Gyvenimas ir kūryba (22.1 tema)

Judžinas O’Nilas (Eugene O’Neill, 1888–1953) – garsus Jungtinių Amèrikos Valstijų dramaturgas, nacionalinės dramos kūrėjas, parašęs per 50 dramų. Rašytojo kūrybai turėjo įtakos Antikos graikų mitai ir tragedijos, XIX a. filosofų Artūro Šopenhauerio (Arthur Schopenhauer) ir Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche), psichoanalizės kūrėjo Zigmundo Froido (Sigmund Freud) idėjos, modernaus XX a. pirmos pusės teatro atradimai, tokių dramaturgų kaip Augusto Strindbergo (August Strindberg), Henriko Ibseno (Henrik Ibsen) kūryba. Turbūt daugiausia medžiagos davė paties dramaturgo tragiška gyvenimo patirtis. J. O’Nilas laikė save likimo pasmerktu, buvo įsitikinęs, kad už tėvų klaidas savo kančiomis moka vaikai.

Būsimo rašytojo vaikystė prabėgo teatro užkulisiuose ir viešbučiuose, kuriuose apsistodavo su aktorių trupe keliaujantys tėvai. Tėvas per 25 metus grafą Montekristą suvaidino šešis tūkstančius kartų. Motina, irgi aktorė, po sunkaus gimdymo įniko į morfijų, o neįstengdama atsikratyti šios ydos kaltino Judžiną. Mokyklinius metus Judžinas praleido internatuose. Benamystė, tironiškas tėvo elgesys, nuolatiniai motinos priekaištai, kaltės jausmas formavo liūdną, net tragišką jo požiūrį į gyvenimą.

Jaunuolis išbandė įvairius darbus: keliavo į Hondūrą su aukso ieškotojais, dirbo aktorių trupėje, laikraščio redakcijoje, kaip jūreivis nuplaukė iki Pietų̃ Ãfrikos ir Ánglijos. Netvarkingas gyvenimas, valkatavimas ir girtuoklystės pakirto silpną J. O’Nilo sveikatą – 1912 m. jis susirgo tuberkulioze. Gydydamasis sanatorijoje J. O’Nilas tarsi gimė iš naujo. Jis daug ką apmąstė, daug skaitė, apsisprendė tapti dramaturgu, todėl metus lankė dramaturgijos kursus Harvardo universitete.

Jau išleidęs du pjesių rinkinius, J. O’Nilas pripažinimo sulaukė 1920 m. – jo sukurta ir Brodvėjaus teatre pastatyta pirmoji amerikiečių tragedija „Už horizonto“ pelnė Pulicerio premiją. Garsiausios J. O’Nilo dramos – „Ana Kristi“ (1920), „Meilė po guobomis“ (1924; pagal šią dramą 1958 m. sukurtas filmas), „Keista interliudija“ (1928), „Elektrai skirta gedėti“ (1931), „Ilgos dienos kelionė į naktį“ (1941), „Mėnulis likimo posūniams“ (1943) ir kitos. Remdamasis savo ir tėvų patirtimi, dramose rašytojas kalba apie žmogaus gyvenimo tragizmą, asmenybės suskilimą, išgyvenamą meilę ir neapykantą, vienatvę, kančią. J. O’Nilo kūryba keturis kartus buvo įvertinta Pulicerio premija, jis – pirmasis amerikietis, pelnęs ir Nobelio literatūros premiją (1936) „už jėgos, garbingumo ir jausmo kupinus dramos kūrinius“.

Trečiajame dešimtmetyje išgarsėjęs ir vertinamas rašytojas galėjo džiaugtis pripažinimu, bet asmeninis gyvenimas buvo nelaimingas, net tragiškas – labiausiai stigo meilės ir supratimo. Dvejos vedybos neatnešė laimės, savo vyriausią sūnų Judžiną jaunesnįjį pirmą kartą pamatė tik vienuolikmetį, vienas paskui kitą mirė artimiausi žmonės: tėvas, motina, brolis. Nelaiminga lemtis teko ir rašytojo vaikams: vyriausias sūnus nusižudė, antras sūnus tapo narkomanu ir galiausiai gyvenimą taip pat baigė savižudybe, aštuoniolikmetė duktė prieš tėvo valią ištekėjo už garsiojo aktoriaus Čarlio Čaplino (Charlie Chaplin), tokio paties amžiaus kaip J. O’Nilas, ir šis jos išsižadėjo. Paskutinius 24 metus J. O’Nilas nugyveno su trečia žmona aktore Karlota Monterėj (Carlotta Monterey), garsėjusia aktoriniu talentu, stulbinamu grožiu ir meilės nuotykiais. Karlota buvo tokia moteris, kokios jam reikėjo: valdinga, nedvejodama atsisakė aktorės karjeros ir visiškai atsidavė vyrui, išmokė jį rūpintis savo išvaizda, vaikščiojo su juo į parodas, koncertus, pjesių repeticijas ir premjeras.

