ir tos „betvarkės“. Besisielodamas nepastebėjo, kad, šuniui aketėn plumptelėjus, ledas tapo sušvarkštytas vandens, ir jis, nenuskaitydamas savo lygsvaros, pačiužėjo pasagaičių kaustytais batais tiesiog aketėn. Tarytum dar sunkių kailinių ir savo užsispyrimo tyčia velkamas.
Šuva ne tik nenuskendo, bet, radęs atramos žmogaus dideliame kamuolyje, iššoko aikštėn, brėžtelėjęs šlapia ir aštria letena žmogaus skruostan, ir iššokęs čia pat pradėjo purtytis, aptaškydamas žmogų šaltais lašais.
Jei pašauktų piemenis, jie išgelbėtų jį, bet jis nenorėjo to daryti.
Ir dviejų valakų ūkininkas pradėjo skęsti.
Jo ir be to sunkūs kailiniai pradėjo mirkti ir traukė apačion; į batus čiurškė šalto vandens srovelės.
Žemės nesiekdamas ir bijodamas mirties, Dalba, įsikibęs ledan, pradėjo plumpnoti batais ir šaukti gvoltais pagalbos. Bet niekas jo negirdėjo.
„Jei atsitiktų laimė ir mane išgelbėtų, nieko negailėčiau tam žmogui“, – meldėsi Dalba. Jis, skęstantis, išvydo bažnyčią, šviesių angelų pilną.
– Ciucka…
Šuva, lakstęs visą laiką aplinkui, piktai suleido savo iltis į šeimininko kailinių rankovę ir, atsispirdamas gyslotomis kojomis į ledo briauną, ėmė taip piktai traukti šeimininką už rankovės, kad milo siūlai pradėjo trūkti ir braškėti.
Šeimininkas, pasitaikius nusigriebti siūbuojančių karklų, išsirioglino viršun.
6
Atsisėdęs ant ledo, jis verkė ir šluostė prakaitą nuo pabalusios kaktos.
Artimos mirties regėjimas įvarė jam didelės baimės, ir jis buvo labai sunervintas.
– Ciucka! – jis pabučiuotų šunį.
Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo.
– Papasninkausiu! Tris dienas nevalgysiu… – kaipo aukščiausią atgailą pasirinko.
Suvargęs ūkininkas atsikėlė nuo ledo.
Kad nesusitiktų su žmonėmis ir neaiškintų, kodėl jis sušlapo, namon negrįžo, bet tiesiog nukumbrino į zakristijoną, kur, sumelavęs apie įvykį, gavo naujus vailokus ir sermėgą.
Kunigas per pamokslą graudino jį, tarytum, jam pokaičio metu bemiegant, šiltas vėjelis kuteno ir vertė marškinių atlapas. Ar kas varpa būtų jį erzinęs.
Užėjęs į zakristijoną, su kuriuo norėjo dorai atsisveikinti, tenai sutiko tuos pačius nelemtus pusbernius.
– Na, šeimininke, ar paskandinai šunį? – stačiokiškai prakalbino vienas vėjavaikis.
Jis pamokytų, kaip reikia elgtis su žmonėmis, bet šuva lyg tyčia, besirangydamas po suolu, vamptelėjo: vam – aš čia!
Ūkininkui pasidarė nepatogu.
Jis prikibtų ir dabar, bet vaikinai lyg tyčia rinko sau tabokines ir domės į jį daugiau nekreipė.
– Imk šitą prūsinę. Tuč tokia kaip mano tėtės. – Ir, tradicijos vedamas, žmogus išrinko juodai lakuotą tabokinę su gražiomis rožėmis ant dangtelio.
7
Iš miestelio ūkininkas grįžo vienas namon.
Kad jis pasidarys geresniu žmogumi, tat buvo aišku. Kaip kokiame kontrakte tat buvo surašyta.
Ūkę atstatys. Kelią užtvers.
Grįžo namon visai vienas ir miestelyje šiandien neužtruko.
Leidosi pakapinėmis nuo kalno.
Pradėjo temti, ir kelias darėsi pilkas.
Paupėje nuo alksnių nuskrido šarkos ir nubėrė nuo šakų sniego pluoštus.
„Šilta troba – tai geriausias daiktas!“
Jis galvojo, kaip sugrįš namon ir paklaus piemenų, ar pagirdė karves, ar davė kratinio arkliams. Pats atsisės su šeimyna ir srėbs karštus kopūstus, ant kurių plaukioja tirpinta įsnauja, lyg kokie gintarai.
8
Vakare galbūt atvažiuos kunigas…
„Brudas!“
Taip užsirėplinęs gali įkristi…
Prieš jį buvo juoda duobė.
Dalba atsiminė, kad lyg koks svarbus daiktas neužbaigtas.
Tarytum kas pradėta ir pusiaukelyje mesta.
Šuva stovėjo čia pat prie jo batų ir, nusvarinęs galvą, tarytum taip pat galvojo kaip jo šeimininkas.
Dalba, pagriebęs šunį už galvos, vilko jį kaip kokį aviną ir įstūmė aketėn. Pats labiausiai dabodamas, kad nepasprūstų ir neįkristų vandenin.
Vanduo sumurmėjo, lyg vaikai muilo burbulus leistų. Ūkininkas laukė iškylant šunį, bet šuva sunkiai nuskendo, matyt, iš karto vandens užsisrėbęs.
Tik šlapia uodega pasirodė.
„Kaip naujai turėto veršio uodega“, – pamanė Dalba.
9
Buvo tylu.
Netoliese tamsiu vieškeliu kalbėjosi žmonės.
Pypkė priduotų jam sielos lygsvaros, bet jis neužrūkė ir nuskubo namon.
Buvo vėlu.
Patvartėse sutiko jį švebelduoją vaikai.
– Tėtė parėjo, o mums kunigėlis paveikslėlių dovanojo…
Ūkininkas norėjo įeiti sodybon, garsiai, kaip paprastai, pabarti piemenis už ne vietoje padėtus apynasrius, išpilti iš lovio vandenį, kad neprišaltų.
Bet įėjo gryčion neprataręs nė žodžio.
10
Šeimininkė virė skilandį ir graibė jį iš garuojančio puodo.
Prieangyje buvo tamsu. Tik ugnies liežuviai laižė tamsą. Aplinkui šokinėjo šešėliai. Per stogo plyšį žybčiojo dangus kaip žvaigždė.
– Kad tamsta ir užtrunki tame mieste! O pas mus sėdi kunigas – laukia ir nesulaukia.
Dalbai rūpėjo šią valandą kitas daiktas. Jo išeiginių ir kone šliubinių kailinių rankovė buvo visai sudraskyta. Balta vata veržėsi dideliais pluoštais.
Jo vaidentuvėje blikstelėjo girtas girininkas, su žalia valdžios kepure, įsėdęs į nedažytas rogutes ir girtai kreveizojęs po miestelį. Jis užkabino jį rogutėmis ir suplėšė jam kailinius.
Bet žmonai tik pasakė:
– Turėdama laiko, užlopyk! Brudas… suplyšo!
Seklyčioje ant sofos sėdėjo kunigas ir baigė rūkyti cigarą, įspraustą į popieros triūbelę.
Dalba pasilenkė pabučiuoti kunigui ranką, bet, tam ištraukus, pabučiavo vienas kitą į pečius.
