Lietuvių prozininkė, dramaturgė, aktyvi visuomenės veikėja Vanda Juknaitė gimė 1949 m. Papiliuosè (Rõkiškio r.), Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo mokytoja, dėstytoja, vedė autorinę radijo laidą „Rizika gyventi“. 2008 m. rašytojai už „santūrų humanizmą ir literatūros lauko išplėtimą“ įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Knygoje „Tariamas iš tamsos“ pateikiami pokalbiai su ypatingo likimo vaikais. Skaitydami vieną iš šių pokalbių, atkreipkite dėmesį į dviejų pašnekovių – šeštokės mergaitės ir rašytojos, dėstytojos – bendravimą, pokalbio rutuliojimąsi. Kokiu būdu aiškinamasi, kas gyvenime svarbiausia?
Tariamas iš tamsos
Elzė
Vilniaus „Gabijos“ gimnazija, 6 kl.1
V. J. Elze, tu juk lauki sudėtingų klausimų.
Elzė. Aš norėjau, kad kas manęs rimtai paklaustų. Bet aš maniau, kad tai atsitiks vėliau, kai jau būsiu suaugusi. Aš mėgstu su žmonėmis šnekėtis.
V. J. Manai, kad jie yra tau atviri?
Elzė. Aš nebūtinai noriu, kad žmonės būtų man atviri. Aš esu jiems atvira. Ir taip sužinau, kas jie yra.
V. J. Na, kaipgi?
Elzė. Na, paprastai. Aš neužduodu iš karto jiems klausimų apie kosmosą ir Dievą. Aš kalbu su jais apie paprastus dalykus.
V. J. Kodėl vaikai yra atviri pasauliui?
Elzė. Vaikai yra naivūs. Ir suaugusieji yra naivūs. Bet jie galvoja, kas jiems iš to bus, geriau ar blogiau. Suaugusieji kaip lapės. Vaikai nemąsto. Vaikai sako tiesą.
V. J. Ir Elzė nemąsto?
Elzė. Aš mąstau. Yra žmonių, kurie sako, bet taip pagiežingai: tu viduje esi suaugusi, bet slepiesi po vaiko kailiu. Iš dalies tai yra tiesa. Bet aš norėčiau kitaip suformuluoti. Aš esu vaikas. Aš nesislepiu po jokiu kailiu.
V. J. Turbūt girdėjai, kad šiuolaikiniai žmonės labai nusivylę savimi.
Elzė. Jie nesupranta, kad yra įdomūs. Jie nusivylę savo paviršiumi.
V. J. O kas yra paviršius?
Elzė. Žmonės labai rūpinasi, kaip gražiau apsirengti, skaniau pavalgyti. Kai kiti sako: aš negaliu gyventi be ledų ir mobilaũs, tai aš sakau: aš negaliu gyventi be oro.
V. J. Be oro?
Elzė. Ir dar be knygų.
V. J. Mėgsti skaityti?
Elzė. Labai, labai, labai mėgstu. Gal penkerių metų pradėjau mėgt skaityti.
V. J. Taip anksti išmokai?
Elzė. Į mokyklą atėjau jau mokėdama. Mane tėtis mokė skaityti. Jis buvo bedarbis, turėjo laiko. Tada pamėgau skaityti. Man patikdavo paveikslėliai, bet gilintis pradėjau ne taip seniai.
V. J. Ką reiškia – gilintis?
Elzė. Matyti ne tik žodžius, bet ir kai ką daugiau. Žiūrėti, kas tarp eilučių.
V. J. Ar dėl to gilinimosi ir norėtum būti mokytoja?
Elzė. Pirmas dalykas, man patinka mano lietuvių mokytoja, aš norėčiau sekti jos keliais. Ir dar man labai patinka lietuvių kalba. Aš norėčiau ją dėstyti ir kad vaikams patiktų.
