Chapter 22.3 (Literatūra 11)

Drama „Elektrai skirta gedėti“ (ištraukos) (22.2 tema)

More like this
More options

Drama „Elektrai skirta gedėti“

Antikinio teatro žiūrovai išmanė mitus, kurių siužetais poetai kūrė tragedijas. Mitiniai pasakojimai teikė daug galimybių kalbėti apie gyvenimiškas situacijas, žmogaus jausmus, asmeninius pasirinkimus. Galima numanyti, kad J. O’Nilą labiausiai ir traukė mitų universalumas, apibendrinimo galia. Jo draminė trilogija „Elektrai skirta gedėti“ (Mourning Becomes Electra, 1931, liet. 1986) – antikinio monumentalumo kūrinys. Tai psichologinė aistrų drama, paprastai laikoma brandžiausia iš J. O’Nilo dramų. Joje savitai atsiremiama į senovės graikams pažįstamą siužetą ir apskritai į graikų teatrą.

Skaičiusieji dramą „Elektrai skirta gedėti“ žino, kad tarp veikėjų Elektros nėra. Taigi pirmiausia būtina išsiaiškinti, kas ji. Tam reikia prisiminti Antikos mitus.

Elektra ir Orestas
Elektra – graikų karvedžio Agamemnono ir jo žmonos Klitaimnestros duktė. Mitiniuose pasakojimuose Agamemnonas priklauso prakeiktai nusidėjėlių giminei: jo protėvis Tantalas nužudė savo sūnų, tėvas užmušė brolio vaikus, o pats Agamemnonas paaukojo dukterį, kad pelnytų šlovę Trojos kare. Tėvui išvykus į karą, namuose liko dukra Elektra su jaunyle seserimi ir dar mažas brolis Orestas. Klitaimnestra ir Agamemnono brolio sūnus Aigistas gyvena rūmuose, valdo Mikėnus ir rezga planus nužudyti Agamemnoną, kai šis grįš iš karo. Išmintingoji Elektra išgelbėja Orestą nuo mirties – slapta jį išsiunčia į kitą karalystę. Pačios Elektros gyvenimas motinos rūmuose liūdnas – ją verčia gyventi kaip vergę. Kritus Trojai, šlovingai grįžtantį Agamemnoną su dievams derančia pagarba pasitinka klastingoji Klitaimnestra ir namuose jį nužudo. Aigistas su Klitaimnestra triumfuoja. Elektrą palaiko tik viltis sulaukti brolio ir atkeršyti tėvo žudikams. Po kiek laiko grįžta jau suaugęs Orestas ir abu su Elektra nubaudžia kaltuosius. Taip Elektra įvykdo savo pareigą tėvui ir atkeršija nekenčiamai motinai.1
1 Išsamus pasakojimas Gustavo Švabo knygos Gražiausios Antikos sakmės III tome (Vilnius: Vyturys, 1991, p. 5–21).

Antikinio teatro klestėjimo laikais Elektros paveikslą sukūrė Aischilas tragedijoje „Choeforos“, Sofoklis ir Euripidas tragedijose „Elektra“. Šiuose kūriniuose Elektra vaizduojama kaip moteris, trokštanti keršto savo tėvo žudikams. Nors J. O’Nilas dramos veiksmą nukelia į XIX a. vidurį, kuriamos situacijos, veikėjai, kūrinio struktūra primena Aischilo (V a. pr. Kr.) trilogiją „Orestėja“.

J. O’Nilo dramoje „Elektrai skirta gedėti“, kaip ir minėtoje „Meilė po guobomis“, labiausiai žavi gili psichologinė žmogaus poelgių analizė. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad idėjas įtaigiausiai perteikia psichologiškai motyvuoti charakteriai, – su tokiais veikėjais žiūrovui lengva tapatintis. Todėl savo dramose jis stengėsi kurti psichologiškai sudėtingus veikėjus, kuo tiksliau fiksuoti jų reakcijas, atskleisti pasirinkimų motyvus. Išorinio veiksmo tragedijoje „Elektrai skirta gedėti“ nedaug, visas dėmesys – vidiniam veikėjų pasauliui, kuris atskleidžiamas dialogais ir monologais (kai kurie primena psichiatro pokalbį su pacientu).

J. O’Nilo „Elektroje“ susipina lemties, nusikaltimo ir bausmės, išdavystės, meilės ir neapykantos temos. Pavydo ir neapykantos aistra – turbūt stipriausiai išgyvenamas jausmas, pagrindinis veiksmo variklis. Herojai neįveikia vidinių tamsumų – ryžto keršyti, pykčio, net įniršio, todėl patys griauna savo gyvenimą. Vaizduojamą šeimos tragediją paryškina detalus veiksmo vietos aprašymas (eksterjero ir interjero spalvos, pasikartojančios detalės), personažų veidai, primenantys puikiai padarytas kaukes.

More like this
More options

ELEKTRAI SKIRTA GEDĖTI (ištraukos) Pirma dalis SUGRĮŽIMAS

Trilogijos veiksmas, išskyrus dalį antrosios pjesės, vyksta Menonų rezidencijoje – nedidelio uostamiesčio pakraštyje Naujójoje Ánglijoje

Ant specialios uždangos – namo vaizdas iš gatvės. Uždangai pakilus, žiūrovas mato namą iš išorės – kiekvienos pjesės pirmame veiksme, arba namo vidų – antrame veiksme

<…> Namas stovi maždaug už trijų šimtų pėdų nuo gatvės ir šiek tiek aukštėliau. Tai didelis graikų šventyklos tipo pastatas, kokie buvo madingi pirmoje devyniolikto amžiaus pusėje. Baltas medinis šešių aukštų kolonų portikas kontrastuoja su paties namo siena, kuri sumūryta iš pilkų tašytų akmenų. Antrame aukšte – penki langai, pirmame – keturi; paradinės durys per vidurį, priebutis su viršulangiu, suskaidytu kvadratais, ir šoniniais langeliais tarp pagalbinių kolonų. Langinės nudažytos tamsiai žalia spalva. Priešais priebutį – keturių pakopų laipteliai į portiką

Visų trijų pjesių veiksmas vyksta 18654 –1866 metų pavasarį arba vasarą

Pirma dalis

SUGRĮŽIMAS

VEIKĖJAI

Ezra Menonas, brigados generolas
​Kristina, jo žmona
​Lavinija, jų dukra
​Adamas Brantas, kliperio „Skrajojantis prekijas“ kapitonas
​Piteris Nailzas, JAV artilerijos kapitonas
​Heizalė Nailz, jo sesuo
​Setas Bekvitas
​Eimosas Eimzas
​Luiza, jo žmona
​Mini, jos pusseserė

VEIKSMO VIETA IR LAIKAS

PIRMAS VEIKSMAS. Menonų namo Naujojoje Anglijoje eksterjeras – 1865 metų balandis

ANTRAS VEIKSMAS. Ezros Menono kabinetas – po valandėlės

TREČIAS VEIKSMAS. Namo eksterjeras kaip ir pirmame veiksme – praėjus savaitei, vakare

KETVIRTAS VEIKSMAS. Miegamasis – vėliau tą pačią naktį

PIRMAS VEIKSMAS

Menonų namas balandžio pavakare 1865 metais. Priekyje keliukas, pro dvejus vartus einantis nuo gatvės link namo. Už keliuko alkūnės, skersai visos scenos – baltas tartum graikų šventyklos portikas su šešiom aukštom kolonom. Išlaki pušis auga pievelėje prie pat keliuko, priešais dešinįjį namo kampą. Jos kamienas lyg juoda kolona yra tikras kontrastas baltoms portiko kolonoms. Kairėje, palei keliuko linkį, lapoja alyvų bei jazminų krūmai. Priešais juos stovi suoliukas, kurio, žiūrint nuo priebučio, pro tankias šakas beveik nematyti

Saulė netoli laidos, švelnūs jos spinduliai krinta ant namo iš priekio, švytinčia migla virpčiodami ant balto portiko ir pilkos akmenų sienos, išryškindami kolonų baltumą, niūrų sienų pilkumą, atvertų langinių, vejos ir krūmų žalumą, pušies kamieno juodumą. Nuo baltų kolonų ant pilkos sienos nutįsusios juodos šešėlių juostos. Pirmojo aukšto languose akinamai spindi saulė. Šventykliškas portikas – lyg netinkanti balta kaukė, užkabinta ant namo, mėginant paslėpti jo niūrų pilką atgrasumą. Tolumoje, miestelio pusėje, girdėti orkestras, grojantis „Džoną Brauną“. Dvelktelėjus vėjui, muzika atsklinda gana garsi, paskui, kai vėjelis nurimsta, pasidaro vos girdima. Kairėje už scenos vyriškas balsas dainuoja jūreivių darbo dainą „Šenandoją“ – joje labiau negu kitose jaučiamas melancholiškas jūros ritmas. Balsas greitai artėja. Tai silpnas, senatviškas, kadaise gero baritono atbalsis:

O Šenandoja, aš ilgiuos
​Srauniųjų tavo vandenų.
​O Šenandoja, skiria mus
​Platus Misūris.
​Ei, ei, platus Misūris.

Dainininkas Setas Bekvitas sulig paskutine eilute pasirodo iš už namo kampo. Jam įkandin seka Eimosas Eimzas, jo žmona Luiza ir jos pusseserė Mini. Setas Bekvitas, Menonų sodininkas ir šiaip visų galų meistras, – senyvas septyniasdešimt penkerių metų vyriškis žilais plaukais ir barzda; aukštas, kaulėtas, kiek pakumpęs, nuo reumato surembėjusiais sąnariais, bet dar tvirtas ir sveikas. Pailgas jo veidas, kai ramus, atrodo tarsi gyva kaukė. Bruožai rūstūs, mažos žvitrios akys smalsiai ir godžiai stebi gyvenimą, o atvėpusios lūpos byloja jį turint grubaus humoro jausmą. Vilki žemėtais darbiniais rūbais. Eimosas Eimzas – įžengęs į šeštą dešimtį storulis, iš profesijos dailidė, bet šiuo metu atostogauja; kaip ir žmona bei jos pusseserė apsivilkęs geriausiais, šventadieniais drabužiais. Plepaus miestelio naujienų nešiotojo tipas, tačiau darantis tai ne iš piktos valios – tiesiog paskalomis jo klausytojai labiausiai domisi. Jo žmona Luiza panašaus amžiaus, aukštesnė ir stambesnė už vyrą. Taip pat liežuvautojos tipas, tik jos liežuvį galanda pagieža. Pusseserė Mini – apkūni keturiasdešimties metų moteriškė, iš romių, bet smalsių klausytojų padermės. Smulkaus apskrito veido, kvailų apvalių akių, pražiota apvalia burna, gaudyte gaudančia kiekvieną paskalą. Trys pastarieji veikėjai yra greičiau pilki miestelėnai, o ne išsiskiriantys individai, – paprasčiausiai atėję pasidairyti, pasiklausyti, pašnipinėti turtingų, nuo visų atsiskyrusių Menonų. <…>

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Pasvarstykite, kokiu tikslu rašytojas kuria neįprastai ilgas remarkas.
  2. Palyginkite visos trilogijos ir pirmos dalies veiksmo vietos apibūdinimą: kokie objektai, kokios formos ir spalvos pabrėžiamos scenovaizdyje? Kodėl tai svarbu?
  3. Kaip manote, ką toks Menonų namo vaizdas sako apie gyventojus? Pasvarstykite, ar galima šį vaizdą sieti su Naujosios Anglijos puritoniška morale.
  4. Pirmiausia scenoje pasirodo keturių asmenų grupė, kurią galima gretinti su antikinės dramos choru. Setas, ilgai tarnaudamas supanašėjęs su Menonais, – jų korifėjus. Kokie bendri bruožai juos, ypač atėjusiųjų trijulę, sieja?
  5. Seto ir trijulės pokalbis, remarkos charakterizuoja ir pagrindinius dramos veikėjus Menonus. Nurodykite svarbiausią šios šeimos bruožą (galite pasinaudoti čia pateikta santrauka).
Menonai čia šeimininkauja beveik du šimtus metų. Šeimininkas Ezra Menonas buvo kareivis, paskui perėmė iš tėvo laivininkystės verslą, dar studijavo teisę ir tapo teisėju, ėmėsi politikos ir buvo išrinktas miesto meru, o dabar vėl kare – jau brigados generolas. Jis kitiems atrodo šaltas ir pasipūtęs. Visi Menonai paslaptingi, lyg su kaukėmis. Scenoje pasirodžiusi Kristina Menon – aukšta, išdidi, įspūdinga kerinčio grožio moteris ryškiai varinio ir auksinio atspalvio plaukais, žibuoklių spalvos akimis. Jos veidas – lyg puikiai padaryta blyški kaukė. Dukra Lavinija irgi aukšta, bet kampuoto kūno, vaikšto kariškai, panašiai ir kalba. Nors Lavinija stengiasi pabrėžti savo skirtingumą nuo motinos, bet jos labai panašios – tokios pat spalvos plaukai, akys, veidas lyg kaukė.
  1. Perskaitykite pirmo veiksmo ištraukas ir jas aptarkite. Pirmoje ištraukoje pasirodo brolis ir sesuo Heizelė ir Piteris Nailzai – atviri, dori, draugiški, geraširdžiai jauni žmonės. Heizelei rūpi ką nors sužinoti apie Lavinijos brolį Oriną.
Judžinas O’Nilas spektaklio repeticijoje, 1946 m.

[1/7]

1

Piteris. <…> Heizė labai sielojasi, kad Orinas nerašo. Kaip tu manai – jis iš tikrųjų ją myli?

Lavinija (sustingdama, šiurkščiai). Aš nieko nežinau apie meilę! Ir nenoriu nieko žinoti! (Karštai) Aš nekenčiu meilės!

Piteris (šių žodžių prislėgtas, bet drąsiai mėgindamas paversti viską juokais). Ajajai, jeigu tu šitaip nusiteikusi, aš verčiau nė neklausiu, ko šiandien buvau pasiryžęs paklausti.

Lavinija. Ar to paties, ko klausei prieš metus, kai buvai grįžęs namo atostogų?

Piteris. O tu prašei palaukti, kol baigsis karas. Dabar jis pasibaigė.

Lavinija (lėtai). Aš negaliu už nieko tekėti, Piteri. Turiu likti namie. Manęs reikia tėvui.

Piteris. Jis turi tavo motiną.

Lavinija (griežtai). Manęs jam labiau reikia! (Pauzė. Paskui ji pasisuka ir padeda ranką jam ant peties) Atleisk, Piteri.

Piteris (kimiai). O, nieko tokio.

Lavinija. Žinau, knygose merginos visada taip kalba, bet aš, Piteri, myliu tave kaip brolį. Ir į nieką tokių santykių nekeisčiau. Taip yra nuo mažų dienų, kai mes visi drauge žaisdavome – tu, Orinas, Heizė ir aš. Tegul tai netampa mūsų nesantaikos priežastimi.

Piteris. Žinoma, netaps. Kuo mane laikai? (Atkakliai) Bet aš neprarandu vilties, kad tavo nusistatymas laikui bėgant pasikeis. Nebent myli ką nors kitą…

Lavinija (atitraukdama ranką). Nekalbėk kvailysčių, Piteri!

Piteris. O ko tuomet reikia tam paslaptingajam kliperio kapitonui, kuris pas jus lankosi?

Lavinija (piktai). Negi tu manai, kad man bent kiek rūpi tas… tas!..

Piteris. Neširsk, Vini. Aš tik norėjau… žmonės kalba, kad jis apie tave sukasi.

Lavinija. Žmonėms burnų neužriši!

Piteris. Vadinasi, jis… tau nerūpi?

Lavinija (karštai). Aš negaliu net žiūrėti į jį!

Piteris. O, kaip džiugu tai girdėti, Vini. Aš bijojau… aš maniau, kad jis visoms patinka. Toks velniškai romantiškos išvaizdos vyrukas. Labiau panašus į lošėją arba poetą negu į laivo kapitoną. Aš mačiau jį, išeinantį pro jūsų vartus, – turbūt kai paskutinį kartą čia buvo. Beje, keistas dalykas. Jis man į kažką pasirodė panašus. Tik niekaip negalėjau prisiminti į ką.

Lavinija (nustebusi neramiai į jį žvilgteli). Bent jau kilęs jis tikrai ne iš šių vietų. Iš Vakarų. Senelis Heimelis sutiko jį Niujorke ir labai pamilo, o motina susipažino su juo senelio namuose.

Piteris. Kas jis per vienas, Vini?

Lavinija. Aš beveik nieko apie jį nežinau, nors tu ir kažin ką galvoji. Jis pasakojo man apie savo gyvenimą, norėdamas pasirodyti, koks yra romantiškas, bet aš mažai kreipiau dėmesio. Jaunas išplaukęs į jūrą, buvęs Kalifornijoje per aukso karštligę. Apiplaukęs visą pasaulį – esą net gyvenęs vienoje Pietų jūrų saloje.

Piteris (pagiežingai). Atrodo, patyręs galybę romantiškų nuotykių – jeigu tik juo galima tikėti!

Lavinija (karčiai). Toks jo verslas – būti romantiškam! (Paskui susijaudinusi) Bet aš daugiau nenoriu apie jį kalbėti. (Ji atsistoja ir eina dešinėn, atsukusi Piteriui nugarą, kad nuslėptų susijaudinimą) <…>

[2/7]

2

Kristina. <…> Kokius čia žmones mačiau slampinėjančius po sodą?

Lavinija. Tai Seto draugai.

Kristina. Argi dėl to, kad pažįsta tą seną tinginį ir girtuoklį, jie turi teisę vaikštinėti po svetimas valdas?

Lavinija. Aš Setui leidau juos pavedžioti.

Kristina. Nuo kada tu turi tokią teisę, nepasitarusi su manimi?

Lavinija. O aš ir nebūčiau galėjusi pasitarti su jumis, kai Setas manęs paprašė. Jūs buvote išvažiavusi į Niujorką… (Akimirką ji patyli, paskui lėtai, nenuleisdama akių nuo motinos, priduria) aplankyti senelio. Ar jis jaučiasi geriau? Pastaruoju metu jis taip dažnai serga.

Kristina (nerūpestingai, vengdama jos žvilgsnio). Taip, jam kur kas geriau. Jis tikisi, kad netrukus vėl galės vaikščioti pas pacientus. (Tarsi norėdama nukreipti kalbą, žiūrėdama į gėles rankose) Štai, priskyniau oranžerijoje. Norisi šiek tiek pagyvinti tą mūsų mauzoliejų. (Niekinamai mosteli galva į namą) Kiekvieną sykį, kai iš kur nors grįžtu, jis man atrodo vis labiau panašus į antkapį. „Pabaltintą antkapį“ iš Biblijos – pagonių šventyklos priekis, nelyginant kaukė užtemptas ant pilkos puritoniškos bjaurasties! Tik Eibas Menonas ir galėjo pastatyti tokią baisybę – savo neapykantos šventovę. (Pašaipiai nusijuokusi) Atleisk man, Vini. Aš užmiršau, kad tau jis patinka. Ir turėtų patikti – atitinka tavo temperamentą.

Lavinija žiūri į ją, bet ir toliau nesako nė žodžio

(Vėl žvilgteli į savo gėles ir pasisuka namo pusėn) Reikia jas pamerkti. (Žengia kelis žingsnius namo link, paskui vėl atsigręžia, apsimestinai nerūpestingai) Beje, kol neužmiršau – Niujorke, gatvėje, buvau sutikusi kapitoną Brantą. Jis sakėsi šiandien atvažiuosiąs perimti savo laivo ir klausė, ar negalėtų užsukti į svečius tavęs aplankyti. Aš atsakiau, kad galėtų, ir pakviečiau vakarienės. (Nežiūrėdama į Laviniją, kurios žvilgsnis pasidaro rūstus ir niūrus) Nejaugi tavęs tai nedžiugina, Vini? Ar tu nori likti ištikima savo neprilygstamajam garbintojui Piteriui?

Lavinija. Ar dėl to ir priskynėte gėlių – kad jis ateis?

Motina neatsako

(Kalba toliau su užslėptu grėsmingumu) Tikiuosi, girdėjote naujienas? Tai reiškia, kad tėvas greitai grįš namo!

Kristina (nežiūrėdama į ją, ramiai). Pastaruoju metu tiek visokiausių gandų buvo pasklidę. Šis pranešimas juk irgi dar nepatvirtintas, tiesa? Negirdėjau, kad fortas būtų saliutavęs.

Lavinija. Netrukus išgirsite!

Kristina. To laukiu ne mažiau kaip tu.

Lavinija. Ką jūs sakote!

Kristina (nuslėpusi nerimą, šaltai). Ką tu turi omenyje? Paprašyčiau tokiu tonu su manimi nekalbėti! (Aštriai) Jeigu taip nori kivirčytis, verčiau eime į vidų. Čia mus gali išgirsti.

