Gyvenimas
Vincas Krėvė (1882–1954) gimė Subártonyse, netoli Merkinės. Jo senelis atsikėlė į Subartonis iš kito kaimo, kur Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis. Šią pavardę rašytojas, spausdindamas savo kūrinius, pasirinko slapyvardžiu.
V. Krėvė buvo vienas labiausiai išsilavinusių to meto rašytojų, nors jo kelias į mokslą nebuvo paprastas. Nuo mažens tėvų buvo ruošiamas į kunigų seminariją, nes dėl silpnos sveikatos netiko ūkio darbams. V. Krėvė augo globojamas pamaldžios motinos ir senelės, nuo vaikystės pažinojo bažnyčios ir kunigų aplinką, tad nesibaimino kunigo ateities. 1900 m. jis įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją. Tačiau po dvejų metų įvyko konfliktas, turėjęs reikšmės visam rašytojo gyvenimui ir kūrybai. V. Krėvė iš seminarijos buvo pašalintas, kaip sako dokumentai, dėl pašaukimo stokos. Greičiausiai buvo įskųstas, nes daug skaitė, domėjosi istorijos, kultūros, socialinio ir moralinio gyvenimo klausimais, kova už demokratiją. Išėjimas iš seminarijos to meto gyvenime nebuvo išskirtinis, tačiau V. Krėvė, būdamas ūmaus charakterio, turėdamas lengvai pažeidžiamą garbės jausmą, giliai išgyveno šį pasikeitimą. Ypač buvo įžeista ambicija – juk pašalino, o galėjo išeiti pats.
Patirti išgyvenimai lėmė savitą rašytojo tikėjimą: „Religingumu aš vadinu tai, kas dirbtiniu būdu įskiepijama mūsų protui, pvz., įvairias dogmas ir panašias kvailystes. O tikėjimas yra tai, kas, nepaisant specialių pastangų išnaikinti, gyvena mumyse, kalba mums. <…> Visam pasauliui šaukiu, kad tikiu.“ („Užrašai“)
Be to, V. Krėvę slėgė santykiai su namiškiais. Kai jis pradėjo mokytis seminarijoje, jau buvo mirę trys maži broliukai, o kai išstojo, šeima neteko dar dviejų vaikų. Artimųjų priekaištai, kad taip Dievas baudžiąs jų šeimą dėl sūnaus poelgio, sukrėtė būsimojo rašytojo sielą, sukėlė amžinos kaltės ir pasaulio neteisybės jausmą, o įskaudinto, atstumto, vienišo žmogaus paveikslas literatūroje jam pasidarė suprantamiausias.
Taigi V. Krėvės išėjimas iš seminarijos, anot jo kūrybos tyrinėtojo Alberto Zalatoriaus, yra ypatingas. Išėjęs jis ant pečių užsikrovė baisią naštą ir ją nešė visą gyvenimą: buvo mestas iššūkis ne tik tėvų valiai, kunigo profesijai, Bažnyčiai, bet ir krikščionybei kaip vertybių sistemai, Dievui kaip didžiausiam autoritetui. Iš čia kilo noras pažinti ne tik Kristaus mokymą, bet ir kitas religijas, todėl V. Krėvė gilinosi į budizmą, panteizmą, pagonybę, domėjosi antikine kultūra.
Pašalintas iš seminarijos, V. Krėvė mokėsi privačiai. 1904 m., išlaikęs viso gimnazijos kurso egzaminus, įstojo į Kýjivo universiteto Filologijos ir filosofijos fakultetą. Po metų persikėlė į Lvivo universitetą, 1908 m. jį baigė ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Tais pačiais metais išlaikė baigiamuosius egzaminus ir Kyjivo universitete. Už studiją „Indoeuropiečių protėvynė“ apdovanotas universiteto didžiuoju aukso medaliu. V. Krėvė studijavo etiką, filosofiją, literatūrą, istoriją, gilinosi į orientalistiką (Rytų kraštų, ypač Ìndijos, istoriją, kultūrą, religiją, meną), apgynė disertaciją apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę.
Baigęs mokslus, 1909 m. V. Krėvė išvyko į Kaukazą ir apie dešimt metų mokytojavo Bakù (Azerbaidžanè) realinėje gimnazijoje. Pasakojama, kad direktorius baiminęsis leisti jauną mokytoją į aukštesnes klases dėl jo mažo ūgio ir jaunatviškos išvaizdos – nesusitvarkysiąs su jaunuoliais, tačiau V. Krėvė norėjo dirbti tik su vyresniaisiais. Mokytojas nenuvylė nei kolegų, nei mokinių. Buvę mokiniai pasakojo, kad V. Krėvė daug cituodavo atmintinai, pratino nuosekliai ir logiškai mąstyti siūlydamas rašiniams įdomias diskusines temas, drąsiai kalbėjo draudžiamais klausimais, su pagarba atsiliepdavo apie senąją Azerbaidžãno kultūrą, istoriją, primindavo mokiniams, kad jų šalis turėjusi kitą vardą – Azerstanas – „Ugnies šalis“. Gabesnius mokinius įtraukė į literatų būrelį, leido jų kūrybos almanachą. Gerai išmanydamas Rytų religijas ir filosofijas, Bakù visuomenei V. Krėvė skaitė paskaitas apie budizmą ir islamą. V. Krėvė Baku praleido galbūt laimingiausius savo gyvenimo metus, buvo mėgstamas ir gerbiamas.
Per šį laikotarpį V. Krėvė intensyviai rašė padavimus, apsakymus, draminius kūrinius. 1912 m. išėjo „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, kuriuos kūrė remdamasis tautosaka (vasaromis, grįžęs į Lietuvą, ją rinko), istorija ir savo menine išmone. Rašytojas yra sakęs, kad norėjo parodyti, kokie didvyriai buvo senovės lietuviai, paskatinti didžiuotis galinga savo tautos dvasia. Poetiškais pasakojimais V. Krėvė išaukštino kilnius, narsius, garbingus, išdidžius lietuvius, kurie nebijojo pasiaukoti dėl tėvynės laisvės ar dėl meilės. Padavimuose jis siekė sukurti herojinį Viduramžių Lietuvos epą, romantišką didingos praeities paveikslą. Su padavimais tematiškai susijusios ir V. Krėvės dramos „Šarūnas“ (1911) ir „Skirgaila“ (pirmas variantas 1916 rusų kalba, lietuviškai perkurta 1924). Apsakymai apie dzūkų kaimo kasdienybę, apie seno žmogaus mąstymo originalumą, patirties turtingumą, išmintį sudarys rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (1921–1922). Tuo pačiu laiku kaip padavimai rašytą apysaką „Pratjekabuda“ (1913), vėliau įtrauktą į „Rytų pasakų“ ciklą, V. Krėvė sukūrė remdamasis žiniomis apie Budos gyvenimą ir mokymą, o iš tiesų išdėstė savo filosofiją „ant pamatų senosios Indijos“.
1920 m. V. Krėvė grįžo į Lietuvą. Nuo 1922 m. dirbo Kaũno universitete, net dvylika metų (1925–1937) vadovavo Humanitarinių mokslų fakultetui, ėjo profesoriaus pareigas. Universiteto studentai prisimena, kad rašytojas paskaitas skaitydavo gana monotoniškai, bet kartais prasimanydavo įvairiausių literatūros teorijų, kurios apversdavo aukštyn kojomis nusistovėjusią nuomonę. Pavyzdžiui, sakydavo žinąs tikslią romantizmo atsiradimo datą, galįs netgi metus ir dieną nurodyti. „Visose srityse esu tikras heretikas“, – sakydavo jis apie save.
