Tiesa – drąsa?

Vienoje pasakoje gudri mergina sugalvoja, kaip atvykti pas karalių nei apsirengusiai, nei nuogai, ir priverčia jį skirti žadėtą apdovanojimą. Kitoje pasakoje čigonas apgauna žaltį-slibiną ir išgelbsti vargšą žmogų. Bet ar visuomet gudrumas, apgaulė yra teigiamai vertinami? Apgauti slibiną, gobšų poną, išpuikusį karalių, ypač, kai naudos sieki ne sau, o padedi kitam, yra leidžiama. Tačiau apgauti kaimyną, ką nors iš jo pasiimti, yra smerktinas elgesys.

Pasakose visada gausiai apdovanojami tokie žmonės, kurie alkanam atiduoda paskutinę duonos riekę, stengiasi padėti vargstančiam, pakliuvusiam į bėdą. Tai kiekvienos bendruomenės gyvenimo vertybės, kurias teigia viso pasaulio pasakos.

Tačiau kaip tuomet suprasti, kad balandžio 1-ąją reikia ką nors apgauti, kam nors pameluoti? Ką reiškia Užgavėnių persirengėlių linksmybės, Venecijos karnavalo apgaulės, kai turtuolis apsivelka elgetos drabužiais, o varguolis bent vienai nakčiai pasidabina didžiūno rūbu? Tókius gyvenimo tvarkos pažeidimus paprastai lydi juokas. Jis ir parodo, kad balandžio 1-osios melai ar karnavalų apgaulės yra trumpalaikiai, nelabai rimti dalykai.

Pãsakos perkelia mus į nesamą, fantastinį pasaulį. Jos kalba apie nepaprastas būtybes arba žmones, apdovanotus nematytomis, negirdėtomis savybėmis. Kitos kalba apie laukinius žvėris, naminius gyvulius ir paukščius, veikiančius ir jaučiančius kaip žmonės. Dažnai toje pačioje pasakoje gyvūnai veikia šalia žmonių ir nepaprastų būtybių – laumių, velnių, slibinų. Tokiose pasakose įvyksta daug stebuklų, veikėjai atlieka negalimus žygius, išvengia didžiausių pavojų, staiga atsiduria tolimiausiose vietose, pakeičia savo pavidalą. Šios pasakos vadinamos stebùklinėmis.

Yra ir kita pasakų rūšis – buitinės pasakos. Jose dažniausiai veikia žmonės. Šių pasakų veikėjų gyvenamoji aplinka ir darbai dažniausiai artimi praeities kaimo žmonių gyvenimui. Čia kalbama apie kasdienio gyvenimo įvykius, pašiepiamos žmonių ydos, silpnybės. Tačiau ir šiose pasakose esama bendrumo su visu pasakų pasauliu – ir čia žmonės bendrauja su gyvūnais, atsitinka nepaprastų įvykių. Griežtos ribos tarp stebuklinių ir buitinių pasakų nėra, nes pasakos nuolat perkuriamos, jungiami jų elementai.

Dar viena pasakų rūšis – juokų, melų pasakos. Jose, siekiant nustebinti ir prajuokinti, pasakojami išgalvoti, realybėje neįmanomi, juokingi dalykai.

Pasakos bendros daugeliui tautų. Todėl dažniausiai neįmanoma susekti, kas pasakoje sãva, o kas svetima. Pasakų veiksmo vieta beveik visuomet yra nežinomas, tolimas kraštas. Dar neaiškiau apibūdinamas laikas – senų senovėje, labai seniai, kažkada ir pan.

Pasakose išreiškiamas žmonių požiūris į gyvenimą, atvirai arba netiesiogiai sakoma, kam žmonės pritaria, o ką smerkia. Jų pabaiga dažniausiai parodo, kad tiesa nugali netiesą. Nors žmonės žino, kad gyvenime ne visuomet taip būna, bet norima pasakyti, jog taip turėtų būti. Silpnieji nugali stipriuosius, skriaudžiamieji – savo skriaudėjus, darbštieji – tinginius. Pasakos pabaigoje išaiškėja blogųjų žmonių klasta ir gerųjų dorybės; blogieji baudžiami, o geriesiems atlyginama už jų dorybes.

Šiandien pasakomis nebetikima, o kasdienėje kalboje pasakymas „nesek pasakų“ reiškia – neišsigalvok nebūtų dalykų. Tačiau iki šiol pasakų mielai klausomasi, tikima jų teigiamomis vertybėmis.