Romanas „Altorių šešėly“
Romanas „Altorių šešėly“, pasirodęs 1933 m., sukėlė audringą visuomenės reakciją. Vieni kaltino autorių, kad jis per daug atvirai ir drąsiai pavaizdavo kunigų luomo gyvenimą, kiti skaitė kūrinį kaip Putino autobiografiją, treti gyrė romaną ir vertino jį kaip naują žingsnį lietuvių literatūroje. Iš tikrųjų, kaip pats rašytojas prisipažino, pagrindinį veikėją Liudą Vasarį „kvaršinę klausimai yra autobiografinio pobūdžio“. Tačiau Putinas neigė mintį, kad siužetas, konkreti gyvenimo aplinka, Liudo Vasario santykiai su kitais personažais yra autoriaus biografijos atitikmuo.
Kūrinio pavadinimas nurodo pagrindinę siužeto kryptį: visose trijose romano dalyse Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly“. Romano laikas trunka aštuoniolika metų – nuo Vasario įstojimo į seminariją iki prašymo palikti kunigų luomą. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti, pritapti prie jų – vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Tačiau Vasaris – ne romantizmo laikų maištininkas, kuris vienas stoja prieš visus, kad galėtų eiti pasirinktu keliu, kaip, pavyzdžiui, Džordžo Bairono (George Byron) Kainas ar Vinco Krėvės Šarūnas ir Skirgaila. Savo svyravimais, poelgių ir išgyvenimų analize, nuolatinėmis abejonėmis jis labiau primena neryžtingąjį Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto kelią. Vasaris negali prisitaikyti prie kunigų luomo nustatytų gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, jį stipriai veikia socialinė aplinka. Todėl jam lieka vienas kelias – grimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų poelgius, žodžius ir jausmus. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi istorijos iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs. Lietuvių literatūros istorijoje „Altorių šešėly“ yra pirmas meniškai brandus psichologinis romanas.
Trijose romano dalyse atskleidžiami trys Liudo Vasario gyvenimo tarpsniai.
Pirmoje dalyje „Bandymų dienos“ vaizduojami Liudo Vasario gyvenimo seminarijoje metai. Uždara, nuolat prieblandoje skendinti veiksmo erdvė (seminarijos celės, koplyčia, bažnyčios skliautai) yra fonas Vasario išgyvenimams ir apmąstymams. Jis ne kartą perkrato stojimo į seminariją motyvus. Daug lėmė tėvų norai, tačiau ir kiti „sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę“: bodėjimasis aplinka, ketinimas pasiaukoti dideliam darbui, Maironio pavyzdys. Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje pažadins stipresnį religinį jausmą, gilesnį dvasios atsiskleidimą bendraujant su dievybe, tačiau su nepasitenkinimu teigia, kad išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslas tekalba apie pasaulio nuodėmingumą. Pirmą kartą Vasaris pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Artimo draugo Varnėno, kuriuo Vasaris pasitikėjo ir kurį gerbė, pašalinimas iš seminarijos tik dar labiau gramzdina jį į apatiją ir rezignaciją, sukelia jo mintyse chaosą. Katedros Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris pamato bažnyčioje, sužadina jam „mistišką idealo ilgesį“, o pažintis su Liuce – meilę ir kartu kursto vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo niekada nepasieks, įkvepia jį kurti: jis parašo pirmą eilėraštį. Kūryba Vasariui sukelia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, kad kunigo sutana atitveria jį nuo pasaulio. Tačiau Vasaris išgyvena ne tik dėl egzistencinių dalykų – bundančios meilės, kūrybos, atšalusių santykių su tėvais (tėvai kreipiasi į sūnų „jūs, kunigėli“). Jautrios psichikos jaunuolis skaudžiai reaguoja į menkiausią įsivaizduojamo pasaulio ir tikrovės neatitikimą. Kai be jokios priežasties seminarijos inspektorius jį, jau antrakursį klieriką, vėl perkelia gyventi į bendrą pirmakursių kambarį, vadinamą „labirintu“, Vasaris pasijunta tarsi skęstų į „nevilties bedugnę“.
VIII
<…>
Vakare jis persikraustė į „labirintą“, o atsigulęs į lovą ir vėl perdėtai įsivaizdavęs situaciją, verkė dėl savo skriaudos ir negalės. Po kelių dienų jisai nurimo, ir ta skriauda neatrodė jau tokia didelė. Kitą šeštadienį, eidamas išpažinties, jis suformulavo kažkokį nevykusį prisipažinimą dėl „priešinimosi perdėtiniam“ ir išgirdo iš dvasios tėvo porą oficialių pabarančiai pamokomų sakinių. Jo greitas nuolaidumas gelbėdavo jo opiniją viršininkų akyse, o rezignacija savo pačio nuomonėj. Tačiau tuomet jis nematė dar, kad šita rezignacija buvo tik prisitaikymas prie gyvenimo būtenybės ir aplinkybių, o ne išvidinis savęs nugalėjimas. Rakštis palikdavo neištraukta, o tik apgydyta.
Šitokis jo fantazijos maištingumas, valios nuolaidumas ir tik paviršutinis susitaikymas su priešingybėmis buvo ne vien stambi jo charakterio yda, bet ir ypatybė, kuri šalia kitos jo būdo ypatybės, užsidarymo, išlaikė jį seminarijoj ir apsaugojo nuo suvirškinimo.
Keisti dalykai dėjosi jaunučio klieriko Vasario dvasioj. Retas kuris iš jo draugų atrodė nuolaidesnis negu jisai, o tuo tarpu retas kuris buvo taip toli nuo tos principalinės klierikiškos dorybės. Jis nusileisdavo ir rezignuodavo, bet tuo pačiu metu giliai kentė dėl savo pažeminimo, kankindamas save mintimi, kad pasaulis ir visas platus gyvenimas nebe jam, kad nebe jam svajoti apie bet kokį pasižymėjimą – ir kam nors patikti, ką nors sužavėti nebe jam. Ir kai netrukus po to pasireiškė jo talentas, o po kelerių metų jo draugai jį laikė jau pripažintu poetu, jisai pats nedrįso to prisipažinti ir pats sau kartodavo: visa tai ne man. Kodėl iš daugelio tūkstančių tik man, būtent, Dievas būtų davęs talentą?
Jeigu tuo metu niekas nebūtų slopinęs jojo polėkių, jeigu jam būtų įspindęs bent vienas laisvės spindulys iš plačiosios padangės, jeigu jisai būtų įtikėjęs savo talentą, jo gyvenimas ir kūryba būtų nuėję visai kitais keliais.
Aptariant šią ištrauką svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip vaizduojami Vasario išgyvenimai ir kaip apskritai pasakojama romane. Nors kūrinyje nagrinėjami psichologiniai procesai, dvasios pasaulis, aiškinami personažo elgesio motyvai ir jo prieštaringą charakterį lemiantys veiksniai, vaizduojama jausmų bei nuotaikų kaita, bet visa tai matoma ne paties veikėjo akimis, ne iš jo vidinių monologų, kaip įprasta psichologiniame romane, o tarsi iš šalies. Pasaulis čia neištirpsta veikėjo sąmonėje ir netampa priemone jam apibūdinti. Vasaris išgyvena skriaudą, kuri žadina gilesnius apmąstymus, savianalizė yra jo kasdienė dvasinė veikla, tačiau visus jo išgyvenimus ir svarstymus perteikia pasakotojas, kuris kartu ir aiškina, ir nagrinėja, ir, svarbiausia, vertina. Romane nerasime nė vieno epizodo, kur pasakotojas būtų nešališkas stebėtojas. Jis aiškiai žino, ką nori pasakyti apie Vasario gyvenimą, kokius momentus išryškinti, ir neslepia savo nuomonės. Apie pasakojimo sandarą galima taip pasakyti: nuolat save analizuojantį Vasarį iš šalies ir iš laiko perspektyvos stebi visa vertinantis pasakotojas. Jauno klieriko savistabai trūksta patirties, jis menkai pažįsta žmones, negali tinkamai vertinti savo poelgių, todėl už jį vertina pasakotojas.
Jau pirmame ištraukos sakinyje matome, kad Vasaris, „perdėtai įsivaizdavęs situaciją“, dėl seminarijos vyresnybės sprendimo lieja gilios nuoskaudos ašaras. Pasakotojas neslepia, kad veikėjas daug ko nesupranta, neįvertina, ir atvirai sako: „tačiau tuomet jis nematė dar, kad šita rezignacija buvo tik prisitaikymas prie gyvenimo būtenybės ir aplinkybių“. Nagrinėjantis Vasario charakterį pasakotojas yra įsitikinęs, kad seminarija „apsaugojo jį nuo suvirškinimo“, nors veikėjas, slegiamas seminarijos sienų, kankinasi. Vėliau, kaip poetas, jis lavinasi slaptoje „Šviesos“ kuopelėje, geisdamas naujų įspūdžių, važiuoja aplankyti Vilniaus, Trãkų, tačiau visur jaučia slogų „seminarijos šešėlį“. Vienas romano skyrius yra skirtas Vasario dienoraščio puslapiams. Tai bene vienintelė kūrinio dalis, kurioje kalbama veikėjo vardu. Tačiau ir čia pasakotojas nepalieka Vasario vieno. Jis pateikia subrendusio, didelę gyvenimo patirtį turinčio žmogaus išvadas:
Po daugelio metų Liudas Vasaris, vartydamas savo dienyno lapus, ne kartą mąstydavo:
– Štai mano dabarties embrionas. Kaip daug nedrąsių šitam sąsiuviniui patikėtų spėjimų pasirodė esą tikri, kiek daug nujautimų ir nuogąstavimų išsipildė su kaupu. Iš tiesų turbūt yra kažin kokis žmogaus likimas arba kažin kokia nenumaldoma gyvenimo logika, iš kurios nubrėžto kelio mes nepajėgiame iškrypti.
Šioje nedidelėje teksto ištraukoje, kaip ir visame romane, į akis krinta svarbus pasakotojo užmojis. Jis nuolat stengiasi pateisinti Vasario poelgius ir sprendimus: giria jį, kad nemetė seminarijos, kad stengėsi būti doras kunigas, kad neapleido kūrybos, ir galų gale pritaria jam nusprendus pasitraukti iš kunigų luomo.
Kyla klausimas, kodėl pasakotojas supranta kiekvieną Vasario žingsnį. Pasižiūrėkime, kaip kuriamas pasakojimas: nuo veikėjo reakcijos į persikraustymą iki charakterio apibendrinimo, seminarijos vertinimo ir pabaigoje – išvados apie visą Vasario gyvenimą. Analogiškai keičiasi laikas ir erdvė: vakare „labirinte“ – kitą šeštadienį bažnyčioje – ketverius metus seminarijoje – viso gyvenimo perspektyva. Į veikėją pasakotojas žvelgia ir iš šalies, ir drauge su juo. Jis ne tik atveria veikėjo išgyvenimus, bet ir pateikia išvadas. Vasario savianalizę pasakotojas papildo žvelgdamas iš laiko perspektyvos, todėl jis yra savotiškas veikėjo antrininkas, primenantis subrendusį, turintį patirties tą patį veikėją. Galbūt todėl pasakotojas jaučiasi galįs skverbtis į veikėjo sielą ir apibendrinti visą jo gyvenimą. Išmanant romano autoriaus biografiją, šį kūrinį gal būtų galima suprasti kaip paties rašytojo norą kitiems parodyti savo dvasinės brandos kelią, o Liudo Vasario istoriją – kaip meninį Putino lyrikos aiškinimą, nes yra daug romano sąsajų su poezija.