Kristina pasisuka ir pamato Setą, kuris ką tik pasirodė prie kairiojo namo kampo ir dabar stovi žiūrėdamas į jas

Matai? Tavo draugužis iš paskutiniųjų stengiasi ką nors nugirsti! (Žengia laiptelių link) Einu į kambarį, valandėlę pailsėsiu. (Užlipa laipteliais)

Lavinija (šiurkščiai). Mama, man reikės su jumis pasikalbėti – ir kuo greičiau!

Kristina (iššaukiamai atsisukdama). Kada tik panorėsi. Galėsim šiandien vakare, kai išeis tavo kapitonas. O apie ką nori kalbėtis?

Lavinija. Greit sužinosite!

Kristina (spokso į ją baimingai, klausiamai, paskui prisiverčia niekinamai šyptelėti). Tu visuomet iš visko darai tokias paslaptis, Vini. (Ji įeina į vidų ir uždaro duris)

[3/7]

3

Setas, prieš tai pasitraukęs už namo kampo, vėl pasirodo. Lavinija mostu jį kviečia sekti iš paskos, o pati eina prie suoliuko kairėje ir atsisėda. Pauzė. Jos žvilgsnis nukreiptas tiesiai prieš save, veidas sustingęs, akys rūsčios. Setas supratingai žiūri į ją

Lavinija (staiga). Na? Tai ką norėjai pasakyti apie kapitoną Brantą, dėl ko perspėti? (Paskui, tarytum pajutusi, kad turi apginti savo klausimą nuo įtarimų, kurie neabejotinai yra apnikę Setą) Aš noriu viską apie jį žinoti, nes… jis, atrodo, ketina man pirštis.

Setas (visą savo abejojimą šiuo pareiškimu įstengdamas sudėti į vieną žodį). Ėhė.

Lavinija (griežtai). Sakai, lyg manimi netikėtum.

Setas. Aš tikiu viskuo, kuo liepi man tikėti. Ne veltui šešiasdešimt metų Menonams tarnavau. (Patyli. Paskui iš lėto klausia) Ar pastebėjai, kad šitas Brantas į kažką labai panašus?

Lavinija (nustebusi). Taip. Pastebėjau – dar tada, kai pirmą kartą jį pamačiau, bet niekaip negalėjau prisiminti į ką… O kaip tau atrodo?

Setas. Į tavo tėtušį, argi ne, Vini?

Lavinija (apstulbusi, karštai). Tėvą? Ne! Negali būti! (Paskui lyg priversta patikėti) Taip! Iš tikrųjų… jo veidas kažkuo… štai iš kur tas keistas jausmas, kad pažinojau jį anksčiau… štai kodėl jaučiau… (įsitempusi, tarsi tuojau pratrūktų) Ak! Nepatikėsiu! Tu klysti, Setai! Tai būtų pernelyg!..

Setas. Jis panašus ne tik į tavo tėtušį. Jis taip pat panašus į Oriną… ir visus Menonus, kuriuos aš pažinojau.

Lavinija (baimingai). Bet kodėl… kodėl taip yra?..

Setas. Labiausiai jis man panėši į tavo senelio brolį Deividą. Vini, ką tu žinai apie Deividą Menoną? Jo vardą draudžiama minėti nuo tos dienos, kai jis išėjo… bet tu tikriausiai girdėjai kokių paskalų… nors tai buvo dar prieš tau gimstant.

Lavinija. Girdėjau, kad jis buvo įsimylėjęs kanadietę, slaugiusią mažą tėvo sesutę, kuri paskui numirė, ir kad turėjo tą kanadietę vesti, nes ji laukėsi kūdikio; kad senelis juos abu išvarė, o paskui tą namą nugriovė ir pastatė šitą, nes negalėjo gyventi ten, kur jo brolis užtraukė šeimai gėdą. Bet kuo čia dėtas tas senas skandalas?

Setas. Luktelėk. Išvaryti jie tuoj pat susituokė ir išvažiavo. Buvo kalbama, kad į Vakarus, tačiau nuo to laiko niekas apie juos nieko negirdėjo… tik tavo senelis sykį man prasitarė, kad jiems gimė vaikas – berniukas. Jis prakeikė jį. (Išraiškingai) Apie tą vaiką aš ir galvojau, Vini.

Lavinija (jos veide vis aiškiau matyt baiminga nuojauta). Ak!

Setas. Kokio jis amžiaus, Vini?

Lavinija. Atrodo, trisdešimt šešerių.

Setas. Ėhė! Amžius atitinka. Ir dar vienas keistas dalykas – jo pavardė. Brantas – labai neįprasta pavardė. Niekada tokios anksčiau nebuvau girdėjęs. Lyg būtų išgalvota… lyg sutrumpinimas koks. Vini, ar atsimeni, kuo vardu buvo ta kanadietė? Mari Brantom. Supranti, kur link lenkiu?

Lavinija (susijaudinusi, kovodama su stiprėjančiu įsitikinimu). Bet… nebūk kvailas, Setai… jis nešiotų Menonų pavardę ir didžiuotųsi ja.

Setas. Čia lankydamasis jis turėtų puikią priežastį ją nuslėpti, ar ne tiesa? Jeigu tik tavo tėtušis atspėtų!..

Lavinija (pratrūksta). Ne! Negali būti! Dievas to neleistų! Tai būtų pernelyg baisu… šalia visko!.. Man nė į galvą nebūtų atėję, girdi? Ir kodėl tu man pasakei?

Setas (ramindamas). Na, pakaks, Vini. Neimk į širdį. Nėra ko ant manęs pykti. (Kiek palaukęs, atkakliai) Aš tik noriu pasakyti, kad visa tai velniškai keista – jo išvaizda, pavardė – ir kad tu savo tėtušio labui turėtum išsiaiškinti.

Lavinija. Kaip aš galiu išsiaiškinti?

Setas. Nutaikyk momentą, kai jis bus ne itin budrus, ir užsimink, lyg viską žinotum, – o tuomet žiūrėk, ar neišsiduos. (Ketina eiti, bet pažvelgia į keliuką, į kairę) Atrodo, čia jis ir atkulniuoja, Vini. Net jo eigastis kažkuo panaši į Deivido Menono. Jeigu nežinočiau, kad čia jis, pagalvočiau, jog namo grįžta Deivido šmėkla. (Staigiai nusigręžia) Na, man reikia grįžti prie darbų. (Dingsta už kairiojo namo kampo)

[4/7]

4

Pauzė

Kapitonas Adamas Brantas ateina keliuku iš kairės, iš priekio. Pamatęs Laviniją, jis krūpteli, bet tuoj pat nutaiso kuo mandagiausią, žavingiausią veidą. Iš pirmo žvilgsnio į akis krinta vienas keistumas – tas veidas, kai ramus, labai panašus į kaukę. Žema plati kakta įrėminta lygių, kaip anglis juodų plaukų, kuriuos jis nešioja gana ilgus, nerūpestingai atmestus nuo kaktos, lyg koks poetas. Didelė ereliška nosis, vešlūs antakiai, tamsaus gymio oda, šviesiai rudos akys. Plati burna jusli, besikeičianti pagal nuotaiką – galinti būti čia ryžtinga, čia silpnavalė. Augina ūsus, bet stambus skeltas smakras švariai nuskustas. Aukštas, plačiapetis, galingos figūros. Susidaro įspūdis, kad gyvenime jis visą laiką puola arba ginasi, visą laiką kovoja. Apsirengęs ekstravagantiškai, kone dabitiškai, tyčia nerūpestingai, tarytum jo idealas – Bairono stilius. Beveik niekas neišduoda jį esant laivo kapitoną, vien didelės stiprios rankos ir žemas balsas

Brantas (perdėtai mandagiai nusilenkdamas). Laba diena. (Prieina ir paima ją už rankos, kurią ji prisivertusi paduoda) Tikiuosi, neprieštarausite, kad įsiveržiau be jokių ceremonijų. Jūsų motina sakė…

Lavinija. Žinau. Ji turėjo valandėlei išeiti ir paprašė manęs jus užimti, kol sugrįš.

Brantas (galantiškai). Ką gi, man tiesiog pasisekė. Tikiuosi, ji neskubės atgal mūsų sergėti. Aš neturėjau progos pabūti akis į akį su jumis nuo… to vakaro, kai vaikštinėjome mėnesienoje, ar pamenate?

Jos rankos dar nepaleidęs, Brantas kalba tyliu įsimylėjėlio balsu. Lavinija nesusitvardo, krūpteli, įnirtingai ištraukia savo ranką iš jo ir nusisuka

Lavinija (atgaudama savitvardą, iš lėto). Kaip jūs sutikote žinią, jog Li pasidavė, kapitone? Mes tikimės, kad mano tėvas dabar jau greitai grįš namo.

Kažką pajutęs jos balse, Brantas įtariai į ją žvilgteli, bet Lavinija žiūri tiesiai prieš save

Kodėl gi jūs stovite?

Brantas. Dėkoju. (Sėda ant suoliuko jai iš dešinės. Dabar jis pasidaręs atsargus, nes jaučia, kad jos elgesys keistas, bet negali perprasti kodėl. Nerūpestingai) Taip, jūs turbūt netveriate iš laimės, kad vėl pamatysite tėvą. Jūsų motina man pasakojo, kokie artimi judu visuomet buvote.

Lavinija. Iš tikrųjų? (Karštai) Aš myliu tėvą labiau už bet ką pasaulyje. Viską galėčiau padaryti, kad tik apsaugočiau jį nuo rūpesčių!

Brantas (įdėmiai ją stebėdamas, bet stengdamasis kalbėti tokiu pat nerūpestingu tonu). Jūs mylite jį labiau negu motiną?

Lavinija. Taip.

Brantas. Na, paprastai taip ir būna. Duktė jaučiasi artimesnė tėvui, sūnus – motinai. Bet aš maniau, kad jūs esate tos taisyklės išimtis.

Lavinija. Kodėl?

Brantas. Kai kuo jūs tokia panaši į motiną. Jūsų veidas – tikra jos veido kopija. O plaukai? Tokių plaukų kaip jūsų ar jos metų metais ieškotum. Žinau tik vieną moterį, kuri turėjo tokius plaukus. Nepatikėsite, kai pasakysiu. Tai buvo mano motina.

Lavinija (krūptelėjusi). Ak!

Brantas (prislopinęs balsą, pagarbiai). Taip, jos plaukai buvo gražūs kaip ir jūsų motinos, iki kelių, o akys didelės, gilios ir liūdnos, ir mėlynos tarsi Karibų jūra!

Lavinija (šiurkščiai). Argi išvaizda ką nors lemia? Aš visai ne tokia kaip ji! Visi žino, kad aš panaši į tėvą!

Brantas (atsitokėja, apstulbintas jos tono). Bet… tikiuosi, jūs nepykstate už tai, ką pasakiau? (Sunerimęs, tačiau stengdamasis būti meilus, žaviai ir tiesmukai) Jūs šiandien tikra mįslė, panele Lavinija. Dovanokite, jeigu būsiu pernelyg stačiokiškas. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau jūroje ir visokiose stovyklose, todėl esu pratęs kalbėti tiesiai. Kodėl jūs prieš mane nusistačiusi? Jeigu jus kuo nors įžeidžiau, prisiekiu, tai atsitiko netyčia.

[5/7]

Lavinija tyli, rūsčiai žiūrėdama priešais save, sėdi tiesi, nejudėdama. Brantas nužvelgia ją vertinančiu žvilgsniu, tada kalba toliau

Aš jokiu būdu nenorėčiau, kad mudu vienas kitam širdy jaustume ką nors bloga. Galbūt aš apgaudinėju save, bet man anksčiau atrodė, kad jums patinku. Ar užmiršote tą vakarą, kai mudu vaikščiojome pajūriu?

Lavinija (šaltu, atšiauriu balsu). Neužmiršau. Ar mama buvo leidusi jums mane pabučiuoti?

Brantas. Ką… ką jūs turite omenyje? (Bet tuoj pat šitą jos klausimą pateisina jos naivumu; tarsi juokaudamas) A! Supratau! Na, Lavinija, liaukitės, nejaugi iš tiesų manote, kad turėjau prašyti jos leidimo?

Lavinija. Argi neturėjote?

Brantas (vėl sunerimęs, mėgindamas viską nuleisti juokais). Na, aš nebuvau taip griežtai auklėjamas. Turėjau ar neturėjau prašyti, bet neprašiau – ir dėl to bučinys nepasidarė mažiau saldus! (Kažką įžvelgęs jos veide, paskubomis keičia kursą) Ko gero, tą vakarą aš per daug plepėjau. Turbūt įkyrėjau jums savo kalbomis apie kliperius ir meilę jiems?

Lavinija (sausai). Jūs vadinote juos „lieknais baltais kliperiais“. Kalbėjote, kad jie jums tarsi gražios blyškiaveidės moterys. Sakėte, jog mylite juos labiau, negu kada esate mylėjęs moterį. Ar tai tiesa, kapitone?

Brantas (dirbtinai galantiškai). O, taip. Kol nebuvau sutikęs jūsų. (Tuomet, nusprendęs, jog galų gale perprato jos pasikeitusio elgesio priežastį, nusijuokia) Tad štai kodėl jūs nusistačiusi prieš mane. Ką gi, nieko nuostabaus. Moterys pavydi laivams. Jos visuomet įtarinėja jūrą. Žino, kad meilės trikampis čia neišvengiamas! (Vėl nusijuokia, šį sykį, matydamas jos niūrų, sustingusį veidą, nebe taip pasitikinčiai) Taip, galėjau tą vakarą ir susiprotėti, kad jus nelabai domina mano tauškalai. Laivų statytojo dukrai pasakėlės apie kliperius, aišku, ne naujiena. Tačiau – o gal aš smarkiai apsirinku? – jums buvo įdomu, kai pasakojau apie salas Pietų jūrose, kur, pirmą kartą išplaukęs, aš patyriau laivo sudužimą.

Lavinija (sausu, priekabiu balsu). Pamenu, jūs žavėjotės nuogomis čiabuvėmis. Sakėte, jog jos įminusios meilės paslaptį, nes joms niekada netekę girdėti, kad meilė gali būti nuodėmė.

Brantas (suglumęs nužvelgia ją nuo galvos iki kojų, nustebęs). Vadinasi, jūs atsimenate? (Tada romantiškai) O, taip! Jos gyvena arčiau rojaus sodo negu kas kitas šioje žemėje! Nemačiusi jūs negalite įsivaizduoti to grožio, tos žalumos, apsuptos jūros mėlio! Debesys nusileidę kone ant kalnų viršūnių, saulė ramina kraują, o nesiliaujanti bangų mūša į barjerinius rifus tarsi niūniuoja lopšinę! Palaimintos salos, kitaip nepavadinsi! Ten žmogus užmiršta visus bjaurius turto ir valdžios troškimus!

Lavinija. Ir bjaurius meilės troškimus?

Brantas (vėl nustebęs ir sumišęs žiūri į ją). Kodėl jūs taip kalbate, Lavinija? Ką norite tuo pasakyti?

Lavinija. Nieko. Aš tik galvojau… apie jūsų Palaimintąsias salas.

Brantas (neryžtingai). A-a! Bet jūs minėjote… (Tada sutrikęs, tačiau bukai atkaklus prieina arčiau, vėl prabyla meilikaujamai) Nuo šiol, prisiminęs tas salas, aš visuomet galvosiu apie jus, einančią šalia manęs tą vakarą jūros vėjyje plazdančiais plaukais ir mėnesiena akyse!

Brantas mėgina paimti jos ranką, bet, pajutusi jo prisilietimą, ji atšlyja ir pašoka

Lavinija (su lediniu įtūžiu). Nelieskite manęs! Nedrįskite!.. Jūs melagis! Jūs!..

Kai Brantas suglumęs atsitraukia, Lavinija pasinaudoja proga ir Seto patarimu

(Įsmeigusi akis, sklidinas tyčinės paniekos) Būtų kvaila tikėtis ko nors daugiau nei pigių romantiškų prasimanymų iš niekingos slaugės sūnaus!

Brantas (apstulbęs). Apie ką jūs kalbate? (Paskui įniršis dėl motinos įžeidimo nustelbia atsargumą, ir jis grėsmingai pašoka ant kojų) Nutilkit, velniai rautų… arba aš nežiūrėsiu, kad jūs moteris… Joks Menonas neišdrįs jos įžeisti, kol aš…

Lavinija (sužinojusi teisybę, išsigąsta). Vadinasi… tai tiesa… Jūs esate jos sūnus! O-o!

[6/7]

Brantas (iš visų jėgų stengdamasis susivaldyti, šiurkščiai ir iššaukiamai). O ką, jeigu esu? Aš tuo didžiuojuosi! Vienintelė mano gėda – tai purvinas Menonų kraujas! Tad štai kodėl jūs dabar negalite pakęsti mano prisilietimo! Jūs per gera tarnaitės sūnui, ar ne? Dievaži, anąsyk tai jums nebuvo nemalonu!

Lavinija (karštai). Netiesa! Aš tik norėjau priversti jus prasitarti!

Brantas. O, ne! Tik nuo tada, kai pradėjote mane įtarinėti! Jūsų tėvas tikriausiai pripasakojo nebūtų dalykų apie mano motiną! Bet dabar, kaip dievą myliu, jūs išklausysite visą tiesą, jeigu jau sužinojote, kas aš esu… Ir suprasite, kad nei jūs, nei joks kitas Menonas neturi teisės jos niekinti!

Lavinija. Aš nieko nenoriu klausytis… (Žengia namo link)

Brantas (sugriebdamas ją už rankos, kandžiai). Juk jūs bailė, jūs bijote, kaip ir visi Menonai, išgirsti teisybę apie save.

Ji iššaukiamai atsisuka. Brantas paleidžia jos ranką ir šiurkščiai kalba toliau

Galiu lažintis, jis nuslėpė, kad jūsų senelis, Eibas Menonas, kaip ir jo brolis, irgi mylėjo mano motiną!

Lavinija. Tai melas!

Brantas. Tai tiesa. Keršydamas, iš pavydo jis išsižadėjo mano tėvo ir apgaule perėmė į savo rankas biznį, kurį jie buvo kartu paveldėję!

Lavinija. Ne apgaule! Senelis išpirko jo dalį!

Brantas. Norite pasakyti, privertė parduoti už dešimtadalį vertės! Jis žinojo, kad mano tėvas ir motina gyvena pusbadžiu! Bet tų pinigų mano tėvui užteko neilgam! Jis įjunko gerti. Pavirto bailiu – kaip ir visi Menonai, – kai tik pajuto, kad pasaulis jį niekina. Ėmė slapstytis, vengti žmonių. Pradėjo gėdytis mano motinos… ir manęs. Jis grimzdo vis giliau ir giliau, o motina dirbo, kad jį išlaikytų. Pamenu, vyrai atvilkdavo jį iš smuklės gatvės kampe, ir jis įgriūdavo pro duris tarsi pelų maišas. Buvau septynerių metų, kai vieną vakarą jis parėjo namo beprotiškai girtas ir smogė motinai į veidą. Tai buvo pirmas kartas, kai jis jai sudavė. Aš kone pamišau. Trenkiau jam žarstekliu ir prakirtau galvą. Motina atplėšė mane ir išpėrė kailį. Paskui suklupo prie jo raudodama. Ji vis taip pat jį tebemylėjo.

Lavinija. Kodėl jūs man tai pasakojate? Aš jau sakiau, kad nenoriu nieko girdėti…

Brantas (niūriai). Jūs velniškai greit suprasite kodėl! (Lyg nieko aplink nematydamas – tarytum tas vaizdas dar stovėtų jam akyse) Ištisas dienas po to jis sėdėjo ir žiūrėjo nieko nematančiomis akimis. Sykį, kai mudu buvome likę vieni, jis paprašė atleisti už tai, kad pakėlė ranką prieš motiną. Bet aš nekenčiau jo ir neatleidau. Tada vieną vakarą, išėjęs iš namų, jis negrįžo. Kitą rytą žmonės rado jį daržinėje pasikorusį!

Lavinija (krūptelėdama). Ak!

Brantas (negailestingai). Tai buvo vienintelis padorus jo poelgis!