Nepriklausomoje Lietuvojè V. Krėvė toliau intensyviai dirbo kaip tautosakininkas, tyrinėjo liaudies kūrybą, išleido ne vieną tautosakos rinkinį: „Dainavos krašto liaudies dainos“, „Aitvaras liaudies padavimuose“, „Sparnuočiai liaudies padavimuose“, „Dzūkų poringės“, „Patarlės ir priežodžiai“ (keturi tomai iš dvylikos planuotų). 1938 m. už didelius nuopelnus folkloristikai Rygõs universitetas suteikė V. Krėvei garbės daktaro vardą.
XX a. pirmoje pusėje tiek Europos, tiek Lietuvõs politiniame gyvenime vyko daugybė pokyčių, nuošalyje neliko ir V. Krėvė. 1918 m., paskelbus Lietuvõs nepriklausomybę, V. Krėvė paskirtas konsulu Azerbaidžanè. Grįžęs į Lietuvą, buvo išrinktas Šaulių sąjungos, Tautininkų sąjungos pirmininku, artimai bendravo su Antanu Smetona, tačiau po tautininkų perversmo (1926) perėjo į opoziciją.
1940 m. po SSRS ultimatumo V. Krėvė buvo pakviestas į vyriausybę eiti ministro pirmininko pareigų. Negalėdamas sulaikyti Lietuvõs nepriklausomybės ir ekonomikos griovimo, važiavo aiškintis į Mãskvą, bet greitai suvokė nepaveiksiąs sovietų valdžios sprendimo įtraukti Lietuvą į SSRS sudėtį, todėl atsistatydino. Šie V. Krėvės biografijos faktai liudija: jis buvo ne tik vienas labiausiai išsimokslinusių Lietuvos intelektualų, bet ir aukščiausias politines pareigas ėjęs rašytojas Lietuvai sudėtingu metu.
Vokiečių okupacijos laikotarpiu V. Krėvei ne kartą buvo kilusi grėsmė (rašytojas buvo vedęs žydų kilmės azerbaidžanietę Rebeką Karak). 1943 m. pavasarį, vokiečiams uždarius universitetą, V. Krėvė slapstėsi nuo gestapo. 1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė iš pradžių į Áustriją, vėliau į JAV. Pensilvanijos universitete dėstė lietuvių, lenkų, rusų kalbas bei literatūrą. Gyvenimo sąlygos buvo neblogos, tačiau rašytojas jautėsi itin prislėgtas. Priežasčių buvo daug: trūko įprasto kultūrinio gyvenimo, visuomenės dėmesio, draugų, likusių Lietuvojè. Jautėsi užmirštas, niekam nereikalingas. Skaudžiai išgyveno žinią, kad Lietuvojè jo, kaip pasitraukusio į Vakarus, pavardė išbraukta iš viešojo gyvenimo. „Tikrai jaučiuosi, kad jau seniai esu nebereikalingas ir mano darbas niekam nereikalingas, bet nerašyti negaliu – būtų nuobodu gyventi“, – rašė V. Krėvė paskutiniame laiške.
Vis dėlto rašytojas ir toliau dirbo prie didžiausio savo veikalo „Dangaus ir žemės sūnūs“, paremto Biblijos motyvais. Visoje apysakoje jis siekia išreikšti svarbią idėją: Dievas gyvena ne pastatuose, o žmogaus širdyje, visas pasaulis yra Jo šventovė. Meilės, tolerancijos, atlaidumo idėjos siejamos su Ješuos (Jėzaus) paveikslu. Kitas veikėjas – Jehuda iš Karioto – vaizduojamas kaip amžinas maištininkas, sielvartaująs dėl blogio pasaulyje, negalįs nei su juo susitaikyti, nei mylėti tokį pasaulį sukūrusio Dievo. Pasak A. Zalatoriaus, „į šio herojaus širdį Krėvė sudėjo daugiausia asmeninių nuoskaudų ir liūdnos patirties“.
1954 m. V. Krėvė mirė dukters namuose Filadelfijoje. Poetas A. Nyka-Niliūnas dienoraštyje įrašė: „Pirmas žinios įspūdis – lyg būtų miręs Nẽmunas, Vilniaus Katedra arba Šatrijõs kalnas…“ Praėjus 38 metams išsipildė rašytojo noras „atsigulti amžinam poilsiui šalia savo tėvų ir protėvių ant Subartonių kapinyno“. 1992 m. jis kartu su žmona buvo perlaidotas gimtinėje.
Tautos tapatybės paieškos ir individo problematika
XX a. antrajame dešimtmetyje lietuvių literatūroje prasidėjo diskusijos apie „tautos dvasią“, „tautinę literatūrą“, buvo iškelta ir „tautinio charakterio“ problema. Kitaip sakant, buvo ieškoma stabilių, per amžius nesikeičiančių tautos tapatybės, tautos kultūros pagrindų. Pasiremiant tautosaka, pirmiausia liaudies daina, kuri laikyta aukščiausia lietuvių kultūros išugdyta menine vertybe, poezijoje, prozoje, dramaturgijoje siekta apčiuopti „tautos dvasią“ kaip esminį tautos savitumo bruožą. Prozoje pasirodo itin dvasingų personažų – civilizacijos nesugadintų kaimo keistuolių, jaučiančių artimą ryšį su gamta.
Ieškodamas lietuviškos sielos savitumo, V. Krėvė, kaip ir kiti XX a. pradžios neoromantikai, nukreipia žvilgsnį į praeitį – dramose, padavimuose dėmesys sutelkiamas į pagonybės laikus, kuriami stiprūs, maksimalių siekių veikėjai, prozoje vaizduojami tradiciškai tebegyvenantys senieji Lietuvõs kaimo žmonės, kurie, autoriaus požiūriu, dar išlaikę tautinio charakterio individualumą, įkūnija esmines lietuviško charakterio savybes. Tokie yra šimtamečiai skerdžiai Lapinas („Skerdžius“), Gugis („Raganius“), bedievis Vainorus („Bedievis“).
Kūryba V. Krėvė žadina pastovesnių vertybių, kurias išsaugojo tradicinė kaimo kultūra, ilgesį, kviečia nesitenkinti susmulkėjusiais žmonių santykiais, vienpusiu gyvenimo, siekiant tik naudos, supratimu.
Tačiau labiau nei tautos tapatybė V. Krėvę domino individo tema. Galvojant apie XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių literatūrą, V. Krėvės kūrybą galima vertinti kaip šuolį nuo visuomeninės ir tautinės problematikos prie žmogaus individualybės, savojo „aš“ iškėlimo.
Daugeliui XX a. pradžios rašytojų, gyvenusių ir kūrusių carinės priespaudos ir priešinimosi jai sąlygomis, visuomeniniai interesai buvo svarbiau nei asmeninės problemos. Vinco Kudirkos eilėraščiuose, didesnėje Maironio kūrybos dalyje žmogui rūpi idėjos, kurias kelia tėvynė, tauta. Tėvynės laisvė, pareiga ir aktyvus darbas visų labui yra svarbiau nei asmeniniai išgyvenimai. Pozityvizmo šalininkai literatūros dėmesį sutelkė į visuomenės evoliuciją, tautos kultūrą ir ekonomiką. Žemaitė, J. Biliūnas ankstyvuosiuose apsakymuose apie darbininkų gyvenimą, V. Kudirka satyrose siekė rodyti gyvenimo skaudulius ir žmonių ydas. Apie laikraštį „Varpas“ susitelkę pozityvistai skelbė literatūros paskirtį – šviesti žmogų, mokyti jį našiau tvarkyti savo ūkį, t. y. geriau gyventi.