Norint pateikti veikėjo minčių bei poelgių analizę ir daryti išvadas, reikia sąvokų. Visame romane aptiksime gausybę įvairių terminų, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių. Aptartoje ištraukoje (p. 287) jų yra daugiau nei dešimt. Pasakotojas tampa net racionaliu stebėtoju, lyg perpasakotų kokį mokslinį traktatą. Štai kaip seminarijoje pateikiamas supratimas apie moterį:
Seminarijos gyvenimo įtakoje kunigo ir moteries santykiai klojosi į tokią schemą: religiniame kulte – moteries garbinimas, kasdieniame gyvenime – moteries neigimas; poetinėse jaunystės svajonėse – moteries idealizavimas, prozinėje gyvenimo realybėje – moteries niekinimas. Tikrovės nuovokos, vidurio čia nėra, nes nė kunigo gyvenime nėra nuoširdaus, paprasto, natūralaus santykio su moterimi.
Griežta sakinio sandara, tezių išdėliojimas, argumentavimas, vartojamų sąvokų gausa rodo pasakotojo intelektą. Dėl analitinio pasakojimo pobūdžio „Altorių šešėly“ galima vadinti ne tik psichologiniu, bet ir intelektualiniu romanu.
Pirmoji romano dalis, kurioje užsimezga kunigo ir poeto konfliktas, baigiasi kunigo laimėjimu. Atsisveikinimas su jaunystės ir prigimties vilionėmis virsta sunkia dvasine Vasario kova.
Antroje romano dalyje „Eina gyvenimas“ Liudas Vasaris jau paskirtas į Kalnynų parapiją. Tapęs vikaru, jis sąžiningai klauso išpažinčių, tvarko bažnyčią, dalyvauja religinėse apeigose. Entuziazmas išblėsta pamačius, kad jo uolumas tampa pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi kunigu Platūnu, tik tvartais susirūpinusiu ūkininku, jam atgrasi ir kunigo Stripaičio politinė veikla. Jis jaučia, kad nesuartės su paprastais žmonėmis, nepajėgs jų vesti į aukštesnį gyvenimą. Nuo sunkių, varginančių pareigų Liudas bėga į gamtą, kur veržiasi jo meniška siela. Susipažinęs su baroniene Rainakiene, Vasaris atranda kitokį dvasinį gyvenimą. Dvaras „jį traukė kaip kokia užburta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia ir auksą, ir sidabrą, ir deimantus, ir perlus ir kalina gražuolę karalaitę“. Vasaris godžiai skaito iš dvaro parsineštas knygas, besišnekučiuodamas su drąsia ir išsilavinusia baroniene, pajunta savo vertę, ima atviriau svarstyti kunigo ir poeto problemą. Tai išgyvendamas entuziazmą ir kūrybinį įkvėpimą, tai vėl grauždamas save, kad netinkamai elgiasi, vikaras Vasaris ieško atramos bendraudamas su pavyzdingais kunigais Ramučiu ir Šlavantų tėveliu, tačiau jam svetimas jų asketiškas gyvenimo būdas.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kelionė į užsienį tęsti mokslų nutraukia Vasario ryšius su Kalnynų parapijos aplinka. Simbolinis griūvančio bažnyčios bokšto vaizdas pranašauja Vasario išsivadavimą iš kunigų luomo varžtų. Antros ir trečios dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, atkurta Lietuvõs valstybė. Vasaris baigė mokslus dvasinėje akademijoje, keletą metų studijavo ir gyveno Vakarų Europoje.
Trečios dalies „Išsivadavimas“ pradžioje matome Liudą Vasarį jau grįžusį į Lietuvą, išsimokslinusį, įgijusį filosofijos daktaro laipsnį ir kartu subrendusį kaip menininką. Vasaris vengia religinių apeigų visaip išsisukinėdamas ir meluodamas, bet galų gale sutinka laikyti mišias, nors trejus metus nebuvo išpažinties. Atgimė jo santykiai su Liuce. Sužinojęs, kad Liucija yra kunigo Kimšos, artimo Vasariui žmogaus, duktė, ir skaudžiai išgyvenęs jos savižudybę, Vasaris mato, kad kunigystė gali pražudyti žmogų, ir jaučia, kad jam taip pat gresia dvasinė katastrofa. Su kunigais susietas savo darbu (Vasaris dirba gimnazijos direktoriumi), pasaulėžiūra ir materialine padėtimi, jis nesiryžta iš karto nutraukti ryšių. Be to, bijo įskaudinti tėvus ir prarasti, kaip pats mano, geriausias, per kunigystę įgytas asmenybės savybes – gebėjimą dėl idealo išsižadėti gyvenimo pagundų, moralinį tvirtumą. Grožinių kūrinių sėkmė skatina Vasarį ryžtis pragyventi vien iš literatūrinio darbo. Nauja draugė Auksė Gražulytė, turtingo Amerikos lietuvio duktė, ragina jį kovoti su asmenybės dvilypumu, Vasario išgyvenamus sielos disonansus vadina dvasios menkyste. Auksės paveikslas šiek tiek schematiškas, ne toks gyvas kaip Liucės arba baronienės. Jos tikslai akivaizdūs: būdama veikli, ambicinga moteris, ji žūtbūt siekia Vasario gyvenime atlikti lemiamą vaidmenį, tapti jo vedle į išsilaisvinimą. Pagrindinis Auksės klausimas – kas bus toliau? – kreipia Vasario mintis į galimybę kurti šeimą. Tačiau Liudui labiau rūpi talento ir kūrybos likimas, dėl jų jis pasirengęs mesti kunigystę – ne dėl šeimos. Ir prieblandoje skendintys seminarijos skliautai, ir darbas Kalnynuose, ir gyvenimas šeimoje – visa jam atrodo per ankšta, jis vis tiek jaučiasi atitvertas nuo tikrojo savo pašaukimo – kurti. Kaip ir visame romane, paskutinėje dalyje Vasariui svarbiausia dvasinis gyvenimas. Kūrinio pabaigoje jis aiškiai save suvokia kaip poetą ir supranta savo būties prasmę: „Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.“ Romanas baigiamas Vasario pareiškimu NN vyskupystės kurijai.
Dėl didžiulio dėmesio žmogaus vidiniam gyvenimui, savistabai ir savianalizei „Altorių šešėly“ laikomas psichologiniu, o dėl raiškos (stiliaus) – intelektualiniu romanu. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje šis kūrinys iš tiesų buvo svarbus žingsnis lietuvių literatūroje.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Aptarkite ištraukoje vaizduojamą vietą. Kokie jos skiriamieji požymiai?
- Kodėl Aušrakalnis – artimiausia vieta Liudui? Kodėl, anot pasakotojo, į vidinį pasaulį susitelkę, pasyviai tikrovę stebintys žmonės taip mėgsta plačius reginius, panoraminius vaizdus?
- Pagrįskite mintį, kad nuo Aušrakalnio matomi gamtos vaizdai aktyviai veikė Vasario vaizduotę.
- Kodėl Liudo Vasario žvilgsnį vis labiau traukė gęstančių vakarų pusė? Kaip regimi vaizdai siejosi su jo vidaus pasauliu?
- Kodėl patosas, nesveikas svajingumas laikomas kūrybos trūkumu, nebrandumu? Kas tuomet iškeliama kaip pranašumas, vertybė?
Romano „Altorių šešėly“ viršeliai, 1933 m.
I dalis. BANDYMŲ DIENOS
ALTORIŲ ŠEŠĖLY
(ištraukos)
I dalis. BANDYMŲ DIENOS
I
[Seminarijoje]
Devyni kieti, plieniniai skambalo smūgiai pažadino Liudą Vasarį iš miego. Krūptelėjęs jis atmerkė akis ir valandėlę negalėjo susivokti kame esąs. Buvo lygiai 5 valanda šalto rudeninio ryto. Pro langą sroveno šėma, ūkanota priešsaulėtekio šviesa. Siauras, bet nuostabiai ilgas kambarys skendėjo dar šešėliuose. Tačiau Liudo kaimynai, taip pat kaip ir jisai pažadinti negailestingo skambalo, jau spurdėjo kiekvienas prie savo lovos, ir netrukus subarškėjo metaliniai didžiulės prausyklos kranai.
Ak, juk tai seminarija! Tai jų, naujokų pirmamečių, 17 kambarys, vadinamas „labirintu“, kuriame jų ir tilpo taip pat apie septyniolika. Liudas dar tebekovojo su paskutiniu nutraukto miego antplūdžiu, bet jo artimiausias kaimynas Jonas Variokas, kuris paprastai pamesdavo lovą vienas iš paskutiniųjų, jau buvo pakilęs ir praeidamas negailestingai nuplėšė nuo jo antklodę. Vasaris šoko iš lovos ir ėmė paskubomis rengtis. Staiga jis atsiminė, kad šiandien ir diena nepaprasta. Šiandien štai jie baigia ilgas, 5 dienų rekolekcijas ir pirmą kartą užsivilks sutanas. Šita mintis nuvėrė Liudą Vasarį nuo galvos iki kojų, ir jis pasijuto pagautas iškilmingos to ryto nuotaikos, taip pat kaip ir kiti jo draugai. Tuo tarpu visi jie rengėsi dar trumpais, gimnazistiškais savo drabužiais, nes sutanas apsivilks tiktai po meditacijos, eidami klausyti šventų mišių ir pirmą kartą po rekolekcijų priimti šventosios Komunijos.
Greit nusiprausęs ir apsitaisęs, Liudas Vasaris drauge su kitais skubesniais spruko į sodą per kelias likusias iki skambučio minutes atsigauti tyru oru ir galutinai nusiblaškyti miegų. Jis, dar tik porą savaičių išbuvęs šituose mūruose, jau suspėjo prisitaikyti prie seminarijos gyvenimo tempo ir tapti vienu rateliu to didžiulio mechanizmo, kur visą gyvenimą skirsto laikrodžio rodyklė ir kietas negailestingas skambalo garsas. <…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Ši ištrauka – pirmosios trys pastraipos – iš karto įveda skaitytoją į kūrinio pasaulį. Kokių minčių, asociacijų jums sukėlė romano pradžia?
- Glaustai papasakokite, kas vaizduojama ištraukoje. Kuo ši diena ypatinga seminarijos naujokams?
- Atkreipkite dėmesį į vaizduojamojo pasaulio erdvės ir laiko detales („kieti, plieniniai skambalo smūgiai“, „5 valanda šalto rudeninio ryto“ ir kt.). Kokią seminarijos aplinką jos kuria? Kaip aplinka veikia pirmamečius seminarijos auklėtinius?
- Remdamiesi ištrauka, pristatykite pagrindinį romano veikėją Liudą Vasarį.
- Kitas ištraukos veikėjas – artimiausias Vasario kambario kaimynas Jonas Variokas. Panagrinėkite rytinio kėlimosi sceną, skirtingą abiejų klierikų elgseną. Kaip elgesys atspindi žmogaus prigimtį?