Lavinija. Meluojate! Joks Menonas taip niekada nepasielgtų…

Brantas. Sakote, nepasielgtų? Manote, kad jie visi – žavūs, garbingi džentelmenai?! Tuomet dar truputėlį paklausykite ir išgirsite šį bei tą apie kitą iš jų! (Karčiai pasakoja toliau) Mano motina užsidirbdavo pragyvenimui siūdama. Leido mane į mokyklą. Labai griežtai auklėjo. Ji mane kaltino dėl jo savižudybės. Tačiau buvo pasiryžusi padaryti iš manęs džentelmeną – koks buvo jis! – net jeigu būtų reikėję paaukoti paskutinį centą, paskutinius marškinius! (Niūriai šypteli) Jai nepavyko, kaip matote! Septyniolikos metų aš pabėgau iš namų į jūrą… užmiršau turįs motiną, tik pasilikau jos pavardę, tiksliau, dalį pavardės – laivuose labiau tiko trumpas ir lengviau įsimenamas Brantas… o Menonu vadintis nenorėjau. Prisiminiau motiną tik prieš dvejus metus, sugrįžęs iš Rytų. Žinoma, retkarčiais jai parašydavau ir nusiųsdavau pinigų, kai pats jų turėdavau. Tačiau vis tiek buvau ją užmiršęs… ir kai atvykau į Niujorką, radau ją mirštančią – nuo ligos ir bado! Sužinojau, kad, gulėdama ligos patale, negalėdama dirbti ir nežinodama, kur ieškoti manęs, ji buvo užgniaužusi išdidumą ir parašiusi jūsų tėvui, prašydama paskolinti pinigų. Jis neatsakė. O aš parvykau per vėlai. Ji mirė man ant rankų. (Užsidegęs kerštu) Jis galėjo ją išgelbėti, bet tyčia leido numirti! Jis toks pat žmogžudys kaip ir tie, kuriuos jis pasiuntė į kartuves, būdamas teisėju!

[7/7]

Lavinija (pašokdama, įtūžusi). Nedrįskite taip kalbėti apie mano tėvą! Jeigu jis būtų čia…

Brantas. Aš trokštu to labiau negu kas kitas! Aš pasakyčiau jam tai, ką dabar sakau jums – kad prie motinos karsto aš prisiekiau atkeršyti jam už jos mirtį.

Lavinija (ramiai, su neatremiama jėga). Ar tik nenorite pasigirti, kad jau atkeršijote?.. Pačiu niekšingiausiu, pačiu bailiausiu būdu… kaip tikras tarnaitės sūnus!

Brantas (vėl apstulbintas ir įtūžęs). Liaukitės šitaip kalbėjusi, jau įspėjau jus!

Lavinija. Vadinasi, jums ji tėra įrankis atkeršyti mano tėvui, taip?

Brantas (suglumęs kaltai lemena). Ką?.. Ji?.. Kas?.. Nežinau, apie ką jūs kalbate!

Lavinija. Netrukus sužinosite! Ir ji taip pat! Išpešiau iš jūsų viską, ką norėjau. Dabar einu pasikalbėti su ja. O jūs laukite čia, kol pakviesiu!

Brantas (įniršęs dėl tokio jos tono). Ne! Trauk mane velniai, jeigu leisiuosi vaikomas kaip koks tarnas!

Lavinija (lediniu balsu). Jeigu ji bent kiek jums rūpi, darysite taip, kaip liepsiu, ir neversite manęs parašyti tėvui. (Atsuka jam nugarą ir nueina laiptų link tiesi, iškėlusi galvą, atlošusi pečius)

Brantas (beviltiškai griebdamasis dabar jau komiško meilaus tono). Aš nesuprantu, ką jūs turite omenyje, Lavinija. Dievas mato, jūs vienintelė, kurią aš…

Jau užlipusi laipteliais, Lavinija atsigręžia ir perveria Brantą tokiu neapykantos kupinu žvilgsniu, jog jis nutyla. Ji sukrutina lūpas, tarsi ketindama prabilti, tačiau įstengia susilaikyti, ryžtingai nusisuka ir, įėjusi į vidų, uždaro duris

Uždanga

Lavinija ir Piteris. Kadras iš 1947 m. filmo „Elektrai skirta gedėti“, rež. Dadlis Nikolsas

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Aptarkite Lavinijos ir Piterio sceną.
    1. Kokia šioje scenoje atrodo Lavinija? Kaip ją apibūdintumėte?
    2. Kodėl Lavinija neatsako į Piterio meilės prisipažinimus? Kas jai trukdo už jo tekėti?
    3. Ar Piteriui skauda širdį dėl to, kad Lavinija jo nemyli? Atsakymą argumentuokite.
    4. Kuo iš esmės skiriasi Piteris ir jo apibūdintas paslaptingas kapitonas?
    5. Ar galima numanyti, kad Lavinija įsimylėjusi romantiškąjį kapitoną? Argumentuokite.
  1. Aptarkite motinos ir dukters dialogą.
    1. Kokius Lavinijos ir motinos santykius atskleidžia šis epizodas?
    2. Kodėl motinai nemalonu kalbėti apie keliones į Niujorką?
    3. Kaip Kristina kalba apie savo namus? Ar galima teigti, kad jos niekinamos frazės apibūdina ne tiek namą, kiek jame gyvenusius ir gyvenančius žmones? Paaiškinkite išsamiau.
    4. Ką, jūsų nuomone, galėtų reikšti motinos žodžiai, kad Menonų namas atitinka Lavinijos temperamentą?
    5. Patyrinėkite remarkas. Kaip keičiasi motinos ir dukters bendravimas? Dėl kokių priežasčių šioje scenoje stiprėja įtampa?
  1. Aptarkite Lavinijos ir sodininko Seto pokalbį.
    1. Kodėl ir Lavinijai, ir Piteriui, net sodininkui įdomu, kas per vienas yra romantiškas nepažįstamasis? Kodėl jis žadina visų smalsumą?
    2. Remdamiesi Seto žodžiais, nuosekliai papasakokite, ką Lavinija iš jo sužino apie kapitono gyvenimą.
    3. Kuo Setas grindžia savo įtarimus, esą kapitonas turi Menonų kraujo?
    4. Kodėl Lavinija priešinasi net minčiai, kad kapitonas Adamas Brantas gali būti iš Menonų giminės? Kodėl „tai būtų pernelyg baisu“?
  1. Aptarkite Adamo Branto ir Lavinijos susitikimą.
    1. Kaip Adamą Brantą charakterizuoja remarkoje minimos išorės detalės, jo aprangos gretinimas su Bairono stiliumi?
    2. Patyrinėkite remarkas, nusakančias Branto reakciją į pašnekovę ir jo nuotaikas. Kodėl jį trikdo merginos replikos ir elgesys? Ar pats kapitonas atviras ir nuoširdus su Lavinija?
    3. Kaip manote, ar Lavinija bendraudama su Brantu vaidina? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
    4. Kaip apie aplankytas salas Pietų jūrose kalba Brantas ir kaip Lavinija? Kuo skiriasi jų vertinimai? Kodėl?
    5. Kodėl Lavinija įžeidžia meilikaujantį kapitoną? Ko ji siekia?
    6. Apibūdinkite Lavinijos ir Branto požiūrį į Menonų giminę.
    7. Kokį Lavinijos tėvo paveikslą atskleidžia Branto prisiminimai? Kaip jie pagrindžia kapitono įsitikinimą, kad joks Menonas neturi teisės niekinti jo paties ir jo motinos?
    8. Už ką ir kam nori atkeršyti Brantas?
    9. Remdamiesi pirmo veiksmo pabaiga, aptarkite, kodėl Lavinija stengiasi primesti savo valią, savaip režisuoti tolesnius įvykius.

Apibendriname

  1. Pasvarstykite, ar visi šių ištraukų veikėjai priešiški vienas kitam. Ar kada nors jie kalbasi atvirai, be kaukių, be atšiauraus priešiškumo?
  2. Kurių veikėjų santykiai ypač atšiaurūs, persmelkti neapykantos, įtarumo? Kodėl?
  3. Kaip su motina ir Adamu Brantu elgiasi Lavinija? Kokius jos elgesio motyvus galime numanyti?

ANTRAS VEIKSMAS

[1/10]

1

Namo vidus – Ezros Menono kabinetas. Laikas beveik tas pats kaip pirmame veiksme. Kabinetas – didelis kambarys, kuriame tvyro šalta, griežta atmosfera. Baldai – seni, kolonijiniai. Sienos – paprasčiausios tinkuotos plokštumos, niūriai pilko atspalvio su plokščiu baltu bagetu. Gilumoje, dešinėje – durys į holą. Ant dešinės sienos, tarp mažesnių Aleksandro Hamiltono ir Džono Maršalo portretų, kabo tapytas Džordžo Vašingtono portretas paauksuotuose rėmuose. Gilumoje, per vidurį – atviras židinys. Židinio kairėje stovi spinta, prikrauta teisės knygų. Virš židinio, mediniuose rėmuose, didžiulis paties Ezros Menono portretas, nutapytas prieš dešimtį metų. Į akis iškart krinta nepaprastas jo ir Adamo Branto panašumas. Jis – aukštas, ką tik į penktą dešimtį įžengęs, liesas, bet tvirto sudėjimo vyriškis, tiesiai sėdintis krėsle, pasidėjęs rankas ant atramų, vilkintis juodą teisėjo mantiją. Rūstus ir išdidus jo veidas savotiškai gražus. Jis abejingas, be jokio jausmo, ir taip pat keistai panašus į kaukę kaip jau matyti jo žmonos, dukters ir Branto veidai. Kairėje sienoje – du langai. Tarp jų – rašomasis stalas. Didelis stalas su dviem krėslais iš abiejų pusių, dešinės ir kairės, stovi priekyje, kairėje. Kiek dešiniau scenos vidurio stovi dar vienas krėslas. Ant grindų patiesti nerti kilimėliai. Lauke pradeda leistis saulė, ir jos švytėjimas nutvieskia kambarį auksine migla. Vykstant veiksmui, besileidžianti saulė ryškėja, paskui tampa skaudžiai raudona, ir galiausiai kambaryje pasidaro niūriai tamsu

Laviniją pamatome stovinčią prie stalo. Ji stengiasi tvardytis, bet veidas iškreiptas sielvarto. Iš lėto ji pasisuka į tėvo portretą ir valandėlę žiūri įsmeigusi akis. Tada prieina artyn ir meiliu, globėjišku judesiu uždeda savo ranką ant jo rankos

Lavinija. Vargšas tėvelis! (Išgirdusi hole žingsnius, skubomis atsitraukia)

2

Atsidaro holo durys, ir įeina Kristina. Širdies gilumoje ji sunerimusi, tačiau nutaiso paniekinantį ir pasipiktinusį balsą

<…>

Kristina. Na, jeigu jau pasiruošei, galbūt malonėsi paaiškinti?

Lavinija. Manau, Eni jums sakė, kad svečiavausi pas Heizelę ir Piterį, kol buvote išvykusi.

Kristina. Taip. Ir man tai pasirodė keista. Juk paprastai tu niekur nepasilieki nakvoti. Kodėl dabar staiga sumanei?

Lavinija. Nesumaniau.

Kristina. Tu pas juos nenakvojai?

Lavinija. Ne.

Kristina. Kur tuomet buvai?

Lavinija (kaltinamai). Niujorke!

Kristina krūpteli. Lavinija skubėdama kalba toliau, kiek padrikai

Man kilo… neseniai… įtarimas… nuo pereitų metų kiekvienąkart, važiuodama į Niujorką, teisinatės tuo, kad serga senelis.

Kristina pasipiktinusi ketina protestuoti

[2/10]

O! Aš žinau, kad jis sirgo… ir kad jūs apsistodavote jo namuose… bet pastaruoju metu man kilo įtarimas, kad tai nėra tikroji priežastis… ir dabar aš galiu įrodyti, jog neklydau! Nes aš laukiau prie senelio namų, kol jūs išeisite, ir nusekiau paskui jus. Aš mačiau, kaip jūs susitikote su Brantu!

Kristina (sumišusi, bet stengdamasi neišsiduoti; ramiai). Na ir kas, kad matei? Aš juk pati tau sakiau, kad buvau atsitiktinai jį sutikusi…

Lavinija. Jūs buvote nuėjusi į jo kambarį!

Kristina (sukrėsta). Jis norėjo supažindinti mane su kai kuo… su viena dama, savo drauge. Mes užėjome pas ją į namus.

Lavinija. Aš išsiklausinėjau moteriškę, kuri sėdi apačioje. Jis nuomoja kambarį svetimu vardu, tačiau ji atpažino jį, kai nupasakojau išvaizdą. Ir jus taip pat. Ji sakė, kad jūs ten dažnai lankotės pastaruoju metu.

Kristina (beviltiškai). Aš buvau ten pirmą kartą gyvenime. Jis primygtinai prašė, kad užeičiau. Sakė, nori pasikalbėti su manimi apie tave. Norėjo, kad padėčiau jam prisistatyti tavo tėvui…

Lavinija (įtūžusi). Kaip jūs galite taip meluoti? Kodėl taip niekšingai mėginate prisidengti manimi, norėdama nuslėpti savo neištikimybę?

Kristina (pašokdama, bet ne per labiausiai pasipiktinusi). Vini!

Lavinija. Taip, savo neištikimybę!

Kristina. Ne!

Lavinija. Liaukitės melavusi, sakau jums! Aš buvau užlipusi į viršų! Girdėjau, kaip sakėte jam: „Aš myliu tave, Adamai!“, ir kaip bučiavote jį! (Su šaltu, karčiu įtūžiu) Kaip žema!.. Jūs neturite gėdos, jūs nusidėjėlė! Sakau tai, nors ir esate mano motina!

Kristina spokso į ją, priblokšta tokio antpuolio ir akimirką išmušta iš vėžių. Stengiasi kalbėti abejingai, bet balsas pastebimai virpa

Kristina. Aš… Aš žinojau, kad tu manęs neapkenti, Vini… bet nemaniau, kad taip smarkiai! (Vėl atgaudama savo įžūlų ramumą) Na, gerai! Aš myliu Adamą Brantą. Ką tu ketini daryti?

Lavinija. Kaip jūs galite tai ištarti… be jokios gėdos! Jūs net nepagalvojate apie tėvą… kuris toks geras… kuris tiki jumis! Ak, kaip jūs galėjote taip nusidėti tėvui? Kaip jūs galėjote?

Kristina (šaižiai, garsiai). Suprastum, jeigu būtum žmona to, kurio nekenti!

Lavinija (pasibaisėjusi, žvilgtelėdama į portretą). Ne! Nekalbėkite taip… prie jo! Aš neklausysiu!

Kristina (sugriebdama ją už rankos). Klausysi! Aš kalbu dabar su tavim kaip moteris su moterimi, o ne kaip motina su dukra! Giminystės ryšiai dabar neturi jokios reikšmės! Tu išvadinai mane nusidėjėle ir begėde! Ką gi, žinok, tokia aš ir jaučiausi daugiau kaip dvidešimt metų, atsiduodama kūnu žmogui, kurio aš…

[3/10]

Lavinija (mėgindama ištrūkti, stengdamasi užsikimšti ausis). Liaukitės kalbėjusi tokius dalykus! Paleiskite mane! (Ji ištrūksta ir su pasišlykštėjimu atšoka nuo motinos. Pauzė. Ji kalba užsikirsdama) Jūs… vadinasi, jūs visada nekentėte tėvo?

Kristina (karčiai). Ne. Kadaise mylėjau jį… kol nebuvau ištekėjusi… kad ir kaip dabar tai atrodo neįtikėtina! Jis buvo gražus, su leitenanto uniforma! Tylus, paslaptingas, romantiškas! Tačiau tą romantiką vedybos netrukus pavertė… pasibjaurėjimu!

Lavinija (vėl atšoka, šiurkščiai, užsikirsdama). Vadinasi, aš gimiau iš jūsų pasibjaurėjimo! Aš seniai tai nujaučiau, mama… nuo pat mažų dienų… kai atbėgdavau pas jus… kupina meilės… bet jūs visuomet mane atstumdavote! Aš jaučiau… jūsų pasibjaurėjimą… visą laiką, kiek tik atsimenu! (Pratrūksta karčia neapykanta) Ak, aš nekenčiu jūsų! Jūs nusipelnėte tik neapykantos.

Kristina (sukrėsta, gindamasi). Aš stengiausi tave mylėti. Aš tvirtinau sau, kad nežmoniška nemylėti savo vaiko, gimusio iš mano pačios kūno. Bet niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad tu gimei iš jo kūno! Tu visada buvai man vestuvinė naktis… ir mano medaus mėnuo!

Lavinija. Liaukitės taip kalbėjusi! Kaip galite būti tokia!.. (Staiga su keistu, pavydžiu kartėliu) Oriną tai jūs mylėjote! Kodėl? Juk turėjote ir jo neapkęsti?

Kristina. Todėl, kad tuo metu aš prisiverčiau susitaikyti su likimu, kitaip nebūčiau išgyvenusi! Ir didžiumą to laiko, kai jį nešiojau, tavo tėvas kariavo Mèksikoje. Buvau užmiršusi jį. O kai Orinas gimė, jis atrodė mano vaikas, tiktai mano, ir už tai jį mylėjau! (Karčiai) Mylėjau, kol tu ir tavo tėvas neprivertėte jo eiti į karą, nors aš ir maldavau jį nepalikti manęs vienos. (Su neapykanta žvelgdama į Laviniją) Aš žinau, Vini, jog dėl to, kad jis paliktų mane, daugiausia pasistengei tu!

Lavinija (rūsčiai). Tai buvo jo, kaip Menono, pareiga! Paskui jis būtų graužęsis visą gyvenimą, jeigu būtų likęs namie. Aš myliu jį labiau negu jūs! Aš rūpinausi juo!

Kristina. Ką gi, tikiuosi, tu supranti, jog aš niekada nebūčiau įsimylėjusi Adamo, jeigu Orinas būtų buvęs su manimi. Kai jis išėjo kariauti, nieko nebeliko – tik neapykanta ir keršto troškimas, ir meilės ilgesys! Tuomet ir sutikau Adamą. Mačiau, kad jis myli mane…

Lavinija (su kandžia pajuoka). Jis jūsų nemyli! Jūs esate tik įrankis atkeršyti tėvui! Ar žinote, kas jis iš tikrųjų yra? Jis sūnus tos niekingos slaugės, kurią senelis išvarė iš mūsų namų!

Kristina (vos pastebimai krūptelėdama, ramiai). Vadinasi, sužinojai? Ir tikėjaisi, kad man tai bus stulbinantis netikėtumas? Aš žinojau tai visą laiką. Jis pasakė man, kai prisipažino, kad myli.

Lavinija. Ak! Ir, aišku, žinodama, kas jis toks, jūs tik jautėte dar didesnį pasitenkinimą – pridėdama dar ir tą gėdą!

Kristina (aštriai). Būk maloni, nenukrypk į šalį ir sakyk, ką ketini daryti? Tikriausiai pulsi pasakoti tėvui, neleidusi jam net įžengti pro duris!

[4/10]

Lavinija (staiga vėl tapusi rūsti ir abejinga, iš lėto). Ne. Nebent jūs priverstumėte. (Matydama motinos nustebimą, niūriai) Nenuostabu, kad jus tai stulbina! Puikiai žinote, jog nusipelnėte pačios didžiausios bausmės. Ir tėvas viešai jūsų išsižadėtų, kad ir kiek tas skandalas jam kainuotų!

Kristina. Nė kiek tuo neabejoju. Pažįstu jį dar geriau negu tu!

Lavinija. O, kaip norėčiau matyti jus nubaustą už nedorumą! Todėl nemanykite, kad tai bus jūsų labui. Man rūpi tik tėvas. Pastaruoju metu jis nekaip jaučiasi. Ir aš niekam neleisiu jo užgauti! Mano svarbiausia pareiga – apsaugoti jį nuo jūsų!

Kristina. Aš ir nesitikiu jokio kilniadvasiškumo.

Lavinija. Aš tylėsiu su sąlyga, jeigu jūs atsisakysite Branto ir niekada daugiau su juo nesusitiksite… pažadėsite būti klusni žmona ir išpirkti tą skriaudą, kurią jam padarėte!

Kristina (spokso į dukterį, tyli; paskui sausai nusijuokia). Kokia vis dėlto tu esi apgavikė, šitaip kalbėdama apie savo tėvą, apie savo pareigą! Ak, aš neneigiu, kad nori išgelbėti jo garbę – žinau, kaip tau rūpi apsaugoti šeimą nuo skandalų! Bet tai nėra tikroji priežastis, dėl kurios ketini manęs pasigailėti!

Lavinija (sutrikusi, kaltai). Tikroji!

Kristina. Tau pačiai reikėjo Adamo Branto!

Lavinija. Tai melas!

Kristina. O dabar, supratusi, kad jo negausi, pasiryžai bent atimti jį iš manęs!

Lavinija. Ne!

Kristina. Bet jeigu viską pasakytum tėvui, aš turėčiau išeiti su Adamu. Jis vis tiek būtų mano. Tokios minties tu negali pakęsti, netgi mano gėdos kaina, juk taip?

Lavinija. Tai jūsų nuodėmingi prasimanymai!

Kristina. Aš pažįstu tave, Vini! Stebėjau tave nuo mažumės ir mačiau, kaip tu visą laiką stengeisi elgtis taip kaip dabar! Tu norėjai būti žmona savo tėvui ir motina Orinui! Tu visuomet siekei užimti mano vietą!