V. Krėvė vienas pirmųjų lietuvių literatūroje pavaizdavo asmenybę, abejojančią visuomeniniais idealais, maištaujančią, nusiviliančią dideliais siekiais, pralaiminčią, kankinamą nežinios, patiriančią dvasios krizių. Jo personažams svetimas paklusnumas autoritetams, o laisvė ir galėjimas elgtis pagal savo norą – didžiausia vertybė. Tolerancijos ir meilės savo artimui principas nugali visas kliūtis (paskutinė novelė „Raganius“), o meilės stoka daro žmogų žiaurų, piktą („Šarūnas“ ir „Skirgaila“). Kritinę gyvenimo akimirką V. Krėvės personažai ima maištauti prieš kažkieno nustatytą tvarką. Nesvarbu, ar jų maištas reikalauja daugelio gyvybių, ar komiškas ir greit išblėsta, – vis tiek tai ėjimas prieš srovę, o toks elgesys domino V. Krėvę. (Prisiminkite romantizmo herojų – laisvą, išdidų, dažnai vienišą, visuomenės atstumtą.) Net taikius kaimo skerdžius Lapiną (apsakyme „Skerdžius“) ir Gugį (apysakoje „Raganius“) galima laikyti savotiškais pasyviais maištininkais, nes jie savo gyvenimo būdu, vertybėmis išsiskiria iš kaimo bendruomenės: yra lyg kokie atstumtieji, „užribio“ žmonės (skirtingai nei kiti, nesirūpina nauda, turtu), bet kartu visąlaik yra kaimo dėmesio centre, nes jų nešabloniškas mąstymas, netradiciniai sprendimai stebina inertiškai gyvenančius kaimiečius ir kursto aistras.
Laisva ir maištinga asmenybė, gerbianti pirmiausia save ir nepripažįstanti autoritetų, norinti viską pažinti, bet nuolat viskuo abejojanti, nesidrovinti atvirai sakyti, kad trokšta garbės ir meilės, – toks, anot A. Zalatoriaus, buvo V. Krėvės žmogaus modelis. Individą, praaugusį savo epochą, rašytojas pavaizdavo dramoje „Skirgaila“.
Drama „Skirgaila“ Lietuviškos dramaturgijos užuomazgos
V. Krėvės dramos neatsirado tuščioje vietoje. 1899 m. išspausdinta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ tų pačių metų vasarą buvo suvaidinta Palangojè, tam reikalui pritaikytame prekių sandėlyje. Pirmasis lietuviškas spektaklis sulaukė plataus atgarsio visoje Lietuvojè. Prasidėjo slaptų lietuviškų vakarų sąjūdis, vadinamas klojimo teatru. Šiuos vakarus rengdavo mėgėjai – studentai, vyresnieji gimnazistai, vaidino ir režisavo taip pat mėgėjai, tarp kurių pasitaikydavo ir gana talentingų žmonių. Mėgėjiško teatro repertuarą sudarė vaidinimai, „gyvieji paveikslai“, dainos ir šokiai.
Lietuviškos dramos pradininku galima laikyti Žemaitijos užkampyje gyvenusį Aleksandrą Fromą-Gužutį (1822–1900), kūrusį daugiaveiksmius veikalus su daugybe personažų ir teatrališkais scenovaizdžiais. Jis parašė net keturiolika dramos veikalų, kai kuriuose („Vaidilutė“, „Gedimino sapnas“) vaizdavo lemtingą istorijos lūžį – pagonybės ir krikščionybės susidūrimą senovės Lietuvoje. Lietuviškuose vakaruose ypač mėgstamos buvo jo pjesės „Ponas ir mužikai“, „Eglė žalčių karalienė“. Tačiau jo kūriniai labiau priminė iškilmingo stiliaus odžių ir panegirikų rinkinius nei dramas.
XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje V. Kudirka išvertė Džordžo Bairono „Kainą“, Frydricho Šilerio „Orleano mergelę“, „Vilių Telį“, Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ III dalį. Bet šie kūriniai rampos šviesos neišvydo. Įvairių meno draugijų rengiamuose vakaruose buvo mėgstamos Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (dviejų moterų) komedijos, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“, Miko Petrausko ir G. Landsbergio-Žemkalnio muzikinė drama „Birutė“ (pirmoji lietuviška opera). Atsirado melodramos žanras: Marcelino Šikšnio (1874–1970) pjesėse herojai buvo nuodijami, per apsirikimą vos nenuduriamas gerasis veikėjas, jausmingi monologai išduodavo meilės trikampius. Lietuviškuose vakaruose ypač populiari buvo jo drama „Pilėnų kunigaikštis“ (pagal Juzefo Ignaco Kraševskio apysaką „Kunigas“). Vis dėlto minėti draminiai kūriniai buvo statiški ir iliustratyvūs. Idėjos atvirai deklaruojamos, joms dirbtinai paklusdavo personažai, deklamaciniu tonu išsakantys patriotinius ir didaktinius šūkius. Draminės kolizijos, veiksmo įtampos, netikėtos atomazgos, ryškių charakterių užuomazgų buvo galima aptikti tik viename kitame kūrinyje.
Mėgėjiškame teatre Mažõjoje Lietuvojè pirmąsias savo dramas statė Vydūnas (1868–1953). Jis kūrė idealizuotą tikrovės paveikslą, dažnai išreikštą simboliais ir alegorijomis. Vydūno kūriniuose vaizduojami neįprasti veikėjai – tam tikrų idėjų simboliai, veikiantys autoriaus valia, o ne skatinami vidinės būtinybės. Vincas Mykolaitis-Putinas Vydūną pavadino vienu abstrakčiausių XX a. lietuvių rašytojų.
Dramą „Skirgaila“ V. Krėvė iš pradžių parašė rusiškai, tačiau, Valstybės teatrui panorus ją suvaidinti, perrašė lietuviškai gerokai pataisydamas ir papildydamas. „Skirgailą“ režisierius Borisas Dauguvietis pastatė 1924 m. rudenį.
Istorinis „Skirgailos“ kontekstas
„Skirgailos“ veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenurodomas, tik paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo“. Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų vardai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo laiką – Viduramžius, XIV a. antrąją pusę.
Lietuvõs padėtis XIV a. pabaigoje buvo sudėtinga. Kai Jogaila tapo Lénkijos karaliumi (1386), Lietuvà, neturėdama savo raštinės ir kitų valstybinių institucijų, pamažu virto provincija. Lietuvą sudarė tik pavienės kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė kelios dinastijos. Jogaila, gyvendamas Krokuvoje, negalėjo stiprinti savo padėties Lietuvõs Didžiõjoje Kunigaikštỹstėje. Todėl, ieškodamas išeities, 1387 m. jis paskyrė brolį Skirgailą savo vietininku Vilniaus kunigaikštystėje, o Skirgaila savo ruožtu pažadėjo ištikimybę Lénkijos karūnai. Nors ir iškeltas virš kitų kunigaikščių, Skirgaila nepajėgė suvienyti ir valdyti Lietuvõs. Tai apie 1400 m. padarys Vytautas (Skirgaila mirė ar buvo nunuodytas Vytauto bendražygių 1397 m.).
Europos kultūra XIV a. pabaigoje, kai krikštijosi Lietuvà, apibūdinama kaip universitetų kultūra. Atotrūkis tarp Europos šalių ir Lietuvõs buvo didelis. Vidurio Europos šalyse visuomenė jau vadovavosi krikščionybės ideologija, turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise bei aktais, buvo sukurtas mokyklų tinklas, atsirado religinė raštija gimtąja kalba, tautinės kronikos. Viso to pagoniškoje Lietuvojè dar nebuvo, nes nebuvo rašto. Kelias Lietuvai buvo vienas – priimti krikščionybę. Tai suprasdamas Jogaila per vienus metus (1387) pakrikštijo Lietuvą, išskyrus Trãkų kunigaikštystę, priklausiusią Skirgailai, ir Žemaitiją. Vokiečių ordinas Lietuvõs krikšto nelaikė tikru, skelbė jį esant parodomąjį ir tariamą, tačiau 1389 m. popiežius Urbonas VI pripažino Lietuvą katalikiška šalimi.