- Aptarkite, kas pasakoja, koks pasakotojo santykis su vaizduojamuoju pasauliu.
- Paaiškinkite paskutinį ištraukos sakinį. Kas ir kaip juo pasakoma? Kodėl jį galėtume laikyti savotišku ištraukos apibendrinimu, išvada?
<…>
Visas maldas tada seminarijoj skaitydavo lotyniškai su lenkiškais įterpimais, o meditacijų punktus lenkiškai. Konferencijas taip pat sakydavo lenkiškai. Liudas nei tų maldų, nei tų konferencijų iš pradžios nesuprato. Dėl to šios pirmosios rekolekcijos jiem, aspirantam lietuviam, buvo daugiau laisvo mąstymo ir svarstymo laikas negu tikrosios rekolekcijos. Tiktai vieną konferenciją dvasios tėvas jiem pasakė lietuviškai. Šitoj konferencijoj jis išdėstė kunigo pašaukimo kilnumą ir motyvus, kurie juos galėjo patraukti į seminarijos sienas.
Motyvai? Tada Liudas Vasaris jais galvos sau daug nekvaršino. Taip reikėjo, kitaip nebuvo galima – ir tiek. Tik po daugelio metų, kai jisai atsistojo savo gyvenimo pusiaukelėj ir kryžkelėj, kur pašaukimo klausimas buvo jau nebe teoretiško svarstymo objektas, bet širdies krauju aplieta gyvenimo žaizda, tik tada jam galutinai paaiškėjo į seminariją stojimo motyvų vertė. Jie nebuvo žemi nei karjeristiški, bet jie taip pat nedaug ką bendra turėjo ir su tikraisiais tiesioginiais kunigavimo uždaviniais: pastoracija, apaštalavimu, Kristaus mokslo skleidimu, dvasiniu tobulėjimu… Tėvų noras, žinoma, nusvėrė daug. Liudas jau nuo pat mažens buvo skirtas leisti į kunigus. Pabaigęs 5 klases, jis, tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis, nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, visa nulemiančiai tėvo valiai ir tylios jautrios motinos norui. Bet tai jam nebuvo sunku, nes ir kiti, tik jam pačiam žinomi sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę.
1905 metų revoliucija užklupo Liudą Vasarį vienoj iš pirmųjų gimnazijos klasių, bet jos pasėkos lydėjo jį visus gimnazijos mokslo metus. Mokinių tarpe, net ir žemesnėse klasėse, tuo metu buvo pasireiškęs didokas patvirkimas. Ypač du atsitikimai pasibaisėjimu sukrėtė Liudo sielą. Vienas jo draugas kartą iš bažnyčios parsinešė Komuniją reikalauti stebuklo ir įrodyti, kad joje nesą Dievo. Dėl to gimnazijoj ir visame mieste kilo negirdėtas skandalas, plačiai nuaidėjęs visoj apylinkėj. Kiekvienam gimnazistui ta proga iš savo tėvų ir giminių teko prisiklausyti aimanų, bauginimų ir grasinimų daugiau, negu reikia. Bet štai netrukus po to antras Liudo draugas nusišovė, susirgęs veneros liga, netekęs, kaip jis sakėsi savo raštely, gyvenimo tikslo ir kad gyventi esą nusibodo. Šitie du įvykiai, kaip du likimo pirštai, Liudo sąžinėj kažkodėl atsikreipė į jį patį. Taip, jis buvo dar tikįs ir Komunijos už nieką pasauly nebūtų išdrįsęs išniekinti. Bet abejonių turėjo. Juk jis vis dėlto buvo laikomas patikimu ir pažangiu draugu. Jis priklausė vienai slaptai lavinimosi kuopelei, kur buvo aiškinamas pasaulio atsiradimas, evoliucija, dar šis tas iš gamtamokslio visai kitaip, negu moko Bažnyčia. Taip bent jam atrodė. Jisai ėjo į religinį krizį ir tikėjimo netekimo kelią. O turimas dar tikėjimas ir tėvų auklėjimo įtaka šaukė jį gelbėtis. Kur? Į seminariją. Be to, tai buvo dar jo lytinio brendimo metai. Jis gaudavo iš vieno savo draugo pasiskaityti pseudomediciniškų brošiūrų, kuriose tie klausimai ir laukią jaunuolio pavojai buvo atvaizduoti perdėtai ir efektingai. Daugybė jam žinomų pavyzdžių iš mokinių elgesio ir pagaliau draugo nusižudymas tarsi patvirtino tuos išvedžiojimus ir darė gyvenimą juodą, purviną, bjaurų. Jam kartais atrodydavo, kad jis pats jau stovi ant bedugnės krašto.
Iš kitos pusės – jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, didelių darbų noras. Ir Liudą Vasarį tada jau buvo pagavusi pirmoji patriotizmo banga. Dirbti Lietuvai! Ką dirbti? Rašyti! Rašto darbais jis jau buvo pasižymėjęs klasėje. Jis šį tą jau buvo bandęs ir taip sau. Artimesnieji draugai apie jį šį tą jau žinojo ir tikėjosi. Neseniai jis buvo skaitęs Maironio „Jaunąją Lietuvą“. Šitos poemos įspūdis jį pavergė ir užbūrė. Maironis jam tapo milžinu, dievaičiu, idealu. O Maironis – kunigas!
Paskutiniųjų atostogų metu Liudui teko būti vieno savo giminaičio, ką tik įšvęsto kunigu, primicijose. Kiek čia buvo džiaugsmo, kiek lietuviškų dainų, kiek kalbų! Paėmė jį jaunasis kunigas už rankos, ir jiedu valandėlę vaikščiojo sodo takeliais.
– Tai ką? Girdėjau, kad jau tėvas į seminariją rengiasi vežti? – paklausė jį kunigas.
– Gal ir teks važiuoti…
– Nebijai?
– Bijot nebijau, bet, sako, ten esą nelengva.
– Niekis! Daug ką perdeda. Nėr taip baisu, kaip sako tie, kurie ten niekados nebuvo. Važiuok, brolyti, neapsigausi. Lietuvai reikia darbininkų. Kovosime su rusais ir lenkais. Rašysime, leisime laikraščius, knygas, steigsime draugijas.
Ilgai dar taip kalbėjo primiciantas ir parodė Liudui kelis ten pat buvusius klierikus, jau šiuo tuo pasižymėjusius. Štai šis garbiniuotas, skardžiabalsis, sveikata ir gyvybe trykštąs raudonikis jau buvo išvertęs ir išleidęs vieną knygelę. Anas tyrinėjąs Lietuvos istoriją, anas gi, aukštas liesas blondinas, gerai pažįstąs literatūrą ir rašąs kritikos straipsnius, o šitas ilgaplaukis gražuolis turįs nemažą beletristo talentą.
Liudas nudžiugo. Vadinasi, teisybė! Štai kur išganymas! Jis jau žinojo, kad beveik visi didžiausi lietuvių literatūros vardai priklauso kunigam. O štai dar kiek jų priaugančių! Ir jau po daugelio metų, kai Liudo Vasario gyvenimas pakrypo kita linkme, jis, prisimindamas šitą sceną sode ir tuos daug žadančius klierikus, karčiai nusišypsodavo: garbiniuotas raudonikis paskendo alkoholy, istorikas žuvo užkampio parapijoj, kritiką po poros metų išvarė iš seminarijos, o gabusis beletristas, tapęs kunigu, visai metė rašęs. Ogi jis pats, Liudas Vasaris?..
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apibūdinkite ištraukos pasakotoją.
- Aptarkite Liudo Vasario stojimo į seminariją motyvus. Kaip manote, ar visi jie šešiolikos metų jaunuoliui vienodai svarbūs?
- Apie ką svajojo jaunasis Liudas?
- Ką apie pagrindinį kūrinio veikėją atskleidžia motyvų aiškinimas?
- Kodėl Vasaris išsigelbėjimo ieškojo seminarijoje? Iš kur tikėjosi grėsmės ir dėl ko baiminosi?
- Kur šioje ištraukoje įžvelgiate vidinės Liudo Vasario dramos užuomazgų?
VI
[Liudo kelionė namo atostogų]
<…>
Atėjus išvažiavimo dienai, seminarijoj prasidėjo tikras sumišimas. Visi bėgiojo, kraustėsi, šūkavo, atsisveikinėjo, dalinosi adresais ir degė noru kuo greičiausiai išsprukti iš tų paniurusių mūrų.
Vasario tėvas, pats atvažiavęs parsivežti sūnaus, patenkintas ir linksmas, tarsi net pajaunėjęs, ir pats norėjo greičiau parvažiuoti namo, nes žinojo, kaip nekantriai laukia motina ir visi namiškiai nepaprasto svečio.
Toli jau pasiliko miestas, miškas uždengė Katedros ir seminarijos bokštus – ir juo giliau jie skendo į giedrią vasaros gamtą, juo karščiau kaitino saulė pro juodą sutaną, juo lengviau darėsi klieriko Vasario širdy ir šviesiau akyse. Jisai nieko nemąstė, nieko negalvojo, tik visas jojo kūnas tarsi pavirto į vieną jutimą, o visas dvasios gyvenimas į vieną jausmą. Ir jis stačiai svaigo, jis negalėjo pakelti to jutimo ir to jausmo dydžio.
Iš lėto, iš lėto šliaužė pro jo akis laibos ir tiesios pušys, šakotos eglės ir kur ne kur baltaliemeniai beržai. Paskui, išvažiavus iš miško, pasirodė vingiuoti, aukšti Dzūkijos ežerų krantai, paskui vėl skurdūs pušynėliai ir kadugynais apaugę kalneliai. Bet peizažas ir atskiri jo vaizdai slinko pro šalį labai mažai patraukdami Liudo Vasario akis. Jis dabar juto pačią Gamtą, pačią jos visumą, besireiškiančią ir miškais, ir ežerais, ir kalvomis, ir saulės spinduliais, ir žiogelių čirškėjimu, ir paukščių čiulbesiu, ir visokeriopų kitų reiškinių gausumu.
Panašų jausmą gyventų žmogus, ilgą laiką uždarytas tamsoje ir išvestas į puikų vidurdienio saulės nušviestą sodą. Jisai nepastebėtų nei vyšnių žiedų, nei beržo lapų mirgėjimo, nei sprogstančių rūtų, nei plazdančių drugelių, bet jis pajustų visą šito vidurdienio džiaugsmą ir jis gyventų momentą neapsakomos laimės.
Arba jeigu kurčias staiga išgirstų šimtabalsę daugybės instrumentų simfoniją, – jisai negirdėtų nei smuikų melodijos, nei violončelių raudos, nei triūbų vaitojimo, nei būgnų bei timpanų dūzgėjimo, bet girdėtų vieną didingą harmoniją, ir jam veržtųsi iš krūtinės širdis, pažadinta tų garsų didybės.
Klierikas Liudas Vasaris, važiuodamas namo iš seminarijos, pirmą kartą savo gyvenime taip stipriai pajuto gamtos visumą ir jos atsiliepimą visame savy.