Lavinija (įsiutusi). Ne! Tai jūs atėmėte iš manęs visą meilę nuo pat gimimo dienos! (Jos balse pasigirsta grasinimas) Bet aš daugiau nenoriu klausytis jūsų melagysčių ir pasiteisinimų! Prašau tuoj pat atsakyti, ar ketinate elgtis taip, kaip jums buvo pasiūlyta, ar ne?

Kristina. Įsivaizduok, kad nesutinku! Įsivaizduok, kad atvirai išeinu su Adamu! Kas nutiktų tau, tavo tėvui, koks liktų šeimos vardas po tokio skandalo? Kas, kad pati užsitraukčiau gėdą? Užtat būčiau su žmogumi, kurį myliu!

Lavinija (niūriai). Neilgai! Tėvas panaudotų savo įtaką, ir Brantas būtų įtrauktas į juoduosius sąrašus, netektų kapitono vietos ir niekada negautų kitos! O jūs žinote, koks svarbus jam yra „Skrajojantis prekijas“. Ir tėvas niekada neduos jums ištuokos. Jūs negalėsite ištekėti. Būsite akmuo Brantui po kaklu. Neužmirškite, kad jūs penkeriais metais už jį vyresnė. Jis dar bus pačiame žydėjime, o jūs jau pasenusi, praradusi visą grožį! Jis ims nekęsti jūsų!

[5/10]

Kristina (neapsakomai įžeista, grėsmingai užsimoja, lyg norėdama kirsti dukrai per veidą). Ragana tu! Maža bjauri!..

Bet Lavinija šaltai žiūri jai į akis, ir susitvardžiusi Kristina nuleidžia ranką

<…> Bloga lemianti išraiška atsiranda jos veide. Tada ji atsisuka į Laviniją

(Šaltai) Bet tu lauki atsakymo, ar ne? Ką gi, aš sutinku daryti taip, kaip tu pasakei. Prižadu tau, kad niekada nesusitiksiu su Adamu – po to, kai šį vakarą jis apsilankys pas mus. Patenkinta?

Lavinija (su šaltu įtarumu žiūri į ją). Labai jau jūs lengvai su juo atsisveikinate!

Kristina (skubriai). Nejaugi tu manai, kad suteiksiu tau malonumą ir parodysiu savo sielvartą? O ne, Vini! Šito džiaugsmo tu niekada nepatirsi!

Lavinija (dar vis įtariai, truputį paniekinamai). Jeigu aš ką nors mylėčiau!..

Kristina (kandžiai). Jeigu? Manyčiau, tu jį myli – kaip tik sugebi mylėti! (Staiga užplūsta pavydo) Kvailute! Argi nesupranti, jog aš liepiau jam tave merginti, kad nekiltų įtarimų?

Lavinija (virpteli, tada karštai). Jam nepavyko manęs apgauti! Aš supratau, koks jis melagis! Tiesiog traukiau jį už liežuvio, kad viską sužinočiau! Aš visąlaik jo nekenčiau!

Kristina pašaipiai šypteli ir nusisuka, tarytum ketindama išeiti iš kambario. Lavinijos balse vėl pasigirsta grasinimas

Palaukite! Aš jumis nepasitikiu! Žinau, jau galvojate, kaip mane apgauti ir sulaužyti ką tik duotą žodį! Verčiau nė nemėginkite! Stebėsiu jus kiekvieną akimirką! Ir ne vien aš! Grįžusi iš Niujorko, tuoj pat parašiau laiškus tėvui ir Orinui!

Kristina (apstulbusi). Parašei apie Adamą?

Lavinija. Tik tiek, kad sukelčiau jiems įtarimą ir kad jie irgi imtų jus stebėti. Parašiau, kad pas mus lankosi kapitonas Brantas ir kad žmonės jau pradėjo liežuvauti.

Kristina. A! Suprantu, ką tai reiškia – šitaip tu visuomet turėsi mane savo rankose ir visą likusį gyvenimą aš priklausysiu nuo tavo malonės! (Ji negali sulaikyti įniršio; grasinamai) Saugokis, Vini! Tu būsi kalta, jeigu!.. (Ūmai susivaldo)

Lavinija (įtariai). Jeigu ką?

Kristina (greitai). Nieko. Norėjau pasakyti, jeigu pabėgsiu su Adamu. Bet juk tu, aišku, supranti, kad šitaip nepadarysiu. Žinai, kad dabar aš nieko negaliu padaryti – tik paklusti tavo įsakymams!

Lavinija (toliau įtariai į ją žiūri; niūriai). Privalėtumėt suprasti, kad tai jūsų pareiga tėvui ir įsakymai čia niekuo dėti – jeigu turėtumėt bent truputėlį kilnumo ir padorumo! (Tuomet šiurkščiai) Brantas laukia kieme. Galite jam pasakyti, ką jūs privalote daryti, ir perduokite, kad jeigu jis išdrįs kada nors čia pasirodyti!.. (Sutramdžiusi pyktį) Žiūrėkit, kad tuojau pat jo ir atsikratytumėt! Aš einu į miestelį sužinoti paskutinių naujienų. Užtruksiu ne ilgiau kaip pusvalandį, nenorėčiau grįžusi jį rasti, ar girdite? Jeigu jis dar nebus išėjęs, vėl rašysiu tėvui. Nelauksiu, net kol jis grįš namo! (Ji atsuka motinai nugarą ir ryžtingai išeina pro duris, atlošusi pečius, įsitempusi, nė nežvilgtelėjusi atgal)

[6/10]

3

Kristina nulydi ją žvilgsniu, laukia, kol trinktelės uždaromos šoninės namo durys. Tada pasisuka ir stovi įtemptai svarstydama. Jos veidas tarytum tampa kauke, kuri išduoda piktus, nedorus ketinimus. Galų gale, tarsi tvirtai apsisprendusi, ji prieina prie stalo, atplėšia popieriaus skiautelę ir užrašo ant jos du žodžius. Įsikiša skiautelę į suknelės rankovę ir prieina prie atviro lango

Kristina (sušunka). Adamai! (Eina link durų jo laukti. Jos žvilgsnis užkliūva už vyro akių portrete virš židinio. Ji žiūri į jas su neapykanta ir kerštingai sušnabžda) Gali dėkoti Vini, Ezra!

Kristina prieina prie durų tą pačią akimirką, kai iš holo pasirodo Brantas. Ji stveria jį už rankos ir įtraukia į kambarį, uždarydama duris. Iškart krinta į akis jo ir Ezros Menono portrete panašumas

<…>

Brantas (pirmą kartą pamato portretą. Akimirksniu jo kūnas įsitempia, pasiruošęs šuoliui. Jis tarsi ketina pulti figūrą paveiksle. Iš lėto). Turbūt tai generolas Menonas?

Kristina. Tuomet dar teisėjas. Neužmiršk, kad jis buvo teisėjas. Jis tikrai neužmirš.

Brantas (neatitraukdamas akių nuo portreto, eina ir sėda į Menono krėslą stalo kairėje. Nesąmoningai jis atsisėda taip pat kaip Menonas – tiesiai, rankas pasidėjęs ant atramų; iš lėto). Ar Orinas bent kiek panašus į tėvą?

Kristina (žiūri į jį, susijaudinusi). Ne! Žinoma, ne! Kas pakišo tau tokią kvailą mintį?

Brantas. Būtų velniškai įdomu, jeigu tu būtum įsimylėjusi mane todėl, kad esu panašus tau į Ezrą Menoną!

Kristina (prieidama prie jo ir uždėdama ant peties ranką). Ne, ne, sakau tau! Tu man buvai panašus į Oriną! Į Oriną!

Brantas. Prisimenu tą vakarą, kai mudu buvom supažindinti ir aš išgirdau ponios Ezra Menon pavardę! Dieve, kaip tada tavęs už tai neapkenčiau! Kaip dievą myliu, galvojau, paveršiu ją iš jo ir tai bus dalis mano keršto! O ta neapykanta pavirto meile! Velniškai įdomu, tiesa?

Kristina (stipriai prispausdama jį prie savęs). Nejaugi tu dabar leisi jam atimti mane iš tavęs, Adamai?

Brantas (karštai). Dar klausi!

Kristina. Ar prisieki, kad neleisi – kad ir ką turėtum padaryti?

Brantas. Prisiekiu visais dievais!

Kristina (bučiuoja jį). Atmink šią priesaiką! (Ji žvilgteli į portretą, tada virptelėjusi atsigręžia į Brantą, nervingai) Kodėl tu čia atsisėdai? Tai jo krėslas. Aš taip dažnai matydavau jį čia sėdint… (Prisiverčia nusijuokti) Na ir paikai pašnekėjai apie panašumą… Nesėdėk ten. Eikš čia. Atsinešk tą krėslą. (Ji eina prie krėslo dešiniau scenos vidurio)

Brantas (perneša krėslą į dešinę stalo pusę). Mums reikia nuspręsti, ką daryti. Slapstymasis ir melavimai baigėsi – ir dievas mato, aš tuo džiaugiuosi! Tokie bailių žaidimai man ne prie širdies! (Jis pastato krėslą šalia jos krėslo)

[7/10]

Kristina žiūri į portretą

Kodėl nesėdi, Kristina?

Kristina (iš lėto). Aš galvojau… gal verčiau eikime į svetainę. (Tuomet ryžtingai) Ne! Ir taip ilgai aš tavęs bijojau, Ezra! (Atsisėda)

Brantas. Ją pamatęs, iškart pajutau, kad kažkas negerai. Kaip įmanydamas bandžiau pakreipti jos mintis, prisakiau komplimentų – kaip tu mokei. (Suraukdamas antakius) Bet tai buvo klaida, Kristina. Šitaip aš pernelyg patraukiau jos dėmesį – ir jai atsivėrė akys!

Kristina. Ak, aš žinau, kad dariau vieną klaidą po kitos. Meilė tarytum skatino mane elgtis taip, kaip nederėjo. Jokiu būdu nereikėjo tavęs kviesti į šiuos namus. Reikėjo tenkintis susitikimais Niujorke. Bet aš mylėjau tave per daug karštai. Norėjau tavęs kiekvieną akimirką, kurią tik galėjome nuvogti! Ir aš tiesiog nebegalvojau, kad jis kada nors sugrįš namo. Aš taip įnirtingai meldžiausi, kad jis žūtų kare, ir galiausiai įtikėjau, jog taip tikrai atsitiks! (Su nesuvaldomu įniršiu) O, jeigu jis būtų žuvęs!

Brantas. Tokių šansų daugiau nebus.

Kristina (lėtai, nežiūrėdama į jį). Taip… tokių nebus.

Brantas (įdėmiai žiūri į ją). Ką tu turi omeny?

Kristina tyli

(Pasijutęs nesmagiai, jis keičia temą) Tėra viena išeitis! Kai jis grįš namo, aš pasitiksiu jį ir atimsiu iš Vini malonumą viską papasakoti. Viską papasakosiu jam pats. (Kerštingai) Dieve! Atiduočiau savo sielą, kad galėčiau pamatyti jo veidą, kai jis sužinos, kad tu myli Mari Brantom sūnų! Tada atvirai išsivesiu tave ir nusikvatosiu jam į akis! O jeigu jis mėgins mane sulaikyti!.. (Jis nutyla ir su nežabota neapykanta dėbteli į portretą)

Kristina. Ką gi tuomet padarytum?

Brantas. Jeigu jau pakelčiau ranką, užmuščiau!

Kristina. O kas toliau? Tu būtum pakartas už žmogžudystę! O man neliktų nieko kito, tik nusižudyti!

Brantas. O kad galėčiau užklupti jį vieną, kur nebūtų kam įsikišti ir gyvas liktų tik tas, kuris stipresnis, – Vakaruose dažnai matydavau taip darant!

Kristina. Čia ne Vakarai.

Brantas. Kad galėčiau įžeisti jį gatvėje, visų akivaizdoje, ir priversti su manim kautis! Leisčiau jam šauti pirmam, o paskui nušaučiau gindamasis.

Kristina (paniekinamai). Nejaugi tu manai, kad galėtum priversti jį kautis su tavimi dvikovoje? Negi nežinai, kad dvikovos uždraustos? O ne! Kaip buvęs teisėjas, jis paprasčiausiai jaustų pareigą tave suimti! (Matydama, kad jis virte verda, apgalvotai priduria) Menkas būtų kerštas už motinos mirtį, jeigu leistum jam paversti save pajuokos objektu!

Brantas. Bet kai tave išsivesčiau, juokiamasi būtų jau iš jo! O tu galėtum gyventi „Skrajojančiame prekijuje“.

[8/10]

Kristina (apgalvotai priekaištingai). Nemanau, Adamai, kad tu siūlytum tai, jeigu bent akimirką nustotum galvojęs apie kerštą ir pagalvotum apie mane! Argi nesuvoki, kad iš pykčio jis niekada neduotų man ištuokos? Kuo aš tapčiau žmonių akyse? Mano gyvenimas būtų pražudytas, ir dar pražudyčiau tavąjį! Tu imtum manęs neapkęsti!

Brantas (karštai). Nekalbėk šitaip! Tai netiesa, tu puikiai žinai!

Kristina (su skausmingu ilgesiu). O kad galėčiau tuo patikėti, Adamai! Tačiau aš labai greit susensiu! Aš bijau laiko! (Paskui staiga pakeičia toną) O tavo laive aš negalėčiau gyventi – tu netrukus liktum be laivo! Jis pasistengtų, kad netektum kapitono vietos ir atsidurtum juoduosiuose sąrašuose, – tada apie kitą laivą nė nesvajok!

Brantas (piktai). Taip! Jis gali tai padaryti, jeigu norės. Šiais laikais kapitonų dvigubai daugiau negu laivų.

Kristina (apgalvotai, nežiūrėdama į jį). Jeigu jis būtų žuvęs, mes galėtume dabar susituokti, ir aš atiduočiau tau Menonų turto dalį, kuri man priklauso. Tai būtų teisinga. Juk tu turi į ją teisę. Jo tėvas pavogė ją iš tavo tėvo.

Brantas. Gryna teisybė, velniai jį rautų!

Kristina. Tuomet tau nereikėtų jaudintis dėl vietos ar savininko malonės. Galėtum nusipirkti sau laivą ir būti nepriklausomas!

Brantas (ilgesingai). Visą gyvenimą aš apie tai svajojau – kada nors turėti nuosavą kliperį! O Klarkas ir Dausonas mielai parduotų „Skrajojantį prekiją“. (Iš entuziazmo viską užmiršęs) Tu matei jį, Kristina. Jis toks gražus laivas, kaip kad tu – graži moteris. Et, judu abu tarsi brolis su seseria. Jeigu jis būtų mano, mes išplauktume su juo medaus mėnesiui! Į Kiniją… o grįždami sustotume Ramiojo vandenyno pietų salose, apie kurias tau pasakojau. Dievaži, ten pati tinkamiausia vieta meilei ir medaus mėnesiui!

Kristina (lėtai). Taip… bet Ezra gyvas!

Brantas (sugrąžintas į žemę, liūdnai). Žinoma, tai tik svajonė.

Kristina (pasisukdama įdėmiau pažiūrėti į jį, iš lėto). Tu gali turėti savų svajonių… aš savų. Yra viena išeitis. (Vėl nusisukdama) Atsimeni, aš tau pasakojau, kad laiške jis skundėsi širdies skausmais?

Brantas. Bet negi tu tikiesi…

Kristina. Ne. Jis rašė, kad nieko rimto. Bet aš paskleidžiau gandą, kad jį kamuoja širdis. Nuėjau pas senąjį šeimos daktarą ir papasakojau apie Ezros laišką. Apsimečiau baisiai susirūpinusi, galiausiai susirūpino ir jis, o daktaras – didžiausias liežuvautojas visame miestelyje. Esu tikra, šiuo metu jau visi žino, kad Ezrai blogai su širdimi.

Brantas. Kur tu lenki, Kristina?

[9/10]

Kristina. Aš mąsčiau apie tai nuo pat tos akimirkos, kai suvokiau, jog jis gali greitai sugrįžti. O dabar, kai Vini… bet jeigu net nekreiptume į ją dėmesio, vis tiek tai būtų vienintelė išeitis! Aš negalėčiau ilgai jo apgaudinėti. Jis keistas, užsidaręs žmogus. Jo tylėjimas visuomet smelkiasi į mano mintis. Net jeigu jis niekada nekalbėtų, aš juste jusčiau, kas dedasi jo galvoje, ir vieną naktį, gulėdama šalia jo, išeičiau iš proto, nutraukčiau tą tylą ir išrėkčiau visą teisybę! (Iki šiol ji žiūrėjo priešais save, dabar staiga atsisuka į Brantą; iš lėto) Jeigu jis dabar staiga numirtų, niekas neabejotų, kad jam sustojo širdis. Aš skaičiau vieną medicinos knygą iš tėvo bibliotekos. Pamačiau prieš kelias savaites – tarsi pats likimas pakuždėjo man ją atsiversti! (Iš suknelės rankovės ji išsitraukia popieriaus skiautę, ant kurios anksčiau kažką rašė) Aš čia šį bei tą užrašiau. Norėčiau, kad tu man gautum.

Brantas mechaniškai paima skiautę ir spokso į ją apdujęs iš siaubo. Kristina skuba, kad Brantas nespėtų susimąstyti

Visas darbas „Skrajojančiame prekijuje“ baigtas, tiesa? Rytoj išplauki į Bostoną laukti krovinio?

Brantas (bukai). Aha.

Kristina. Nupirksi man kokioje nors vaistinėje prie uosto iškart, kai tik atplauksi. Gali sugalvoti kokią istoriją, sakykim, kad tavo laive – sergantis šuo. Kai tik nupirksi, išsiųsk man. Aš būsiu budri, Vini net nesužinos apie siuntinį. Tada lauk „Skrajojančiame prekijuje“, kol duosiu žinią arba pati atvyksiu pas tave… jau po visko!

Brantas (bukai). Bet kaip tu tai padarysi… kad niekas neįtartų?

Kristina. Jis geria vaistus. Aš jam juos paduosiu. O, aš kruopščiai viską suplanavau.

Brantas. Bet… jeigu jis staiga mirs, argi Vini…

Kristina. Neturės įtarimui jokio pagrindo. Ji ir taip susirūpinusi dėl jo širdies. Be to, nors ir nekenčia manęs, jai niekada nešaus į galvą…

Brantas. Orinas irgi bus grįžęs.

Kristina. Orinas tikės viskuo, kuo tik aš panorėsiu. Tarnai? Jie net sapnuoti nesapnuos, kad tokie dalykai gali dėtis Menonų namuose! Ir juo greičiau aš tai padarysiu, juo mažiau kils įtarimų! Visi manys, kad silpna jo širdis nepakėlė susijaudinimo grįžus namo. Daktaras Bleikas irgi taip galvos. Aš pasistengsiu, kad jis taip galvotų.

Brantas (šiurkščiai). Nuodai! Bailių ginklas!

Kristina (dabar su pikta panieka, suprasdama, kad jį reikia įkaitinti). Ar manai, kad tu būsi drąsesnis, jei dabar atiduosi jam mane, o paskui leisi atimti iš tavęs laivą?

Brantas. Ne!

Kristina. Ar nesakei, kad nori jį nužudyti?

Brantas. Taip! Bet aš duočiau jam šansą!

Kristina. Ar jis davė šansą tavo motinai?

Brantas (įaudrintas). Ne, velniai jį griebtų!

Kristina. Tai kodėl tave staiga apniko skrupulai? (Su pašaipa) Matyt, tavyje bus nubudęs Menonas! Matyt, kai tavo meilei teko pirmas rimtas išmėginimas, nori įrodyti, kad esi silpnadvasis bailys kaip ir tavo tėvas?

Brantas. Kristina! Jeigu girdėčiau tai iš vyro lūpų!..

[10/10]

Kristina (karštai). Ar pagalvojai apie dar vieną dalyką – kad jis grįžta į mano lovą? Jeigu myli mane, kaip sakaisi, manyčiau, tai turėtų išvaduoti nuo bet kokių skrupulų! Jeigu kita moteris kėsintųsi atimti tave iš manęs, aš nesvarstyčiau, kaip dera, o kaip nedera ją nužudyti! (Dar kandžiau) Bet galbūt tu melavai, kad mane myli, galbūt tik pasalūniškai keršijai jam, būdamas slaptas meilužis! Galbūt…

Brantas (įžeistas sugriebia ją už pečių, karštai). Gana! Padarysiu viską, ko nori! Tu tai žinai! (Paskui niauriai, negailestingai, įsikišdamas popierių į kišenę) Tavo teisybė. Esu baisus kvailys, kad jaudinuosi dėl to, kaip Ezra Menonas turi numirti!

Kristina (džiugus pasitenkinimas atsiranda jos veide, matant, kad Brantas galutinai palenktas. Apglėbia jį rankomis ir aistringai bučiuoja). Ak! Dabar tu vėl toks, kokį aš tave myliu – o ne veidmainys Menonas! Prižadėk man: daugiau jokių bailingų romantiškų skrupulų! Prižadėk!

