Šviečiamojo amžiaus literatūra (2.2 tema)

Nedidelio, per mėnesį parašyto romano „Jaunojo Verterio kančios“ siužetas pagrįstas autentiškais įvykiais: 1772 m. vasarą Veclare J. V. Gėtė nelaimingai įsimylėjo draugo sužadėtinę Šarlotę Buf, kiek vėliau jį sukrėtė žinia apie gabaus, jausmingo, bet vienišo jaunuolio savižudybę. Šias dvi istorijas J. V. Gėtė sujungia į vieną meilės ir apskritai gyvenimo dramą. Laiškų forma jis sukuria jaudinančią herojaus išpažintį, atskleidžia intensyvų vidinį jo gyvenimą. Verteris nuoširdus, jautrus gamtai, bet nelaimingas, neranda vietos gyvenime. Jį slegia, kad visuomenėje reikia paklusti taisyklėms, vadovautis protu, siekti naudos. Verteris tikisi, kad meilė išgelbės jo sielą, bet mylimoji pasižadėjusi kitam. Be meilės, jaunuolis neranda nieko, kas jį dar sietų su pasauliu.

Visa apsišvietusi Europa skaitė J. V. Gėtės romaną. Jausmingas ir nelaimingas romano herojus buvo artimas jauniems skaitytojams: jie svajojo išgyventi panašią meilę, mėgdžiojo veikėjo aprangą, elgesį (būta net savižudybių pagal Verterį), o į autorių žiūrėjo kaip į Verterio prototipą. Napoleonas vėliau prisipažins autoriui perskaitęs romaną šešis ar septynis kartus. XX a. rašytojas Tomas Manas (Thomas Mann) taip paaiškino „Verterio“ triumfą: „Jaunystė ir genialumas – knygos tema, ir ji pati – jauno genijaus kūrinys.“

Romanas fragmentiškas – laiškuose pasakojami tik kai kurie Verterio gyvenimo įvykiai, dėmesys sutelkiamas į permainingas veikėjo būsenas, išgyvenimus. Pateikiami trumpi fragmentai patogumo dėlei sunumeruoti.

Pirmoji knyga

1771 m. gegužės 10 d.

1

Mano siela kupina palaimingos giedros, kaip ir tie nuostabūs pavasario rytai, kuriais aš visa širdimi gėriuosi. Esu vienas ir džiaugiuosi, patekęs į šį kraštą, kuris tartum tyčia sukurtas tokiai sielai kaip mano. Esu toks laimingas, brangusis, taip paskendęs ramumoj, kad dėl to kenčia mano menas. Aš dabar negalėčiau piešti, negalėčiau išvesti nė vieno brūkšnelio, tačiau niekada nebuvau didesnis menininkas kaip šiuo metu. Kai aplink mane garuoja žavusis slėnis, kai vidudienio saulė užlieja tamsias mano miško viršūnes ir tik vienas kitas spindulėlis teįsiskverbia į tos šventovės gelmes, kai guliu aukštoj žolėj prie almančio upelio ir prie pat žemės stebiu tūkstančius visokiausių žolyčių, kai arčiau širdies jaučiu tarp stiebelių knibždant tą mažąjį pasaulėlį, tuos milijonus neištirtų kirminėlių ir vabalėlių ir jaučiu buvimą visagalio, kuris mus sukūrė pagal savo paveikslą, visa mylinčiojo dvelksmą, kuris mus laiko ir globoja amžinoj palaimoj; mano drauge, kai man apraibsta akys, kai visas pasaulis aplink ir dangus persikelia į mano sielą kaip mylimosios paveikslas, – tada mane dažnai pagauna ilgesys ir aš galvoju: „Ak, kad galėčiau tai išreikšti, kad galėčiau įkvėpti piešiniui tą plazdančią gyvybę, kurios pilna mano širdis, kad popierius atspindėtų mano sielą, kuri yra begalinio Dievo atspindys!“ Mano drauge! Bet viso to akivaizdoj aš jaučiuosi niekas, aš žūstu, priblokštas didingo tų reiškinių grožio.