– Na, vėlybi, geradėjau, mišparai…
Kaip čia šviesu ir jauku!
Ant stalo degė didelė šviesi lempa.
Ties kunigu ant stalo stovėjo neišgertos arbatos stiklinė, uogų dubenėlis.
Ant sutanotos kunigo krūtinės kybojo laikrodžio retežėlis ir aukso kryželiukas prie jo.
Šilta.
– Žinai, miestas! Tik klausyk naujienų…
Mėgo Dalba pakalbėti apie plačią politiką.
Dalbienė nešė ant aukštai iškeltos lėkštės garuojantį skilandį.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip pristatomas ūkininkas Dalba? Kaip jis jaučiasi šventadienio rytą? [1]
- Kas jau pasikeitę Dalbos aplinkoje ir ką jis dar nori pakeisti? Kokį tikrą pokytį sugalvoja Dalba? [1]
- Kaip manote, ar pasakotojas rimtai kalba, ar ironizuoja Dalbos sprendimą reformas pradėti nuo šuns nužudymo? Iš ko sprendžiate? [1]
- Ką apie Dalbos gyvenimą sako jo šventiniai pusryčiai? Kas akcentuojama? [2]
- Kaip manote, iš kur Dalbos žmona suprato, ką vyras sugalvojo padaryti šuniui? Kokį argumentą ji pateikia norėdama sustabdyti vyrą? [2]
- Iš kur vaikai suprato, kas laukia Dalbos vedamo šuns? [3]
- Kodėl Dalbos visuomeninės padėties pripažinimas turėtų jį stabdyti nuo sumanymo? [3]
- Aptarkite šunų pokalbį. Ar susenęs šuo guodžiamas, ar iš jo šaipomasi? [3]
- Kaip supratote pasakymą, kad palikdami senąjį šunį šunys pasielgė „šuniškai“?
- Kodėl Dalba apsidairo, ar kas nemato, prieš įstumdamas šunį į eketę? [4]
- Ką Dalbai primena šuns skandinimo liudininkų šūksniai? Kokiu kontrastu jie pagrįsti? [4]
- Kodėl skęstantis Dalba nenori kviesti į pagalbą „piemenų“? [5]
- Kaip Dalba dėkoja šuniui išlipęs iš eketės? [6]
- Kam priskirtumėte žodžius: „Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo“? Ar tai pasakotojo vertinimas [gal ironiškas?], ar veikėjo įsivertinimas? Juk šuns jis dar nepaskandino. [6]
- Kodėl Dalba nenori, kad tokį sušlapusį jį pamatytų žmonės? Ką apie Dalbą sako tai, kad jis eina persirengti į zakristiją? [6]
- Kaip suprantate pasakymą, kad kunigo pamokslas graudino Dalbą kaip „šiltas vėjelis“? Ar tai neatrodo kaip paradoksas – juk Dalba skandino šunį, melavo apie įvykį zakristijoje? [6]
- Dėl ko „ūkininkui pasidarė nepatogu“? Ar dėl to, kad pusberniai priminė šuns skandinimą, ar kad šuva „lyg tyčia“ vamtelėjo? Prieš ką – zakristijoną ar pusbernius – jautėsi nepatogiai Dalba? [6]
- Kaip suprantate antrąjį Dalbos pasižadėjimą tapti geresniu žmogumi? Kaip tai pabrėžiama? [7]
- Apie ką svajoja Dalba leisdamasis nuo kalno? Kokį valgį jis įsivaizduoja? Kokia valgio savybė vėl pabrėžiama? [7]
- Kas išryškinama paradoksu, kai, galvodamas apie kunigą, Dalba nusikeikia? [8]
- Kas išprovokuoja Dalbai mintį paskandinti šunį? [8]
- Kokia stilistinė priemonė pavartota sakinyje „Netoliese tamsiu vieškeliu kalbėjosi žmonės“? [9]
- Kaip suprasti, kad po žodžių apie vieškeliu einančius žmones sakoma: „Pypkė priduotų jam sielos lygsvaros…“? Ar tai kalba apie norą, kaip įprasta, pabendrauti su žmonėmis, ar turimas galvoje pasiruošimas grįžti į namus? Juk dabar jis jaučiasi sutrikęs, jam trūksta „lygsvaros“, jis nesijaučia esąs padėties šeimininkas. [9]
- Ką suprantame apie Dalbos savijautą iš to, kaip jis grįžta į namus? Ką jis daro neįprastai? [9]
- Kokį valgį ruošė šeimininkė? Kuo jis ypatingas? [10]
- Aptarkite, ką Dalba mato prieangyje. Kaip vertintumėte „ugnies liežuvių“, „šokinėjančių šešėlių“ priešpriešą žybčiojančiam dangui „kaip žvaigždei“? Ar tai gali simbolizuoti du Dalbos savijautos polius? [10]
- Kodėl Dalba iš pradžių sugalvoja netikrą istoriją apie suplėšytą kailinių rankovę, bet žmonai nemeluoja, nors ir nepasako teisybės? [10]
- Kokią Dalbos padėtį visuomenėje rodo pasisveikinimas su kunigu? [10]
- Kaip pasakotojas apibūdina Dalbos savijautą po pasisveikinimo su kunigu? Kur klajoja jo žvilgsnis? [10]
- Ar Dalba sako tiesą kunigui atsakydamas į klausimą, kur užtruko? [10]
- Kaip manote, kodėl novelė baigiama žodžiais apie išvirtą skilandį? [10]
Apibendriname
- Kaip piešiamas Dalbos portretas? Kokie išvaizdos ir būdo bruožai pabrėžiami?
- „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ dálba – kartis, pagalys. Kokias asociacijas – gal ironiškas – kelia veikėjo pavardė, kuo ji papildo pasakojimą apie Dalbos žygį skandinti šunį?
- Kiek reikšmingas Dalbos charakteristikai jo priklausymas aukštesniam kaimo bendruomenės sluoksniui? Kodėl pasakotojas tai pabrėžia?
- Koks vaidmuo novelėje tenka pokalbiams apie valgį? Kas išreiškiama šiuo kulinariniu kodu?
- Ką atspindi šunų pokalbis? Kodėl pasakotojui svarbu priminti, kas yra šuniškas elgesys? Kas novelėje elgiasi šuniškai?
- Kaip pasakotojas vertina Dalbos norą pasidaryti geresniu žmogumi?
- Grįždamas namo nuskandinęs šunį Dalba jaučiasi sutrikęs. Kas rodo jo sutrikimą? Kokie jo poelgiai neįprasti? Kaip manote, ar tai jo dvasinio pokyčio ženklai?
- Kaip manote, ar susitikimas su kunigu, patvirtinantis socialinį Dalbos statusą, ir ruošimasis su juo valgyti prašmatniausią kaimiškos virtuvės patiekalą – skilandį – negrąžins Dalbos į jam įprastą būseną, neatkurs jo sielos pusiausvyros?
- Novelės pavadinimas „Ad astra“ yra dalis lotyniško posakio per aspera ad astra – per kančias į žvaigždes. Žvaigždė minima, kai Dalba įeina į tamsų prieangį su ugnies liežuvių atšvaitais. Kodėl autorius pasirinko tik dalį posakio? Kaip manote, ar pavadinimas rodo, kad pasakotojas vis dėlto tiki Dalbos sielos pokyčiu?