SKIRGAILA (ištraukos)
I dalis
TARP DVIEJŲ PASAULIŲ
[Į pilį atvyksta Kryžiuočių ordino pasiuntiniai Keleris ir Vartenbergas. Keleris ne tiek rūpinasi Ordino reikalais, kiek domisi merginomis ir, nors yra vienuolis, suvilioja bajoraitę Oligę, kunigaikštytės pagalbininkę. Lenkų pasiuntiniai, puoselėdami savanaudiškus tikslus, primygtinai Skirgailos reikalauja paleisti prievarta laikomą Oną Duonutę, tačiau Skirgaila nesutinka.]
V
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Savais žodžiais paaiškinkite ištraukoje pavaizduotą situaciją: kodėl Skirgaila įkalino Oną Duonutę? Kokių politinių tikslų jis siekia?
- Kodėl Skirgaila jaučiasi teisus pasirinkęs prievartą?
- Aptarkite Onos Duonutės charakterį.
- Kaip ir kodėl scenoje keičiasi Onos Duonutės laikysena? Kada kunigaikštytė daro įspūdį Skirgailai, yra verta pagarbos?
- Kuo Ona Duonutė labiau pasitiki – savimi ar savo galingais užtarėjais? Kaip tai ją apibūdina?
- Valdovo ir kunigaikštytės dialogas virsta disputu apie dievus. Ona Duonutė gina krikščionių Dievą, vadina jį gailestingu, teikiančiu paguodą ir ramybę. Kokią priešingą nuomonę išsako Skirgaila ir kaip ją grindžia?
- Įrodykite, kad Skirgaila yra mąstantis žmogus, gebantis remtis faktais, greitai ir tiksliai reaguoti į Onos Duonutės replikas.
- Kokį Skirgailą įsivaizduojate aptarę šią ištrauką – piktą, nuožmų valdovą ar ištikimą savo tėvynei žmogų? Nuomonę pagrįskite.
[Antroje dramos dalyje „Aistrų sūkury“ vokiečių riteriai Keleris ir Vartenbergas siekia sukiršinti lenkus su lietuviais, nes tai naudinga Ordinui. Oligė įsimyli Kelerį ir pasiryžta viską dėl jo padaryti, o šiam jau rūpi nauja auka – Ona Duonutė. „Nėra tokios moters, kuri, man panorėjus, nebūtų mano“, – sako Keleris Vartenbergui, pasiryžęs kad ir veidmainyste palenkti kunigaikštytės širdį, įkalbėti bėgti ir taip laimėti Ordinui dviejų kraštų – Lydos ir Mozūrų – valdovų prielankumą. Tačiau Onos Duonutės grožis sužavi Kelerį ir primena duotus riterio įžadus „ginti silpnuosius ir skriaudžiamuosius“. Jis prisipažįsta: „ėjau pas tave su nedorais tikslais“, – ir prisiekia Oną Duonutę išlaisvinti. Skirgaila sužino Kelerio planus ir liepia jį suimti. Tačiau vokiečių riteris pavagia Skirgailos žirgą ir pasprunka iš pilies. Skirgaila žavisi Kelerio sumanumu ir drąsa. Veiksmo pabaigoje Skirgaila priverčia Skarbeką sutuokti jį su Ona Duonute.
Trečios dramos dalies „Palūžusios sielos“ pradžioje Jonas Skarbekas pakrikštija mirštantį Stardą prieš jo valią. Vaidilos mirtis sukrečia Skirgailą, o žinia apie jo krikštą palaužia valdovo pasitikėjimą žmonėmis. Patikėjęs, kad Stardas pasikrikštijo, Skirgaila vadina jį niekšu. Atvykęs Daugaila praneša, kad Keleris siunčia Onai Duonutei laišką.]
III dalis
PALŪŽUSIOS SIELOS
II
III
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Paaiškinkite trečios dalies pavadinimą remdamiesi pateiktų scenų įvykiais.
- Kaip manote, kodėl Skirgaila neskaito Onai Duonutei skirto laiško? Kaip šis poelgis jį apibūdina?
- Koks Daugailos požiūris į valdovą? Kuo jis kaltina Skirgailą?
- Kodėl antro paveikslo ištraukoje daug kalbama apie mirtį? Suraskite tas vietas ir jas aptarkite. Koks Skirgailos ir koks Skurdulio požiūris į mirtį?
- Kokius etinius gyvenimo principus išsako Skurdulis?
- Kodėl Skirgaila taip audringai reaguoja į Skurdulio žodžius? Pagrįskite remdamiesi ir kitais dramos epizodais.
- Pasvarstykite, kodėl Skirgaila nesupranta nei Daugailos, nei senojo krivio. Ko ir kodėl jis neišgirsta? Kuo, pasak Skurdulio, serga valdovo siela?
- Kodėl pokalbis su Ona Duonute yra svarbus Skirgailai? Kaip jis supranta moters meilę? Kada jos labiausiai prireikia?
- Paaiškinkite, kaip ir kodėl scenoje su Ona Duonute keičiasi Skirgailos elgesys, nuotaikos, jausmai.
- Kokių vilčių pokalbio pradžioje dar turi Skirgaila?
- Kodėl Ona Duonutė ne kartą sako Skirgailai: tu klysti? Dėl ko jis – vyras ir valdovas – klysta? Kaip tai jį paveikia?
- Kada kunigaikščio nusivylimas virsta pykčiu, pagieža? Kodėl Skirgaila, ypač vertinantis garbę, garbingą elgesį, pats pasielgia negarbingai?
- Kokį kunigaikštį atskleidžia paskutinės jo replikos scenos pabaigoje?
- Apibūdinkite Onos Duonutės laikyseną scenoje su Skirgaila (remkitės jos replikomis, remarkomis). Kaip manote, kodėl kunigaikštytė nepabūgsta valdovo grasinimų?
IV dalis
BEDUGNĖ
[Ketvirtos dalies „Bedugnė“ vieta – Onos Duonutės miegamasis, kur sėdi kelios mergaitės ir laukia kunigaikštienės. Jos kalbasi apie kovoje kritusius karius ir koplyčioje pašarvotą Stardą. Į koplyčią galima patekti tik per Onos Duonutės miegamąjį. Pasirodo Keleris. Jis tikina atėjęs iš meilės kunigaikštienei ir ragina ją bėgti kartu su juo iš pilies. Ona Duonutė atsisako. Pasigirdus balsams už durų, vokiečių riteriui vienas kelias – slėptis koplyčioje. Patekęs į koplyčią, jis negali kalaviju prasiskinti kelio ir pabėgti, nes tada visi žinos, kad jis buvo kunigaikštienės miegamajame. Todėl jis renkasi kitą išeitį – išmeta Stardo lavoną ir pats atsigula į karstą. Skirgaila su kariais naršo rūmus, ieško vokiečių riterio. Tuo metu Keleris išgyvena audringą proto ir jausmų kovą, kuri dramoje perteikta sąlygine scena: abipus katafalko atsiranda du vyrai – šviesusis ir tamsusis. Jie garsiai išsako tai, kas verda Kelerio viduje.]
III
IV
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Aptarkite Kelerio vidinius balsus. Ką jam siūlo tamsusis ir šviesusis vyrai? Savais žodžiais glaustai pasakykite kiekvieno poziciją.
- Jono Skarbeko žodžiai parašyti kabutėse. Tai psalmių, kurias skaito vienuolis, citata. Perskaitykite ją ir pasvarstykite, kokią nuotaiką ji kuria.
- Iš ko Skirgaila supranta, kad vietoj Stardo guli Keleris? Kaip elgiasi supratęs?