Brantas. Prižadu.

Patrankos griausmas atsklinda iš forto, saugančio uostą. Brantas ir Kristina išgąstingai pašoka ir stovi žiūrėdami vienas į kitą. Nuaidi antras šūvis, sudreba langų stiklai. Kristina atsipeikėja

Kristina. Girdi? Tai saliutas jo sugrįžimui! (Bučiuoja Brantą; su nuožmiu atkaklumu) Prisimink savo motinos mirtį! Prisimink svajones apie nuosavą laivą! Labiausiai – kad turėsi mane!.. vienas pats… kaip žmoną! (Tada skubiai) O dabar eik! Ji netrukus sugrįš – o tau nelabai sekasi nuslėpti savo mintis. (Stumdama jį durų link) Paskubėk! Nenoriu, kad su ja susitiktum!

<…>

Brantas išeina į holą, po minutėlės girdėti, kaip uždaromos paradinės durys. Kristina nuskuba nuo durų prie lango ir pro užuolaidą stebi jį, nueinantį keliuku. Ji apimta įtempto, džiugaus jaudulio. Paskui, tarytum ši mintis būtų staiga atėjusi jai į galvą, ji kreipiasi į tolstančią figūrą, keisto, nelemto pakilumo pagauta

Dabar tu niekada neišdrįsi manęs palikti, Adamai… neiškeisi į savo laivus, savo jūras ar nuogas salų merginas… kai aš pasensiu ir būsiu bjauri! (Ji nusigręžia nuo lango. Jos akys užkliūva už vyro akių portrete, ir kiek laiko tarsi apžavėta ji žiūri į jį. Paskui atplėšia žvilgsnį, neįstengusi susivaldyti pastebimai virpteli, greitai išeina iš kambario ir uždaro duris)

Uždanga

Kristina ir Lavinija. Kadras iš 1947 m. filmo „Elektrai skirta gedėti“, rež. Dadlis Nikolsas

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Aptarkite veiksmo pradžios remarkas.
    1. Remdamiesi kabineto ir ypač portreto aprašymu apibūdinkite Ezrą Menoną.
    2. Raskite laiko tėkmės nuorodų. Kaip, bėgant laikui, keičiasi veiksmo aplinka? Kokių simbolinių reikšmių gali turėti šios nuorodos?
  1. Aptarkite Kristinos ir Lavinijos pokalbį.
    1. Pokalbio pradžia atskleidžia, kad duktė nepasitiki motina ir ją šnipinėja. Kaip vertinate tokį jos elgesį?
    2. Kaip manote, kodėl Kristina meluoja net tada, kai Lavinija prisipažįsta ją sekusi Niujorke?
    3. Kuo Lavinija kaltina motiną? Ar ji taip šiurkščiai kalba gindamasi? Atsakymą pagrįskite.
    4. Raskite pokalbio vietą, kurioje Kristinos elgesys staiga pasikeičia. Kodėl ji prisipažįsta mylinti Brantą, nors ką tik naiviai išsisukinėjo?
    5. Kokie Kristinos motyvai – kodėl ji susitikdavo su Brantu?
    6. Detaliai aptarkite, kaip keičiasi Lavinijos jausmai. Ar jos nepasitikėjimas motina, neapykanta jai mąžta, ar, priešingai, stiprėja?
    7. Kokį sandėrį sudaro motina ir dukra?
    8. Ar pritariate Kristinos replikai, kad duktė elgiasi kaip bjauri ragana? O gal pačiai Kristinai tiktų toks apibūdinimas? Argumentuokite.
    9. Kaip baigiasi motinos ir dukters kova: ar Kristina jaučiasi pralaimėjusi, o Lavinija džiaugiasi pergale? Kokio abiejų elgesio galima tikėtis tolesnėse scenose?
  1. Aptarkite Kristinos ir Adamo Branto pokalbį.
    1. Ezra Menonas dar negrįžęs namo, bet kartais atrodo, kad ir jis dalyvauja pokalbiuose. Kurie veikėjai ir kodėl jaučia jo buvimą?
    2. Kokiu būdu keblią situaciją, grįžus Ezrai Menonui, linkęs išspręsti Adamas Brantas? Kaip vertintumėte tokį jo pasiryžimą?
    3. Ar Kristinos planas atsikratyti vyro radosi spontaniškai? Atsakymą paaiškinkite ir pagrįskite.
    4. Kokiais Lavinijos išsakytais argumentais Kristina gudriai pasinaudoja kalbėdamasi su Brantu?
    5. Kristinos ir Branto dialogas – puikus psichologinio spaudimo pavyzdys. Nuosekliai ištirkite, kaip Kristina palengva, bet apgalvotai, sumaniai palenkia Adamą Brantą į savo pusę, padaro jį bendrininku. Aiškiais, konkrečiais teiginiais užrašykite jos žingsnius siekiant norimo rezultato. Formuluodami teiginius galite pasinaudoti šiomis nuorodomis: 1) Dėl ko priverčia Brantą prisiekti? 2) Kokias išeitis atmeta kaip netinkamas? 3) Dėl ko priekaištauja? 4) Kokius Branto norus, svajones stengiasi kurstyti? 5) Kaip įtikina savo sumanymo sėkme? 6) Kokiais savo gebėjimais pasikliauja? 7) Į kokius Branto jausmus apeliuoja? 8) Kuo kaltina Brantą siekdama pakurstyti jo ambicijas?
    6. Kaip paaiškintumėte paskutinį Branto pažadą, kurio išreikalauja Kristina, – „daugiau jokių bailingų romantiškų skrupulų“?

Apibendriname

  1. Ar Lavinijos pastangos įtvirtinti savo galią pasiekia tikslą? Kodėl?
  2. Kuris veikėjas – Lavinija, Kristina ar Brantas – labiausiai moka manipuliuoti kitais? Atsakymą pagrįskite.
  3. Kaip apibūdintumėte Adamą Brantą? Kuo jis panašus į kitus Menonus, o kuo nuo jų skiriasi?

TREČIAS VEIKSMAS

[1/6]

[Po savaitės. Setas pasakoja Lavinijai apie Mari Brantom – kupiną gyvybės ir kažkokios laukinės laisvės, linksmą, labai gražią. Niekas negalėjęs jai atsispirti: Lavinijos tėvas, tada berniūkštis, dėl jos iš proto kraustėsi, o paskui, sužinojęs, kad Mari – dėdės Deivido meilužė, labiausiai iš visų jos nekentė.

Grįžta Ezra Menonas. Jo veidas kur kas panašesnis į kaukę negu kitų Menonų, pozos manieringos, lyg karo didvyrio paminklo. Tėvas, motina ir Lavinija susėda ant laiptelių. Tėvas pasakoja apie Oriną – padaręs iš jo vyrą, sūnus atliko didvyrišką žygį, buvo sužeistas į galvą.

Lavinija nori nuteikti tėvą prieš motiną, todėl užsimena apie kapitoną Brantą. Kristina išsisuka – jis esąs Vini kavalierius.]

Kristina (prisiverstinai švelniu balsu). Sėskis, Ezra. Vaikščiodamas tik dar labiau pavargsi.

Jis nerangiai atsisėda dviem pakopom žemiau, jai iš kairės, atsisukęs į ją

(Ji klausia su nuginkluojančiu naivumu) Na, o dabar pasakyk man, kuo tu mane įtarinėji?

Menonas (netikėtai užkluptas). Iš ko tu sprendi, kad aš tave įtarinėju?

Kristina. Iš visko! Aš pajutau tavo nepasitikėjimą jau pačią pirmą akimirką. Tavo akys tyrė mane, tarytum tu vėl būtum buvęs teisėjas, o aš teisiamoji.

Menonas (lyg prasikaltęs). Aš?..

Kristina. Ir tik dėl vieno kvailo laiško, kurį Vini sugalvojo tau parašyti. Manyčiau, lyg ir vėloka mane, pagyvenusią moterį, turinčią suaugusių vaikų, kaltinti flirtuojant su kažkokiu kvailu kapitonu!

Menonas (įtikintas ir nusiraminęs, įsiteikdamas). Aš ir neketinu tavęs tuo kaltinti. Tiktai manau, kad neprotingai pasielgei, duodama dingstį piktoms apkalboms.

Kristina. Ar tikrai daugiau nieko neturi širdyje prieš mane?

Menonas. Ne! Tikrai! Ką gi galėčiau turėti? (Sutrikęs tapšnoja jai ranką) Apie tai daugiau nekalbėsim. (Tada kimiai priduria) Tik paaiškink man, kaip tas Brantas čionai atsidūrė?..

Kristina. Mielai! Aš sutikau jį pas tėvą. Tėvui kažkodėl jis patiko. Tad kai atsilankė čia, aš juk negalėjau būti nemandagi. Užsiminiau, kad jo lankymasis nėra itin pageidautinas, tačiau jo sukirpimo žmonės užuominų nesupranta. Bet jis ir buvo čia gal tik kokius keturis kartus. O dėl tų paskalų – tai gryniausia nesąmonė! Prasidėjo šnekos, kad jis vaikšto merginti Vini! Gali ko nori miestelyje paklausti.

Menonas. Prakeiktas įžūlumas! Tuomet privalėjai tiesiai ir aiškiai jam pasakyti, kad jis nepageidaujamas!

[2/6]

Kristina (apsimetusi atgailaujančia). Matai, turiu prisipažinti, jog labai neprieštaravau jo vizitams – dėl vienos priežasties. Jis visuomet atveždavo man žinių apie tėvą. Tėvas beveik ištisus metus sirgo, aš tau rašiau apie tai. (Paskui, trūktelėjusi lūpomis, tarytum suturėdama ironišką šypsenėlę) Neįsivaizduoji, kaip įsitempusi aš gyvenau – visąlaik jaudinausi dėl tėvo ir Orino… ir tavęs.

Menonas (didžiai sujaudintas pasisuka į ją ir paima jos ranką į savo delnus, sutrikęs). Kristina… aš labai gailiuosi… kad elgiausi neteisingai. (Impulsyviai pabučiuoja jai ranką, tuomet, sumišęs dėl parodytų jausmų, priduria šiurkščiai, juokaujamai) Bijojai, kad tie maištininkai manęs nenukeptų, taip?

Kristina (suvaldydama beprotišką norą pašaipiai nusijuokti). Argi reikia to klausti?

Pauzė. Menonas žiūri į Kristiną sužavėtas ir susijaudinęs

Menonas (galų gale išdrožia). Aš negalėjau sulaukti, kol grįšiu namo pas tave, Kristina! (Palinksta prie jos, balsas virpa nuo aistros, keisto svetimumo ir pagarbios baimės; negrabiai glostydamas jai plaukus) Tu graži! Tu man atrodai gražesnė negu bet kada… ir kartu svetima. Aš neatpažįstu tavęs. Atrodai jaunesnė. Šalia tavęs jaučiuosi lyg senis. Tik tavo plaukai tie patys… tavo nepaprasti, nuostabūs plaukai, kuriuos aš visuomet…

Kristina (krūptelėjusi iš pasibjaurėjimo, pasitraukia nuo jo rankos). Neliesk! (Paskui, kai šitokio atkirčio įskaudintas ir įsižeidęs jis nusigręžia, skubiai) Atleisk, Ezra. Aš nenorėjau… aš… aš kažko nervinga šį vakarą.

Menonas nueina į dešinę ir stovi žiūrėdamas į medžius. Kristina su neapykanta žvelgia jam į nugarą. Ji atsidūsta tarytum iš nuovargio, atsilošia ir užsimerkia

Kristina. Ezra, aš pavargusi.

Menonas (išdrožia). Be reikalo ėmiau šnekėti tas kvailystes apie Brantą. (Nenatūraliai nusišypso) Bet, teisybę sakant, aš truputėlį pavyduliavau. (Prisiverčia atsigręžti ir, matydamas ją užsimerkusią, staiga prieina artyn, nerangiai pasilenkia, tarsi ketindamas pabučiuoti, bet susilaiko, įžvelgęs kažką svetima jos sustingusiame veide)

Kristina (pajutusi jo aistrą, instinktyviai atsitraukia, neatsimerkdama). Kodėl tu į mane taip žiūri?

Menonas (lyg prasikaltęs nusisuka). Kaip? (Neramiai) Iš kur tu žinai? Juk tu užsimerkusi. (Tuomet, tarsi slegiamas sunkios naštos, kuria turi atsikratyti, kalba toliau) Aš dar niekaip negaliu priprasti prie namų. Jaučiuosi toks vienišas. Stovyklose įpratau kas naktį jausti aplinkui tūkstančius žmonių… galbūt tai buvo saugumo pojūtis! (Staiga vėl neramiai) Nebūk užsimerkusi! Nebūk tokia sustingusi!

Kristina atsimerkia

[3/6]

(Sušunka maldaudamas) Dieve, aš noriu pasikalbėti su tavim, Kristina! Aš turiu paaiškinti… kas man darosi… tau, savo žmonai… bent pamėginti! (Atsisėda šalia jos) Užsimerk vėl! Lengviau bus kalbėti. Man visuomet būdavo sunku kalbėti… apie jausmus. Niekuomet nepajėgdavau, kai tu žiūrėdavai į mane. Tavo akys visada būdavo tokios… tokios kupinos tylos! Tikriau, nuo tada, kai susituokėm. Anksčiau, kai tau asistavau, jos nebūdavo nebylios. Jos skatindavo mane kalbėti – nes ir pačios atsakydavo.

Kristina (neatsimerkdama, įsitempusi). Nekalbėk, Ezra.

Menonas (pasiryžęs, kai jau pradėjo, atkakliai kalbėti toliau, nepaisydamas jokių trukdymų). Nuolatos matydamas mirtį šiame kare, aš pradėjau mąstyti apie visa tai. Mirtis ten buvo tokia įprasta, jog ėmė tiesiog nieko nereikšti. Dėl to aš pasijutau galįs galvoti apie gyvenimą. O prieš tai gyvenimas versdavo galvoti apie mirtį!

Kristina (užsimerkusi). Kodėl tu kalbi apie mirtį?

Menonas. Menonai visada apie ją galvodavo. Sekmadieniais jie eidavo į maldos namus ir mąstydavo apie ją. Gyvenimas jiems buvo mirimas. Gimdamas pradėdavai mirti. Gimti reiškė mirti. (Purtydamas galvą, smerkiamai) Ir koks velnias įperša žmonėms tokias mintis! Tie balti maldos namai… Jie įstrigo man į atmintį – švariai iššveisti, išbaltinti – mirties šventovė! Bet šitame kare aš mačiau per daug baltų sienų, nutaškytų krauju, kuris reiškė ne ką daugiau už pamazgas. Mačiau laukus, nusėtus negyvėlių, tiek pat svarbių kaip šiukšlės, kurias reikia iškuopti. Ir balti maldos namai man ėmė atrodyti beprasmiai – ten per daug iškilmingo bruzdesio dėl mirties!

Kristina (atsimerkia ir žiūri į jį su nesuprantamu siaubu). Kuo šitos kalbos apie mirtį susijusios su manim?

Menonas (vengdamas jos žvilgsnio, atkakliai). Užmerk akis. Klausyk ir sužinosi. (Ji užsimerkia, o jis sunkiai kalba toliau su neviltimi balse) Aš galvojau apie savo gyvenimą… neužmigdamas per naktis… ir apie tavąjį. Vidury mūšio šmėkšteldavo mintis, kad po akimirkos gal jau būsiu negyvas. Nors tai, kad nutrūks mano, kaip atskiro žmogaus, gyvybė, neturėjo nė menkiausios svarbos. O kad bus užmuštas tavo vyras, atrodė keista ir absurdiška – tarsi mirtų tas, kas niekada nė neegzistavo. Paskui atmintyje iškildavo visi tie metai, kai mes buvome vyras ir žmona, ir aš stengiausi į juos įsižiūrėti. Bet nemačiau nieko aiškaus, gal tik kažkokį barjerą, visuomet buvusį tarp mūsų, – sieną, skyrusią mus vieną nuo kito! Aš mėginau suvokti, kas gi tai per siena, bet taip ir nepavyko. (Nevikriai mosteli lyg prašydamas) Gal tu žinai?

Kristina (įsitempusi). Aš nežinau, apie ką tu kalbi.

[4/6]

Menonas. Betgi tu žinojai, kad siena yra! Nemeluok, Kristina! (Žiūri į jos sustingusį veidą ir užmerktas akis, tarsi maldaudamas jo žodžius paneigti, paskui atkakliai, bet sunkiai kalba toliau) Galbūt tu visąlaik žinojai, kad nemyli manęs. Prisimenu karą su Meksika. Mačiau, tu norėjai, kad aš eičiau kariauti. Man atrodė, jog tu buvai pradėjusi manęs neapkęsti. Tiesa? (Ji neatsako) Todėl ir išėjau į karą. Tikėjausi, gal žūsiu. Gal tu irgi to tikėjaisi. Ar tikėjaisi?

Kristina (užsikirsdama). Ne, ne, aš… Kodėl tu šitaip kalbi?

Menonas. Kai sugrįžau, tu visa atsidavei savo naujajam kūdikiui Orinui. Aš tau daugiau neegzistavau. Mačiau tai. Stengiausi nejausti Orinui neapykantos. Ėmiau linkti į Vini, tačiau duktė juk negali atstoti žmonos. Tuomet nutariau pasinerti į darbą, palikti tave ramybėje ir išmesti iš galvos. Štai kodėl man neužteko laivininkystės… kodėl tapau teisėju, meru, tokiu tuščiagarbiu kelmu, kodėl visi mieste mane laiko tokiu gabiu! Cha! Gabiu kam? Tik jau ne tam, ko labiausiai troškau gyvenime! Tavo meilės pelnyt aš nesugebėjau. Ne! Sugebu tik negalvoti apie tai, ką praradau! (Jis įsmeigia į ją akis, paskui maldaudamas klausia) Tu juk mylėjai mane, kol mudu nebuvom susituokę, juk nepaneigsi šito, tiesa?

Kristina (neviltingai). Aš neneigiu nieko!

Menonas (atsitiesia, kupinas rūstaus pasididžiavimo, orumo, tarsi beviltiškoje padėtyje atsidūręs į nelaisvę pasiduodantis vadas). Na ką gi. Aš sugrįžau namo pasiduoti tau… išsakyti, kas širdyje. Aš myliu tave. Mylėjau tave tada ir visus tuos metus, myliu ir dabar.

Kristina (sunerimusi). Ezra! Nekalbėk šitaip!

Menonas. Aš noriu, kad tu tai išgirstum! Galbūt viską seniai užmiršai. Nekaltinsiu tavęs. Juk aš niekada to nebuvau sakęs ar elgesiu parodęs. Kažkoks keistumas užgniaužia manyje tai, ką labiausiai norėčiau pasakyti… užslepia tai, ką norėčiau parodyti. Kažkas laiko sukaustęs mano širdį… lyg būčiau mirusio žmogaus statula miesto aikštėje. (Staiga jis ištiesia ranką ir paima ją už rankos) Aš noriu perprasti, kokia ta siena, kurią tarp mūsų iškėlė santuoka! Tu turi padėti ją nugriauti! Mums priešaky dar gerų dvidešimt metų! Aš svarsčiau, ką mes galėtume padaryti, kad sugrįžtume vienas pas kitą. Man regis, jeigu paliktume vaikus ir dviese išplauktume į kelionę… į kitą pasaulio kraštą… susirastume kokią salą, kur galėtume nors truputį pabūti vieni. Tu pamatysi, aš pasikeičiau, Kristina. Aš pavargau nuo mirties! Aš noriu gyvenimo! Gal dabar tu galėsi mane mylėti! (Beviltiškai, lyg maldaudamas paskutinį kartą) Aš turiu iškovoti tavo meilę!

Kristina (ištraukia ranką iš jo rankos ir energingai pašoka). O dieve brangus, baik tas kalbas. Aš nesuprantu, kam visa tai. Duok man ramybę! Kas bus, tebūnie! Man darosi silpna! (Paskui netikėtai) Jau vėlu.

[5/5]

Menonas (smarkiai užgautas, užsisklęsdamas savo tvirtame kareivio šarve; mechaniškai išsiima laikrodį). Taip… šešios po vienuoliktos. Laikas gulti. (Užlipa dvi pakopas, veidu į duris. Su kartėliu) Tu liepi man nutilti! Tiesiog juokinga!

Kristina (dabar jau susikaupusi ir apdairi; paima jį už rankos, gundančiai). Norėjau pasakyti… kas iš tų žodžių? Jokios sienos tarp mūsų nėra. Aš myliu tave.

Menonas (sugriebia ją už pečių ir žiūri į veidą). Kristina! Atiduočiau savo sielą, kad tik galėčiau tuo patikėti… bet… bijau!