Liudas Vasaris mylėjo gamtą ir jau nuo pat kūdikystės buvo patyręs iš jos neišdildomų įspūdžių. Vienas iš ankstyviausių jo atsiminimų buvo toks. Šienapjūtės metu voliojosi jisai šieno pradalgiuose ir, pargriuvęs aukštielninkas, ėmė žiūrėti į dangų. O dangum plaukė dideli baltų debesų gabalai. Ir pamažu didelė baimė ėmė spausti Liuduko širdį. Persigandęs jisai leidosi bėgti į motiną, pro verksmus šaukdamas: „Mama, dangus bėga!“
Jau paūgėjusį, vieną šiltą vasaros naktį jį tėvas pasiėmė į mišką naktigonės, o miške sukūrė didelį laužą. Tos laužo liepsnos, tie dūmai, tos kibirkštys, ta kaitra – ir aplinkui glūdi miško tamsuma, nematomų arklių prunkštimas ir kažin koki nesuprantami balsai – ir dar ypatinga susikaupusi tėvo veido išraiška sukėlė Vasario, vaiko, dvasioje pirmą jo gyvenime mistišką įspūdį ir įdiegė miglotą nuovoką, kad gamtoj kažkas yra.
Būdamas gimnazistas, atostogų metu jis kartais saulėteky turėdavo nujoti arklius į mišką, o vidurdienį arba vakare juos parjoti. Jis puikiai dar atsiminė guvią tų pasijodinėjimų nuotaiką, sukeltą rytmetinės arba vakarinės gamtos fono.
Rastų jis ir daugiau artimo bendravimo su gamta valandėlių, bet šitokio jausmo, kurį patyrė dabar, važiuodamas iš seminarijos, jisai nebūtų radęs.
Tas jausmas buvo nudažytas tylaus liūdesio, gilios rezignacijos, nejučiomis per tuos metus susikaupusios jo širdy ir štai dabar apsėmusios jį, pasinėrus jam į giedrią vasaros gamtą.
Liudas Vasaris nemąstė, bet jautė, kad štai jisai, užguitas pirmo kurso klierikėlis, kuriam nuolatos buvo kalbama apie nuodėmes, atgailas ir mortifikacijas, apie pasaulio džiaugsmų išsižadėjimą, apie nusižeminimą ir klusnumą, kuris turėjo visų bijotis ir visų lenktis, štai dabar pasijuto pasinėręs į pačią didelę gamtą, kur tiek laisvės, tiek šviesos, spalvų ir džiaugsmo. Bet jo ištisų metų prityrimas kėlė karčią nuojautą: vis tiek visa tai ne tau… tu grįši į kietos askezos vienumą, tu liksi nuskriaustas ir pažemintas, tu neturėsi jokių didelių ambicijų, tu išsižadėsi meilės ir laimės, tu išsižadėsi pačio savęs… Dėl ko? Kam? Protas jam siūlė visą eilę seminarijoje girdėtų formulų, bet širdis tylėjo.
Klierikas Vasaris, jeigu būtų buvęs vienas, jeigu nebūtų varžęsis savo tėvo, būtų kritęs ant tų dirvonėlių, kvepiančių ramunėlėmis ir čiobreliais, ir verkęs, verkęs.
Taip jau pirmieji seminarijos gyvenimo metai pradėjo pinti tą emocinę pertvarą tarp Vasario sielos ir gamtos bei pasaulio, kuri vėliau tiek daug nusvėrė visoje jo kūryboje. Ideologinė pertvara pynėsi ne taip sparčiai, ir jos daug anksčiau sugebėjo Vasaris nusikratyti. <…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokia nuotaika apima seminarijos auklėtinius išvažiavimo dieną? Kodėl?
- Apibūdinkite grįžtančio į namus Vasario savijautą.
- Kuo Vasariui reikšmingi vaikystės prisiminimai?
- Daug vietos ištraukoje skiriama išgyvenimams gamtoje. Aptarkite, kaip gamtą jaučia klierikas Vasaris. Kodėl žodį „gamta“ autorius rašo didžiąja raide?
- Neišdildomi vaikystės įspūdžiai – dideli, balti dangumi plaukiantys debesys ir naktigonės laužas – komponuojami greta. Prisiminkite skaitytus Putino eilėraščius ir pasvarstykite, kaip šie vaizdai siejasi su poeto lyrikos pasauliu.
- Kaip ir kodėl keičiasi Vasario išgyvenimai? Kodėl pasakotojas akcentuoja proto ir širdies skirtį?
- Išoriškai žvelgiant, nieko ypatingo neįvyko, o vidine prasme – ką išgyveno jaunasis klierikas, keliaudamas namo? Apibendrinkite ir susiekite su viso romano kontekstu.
IX
[Katedros Nepažįstamoji]
<…>
Rytojaus dieną, sekmadienį, jis visą popietį dalyvavo choro repeticijoj beveik ligi pat mišparų, kuriais ir turėjo prasidėti Nekalto prasidėjimo atlaidai. Belaukdami skambalo balso, jie būriavosi koridoriuj ir tylomis šnekučiavo, jausdami artėjančios valandos iškilmingumą. Jų kamžos daugelio buvo papuoštos plačiais mezginiais, o visų baltos kaip sniegas. Jų galvas dengė juodi keturkampiai biretai su šilkiniu kutu viršūnėje. Rankose jie turėjo brevijorius arba kitokias maldų knygas. Sulaukę ženklo, jie rikiavosi po du, ėjo tylėdami, įžengę į bažnyčią, šlakstėsi švęstu vandeniu ir, priklaupę ties didžiuoju altorium, darė inklinacijas į abi pusi ir ėjo vieni į dešinę, kiti į kairę, vyresnieji aukštyn į klaupkas, jaunesnieji žemyn į paprastus suolus. Gyvomis gėlėmis ir naujomis žvakėmis papuoštas altorius ir minkštu, didžiuliu, raudonu kilimu nuklota presbiterija įspūdingai rodė jiem šios šventės dydį ir kilnumą. Nepratusiem prie ištaigų, jiem buvo keista jausti po kojom tą minkštą pliušą, ir jie atsargiai mynė jo fantastišką piešinį. Paskui juos ėjo kapitulos nariai pralotai ir kanauninkai, ant kamžų užsivilkę šilkines raudonas ir mėlynas keistos išvaizdos togas, kurios darė juos dar storesnius ir nepaslankesnius.
Pagaliau iš zakristijos durų pasirodė celebra. <…>
Sugriaudė vargonai, pakvipo smilkalai, ir melsvų dūmų debesys pakilo ties altorium išstatomo Švenčiausiojo Sakramento garbei.
Klierikas Vasaris, sekdamas iš savo vietos tą beišsiplėtojančią iškilmę, jautėsi nešamas bendros, visą bažnyčią gaubiančios nuotaikos. Jis buvo su visais, jis buvo visų ir visuose, kurie tik matė tą altorių, girdėjo tuos vargonus ir kvėpavo tą smilkalais pakvipusį Katedros orą. Niekas į jį nekreipė dėmesio ir neardė to iškilmingo patoso, kurį kėlė jame visa šventės aplinkuma. Jam rodėsi, kad niekad taip graudžiai nedegė žvakės, kad niekad taip svaiginančiai nekvepėjo smilkalai ir niekad taip galingai negriaudė didžiuliai vargonai. Ir kai atėjo laikas giedoti psalmes, jisai, sėdėdamas savo suole, dideliu pamėgimu ir visu balsu kartu su visais traukė jų vientisą, per posmų posmus besikartojančią melodiją.
Mišparai jau buvo įpusėję, kai jis pakėlė akis ir netyčiomis žvilgterėjo į bažnyčios vidų – į žmones. Ir tai, ką jisai pamatė, vienu akimirksniu nuvėrė jį visą, ir jis skubiai nuleido akis. Bet po trumpos valandėlės, jau pasiruošęs, vėl pažvelgė į tą pačią vietą. Priešais jį, įstrižai, netoli baliustrados, kuri skiria presbiteriją nuo bažnyčios, prie pilioriaus stovėjo viena moteris. Ji buvo per toli, kad Vasaris būtų galėjęs įsižiūrėti jos veido bruožus. Jis sugavo tik bendrą jos vaizdą, o galbūt tik jos įspūdį. Ji buvo dar jauna, bet jau pilno subrendimo amžiuje. Ji buvo aukšta ir liekna, apsitaisiusi tamsiu rūbu, o galvą ir veidą apsigaubusi baltu šaliu. Jos tamsūs plaukai ties kakta ir smilkiniais kontrastu pabrėžė ir to šalio baltumą, ir pailgo jos veido švelnų ir šviesų rausvumą. Vasaris gavo įspūdį, kad jos veidas yra ramus, bet liūdnas, kad jos tamsios akys žiūri tolyn kažkokiu išvidiniu žvilgsniu ir kad ji visai nemato ir nejaučia nieko, kas aplink ją dedas.
Šitas vaizdas svajingam klierikui pasirodė lyg kokia vizija, ištryškusi iš jo pačio sukauptos nuotaikos, kuri jau nuo vakar vakaro buvo apvaldžiusi jį visą. Be abejo, tai buvo jaunuoliško jo ilgesio projekcija į visai galbūt paprastą kasdienišką moterį, vienu kitu bruožu sugebėjusią įsipinti į to ilgesio kuriamą pasaką. Bet Vasaris nenagrinėjo nei kas, nei kaip, nei kodėl. Ta jo dvasios kertelė, apie kurią jau nuo pat jo brendimo pradžios slankiojo neaiškus jaudinąs moteriškumo vaizdas, kertelė, kurią pravėrė Liucė, pati jon neįėjusi, dabar tapo užimta nepažįstamosios. Ir jis papuošė tą Nepažįstamąją visu savo švarios širdies idealizmu, niekad dar nepaliestu nei kasdienės realybės, nei brutalaus cinizmo.
Visa tai buvo taip natūralu ir paprasta, kad jautrios sąžinės klierikas nejautė jokio nepadorumo, bent tuo metu, kartas nuo karto pažvelgti į pilioriaus pusę ir pamatyti tą moterį vis tokią pat ramią, liūdnai prieš save į tolį bežiūrinčią, su savo baltu šilkiniu šaliu, tamsiu plaukų vainiku ir rausvai baltu veidu. Jam buvo nesunku tai padaryti visai nepastebimai, nes jis sėdėjo netoli grotų, šonu į altorių ir į bažnyčią, ir tokiu būdu jos piliorius buvo beveik visai priešais jį. Tai konstatavęs, jis pasiryžo ir rytoj patekti į tą pačią vietą. Bet jis neturėjo jokio noro atkreipti jos dėmesį į save. Priešingai, jis to net būtų vengęs. Jis tenkinosi pats vienas turįs savy savo paslaptį. Vis dėlto, kai jis išėjo į vidurį presbiterijos chore giedoti „Magnificat“, jis pajuto krūtinėj daugiau entuziazmo, jo balsas skambėjo pilniau, jis girdėjo naujų sąskambesių ir niuansų, ir visa to himno nuotaika kėlė jame dar nepatirto džiaugsmo. <…>
41 Magnificat (lot.) – Katalikų bažnyčios Marijos džiaugsmo giesmė, prasidedanti žodžiais Magnificat anima mea Dominum („Mano siela šlovina Viešpatį“).
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Panagrinėkite Nekalto prasidėjimo atlaidų „beišsiplėtojančios iškilmės“ aprašymą, atkreipkite dėmesį į spalvas (kamžos baltos kaip sniegas, juodi biretai), formas ir pavidalus (juodi keturkampiai biretai, rikiavosi po du), kvapus (pakvipo smilkalai), garsus (sugriaudė vargonai). Kokia šio aprašymo paskirtis?