- Prisiminkite, kaip Stardas pirmos dalies antroje scenoje apibūdina krikščionių Dievą. Dramoje Skirgaila ne kartą sako norįs susilyginti su dievais. Finalinėje scenoje jis elgiasi lyg dievas – nieko nepaiso, vienu mostu lemia žmonių likimus. Į kokį dievą jis tampa panašus? Įrodykite, kad Skirgaila savo elgesiu paneigia idėjas, kurias gynė.
- Skirgaila įvykdo savo pažadą – atkeršija vokiečiui. Ar galima jį laikyti nugalėtoju? Pagrįskite.
- Apibūdinkite Daugailos poziciją. Kokias vertybes jis gina?
- Dramos finalas nevisiškai aiškus, nėra tragedijai būdingos pabaigos – herojus nemiršta. Kaip interpretuotumėte kūrinio pabaigą? Argumentuotai aptarkite veikėjo likimą, pamąstykite, koks jis apleidžia sceną.
Tragiškasis herojus
Palyginti su XIX a. pabaigos draminiais kūriniais, V. Krėvės „Skirgaila“ yra pirma tikra drama lietuvių literatūroje. Visa, ko stigo anksčiau parašytoms lietuviškoms dramoms, – konflikto, nuolat stiprėjančios įtampos, draminio veiksmo, tragiškų aplinkybių, – galima rasti „Skirgailoje“.
Dramoje Lietuvõs valdovą Skirgailą matome atsidūrusį situacijoje, kurios jis negali nei išvengti, nei pakeisti: Lietuvà jau pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų vienuolis, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau valdovo bendražygiai, ypač senasis vaidila Stardas, tiki pagonių dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventi ąžuolynai, o lietuvių narsa ir karingumas stebino šalies kaimynus.
Aplinkybės yra tragiškos, nes Skirgaila suvokia, jog sugrįždamas į senąjį tikėjimą savo tautai paskelbtų mirties nuosprendį: ją, kaip ir prūsus, sunaikintų daug stipresni kaimynai vokiečiai. Tačiau priimdamas naujojo tikėjimo papročius jis bus priverstas prisitaikyti, veidmainiauti, veikti klasta, melu. Jis kenčia ir kankina kitus. Kentėjimas yra svarbiausia tragiškojo herojaus ypatybė.
Dramos veiksmo šaltinis yra kūrinio pradžioje pavaizduota kolizija – Skirgaila prievarta pilyje sulaiko Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, vykstančią pas sužadėtinį į Lénkiją. Kad lenkams kaip kraitis neatitektų derlingos Volynės ir Podolės žemės, Lietuvos valdovas griebiasi prievartos ir taip sukuria aplinkybes, kurios jį patį sužlugdo.
Veiksmas prasideda, kai į pilį atvyksta lenkai reikalauti savo žemių ir vokiečių riteriai, siekiantys sukiršinti lenkus su lietuviais. Nei vieniems, nei kitiems iš tikrųjų nerūpi Ona Duonutė, dėl kurios užsimezga pagrindinis konfliktas. Svetimšaliai, prisidengę krikščionybės įtvirtinimo misija, stengiasi užvaldyti Lietuvą, primesti jai svetimą kultūrą, moralines nuostatas, gyvenimo būdą. Skirgaila, nors ir narsus valdovas, suvokiantis Lietuvos politinę padėtį ir atvykėlių klastą, kartu yra prieštaringa asmenybė. Jis nemoka suderinti širdies ir proto balso. Suvokia, kad, norint išlikti, reikia prisitaikyti, priimti naująjį tikėjimą. Tačiau kartu jis bodisi savimi, kad elgiasi prieš savo jausmus, kad pamina ištikimybę pagonių dievams, kurie dar gyvi jo širdyje.
Kitas svarbus V. Krėvės dramoje tragiškų aplinkybių požymis yra stiprus pagrindinio veikėjo priešininkas. Skirgailos priešas – vokiečių riteris Keleris, dramos pradžioje atvykęs į pilį kaip gretimos šalies pasiuntinys ir pasiryžęs išlaisvinti įkalintą Oną Duonutę. Keleris – gudrus ir narsus karys, Skirgaila vadina jį atviru vyru, kurio „širdis baimės nežino“. Dramos pabaigoje Keleris, pamilęs Oną Duonutę, pasiaukoja dėl jos garbės – neišsiduoda, kad buvo kunigaikštienės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Moraliai jis yra stipresnis nei Skirgaila, nes sugeba nepaisyti asmeninių interesų ir mirti dėl kitų.
Ir tarp lietuvių Skirgaila turi nepritariančių jo politikai bendražygių. Toks yra vaidila Stardas – pagonybės ir senojo gyvenimo būdo gynėjas. Jie abu teisūs: vienas gina protėvių tradicijas, kitas – valstybės interesus, abu nepripažįsta jokių kompromisų. Dramos pabaigoje Skirgaila lieka vienas, nelaimingas, neradęs kelio nei sau, nei tautai. Įsakęs palaidoti Kelerį gyvą, Skirgaila įrodo savo galią, bet moraliai jis pralaimi. Jo žiaurumas užgožia vertingiausius bruožus – riteriškumą, atvirumą, gebėjimą aukotis dėl kitų. Paskutinėje scenoje Skirgaila pasirodo ne kaip kilnus herojus, o kaip budelis.
Lietuvõs valdovo ir jo priešininkų maksimalizmas, stiprios aistros, Skirgailos pralaimėjimas leidžia V. Krėvės dramą vadinti tragedija. Intensyvus išorinis veiksmas, personažų išgyvenimų kaita, kurią atskleidžia dinamiški, aistringi dialogai ir monologai, kuria veiksmo, vykstančio čia ir dabar, įspūdį. Taigi V. Krėvės „Skirgaila“ yra pirmasis dramos kūrinys, geriausiai pritaikytas scenai.
Konflikto raida
Valdovas Skirgaila turi didelį tikslą – kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, bet patiria tragediją dėl savo nežmoniškų poelgių, kurių reikalavo to meto (XIV a. pabaigos) istorinės sąlygos. Tai dvilypė asmenybė – dėl politinių aplinkybių griebtis klastos priverstas žmogus ir pagonių riteris, visada norintis likti teisus. Proto ir jausmų kova kamuoja valdovą, kai reikia pasirinkti kelią, kuriuo toliau eitų Lietuvà. Skirgaila yra tragiškas personažas, nes, norėdamas žmonėms gero, nežino, kaip to siekti. Jis nori būti švelnus, trokšta meilės ir laimės, bet, matydamas kitų politinį aklumą, darosi piktas ir žiaurus.
Pirmoje dramos dalyje „Tarp dviejų pasaulių“ Skirgaila atsiskleidžia kaip savarankiškas valdovas, matantis istorinę pažangą ir jaučiantis atsakomybę už Lietuvos likimą.
Remarkos pristato Skirgailą kaip „stiprų vyrą, vidutinio ūgio“, juodaplaukį, su nedidele barzda. Jis „kalba rūsčiai, tvirtai, yra niaurus, žiūri į žmones iš paniūrų. Į tuos, su kuriais kalbasi, visuomet stovi šonu.“ Gindamas savo nuomonę, elgiasi nervingai: vaikščioja po kambarį, šaukia, tranko kumščiu į stalą. Tokios jo elgesio detalės išduoda vidinę įtampą, ryžtą bet kokia kaina elgtis savaip, nuožmų charakterį ir nenuolankų būdą.