V. J. Kaip žinai, visi dabar pasimaišę dėl anglų kalbos.
Elzė. Kalbai yra labai svarbu skambesys. Anglų kalba labai negražiai skamba. O lietuvių kalba labai graži, visai nekampuota, o plaukianti. Man norisi įskiepyti tiems vaikams, kuriuos aš mokysiu, tiems, kurie bus bepamirštantys lietuvių kalbą, kad jie sugrįžtų prie jos. Bet mes čia kalbamės apie labai paprastus dalykus.
V. J. Ar reikėtų gilintis?
Elzė. Taip.
V. J. Bet gali būti sunku.
Elzė. Jeigu ką, aš neatsakysiu.
2
V. J. Ar tu pati džiaugiesi tuo, kad taip anksti suaugai?
Elzė. Oi, ne. Aš labai dažnai liūdžiu dėl to.
V. J. Kodėl?
Elzė. Dėl to, kad labai dažnai iš manęs reikalauja. Sako: Elzyte, mes iš tavęs to nesitikėjom. Jeigu aš būčiau vaikiškesnė, jie nesistebėtų, kad taip kvailai pasielgiau.
V. J. Visi priprato, kad tu labai rimtai į viską žiūri, ir nebeleidžia tau būti vaiku?
Elzė. Taip būna. Ir dar kartais kai kurie vaikai ant manęs pyksta. Ne dėl to, kaip aš mąstau, bet dėl to, kaip į mane žiūri suaugusieji.
V. J. Kiek aš galiu suprasti, taip rimtai į pasaulį žvelgia žmonės, kurie turi didelių rūpesčių.
Elzė. Neturiu aš didelių rūpesčių. Tik labai daug įvykių buvo su artimaisiais, aš buvau jų beveik netekus. Tuo metu, kai tai vyko, aš labiausiai suaugau. Kažkaip labai buvo sunku.
V. J. Buvo labai sunku su tuo susitaikyti?
Elzė. Aš anksčiau maniau, kad bloga gali atsitikti tiktai žmonėms iš filmų. Bet niekada negalvodavau, kad man gali atsitikti kas nors negero.
V. J. Kas tau padėjo tada? Kaip tu gelbėjaisi?
Elzė. Kai buvo visokių blogybių?
V. J. Taip.
Elzė. Kai buvo labai blogai tėčiui ir kai mamai, labai daug bendravau su Dievu.
V. J. Tu melsdavaisi?
Elzė. Taip. Bet ne paprastom maldom „Tėve mūsų“. Savo maldom.
V. J. Kas yra savo maldos?
Elzė. Šiaip, pokalbiai, paprasti, labas...
V. J. Kodėl tau atrodė, kad į Dievą reikia kreiptis būtent taip?
Elzė. Aš kalbėjau, kad man būtų lengviau. Tiesiog norėjau pašnekovo.
3
V. J. Elze, ką vaikai galvoja apie mirtį?
Elzė. Apie savo?
V. J. Na, kai sirgo mama ir tėtis.
Elzė. Man atrodo, kad mirtis yra ne pabaiga. Kai mirsiu, man nebus blogiau. Bus blogiau tiems, kurie liks, nes jiems bus gaila. Mano tėtis, kai buvo kòmoj, jis sapnavo labai gražius sapnus. Sapne jis suprato, kad yra komoj. Jis sapnavo mane. Aš žinau, kad aš jam labai brangi. Gal brangiausia. Man atrodo, žmogus mirdamas išsineša atvaizdą mylimų žmonių ir jį visada ten turi. Man taip atrodo. Kaip sapną.
V. J. Dauguma suaugusiųjų bijo mirties.
Elzė. Dauguma žmonių bijo mirties dėl labai materialių dalykų. Bijo, kad nespės baigti savo darbų, kad paliks čia savo šeimą. O aš manau, kad mirties visai nereikia bijoti.
V. J. Taip manai?
Elzė. Nereikia bijoti, nes tave pasitiks Dievas. Ir lauki susitikimo su Juo, kaip su draugu.