- Novelėje nemažai komiškų situacijų, paremtų ryškiais kontrastais, pasakotojo ironizavimo. Ar tikrai pasakotojas iš visko vien tik šaiposi?
- Kaip pasakotojas vertina lietuviško kaimo bendruomenę – pradedant nuo pusbernių ir baigiant kunigu? Ar Dalba laikomas išsišokėliu šioje aplinkoje?
- Kas leidžia šią J. Savickio novelę laikyti modernistiniu, artimu ekspresionizmui kūriniu? Atsakymą paremkite kūrinio citatomis.
FLEITA
(Iš rinkinio „Šventadienio sonetai“)
Fleitistui Žiogui gydytojai pasakė, jei jis pūs toliau savo fleitą, tai gyventi daugiau negalės.
Žinia atėjo taip staigiai, lyg iš pasalų jį būtų užklupusi. Žiogas visai nebuvo dar manęs apleisti vietą ir, kas blogiausia, nebuvo suspėjęs surinkti pinigų.
Pūsdamas per aštuoniolika metų teatre „Žydrioji tulpė“ savo fleitą, jis kiekvieno mėnesio gale gaudavo tiek pinigų, kad jų užtekdavo, pensionatą užsimokėjus, kelioms apykaklėms išskalbti.
Didelės žinios užklumpa staigiai.
Jis pats jautė, kaip nuo atdūsio svaigsta galva, ypatingai greitai gatve einant ar muzikoj ilgai besilavinant.
Muziko galva žaliavo.
Teatro direktorius atsisveikindamas ir apgailestaudamas įspraudė muziko delnan voką su alga visam mėnesiui priekin.
Tat buvo suteikta jam kaip koks benefisas.
Iš džiaugsmo jis gražbylingai pratartų į direktorių, bet žemai nusilenkė ir nutrynė kumščia kelias ašaras.
Jis atsisveikino su savo draugais teatre – skardos mušėju ir litauristu, ir savo medine dėžute po rampa, kurioje ištikimai sėdėjo aštuoniolika metų, šokikių kojų vos neužspardomas. Su savo lazdute fleita, kuria jis tvėrė tiek įstabių garsų, kartais šaukiančių aštrių, kartais raminančių žemų: dul du du duj!
Iš miesto niekuomet neišeidamas ir žmogus nepraktingas, jis nutarė keliauti sodžiun; eiti nutarė pėsčias, kad daugiau pinigų sutaupytų, kurių pirmiausia reikalinga buvo maniškoms skalbti bei smokingui sužiūrėti, be ko inteligentui žmogui apsieiti negalima buvo.
Buvo žiema.
Paėjus geroką varsną keliu už miesto, rogių giliai išgraužtu, ir kojų sau ko neišsisukus, jį pavijo linksmas ūkininkas ir pakvietė sėstis.
Muzikas paklausė, kiek kainuos iki jo keliaujamo sodžiaus.
– Et, – ūkininkas numojo savo vailokuota ranka, kas turėjo reikšti „susiskaitysime“.
Žiogas gracingai nusilenkė, pasakė savo pavardę ir atsisėdo rogėsna.
Važiavo plačiais laukais ir giriomis, sniego pripustytomis. Fleitistui rodėsi, kad prieš jį klojasi kitas pasaulis, šviesus ir erdvingas.
Fleitistas dairėsi aplinkui, lygino su savo operetės žiemos dekoracijomis ir stebėjos. Viena jam čia atrodė kitaip: čia lyg buvo šalčiau.
– Bet žiema, gera „žiema“, – pagyrė Žiogas, besikutodamas į savo padėvėtą apsiaustą.
Varnos krankė garsiai, tarytum juokėsi iš muziko.
Jis pamėgino prilygti varnų krankesiui, paimdamas mintyse savo fleita juo žemiausią do, bet tat padaryti jis negalėjo.
Paskrisdamos varnos purtė aukštų eglių šakas ir bėrė muzikantui sniegą už apykaklės.
– Dangus tamsus? Kurgi saulė?.. – nustebo miestietis ir apsidairė aplinkui.
Saulės iš tikrųjų nebuvo.
– Prožektorius netvarkoje! Mechaniko kaltė… – rezonavo jis.
Kad ir žiema, važiuojant pušynai taip kvepėjo, kad jam alsu pasidarė. Kaip ir nesveika buvo nuo to skaidraus oro.
Ūkininkas, pajuokavęs iš pradžių, vežė jį tolyn neužkalbinėdamas. Pats patogiai sėdėdamas ant šieno prikimšto maišo, geros megztinės šalkos šildomas, smagiai paplakdamas arklius.
Sustojus ant nuplikusio ir šieno nubarstyto kalnelio ties smukle, ūkininkas pratarė:
– Čia reikės arklius pasiganyti, o tamstai ne per toliausia. Tučtuojau už giraitės.
– Kiek man reikės mokėti?
– Ką čia nuo gero žmogaus imsi… Penkių šimtiniukių, manau, pakaks.
Fleitistui net kojos palinko, bet ūkininkas tik juokavo.
Ūkininkas pakvietė jį smuklėn „pasišildyti“.
– Smuklė gera, visai gera! Tik per daug natūralė, – manė muzikantas, įeidamas į tamsų laužą.
Grindys bjaurios, po kojų landžiojo kažkokie šašuoti, turbūt smuklininko vaikai.
Ūkininkai, sermėgų nenusivilkdami, valgė silkes ir gėrė degtinę.
Jiedu užsakė tą pat.
Ūkininkas privertė fleitistą išgerti kelias burneles. Aštri degtinė rėžė jam krūtinę, ir jis karčiai susiraukė. Kaip vaikas. Susišildžius, ūkininkui pakalbėjus apie gerus žmones, ūkininkas išlydėjo jį už smuklės slenksčio ir nurodė jam kelią giraitės linkui.
– Pati tiesuma – tiesiog per laukus!
Pavakarys.
Muzikantas eina rankos užsimojimu tiesiog per laukus „į gimines“.
Saulė leidžias ir dažo rausvai sniego kalnelius.
– Tuk tuk! – muša dirigentas savo lazdute piupitran.
Uvertiūra.
Muzikantas prideda savo lazdutę prie burnos ir paleidžia plačiojon sniego erdvėn kelis klykiančius fleitos tonus.
Jam noris vaidinti ir dainuoti kaip operetėje.
Jis pradeda vaidinti ir kombinuoti kokią dainelę, panašią į gavotte46, pats žengdamas plačiais, manieruotais žingsniais taktan.
Ant laukų horizonto matyti skersnojančio ir vaidinančio žmogaus siluetas.
Gavotte, gavotte, gavotte.
46 Gavotte (pranc.) – gavòtas – prancūzų liaudies šokis, šokamas ratu vidutiniu tempu; to šokio muzika.
Ženk žingsnį prie manęs.
Aš myliu naktį tamsią
lakštingaloms begiedant.
Gavotte.
Mėnulis tau įpynė
į plaukų gelsvą gubą
šilko aureolę.
Gavotte.
Ar meni? Tu sakai man: aš myliu.
Kai abu buvom jauni. Ir
mėnuo skleidė baltą skraistę
po ąžuolu senu.
Gavotte.