Dialoge su senuoju vaidila Stardu ir bajorais Skirgaila atsiskleidžia kaip protu, o ne jausmais pasikliaujantis žmogus. Jis suvokia praėjusių laikų ir dabarties priešpriešą, nėra abejingas garbingiems praeities amžiams, nes vaidilos dainos palietė jo sielą, suaudrino jausmus. Tačiau jausmus Skirgaila greitai nuslopina, atsisako klausytis senojo dainiaus. Stardas, griežtas valdovo oponentas, nepripažįsta jokių kompromisų. Jis provokuoja Skirgailą, atkreipdamas dėmesį į jo galybę („Panorėk… ir vėl atgims… senovės gadynė“) ir kanklių stygų garsais bandydamas pažadinti jo ryžtą. Nesulaukęs atsako, meta paskutinį argumentą – gundo garbe: „… mes, vaidilos, pakrikę visam krašte išgarsinsim tavo vardą.“ Bet Skirgaila supranta esąs bejėgis – vienas jis negali pakeisti istorinės ir politinės padėties. Jam pritaria ir bajoras Daugaila, užsimindamas apie beprasmę žūtį. Scena baigiama nevilties apimto Stardo poelgiu: jis sudaužo kankles – simboliškai paskelbia „senosios gadynės“ pabaigą. Ateina kiti laikai, kurie pareikalaus kitokių didvyrių ir kitokių dainų.
Taigi Skirgailos dvilypumas yra akivaizdus. Protas jam kalba, kad reikia prisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, kitaip Lietuvà bus sutrypta. Bet Skirgailai daug mielesni galingieji senovės dievai – tai širdies balsas. Valdovas viskuo abejoja, viską kritiškai vertina, jam reikia atramos – ryžtingo žmogaus, kuris jį palaikytų. Todėl giliai širdyje jis žavisi Stardu.
Priešprieša tarp senojo, pagoniško, ir naujojo, krikščioniško, tikėjimo yra viena iš svarbiausių dramos temų. Pirmoje dalyje krikščionybė traktuojama kaip patogus būdas, savanaudiška politinė priemonė, o ne tikslas, kurio tariamai siekia lenkai ir vokiečiai. Tai ypač akivaizdu dramos pradžioje, kur vaizduojami į Vilniaus pilį atvykę Jogailos pasiuntiniai. Skirgaila šioje scenoje nepasirodo, tačiau jo vardas minimas ne kartą: jis vadinamas „laukiniu valdovu“, o lietuviai – „laukine tauta“. Pasiuntiniai nepagarbiai atsiliepia apie Skirgailą todėl, kad šis nesilaiko rūmų etiketo, nenori deramai jų priimti, nerodo laukiamos pagarbos. Tačiau patys pasiuntiniai nė kiek ne geresni. Sužinoję, kad Skirgaila prievarta sulaikė ir savo pilyje įkalino Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, jie rūpinasi ne kunigaikštytės gelbėjimu, o savo nauda, kurią dangsto tėvynės ir Bažnyčios vardu. Ypač ciniškas yra Henrikas Mazovietis, Plocko vyskupijos nominatas. Jis džiaugiasi galėsiąs atkeršyti ir savo brolėnui, už kurio Ona Duonutė ruošėsi tekėti, ir lietuvių valdovui Skirgailai, nes šis neparodo deramos pagarbos: „Ak, nemandagus valdove, aš tau atkeršysiu, aš tave pažeminsiu, priversiu prašyti mano malonės!“ Jis nepaiso net vienuolio Skarbeko perspėjimo, kad „Dievas nelaimins kerštingų sumanymų“. Lenkai šioje scenoje visai praradę riterystės vertybes – tiesumą ir atvirumą, žodžių ir darbų vienybę. Sukta diplomatija ir apgaulė šioje scenoje traktuojama kaip naujosios Europos ginklas, kurio priverstas griebtis Skirgaila, nors dėl to vėliau graužiasi, kankinasi. Konfliktas tarp tiesos ir melo, nuoširdumo ir veidmainystės, užsimezgęs dramos pradžioje, plėtojamas iki kūrinio pabaigos.
Antroje dalyje „Aistrų sūkury“ Skirgaila parodomas kaip veiklos žmogus. Iš lenkų pasiuntinių pokalbio sužinome, kad Skirgaila davė įsakymą uždaryti Gardino pily Lénkijos karalienę ir karalių, kad šie atšauktų karius iš Podolės ir Volynės žemių. Jis nepaiso ir tarptautinių normų – suima pasiuntinius, nes šie trukdo jo tikslams. Priversdamas Skarbeką sutuokti jį su Ona Duonute, Skirgaila peržengia žmoniškumo ribas. Atrodo, kad visi Skirgailos užmojai lengvai įgyvendinami: jam nedrįsta pasipriešinti lenkų riteriai, tik „vienas į kitą pasižvalgydami įmauna kalavijus makštysna ir stovi, piktai žvairuodami“. Tačiau Jono Skarbeko protestas („Durk krūtinėn. Aš mirti nebijau“) ir Onos Duonutės tiesūs žodžiai („Kas tau pasakė, kad aš nepanorėsiu būti paskutinio smerdo vergo, negu tavo žmona“) liudija nuožmaus valdovo moralinį pralaimėjimą. Savo elgesiu rodydamas, kas yra tikrasis valdovas, Skirgaila gilina prarają tarp savęs ir artimų žmonių. Jis trokšta supratimo ir meilės, bet pats elgiasi apakintas pykčio.
Šioje dalyje Ona Duonutė savo tvirtumu, drąsa, gebėjimu susitaikyti su neišvengiama padėtimi yra pranašesnė už Lietuvos valdovą. Skirgaila negali pavergti jos sielos, todėl dar labiau niršta, kai sužino apie Kelerio planus išvaduoti Lydos kunigaikštytę.
Trečioje dalyje „Palūžusios sielos“ Skirgailą matome išduotą ir artimųjų (tariamas Stardo apsikrikštijimas), ir tautos (Daugaila praneša, kad mūšio metu beveik visa jo kariuomenė perėjo į Vytauto pusę). Nors ir nusivylęs žmonėmis, Skirgaila stengiasi neprarasti orumo – neskaito svetimo laiško, skirto žmonai. Jis supranta, kad kitų akyse yra piktas, žiaurus ir nedoras, bet neturi jėgų elgtis ir jaustis kitaip. Skurdulio siūlomas humanistines vertybes jis atmeta su pasišlykštėjimu, nes jos nepadės išgelbėti Lietuvõs. Skirgaila norėtų išeiti iš gyvenimo, bet suvokia, kad mirtis nieko nepakeis, – jis taps bėgliu iš kovos lauko.
Aukščiausia veiksmo įtampa pasiekiama ketvirtoje dalyje „Bedugnė“. Dramos pradžioje užsimezgęs konfliktas su išorės priešais (lenkų ir vokiečių pasiuntiniais) vėliau suardo valdovo ir jo bendražygių santykius – dingsta pasitikėjimas, ir vieni, ir kiti pasijunta išduoti. „Bedugnėje“ Skirgaila susigrumia su savo sąžine. Šių grumtynių nematome – nėra veikėjo vidinių monologų, rodančių abejones ar svyravimus, kai įsako užkasti gyvą Kelerį ar nužudyti Oligę. Dvasinę kovą galima numanyti iš glaustų remarkų. Dramos finale keletą kartų kartojama ta pati Skirgailos elgesio detalė: „nusigręžta ir išeina“. Iš šio beviltiško gesto galima jausti Skirgailos neviltį, kai jau nieko neįmanoma pakeisti ar atšaukti. Konfliktą su savimi Skirgaila pralaimi – kerštas, o ne Lietuvos ateitis tampa svarbiausiu jo tikslu. Sielvartas ir vienatvė, tuštumos jausmas ir įniršis – tiek lieka Skirgailai, kadaise puoselėjusiam garbingos valstybės planus.