V. J. Kaip tu suprastum užduotį: pačiam išreikšti savo žmogišką esmę?
Elzė. O Dieve! Aš niekada nebūčiau pagalvojus. Gal tai reiškia suprasti gyvenimą. Atsiduoti gyvenimui.
V. J. Ką reiškia atsiduoti gyvenimui?
Elzė. Reikia būti labai aktyviam ir stumtis į priekį. Nežinau, ar aš teisingai svarstau. Jei nėra pagalbos, reikia pačiam visom keturiom stumtis į priekį. Ir būti savimi.
4
V. J. Ar žmogaus gyvenime būna daug momentų, kai turi iki galo pasikliauti vien savimi?
Elzė. Beveik kiekvieną dieną mums yra galimybė patiems išspręsti savo reikalą arba pasirinkti kito žmogaus pagalbą. Dažniausiai mes renkamės pagalbą.
V. J. Kaip manai, kodėl?
Elzė. Daug lengviau išspręsti su kitu žmogum. Todėl, kai liekame vieni, labai suglumstame, nes nebūname įpratę likti vieni.
V. J. Kaip tu išmokai būti viena?
Elzė. Kartais būna situacijų, kai atrodo, kad imsi kito žmogaus ranką, bet staiga susiimi. Ir pagalvoji: dar ne taip blogai, kad man reikėtų pagalbos, nors būna be galo blogai. Žinau, kad bus tokių sunkių dalykų, kai niekas kitas man nebegalės padėti. Ir aš susitvardau, kad užsiauginčiau savo pačios gyvenimą. Kad pajėgčiau būti viena, kai jau nebeturėsiu žmonių, kurie norėtų man padėti.
V. J. Ar tave trikdo, kai suaugę žmonės nesusitvardo, nesugeba susiimti, kaip tu sakai?
Elzė. Ne, manęs netrikdo. Aš su malonumu iš karto imuosi jiems padėti.
V. J. Kaip?
Elzė. Dažnai žmogui labai padeda pokalbiai. Ir labai gera yra išsiverkti, netgi vaikui. Ir aš mėgstu būti ta, su kuria pasikalba ir ant kurios peties išsiverkia. Taip aš ir padedu. Kartais to užtenka.
V. J. Kiti tokius žmones laiko labai stipriais, bet man kartais atrodo, kad aš pati visą gyvenimą tokiu būdu mėginau paslėpti savo silpnumą.
Elzė. Kokiu būdu?
V. J. Leisdama išsiverkti ant mano peties.
Elzė. Aš iš tikrųjų jaučiuosi stipri. Aš nenoriu girtis. Kartais ir man užeina silpnumo akimirkų. Ir dėl to aš visiškai suprantu tuos, kuriems būna bėda. Kartais ir pati, būdama kuo stipriausia, prieinu prie ko nors ir pradedu verkti.
V. J. Tokie dalykai žmones gali išgąsdinti.
Elzė. Aš labai valdausi visą laiką. Kiti išsikrauna kasdien zyzdami ir verkšlendami, o man taip elgtis gėda. Ir kartais, kai jau pratrūkstu, tada išsigąsta visi. Aš laikau savyje ir galiausiai nebeištveriu. Mano pratrūkimas būna arba didžiulis verksmas, arba didžiulis pyktis, ir tai yra labai blogai. Aš tą pripažįstu. Tada atsiliepia visi. Tada jie man padeda.
V. J. Tu kalbi apie tai, kad žmogus gyvena tarp žmonių ir mes vieni su kitais esame labai susiję. Kaip manai, kodėl žmonės taip dažnai apsimeta, kad jie gali apsieiti be kitų?
Elzė. Vien todėl, kad jie ne-ga-li.
V. J. Vien todėl, kad jie negali apsieiti be kitų?!
Elzė. Na, aš čia dėjau...
5
V. J. Ar besąlygišką kito žmogaus vertingumą tau atskleidė mirties artumas?
Elzė. Palaukit, tuoj suvoksiu. Pakartokit su visais tais žodžiais.