Nežinia, kiek jis skersnuotų savo dideliais žingsniais per laukus ir pūstų gavotte, jei patvoryje nebūtų jį sustabdžiusi viena iš tvartų ištrūkusi karvė, stovinti ir žiūrinti į jį savo balzganomis akimis.
– Fu, bjaurybė!
Žiogas šiurptelėjo.
Priėjus tvartų ir paklausus vieno kailiniuoto piemenio, vos įmatomo vakaro sambrėškoje, kur čia gyvenama jo giminių, jis sulaukė staigiai:
– Ogi čia!
Gryčioje tamsu.
Ties palange jis pamatė rymantį žmogų, rūkantį pypkę, leidžiantį tokius karčius dūmus kaip nuodai.
– Kas ten?..
– Ar čia gyvena Baltazaras Viksva?
– Tas pats!
Pasisveikinus ir išsikalbėjus apie kelionės tikslą, gryčion subėgo visi namiškiai.
– Kur mes dabar tokį svetelį padėsim? – susirūpino Viksvienė. – Žinai, iš miesto – ponas.
– Kam jie čia dabar mane ponu vadina – juk giminės, – nustebo muzikantas.
– Bėk pakūrenk seklyčią! – stuktelėjo šeimininkė vieną merginą. – Tik langinių neatidaryk – svečiui bus smagiau miegoti.
Darbo buvo visiems ik valiai.
Žiogui gyventi buvo pavesta seklyčia.
Gražiais, margais apmušalais išklijuota, su dviem miesto lenktinėmis kėdėmis ties stalu. Su nuolat uždarytomis langinėmis. Žiemą, kad vėjas šalčio nepripūstų, vasarą, kad saulė brangių apmušalų neišgraužtų.
Iš komodos Viksvienė išėmė baltą porcelinį bliūdą svečiui nusiprausti. Bliūdas būdavo tik retai išimamas, kunigėliui apsistojus ar gydytojui apsilankius.
Vakare gryčion prisigrūdo nemaža žmonių.
Žinia intrigavo visus.
– Dėde, pagriežk mums! – prašė apstoję jį vaikai, stilingi savo paprastumu.
Žiogas, suspėjęs jau įsivilkti smokingan, juodas ir impozantus, valandžiukę pagalvojo, kas gali būti įdomu šiems paprastiems ir muzikoje nesilavinusiems žmonėms, atbloškęs savo gelsvų plaukų skiauterį, užgriežė „peizaniškus“ motyvus iš „Kornevilio varpų“.
– Klang, klang, klang, – taip ir girdėjosi varpų skambesys kaip pačiame Kornevilyje.
Žmonės, neįsiklausę ar nesupratę, pradėjo tripsnoti klumpakojį, vis labiau nusprūsdami nuo takto.
Šią žiemą snigo be perstojo.
Per sodžių varymas išrodė kaip kokių suledėjusių ir sustingusių jūrų vilnys.
Varymu tik drąsesni keleiviai mėgindavo pravažiuoti.
Prikratomi, prisupami ir pritrankyti keleiviai pagalios pasiekdavo Viksvos trobą, kur rogės, užvažiavusios ledo kalniuką, smagiai pačiužėdavo ir išberdavo visą įtalpą patvorin.
Tuomet aplinkinėse trobose pasirodydavo žmonės ir, prikišę nosis prie langų, žiūrėdavo, kaip keleiviai iš pradžių kūliavirsčiais birdavo, kaip vyrai rinkdavo šieno pataršas, kaip keikdavos ir taisydavo roges.
Žiemos saulė, užsibrėždama nedidelį dangaus skliautelį, slinkdavo pamažu per dieną nuometuotu dangumi.
Tykuma buvo visur tokia, kad ausyse net spinksėjo.
Ūkininkai, gyvenimo noro visai nustoję, gaivalinėjo pakiemiais ir dažnai susirinkdavo trobose.
– Lauke darbo nedirbsi! – autoritetingai sakydavo.
Susirinkdavo dažnai ir pas Viksvą, galbūt dėl to, kad troba buvo galinė ir iš jos plačiau buvo matyti.
Susirinkę susėsdavo juodoj suodžių dažytoj gryčioj ir pradėdavo tinginio pasakas ir melus. Susirinkę taip rūkydavo pypkes, tarytum visą pasaulį buvo pasiryžę dūmuose paskandinti.
Kvaištelėję griebdavos retkarčiais kuolų, nors paprastai tat paliekama būdavo didesnių šventadienių pavakariams. Žiogui atrodydavo, kad žmonės tąsydamies tik linksmą šventadienio žaislą žaidžia.
Rugius bekulant, Viksva pašaukė fleitistą mašinos spjaudomų šiaudų pagraibstyti.
Tas darbas, kaipo lengvesnis, paprastai buvo priduodamas piemenei ar suaugusiam pusberniui. Pats šeimininkas leido rugius mašinon:
– Ne bile kas mokės su mašina apsieiti! – sakė šeimininkas su pasitenkinimu, kaip koks laivo kapitonas.
Kart su mašinaitės išspjaudomais, suglamžytais ir iškultais šiaudais virsdavo tiek dulkių kamuolių ir šiaudų nuotrupų, kad Žiogas visai neišlaikė. Jis nuleido rankas ir negalėjo dirbti.
– Darbininkas… – piktai pajuokė jį Viksva. – Valkata! – nei iš šio, nei iš to supyko Viksva.
Žiogas taip nustebo, kad visai naiviai pradėjo galvoti apie pasakytą profesiją. Bet jis jos niekuomet nepažino. Žiogas paraudo, o moteris sučirpo, taip juokinga buvo. Šeimininkas pavarė jį namo.
„Žinoma, kad ne darbininkas…“ – sielvartavo Žiogas, sėdėdamas ant krosnies gryčioje ir mastaguodamas kojomis.
Mašinaitė, paalsavusi kiek, pradingo. Ir to pačio „darbo“ neliko.
Tuojau po jo atsikraustymo į Viksvas jo buityje įvyko daug permainų.
Viksvienei staigiai prireikus krakmolo, jos vyrui kažkokioms iškilmėms besirengiant, perkeliniams marškiniams nuprosyti ir Žiogui negalint pinigų „paskolinti“, ji taip keistai pažiūrėjo į jį, tarytum šiai moteriai dvi visai naujos akys kakton buvo įstatytos.
– Per daug pinigų, geradėjas, leidi!
Seklyčia tapo užrakinta ir kaipo šventovė, žalčių prileista, buvo saugojama ir niekas neįleidžiamas. Prausiamasai bliūdas buvo tuojau atimtas ir įdėtas komodon.
– Ne tokiam ponui toksai daiktas!
Žiogas gyveno kart su visa Viksvos šeimyna tvankioje suodinoje gryčioje ir prausės kart su visais pajuodijusiame lovyje, pliurzendamas tame pačiame primuilintame vandenyje.
Norint jam atsinešti ir įsipilti gryno vandens, Viksvienė šaukdavo:
– Prauskis nesimonydamas, kaip žmonės. Tik muiluotą vandenį darkys!
Šviesą gryčioje vartoti buvo užginta. Ji leidžiama buvo iš pradžių vartoti Žiogui seklyčioje, bet iš tokio mažo kurmingo šaltinio – žibalo lemputės, nuolat Viksvienės, niekam nematant, prisukamos.