Birželio 16 d.

2

<...>

Aną kartą tau rašiau, kad susipažinau su amtmanu S. ir kad jis kvietė mane kurią dieną apsilankyti jo nuošalioj buveinėj, geriau sakant, jo mažoj karalystėj. Aš užmiršau ir tikriausiai niekada nebūčiau ten nuėjęs, jei atsitiktinumas nebūtų parodęs man to lobio, kuris slepiasi tam ramiam kampely.

Mūsų jaunimas ruošė užmiesty balių, kuriame ir aš mielai sutikau dalyvauti. Aš pasisiūliau vienai gerai, gražiai, bet šiaip nežymiai merginai už kavalierių, ir mes sutarėm, kad aš pasamdysiu karietą, nuvešiu savo šokėją ir jos pusseserę į pasilinksminimo vietą, o pakeliui paimsime dar Šarlotą S. „Jūs susipažinsite su gražia mergina“, – tarė mano šokėja, kai mes per didelį, gražiai išretintą mišką važiavom į medžioklės namus. „Žiūrėkit, kad neįsimylėtumėt!“ – pridūrė jos pusseserė. „O kodėl?“ – paklausiau aš. „Ji jau sužadėta, – atsakė ši, – su puikiu žmogumi, kuris po tėvo mirties išvažiavo tvarkyti savo reikalų ir gauti paskyrimo į aukštą vietą.“ Tą žinią išklausiau gana abejingai.

Kai privažiavom prie amtmano sodybos vartų, saulė dar buvo per ketvirtį valandos nuo kalnų viršūnių. Buvo tvanku, ir merginos susirūpino, kad tik nekiltų audra, nes aplink dangaus pakraščiuose tvenkėsi pilkšvi grėsmingi debesėliai. Aš išsklaidžiau jų baimę, dėdamasis gerai išmanąs apie orą, nors iš tikrųjų man ir pačiam dingtelėjo, kad mūsų pramoga gali būti sudrumsta.

Aš išlipau, prie vartų priėjo tarnaitė ir paprašė valandėlę luktelti, panelė Lota tuojau ateisianti. Aš nuėjau per kiemą prie gražių namų ir, kai užlipęs laipteliais įžengiau pro duris vidun, pamačiau tokį žavų reginį, kokio niekada nebuvau matęs. Prieangy koks šešetas vaikų nuo vienuolikos iki dvejų metų amžiaus kirbėjo apie grakščią vidutinio ūgio merginą su paprasta balta suknele ir rausvais kaspinais prie krūtinės ir rankovių. Ji laikė rankose kepalėlį juodos duonos ir raikė ją mažyliams, kiekvienam pagal amžių ir apetitą, ir darė tai taip meiliai, taip nuoširdžiai kiekvienas šaukė „ačiū“, iš anksto keldamas rankeles ir laukdamas savo riekės, o paskui vieni patenkinti daviniu nėrė šalin, kiti, ramesnio būdo, palengva traukė prie vartų paspoksoti į atvykėlius ir karietą, kuria išvažiuos jų Lota. „Prašom atleisti, – tarė ji, – kad priverčiau jus užeiti vidun, o damas laukti. Rengdamasi ir aiškindama, ką reikės padaryti namuose, kol manęs nebus, užmiršau išdalinti vaikams pavakarius, o jie nenori, kad kas kitas jiems raikytų duoną.“ Aš pasakiau kažkokį komplimentą, o pats visa siela gėrėjausi jos išvaizda, balsu, judesiais, ir tik kai ji įbėgo į kambarį pasiimti vėduoklės ir pirštinių, galėjau atsipeikėti nuo netikėto įspūdžio. Vaikai iš tolo skersavo į mane, ir aš priėjau prie mažiausio, labai malonaus veido vaikiuko. Jis atsitraukė atbulas, bet tuo metu įėjo Lota ir tarė: „Lui, duok dėdei rankutę!“ Vaikutis tuoj paklausė; aš nesusilaikiau ir, nepaisydamas jo šlapios panosėlės, širdingai jį pabučiavau. „Dėdei? – paklausiau aš, paduodamas jai ranką. – Ar jūs laikote mane vertu laimės būti jūsų giminaičiu?“ – „O, mūsų giminė plati, – atsakė ji su padykėlės šypsena, – ir man būtų gaila, jeigu jūs būtumėt blogiausias jos narys.“ Išeidama ji prisakė Sofijai, vyriausiajai seseriai po jos, kokių vienuolikos metų mergytei, gerai prižiūrėti vaikus ir pasveikinti tėvelį, kai šis grįš iš pasijodinėjimo. Mažyliams ji liepė klausyti sesutės kaip ir jos pačios, ir kai kurie aiškiai pasižadėjo. Tik viena baltaplaukė gudruolė, kokių šešerių metų amžiaus, pasakė: „Bet ji tai ne tu, Lota, tave mes labiau mylim.“ Du vyresnieji berniūkščiai buvo užlipę ant karietos galo, ir, man paprašius, Lota leido jiems pasivėžinti ligi pamiškės, tik jie turėjo prižadėti, kad neišdykaus ir tvirtai laikysis.
<...>​