- Kaip šiose iškilmėse jaučiasi Vasaris?
- Kas bendra tarp atlaidų ir Katedros Nepažįstamosios aprašymų?
- Remdamiesi tekstu, papasakokite, kaip į Katedros Nepažįstamąją žvelgia Vasaris ir kaip tai aiškina pasakotojas.
- Kokia baltos spalvos reikšmė ištraukoje? Aptarkite balto šalio įvaizdžio prasmę romane.
- Remdamiesi tekstu, įrodykite, kad Vasaris gyvena ne tikrovės, o iliuzijų pasaulyje.
- Chorui giedant, išryškinamas pirmasis himno Marijai, Kristaus motinai, žodis. Kokią prasmę įgauna šis vardas visos ištraukos kontekste?
X
[Pirmieji poetiniai bandymai]
<…>
Popietinio ilgojo silenciumo metu, atsivertęs prieš akis knygą, jis skendėjo šventės atsiminimuose, užgriebdamas ir taip jau seniai, rodos, praėjusias vasaros atostogas. Atsiminė, kaip jis važiavo iš seminarijos namo šiltą saulėtą dieną, per kvepiančius miškus ir laukus – ir koks jis tuomet pasijuto vienas ir nuskriaustas – ir kaip jam norėjosi verkti. Ir šitai beveik tas pats jausmas dabar. Tuomet – neapimamos gamtos akivaizdoj, dabar – iš tolo sužavėjusios jį moteries sukeltuose vaizduose. Liudas Vasaris jau stovėjo poeto kūrybos kely. Dar vienas žingsnis pirmyn, dar vienas polėkis aukštyn – ir tas jausmas apsems visą jo esmę – ir reikš jisai jau nebe tą ar kitą konkretų atsitikimą, bet visą jo santykiavimo su pasauliu pobūdį, apsireiškusį tuo ar kitu atsitikimu. Ir tuomet jau nebus jam drovu išpažinti savo jausmą visam pasauliui, ir jis išdrįs apreikšti jį kitiem prieinama forma.
Ir jis iš tiesų išdrįso. Pirmą kartą pamėgino. Apsikniaubęs savo suole, vogčiomis nuo draugų žvilgsnių, lotyniškų žodžių sąsiuviny jisai parašė pirmąjį savo eilėraštį. Bet tai nebuvo nei moteries grožio apdainavimas, nei savo ilgesio išliejimas, nei vienas iš tų eilėraščių, kuriuos rašo kuone kiekvienas jaunuolis pirmaisiais įsimylėjimo metais. Vasario pirmoji meilės daina buvo bendriausios prasmės elegija, iš kurios tryško jaunuoliška nerimastis, laisvės pasiilgimas, nepasitenkinimas gyvenimu ir susižavėjimas kažkokiu nepasiekiamu idealu.
Pirmojo Vasario eilėraščio bendrumas išskyrė jį iš visų rašančių jaunuolių tarpo ir pastatė išrinktųjų eilėn.
Ilgai jis skaitė savo pirmąjį kūrinį, veltui stengdamasis įspėti jojo vertę. Jis norėjo užmiršti, kad tas eilėraštis jo ką tik dabar parašytas. Jis norėjo į jį pažiūrėti kaip į svetimą ir sugauti įspūdį, tarsi pirmą kartą jį skaitytų. Bet jis jį jau mokėjo atmintinai, jis jam buvo brangus, kaip regimas kelių dienų nerimasties vaisius.
Neaiškių vilčių nubudo tą vakarą klieriko Vasario širdy. Jam buvo dabar gera ir ramu su savo liūdesiu. Nuėjęs vakare gulti į „labirintą“ ir susirietęs po šalta savo lovos antklode, jis džiaugėsi gražiomis svajonėmis, kurių nė viena nedrįso tikėti. <…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas lemia Liudo Vasario poreikį kurti? Kaip jis jaučiasi tą vakarą?
- Remdamiesi nuoseklia ištraukos analize, pagrįskite arba paneikite šiuos teiginius:
- Eilėraštis kuria poetą, o ne atvirkščiai.
- Poezija kuriančiajam diktuoja savo sąlygas.
- Kodėl Vasariui nepavyksta į savo eilėraštį „pažiūrėti kaip į svetimą“, „įspėti jojo vertę“?
- Pasakotojas sako, kad pirmas Vasario eilėraštis „buvo bendriausios prasmės elegija“. Kokio pobūdžio eilėraštį sukūrė pradedantis poetas?
XIX
[„Silentium“]
<…>
Tuo metu ėmęs vėl domėtis literatūra ir poezija, jis iš kažkur gavo Tiutčevo eilių tomelį. Paskaitęs pirmą sykį eilėraštį „Silentium“, jis nebegalėjo suvaldyti savo susijaudinimo ir entuziazmo. Tie žodžiai buvo išvogti iš jo pačio širdies ir atvejų atvejais atjausti ir išgyventi. Tą patį vakarą, parafrazuodamas šitą eilėraštį, jis parašė porą karčiausių savo dienoraščio lapų…
Tylėk, dangstykis ir paslėpk
Svajones savo ir jausmus…
Štai kur netikėtai suradau geriausiai išreikštą viso savo seminarijos gyvenimo buitį! Argi tai nebuvo nuolatinis tylėjimas ir savo svajonių bei jausmų slapstymas?.. Dėl ko taip atsitiko ir lig šiolei tebesitęsia, aš nemoku sau tinkamai išaiškinti. Aš tik viena žinau, kad kitaip būti negalėjo ir negali. Kai aš dabar įsivaizduoju, koks aš būčiau buvęs, jeigu nieko nebūčiau slėpęs, tai man daros ir baugu, ir malonu. Aš beveik nieko nebūčiau perskaitęs, visai nieko nebūčiau rašęs, nebūčiau priimtas į „Šviesos“ kuopelę, nebūčiau važinėjęs į Vilnių, nebūčiau kalbėjęs ir mąstęs daugybės dalykų. Bet užtai gal būčiau buvęs pavyzdingiausias klierikas, o gal ir mano tikėjimas, ir mano uolumas būtų liepsnojęs kaip ugnis… Bet ar aš galėjau visa to nedaryti? Ir ar taip jau bloga, jeigu dariau?.. Kam tad visa tai draudžiama?..
<…>
Greičiausia ne mano vieno tokis likimas. Mano draugai, be abejo, taip pat turi paslėptą savo asmens dalį. Tik skirtumas gal tas, kad jų ta paslėptoji dalis derinasi su regimąja ir ją papildo, o manoji nuolatos maištauja, prieštarauja, griauja… Kaip man susiderinti savyje, aš nežinau, o kiek kartų bandžiau, neįstengiau. Galbūt dėl to, kad ir aš pats savo paslėptosios dalies negaliu sučiupti. Juk štai mano išpažintys. Aš jau dabar teologas, o kai tik noriu pasakyti savo nuodėmes, išeina nei šis, nei tas. Gėda ir sakyti. Čia tai jau tikriausia tiesa, ir mano ne kartą patirta, kad Mintis gi žody taps melu.
O jeigu taip, tai tiesa yra nepasakomoj, neišreiškiamoj minty, mūsų nepraskleidžiamoj dvasios kertelėj – ir juo giliau, juo geriau. Jeigu taip, tai mano instinktas neklydo, ir aš galiu džiaugtis, kad tai, kas yra manyje paslėpta, maištauja prieš tai, kas yra reiškiama, vadinasi, prieš melą.
Bet kam čia man leistis į tą filosofiją, kuri, nevykusiai čia mano išreikšta, taip pat gal yra melas. Ar negana man to, kad per ketverius praleistus seminarijoj metus aš, pats to nežinodamas, išsaugojau daug ką, kas yra slėptina, o man brangu.
Dabar man beliko seminarijoj mažiau negu dveji metai. Ar aš turiu išsižadėti savęs ir pasmerkti šitą išminties įsakymą:
Tylėk, dangstykis ir paslėpk
Svajones savo ir jausmus.
<…>
Visas tavo gyvenimas bus ilgas silentium ir vienatvė. Gal tai ir gražu. Ta tema daug galima fantazijuoti ir poetizuoti. Bet ar ištversiu? Ar ne per sunkus tai bandymas? Juk ir dabar jau kartais taip skaudu! Skaudu gal ne dėl pačios vienatvės, bet dėl nusimanymo, kad taip yra, o galėtų būti kitaip. Ir jei būtų kitaip, būtų geriau. Kodėl aš negalėčiau džiaugtis gyvenimu, mylėti ir būti mylimas, ir duoti pasauliui bent kiek šviesos ir džiaugsmo? Ė, bet gal aš klystu ir be reikalo save kamuoju? Viena tik aišku:
Tylėk, dangstykis ir paslėpk
Svajones savo ir jausmus.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kodėl rusų poeto romantiko F. Tiutčevo eilėraštis „Silentium“ taip sujaudina Vasarį?
- Dienoraštis – pokalbis su savimi, savistaba, savęs apmąstymas. Ką naujo sužinojote apie Vasarį, perskaitę jo dienoraščio ištraukas?
- Kaip suprantate F. Tiutčevo eilutę „Mintis gi žody taps melu“? Paaiškinkite ją savais žodžiais.
- Kodėl Vasaris mano, kad visas jo „gyvenimas bus ilgas silentium ir vienatvė“? Ką jis išgyvena apie tai mąstydamas?
- Perskaitykite daugiau Vasario dienoraščio puslapių. Remdamiesi šia ir kitomis ištraukomis, parašykite 1–2 pastraipas tema „Liudo Vasario sielos disonansai“.
XIII
[Pasakojama apie Aušrakalnį]
<…>
Savo tėviškės laukuose jis labai mėgo vieną kalnelį, kurį visi vadino Aušrakalniu ir kuris buvo aukščiausia visoj apylinkėj vieta, toli nuo bet kokios trobos ir bet kokio kelio ar tako. Ant šito kalnelio Liudas ir praleisdavo didesnę dienos dalį. Jis, kaip ir visi svajingo ir kontempliatyvaus būdo žmonės, mėgo plačius reginius, panoramas, kur žvilgsnys nekliudomai skrenda viršum visų daiktų ligi tolimųjų melsvomis ūkanomis apsiūkusių horizontų. Tokia panorama prieš jį atsiskleisdavo nuo to kalnelio.
Iš pietų pusės, pro tėviškės trobas, anapus kaimo, buvo matyti miškas. Besitęsdamas į kairę ir pusračiu apsupdamas reginį iš užpakalio, jis vėl tolėjo ir tolėjo, kaskart vis labiau mėlynuodamas ir toli rytuose tapdamas siaura, tarp žemės ir dangaus ištiesta juosta. Persimesdamas į dešinę, jis vėl ėjo artyn, kol anapus kito kaimo, šiaurės pusėje, giliame slėny virto nunykusių pušaičių ir laibų kreivų berželių giraite, kur augdavo daug mėlynių ir veisdavosi gyvačių. Už giraitės, anapus, toli toli, buvo matyti vėl aukšti derlingi laukai, medžiais apaugę viensėdžiai ir tolimų bažnyčių bokštai.