Kad nevargintų gerųjų žmonių, Žiogas išėjo iš Baltazarų Viksvų ir pristojo prie vietos garsios kapelijos, griežiančios po žmones.
– Griežk ir nedailink! – po pirmo bandymo pasakė kapelijos vadas Žiogui.
Žiogas galėjo tik stebėtis, kaip šventvagingai darko garsus šitie žmonės ir apskritai kokios tai sveikatos žmonės.
Reikėdavo ištisomis naktimis griežti, nemigti ir gerti naminį alų, nuo kurio jam nepaprastai bloga darydavos.
Tat galutinė jo prieglauda visgi buvo Viksvai.
– Nežinau, kaip čia sveteliui patiks… – jau aiškiai veidmainiavo boba.
Naktis.
Tylu. Taip tylu, kad tik baisios mintys lenda galvon.
Žiogas guli ant krosnies. Visi jau miega.
Čirška svirplys, vienintelis jo draugas.
Lange tamsu. Vos matyti tolima pašvaistė.
– Ar ne pavasaris ateina…
Žiogui regis, kad lango tamsumoje šnabždas dvi bobelės.
– Mano dėta, jis toliau nebegalės gyventi.
– Iki pavasario turės mirti.
Ir iš tikrųjų taip žmonės apie jį atvirai kalba, visai nesivaržydami jo.
Žiogas, braškindamas savo kaulus, kelias nuo maišų patalo ir, kojas nusvarinęs nuo krosnies, žiūri pro langą, kur matosi pašvaistė ir kur, jam regis, turi ateiti pavasaris.
Kiek to laiko iki pavasario?
Paėmęs savo lazdutę, jis tyliai papučia jojon. Ir kaipo prasikaltėlis pradeda griežti vis balsiau ir atviriau.
Viską, ką jis gražesnio mokėjo ir ką jo siela liepė.
Jam rodosi, kad jis griežia labai originalingai ir kad jam pavyko surasti kelias temas, kurių jis pirma niekuomet nepastebėdavo.
Turbūt Žiogas ilgai griežė, kad šeimininkas tampo jį už rankovės, ir jis girdi tik, kaip šeimininkas šaukia:
– … ar per dantis pabarškinti!
– Paskutinės išpažinties eitum nekvailiavęs! – pasipiktina šeimininkė.
Visi sugula. Nurimsta ir užmiega.
Žiogas, pasirėmęs savo fleita, žiūri pro langą į šaltą dangų, eglyną ir galvoja apie savo tolimą praeitį.
Išaušus dienai, Žiogas neatsikėlė.
Žioginga muskulatūra neveikė. Pastiręs žiūrėjo vienan taškan savo didelėmis, ašarų suvilgytomis akimis. Taip jam sunku buvo dūsauti.
Tarytum jo domę kreipė tarakonas, galandąs savo ūsus-kordas ir šaukiąs jį tarakonų kovon. Bet ir su juo jis nepajėgtų kautis.
Tarakonas žiūri savo smalsiomis akutėmis į šį galiūną.
Viksvienė, pravėrusi žaltingą seklyčią, išėmė porcelinį bliūdą. Visi laukė gydytojo.
Bet jo žygiai buvo per vėlūs.
Žiogas nekvėpavo.
Ištįsęs ant krosnies, laikė sustingusiomis rankomis savo gyvenimo ginklą – fleitą prie krūtinės.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokią dilemą iškelia gydytojų išvada? Iš ko suvokiama grėsminga Žiogo ateitis? Kokioje padėtyje jis atsiduria?
- Apibūdinkite Žiogui įprastą aplinką, gyvenimo būdą iki „staigios žinios“.
- Kokį atspalvį Žiogo likimui suteikia metų laikas – žiema?
- Apibūdinkite muzikanto būseną jam einant laukais. Su kuo Žiogui asocijuojasi varnų kranksėjimas, saulė, smuklė? Kokią priešpriešą tai atskleidžia?
- Kaip Žiogą priima giminaičiai? Kas lemia jų prielankumą? Kodėl vėliau pasikeičia giminaičių požiūris į Žiogą? Kokia pasakotojo pozicija Viksvų atžvilgiu?
- Apibūdinkite Žiogą, aptarkite, kaip kinta jo statusas kaime. Kaip sukuriamas įspūdis, kad Žiogui liko vienintelė išeitis – mirtis? Kokia pasakotojo pozicija Žiogo atžvilgiu?
- Ką šioje novelėje ironizuoja autorius? Kokias problemas kelia?
KOVA
(Iš rinkinio „Ties aukštu sostu“)
– Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!
Jo „mamanka“ buvo išties per graži.
Vaikas džiūsna ėjo miesto ištuštėjusiomis gatvėmis; jo batai buvo dideli, vos pavelkami: tapu tapu! Milinė, irgi nuo svetimų pečių užmesta ant jo įdubusios krūtinaitės, buvo sunki, vos pavelkama.
It iš cirko išleistas į gatvę pajacas.
Iš po sutrauktų vaiko antakių žybčiojo dvi gudrios akys. Beždžionės gudrumo.
Priešais gatve praėjo senas rabinas, kažką murmėdamas ir savo nereikalingai staigiu šnabždesiu išgąsdindamas vaiką. Ant jo galvos buvo užmautas senos mados cilinderis, kaminas.
Miestas buvo tuščias; krypsnojo keli girti žmonės. Centrinėje gatvėje buvo sunkios konstrukcijos tiltas, kaip senovės ispanų tvirtovės – fortecos. Sumanių ugniagesių buvo įmerktos kelios bačkos. „Kad nesubrinktų.“
Po tiltu pliurzeno ir varlinėjo vienų vienas žydukas. Aptriušusiais sparnais viščiukas. Pamatęs ant tilto beriogsantį iš sodžiaus atvykusį sermėgių, jis pasveikino jį, paleidęs į jį akmeniu.
Bet tai rimtam sodiečiui efekto nepadarė.
– Ką tu čia darai, žyde?
Miestietis atkišo jam delną su keliais pavytusiais bučgalviais: „Žuvys!“
– Ak, koks tu durnas. Juk kai užaugs, tai bus varlės, o ne žuvys!
– Kol užaugs, o dabar žuvys. Namie turiu kūdrą, noriu žuvų įsiveisti…
Tai buvo du gyveniman išleisti aktoriai.
Sodietis staiga paklausė:
– Ar tu – benkartas?
– Kas tai – „benkartas“?
– Ar tu turi motiną?
– Turiu.
– Kas tavo motina?
– Mano motina baronkas kepa. O tėvas – mėsininkas. Kai kas pareikalauja, parduoda ir žarnas…
Ir iš tikrųjų, įvažiuojant į miestelį, kur grindinys stambesnis ir arklius reikia sustabdyti, kad tekinių karnos nenulakstytų, gyvena mėsininkas. Tai mėsininko sūnus.
Šio žmogaus troboje, bebechuose, visuomet būdavo prislapstyta degtinės geriems žmonėms atsigerti. Ir vaikas retkarčiais išgerdavo degtinės, tėvo verčiamas ir nenoromis, vien tik tam, kad pavaidintų nonšelančiai suaugusių žmonių rolę. Šiaip jau iš pamėgimo girtuoklis jis nebuvo.