V. J. Ar žmogaus besąlygišką vertę tau atskleidė mirties artumas?
Elzė. Taip. Taip visą laiką būna. Kai jau mirtis arti, tik tada supranti, ko vertas kitas žmogus. Bet aš ir taip jaučiu, ko žmonės verti. Net jei ir ne tas mirties artumas, aš vis tiek labai juos reikšminu.
V. J. Dėl ko?
Elzė. Pirmiausia aš galiu pasikalbėti su pačia savimi. Paskui su Dievu. O po to su žmonėmis. Tai jeigu ne žmonės, trečio pašnekovo ir nelieka.
V. J. Vis dėlto ar tu nepavydi kitiems vaikams, kad jie gyvena daug paprasčiau?
Elzė. Kartais pavydžiu.
V. J. Kokie tie kartai?
Elzė. Pavydžiu tada, kai suaugusieji, mums, visiems vaikams, padarius ką nors bloga, žiūri į mane.
V. J. O ar tu nepavydi suaugusiems žmonėms, kurie apie tokius dalykus, kaip tu, net nesusimąsto?
Elzė. Ne, man jų gaila. Nes jie jau suaugę, o dar negalvoja.
V. J. Ar manai, kad žmonės negalvoja todėl, kad nepatiria tokių dalykų?
Elzė. Jie gali būti patyrę ką nors panašaus, bet, kai viskas gerai baigiasi, jie viską pamiršta. Ir Dievą. Ir tai, kad įvyko stebuklas.
V. J. Kodėl tu nepamiršti?
Elzė. Todėl, kad tai yra pamoka. O pamokų nereikia pamiršti.
V. J. Kodėl svarbu suprasti, kad gyveni? Gyveni, ir tiek. Ar to neužtenka?
Elzė. Manau, jei nesuprasi, kad gyveni, tai pusė gyvenimo vertės dings. Aš manau – ar vaikai, ar suaugę – net ne visi supranta, kad jie nesupranta, kas yra gyvenimas.
V. J. O kas jis yra?
Elzė. Kas yra gyvenimas? Gyvenimas yra vienas labai labai neilgas laiko tarpas. Kaip kokia viena pamoka. Vieni žmonės tą pamoką išmoksta, kiti ne.
V. J. O ko žmogus per savo labai trumpą gyvenimą turi išmokti?
Elzė. Žmogus turi išmokti... Aš bijau, kad labai kvailai pasakysiu.
V. J. Pagalvok, ko tu pati jau išmokai.
Elzė. Reikia išmokti kantrumo. Reikia išmokti nepasiduoti. Išmokti suprasti, kas esi pats, kas yra draugai, šeima.
V. J. O kažkodėl atrodė, kad tu imsi ir taip paprastai pasakysi: reikia išmokti mylėti gyvenimą.
Elzė. Tai rodo, kad aš esu vaikas.
V. J. Kodėl taip pasakei?
Elzė. Vaikas per daug stengiasi, kaip čia geriau atsakyt. O suaugęs žmogus svarbius dalykus pasako ramiai.
6
V. J. Mylėti yra svarbiausia?
Elzė. Taip.
V. J. Ar meilė yra tai, kas žmogui duota? Ar jos taip pat reikėjo išmokti?
Elzė. Meilės vaikas išmoksta, jei yra jį mylinčių žmonių. Aš meilės išmokau.
V. J. Atrodo, tu turėjai nuostabius mokytojus.
Elzė. Mane stebino tai, kad mano tėvai buvo pasiryžę pasveikti, kad jie kovojo. Aš verkdavau, o mano mama sakydavo: neverk, Elze, aš pasveiksiu, viskas bus gerai. Nors visi sakė, kad ji nepasveiks. Ir tėtis, kai gulėjo reanimacijoje, aš net negalėdavau pas jį užeiti. Negalėdavau su juo šnekėti. Bet kai jis pasveiko, jis man visą laiką sakydavo: aš pasveikau tik todėl, kad nenorėjau nuvilti tavęs. Ir todėl aš didžiuojuosi jais.