Drama „Skirgaila“, anot Vytauto Kubiliaus, – „pirmutinis lietuvių literatūros kūrinys, kuriame istorinė asmenybė tampa psichologiniu tipažu, valdžia realiai figūruoja kaip veikianti ir triuškinanti galybė, karališkojo etiketo dialoguose skamba valdingos galutinių nuosprendžių intonacijos. Savo aikštingu išdidumu, ironiška panieka, pykčio priepuoliais Skirgaila demonstruoja valstybės savarankiškumą. Nepakenčia jokių prieštaravimų savo valiai, kuri gina Lietuvos interesus, aukodama kitų žmonių laimę ir likimus.“
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pyktis, vėliau kerštas dažniausiai kyla iš nusivylimo. Nusiviliama tada, kai žlunga tikėjimas (pasitikėjimas). Kuo tikėjo Skirgaila? Kuo nusivylė?
- Prisiminkite Kelerio istoriją. Ar jo pasikeitimas įtikina? Ar Kelerį galima vadinti stipria asmenybe?
- Prisiminkite krivio Skurdulio mintis apie Dievą, gyvenantį žmogaus sieloje. Kaip susietumėte krivio požiūrį su Kelerio apsisprendimu aukotis Onai Duonutei? Palyginkite Skurdulio ir V. Krėvės požiūrį į tikėjimą.
- Kuris personažas – Skirgaila ar Keleris – jums atrodo įdomesnis? Kodėl?
- Apibūdinkite Oną Duonutę. Kokios jos gyvenimo vertybės?
- Prisiminkite Viljamo Šekspyro tragediją „Hamletas“. Kuo panašūs ir kuo skirtingi Skirgaila ir Hamletas?
- Pažiūrėkite spektaklio „Skirgaila“ įrašą LRT mediatekoje ir aptarkite inscenizaciją. Įvertinkite režisieriaus sprendimus, kaip spektaklyje atskleidžiami veikėjų charakteriai.
Rašome
Pasirinkite temą ir parašykite rašinį.
- Ar meilė keičia žmogaus gyvenimą?
- Kodėl svarbu neišduoti savo principų?
- Ar bėgant laikui keičiasi tautinio charakterio bruožai?
Rengdamiesi rašyti rašinį, atidžiai perskaitykite literatūrologų Alberto Zalatoriaus ir Broniaus Vaškelio tekstus apie V. Krėvės dramos pagrindinį veikėją.
Albertas Zalatorius
IŠ MONOGRAFIJOS
„VINCAS KRĖVĖ“
Skirgaila kur kas aiškiau supranta savo pagrindinės idėjos – Lietuvos savarankiškumo išsaugojimo – svarbą ir kilnumą, bet nesėkmių jo kelyje tiek, kad pati idėja pabaigoje atrodo nebe tokia viliojanti ir aiški. Spaudžiamas aplinkybių, Skirgaila dėl idėjos gali įveikti net patį sunkiausią barjerą – priversti eiti į kompromisus nekompromisišką, riterišką savo prigimtį. Bet likimui vis tiek to negana – smūgis krinta po smūgio: pakertamas jo žavėjimasis žmogaus tvirtumu (gandas apie Stardo apsikrikštijimą), niekais paverčiama jo teorija apie konservatyvius pagonių dievus ir istorijos pasiųstą neišvengiamybę – krikščionių Dievą (Skurdulio propaguojama sielos religija), sugriaunamas tikėjimas riterio garbingumu ir elgesio integralumu (drąsusis Keleris grįžta, bet, užuot stojęs į atvirą kovą, slepiasi Stardo karste), apspjaudomas jo nusižeminimas ir pagarba kito žmogaus išdidumui bei tiesumui (Duonutė nesutiko eiti su Skirgaila, motyvuodama savo duotu pažadu Mozūrų kunigaikščiui, o iš tikrųjų mylėjo Kelerį). Šalia šių didžiųjų smūgių Skirgailos tyko aibė mažesnių, ir visi veda prie kraštutinės apatijos ir fatalizmu dvelkiančios išvados: „Aš visuomet noriu gero, nemoku jo pasiekti. <…> Aš norėtau panaikint visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip.“
Bronius Vaškelis
SKIRGAILOS TRAGIŠKUMAS
<…>
Dramos veiksmo Krėvė nepradeda nuo pat tragedijos užuomazgos – Skirgailos svarstymų ir sprendimo apsikrikštyti. Uždangai pakilus jau matome Skirgailą krikščionį. Čia iš pat pradžių Skirgaila gaubiamas paslaptingumo, kaip ir paprastai tragiški herojai. Iš vienos pusės jis yra griežtas, ryžtingas ir, atrodo, pasitikįs savimi, o iš kitos yra tarsi vienišas vilkas, vengia santykių su kitais, lyg bijodamas atverti savo jausmus ir mintis. Pvz., į Stardo gundymus grįžti į lietuvių tikėjimą Skirgaila atsako bendromis pastabomis apie Lietuvos padėtį. Sudaromas įspūdis, kad jis norėtų atsisakyti krikšto, bet kažkas jį sulaiko. Puotos scenoje jis nedviprasmiškai visa, kas susieta su krikščionybe, viešai žemina, o pagonybę aukština. Tik vėliau pokalbyje su Duonute atsiskleidžia Skirgailos asmenybės užslėptoji dalis: vidinis dvilypumas, poelgių ir emocijų priešiškumai; išdidus ir griežtas valdovas ir gėdos bei bejėgiškumo persekiojamas žmogus.
Krėvė virtuoziškai atskleidžia tą Skirgailos dvilypumą. Scenos pradžioje Skirgaila valdoviškai praneša kalinei Duonutei, kad ji bus jo žmona, nes jo, kaip valdovo, pareiga yra saugoti Lietuvos žemes ir jos suverenumą. Čia pat iškyla ir valdovo, sprendžiančio žmonių likimus, bejėgiškumas prieš naująjį dievą. Kaip karys, Skirgaila norėtų su juo susiremti kovoje, nes, anot Skirgailos, per jį Lietuva pateko į vargus. Su gailesčiu prisipažįsta, kad jis tik žmogus, o ne dievas. Duonutei pabrėžus Skirgailos žmogišką kilnumą ir paprašius jos pasigailėti, jis staiga tampa atviras ir nuoširdus. Jis labai nelaimingas žmogus ir bejėgis individas:
Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu. Aš matau, kad bloga gyventi pasauly, bet kas tuo kaltas, aš nenumanau. Aš norėtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip. Man sunku taip kalbėti su tavim, kaip aš kalbu, bet kaip kitaip pasielgti, aš nežinau.10
10 Vincas Krėvė, Raštai, t. 4, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 42.
Šią savo išpažintį Skirgaila užbaigia savęs įvertinimu: „esu niekšas“. Niekšiškumo problemą Krėvė sieja su Skirgailos poelgiu prieš savo sąžinę. Priimdamas krikštą kaip būtinybę, jis išdavė savo įsitikinimus ir nusižengė moraliniams principams. Sąžinei pasipriešinus, jis pateko į nepakeičiamą ir neišvengiamą situaciją ir kenčia gėdą dėl savo niekšybės. Kančia dar labiau didėja aplinkybėms privertus jį niekinti lietuvių dievus, naikinti jų buveines – šventuosius ąžuolynus ir žmonių akivaizdoje „garbinti nepakenčiamos tautos piktą ir neteisingą dievą“. Duonutei pradėjus jį guosti ir prašyti, kad leistų išvykti namo, užgaunama jo, kaip vyro, garbė. Staiga ima telktis pyktis, kuris vėl sugrąžina Skirgailą į pirmykštę būseną: „Nekalbėk man! Tu moteris, tu nieko nenusimanai.“ Tuo metu žybteli akimirkai viltis, kad atsiras kita antgamtinė jėga, kuri nugalės krikščionių Dievą, o gal dar ir Perkūnas neapleis „nedėkingos Lietuvos“.