Jis buvo vyras. Lyg kareivišku šineliu aprengtas „pulko sūnus“, žygiuojąs drauge su kareiviais gatvėmis, pučiąs dūdomis įvairias rimtas melodijas iš gaidų, suaugusių žmonių rašytų.
Abu vaikai nukilo nuo upės ir žengė miestelio link. Miestietis, bučgalvių skardinaite nešinas, ir sodietis, mastaguodamas savo ilgomis rudinės rankovėmis.
– Ar tavo tėvas dažnai tave lupa?
– Lupa? Už ką? – Nors klausimas buvo logiškas, bet jis, žydukas, nepajėgė tinkamai į jį atsakyti.
– Ne! – Jis tik nusijuokė, su savo sudriskusiais ciceliais ir pernelyg strazdanotu veidu. Jis tiesiog negalėjo įsivaizduoti periamas. Tai jam buvo per daug juokinga.
– Kai pargenu iš kapinių ožkas, mama duoda atsigerti pieno, o tėvas paguldo į lovą ir apkloja.
Ne, tai jau per daug!
Tokio atsakymo sermėgius nelaukė.
Tai buvo aiškus pasityčiojimas iš jo asmens ir jo įžeidimas. Buvo kaip ir žibalo pilama į ugnį.
Jis smarkiai trenkė žyduką kumščia į krūtinę, parversdamas jį drauge su ištrūkusia iš jo rankų ir nudardėjusia skardinaite.
Žydukas žiūrėjo nustebęs į šį fenomeną.
Du draugai išsiskyrė.
Saulė auksinė, graži leidos už miesto trobesių ir plačių miesto gatvių. Saulės spinduliai švelnino užmiesčio pievų ir laukų kilimus, dieną taip margus ir taip vykusiai sudėliotus.
It sostas būtų kam rengiamas ar kas pasitinkamas ir laukiamas, kai jis ateis tais minkštais kilimais. Vakaro rugių kamienai atrodė dabar kaip aukšta giria laibais stiebais, aiškiomis, žalsvomis ir gelsvomis, it klykiančiomis saulės šviesomis perskrodžiama. Po girią skraidė dideli aitvarai-peteliškės, staigių saulės spindulių nubaidytos.
Tai buvo giria, įsisvajojusių tapytojų paprastai tepiešiama.
Saulė, kaip tas mūsų palaiminimas, kaip stebuklingas šiltas kamuolys, ritasi pamažu pažemiu. Dangus, neseniai dar mėlynas ir kaitrus, dabar supilkėjo ir rimo.
Vaikas turėjo daug atspėjamo laiko ir slankiojo miesto pakampiais.
Jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad jo tėvas būtų toks pats „kaip ir kiti“. Tai stilius. Tai – malda. Pavyzdžiui, ar ne gerai ties geležies krautuve į žemę įleistas geležims kapoti priekalas dainuodavo: „dziling, dziling, džang!“
– Man aršiną su coliu. Man tiek ir tiek pavažoms! – sakydavo pasigėrėjimo tonu ūkininkai.
Ir tėvas taip pat turėtų nusipirkti sau geležies ir, gražiai sulygęs su žydu, nešti ją per miestelį savo vežiman krauti.
– Karnoms geležies pirkau! Žydas nulupo, bet ką padarysi, reikalinga! – turėtų sakyti jis. Pagaliau nesvarbu pati kalbos forma, svarbu tas amžinas gyvybės pradas, veiklumas ir rūpinimasis. Su kokiu pasigėrėjimu jis padėtų tėvui kišti geležį į šienus, į vežimo dugną!
Bet tėvas girtuoklis! Ne! Ne girtuoklis, bet paprastas girtuoklėlis. Smuklių palašautojas. Dėl to, kad durnas. Bobos apsėstas, nemoka atsikratyti. Jam duotų valią, jis mokėtų suvaldyti!
Vaikas jautė, kad tėvo geros širdies esama, bet silpnabūdžio. Kažkas stipresnis negu jo pairusieji nervai jį valdė.
Išmauros, būdavo, neišsipagiriojęs iš pašiūrės ir ims pusgirtis krėsti visokias nesąmones ir priekabių ieškoti!
– Kas vakar vežimaičio ienas sulaužė? A! – ir stuktelėdavo per neapsižiūrėjimą vaiką krūtinėn, tam net žvangtelėdavo.
– Kokias ienas sulaužė? Kokių priekabių ieškai, kvaily?
– Kad nesulaužei, reikėjo sakyti…
– „Sakyti“, kai sprandą apkūlei! Imsiu kitą kartą ir neatsileisiu. Žinosies tada.
– Ak, vaike, vaike, kas tave taip išmokė su tėvu kalbėtis? Neišmokai gyventi. Žinai, kelionėje viskas gali atsitikti!
– Atsitikti! Nereikia gerti, tai ir neatsitiks. Kad su šviesiu protu, viskas galima. Galima ir išgerti, kodėl ne.
Tikrai, su protu viskas galima. Tuomet ir varpos svaresnės gali būti, ir paukščiams giriose lengviau bus gyventi, ir šieno pievose bus daugiau.
Kartkartėmis tėvas, darbą baigdamas, uždainuodavo kokią švelnesnę melodiją, kad ir ne stipriu, bet gana gražiu jų mažai sodybai balsu, taip atrodė vaikui.
Kad ir mamanka! Geriausia pasaulyje močiutė, bet kai pamato kokį kavalierių, ima ir išlėpsta. Dėl to, kad durna!
Tai tokios jo buvo ateities perspektyvos.
Vaikas sunkiai pravėrė eglinius vartus ir įėjo į lietuvišką traktierių, „Laisve“ vadinamą, papuoštą lietuviškomis vėliavėlėmis ir vytimi, ir atsigulė ant savo vežimo kieme. Jis jautė, kad karčemoje lėbauja jo motina, o tėvas nugirdytas kur nors guli pastalėje.
Išalkę ir susipainioję arkliai, pažinę savo šeimininką, tyliai sužvengė.
– Nenusprogsite! – atsiliepė vaikas ir susirangė patogiau ant maišo, užsiklodamas miline.
Tylu. Pašiūrėje irgi graibštos kiti arkliai. Įmatu poniškos formos, svetimas vežimas. Tat jam nepatinka.
Kaip jis norėtų, suvaręs arklius namie ganykloje ir užskleidęs žardyną, eiti poilsio į šienus, o ne čia vėpsoti po bjaurius kiemus mieste. Jis jautėsi esąs kaip ir dalyvis kažkokios piktadarystės.
Tarp klevų ant šventoriaus rymojo maža bažnytėlė. Medžiai iš lėto šiurenos savo auksiniais lapais, supindami vaikui pasakingą melodiją. Vienas iš angelų atskrido įkaitusiu švelniu vakaro dangumi ir, prilėkęs bažnyčią, atsistojo viena koja ant bokšto kryžiaus. Tai buvo vėpūtė. Angelas pučia savo triūbon ir kelia iš amžinybės žmones.
Dangus žalsvas, tik apie klevų kupsnas bei bažnyčios bokštą narpliojo melsvos dangaus juostelės.
– Negersiu ir nenoriu! – šaukė ūkininkas, tiesdamas ranką prie degtinės taurelės. Jis iščiulpė ją kaip veršis. Net stiklo briaunelės prie dantų žvangėjo kaip grojamos.
Ir pridūrė užkandžio vietoje ūsus rankove šluostydamas.