Liepos 13 d.

3

Ne, aš neapgaudinėju savęs! Aš skaitau jos juodose akyse tikrą užuojautą man ir mano likimui. Taip, jaučiu, o šiuo atžvilgiu galiu pasitikėti savo širdim, kad ji – ar turiu teisę, ar galiu šiais žodžiais išreikšti dangišką laimę, – kad ji mane myli!

Mane myli! Kaip aš kylu savo paties akyse, kaip... tau galiu tai pasakyti, tu supranti mane... kaip aš garbinu save nuo to laiko, kai ji mane myli!

Ar tai per didelis pasitikėjimas savimi, ar tikros padėties nejautimas? Aš nepažįstu tokio, kuris man būtų pavojingas varžovas Lotos širdyje. O vis dėlto, kai ji kalba apie savo sužadėtinį, ir taip nuoširdžiai, su tokia meile, – tada jaučiuosi kaip žmogus, kuris neteko visų nuopelnų ir rangų ir kuriam kažkas atėmė špagą.

Liepos 30 d.

4

Atvažiavo Albertas, ir man reikia trauktis; jeigu jis būtų ir geriausias, tauriausias žmogus, kuriam aš visais atžvilgiais turėčiau nusilenkti, vis tiek man nepakeliama kančia būtų matyti, kad jam priklauso tokia tobulybė! Priklauso! Žodžiu, atvažiavo sužadėtinis, Vilhelmai! Šaunus, mielas vaikinas, kurio negalima nemėgti. Mano laimė, kad nebuvau per sutikimą! Man būtų plyšusi širdis. Bet jis toks taktiškas, kad mano akyse nė karto nepabučiavo Lotos. Tegu Dievas jam už tai atlygina! Už tą pagarbą, kurią jis rodo merginai, turiu jį mylėti. Jis man palankus, ir aš numanau, kad tai daugiau Lotos nuopelnas negu jo paties jausmas; tokiais atvejais moterys būna subtilios, ir visai teisingai: jeigu jos gali išlaikyti santaikoj du gerbėjus, tai iš to tik joms nauda, – bet toks dalykas retai pasitaiko.

Vis dėlto turiu pripažinti, kad Albertas vertas pagarbos. Jo santūri laikysena labai skiriasi nuo mano neramaus būdo, kurio aš negaliu paslėpti. Jis moka jausti ir žino, koks turtas jam yra Lota. Jis, matyt, retai pasiduoda blogom nuotaikom. O tu žinai, kad tos žmogaus ydos labiau nekenčiu negu kurios kitos.
<...>​

Rugpjūčio 22 d.