Tos pusės vaizdas Liudui buvo įkritęs į atmintį iš pat mažens. Giedromis rudenio dienomis, kai į rugienas aplink kalnelį piemuo išgindavo kaimenę, Liuduką visuomet traukdavo pas jį nubėgti ir užlipti į Aušrakalnį. Kalno viršūnė, niekad nei ariama, nei sėjama, buvo apaugusi keista sausa žole, kvepiančiais čiobreliais ir geltonomis kačpėdėlėmis. Dangum plaukdavo atskiri balti debesėliai, ir nuo kalnelio gražiai būdavo matyti, kaip tamsūs dideli šešėliai šliauždavo dirvomis, arimais, pievomis, kalvomis ir slėniais.
Bet Liudukas observuodavo vaizdą į dešinę, pro giraitę. Atsitikdavo, kad diktokas debesio gabalas juodu šešėliu nuklodavo visus laukus ligi pat giraitės, o anapus, už jos, kaip kokia pasaka viskas šviesdavo ir tviskėdavo saulės spinduliuose. Ir jis negalėdavo atitraukti akių nuo to saulėto tolimo vaizdo, atskirto giraitės, kurioj veisėsi gyvatės, buvo tamsu, baugu ir drėgna. Anas saulėtas vaizdas atrodė jam kaip ir kitas pasaulis. Jis ten matė kažin kokius baltus rūmus, kokių šioj pusėj nebuvo, medžius, kurie nebuvo panašūs nei į tėviškės gluosnius, nei į kaimynų beržus, ir bažnyčios bokštus, kurie, saulei leidžiantis, blizgėjo ir švietė.
Tą vaizdą ir dabar mėgo klierikas Vasaris, tačiau jo akys vis labiau krypdavo į vakarų pusę, kur tęsėsi plati lyguma ir nei jokis miškas, nei pakilumas netrukdė matyti tolimiausių horizonto vietų. Čia jis žiūrėdavo, kaip leisdavosi saulė – raudona ir didelė – ir joj, lyg kokiam stebuklingam žiūrone, jis matydavo kažin kokius aukštus medžius, kurių kitu metu niekad neįžiūrėdavo.
Ant šito tėviškės kalnelio, bežiūrėdamas į tuos tolimus miškus ir tylius saulėleidžius, Vasaris nejučiomis pratinosi matyti gamtą pro savo jausmą ir nuotaiką, o jis jautė ją baiminga, disciplinuojama ir marinama seminaristo širdim. Jis nejučiomis sau kūrėsi panoraminę gamtos schemą, kuri ilgą laiką buvo jam fonu pagrindinės nuotaikos variacijom reikšti.
Saulei nusileidus, aplink kalną žemose pievose, o kartais ir laukuose, nuo miško kairėj ligi giraitės dešinėj, pasklisdavo tiršti balzgani rūkai. Jei tai būdavo mėnesiena, jie atrodydavo kaip koks didžiulis ežeras, o tėviškės ir kaimynų trobos ir medžiai kaip kokios salos, paslaptingos ir nykios. Nyku darydavos ir klierikui Vasariui, vis dar nuo kalno bežiūrinčiam į baigiančius gesti vakarus, – ir jis rasotu takeliu grįždavo namo.
Rengdamasis gulti girdėdavo dar, kaip motina, atsiklaupus savo kambarėly, atsidusdama šnabždėdavo ražančių.
Aušrakalnį klierikas Vasaris įprato lankyti kiekvieną dieną, kada tik būdavo namie. Tų atostogų metu čia telkėsi visas jo proto ir širdies gyvenimas.
Kartais, grįžęs nuo kalnelio ir įsižiebęs žvakę, jis pabandydavo rašyti. Plati saulėleidžio panorama dar stovėdavo jo akyse, ir kalnely išugdyta nuotaika dar gaubdavo jį visą. Tada jis parašė keletą geresnių to laiko eilėraščių, kiek leido neišsirutuliojęs jo talentas ir literatūrinio išsilavinimo neišmiklinta nuovoka.
Jausminės emocijos stiprumas sudarė visą tų eilių esmę ir vertę. Gamtos elementas jo to laiko poezijoj buvo tas pats, kurį jis matė nuo savo tėviškės kalnelio, keletas panoraminės schemos bruožų: raudonas saulėlydžio dangus, mėlynos sutemos, balzganos ūkanos, žvaigždėtas dangus, mėnesiena. Jausminis elementas buvo tokis pat nesudėtingas, platus ir bendras: liūdesys dėl praeinančios jaunystės, ilgesys plataus gyvenimo, laisvės, meilės, kartais atvirkščiai – tylos ir ramybės; nusiskundimas dėl amžinos vienatvės, kartais atvirkščiai – vienatvės pasiilgimas ir jos apoteozavimas.
Žengiąs į kūrybos kelią jaunas poetas Vasaris tada nenumanė, kad kuo plačiau jis apima reginį nuo savo tėviškės kalnelio ir kuo labiau jis sujausmina visus savo vidaus gyvenimo momentus, tuo labiau siaurėja jo kūrybos plotas. Įsižiūrėjęs į toly mėlynuojančius miškus, kasdien tuos pačius, į žėruojančius saulėlydžius, kasdien tokius didingus ir melancholiškus, jisai nematė, kad čia pat prie jo kojų gyvena ir knibžda stebuklingai gražus to pačio kalnelio pasaulis, kur spalvų gausumas ir formų įvairumas tokis subtilus, o jų keliamos emocijos tokios paprastos, bet naujos ir įdomios. Bet ar jis kaltas, kad gyvenimas, į kurį jis taip anksti pateko, auklėjo jame emocinį patosą, nesveiką svajingumą, melancholiją ir pesimizmą – ir kad niekas jo nepamokė, kad gausios poetui medžiagos gali duoti ir kukli ramunė, ir mėlyna rugiagėlė, ir kvapus čiobrelis, ir vėjo siūbuojama smilga. <…>
II dalis. EINA GYVENIMAS
XIII
[Iš pokalbio su baroniene Rainakiene]
<…>
Baronienė nusijuokė, paskui padarė dirbtinai nepatenkintą veidą ir šmėkštelėjo jam astru, kuriuo žaidė, per ranką:
– Bet tamsta esi nepataisomas, meldžiamasis! Sveikas įtrauki mane į tokias rimtas diskusijas, tarsi aš būčiau koks senas profesorius. Nieko taip nebijau, kaip rimtos ponios išvaizdos. Mano kaktoj atsiras raukšlių, ir jei ko gero, aš imsiu ginčytis ir karščiuotis!.. Juk tai būtų baisu, kunige Liudai! Be juokų, aš iš tamstos paskui pareikalausiu atlyginimo – ko nors labai smagaus ir malonaus. Na, bet šį kartą aš sveikam atsakysiu. Taigi aš manau, kad čia turbūt ne laiko ir ne aplinkybių, bet dvasios, pasaulėžvalgos ir nuotaikos klausimas. Menas, mano bičiuli, yra platus kaip gyvenimas, o dvasiškis siauras kaip… Ne, aš nenoriu tamstos įžeisti ir palyginimų vengsiu. Menas verda, kunkuliuoja visais žinomais širdies jausmais ir aistromis žmoniškumo ribose, o kunigo širdis – apmarinta ir suvaržyta griežtomis normomis ir dėsniais. Tikėk tamsta manim: aš esu pažinus keletą labai inteligentiškų kunigų ir sugebu žmones observuoti. Kunigas negali tiesiogiai, natūraliai pažvelgti į gyvenimą. Arba jis per griežtai smerks, arba pernelyg girs. Arba per daug liūs, arba per daug džiaugsis, nes kunigas visus reiškinius yra pratęs vertinti doroviniu blogio ir gėrio mastu, dėl kurio jis ir pats negali likti indiferentiškas. Šitas, mano nuomone, kunigui ir kenkia pasireikšti meno srity. Jam visuomet stoka arba kūrybinės medžiagos, arba meniško blaivumo. Antraip vertus, meniški gabumai verčia kunigą supasaulėti. Šitokia mano nuomonė iš dalies pagrįsta observavimu, iš dalies teorija, iš dalies intuicija. O konkrečių pavyzdžių tamsta pats pasiieškoki.
Parėjęs namo, jis pervertė lietuvišką kunigiškąją literatūrą ir įsitikino, kad baronienės žodžiuose buvo daug tiesos. Donelaitis ir Valančius rašė didaktiniais tikslais. Baranausko poezija, parašyta dar dvasiškos karjeros pradžioj, paskui negrąžinamai nutrūksta. Vienažinskis – sentimentalus meilės dainius – pirmas aprauda savo kunigišką „stoną“ ir apvaisina lietuvių lyriką liūdesio, ilgesio, ašarų ir siauro asmeniškumo motyvais. Maironis – poetas, pilietis, patriotas. Grynoji jo lyrika taip pat sentimentali, patetiška ir siaura. Vasariui, dabar jau skaičiusiam ne tik Mickevičių, Puškiną, Tiutčevą, bet ir Kasprovičių, ir Tetmajerį, pradėjo aiškėti, kad visos tos mūsų kunigų poetų „sesutės“, liūdesiai, ilgesiai, ašaros, visi tie švelnūs jausmai yra kilę iš suvaržymo vaizduotės, išgyvenimo ir išsireiškimo.
Ir čia pirmą kartą įkrito jam noras praplėsti savo patyrimų sritį, „pažinti gyvenimą“ dėl kūrybos, nes pamažu vis labiau ėmė jame įsigalėti nuojauta, kad jis poetu ar apskritai rašytoju bus. Ir jeigu jau rašys, tai rašys drąsiai, tai, ką matys ir jaus. Įkrito jam noras rašyti taip, kad jo raštuose nebebūtų daugiau „kunigiškos dvasios“, didaktikos, sentimentalumo, patoso ir visų to stiliaus pažymių.
– Aš pasistengsiu būti kunigu be priekaištų, – tarė jis sau, – ir visas savo luomo pareigas atlikinėsiu gerai. Bet poezijoj aš būsiu vien tik žmogus. <…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Skaitydamas iš dvaro parsineštas knygas, Vasaris įsitikina, kad Europos literatūroje nėra žymių rašytojų kunigų. Jam pritaria baronienė: jei ir yra, tai jų vardus „literatūros istorija minės smulkiomis raidėmis“. Bandydamas ginti savo luomą, Vasaris teigia, kad kunigavimas neatima galimybių būti rašytoju. Ką atsako Rainakienė? Atsakymą suformuluokite savais žodžiais.
- Ištraukoje daugiausia kalba baronienė. Įrodykite, kad Vasaris nėra pasyvus klausytojas.
- Kaip Rainakienė ir kaip Vasaris supranta gyvenimo ir kūrybos ryšį?
- Kokias įdomesnes įžvalgas, tiesas sau suformuluoja Vasaris, grįžęs namo ir pervertęs „lietuvišką kunigiškąją literatūrą“?
- Ką išgyvena Vasaris po pokalbio? Kuo šie išgyvenimai svarbūs veikėjo charakterio raidai?
- Kokią kompromisinę išeitį randa Vasaris, mąstydamas apie du skirtingus pašaukimus?
- Kokia baronienės įtaka Vasario vidinio konflikto raidai?