– Sakau, to faktoriaus gerumas…
Stikliukas stebuklingu būdu vėl prisipildė Dievo dovanos. Bet, piktumo apimtas, ūkininkas nustūmė nuo stalo vaišes. Jis dabar bliovė ir kivirčijos.
– Nenoriu! Ką čia man kvailam akis dumiat! Patys degtinę man pilat, o patys prie žmonos meilinatės. Žmona, namon ruoškis! – sušuko ožio balsu ūkininkas, o pats leptelėjo ant suolo, matyti, išeikvojęs visą savo energiją.
– Kam čia man tavo žmona reikalinga! Imsi mat vedusio žmogaus moterį ir paverši. Maža be jos mergų! Ateisi į dvarą, šieno gausi pagrioviais prisišienauti. Geram žmogui ir darai! Tokius turtus dabar ponaitis valdo, o aš prižiūrėsiu juos. Kitam to nedaryčiau! – fircikas, skaisčiu faktoriaus vardu vadinamas, per prievartą pylė ūkininkui šnapsą per ūsus, šiam pro forma kratant rankas ir galvą.
Jis mirktelėjo bravarninkui „pavaišinti ūkininką“, o pats spruko į „bakavinę“, kur vaišinosi jo draugai.
Tuščioje žmonių seniai jau apleistoje karčemoje mirkčiojo, vos atsipeikėdama nuo dūmų, viena lempa. Besnaudžiąs savo užstalėje bravarninkas, iš Amerikos reemigravęs lietuvis, kaip tik rengėsi jau sustumti kufelius į krūvą, gesinti šviesą ir eiti į savo pirkelę gulti, kur jau seniai ilsėjosi jo žmona ir alkoholingoje atmosferoje augą, papurtusiais paakiais du jo vaikai.
Karčema – tuščia. Be keturių tamsiame kampe susėdusių ūkininkų, rimtai degtinę geriančių. Bet į juos niekas nekreipia dėmesio. Tai buvo į sienas įaugęs inventorius.
Jie sau laisvai gėrė, kivirčijos, iš pradžių niekuo neužkąsdami, paskui padažydami padėtas jiems pluteles į druską. Jų akys ir nosys pradėjo rausti ir kalbos garsėti.
Staiga vienas gėrikas pastatė akis, pažiūrėjo išverstomis akimis į sieną ir išspjovė degtinę. Kiti trys kolegos pažiūrėjo į jį tylios užuojautos žvilgsniais:
– Kas atsitiko?
– Per maža laipsnių degtinėje.
Tada ir kiti trys, su tokiomis pat rimtomis minomis, geriau paragavę šnapso, įsitikino, kad gėrimas per silpnas.
– Prašiau šešiasdešimt laipsnių, o čia keturiasdešimt. Ką jūs mums čia duodat?
Traktieriaus savininkas, it svarbiai bylai ištikus, prieina, žodžio neištaręs, pasmaguriauja skystimėlį ir pakeičia jį kitu buteliuku.
Svečiai geria toliau.
Šoninėje, sudarydami architektonišką grupę, puikiai vaišinos vienas jaunas Mokesčių inspekcijos valdininkas ir ūkininko žmona.
Jis kaip tik įkalbinėjo ūkininkei posakio in vino veritas aukščiausią reikšmę, norėdamas šį sakinį tinkamai supopuliarinti.
– Na, ar ne stebuklas: šitokioje karčemoje ir šitokios grakščios moters rankutės?..
Moteris atkišo jaunikiui savo „rankutes“.
Ūkininko žmona buvo apypilnio, skaistaus veido ir sudėjimo. Ji atrodė tarytum nuoga esanti: tokio lankstaus kūno ji buvo. Nors šiaip jau ji buvo visai padoriai ir net gražiai apsivilkusi. Ji savo kūnu gundė. Tam jis buvo leistas. Taip esti kartais su moterimis.
Skaistokas ir apypilnis moteries veidas buvo gana išblyškęs, kaip pudros nubertas. Šviesūs gelsvi plaukai. Malonus žvilgsnis. Akys – du tamsūs taškai. Ištikimybės ir didžiausio nekaltumo žvilgsnis. Gražios švelnios odos kaklas ir krūtinė, kaip kvepalų nuprausti. Bliuzkelė buvo apsčiai iškirpta iš priešakio.
Žmona, vedanti savo genealogijos medį iš vieno dvaro pieninės prižiūrėtojos, – gero atminimo jos motinos, ne laiku kamaroje užsižiopsojusios, – ir vieno romantiškai ir nepraktiškai išauklėto grovo, toje pačioje kamaroje muzikinių momentų pagauto, buvo šiandien nuolatinio neramumo šaltinis vietos vyrams. Ji buvo kaip ir neramioji miestelio siela, vedanti į pagundą bei kitaip kodifikuojamus nusidėjimus vietos žmones. Gerieji pavyzdžiai ir drovūs žmonės jai kaip ir neegzistavo.
Valdininkas šiandie jautėsi kaip atgimęs. Pats nežinodamas, kokiu būdu, kaip per kokį apsirikimą ar sapną, jis paveldėjo iš vieno jo vos pažįstamo tetėno Amerikoje, dabar persiskyrusio su šiuo pasauliu, gerą gabalą žemės Lietuvoje.
Valdininko šiaip jau nemenkos vitalinės aspiracijos šiandie buvo dar daugiau padidinamos.
Jis primygęs kvietė susirinkusius į save. Į dvarą. Jis nežinia ką suteiktų šiai moteriai šią valandą. Taip ji jam tiko. Faktorius įspėjo ponaičio mintį. Prilindęs savo juodais ūsiukais prie pat moteries veido, jis gundė ją:
– Na, kad taip šilko bliuzkelę?
– Nemačiau aš tavo šilko bliuzkelės. Norėčiau, iš džiaugsmo man rankas laižytum, štai kokia aš.
– Ak, jūs vyrai!
– Į dvarą!
– Ar su jos vyru?
– Tikrai, ar su vyru?..
– Vyrą nugirdykite!
– Koks šviesus protas! – stebėjos studentas.
Visi buvo įgėrę. Juk meilę gali sukurti su pusbuteliu geros maderos. Po karčemą sukos krinolinuotos moterys ir jaukūs kavalieriai, elegantiškai darydami tylaus šokio pas99. Kampe griežė pasipuošę muzikantai knechtai; skundėsi ir rezonavo graudus obojus ir skalandavo tyliai plieno trikampis, rimto vaiko mušamas taktui pabrėžti. Visokios figūros, pasišokinėdamos ir mušdamos užkulniais, tyliai sukosi graudžiu ratu, kaip lėlės, miniatiūrinės karuselės sukamos. Tik vyriškų batų užkulniai atsiliepdavo į muzikos instrumento dėžę, manieringai linkčiojant vyrams savo keliais, it negalint atitraukti nuo dėžės kaip ir prilipusių kojų. Ak, kaip jiems buvo linksma! Jie buvo mediniai ir rankena suko ant vielų pakabintas marionetes. Tik tak tak!
99 Pas (pranc.) – šokio judesys (žingsnis).
Ir karčemos princesė, pasiraskažydama, kiek pakėlusi savo šviesių šilkų krinolinus, kitų porų priešakyje tyliai improvizavo menuetą, vesdama paskui save vyrus.