V. J. Dabar manoma, kad kančia labai nuskriaudžia žmogų.
Elzė. Kančia? Tik tada žmogus supranta, kas yra laimė, kai būna patyręs kančią.
V. J. O kas yra laimė?
Elzė. O laimė... Laimė yra (rašykit, dvitaškis): meilė, draugystė, artimieji. Va, tokie dalykai.
Aptariame tekstą
- Kokiu klausimu rašytoja V. Juknaitė pradeda pokalbį su Elze? Kaip manote, kodėl būtent toks pirmas rašytojos klausimas? [1]
- Kuo, anot Elzės, panašūs ir kuo skiriasi vaikai ir suaugusieji? [1]
- Ką apie Elzę sako kai kurie žmonės ir kaip ji pati apibūdina save? [1]
- Ką į klausimą apie šiuolaikinių žmonių nusivylimą savimi atsako Elzė? Paaiškinkite šią jos mintį. [1]
- Papasakokite, kada ir kaip Elzė išmoko skaityti, kaip keitėsi jos požiūris į knygas, kuo ir kodėl ji norėtų tapti. [1]
- Kaip baigiasi pokalbis apie paprastus dalykus? Kaip manote, kodėl būtent šitaip? [1]
- Kokiu klausimu pradedamas pokalbis apie nepaprastus, t. y. sudėtingus, dalykus? Ar, jūsų nuomone, šis klausimas išties sudėtingas? [2]
- Kaip ir kodėl jaučiasi Elzė dėl to, kad anksti suaugo? Kada ji labiausiai suaugo? [2]
- Kaip mergaitės požiūrį į pasaulį bando aiškinti V. Juknaitė? Pacituokite. [2]
- Papasakokite, kaip Elzė gelbėjosi nuo visokių blogybių. [2]
- Ką Elzė mano apie mirtį ir kuo remdamasi ji taip svarsto? Kodėl, anot Elzės, dauguma suaugusiųjų bijo mirties? [3]
- Koks V. Juknaitės klausimas sukelia Elzės nuostabą? Paaiškinkite, kaip suprantate rašytojos mintį apie užduotį ir kaip ją supranta Elzė. [3]
- Ką, anot Elzės, reiškia atsiduoti gyvenimui? Pacituokite. [3]
- Ką dažniausiai renkasi žmonės, spręsdami problemas, ir ką stengiasi rinktis Elzė? Kodėl? [4]
- Ką jaučia ir kaip elgiasi Elzė, matydama nesitvardančius suaugusiuosius? [4]
- Paaiškinkite V. Juknaitės mintį, kad, leisdamas kitam išsiverkti ant savo peties, žmogus slepia savo silpnumą. [4]
- Kokia jaučiasi Elzė ir kokių silpnumo akimirkų ji patiria? [4]
- Kokį klausimą ir kodėl apie žmonių tarpusavio ryšius V. Juknaitė galiausiai užduoda Elzei? Ką ir kaip jai atsako mergaitė? Kaip suprantate žodžius: „Na, aš čia dėjau...“? [4]
- Kokį klausimą mergaitė paprašo V. Juknaitę pakartoti ir kodėl? Kaip suprantate šį klausimą jūs ir ką į jį atsako Elzė? [5]
- Kodėl Elzei svarbūs žmonės? [5]
- Ko ir kada Elzė kartais pavydi vaikams? [5]
- Ką ir kodėl mergaitė jaučia suaugusiems žmonėms? Kuo šiuo požiūriu Elzė skiriasi nuo jų? [5]
- Ką Elzė sako apie gyvenimą? Kodėl svarbu suprasti, kas jis yra? [5]
- Kokio atsakymo į klausimą apie gyvenimo pamokas tikėjosi V. Juknaitė ir kodėl Elzė atsakė kitaip? Pacituokite ir paaiškinkite mergaitės mintį. [5]
- Kokią mintį savo klausimu apie meilę iškelia V. Juknaitė? [6]
- Iš kur išmokstama mylėti? Kaip to mokėsi Elzė? [6]
- Ką apie kančią žmogaus gyvenime mano Elzė? [6]
- Kas Elzei yra laimė? Kuo ypatingas paskutinis jos atsakymas į V. Juknaitės klausimą? [6]
Apibendriname
- Apibūdinkite Elzę. Kuo ypatingas jos charakteris, mąstymas ir kalbėjimo būdas? Atsakymą pagrįskite citatomis.