Ji bučiuoja jį. Jis stipriai spaudžia ją glėbyje

(Aistringai) Kristina!

<…>

KETVIRTAS VEIKSMAS

[1/5]

[Kitos dienos apyaušriu]

Menonas. <…> Man neduoda ramybės keistas nerimas… tarsi kažkas manyje klausytųsi, stebėtų, lauktų kažko atsitinkant.

Kristina. Ko atsitinkant?

Menonas. Nežinau. (Patylėjęs niūriai kalba toliau) Šie namai – ne mano namai. Čia ne mano kambarys, ne mano lova. Jie tušti… laukia, kol kažkas čia apsigyvens! Ir tu nesi mano žmona! Tu kažko lauki!

Kristina (nuo įtampos pradėjusi virpėti, vėl pašoka ant kojų). Ko aš galėčiau laukti?

Menonas. Mano mirties… kuri tave išlaisvintų!

Kristina. Ak, duok man ramybę! Užteks prie manęs kibti su savo beprotiškais įtarinėjimais! (Tuomet jos balse pasigirsta pyktis ir neapykanta) Nesu tavo žmona?! Ką tik elgeisi su manimi kaip su savo žmona… savo nuosavybe!

[2/5]

Menonas (su karčia panieka). Tavo kūnas? Ką man reiškia kūnas? Aš tiek jų mačiau pūvančių saulėje, tręšiančių laukus! Vien palaikai, vien purvas! Ar taip tu supranti meilę? Ar manei, kad aš vedžiau kūną? (Paskui, tarsi pratrūkus visam kartėliui ir nuoskaudai) Tu melavai man šią naktį, kaip meluodavai visada! Tu apsimetei mylinti! Tu atsidavei man kaip vergė, nupirkta varžytynėse! Tu privertei mane savo paties akyse atrodyti gašliu galviju! Visuomet taip darydavai, nuo pat pirmosios vedybų nakties! Aš jausčiausi dabar švaresnis, jeigu būčiau grįžęs iš viešnamio! Gyvenimas atrodytų kur kas padoresnis!

Kristina (dusliu balsu). Valdykis. Ezra! Aš nepakęsiu…

Menonas (šiurkščiai nusijuokdamas). O aš vyliausi, jog mano sugrįžimas taps nauja pradžia… nauja mūsų meile! Aš išsakiau tau savo slaptuosius jausmus. Tau parodyti aš išplėšiau savo širdį, manydamas, kad tu suprasi! Dievaži, esu senas kvailys!

[3/5]

Kristina (jos balsas pasidaręs šaižus). Ar tu manei, kad sugraudinsi mane, priversi užmiršti visus tuos metus? O ne, Ezra! Per vėlu! (Tada jos balsas pasikeičia – tarytum staiga pasiryžusi veikti, ji pasidaro apgalvotai kandi) Nori tiesos? Tu ją atspėjai! Tu naudojaisi manimi, aš gimdžiau tavo vaikus, tačiau niekada nebuvau tavo! Ir negalėjau būti! O kas dėl to kaltas? Aš mylėjau tave tekėdama! Troškau būti tavo! Bet tu viską sugadinai. Tu sužadinai man pasišlykštėjimą!

Menonas (įniršęs). Kam čia tos kalbos! (Mėgindamas nusiraminti, užsikirsdamas) Nereikia! Nusiramink! Nesibarkim! Man negalima pykti! Tai sukels!..

Kristina (apgalvotai žiauriai provokuodama jį). O ne! Nereikia to gailaus tono! Tu norėjai tiesos, tai dabar turėsi ją išklausyti!

Menonas (išsigandęs, kone maldaudamas). Tylėk, Kristina!

[4/5]

Kristina Aš tau viską melavau! Melavau apie kapitoną Brantą! Jis Mari Brantom sūnus! Ir lankydavosi pas mane, o ne pas Vini! Aš jį kviesdavausi!

Menonas (įtūžio pagautas). Tu išdrįsai!.. Tu!.. Sūnų tos!..

Kristina Taip, išdrįsau! Ir į Niujorką važinėdavau ne tėvo lankyti, o būti su Adamu! Jis švelnus ir jautrus, jis toks, koks tu niekada nebuvai. Jis yra tas, kurio aš troškau gyvendama su tavimi, – meilužis! Aš myliu jį! Dabar tu žinai visą tiesą!

Menonas (nepaprastai susijaudinęs, bando išlipti iš lovos). Tu… Tu kekšė… aš užmušiu tave! (Staiga nuo stipraus skausmo susiriečia ir dejuodamas krenta ant kairiojo šono)

Kristina (su žiauriu pasitenkinimu). A-a-a.

Ji išskuba pro atviras duris į savo kambarį ir tuoj pat grįžta su nedidele dėžute rankoje ir stikline vandens. <…>

Menonas (dusdamas). Greičiau… vaistų!

[5/5]

Kristina (nusigręžusi nuo jo, išima iš dėžutės piliulę ir klausia). Kur tavo vaistai?

Menonas Ant staliuko! Paskubėk!

Kristina Štai, jau radau.

Ji apsimeta imanti kažką nuo staliuko prie lovos, tada atkiša jam piliulę ir stiklinę vandens

Prašau.

Dejuodamas jis atsisuka į ją ir išsižioja. Ji padeda piliulę jam ant liežuvio ir prie lūpų prispaudžia stiklinę

Gurkštelėk.

Menonas (gurkšteli vandens, ir staiga jo veidą iškreipia nežmoniškas siaubas. Dusdamas jis ištaria) Tai ne mano… vaistai!

<…>

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Apibūdinkite Kristiną pokalbio su vyru pradžioje. Kokiais ginklais ji naudojasi, kad išsklaidytų vyro įtarimus? Ar jai pavyksta pasiekti savo tikslą?
  2. Grįžęs Ezra Menonas mato pasikeitusią žmoną. Kaip ir kodėl Kristina vyrui – ir ne tik jam – atrodo pasikeitusi?
  3. Ezra prisipažįsta, kad sunku kalbėti apie jausmus. Kodėl kaip tik dabar, vos grįžęs, jis ryžtasi išpažinti, kaip jaučiasi? Kas jį taip paveikė?
  4. Ko Ezra sako labiausiai troškęs gyvenime? Kodėl jam nesisekė įgyvendinti savo troškimų?
  5. Nors generolas Menonas šiose scenose kaip niekada atviras, Kristina sako jo nesuprantanti („Aš nežinau, apie ką tu kalbi“). Ar iš tiesų ji nesupranta? Kodėl neatsiliepia į vyro išpažintį?
  6. Kas rodo, kad Kristinos moteriška intuicija yra nepranokstama ir gelbsti pajutus pavojų?
  7. Ar išpažinęs slapčiausius jausmus Ezra Menonas sugriovė sieną, tiek metų skyrusią jį ir Kristiną? Kodėl (ne)pavyko?
  8. Kodėl vyro atvirumas („Tau parodyti aš išplėšiau savo širdį“) išprovokuoja Kristinos neapykantą, žiaurumą?

Apibendriname

  1. Remdamiesi kūrinio ištraukomis, pagrįskite pateiktus teiginius.
    1. Meilės ir supratimo, pasitikėjimo poreikis yra toks stiprus, kad jo nepatenkinęs žmogus jaučiasi nelaimingas.
    2. Ezra Menonas šiose scenose nepanašus į didvyrio paminklą, priešingai, jis ne tik jausmingas, bet ir autoironiškas.
  1. Ezra Menonas, išpažindamas ilgai slopintus jausmus, mąsto apskritai apie gyvenimą ir mirtį. Kurios jo mintys, jūsų požiūriu, yra vertos išgirsti?
More like this
More options

Antra dalis PERSEKIOJAMIEJI

Savarankiškai perskaitykite pirmą–trečią veiksmus ir atsakykite į klausimus.

  1. Glaustai papasakokite, kada ir kur vyksta pirmas veiksmas.
    1. Kokie grįžusiam iš karo Orinui atrodo gimtieji namai? Kas juose pasikeitę, o kas ne?
    2. Ar Oriną sukrėtė tėvo mirtis? Kodėl?
    3. Kaip Oriną paveikė karas?
    4. Įrodykite, kad Lavinija stengiasi brolį patraukti į savo pusę.
  1. Glaustai pristatykite, kas vaizduojama antrame veiksme.
    1. Kokia Kristina pokalbio su sūnumi scenoje? Kodėl ji rezga vieną istoriją po kitos?
    2. Kokiais Orino vaikystės prisiminimais abu dalijasi? Ką liudija tik juodviem žinomas slaptažodis „Menonų nepriimam“?
    3. Įrodykite, kad Kristina puikiai manipuliuoja Orino jausmais.
    4. Kodėl Orinas pasakoja apie Hermano Melvilio romaną? Kaip į jo pasakojimą reaguoja motina?
    5. Ar pasikalbėjusi su grįžusiu Orinu Kristina jaučiasi įveikusi savo didžiausią priešininkę Laviniją? Ar ji įsitikinusi savo pergale? Atsakydami remkitės paskutiniu šiame veiksme Kristinos monologu.
  1. Aptarkite trečią veiksmą.
    1. Apie ką mąsto Orinas stovėdamas prie tėvo karsto?
    2. Tėvas didžiavosi sūnaus žygdarbiu, o kaip pats Orinas jį vertina? Kodėl būtent taip?
    3. Kaip Lavinijai pavyksta brolį perkalbėti, patraukti į savo pusę? Kas labiausiai šiame pokalbyje žeidžia Oriną? Kodėl jis apgailestaudamas sako, kad verčiau nebūtų grįžęs į gyvenimą?
    4. Kokio Lavinijos sumanyto išbandymo neišlaiko Kristina?

KETVIRTAS VEIKSMAS

[1/5]

Prie rytų Bostono krantinės prišvartuoto kliperio vairagalis; priešakiniame plane – prieplaukos grindinys. <…> Naktis, praėjus <…> dienai po Ezros Menono laidotuvių. Gilumoje kairėje virš horizonto kyla mėnulis, savo šviesa išryškindamas juodą laivo siluetą. Vėjas atneša melancholišką „Šenandojos“ priedainį, traukiamą jūreivio, visai įgulai pritariant <…>

[Į laivą paslapčia ateina Kristina]

Brantas. <…> Noriu sužinoti viską, kas buvo! (Tuoj pat atgailaudamas pabučiuoja ją; šiurkščiai, bet stengdamasis būti švelnus) Nekreipk dėmesio į mane! Aš kone išėjau iš proto, laukdamas čia vienas ir nieko nežinodamas, tik tai, kas buvo parašyta laikraščiuose – kad jis mirė. Tos kelios dienos buvo blogiau už pragarą!

Kristina. Jeigu žinotum, kokios jos buvo man!

Brantas. Bet kažkas negerai! Matau iš tavo veido! Kas atsitiko, Kristina?

Kristina (drebančiu balsu). Vini žino!.. Ji atėjo į kambarį jam mirštant! Jis pasakė jai…

Brantas (šiurkščiai). Dieve! Ką ji ketina daryti? (Tuomet, nelaukdamas jos atsakymo, staiga neramiai apsidairo) Kristina! Kaip tau pasisekė ištrūkti? Dabar ji tikrai įtars, kad tu išvykai ne pas tėvą. Vieną kartą ji jau sekė tave…

Kristina. Ne, ne, viskas gerai. Šį rytą Orinas pareiškė, kad jo pusbroliai Bredfordai pakvietę jį ir Vini su nakvyne į Blekridžą ir kad jis vežasi drauge Vini, nes mano, jog permaina turėtų padėti atsipeikėti. Man pavyko jį įtikinti, kad iš sielvarto jai pasimaišė protas… todėl jis neklausys jos kalbų…

Brantas (nekantriai). Ir jis tiki?

Kristina (vos girdimai). Taip… tiki… kol kas… bet nežinau, ar ilgai…

Brantas. Ėhė…

Kristina. Liepiau jam būtinai važiuoti. Taip aš gavau progą susitikti su tavimi. Jie išvažiavo iš ryto ir nežino, kad manęs nėra, bet jeigu paskui ir sužinotų, negalėtų įrodyti, kur buvau. Aš tik labai trumpam, Adamai… mums reikia aptarti… tiek visko atsitiko, ko aš nebuvau numačiusi… norėjau tave įspėti…

Brantas. Tsss! Lipam žemyn į kajutę! Kvailai elgiamės, čia kalbėdami.

Brantas apkabinęs įveda Kristiną pro trapo duris ir tyliai jas uždaro. Pauzė, kurios metu virš vandens liūdnai sklinda jūreivių daina iš reide stovinčio laivo. Paskui deniu iš kairės vogčiomis atslenka Orinas ir Lavinija. Ji apsivilkusi juodai – kaip ir anksčiau. Jis su uniforma, bet susisiautęs į ilgą apsiaustą ir ant akių užsimaukšlinęs skrybėlę nuleistais kraštais. Jos veidas šaltas ir nuožmus. Orinas netveria žiauriu kerštingu įniršiu. Jie tyliai prieina prie kajutės stoglangio, ir Orinas pasilenkia pasiklausyti. Jo veidą, apšviestą pro stoglangį sklindančios šviesos, iškreipia pavydus įtūžis. Lavinija ramindama padeda jam ant peties ranką. Sceną apgaubia tamsa. Kai po valandėlės ji vėl nušvinta, laivo borto jau nebėra. Matome nedidelės kajutės vidų neseniai išdažytomis šviesiai rudomis sienomis. Stoglangis, išeinantis į viršutinį denį, – pačiame lubų viduryje; prie jo prikabintas laivo kompasas. Po juo pušinis stalas su trim kėdėmis <…>

[2/5]

Kristina sėdi kajutėje už stalo, Brantas – iš dešinės. Jos veidas atrodo išvargęs ir susenęs, lūpos įtemptos, jų kampučiai nuleisti, plaukai bei drabužiai išsidraikę, ir todėl ji panaši į pabėgėlę. Ji baigia pasakoti apie nužudymą ir po to sekusius įvykius. Brantas įdėmiai klausosi

Viršuje, ant denio, kaip ir anksčiau matyti Orinas su Lavinija. Orinas, palinkęs prie viršulangio, klausosi

Kristina. Mirdamas jis parodė pirštu į mane ir pasakė jai, kad aš kalta! O paskui ji surado nuodus…

Brantas (pašokdamas). Dėl dievo meilės, kodėl tu…

Kristina (gailiai). Aš nualpau nespėjusi jų paslėpti! O taip kruopščiai buvau viską suplanavusi. Bet kaip aš galėjau numatyti, kad ji įeis būtent tą akimirką? Ir kaip galėjau žinoti, kad jis šnekėsis su manim taip, kaip šnekėjo? Jis išvarė mane iš proto! Kalbėjo ir kalbėjo apie mirtį! Tyčia kankino mane! Nieko daugiau netroškau, tik kad numirtų ir duotų man ramybę!

Brantas (žiaurus pasitenkinimas įsižiebia jo akyse). Sakai, prieš mirtį jis sužinojo, kieno aš sūnus? Dievaži, tai turėjo jį įsiutinti!

Kristina (gailiai kartoja). Taip kruopščiai buvau suplanavusi… bet kažkodėl viskas pakrypo kitaip!

Brantas (niūrios nuotaikos prislėgtas vėl atsisėda). Aš žinojau! Jaučiau visa savo esybe! Man bus gera pamoka tai, kas įvyko ir kas dar įvyks! Ne taip atkeršyti aš prisiekiau prie savo motinos kūno! Reikėjo daryti, kaip aš norėjau – susikauti su Ezra Menonu, kaip kad du vyrai kaunasi dėl moters meilės! (Karčiai, pats save niekindamas) Matyt, turiu pradvokusio bailio kraujo, savo tėvo kraujo! Taip ir yra!

Kristina. Adamai! Kai tu šitaip kalbi, mane pradeda graužti sąžinė!

Brantas (susitvardęs, gėdindamasis). Aš nė iš tolo nenorėjau tavęs kaltinti, Kristina. (Tuomet rūsčiai) Šiaip ar taip, dabar per vėlu gailėtis. Reikia sugalvoti, ką daryti toliau.

Kristina. Taip! Vini man kelia siaubą! Ak, Adamai, turi pažadėti, kad būsi budrus kiekvieną akimirką! Jeigu ji įtikins Oriną, kad tu mano meilužis… O kodėl mums nepabėgus, Adamai? Kai būsime toli, ji nieko negalės mums padaryti.

Brantas. „Skrajojantis prekijas“ neplauks dar kokį mėnesį, gal net ilgiau. Negausime krovinio taip greitai, kaip savininkai tikėjosi.

Kristina. Ar negalėtume plaukti kitu laivu… kaip keleiviai… į Rytus… ten galėtume susituokti…

Brantas (paniuręs). Tačiau tuomet visas miestelis sužinotų, kad tu pabėgai. Kiltų įtarimų…

Kristina. Ne. Orinas ir Vini ką nors sumeluotų. Savo pačių naudai. Pasakytų, kad išvažiavau į Niujorką pas savo tėvą. Ak, Adamai, tai vienintelis dalykas, ką mes galim padaryti! Jeigu tuoj pat nepaspruksim kuo toliau nuo Vini, aš žinau, kad atsitiks kažkas siaubingo!

[3/5]

Brantas (prislėgtas). Taip. Ko gero, dabar tai mums vienintelė išeitis. Penktadienį į Kiniją išplaukia „Atlantida“. Sutarsiu su jos kapitonu, kad mus paimtų… ir laikytų liežuvį už dantų. Ji išplaukia penktadienį prieš aušrą. Geriausiai būtų, kad atvažiuotum pas mane ketvirtadienį vakare. (Tuomet su įstanga) Šią naktį parašysiu Klarkui ir Dausonui, kad „Skrajojančiam prekijui“ pasiieškotų kito kapitono.

Kristina (išgirdusi nuoskaudą jo balse, gailestingai). Vargšas Adamas! Žinau, kaip tau skaudu palikti savo laivą.

Brantas (susitvardo, pasijutęs kaltas tapšnoja jai ranką; liūdnai ir švelniai). Laivų yra daug… O tu tik viena, Kristina!

Kristina. Aš jaučiuosi tokia kalta! Atnešiau tau vienas nelaimes!

Brantas. Tu atnešei meilę – visa kita tėra kaina už ją. O ji galėtų būti milijoną kartų didesnė! Juk tu dabar visa man priklausai! (Prispaudžia ją prie savęs, įsmeigęs tuščią žvilgsnį jai virš galvos)

Kristina (virpančiu balsu). Bijau, kad dabar manimi ne ką tepasigirsi. Per tas kelias dienas aš labai susenau. Dabar aš bjauri. Tačiau vėl pasidarysiu graži – dėl tavęs!.. Aš atlyginsiu tau už viską! Pasistenk labai nesielvartauti dėl laivo, Adamai!

Brantas (kimiai). Nekalbėkim daugiau apie jį. (Prisiversdamas kreivai šypteli) Aš atsisveikinsiu su jūra. Šiaip ar taip, dabar aš jai nereikalingas. Jūra nekenčia bailių.

Kristina (su gailesčiu, mėgindama jį pralinksminti). Nekalbėk šitaip! Tu turi mane, Adamai! Tu turi mane! Mudu būsim laimingi – kai tik atsidursim tavo Palaimintose salose! (Staiga suvirpėjusi) Keista. Ir Orinas kalbėjo man apie salą…

Orinas, tuo metu palinkęs prie pat viršulangio, grėsmingai atsitiesia. Lavinija ramindama sugriebia jį už rankos

Brantas (su karčiu, beviltišku ilgesiu). Taip… Palaimintosios salos… Galbūt mes dar galim rasti savo laimę ir viską užmiršti! (Tuomet keistai, tarytum pats sau) Matau jas dabar… tokias artimas… ir tokias tolimas, už milijonų mylių! Įkaitusi žemė, mėnesiena, pasatai šlamina kokosų palmes, bangų mūša į barjerinius rifus tyliai niūniuoja lopšinę! Taip! Ten ramybė, ten užsimiršimas… jeigu tik dabar mes rasime tas salas!

Kristina (desperatiškai). Mes rasim jas! Rasim! (Bučiuoja jį)

Pauzė

(Išsigandusi žiūri į laikrodį) Pažvelk, jau vėlu! Adamai, man reikia eiti!

Brantas. Dėl dievo meilės, saugokis Vini. Jeigu tau dabar kas nors atsitiks!..

Kristina. Nieko man neatsitiks. Bet tu privalai būti budrus, jeigu kartais Orinas… Iki pasimatymo, mano meile! Aš turiu eiti! Turiu! (Ji išsiveržia iš jo rankų, bet tuoj pat vėl puola jam į glėbį; su siaubu) Ak! Mane apėmė keistas jausmas… pasidarė liūdna… tarsi niekada tavęs nebepamatysiu! (Pradeda isteriškai kūkčioti) Ak, Adamai, pasakyk, kad tu nesigaili! Pasakyk, kad mes būsim laimingi! Aš negaliu pakelti šito klaikaus nevilties jausmo!