5

Tikra nelaimė, Vilhelmai, mano aktyviosios galios apimtos kažkokios neramios, nykios apatijos, negaliu sėdėti be darbo, o dirbti irgi negaliu. Nebeturiu vaizduotės, nebejaučiu gamtos, o knygos man kelia pasibjaurėjimą. Kai nebeturime savęs, tada mums visko trūksta. Prisiekiu, kartais norėčiau būti padienis darbininkas, kad tik rytais atbudęs turėčiau ko laukti iš auštančios dienos, kad būtų bent koks akstinas, bent kokia viltis. Dažnai pavydžiu Albertui, kai matau jį iki ausų paskendusį bylose, ir įsivaizduoju, kad man būtų gera, jei būčiau jo vietoj. Jau keliskart man buvo atėjusi tokia mintis, norėjau rašyti tau ir ministrui ir prašyti pasiuntinybėj vietos, kurios, kaip tvirtini, man neatsakytų. Aš ir pats taip manau. Ministras myli mane iš seno, jis vis įkalbinėdavo mane atsidėti kokiai profesijai; valandą kitą ta mintis man atrodo nebloga. Bet paskui, kai vėl apie tai pagalvoju ir prisimenu pasakėčią apie arklį, kuriam atsibodo laisvė ir jis davėsi pabalnojamas ir pažabojamas, o paskui buvo mirtinai nuvarytas, tada nebežinau, ką daryti. Mano mielas, o gal tas mano troškimas permainos kyla iš vidinės baugios nekantros, kuri niekur nesiliaus mane persekiojusi?

Antroji knyga

[Gavęs pasiuntinybės sekretoriaus vietą Verteris kurį laiką dirba, bet aplinkos nykumas, niekinantis aristokratų požiūris į žemesnės kilmės žmogų, nuolatinis nepasitenkinimas, svajonės apie Lotą skatins grįžti.]

1772 m. sausio 8 d.

6

Kas tai per žmonės, kurių visas gyvenimas remiasi etiketu, visos mintys ir pastangos metų metais teturi vieną tikslą: kaip čia per vieną kėdę toliau pasistūmėjus prie stalo! Ir ne todėl, kad neturėtų ko veikti; priešingai, daugybė darbų užsiguli kaip tik todėl, kad ėdantis dėl smulkmenų nelieka laiko svarbiems dalykams. <...>

Vasario 8 d.

7

Jau visa savaitė labai bjaurus oras, o aš tik džiaugiuos. Man nuo to laiko, kai čia gyvenu, nebuvo nė vienos gražios dienos, kurios kas nors nebūtų sugadinęs ar apkartinęs. O kai lyja, pusto, šąla ir leidžia, galvoju: na, juk viduj negali būti blogiau kaip lauke, arba atvirkščiai, ir gerai. Kai rytą teka saulė ir žada gražią dieną, negaliu susiturėti nesušukęs: štai jiems dar viena dangaus dovana, kurią galės vienas kitam užnuodyti. Jie viską vieni kitiems nuodija: sveikatą, gerą vardą, džiaugsmą, poilsį! Ir vis iš kvailumo, nesupratimo ir ribotumo, o paklausyk jų, tai vis su geriausia intencija! Kitą kartą, rodos, ant kelių parpuolęs prašyčiau, kad jie taip įnirtingai nedraskytų patys sau širdies.

Leidėjo žodis skaitytojui

8

<...> Visos bėdos, kokios tik jį kada buvo ištikusios tarnyboj, nemalonumas pasiuntinybėj, visa, kas tik jam kada nepasisekė, kas jį užgavo, be paliovos varstė jo sielą. Jam atrodė, kad visa tai lyg ir davė jam teisę nieko neveikti, jis jautėsi netekęs jokios vilties, nesugebąs rasti sau vietos ir įsijungti į kasdieninio gyvenimo reikalus, ir pagaliau, visiškai pasidavęs savo įstabiam jausmui, savo mintims ir bekraštei aistrai, vis taip pat monotoniškai ir liūdnai bendraudamas su žavia ir mylima moterim, drumsdamas jos ramybę, jis sekino savo jėgas, be tikslo ir prasmės jas niokodamas, ir pamažu artėjo prie savo liūdno galo.