III dalis. IŠSIVADAVIMAS
XXV
[Paskutinis Liucės laiškas]
<…>
Šeštą valandą atėjo laiškanešys ir įteikė jam laišką. Vasaris pažiūrėjo į voką ir nutirpo: jis pažino Liucijos raštą. Drebančiais pirštais jis išvyniojo popieriaus lapą ir pažiūrėjo į parašą. Taip, Liucija. Jis sėdo prie stalo ir ėmė godžiai skaityti.
Įsivaizduoju tavo nustebimą, brangus Liudai, kai tu paimsi šį laišką į rankas. Tuomet viskas jau bus įvykę, tu būsi sujaudintas, o gal pasipiktinęs ta beprotybe, o aš… Kur būsiu tuomet aš?.. Na, bet negraudinsiu tavęs jokiais sentimentaliais žodžiais. Aš dabar mąstau labai aiškiai ir blaiviai ir noriu, kad paskutinis mano laiškas liudytų apie mane geriau negu daugelis mano pasielgimų, ypač šiom dienom.
Neseniai kalbėjau su tavim telefonu ir žinau, kad šį vakarą tu ateisi. Tik dabar kilo many noras parašyti tau laišką, kurį tu gausi jau po mano mirties. Laišką aš įmesiu vakare, nusižudysiu, kai išsiskirstys svečiai, atsisveikinus su tavim, vėliausia apie 8 val. ryto, o laišką tu gausi tą pačią dieną, bet, žinoma, vėliau.
Kodėl aš tau rašau? Tu, kaip poetas, gal pamanysi, kad dėl efekto, dėl nepaprasto įspūdžio. Pamanyk tik! Nusižudėlės laiškas! Kaip ir kokia dviejų pasaulių jungtis, nuo šermeninės lentos ištiesta ranka… Bet ne. Visa tai man nerūpi, ir jus, gyvuosius, stebinti nepaprastumu aš dabar visai nenoriu. Rašau tau, kaip senam prieteliui, kaip seniai mylėtam ir dabar dar tebemylimam žmogui. Aš noriu tau dar kartą padėkoti už tai, kad tu mane supratai ir iš manęs nesityčiojai, kaip daugelis kitų mano garbintojų, ir man nemelavai, neva mane mylįs.
Ir štai dar dėl ko. Svarstydama savo mirties aplinkybes, aš imu bijoti, kad laisvas mano pasitraukimas iš gyvenimo gali būti nuslėptas. Aš numatau, kad mūsų gydytojas, į kurį, be abejo, pirmiausia bus šauktasi, norėdamas apsaugoti mane nuo paskalų, o Glaudžių nuo nemalonumų, sugalvos kokią nekaltą mano staigios mirties priežastį. Man, žinoma, tai maža rūpėtų, bet, nežinau kodėl, būtinai noriu, kad tu žinotum, kaip aš mirštu, ir niekad dėl to neabejotum. Aš noriu, kad mano mirtis tau nebūtų apgaubta jokiu melu, jokiais veidmainiškais aiškinimais. Apie 8 ar 7 val. ryt ryto aš paimsiu stiklą raudono vyno, nueisiu į savo kambarį, įsipilsiu nuodų ir, atsigulusi ant kušetės, išgersiu. Aš turiu patikimų nuodų, kurie veikia beveik momentaliai. Šautis aš nenoriu: triukšmas, kraujas, be to, niekad nesi tikra, ar gerai pataikysi.
Šį vakarą tu, be abejo, stebėsiesi iš mano svečių, iš vaišių ir iš manęs pačios. Čia jau aš tau nieko neišaiškinsiu. Manyk, kaip nori. Ar aš pagaliau žinau? Gal aš panūdau atsiskirti su savo gyvenimu tokiu momentu, kada dar kartą pamatysiu visą jo tuštumą, o gal susigundžiau efektu, teatrališka scena? Pamanyk tik! Nešiodama gedulą po sūnaus mirties, visą naktį praūžė girtoj kompanijoj, o išleidus svečius nusinuodijo!.. Kodėl vieną kartą gyvenime nepadaryt sau tokio malonumo? Daug kas laiko mane turtinga išdidžia ponia, o maža kas, gal niekas, nežinojo, kad savo širdy aš jausdavausi nuskriausta, pažeminta, paniekinta ir ujama kaip laukinė katė… Kodėl tad paskutinę valandą nepadaryti man tokio karališko mosto?
Bet aš imu jau karščiuotis, o buvau ketinusi rašyti šaltai ir protingai. Ką tau dar pasakyti? Tikiuosi, tu viską ir šiaip suprasi, nors ir ne viską žinai, kas nušviestų mano mirties priežastis. O jų ne viena. Abejoju, ar pasakyt tau vieną paslaptį. Po sūnaus mirties sužinojau, kad mano dėdė – tai mano tėvas!.. Iš tiesų, kaip kokioj komedijoj… Mane ramindamas, jis pats prisipažino. Vargšas senelis, kaip jis apsiriko! Po visų katastrofų štai tau, Liuce, paguoda: esi kanauninko duktė! Žinoma, aš jo nesmerkiu ir ne dėl to žudausi… Bet žinai, Liudai, šita, galima sakyti, smulkmena parodo man, kad mano gyvenimas jau nuo pat pradžios buvo vienas didelis nesusipratimas. Ta smulkmena galutinai sunarpliojo visas mano minčių gijas, ir nebežinau, nuo ko reiktų pradėti. Aš neturėjau teisės gimti, tai kam dar čia graibstytis ir stengtis ko nors nusitverti? Tačiau prisipažinsiu tau, kad jo, to dėdės-tėvo, man be galo gaila, ir aš esu didelė egoistė, suduodama jam tokį smūgį. Bet kas jam pagaliau būtų per džiaugsmas iš manęs tokios?
Ima mane pagunda parašyti tau dar keletą šiltų, nuoširdžių žodžių, kaip paskutinį savo atsisveikinimą ir savo palikimą. Žodžių, kurie įstrigtų tau į širdį, ir tu mane minėtum ilgai, ilgai. Et, bet kam čia! Juk kas mum beliko bendra? Keliolika gyvenimo valandų. Neverta! Aš pati žinau, kaip trumpai gyvieji mini mirusius. Pagaliau šį vakarą mudu dar pasimatysime. Gal aš tau ką ir pasakysiu – gera ar bloga, nežinau.
Štai mano laiškas ir baigtas. Sudie, Liudai, šįkart amžinai.
Liucija
Negreit Vasaris atsitraukė nuo to laiško. Perskaitė jį keletą kartų ir vis dar gaudė akim atskirus sakinius, atskirus žodžius. Tai štai kokia buvo Liucija! – stebėjosi jis, bet kokia ji buvo – aptarti neįstengė. Tas laiškas, nors desperatiškas ir žiaurus, jį tarsi nuramino, tarsi paguodė ir sustiprino. <…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kodėl Liucė imasi rašyti laišką Vasariui? Ką ji išgyvena rašydama?
- Remdamiesi tekstu, įrodykite, kad priešmirtinis šėlsmas Liucės namuose yra tarsi kaukė.
- Po Liucės mirties gavęs paskutinį jos laišką, Vasaris galėjo ją pažinti iš naujo. Ką atskleidžia šis lemtingas siužeto posūkis? Kokia ji?
- Pagrįskite teiginį, kad Liucija yra dramatiška asmenybė.
Apibendriname
- Remdamiesi visu romanu, apsvarstykite, kas labiausiai lėmė Liudo Vasario galutinį sprendimą atsisakyti kunigystės. Tokiam žmogui kaip Vasaris svarbesni vidiniai ar išoriniai motyvai?
- Vasaris dažnai kalbasi su savimi, ginčijasi su kitais, sau mintyse prieštarauja. Pabandykite įsivaizduoti, kad polemika kyla tarp dviejų Vasario vidinių balsų – poeto ir kunigo. Ką ir kaip jie kalbėtų, jei diskutuotų ta pačia tema, pavyzdžiui, apie moteris, kūrybą, meilę, idealų kunigą, politiką? Kurdami dialogą, remkitės romano tekstu.
- Nagrinėdami pasakojimo būdą, labiau gilinomės į analitinį pradą. Kūrinio ištraukose arba visame romane raskite ir kitokio pasakojimo pavyzdžių: pasakotojas tapatinasi su Vasariu, kalba jaudindamasis, kupinas susižavėjimo ir kt. Aptarkite pasirinktus pavyzdžius.
- Putino sesuo Marija Mykolaitytė-Slavėnienė prisimena, kad pasirodžiusį romaną „Altorių šešėly“ daug kas laikė autobiografiniu, klausimai apie romano įvykius ir veikėjus nervino ir gniuždė rašytoją: „Jis taip buvo paveiktas ir morališkai priblokštas tokio smulkmeniškumo, kad vieną kartą pasakė: „Jei galėčiau, tai dabar visus „Altorių šešėly“ egzempliorius surinkčiau, sukraučiau į krūvą ir sudeginčiau.“ Autorius pamatė, kad jo romane keliamos idėjos nepataikė į tuos tikslus, į kuriuos jos buvo nukreiptos.“ Pamąstykite, kokia (-ios) idėja (-os) svarbiausia (-ios) romane. Kodėl negalima tapatinti Liudo Vasario ir autoriaus?
- Perskaitykite daugiau rinkinio „Tarp dviejų aušrų“ eilėraščių. Aptarkite Putino simbolistinės poezijos ir romano sąsajas.
- Perskaitykite V. Daujotytės knygos „Moters dalis ir dalia“ ištraukas ir aptarkite remdamiesi romanu.
MOTERS METAFIZIKA IR REALYBĖ („ALTORIŲ ŠEŠĖLY“)
Pagrindinio Putino kūrinio – romano „Altorių šešėly“ – temos iš tiesų yra ne visai tokios, kaip jas nusakė pats autorius. Yra ir nusakytosios, bet jas pridengia gilesnės. Gilioji šio romano tema – vyro ir moters meilės, kūrybos. Romane sukurti trys apibendrinti moterų charakteriai – savotiška triada: tezė (Liucija), antitezė (baronienė), sintezė (Auksė). Santykiai su šiomis moterimis atspindi tris Vasario charakterio etapus: jaunuolio-klieriko bundantį vyriškumą, jauno kunigo vienatvę ir atramos ieškojimą, subrendusio žmogaus-kūrėjo išsilaisvinimo siekimą. „Altorių šešėly“ moterų charakteriai negali būti laikomi antraeiliais, nes jiems kaip ir Liudui Vasariui suteikiama savivokos ir savirefleksijos51 teisė. Tai, kad vyrui-kunigui, sueinančiam su moterimis į įvairius santykius, meilė yra draudžiama, sukuria ypatingą psichologinę įtampą, neleidžiančią nė vienos situacijos išspręsti įprasta gyvenimiška tvarka. Itin savita yra tai, kad aktyviojo prado vaidmuo visais atvejais tenka moteriai. Subtilų ir drovų dėmesį jam rodo Liucė, atviresnę erotiką skatina baronienė, į šeimos pusę kreipia Auksė. Iš vyro atimta įprasta, su vyriškumu susieta iniciatyva ar net agresija, atitinkamai sustiprintas moters aktyvumas. <…>
51 Savireflèksija (lot. reflectere – atspindėti) – gilus susimąstymas, savistaba, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize.