[4/5]

Brantas. Žinoma, būsim laimingi! O dabar eime! Laukti liko tik porą dienų.

Jie žengia durų link

Eisim per pagrindinį denį, taip arčiau. Aš palydėsiu tave iki prieplaukos galo. Toliau neisiu. Mus gali pamatyti.

Kristina. Vadinasi, dar valandėlę galime pabūti kartu! Ačiū dievui!

Jie išeina į koridorių, ir Brantas uždaro duris. Pauzė. Viršuje, ant denio, Orinas iš po apsiausto išsitraukia revolverį ir nori bėgti paskui juos žemyn, į pagrindinį denį. Lavinija, bijojusi šito, užstoja jam kelią ir sugriebia už rankos

Orinas (įtūžęs šnabžda). Praleisk mane!

Lavinija (grumdamasi su juo). Ne! Tyliau! Tsss! Girdžiu jų balsus denyje! Greičiau! Į kajutę! (Įstumia jį vidun ir uždaro trapo duris)

Po akimirkos atsidaro kajutės durys kairėje ir jie įeina

Lavinija. Jis lydės iki prieplaukos galo. Mes turim kelias minutes. (Niūriai) Norėjai įrodymų! Na ką gi, dabar patenkintas?

Orinas. Taip! Tebūnie jis prakeiktas! Mirtis jam per gerai! Reikėtų jį…

Lavinija (įsakmiu balsu). Orinai! Prisimink, kad žadėjai nepamesti galvos. Turi padaryti viską taip, kaip suplanavom, kad niekas mūsų negalėtų įtarti. Koks gi bus kerštas, jeigu mes patys…

Orinas (nekantriai). Visą šitą tu man jau sakei! Nejaugi laikai mane kvailiu? Neturiu jokio noro būti pakartas dėl to niekšo! (Tuomet sielvartingai) Girdėjau, kaip ji prašė, kad jis pabučiuotų! Girdėjau, kaip įspėjo jį dėl manęs! (Nusijuokia baisiu juoku) O mano sala, apie kurią jai pasakojau… kur mudu su ja… ji nori ten plaukti… su juo! (Tada tūžmingai) Po velnių! Kodėl tu mane sulaikei! Būčiau paleidęs jam žarnas jos akivaizdoje!

Lavinija (niekinamai). Denyje, kur šūvį neabejotinai kas nors būtų išgirdęs? Mus suimtų… o tuomet aš būčiau priversta papasakoti visą teisybę, kad išsigelbėtume. Ji atsidurtų kartuvėse, bet jeigu mudviem ir pavyktų išsipainioti, mūsų gyvenimas būtų sugriautas! Vienintelis žmogus, sėkmingai išsisukęs, būtų Brantas! Jis numirtų laimingas, žinodamas, kad atkeršijo mums geriau, negu kada būtų išdrįsęs tikėtis! Ar to norėjai?

Orinas (niūriai). Ne.

Lavinija. Tuomet elkis protingai. (Atidžiai apžvelgia kajutę, įsakmiu balsu) Išeik į koridorių ir pasislėpk. Jis nepastebės tavęs tamsoje. Eis tiesiai čia. Tada tu ir galėsi…

Orinas (niūriai). Pats žinau, ką daryti. Šito žaidimo neblogai išmokau… tavo ir tėvo dėka.

Lavinija. Paskubėk! Eik dabar! Jis netrukus sugrįš!

Orinas (eina prie durą, tuomet skubiai). Girdžiu jo žingsnius. (Tyliai išsmunka)

Lavinija paskubomis slepiasi už indaujos kairėje. Akimirksniu tarpduryje pasirodo Brantas ir, žengęs porą žingsnių, sustoja markstydamasis nuo šviesos. Liūdnai apmeta akimis kajutę

Brantas (dusliai). Taigi viso labo, „Skrajojantis prekijau“! Teisybė! Man trūko vyriškumo!

[5/5]

Pro duris įžengia Orinas ir du kartus iššauna, kone įrėmęs revolverį į Brantą. Brantas krenta kniūbsčias prie stalo, persiverčia aukštielninkas, akimirką sutrūkčioja ir nurimsta. Orinas šoka į priekį ir sustoja prie kūno, nukreipęs revolverį žemyn, pasirengęs šauti dar kartą

Lavinija (lyg pakerėta žiūri į nejudantį Branto veidą). Ar jis negyvas?

Orinas. Taip.

Lavinija (griežtai). Nestovėk čia! Kur kaltas, kurį atsinešei? Išdaužyk viską jo kajutėje. Mes juk turim sudaryti įspūdį, kad jį nužudė vagys! Paimk kokį vertingą daiktą! Paskui išmesim už borto! Greičiau!

Orinas padeda revolverį ant stalo, išsitraukia kaltą, kurį buvo užsikišęs už diržo, po apsiaustu, ir eina į kapitono kajutę. Po akimirkos pasigirsta, kaip skyla laužomi stalčiai

<…>

Orinas (įsidėdamas revolverį į kišenę). Reikia dar išversti jo kišenes, kad atrodytų kaip tikras apiplėšimas. (Jis greitai išverčia Branto kišenes ir, radęs revolverį, pinigų, laikrodį su grandinėle, peilį, viską susikiša į savo kišenes) Išmesiu už borto kartu su viskuo, ką paėmiau iš jo kajutės. (Baigęs kraustyti, jis lieka palinkęs ties kūnu ir tarytum apžavėtas keistai žiūri į Branto veidą)

Lavinija (sunerimusi). Orinai!

Orinas. Dievaži, jis panašus į tėvą!

Lavinija. Ne! Eime!

Orinas (tarytum pats sau). Lyg būtų išsipildęs mano sapnas. Aš buvau nužudęs jį jau anksčiau… ne vieną sykį.

Lavinija. Orinai!

Orinas. Ar pameni, aš tau pasakojau, kaip veidai tų žmonių, kuriuos nužudžiau, vis sugrįždavo ir sugrįždavo, paskui pavirsdavo tėvo veidu ir galiausiai mano paties? (Niauriai šypteli) Jis irgi į mane panašus! Galbūt tai buvo savižudybė!

Lavinija (persigandusi sugriebia jo ranką). Skubėkim! Gali kas nors ateiti!

Orinas (nekreipdamas į ją dėmesio, tebespoksodamas į Brantą, ne savo balsu). Juo būdamas ir aš taip pat būčiau daręs. Būčiau mylėjęs ją, kaip kad jis mylėjo… ir dėl jos… būčiau nužudęs tėvą!

<…>

Orinas, Lavinija ir Brantas. Kadras iš 1947 m. filmo „Elektrai skirta gedėti“, rež. Dadlis Nikolsas

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip šioje scenoje jaučiasi Brantas? Ką likimas iš jo atima, o ką dovanoja? Kokių abejonių kyla Brantui?
  2. Kristina guodžia ir ramina Adamą, bet ar pati tiki, kad po dviejų dienų juodu bus laisvi ir laimingi? Atsakymą pagrįskite.
  3. Aptarkite, kodėl rodomi du veiksmo planai – tai, kas vyksta kajutėje ir už jos sienų. Ko siekiama šitokiu scenos komponavimu?
  4. Kodėl Orinas, klausydamasis motinos pokalbio su Brantu, ir sielvartauja, ir niršta?
  5. Kaip Orinas tampa Lavinijos keršto įrankiu? Kokį Lavinijos planą galime numanyti?
  6. Kodėl Orinas tarytum apžavėtas žiūri į Branto veidą? Kas jį taip sukrečia? Kaip paaiškintumėte jo žodžius apie savižudybę?
  7. Perskaitykite penktą veiksmą ir jį aptarkite.
    1. Kodėl Kristina neranda sau vietos? Kokios mintys ją kankina? Kokia baimė ją kausto, kad net užmigti baisu?
    2. Ką išgyvena Orinas, prisipažindamas, kad nužudė Adamą Brantą? Ar, sužinojęs tiesą, jis ima nekęsti motinos? Argumentuokite.
    3. Kaip, išgirdusi, kas įvyko, pasikeičia Kristina? Atsakykite remdamiesi remarkomis. Kodėl ji sustingsta, žvelgia tuščiu žvilgsniu?
    4. Kaip Lavinija reaguoja į Orino ir motinos pokalbį? Ar ji, kaip ir brolis, kenčia?
    5. Apibendrinkite Kristinos savižudybės priežastis.
    6. Kaip po šūvio elgiasi Orinas ir Lavinija? Ką juodu išgyvena?
    7. Kurių veikėjų veidai ir kodėl šioje scenoje darosi panašūs į kaukę?
More like this
More options

Trečia dalis APSĖSTIEJI

Savarankiškai perskaitykite pirmą veiksmą ir atsakykite į klausimus.

  1. Kaip po metų atrodo Menonų šeimos namas?
  2. Kokia kiek komiška scena pradedamas veiksmas? Dėl ko prie namo susirinkęs būrelis miestelėnų?
  3. Kokie po metų grįžta Lavinija ir Orinas? Kokie išoriniai jų pokyčiai krinta į akis?
  4. Kodėl Lavinija dabar stengiasi būti panaši į motiną, Orino žodžiais, tarsi būtų pavogusi motinos sielą? Kaip ji nori toliau gyventi? Piteriui ji sako, kad seniau buvo mirusi, o kas dabar?
  5. Ar kelionė padėjo Orinui atsigauti ir pamiršti, kas baisaus nutiko prieš metus? Ar jis turi ateities planų? Paaiškinkite išsamiau.
  6. Ar galima teigti, kad Orinas per tuos metus pasidarė tikras Menonas, o Lavinija tarsi išsivadavo iš menoniškos dvasios? Atsakymą pagrįskite.
  7. Kodėl paskutinės Orino replikos pribloškia Laviniją (ji „spokso į Oriną siaubo kupinomis akimis“)?

ANTRAS VEIKSMAS

[1/5]

Kaip ir trečiame „Persekiojamųjų“ veiksme – Ezros Menono kabinetas, praėjus mėnesiui. Vakaras. Langinės uždarytos. Žvakės ant židinio atbrailos nušviečia teisėjo rūbais vilkinčio Ezros Menono portretą. Orinas sėdi tėvo krėsle prie stalo iš kairės ir kažką rašo lempos šviesoje. Šalia dešinės rankos sudėta nedidelė krūvelė prirašytų lapų. Jis įnikęs į darbą. Per praėjusį mėnesį Orinas gerokai paseno ir dabar atrodo beveik tokio paties amžiaus kaip tėvas portrete. Jis vilki juodais drabužiais, todėl jųdviejų panašumas stačiai neįtikėtinas. Niauri pasitenkinimo šypsena iškreipia jo lūpas, kai jis liaujasi rašęs ir perskaito ką tik pabaigtą pastraipą. Tuomet padeda ant stalo lapą ir persisukęs krėsle pakelia akis į portretą

Orinas (sardoniškai, kreipdamasis į portretą). Tiesą, visą tiesą ir nieko daugiau, tik tiesą! Ar to tu reikalauji, tėve? Ar esi tikras, kad nori visos tiesos? Ką pasakys kaimynai, jei kada nors ją sužinos? (Niūriai sukikena) Jums tai rizikingas sprendimas, jūsų kilnybe!

Į duris kažkas pabeldžia

(Skubiai čiumpa rankraštį ir įbruka į stalo stalčių) Kas ten?

Lavinija. Aš.

Orinas (skubiai rakindamas stalčių ir kišdamas į kišenę raktą). Ko tu nori?

Lavinija (griežtai). Prašau atidaryti duris!

Orinas. Gerai, tuoj. (Paskubomis aptvarko stalą, stveria iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą ir padeda ją atverstą ant stalo, tarytum būtų skaitęs. Tuomet atrakina duris ir grįžta į krėslą)

Į kambarį įžengia Lavinija. Ji vilki ilgą žalio aksomo suknią, kokią vilkėjo Kristina trečiame „Sugrįžimo“ veiksme; suknia išryškina jos plaukus bei akis. Paviršinis jos ramumas aiškiai slepia baimę ir neviltį

Lavinija (įtariai žvilgteli į jį, tačiau apsimeta nerūpestinga). Kodėl tu užsirakinęs? (Prieina prie stalo) Ką veiki?

Orinas. Skaitau.

Lavinija (paima į rankas knygą). Tėvo teisės knygas?

Orinas (pašaipiai). Kodėl gi ne? Ketinu studijuoti teisę. Jis juk to norėjo, jeigu pameni.

Lavinija. Nejaugi tu manai, kad aš patikėsiu, Orinai? Ką tu iš tikrųjų veikei?

Orinas. Labai jau tu smalsi.

Lavinija (dirbtinai šypteli). Viešpatie brangiausias, kodėl negaliu pasmalsauti? Pastaruoju metu tu taip keistai elgiesi – užsirakini čia, užveri langines, netgi dieną degini lempą. Tau negerai sėdėti tokiame troškiame kambaryje. Turėtum daugiau būti gryname ore.

[2/5]

Orinas (šiurkščiai). Aš nekenčiu dienos šviesos. Ji tarsi kaltinanti akis! Ne, mes atsisakėme dienos, kur gyvena normalūs žmonės… arba veikiau ji atsisakė mūsų. Nuolatinė naktis – mirties tamsa gyvenime – štai tinkamiausia aplinka kaltiesiems! Tu tikiesi šito išvengti, bet aš nesu toks kvailas!

Lavinija. Tu vėl šneki nesąmones!

Orinas. Be to, aš manau, kad dirbtinė šviesa labiau tinka mano darbui – žmogaus, o ne dievo šviesa – menkos žmogaus pastangos suprasti save, mėginimas išgyventi tamsoje! Tai jo gyvenimo simbolis – lempa, baigianti degti kambaryje, pilname tykojančių šešėlių!

Lavinija (griežtai). Tavo darbui? Kokiam darbui?

Orinas (pašaipiai). Nusikaltimo ir bausmės dėsnio studijavimui, kaip matai.

Lavinija (vėl prisivertusi šypteli ir nusigręžia nuo jo). Tiek to, nenori – nesakyk. Būk paslaptingas, jeigu patinka. (Įsitempusi) Čia taip tvanku! Uždusti galima! Tai kenkia tavo sveikatai! (Prieina prie lango, atstumia langines ir pažvelgia į lauką) Tamsu nors į akį durk. Nė vienos žvaigždelės.

Orinas (niūriai). Tamsa be kelrodės žvaigždės! Kur mes einame, Vini? (Pašaipiai sukikena) O, tu, aišku, tariesi žinanti, kur eini, tačiau neužmiršk, kad kiekvienu momentu gali suklupti!

Lavinija (šaižiu balsu, tarsi netekdama kantrybės). Nutilk! Nejaugi negali galvoti apie ką nors kita, ne vien… (Susitvardžiusi prieina prie jo, švelniai) Atleisk. Šį vakarą aš baisiai nervinga. Matyt, nuo karščio. Ir dar tu neduodi ramybės, niekaip nesiliaudamas žarstyti praeities. Tai labiausiai kenkia tavo sveikatai. (Patapšnoja jo ranką, raminamai) Štai ir viskas, dėl ko aš nerimauju, mielasis.

Orinas. Dėkoju už rūpinimąsi mano sveikata! Bet vis dėlto per daug vilčių nedėk! Aš jaučiuosi gana neblogai!

Lavinija (skubiai atsisukdama, įsiutusi). Kaip tu drįsti daryti tokias siaubingas užuominas! (Vėl didžiulėmis pastangomis susivaldžiusi, prisiverčia nusišypsoti) Bet tu tik erzini mane… o aš nesileisiu suerzinama. Džiaugiuosi, kad geriau jautiesi. Ir vakarienės šiandien valgei nemažai. Mūsų ilgas pasivaikščiojimas su Heize irgi buvo tau naudingas.

Orinas (apatiškai). Taip. (Staiga atsilošia kėdėje) Kodėl tu nė valandėlės nepalieki manęs vieno su ja? Tu pritarei, kai prašiau jos rankos, o dabar, kai mudu susižadėję, vis tiek nepalieki mūsų ramybėje! (Karčiai šyptelėdamas) Bet priežastį aš žinau puikiai. Tu bijai, kad aš neprasitarčiau.

Lavinija (sėda į krėslą priešais jį, su nuovargiu balse). Argi galima kaltinti mane, kai tu šitaip elgiesi?

[3/5]

Orinas (niūriai). Ne. Aš ir pats bijau užsibūti su ja vienas… bijau savęs. Aš neturiu teisės gyventi šalia jos. Nors mane taip traukia jos tyrumas! Jos meilė padeda man jaustis ne tokiam niekingam! (Šiurkščiai nusijuokia) Ir, tuo pat metu, milijoną kartų niekingesniam – štai kokia velniava! Todėl, manau, tu veltui tikiesi atsikratyti manęs per Heizę. Ji – dar viena prarasta sala! Būtų protingiau neleisti Heizės artyn, įspėju tave. Nes, kai matau jos akyse meilę žudikui, mano kaltė susirenka į gumulą gerklėje tarsi nuodingos išvėmos, ir aš nieko kito netrokštu, tik išspjauti jas… ir prisipažinti!

Lavinija (tyliu balsu). Taip, šito aš labiausiai ir bijau… kad, užėjus vienam tokiam priepuoliui, tu kam nors prasitarsi… dabar, kai viskas nugrimzdę į praeitį… kai nė menkiausias įtarimo šešėlis…

Orinas (šiurkščiai). Nejaugi tu tikėjaisi išvengti atpildo? Tai neįmanoma! Reikia prisipažinti ir išpirkti savo kaltę, kaip liepia įstatymas! Tik šitaip galima nuplauti motinos kraują nuo mūsų sielų!

Lavinija (įtūžusi). Ša! Liaukis!

Orinas. Paklausk mūsų tėvo, teisėjo, jeigu netiki! Jis žino! Visą laiką man kužda!

Lavinija. O dieve! Vėl ir vėl, ir vėl! Ar tavo kvaila sąžinė nurims kada nors, ar ne? Argi nematai, kaip kankini mane? Ir mane pradeda graužti sąžinė – dėl tavęs! (Nejučia prasiveržia senas pavydas) Kaip tu gali iki šiol taip mylėti tą niekingą būtybę… žinodamas, kad ji tik troško pamesti tave ir ištekėti už…

Orinas (įniršęs, kaltinamai). Taip! Visai kaip tu dabar planuoji pamesti mane ir ištekėti už Piterio! Bet, kaip dievą myliu, tau nepavyks! Tu velniškai greit atsisakysi savo kėslų, kai tik sužinosi, ką aš rašiau!

Lavinija (sunerimusi). Ką tu rašei?

<…>

Orinas. Na, kadangi jau beveik baigiau… ko gero, galiu ir pasakyti. Jam primygtinai prašant… (Pašaipiai mosteli ranka į portretą) kaip paskutinis vyriškosios lyties Menonas… dėkui aukščiausiajam už tai!.. aš rašiau mūsų šeimos istoriją! (Žvilgtelėjęs į portretą ir piktai sukikenęs, priduria) Bet neketinu tvirtinti, kad jis pritaria viskam, ką išdėsčiau ant popieriaus… toli gražu!

Lavinija (stengdamasi tvardytis, įtemptai). Kokią istoriją tu turi omenyje?

Orinas. Tikrąją mūsų šeimos nusikaltimų istoriją, pradedant nuo senelio Eibo… visų nusikaltimų – ir mūsų taip pat, supranti? <…> Aš mėginau Menonų praeityje atsekti pėdsakus piktos lemties, kuri valdo mūsų gyvenimus! Maniau, jeigu pavyks aiškiai įžvelgti juos praeity, tuomet galėsiu nuspėti, koks likimas laukia mūsų, Vini… bet neišdrįsau pranašauti… kol kas… nors galima įtarti… (Nelemtai sukikena)

[4/5]

Lavinija. Orinai!

Orinas. Daugiausia prirašiau apie tave! Aš supratau, kad tu pati įdomiausia nusikaltėlė iš mūsų visų!

Lavinija (neišlaikiusi). Kaip tu gali kalbėti tokius baisius dalykus po visko, ką aš…

Orinas (tarsi negirdėdamas jos, negailestingai). Tiek daug keistų, paslaptingų dalykų iš Menonų praeities tūno tavyje! Sakykim, ar atsimeni pirmąjį kapitono padėjėją, Vilkinsą, kai plaukėm į San Fransiską? Žinoma, tada tu manei, kad iš didelio sielvarto aš viskam abejingas… tačiau nebuvau aklas! Mačiau, kaip tu geidei jo! <…> Tu geidei Vilkinso, kaip kad geidei Branto!

Lavinija. Melas!

Orinas. Tai tu meluoji! Velniškai gerai žinai, kad už tavo mėginimo motinos nusižudymą pateikti kaip teisingumo aktą slypi pavydi neapykanta! Ji buvo perspėjusi mane dėl to, ir dabar aš tai puikiai matau! Branto reikėjo tau pačiai!