Apie jo pakrikimą, aistrą ir nesiliaujantį blaškymąsi, apie jo bodėjimąsi gyvenimu geriausiai liudija keli išlikę laiškai, kuriuos čia dedame.

Gruodžio 12 d.

Brangus Vilhelmai, tokioj padėty, kaip aš dabar, tikriausiai būdavo tie nelaimingieji, kuriuos seniau žmonės vadindavo velnio apsėstaisiais. Kartais mane pagauna – ne baimė, ne aistra – kažkoks vidinis nesuprantamas šėlas, kurs draskyte drasko man krūtinę, smaugia mane! Vargas! Vargas man! Tada bastausi naktimis po klaikias apylinkes šiuo nemielu žmonėms metų laiku.

Vakar vakare turėjau išeiti iš namų. Ūmai stojo polaidis, sužinojau, kad upė išsiliejo, visi upokšniai pakilo ir prie Valheimo užtvindė mano mieląjį slėnį! Naktį po vienuoliktos nubėgau tenai. Kraupus reginys atsivėrė nuo uolos; mėnesienoje kriokė, putojo vandenys; dirvos, pievos, gyvatvorės ir visas platus slėnis, kiek akys užmato, buvo virtę audringa jūra, blaškoma staugiančio vėjo. O kai vėl išlindo mėnulis ir pakibo virš juodų debesų, žiūrint, kaip baisiuose ir didinguose jo atšvaituose šniokštė bangos, mane nukratė šiurpas ir vėl pagavo ilgesys! Ak, aš stovėjau išskėtęs rankas ant bedugnės krašto ir veržiausi žemyn, žemyn! Ak, kokia saldi palaima būtų nuskandinti tenai savo kančias, savo skausmus! Nuūžti tolyn su bangomis! O vis dėlto negalėjau atplėšti nuo žemės kojos ir pabaigti savo kančių! Mano valanda dar neatėjo, jaučiu tai! O, Vilhelmai! Su kokiu džiaugsmu būčiau atidavęs gyvybę už tai, kad su viesulais galėčiau draskyti debesis, naršyti bangas. O nejaugi kalinys nesulauks vienąkart šitos palaimos?

Ir kai graudžiai žvelgiau į vieną vietelę po gluosniu, kur pasivaikščioję kadais slėpėmės su Lota nuo kaitros, – ji irgi buvo užlieta, vos atpažinau tą gluosnį! Vilhelmai! O jos pievos, pagalvojau, laukai apie jos namus! Kaip suniokojo kliokiantis vanduo mūsų lapinę! Ir blykstelėjo šviesus praeities spindulys kaip kaliniui sapnas apie bandas, pievas ir garbingą vietą. O aš stovėjau! Nekaltinu savęs, aš turiu drąsos mirti. Turėčiau... O va sėdžiu kaip tas senas elgeta, kur patvoriais renka žabus ir pakiemiais duoną, kad dar vieną valandėlę pratęstų savo merdėjimą, palengvintų savo liūdną buitį.

[Gruodžio 21 d. Verteris rašo atsisveikinimo laišką Lotai.]