Vesdamas moterį bendru žmogaus netekčių keliu, Putinas pabrėžia ir ypatingą vyro ir moters ryšį. Liucija yra vienintelė Liudo Vasario moteris. Su ja išgyvenamas visas jausmų ir jų pasekmių ciklas: susitikimas klebonijoje, dovanų gavimas, nebylus pasižadėjimas skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingas išsiskyrimas, pagaliau ypatinga jungtuvių simbolika: į savo jungtuves Liucija eina apsirengusi juodai, o į Vasario primicijas ji atvažiuoja be skrybėlaitės, bet su baltu šilkiniu šaliu ant galvos – panaši į nuotaką. Vasaris to apdaro beveik nusigąsta („Vienintelį kartą gyvenime“, – sako Liucija) ir sumišęs pavadina ją panele. <…>
Moteriai sunku atleisti vyro atstūmimą ar jos judesio nesupratimą. Liudas Vasaris taip pat graužiasi („Kam aš jos tada nepabučiavau? Vienintelį kartą visam gyvenimui?“). Tas gailestis nueina į pasąmonę, kad dar kartą iškiltų geismu, „kuris jį fatališkai stūmė prie moteries, kadaise pažadinusios pirmuosius jo vyriškumo polėkius“. Liucija laimi savo moteriškąją pergalę, atsiskaito už paniekinimą, dėl kurio Euripido Fedra net nusižudo. Vasario ir Liucijos gyvenimai yra paralelūs: juodai apsirengusi Liucija išeina į šeimą kaip būsima motina, Vasaris į parapiją kaip dvasios tėvas, Liucija suranda ramybę motinystėje, Vasaris bando įsitvirtinti kūryboje, Liucė netenka šeimos ir nelaimingai išteka antrą kartą, Liudas Vasaris išgyvena pašaukimo krizę. Kriziniais momentais jiedu suartėja. „Iš to galima, toliau einant, padaryti išvadą, kad tik nusibankrutavę galutinai mudu pagaliau sutapsime“, – sako Liucija. Ir Vasaris turi prieš akis Liucijos galimybę: „Jei netesėsiu, beliks pasekti Liucijos pėdom.“ Prieš lemtingai apsispręsdamas jis eina prie Liucijos kapo, prisimenamu Aušrakalnio kačpėdėlių įvaizdžiu susieja jaunystę ir mirtį. Vasaris suvokia, kad Liucija temylėjo jį vieną, tebuvo jo vieno moteris. Bet jis lieka nesuvokęs, kad ir jo gyvenime reikšminga ir tebuvo Liucija, o kitos moterys tik atspindėjo skirtingas jo gyvenimo peripetijas, norus, siekimus, bet ne esmę. Tai vėlgi yra savotiškas vyriškosios nuostatos įprasminimas. Vyras negali sutikti, kad jo mylima ar mylėta moteris priklausytų kitam. Sužinojęs apie Glaudžių, Vasaris pajunta priekaištą ir gailestį. Liucija šią būseną tiksliai komentuoja: „… tamstos žodžiais kalba gryniausias vyriškas egoizmas“. Vyrui nelengva pripažinti, kad gyvenime gali būti ne tik vienintelis vyras, bet ir vienintelė moteris, kad ji gali jam apsireikšti „keleriopu pavidalu“.
-
- Kodėl skirtingais Liudo Vasario gyvenimo etapais jo kelyje pasirodo skirtingos moterys? Kaip apibūdintumėte jo santykius su Liucija, su Rainakiene ir su Aukse?
- Kodėl tik Liucija yra vienintelė Vasariui skirta moteris?
Rašome
- Parašykite esė „Turiu aš savy priešingybių versmes“.
- Remdamiesi romano ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar atsakingas žmogus gali jaustis laisvas?“.
IŠSIVADAVIMAS, XVII skyrius
Daugiau kaip savaitę jis praleido tėviškėj, kasdien važinėjo arba vaikščiojo į bažnyčią, klausė išpažinčių, laikė mišias, sekmadienį giedojo sumą, pakrikštijo porą kūdikių. Po savaitės jis jautėsi jau beveik pripratęs prie parapijos darbo. Kalnynų laikai atrodė jam buvę ne taip jau seniai.
Visi tie veiksmai, žiūrint tikinčio žmogaus akimis, buvo baisios nuodėmės, šventvagystės. Bet Vasarį, nors jis manėsi Dievą tikįs, tai maža jaudino. Jį daugiau kankino mintis, kad jis štai dėl kokios būtenybės ar prievartos turi daryti veiksmus, kuriem nėra tikęs ir dėl kurių kiekvienas turėtų teisę apšaukti jį veidmainiu. Jis blaškėsi, pakliuvęs į voratinklį, iš kurio negali išsivaduoti. Ir stipriausi to voratinklio siūlai driekėsi iš čia, iš jo tėviškės ir iš artimiausių pasauly žmonių – iš jo tėvų.
Liudas matė, kad savo tėvam jis yra vienintelė atspara. Be jo didelė tėvų gyvenimo dalis staiga pasirodytų jiem tuščia, nebetekusi prasmės. O jeigu jis mestų kunigavęs, jie pasijustų ir patys kalti, ir baisios atsakomybės prislėgti. Liudas gerai žinojo, kad jo motina dėl kiekvieno vaikų nusižengimo kaltina save. Tai ji esanti bloga, jei vaikai toki, tai ji nesugebėjusi jų tinkamai išmokyti, tai ji juos tokius pagimdžiusi, tai ji atsakysianti už tai prieš Dievą! Ji verkdavo, sielodavosi, eidavo išpažinties, ir joki įtikinėjimai negalėjo tokių minčių iš jos galvos išvaryti.
Ir dabar dažnai ji Liudui sakydavo:
– Jei ne jūs, kunigėli, aš nežinau nė kas su manim būtų. Dabar nors tuo susiraminu, kad turiu sūnų kunigą. Kai numirsiu, pasimelsite už mane, mišias šventas atlaikysite, gal pasigailės Viešpats Dievas ir manęs nusidėjėlės.
Jam šitie žodžiai durdavo kaip koks peilis į širdį. Vengdamas tolimesnės kalbos, jis eidavo kur į sodą arba į laukus, ir jam baisu darydavos, kai jis įsivaizduodavo, kas būtų su jo motina, jei jis mestų kunigystę. Didesnio skausmo turbūt jai nesugalvotų joks budelis.
Kartais gi jo širdį užliedavo pikta neapykanta visam tam, kas pastatė tokią nesusipratimo sieną tarp jo ir jo tėvų, kas įjautrino jo motinos sąžinę taip, kad ji ir savo šešėlio nusigąsdavo. Jis žinojo, kad jo motina buvo šventa moteris, kuri per visą savo gyvenimą niekam bloga nėra padariusi, kuri savo darbu, pavyzdžiu, mokymu ir maldom visas savo pajėgas išeikvojo, kad vaikai būtų išganyti. Ar gali tat jai gyvenimas duoti bent kibirkštėlę džiaugsmo, jeigu ji pamatys, kad jis, Liudas, ištikimiausias, eina pražuvimo keliais?
Svarstydamas visa tai ir tuo pačiu metu bendraudamas su kaimo žmonėm, įsigyvendamas į jų rūpesčius, vargus ir jų tikėjimą, ypač po tokių pasikalbėjimų su motina, Vasaris pajusdavo, tarsi žemė slysta jam iš po kojų ir visas gyvenimo centras persislenka į kitą pusę. Dideli pasiryžimai, sumanymai ir viltys užleidžia vietą bibliškam tuštybių tuštybės principui. Jį apsiaubdavo pasyvumas, negalia ir pesimizmas. Jis užsigeisdavo mesti į ugnį visas savo poezijas ir visus raštus, eiti pas vyskupą ir sakyti: skirk mane į kokius Šlavantùs ar Pipirmėčius, tegu aš ten supūsiu, kaip savo klaidingo kelio auka, savo tėvų džiaugsmui, Bažnyčios labui ir Dievo garbei!
- Remdamiesi romano ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar žmogui sunku išreikšti save?“.
BANDYMŲ DIENOS, X skyrius
Jonelaitis gana ilgai nieko nesakė. Vasaris pabaigė įsitikinti, kad jo eilėraščiai niekam neverti, ir gailėjosi, kam juos parodė. Bet štai vieną popietį apsukrusis knygininkas pasiūlė Vasariui užeiti pas jį bibliotekon.
– Turiu tau ką parodyti, – tarė, užsirakindamas paskui save duris ir traukdamas iš kišenės sulankstytą paskutinį savaitraščio numerį.
– Skaityk, ar pažinsi…
Vasaris netikėjo savo akimis. Juk tai jo pirmasis eilėraštis! Išspausdintas! Ne, šitokio siurprizo jisai nelaukė. Dabar jis skaitė tą eilėraštį taip, tarsi tikrai tai būtų ne jojo. Ir dabar jam tos eilutės atrodė visai geros ir gražios. Taip, tai jojo!..
Jonelaitis, pamatęs jo susijaudinimą, pažadėjo kitą kartą plačiau pakalbėti, ir Vasaris, laikraščiu nešinas, išsprūdo atgal. Bet kur eiti, kur pačiam paskaityti ir pasidžiaugti, niekam nematant? Jisai atsiminė „žiurkininką“ ir laiptus į seminarijos palėpes. Po poros minučių jau jis atsidūrė ten, kaip vagis, nešinas brangenybėmis. Palėpėse buvo nešvaru, šalta ir tamsu, bet jis dabar būtų nemainęs tos vietos į gražiausią salioną. Priėjęs prie apšalusio stoge langelio, jisai išsitraukė laikraštį ir vėl ėmė skaityti savo eiles. Taip, tai jojo eilės, bet kokiais liūdnais žodžiais jos į jį dabar prakalbėjo ir kokią neatmenamą gyvenimo mįslę jam užminė! Jis nustebo ir nusigando kai kurių posakių, taip aiškiai rodančių jojo nepasitenkinimą, nerimastį ir maištingumą.
Pasikėlęs sutaną, jisai atsisėdo ant dulkėto balkio ir savo papratimu ne tiek mąstė ir svarstė, kiek leidosi nešamas užplūdusios jausmų bangos ir fantazijos vaizdų.
Jame skambėjo atskiri jo eilėraščio posakiai, o jis pats matė save esant menką klierikėlį, nužemintai bučiuojantį ranką ir vyskupui, ir rektoriui, ir Mazurkovskiui, ir dvasios tėvui, ir profesoriam, ir klebonui…
- Sukurkite rišlų tekstą interpretuodami eilėraštį „Romansas“.
ROMANSAS
Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu
Tu žieduotu jausmu į mane atskridai. –
Ir dabar, kai tyloj tavo vardą miniu,
Vis man juokiasi saulė ir kvepia žiedai.
Nežinau, ar ilgai tu buvai su manim:
Tarpu dviejų aušrų nesutemo naktis.
Ir dabar tų aušrų tebešviečia ugnim
Vakarinis dangus ir manoji buitis.
Nežinau, ar dar vėl tu sugrįši kada,
Ar kaip džiaugsmas pirmasis spindėsi toli, –
Bet pavasario saulės šypsniu užburta,
Tu iš mano akių pasislėpt negali.
Kur tik eičiau, visur spinduliai ir žiedai,
Merkias akys ir klysta apsvaigus mintis,
Kaip tada, kai džiaugsmu į mane atkridai, –
Nors dabar pas mane tik naktis, tik naktis.
1926
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"