Lavinija (karštai). Tai melas! Aš nekenčiau jo!

Orinas. Taip, kai sužinojai, kad jis jos meilužis! (Piktai, pašaipiai nusijuokia) Bet užmirškime praeitį – juk žinau, kad tu niekada neprisipažinsi netgi pati sau! – ir pereikime prie to, ką parašiau apie tavo nuotykius mano prarastose salose. O gal derėtų vadinti jas Adamo Branto salomis! Jis irgi ten lankėsi, jeigu prisimeni! Ko gero, net gyveno su kokia čiabuve! Jis buvo iš tokių! Ar pagalvojai kada nors apie tai, kai ten buvome?

Lavinija (tarytum smaugiama). Nutilk! Aš… įspėju tave… aš daugiau nepakęsiu!

Orinas (lyg neišgirdęs, tuo pačiu pašiepiamu tonu). Koks rojus tau buvo Salos, ar ne? Tiek gražių vyrų spoksojo į tave ir tavo keistus nuostabius plaukus! Štai kada pagaliau pasidarei graži – kaip mama! Juk žinojai, kad jie visi tavęs geidžia, tiesa? Ir didžiavaisi! Ypač tas Eivahenis! Tu puikiai matei, kaip jis ryte ryja tave akimis, nuogai išrengdamas! Ir tu norėjai jo!

Lavinija. Ne!

Orinas. Nemeluok! (Tūžmingai pavydžiai ją užsipuola) Ką judu darėte tą naktį, kai aš sirgau, o tu buvai išėjusi pasižiūrėti begėdiško jų šokio? Kažkas nutiko tarp judviejų! Aš mačiau tavo veidą, kai grįžusi stovėjai su juo prie mūsų trobelės!

Lavinija (dabar ramiai ir oriai). Aš pabučiavau jį atsisveikindama, ir viskas – iš dėkingumo! Jis buvo toks tyras ir geraširdis. Su juo aš pirmą kartą gyvenime supratau, kad viskas, kas susiję su meile, gali būti malonu ir taip natūralu.

Orinas. Vadinasi, tu jį pabučiavai? Ir tai buvo viskas?

Lavinija (staiga prabyla tyčia piktai ir kandžiai, tuo panėšėdama į motiną paskutiniame „Sugrįžimo“ veiksme, kai toji stengėsi įsiutinti Ezrą Menoną prieš pat nužudymą). O ką, jeigu ne viskas? Nesu tavo nuosavybė! Aš turiu teisę mylėti!

[5/5]

Orinas (reaguoja panašiai kaip ir tėvas – mirtinai išblykšta ir kimiai, tūžmingai šūkteldamas stveria jai už gerklės). Tu… tu kekšė! Aš užmušiu tave! (Paskui staiga suglemba; silpnu ir gailiu balsu) Ne! Tu juk meluoji, taip? Dėl dievo meilės, Vini, pasakyk, kad meluoji!

Lavinija (krečiama drebulio, užsikirsdama). Taip… melavau… kaip tu galėjai patikėti, kad aš… Ak, Orinai, kažkas vertė mane taip kalbėti… prieš mano valią… kažkas sukilo manyje… tarytum blogio dvasia!

Orinas (beprotiškai nusijuokia). Dvasios! Tu niekuomet nebuvai tokia panaši į motiną kaip ką tik!

Lavinija (nerimastingai maldauja). Nekalbėk apie tai! Užmirškime viską, kas buvo! Atleisk man! Labai prašau, atleisk!

Orinas. Gerai… jeigu tik dvasios leis mums užsimiršti! (Akimirką įdėmiai žiūri į ją, tuomet patenkintas) Aš tikiu, kad tu sakai teisybę dėl to Eivahenio. Nieko blogo aš neįtariau, kitaip būčiau užmušęs jį… ir tave taip pat. Tikiuosi, tu tai žinai! (Vėl įkyriai atkakliai) Bet vis tiek tu nusidėjai – mintyse!

Lavinija (įsiūčio pagauta). Gana kartoti tą patį ir tą patį! Gana kankinti mane, arba aš!.. Perspėjau tave! Ir dar sykį perspėju! Daugiau to nepakęsiu! Nepakęsiu!

Orinas (su žiauria pašaipa, ramiai). Tuomet kodėl tau manęs nenužudžius? Aš padėčiau tau viską suplanuoti, kaip kad planavome Branto nužudymą, ir tavęs niekas net neįtartų! O aš būčiau dėkingas! Mano gyvenimas man bjaurus! <…> (su ramiu bepročio atkaklumu). Argi nematai, kad aš atsidūręs tėvo vietoje, o tu – mamos? Tai ir yra ta piktoji lemtis, kurios aš nedrįsau pranašauti! Aš esu tas Menonas, prie kurio tu prikaustyta! Tad argi neaišku…

Lavinija (delnais užsispausdama ausis). Dėl dievo meilės, nutilk! (Netikėtai jos siaubas virsta audringu įtūžiu – nejučia ji pakartoja tuos pačius žodžius, kuriais jai grasino motina antrame „Sugrįžimo“ veiksme) Saugokis, Orinai! Tu būsi kaltas, jeigu!.. (Staiga nutyla, išsigandusi to, ką sako)

Orinas (žiauriai tyčiodamasis). Jeigu ką? Jeigu aš paslaptingai mirsiu nuo širdies smūgio?

Lavinija. Duok man ramybę! Duok man ramybę! Liaukis šitaip kalbėjęs! Kaip tu gali būti toks bjaurus? Ar nesupranti, kad esu tavo sesuo, kuri myli tave, kuri paaukotų gyvybę, kad tik tu pagaliau nurimtum?

Orinas (prabyla šiurkščiu, grėsmingu balsu). Aš netikiu tavimi! Žinau, tu kažką rezgi! Bet saugokis! Aš stebėsiu tave! Ir perspėju: nepakęsiu, jeigu iškeisi mane į Piterį! Atiduosiu tą išpažintį, kurią parašiau, į patikimas rankas – jeigu kartais tu mėgintum už jo tekėti… arba aš numirčiau…

Lavinija (paklaikusi griebia jį už rankos ir ima pašėlusiai purtyti). Nedrįsk apie tai galvoti! Nedrįsk man piršti tokių minčių! Tu šėtonas, tu kankini mane! Aš neklausysiu! (Suglemba ir pradeda nenumaldomai kūkčioti)

<…>

Vertė Birutė Sabonienė ir Arvydas Sabonis

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Orino ir Lavinijos pokalbio pradžioje kartojamas tamsos motyvas. Pasvarstykite, kodėl dirbtinė lempos šviesa gali būti simboliškas Orino (gal ir visų Menonų) ženklas.
  2. Ar tikite, kad Lavinijai rūpi vienintelis dalykas – brolio sveikata? Atsakymą pagrįskite.
  3. Patyrinėkite remarkas. Kaip keičiasi Lavinijos būsena? Kodėl jai tenka apsimesti, įtempti valią, kad suvaldytų savo jausmus?
  4. Kodėl Heizelė Nailz Orinui – „dar viena prarasta sala“?
  5. Panagrinėkite, kaip ir kodėl atslūgusi įtampa vėl ima kilti.
    1. Kokią išeitį iš kankinančios situacijos Orinas siūlo seseriai? Kokią Lavinijos reakciją išprovokuoja šis siūlymas?
    2. Kodėl, be kitų jausmų, veikėjus kankina pavydas? Kuriam iš jųdviejų pavydas temdo protą?
    3. Kodėl Orinas kalbėdamas vis pašaipiai, piktai kikena ar juokiasi?
    4. Orinas prisipažįsta rašąs giminės nusikaltimų istoriją. Ko jis šiuo darbu siekia?
    5. Pasak Orino, sesuo – įdomiausia nusikaltėlė Menonų giminėje. Kokias jos paslaptis brolis mano supratęs?
    6. Pasvarstykite, kodėl dramaturgas sesers ir brolio reakcijas kulminaciniu momentu lygina su motinos ir tėvo analogišku elgesiu.
  1. Kaip šioje ištraukoje keičiasi veikėjų santykiai? Kodėl ir vienas, ir kitas scenos pabaigoje atrodo kiek beprotiškai?

Savarankiškai perskaitykite trečią ir ketvirtą veiksmus, atsakykite į klausimus.

  1. Aptarkite trečio veiksmo įvykius.
    1. Kodėl Orinas patiki šeimos, kartu ir savo paslaptį Heizelei? Nurodykite 2–3 priežastis ir jas paaiškinkite.
    2. Kaip paaiškintumėte Orino žodžius, kad jam lemta pažinti vienintelę meilę – kaltojo meilę kaltajam?
    3. Kodėl Orinas nori ištrūkti iš namų, bet negali to padaryti?
    4. Kas taip įsiutina Laviniją, kad ji netenka savitvardos? Kodėl ji drebia broliui, kad šis turėtų nusižudyti? Ar ji iš tiesų trokšta Orino mirties?
    5. Kodėl mintis apie mirtį hipnotizuoja Oriną?
    6. Atidžiai perskaitykite scenos pabaigą. Ar Lavinija kalta dėl brolio mirties? Kodėl ji prašo atleidimo? Kaip manote, ar jai pavyks ištrūkti iš Menonų pikto likimo gniaužtų?
  1. Aptarkite ketvirtą veiksmą.
    1. Kaip per tris dienas po Orino mirties pasikeitė Lavinija? Ką šie pokyčiai galėtų reikšti?
    2. Kaip interpretuotumėte Lavinijos pastangas puošti gėlėmis namą – šią Neapykantos ir Mirties šventyklą? Kodėl ji ketina palikti namą „merdėti saulėje ir lietuje“?
    3. Ko siekia Heizelė, atėjusi pasikalbėti su Lavinija? Nuo ko ji nori apsaugoti brolį? Kaip manote, ar ji neperdeda grėsmės Piteriui? Paaiškinkite išsamiau.
    4. Kokia Lavinija scenoje su Piteriu: visokio blogio įsikūnijimas ar tiesiog nelaiminga, kenčianti siela? Kodėl ji atstumia Piterį?
    5. Aptarkite Lavinijos pasirinkimą – kodėl ji lieka Menonų giminės name, nors dar neseniai tikėjosi iš čia ištrūkti? Ką reiškia paskutiniai jos nurodymai užkalti duris, išmesti gėles?

Apibendriname

  1. Apibūdinkite dramoje vaizduojamus Menonų giminės žmones.
    1. Kokius bendrus giminės bruožus atskleidžia žmonių gyvenimo istorijos?
    2. Koks vaizduojamas šeimos galva Ezra Menonas? Kokie jo santykiai su žmona ir vaikais? Ką jis vertina ar ko siekia gyvenime? Kokia jo gyvenimo prasmė?
    3. Kristinos charakteris sudėtingesnis. Kodėl ji svetima Menonų giminei? Kodėl neapkenčia dukters ir vyro? Ko ji trokšta gyvenime?
    4. Lavinijos paveiksle ryškesni menoniški ar individualūs bruožai? Ko ji siekia? Kaip paveikia kitų likimus? Ar motinai keršija tik dėl tėvo nužudymo? Kodėl jai nelemta būti laimingai?
    5. Kuo Orinas skiriasi nuo tėvo ir nuo Lavinijos? Ar galima jį vadinti suskilusios sąmonės žmogumi? Kodėl?
    6. Kaip norėjo gyventi Adamas Brantas ir kaip jo gyvenimą paveikė susitikimas su Menonų šeimos moterimis? Ką jis paveldėjęs iš motinos?
  1. Pagrindiniai dramos veikėjai savaip nusikalsta, juos persekioja praeities paslaptys. Kaip manote, kodėl nė vienam iš jų nepavyksta išvengti pražūtingo likimo (o gal įveikti savo prigimties)? Už ką baudžiami Ezra Menonas, Kristina, Adamas, Orinas?
  2. Pasiaiškinkite tragedijos ir jos dalių („Sugrįžimas“, „Persekiojamieji“, „Atstumtieji“) pavadinimų prasmes. Kokią idėją jie išreiškia?
  3. Kai kurie dramos veikėjai kartais junta savyje blogio dvasią. Kokiais pavidalais abstraktus blogis pasireiškia dramoje?
  4. Ar teisinga teigti, kad neapykanta – šios dramos varomoji jėga? Kodėl taip manote? Kuriuos veikėjus ir kodėl valdo šis jausmas?
  5. J. O’Nilo dramos siužetas simetriškai kartoja Aischilo trilogijos „Orestėja“ įvykius, tik XX a. rašytojas siužetą modernizuoja – gilinasi į veikėjų psichologiją, emocinius ir moralinius konfliktus.
    1. Pasirinkite vieną dramos „Elektrai skirta gedėti“ veikėją ir aptarkite, kaip rašytojas atveria sudėtingą jo vidinį pasaulį, kokias jo psichologines problemas pabrėžia.
    2. Kokios moralinės dilemos kamuoja veikėjus?
    3. Moderniai literatūrai būdingi simboliniai elementai. Vienas iš dramos leitmotyvų – Paláimintos sãlos – tampa daugiaprasmiu simboliu. Aptarkite jo prasmes, remdamiesi čia pateiktais apibūdinimais.
Adamas Brantas Lavinijai apie Pietų jūrų salas: „Jos [čiabuvės] gyvena arčiau rojaus sodo negu kas kitas šioje žemėje! Nemačiusi jūs negalite įsivaizduoti to grožio, tos žalumos, apsuptos jūros mėlio! Debesys nusileidę kone ant kalnų viršūnių, saulė ramina kraują, o nesiliaujanti bangų mūša į barjerinius rifus tarsi niūniuoja lopšinę! Palaimintos salos, kitaip nepavadinsi! Ten žmogus užmiršta visus bjaurius turto ir valdžios troškimus!“
Adamas Brantas Kristinai: „Matau jas dabar… tokias artimas… ir tokias tolimas, už milijonų mylių! Įkaitusi žemė, mėnesiena, pasatai šlamina kokosų palmes, bangų mūša į barjerinius rifus tyliai niūniuoja lopšinę! Taip! Ten ramybė, ten užsimiršimas… jeigu tik dabar mes rasime tas salas!“
Ezra Menonas Kristinai: jeigu „dviese išplauktume į kelionę… į kitą pasaulio kraštą… susirastume kokią salą, kur galėtume nors truputį pabūti vieni. <…> Aš pavargau nuo mirties! Aš noriu gyvenimo!“
Orinas motinai apie H. Melvilio romaną: „Aš skaičiau ją daugybę kartų, kol galiausiai tos Salos man tapo simboliu visko, kas nesusiję su karu: ramybės, šilumos, saugumo. Aš įsivaizduodavau, kad esu ten. <…> Tik mudu su tavim <…>. Aš tik jutau tave visur. Bangų mūša buvo tavo balsas. Dangus buvo tokios pačios spalvos kaip tavo akys.“
Orinas: „Mirtis tai ramybės sala… mama lauks manęs tenai…“
Lavinija Piteriui: „Aš pamilau tas Salas. Jos galutinai mane išlaisvino. Jos kupinos kažkokios paslapties ir grožio… gėrio… meilės dvasios… sklindančios iš žemės ir jūros. Ten aš užmiršau mirtį. Ten nebuvo ateities. Buvo tik dabartis – šilta, mėnesienos nutvieksta žemė… pasatas, kedenantis kokosų palmes… bangų mūša į rifus… laužai naktį ir širdyje tvinksintis būgno ritmas… šokantys čiabuviai – nuogi ir tyri, nežinantys, kas yra nuodėmė! <…> Netrukus mes susituoksim ir išsikelsim gyventi kur toliau nuo žmonių ir jų piktų kalbų. Mes susikursim sau salą sausumoje, turėsim vaikų, mylėsime juos ir mokysime mylėti gyvenimą, kad jie niekada netaptų neapykantos ir mirties vergais!“
  1.  
    1. Salose, apie kurias svajojama, lankėsi tik Adamas Brantas. Kodėl ši romantinė svajonė veikėjams nepasiekiama?
    2. Kitas leitmotyvas – jūreivių daina „Šenandoja“, kurios melodijoje girdėti jūros bangavimas. Kaip interpretuotumėte sraunius ar audringus vandenis? Apie kokį išsiskyrimą užsimenama?
O Šenandoja, aš ilgiuos
​Srauniųjų tavo vandenų.
​O Šenandoja, skiria mus
​Platus Misūris.
​Ei, ei, platus Misūris.
O Šenandoja, dukrą tavo pamilau,
​Sraunioji upe, ei!
Mus išskyrė vandens audringi,
​Ei toli aš likau, ei toli.
  1.  
    1. Kokių dar simbolių pastebėjote dramoje? Kokios jų prasmės?
    2. Antikinės tragedijos žiūrovai išgyvendavo katarsį. Ar J. O’Nilo dramos „Elektrai skirta gedėti“ skaitytojai irgi patiria tokį dvasinį apsivalymą? Pasidalykite savo įžvalgomis.

Tiriame

  1. Neapykanta ne tik uždarame šeimos pasaulyje skatina konfliktus – ji plinta ir visuomenėje keldama sumaištį. Pilietinis karas, kuriame dalyvavo Menonų šeimos vyrai, – JAV istorijoje skaudus ir žiaurus kelerių metų laikotarpis. Kaip karo priežastys ir pasekmės vertinamos istorijos šaltiniuose?
  2. Kaip į karą žvelgiama J. O’Nilo dramoje? Palyginkite dramaturgo požiūrį su „prarastosios kartos“ rašytojo E. Hemingvėjaus romane „Atsisveikinimas su ginklais“ atskleistu vertinimu. Abu kūriniai parašyti beveik tuo pat metu, tai yra jau apmąsčius ir Pirmojo pasaulinio karo patirtį.

Diskutuojame

Perskaitykite Marijos Aušrinės Pavilionienės knygos „Lyčių drama“ skyrelio „Idealios šeimos mitas ir tikrovė“ ištraukas.

Lietuviai sako: „Nėra namų be dūmų“, o tai reiškia, kad nėra šeimos, kurioje nebūtų blogio, nesutarimų, vedybinio gyvenimo įtampos, lyčių dvikovos. Yra daug priežasčių, sukeliančių lyčių neapykantą, šeimyninius barnius: rasiniai, etniniai, nacionaliniai, kultūros, socialinių sluoksnių, religiniai, moralės, išsilavinimo, amžiaus, lyčių vaidmens skirtumai <…>. Šeimos subyra ir dėl sutuoktinių, kaip asmenybių, nebrandos. Tai yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios irsta šeimos pamatas, nes šeimą sudaro du skirtingi žmonės, du skirtingi individai, nuo kurių sugebėjimo kurti save, reguliuoti bendravimo santykius priklauso šeimos ateitis.

Dažnai žmonės tuokiasi, pradeda gyventi neturėdami jokio supratimo apie asmenybę ir asmenybės pareigas šeimoje: kurti ir saugoti savo ir partnerio dvasios pasaulį, padėti jam atsiskleisti, padaryti tarpusavio bendravimą kuo mažiau skausmingą, kuo mažiau vienas kitą žeidžiantį. Santuoka yra nenutrūkstamas procesas – savęs tobulinimas ir savo bei partnerio dvasios pasaulio stebėjimas, bendro gyvenimo kūryba ir jo reguliavimas.

Santuokoje visada glūdi pasirinkimo galimybė: plaukti tradiciniu vedybų laivu, sukančiu į ramų užutėkį, kur vyras ir tėvas – visagalis kapitonas, ar pasukti į atvirą jūrą, kurioje gali užklupti netikėta partnerių reakcijos ir elgesio audra. Pasirinkus vieną ar kitą kursą, sutuoktiniams reikia kaltinti save, kad pasuko ne ta kryptimi ar neišlaikė santuokos laivo vairo. Šeimos tvirtybė priklausys nuo to, kaip partneriai bendraus tarpusavy ir su kitais žmonėmis, palaikančiais ar smerkiančiais jų pasirinkimą; nuo to, kaip – pozityviai ar negatyviai – jie nusiteikę vienas kito dvasinės nepriklausomybės atžvilgiu, ar yra kantrūs ir tolerantiški matydami partnerio vidinį pasikeitimą, ar patys sugeba pasiekti dvasinio gyvenimo brandą, t. y. kaip jie žvelgia į lyties, lyčių vaidmenų ir asmenybės santykį.

Remdamiesi M. A. Pavilionienės mintimis, skaityta drama ir kitais šaltiniais, padiskutuokite, atsakydami į pateiktus klausimus.

  1. Ar sunku kurti darnius santykius šeimoje?
  2. Ar, mylėdamas kitą, žmogus turėtų slopinti meilę sau, savąjį „aš“ aukoti dėl „mes“?
  3. Ar pritartumėte austrų rašytojo Rainerio Marijos Rilkės minčiai, kad sunkiausia žmogui – mylėti kitą žmogų?
More like this
More options
Please wait