1939 m. rašytojo gyvenimą sujaukė sunki liga. Jai stiprėjant, nyko fizinės ir kūrybinės jėgos. Paskutinės J. O’Nilo pjesės „Mėnulis likimo posūniams“ ir „Ilgos dienos kelionė į naktį“, kurią paskyrė žmonai dėkodamas už besitęsiančią kelionę „į Šviesą – į meilę“, – tai ilgas ir sunkus atsisveikinimas su šiuo pasauliu, su praeitimi, su ištikusiomis tragedijomis, su sielvartu ir meile. Nebepajėgdamas kurti, nebaigtas pjeses sudegino. Kelerius paskutinius metus J. O’Nilas nugyveno žmonos, slaugių ir gydytojų prižiūrimas daugiausia Bostono viešbučiuose. „Gimiau viešbučio kambary ir Dievo prakeiktas mirštu viešbučio kambary“, – taip neviltingai apibendrino savo gyvenimą šiame žiauriame pasaulyje.

J. O’Nilas teigė, kad jo kūryba – tai jo paties tragiško gyvenimo atspindys. Galbūt ne veltui vienas rašytojo kūrybos tyrinėtojų kruopščiai suskaičiavo: daugiau nei pusė jo pjesių yra autobiografinės, iš 37 pjesių tik penkiose veikėjai išvengia tragiškos lemties; 8 veikėjai nusižudo, 12 užsimuša ir 26 nužudomi, 8 išprotėja. J. O’Nilas tikėjo, kad gyvenamojo meto dramaturgijos uždavinys – „rasti naują gyvenimo prasmę, kuri išstumtų mirties baimę“.

Pagal Eleną Baliutavičiūtę

XX a. pirmaisiais dešimtmečiais amerikiečių kultūroje ėmė reikštis įvairių krypčių modernistai, į literatūrą atėjo „prarastosios kartos“ rašytojai. Nuo visų naujojo meno judėjimų J. O’Nilas laikėsi atokiai – jam rūpėjo ne gyvenimo aktualijos, o žmogaus egzistencijos problemos, vidinis prieštaringumas.

Pasak paties rašytojo, dramose dera vaizduoti žmogaus kovą su savo likimu. Nepažinęs pralaimėjimo šioje kovoje žmogus bus tik kvailas gyvulys, o drąsus individas visada laimi – lemtis nepalaužia jo dvasios. Ši tema plėtojama daugelyje J. O’Nilo dramų. Klasikinėje tragedijoje žmogus kovoja su dievais, nuo kurių priklauso jo gyvenimas, o modernus žmogus – su savimi, savo aistromis, troškimais. Žinomoje J. O’Nilo dramoje „Meilė po guobomis“ herojų aistros verda nė kiek ne menkiau nei antikinėse tragedijose, veikėjus susaisto sudėtingi meilės ir neapykantos santykiai. Kurdamas tragediją rašytojas apmąstė savo šeimos santykius, atskleidė brolių meilę juos nuvylusiai motinai. Paralelės su graikų mitais (Oidipo, Medėjos) pabrėžia veikėjų pasmerktumą ir neviltį kovojant su likimu dėl laimės.

Dramaturgui rūpėjo tyrinėti žmogaus psichologiją, mąstymo procesus, sielos susiskaidymą. Jis nemėgo minios, todėl dėmesį sutelkė į individą, į jo laisvą pasirinkimą. J. O’Nilo dramose rado atgarsį Z. Froido idėjos, kad žmogaus elgesio impulsai ne visada racionalūs, kad jį valdo ir pasąmonės jėgos, pavyzdžiui, seksualinis potraukis priešingos lyties tėvui ankstyvoje vaikystėje. Rašytojui buvo svarbus ir F. Nyčės aiškinimas apie dionisiškąjį ir apoloniškąjį pradus, su kuriais siejama antikinė tragedija. Dionisiškasis pradas – tai iracionalumas, aistra, apsvaigimas, siautulys, o apoloniškasis – racionalumas, harmonija, šviesa, aiškumas. Šie pradai grumiasi ir žmogaus vidiniame pasaulyje, laikinai laimi vienas arba kitas.

Siekdamas atskleisti individo ir pasaulio priešiškumą, jo nulemtus vidinius konfliktus, rašytojas išbandė ir modernias vaizdavimo formas. Vadinamosiose eksperimentinėse dramose (pavyzdžiui, „Imperatorius Džonsas“, „Gauruotoji beždžionė“) kuriami transformuoti tikrovės vaizdai, regėjimai, sapnai. Stengdamasis perteikti modernaus žmogaus gyvenimo esmę, J. O’Nilas pamėgo simbolinius vaizdus: jūra dramose gali simbolizuoti likimą, prieš kurį žmogus jaučiasi bejėgis, rūkas – pasąmonės pasaulį, tai, kas slypi už racionalaus suvokimo. Vaizduodamas žmones, praradusius vidinę harmoniją, rašytojas naudojo kaukės motyvą (nuoroda į žmogaus dvilypumą, nematomą jo prigimties dalį).

Modernias raiškos formas J. O’Nilas mėgo derinti su klasikinės dramos elementais, rinkosi vaizdavimo būdus, tinkančius psichologinei charakterio analizei. Sujungęs antikinio ir XX a. pradžios modernaus teatro patirtį, jis sukūrė savitą dramos modelį, kuriame tikroviški charakteriai ir situacijos įgyja apibendrintą prasmę.