Valdovo ir žmogaus nesuderinamų priešingybių sukelta kančia Krėvė sukuria Skirgailos tragizmą. Kuo toliau, tuo labiau gilėja Skirgailos kančia, jam besiblaškant tarp pareigos – būtinybės ir impulsų bei aistrų. Valdovo pareiga jį verčia kalinti Duonutę, o vėliau ir vesti, bet, jai pasipriešinus, jis lūkuriuoja. Pykčio įsiūčiui praėjus jis net užjaučia nelaimingą Duonutę, tačiau Duonutei pareiškus, kad geriau ji būtų vergo, o ne Skirgailos žmona, viršų paima jo valdoviškoji ir vyriškajai garbei atstovaujanti asmenybės pusė. Įniršio momentu jis ją veda prievarta.
Kitas Skirgailos tragiškumo tarpsnis dramaturgijoje žinomas tragiškojo suvokimo vardu. Tas suvokimas ar, tiksliau tariant, savo tragiškosios padėties suvokimas Skirgailai ateina patyrus du didelius smūgius: tai pralaimėjimas kunigaikščiui Vytautui kovos lauke ir tikėjimo žmogaus kilnumu ir dorumu praradimas išgirdus, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijo. Tai jį galutinai sugniuždo kaip valdovą ir kaip žmogų. Jo kančia ir gėda paralyžiavo Skirgailą kaip valdovą politiką, valdovą diplomatą. Leistis į derybas su lenkais ir vokiečiais būtų tolygu draskyti žaizdą. Dėl to Skirgaila vengia lenkų ir net nesvarstęs atmeta vokiečių siūlomą Lietuvos valdovo karūną ir pagalbą prieš lenkus. Tuo tarpu Vytautas nuėjo pas vokiečius ir su jų pagalba tuoj užims Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą.
Dar skaudesnė Skirgailai žinia, kad principingas pagonis Stardas prieš mirtį tapo krikščioniu. Skirgaila Stardą laikė doriausiu ir kilniausiu žmogumi. Anot Skirgailos, Stardas, o ne jis ir ne Jogaila turėtų būti Lietuvos valdovu. Daug kuo nustojęs tikėti savo praradimų kelyje Skirgaila neseniai viešai deklaravo tikintis Stardu, t. y. jo dorumu, kilnumu, principingumu, ir per tai, atrodo, Skirgaila tikėjo gėriu – pagonybe. Ir štai, kaip jam buvo pranešta, tokį giliai tikintį pagonį naujasis dievas privertė jį tikėti! Koks galingas turėtų būti naujasis dievas! Tuo lemtingu momentu Skirgaila pajunta, kad jo gyvenimas prarado prasmę, nebėra dvasinės atramos, teikusios jam stiprybės gėdos ir kančios kelyje. Jis nebegali atskirti, kur tiesa ir kur melas. Nepasitiki nei dievais, nei žmonėmis: „visur niekšybė, visur tik smarvė. Sliekai esame, šliužai, rupūžės!“ Tokiu nevilties ir sutrikimo momentu iškyla ir kitas, dar baisesnis klausimas: gal visi teisūs, „gal aš vienas klystu…“
Kaip įprasta tragedijoje, taip ir čia tragiškąjį savo padėties suvokimą seka savotiškas prašviesėjimas. Kyla mintis, kad tuoj Vytautas užims valdovo vietą ir nuo jo paties pečių nukris ši skausminga valdovo našta. Pajunta, kad jo didysis konfliktas, niekaip nesuderinamas priešiškumas – valdovo ištikimybė tautai ir žmogaus ištikimybė savo sąžinei – tarsi nebeegzistuoja. Dabar gali būti tik žmogumi: nereikės veidmainiauti, prievartauti kitų ir už kitus būti atsakingam. Šis išsilaisvinimas atveria naują iki šiol Skirgailos-valdovo nepatirtą būseną – žmogaus vienišumą. Skirgaila, kaip valdovas, visuomet buvo vienas ir pasikliaudavo vien tik savimi. Kaip valdovas santykiuose su žmonėmis jis visuomet buvo tarp žmonių ir nejautė vienišumo. Dabar pirmą kartą savo gyvenime pasigenda artimo žmogaus.
Staiga blyksteli kita išganinga mintis, tarsi švieselė naktį: yra Duonutė, jo prievarta vesta žmona. Ši mintis jį vėl prikelia gyvenimui. Atradimo džiaugsmo akimirką pamatęs Duonutės nepaprastai spinduliuojančią šypseną Skirgaila pirmą kartą savo gyvenime pajunta didelį moters meilės troškimą. Stovi prieš Duonutę kaip vyras prieš moterį, prieš vienintelę viltį naujam gyvenimui. Su giliu nuoširdumu prašo Duonutės būti jo gyvenimo dalimi, gyventi su juo tėvo paveldėtoje pilyje, atsiskyrus nuo viso pasaulio.
Skirgailos jausmų kaitą šioje scenoje Krėvė perteikia palaipsnišku įtampos suintensyvinimu. Į pirmąją Duonutės pastabą, kad jis klysta – ne jam skirta jos šypsena, Skirgaila reaguoja ramia pastaba, kad jis įpratęs klysti. Tik kai Duonutė primygtinai pabrėžia, jį įžeisdama, kad „aš tau ne žmona ir ja niekuomet nebūsiu“, išsiveržia pirmykštis nuožmusis ir impulsyvusis valdovas Skirgaila: „Būsi, kai aš panorėsiu.“ Kai Duonutė vėl pareiškia, kad jeigu jai būtų lemta pasirinkti, ji rinktųsi Kelerį, o ne Skirgailą, įžeisto, pažeminto vyro nuoskauda ir pavydas išsilieja į aistringą įsiūtį ir norą savo konkurentą Kelerį sunaikinti. Vietoj nuoširdaus ir nusižeminančio žmogaus, kuris ką tik Duonutei siūlė amžiną draugystę, pasirodo despotas: „Būsiu tau, – sako Duonutei, – valdovas ir viešpats“. Iš manęs pasigailėjimo „nesulauksi nei tu, nei kiti.“14
14 Vincas Krėvė, Raštai, t. 4, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 82.
Veiksmą, kuriame Skirgaila persekioja Kelerį, V. Krėvė konstruoja iš dramatiškų momentų ir teatrališkų scenų. Skirgailą, išlaisvintą nuo valdovo pareigos jausmo, užvaldo egoisto ir budelio įsiūtis. Jį gena duotasis pažadas Duonutei nužudyti Kelerį ir tuo pačiu metu dar net galingesnis variklis – jo baimė vėl pralaimėti moteriai. Finalinėje scenoje nugalėtojas Skirgaila triumfuoja prieš Duonutę: teatrališka poza – susidėjęs rankas ant krūtinės, koja pamynęs gyvo palaidoto Kelerio kapą, su mefistofeliška šypsena prataria: „Jis čia, po mano koja, drūni!“ Skirgailos žodžių tonas ir visa jo poza kalbėte kalba: žiūrėk, aš išpildžiau tau duotą pažadą. Bent šį kartą aš neklydau!
Didingas Skirgaila savo triumfu ir baisus savo žiaurumu. Nusisukęs nuo apalpusios ant Kelerio kapo Duonutės, jis nueina išdidus ir rūstus. Jis palieka ir tautą, bet atgavęs pasitikėjimą savimi ir pagoniškai pademonstravęs žmogaus dvasios orumą ir nenugalimumą.
Finalas, kaip įprasta tragedijoje, iškelia žmogaus gyvenimą kaip paradoksą – ir pralaimėjimą, ir pergalę. Katarsinis efektas, išplaukiąs iš paradoksalaus finalo, kelia užuojautą, kad pralaimėjo sąžiningas ir pareigingas valdovas, kuriam tautos ateitis buvo svarbiau negu moraliniai principai ir asmeninė laimė. Tuo pačiu metu sukrečia iš nevilties ir bejėgiškumo pakilusio baisaus žmogaus – budelio triumfas. <…>
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"