9

Viskas baigta, Lota, pasiryžau mirti ir rašau tau apie tai be jokio romantiško patoso, ramiai tos dienos rytą, kada paskutinį kartą tave matysiu. Kai skaitysi šias eilutes, brangioji, šaltas kapas jau bus priglaudęs sustingusius palaikus neramaus, nelaimingo žmogaus, kuris paskutinę savo gyvenimo valandą nežino didesnės palaimos, kaip kalbėtis su tavimi. Praleidau baisią naktį, ir ak, gailestingą naktį. Ji sutvirtino, nulėmė mano pasiryžimą: turiu mirti. Kai vakar išbėgau iš tavęs šiurpiai sukilus jausmams, kai visa tai užgulė mano širdį, o mano beviltiškas, nelinksmas gyvenimas šalia tavęs padvelkė lediniu šalčiu, – aš vos parsigavau namo, kritau be nuovokos ant kelių ir, o Dieve! Tu suteikei man paskutinę paguodą – karčias ašaras! Mano sieloj siautėjo tūkstančiai sumanymų, tūkstančiai vilčių, ir pagaliau visiškai aiškiai iškilo paskutinė vienintelė mintis: turiu mirti! Atsiguliau, ir rytą, kai pabudau nurimęs, tokia pat aiški, tvirta mintis tebėra mano širdyje: turiu mirti! Tai ne desperacija, tai žinojimas, kad ši mintis iki galo subrandinta ir kad aukojuos dėl tavęs. Taip, Lota, kodėl turėčiau slėpti? Vienas iš mūsų trijų turi trauktis, ir tas būsiu aš! O, brangioji! Šioj iškankintoj širdy dažnai šmėkščiojo klaiki mintis – nužudyti tavo vyrą... tave... save! Taigi tebūnie! Kai tu užkopsi ant kalno gražų vasaros vakarą, prisimink mane, kaip aš dažnai ateidavau iš slėnio, pažvelk į kapines, į mano kapą, kur nuo vėjo siūruos aukšta žolė besileidžiančios saulės spinduliuose... Kai pradėjau, buvau ramus, o dabar, kai viskas taip gyvai atsistojo prieš akis, verkiu kaip vaikas.

10

<...> Kas iš to, kad Albertas tavo vyras? Vyras! Tai tik šiam pasauly... o šiam pasauly nuodėmė, kad aš tave myliu, nuodėmė, kad trokštu išplėšti tave iš jo rankų į savo glėbį? Nuodėmė? Tegu ir taip, aš save už ją baudžiu; tą nuodėmę aš ragavau su dangišku džiaugsmu, pagirdžiau savo širdį gyvybės vandeniu ir įgavau jėgų. Nuo tos akimirkos tu mano! Mano, Lota! Aš išeinu pirmas. Einu pas savo tėvą, pas tavo tėvą. Jam aš pasiskųsiu, jis mane paguos, kol tu ateisi, ir aš atbėgsiu tavęs pasitikti, apglėbsiu tave ir liksiu su tavim, amžinai apsikabinęs prieš amžinojo veidą. <...>

11

<...> Aš noriu, kad mane palaidotumėte su šiais drabužiais, Lota, tu juos lytėjai, pašventinai, to prašiau ir tavo tėvą. Mano siela plevena virš mano karsto. Tegu niekas nekrato mano kišenių. Šis rausvas kaspinas buvo ant tavo krūtinės, kai pirmą kartą tave radau tarp vaikų... O, išbučiuok juos tūkstantį kartų ir apsakyk jiems jų nelaimingojo draugo likimą. Meilučiai! Jie ir dabar bruzda aplink mane. Ak, kaip aš prie tavęs prisirišau, nuo pat pirmos akimirkos nebegalėjau be tavęs būti!.. Šis kaspinas tebūnie palaidotas su manim. Tu man jį padovanojai gimimo dieną! Kaip godžiai aš viską griebiau! Ak, negalvojau tada, kad mano kelias atves mane čionai!.. Būk rami! Prašau tave, būk rami!

Jie užtaisyti... Muša dvyliktą! Tai tebūnie!.. Lota! Lota! Sudie, sudie!

Kažkuris kaimynas matė ugnies blykstelėjimą ir girdėjo šūvį, bet toliau visa buvo tylu, ir jis nebekreipė į tai dėmesio. <...>

<...> Jis mirė dvyliktą valandą dienos. Amtmano buvimas ir jo potvarkiai sulaikė smalsuolių antplūdį. Apie vienuoliktą valandą vakaro jo paliepimu velionis buvo palaidotas toj vietoj, kurią jis pats buvo pasirinkęs. Paskui karstą sekė senukas ir jo sūnūs. Albertas negalėjo ateiti – Lotos gyvybė buvo pavojuj. Karstą nešė amatininkai. Joks dvasininkas jo nepalydėjo.