Karčema buvo išpuošta girliandomis. Visi tyliai šoko niūrų menueto šokį.
– O vyrus ji plaks!
Visi rengėsi keliauti į dvarą. Ji pirma, šviesiai šilkais apsivilkusi. Su aukštai sukedenta frizūra, pažų palydovų kaip beždžionių, iškišusių savo smailus liežuvius, lydima.
Bet staiga į griežiamąją mašiną ir į marioniečių tarpą buvo įkištas geležinis virbalas. Ai ja jai! Kas ten atsitiko! Ji net pasviro, kažkas subraškėjo, kažkokia marionetė sukliko staigesniu balsu, tarytum dvi garsesnės skardos buvo trinktelėtos kartu.
– Ak, ak, ak! Taip netikėtai viskas! – pasišokinėdama sugraudeno moteris ir nugriuvo savo farforine galva į grindis.
Į trobą įėjo vaikas.
Rankoje laikė vaikas botagą. Pats stovėjo nesijudindamas iš vietos.
Jis buvo rasotas ir paraudusiais nuo šalnos skruostais.
– Motina, arkliai seniai pakinkyti! Namon.
– Ak, koks gudrus vaikelis. Ar tai tamstos? – pirmas atsipeikėjo faktorius ir paglostė vaiką. – Gal šnapselio dėl šilimos?
– Mano vaiko, meldžiamieji, nelieskit! – Ji bijojo, kad jis nebūtų suteptas, jiems palytėjus jį. Ji glaudė jį prie savęs kaip višta savo išperą.
Ji buvo motina.
Vaidmuo keitėsi. Visi, nuduodami rimtą toną, skubinos išgriūti ir kiek galėdami koreguoti įvykį.
– Šalin nuo manęs! – purtėsi vyrų moteris. Ji buvo girta. – Noriu su sūneliu…
– Ar nematote, kad girta? – paklausė vyrų vaikas.
Faktorius iš vienos pusės, ponaitis iš kitos užgulę šnabždėjo jai kažką būtina į ausį ir vedė į ratus. Ta net nusikvatojo iš džiaugsmo, taip buvo juokinga.
– Paleiskite, sakau! – priėjęs prie ponaičių, piktai timptelėjo jis vieną už rankovės.
Nėra bjauresnio daikto už girtą moterį.
Vaikas buvo tvirtai įsikibęs į vyrus, bevagiančius jo motiną. Fircikas spyrė iš pasalų vaikui blauzdikaulin savo pasagotu batu. Jis buvo čia visai nereikalingas. Tas padūkęs vaikas. Vaikas net sučypė iš skausmo.
– Ak, taip? – Jis dabar pašaukė galiūną kovon.
Prišokęs prie beriedančio skubiai vežimaičio, jis dabar stengėsi jį sustabdyti. Bet tat jam nepavyko. Įsikibęs į vežimaitį, jis buvo smarkiai rato parblokštas ir gulėjo dabar karčemos kieme, smarkiai pritrenktas, žado nustojęs.
Raudonas velnias šlavė savo uodega kelią, norėdamas žmonių pėdsakus užlyginti, iškišęs savo velnio liežuvį mažam miesteliui parodyti.
Aukštai tik žvaigždės. Vaikas mato jas aiškiai. Jis stengiasi atsikelti, pavyti savo išvogtą motiną, bet jis jaučia, kad jam sopa per petį ranką, ir atsikelti jis nepajėgia.
Karčemoje smarkiai knarkia tėvas, sunkių dūmų dvasinamas.
Jau aušta.
Ūkininko šeimynos nariai turės vėl visi greitai susirinkti į krūvą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Novelė suskirstyta į keturis fragmentus. Suformuluokite kiekvieno fragmento pagrindinę mintį.
- Įrodykite, kad pirmame fragmente vaiko paveikslas šaržuojamas. Ką reiškia užuomina apie per didelius drabužius?
- Kodėl vaikai nerado bendros kalbos? Kas juos skiria? Argumentuokite.
- Paaiškinkite, kodėl pasakotojas vaikus pavadina aktoriais. Kokius vaidmenis jie turi atlikti? Su kokia realybe jie susiduria, kuo ji netradicinė? Parašykite pastraipą apie vaikus iš skirtingų šeimų.
- Kas sukėlė vaiko agresiją? Kokią vaiko gyvenimo patirtį ji atskleidžia?
- Kokia gamtos vaizdo paskirtis antrame novelės fragmente?
- Ką išgyvena vaikas? Kuo paradoksalus apibūdinimas „jis buvo nebepataisomas fantastas“?
- Aptarkite vaiko ir tėvo santykius. Kokį poveikį jie daro vaikui?
- Kokias vaiko būdo savybes rodo stebimas bažnyčios vaizdas?
- Kuo paradoksalus karčemos, kurioje vyksta veiksmas, pavadinimas?
- Atskleiskite pasakotojo sarkastišką požiūrį į žmonių pasilinksminimą karčemoje. Ką apie žmonių elgesį, jų gyvenimo būdą pasako palyginimas su marionetėmis?
- Ekspresionistams būdinga vaizdo deformãcija – iškraipymas, keitimas. Įrodykite, kad pasilinksminimas karčemoje vaizduojamas šia ekspresionistams būdinga maniera. Ko siekiama šiuo vaizdu?
- Koks pasakotojo požiūris į motiną?
- Kas sieja vaiko elgesį su žyduku ir suaugusių vyrų elgesį su vaiku? Argumentuokite.
- Kokią funkciją novelės pabaigoje atlieka velnio įvaizdis? Kokią žmogaus prigimtį jis rodo?
- Siedami su turiniu, paaiškinkite novelės pavadinimo prasmę. Atskleiskite jo daugiaprasmiškumą.
- Parašykite rašinį, įrodydami, kad novelėje „Kova“ J. Savickis gyvenimą vaizduoja kaip teatrą. Atskleiskite pasakotojo požiūrį į veikėjų vaidmenis.
Apibendriname
- Kuo J. Savickio novelės savo kompozicija panašios į dramą arba kino filmą? Argumentuokite.
- Įrodykite, kad J. Savickio kūryba artima ekspresionizmui. Pateikite pavyzdžių ir išskirkite juose ekspresionistams būdingus bruožus. Atkreipkite dėmesį į šiuos aspektus: pasakotojo požiūrį į vaizduojamus dalykus, pasirenkamas temas, kontrastingų vaizdų gretinimą, vaizdo deformaciją, dramatiškumo ir ironijos jungimą ir kt.
- Balys Sruoga apie J. Savickio kūrybą yra pasakęs: „Ir žodžių maža, ir turinio daug!“ Parinkę pavyzdžių, pagrįskite šį teiginį.
- Jonas Biliūnas žmogaus elgesį su nusenusiu šunimi atskleidė novelėje „Brisiaus galas“. Šią temą tęsė J. Savickis. Perskaitę šias noveles, pasvarstykite, kas rūpi kiekvienam autoriui.
- Kiek J. Savickio kūrybos temos aktualios šiandien?
- Apie gyvenimą kaip teatrą buvo kalbama ir Renesanso (V. Šekspyras, M. Servantesas), ir Baroko (M. Sarbievijus) laikais, tai ir moderniosios literatūros požymis. Paaiškinkite J. Savickio kūrybai būdingą gyvenimo-teatro metaforą.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"