Dainos anksčiau ir dabar

Nuo seniausių laikų žmones supo dainos. Skausmo minutę žmonės dainuodavo vienokias dainas, džiaugsmą reikšdavo kitokiomis. Iš lūpų į lūpas perduotose dainose užfiksuota per amžius nusistovėjusi žmonių gyvenimo išmintis. Todėl jaunuoliai iš dainų mokydavosi, kaip pasakyti meilų žodį, kaip išreikšti liūdesį, ilgesį. Dirbant varginančius žemės darbus dainos ritmas paįvairindavo kartojamus judesius. Šeimos ar kalendorinės šventės, kai susirenka giminės, artimieji, taip pat neįsivaizduojamos be liaudies dainų.

Gilioje senovėje dainų niekas neužrašydavo, jos gyvavo tik žmonių atmintyje. Todėl atsirasdavo daug tos pačios dainos variantų – dainininkai, ypač gabesnieji, pridėdavo kokį žodį, pagražindavo ką nors pagal savo skonį. Tačiau šie pokyčiai nebūdavo dideli, taigi galime sakyti, kad daug dainų mus pasiekė iš seniausių laikų. Kai kurių dainų žodžiai šiandien net sunkiai paaiškinami, jų pakartojimai skamba kaip burtažodžiai.

Šiame skyriuje kalbėsime apie tai, kokiu būdu seniausios dainos išliko iki mūsų dienų, kodėl žmones taip traukė ir tebetraukia dainuoti, kaip dainos padėdavo išreikšti dainuojančiojo jausmus, kokiomis aplinkybėmis būdavo dainuojama. Aptardami darbo dainas, gilinsimės į tai, kas ir kaip būdavo dirbama senajame kaime, kurie darbai būdavo sunkiausi, labiausiai varginantys. Kalbėdami apie vestuvines dainas, aiškinsimės, kodėl jos tokios liūdnos. Apsvarstysime tuos tautos istorijos momentus, kada daina tapo ginklu kovojant už laisvę.

Vadovėlyje kviesime ne tik skaityti dainų žodžius, bet ir jų klausytis, lyginti senovinį ir šiuolaikinį liaudies dainų atlikimą, atpažinti liaudies dainų motyvus šiuolaikinėje kūryboje.

Dainúojamoji tautósaka – svarbi liaudies kūrybos dalis šalia kitų folklòro (angl. folklore < folk – liaudis + lore – išmintis) sričių: įvairių pasakojimų, muzikos, šokių ir žaidimų. Iš senų laikų mus pasiekusios dainos yra svarbus liudijimas apie tai, kaip mūsų protėviai gyveno, kaip jie suprato pasaulį, ką brangino ir vertino, dėl ko kentėjo. Liáudies dainà svarbi ir dėl melodijos, ir dėl teksto – šie dalykai tyrinėtojams suteikia svarbių žinių apie bendruomenės, kurioje daina atsirado ir buvo šimtmečiais dainuojama, kalbą, papročius, pasaulėjautą. Neatsitiktinai liaudies dainos metaforiškai yra pavadinamos tautos archyvu. Dauguma tautosakininkų užfiksuotų dainų yra bent kelių šimtų metų senumo, tačiau dainose, ypač dainuotose per įvairias apeigas (vestuves, laidotuves), išlikusios mitologinės detalės byloja apie daug senesnes dainų ištakas.