Elzės apibūdinimas | Citata |
Charakteris | |
Mąstymas | |
Kalbėjimo būdas |
- Kas rodo, kad Elzė yra labiau subrendusi už savo bendraamžius? Kokios ankstyvo Elzės subrendimo priežastys ir kas apskritai brandina jauną žmogų?
- Kaip Elzė bendrauja su tėvais ir kaip juos vertina?
- Elzė pasakoja apie verksmą. Kokiais gyvenimo momentais ji verkia? Ką apskritai reiškia žmogaus verksmas?
- Iš pokalbio išrinkite sakinius, žodžius, kuriais kalbama apie būtinybę kalbėtis, turėti pašnekovą. Su kuo kalbasi Elzė? Ar galima sakyti, kad tokiu būdu ji sudėtingame pasaulyje ieško atramos taškų, padedančių gyventi toliau?
- Elzė ir V. Juknaitė skirtingai nusako, ką svarbiausio reikia išmokti gyvenime. Kuriai iš jųdviejų pritariate ir kodėl?
- Pagrįskite, kad šis pokalbis yra negrožinis tekstas.
- Dar kartą perskaitykite visus V. Juknaitės klausimus. Kurie klausimai, jūsų nuomone, paruošti iš anksto, o kurie sugalvoti pokalbio metu? Savo nuomonę pagrįskite, remdamiesi skaitytu pokalbiu.
- Ar rašytojos klausimai atskleidžia jos asmenybę? Kodėl taip manote?
- Kokias vertybes pasiryžusi ginti Elzė?
- Ar jūs norėtumėte pabendrauti su Elze? Ko jos paklaustumėte?
- Gal jūsų aplinkoje yra žmonių – jaunų ar vyresnių, – kurie mėgsta pasikalbėti rimtomis temomis? Papasakokite.
Diskusija
Kaip manote, ar gyvenime kasdien susiduriame su rimtais klausimais? Ar juos išspręsti pajėgia tik suaugusieji? Ar žmogaus gyvenime daug momentų, kai jis turi pasikliauti vien savimi? Kuo dar galima pasitikėti? Kas lemia žmogaus elgesį, jam patekus į ribinę situaciją?
Tyrimas
Pokalbiai ir interviu
- Kuo skiriasi pokalbis ir interviu?
- Perskaitykite kelis pokalbius iš knygų, žurnalų, interneto svetainių ir patyrinėkite, kaip juose reiškiamos mintys.
- Išklausykite bent vieną tiesiogiai per radiją ar televiziją vykusį pokalbį.
- Palyginkite žodžiu vykusio ir raštu pateikto pokalbių raišką: užduodamus klausimus, pašnekovo reakciją į juos, minčių dėstymą.
Kuriame tekstą
Išsirinkite du tris įdomiausius V. Juknaitės klausimus ir užduokite juos savo bendraklasiui. Išgirdus pašnekovo atsakymą paskesnis klausimas gali keistis. Pašnekesį įrašykite mobiliuoju telefonu, paskui jį kruopščiai iššifruokite ir tekstą užrašykite.
Atkreipkite dėmesį, kad įrašų negalima platinti be pašnekovo sutikimo.
Atlikę šia užduotį, aptarkite, kuo ypatinga tokio gyvo, sakytinio pokalbio raiška, ko reikėtų atsisakyti, jei mintis reikštumėte raštu. Galiausiai suformuluokite, kas būdinga sakytinei kalbai, gyvam pokalbiui, ir kuo jis skiriasi nuo rašomo, t. y. apgalvojamo ir tik tada užrašomo teksto.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"