Istorijos vaizdai (9 tema)

Vienas įžymiausių žmonijos dailininkų Piteris Breigelis (Pieter Bruegel) vyresnysis 1560 m. nutapė paveikslą „Vaikų žaidimai“ (9.1 pav.).

Šiame spalvotame kūrinyje dailininkas pavaizdavo daugiau nei 230 vaikų – nuo pačių mažiausių iki dičkių paauglių, mergaičių ir berniukų, kurie mieste žaidžia įvairiausius žaidimus. Vaikai visuomet mėgo žaisti, tačiau jų žaidimai per laiką keitėsi. Dabar žaidžiami kompiuteriniai ir stalo žaidimai, o prieš maždaug 450 metų vaikai daugiau žaidė lauke, dažnai su pačių pasidarytais žaislais. Mokslininkai tirdami šį dailės kūrinį suskaičiavo net 83 paveiksle pavaizduotus žaidimus. Paveikslas labai mėgstamas kruopščių tyrinėtojų. Jie stengiasi suprasti, kokie žaidimai jame pavaizduoti. Juolab kad dalis jų gal jau išnyko. Taigi P. Breigelio kūrinys yra kaip neįprasta nuotrauka, padedanti susipažinti su to meto vaikų pasauliu.

1847 m. lietuvių tapytojas Kanutas Ruseckas nutapė paveikslą „Lietuvaitė su verbomis“ (9.2 pav.).

Įsižiūrėję į šį kūrinį galime sužinoti kelis svarbius dalykus. Mergaitė pavaizduota prie bažnyčios, į kurią atėjo pasimelsti. Į pamaldas žmonės visais laikais eidavo pasipuošę, taigi, pažvelgę į paveikslą galime sužinoti, kaip XIX a. viduryje žmonės puošėsi, kokių spalvų drabužiai tuo metu buvo madingi. Dailininko pavaizduota mergaitė rankose laiko verbą – išskirtinę Vilniaus krašte rišamą pavasario žolynų ir kitų augalų puokštę. Galime matyti, kad beveik prieš 200 metų verboms buvo naudojamos sprogstančių blindžių šakelės (kačiukai), kadugiai, galbūt galime įžiūrėti ir žibuoklių, ir raugerškio uogų. Mokslininkai išsiaiškino, kad K. Rusecko nutapyta mergaitė stovi prie Mergelės Marijos Ramintojos vardo bažnyčios Vilniuje (9.3 pav.). XX amžiuje bažnyčia buvo suniokota ir apleista, todėl paveiksle pavaizduotos statinio dalys leidžia mums geriau pažinti, kaip atrodė šventovės vidus. Pagal jį net galima atkurti tas pastato dalis. Daugiau apie paveikslą mums galėtų pasakyti dailėtyrininkai – mokslininkai, kurie tiria dailės kūrinius.

Tiek P. Breigelis, tiek K. Ruseckas savo kūriniuose pavaizdavo gyvenimą, kurį jie regėjo savo akimis. Tačiau pažvelkime į garsųjį Adomo Varno kūrinį „Mindaugo vainikavimas“ (9.4 pav.). Menininkas šį paveikslą nutapė XX a. viduryje, o karūnacija įvyko XIII amžiuje. Tačiau A. Varnui rūpėjo pavaizduoti ne anuos laikus, bet vieną iškilmingiausių Lietuvos istorijos akimirkų. Jis siekė pavaizduoti svarbiausius karūnavimo iškilmių dalyvius ir didingu vaizdu įkvėpti savo tautiečius. Tiesa, kad kuo tiksliau atvaizduotų istorijos įvykį, A. Varnas tarėsi su istorikais, muziejininkais, tyrinėjo įvairius kitų šalių XIII a. dailės kūrinius – žvelgė į juos norėdamas suvokti, kaip galėjo atrodyti to meto Lietuva, kaip galėjo rengtis jos žmonės.

Paveikslo viduryje pavaizduotas Mindaugas, jam ant galvos iškilmingai dedama karūna – jis tampa karaliumi. Kiek toliau stovi jo žmona Morta, kuri netrukus taip pat bus vainikuota ir taps karaliene. Aplinkui matome vyskupus ir iškilmių svečius. Karūnuojama katedroje, kuri iki mūsų laikų neišliko.

Žiūrint į paveikslą, kuriame pavaizduotas istorijos įvykis, svarbu žinoti, ar dailininkas galėjo šį įvykį matyti savo akimis, ar gyveno tuo laiku, kurį vaizduoja. Jei taip – paveikslas gali suteikti daug to laikotarpio istorijos žinių. Jei menininkas vaizduoja laikus, kuriais pats negyveno, svarbu suvokti, kodėl jam rūpėjo atskleisti būtent šią istorinę temą. Jo kūrinyje nebus abejonių nekeliančių smulkmenų, bet bus svarbi pati tema, noras pažadinti vaizduotę.

Knygos ar filmai apie istoriją kuriami ne tik suaugusiesiems. Apie praeitį svarbu žinoti ir vaikams. Knygos paprastai rašomos atsižvelgiant į būsimo skaitytojo amžių, todėl kas tinka vaikams, gali netikti suaugusiesiems, ir atvirkščiai. Nuėję į mokyklos biblioteką galite tuo įsitikinti – ten yra knygų ir komiksų įvairaus amžiaus vaikams. Tikriausiai pamatysite pastaraisiais metais išleistas ir itin skaitomas tokias istorines knygas kaip Zigmo Vitkaus „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“, Audronės Meškauskaitės „Istorijos skanėstai“, Elenos Gasiulytės „Lietuvos vizionierės“ ir kitas.

Istorija gali būti papasakota ir komiksu. Istorinis komiksas – tai piešinėliais su trumpu tekstu pasakojama, dažnai pilna nuotykių istorija apie praeities įvykius, asmenybes. Tokie pasakojimai įdomūs ir patrauklūs tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Pavyzdžiui, 2018 m. komiksų knyga „Sibiro haiku“ Lietuvoje pelnė Metų knygos vaikams apdovanojimą. O štai 2022 m. išleistas komiksas „Rūmų istorijos“ pasakoja Kaũno senosios prezidentūros pastato istoriją (9.10 pav.).

Skaitydami ar jau perskaitę istorinę knygą pasidomėkite, kas jos autorius ir ką jis veikia gyvenime. Būtinai perskaitykite knygos įvadą arba įžangą – ten autorius paprastai paaiškina, kodėl šią knygą parašė. Skaitydami tokias knygas pamėginkite išsiaiškinti, ar autorius pasakoja apie tikrus praeities įvykius, ar į istorijos įvykius įpina savų, išgalvotų istorijų. Taigi labai svarbu suprasti, ar knyga istorinė, ar grožinė. O gal ji ir tokia, ir tokia? Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į paveikslėlius, įsižiūrėti, kas juose pavaizduota, ir susieti su tekstu.

Labai įdomu ne tik perskaityti istorinę knygą, ją aptarti, bet ir susitikti su jos autoriumi. Arba parašyti jam savo įspūdžius apie knygą. Tokiam susitikimui reikia pasiruošti. Svarbu pasakyti, kodėl knyga patiko arba nepatiko. Kiek laiko skaitėte, kokia vieta įsimintiniausia. Taip pat atkreipti dėmesį, ar patiko paveikslėliai, knygos apipavidalinimas. O gal kažkuri knygos vieta liko neaiški? Būtinai išsiaiškinkite ją su autoriumi. Taip pat jam pasakykite, kokių minčių ir svarstymų knyga jums sukėlė. Apie visa tai galite pasikalbėti su autoriumi, kai pasikviesite jį į savo mokyklą.