Pamestinuko dalia

II skyrius

pasakoja, kaip Oliveris Tvistas buvo auginamas, auklėjamas ir maitinamas

1

<...> Devynerių metų Oliveris Tvistas buvo Tačiau gamta ar paveldėjimas įdiegė Oliverio krūtinėje gana veržlią dvasią. Dėl skurdaus prieglaudos davinio ji turėjo daug erdvės plėstis, ir galbūt tik ši aplinkybė padėjo, kad jis iš viso sulaukė dienos, kai jam sukako devyneri metai.

2

Kaip ten bebūtų, bet tai buvo jo devynerių metų gimtadienis, ir jis šventė jį anglių rūsyje rinktinėje draugijoje su dviem kitais jaunais džentelmenais, kurie, gavę kartu su juo geros pylos, buvo užrakinti už tai, kad įžūliai išdrįso pareikšti esą alkani. Staiga misis Men, garbioji namų šeimininkė, apstulbo, netikėtai pamačiusi misterį Bamblį, parapijos bidlį, bandantį atidaryti sodo vartelius.

3

– Viešpatie maloningas! Ar tai jūs, misteri Bambli? – sušuko misis Men, iškišusi galvą pro langą, puikiai apsimesdama be galo nudžiugusi. – Siuzana, tučtuojau nuveskit Oliverį ir tuos du vaikėzus į viršų ir nuprauskit juos! Dieve mano! Kaip aš džiaugiuosi, misteri Bambli, jus matydama!

4

Beje, misteris Bamblis buvo stambus ir irzlus žmogus; užuot maloniai atsakęs į nuoširdų pasveikinimą, jis piktai pakratė vartelius, o paskui paspyrė juos taip smarkiai, kaip galėjo paspirti vien tik bidlio koja.

– Dieve, tik pagalvokit! – tarė išbėgdama misis Men (nes tuos tris berniukus tuo metu spėta pergabenti). – Tik pamanykit! Kaip aš galėjau pamiršti, kad vartai iš vidaus užsklęsti! Vis per tuos mielus vaikučius! Įeikite, sere, prašom įeiti, misteri Bambli, meldžiu, įeikite, sere...

5

Nors šį kvietimą ji palydėjo reveransu, galinčiu suminkštinti net parapijos seniūno širdį, tai nė kiek nenuramino bidlio.

– Ar jūs manote, misis Men, kad tai pagarbus ir tinkamas elgesys? – paklausė misteris Bamblis spausdamas rankoje lazdą. – Parapijos pareigūnai, atvykę čia parapijos reikalais dėl parapijos našlaičių, turi laukti prie jūsų sodo vartų. Ar jums žinoma, misis Men, kad jūs esate, taip sakant, parapijos samdoma ir gaunate algą?

– Patikėkit, misteri Bambli, aš tik buvau nuėjusi pasakyti keliems mieliems vaikučiams, kurie jus taip myli, kad jūs atvykote, – labai nuolankiai atsakė misis Men.

Misteris Bamblis buvo labai geros nuomonės apie savo iškalbą ir savo vertę. Pirmąją jis parodė, o pastarąją patvirtino. Ir nusiramino.

– Gerai, gerai, misis Men, – atsakė jis švelnesniu balsu, – gali būti ir taip, kaip jūs sakote; gali būti. Veskite mane į vidų, misis Men: aš ateinu su reikalu ir turiu kai ką pasakyti.

6

Misis Men įvedė bidlį į mažą kambarėlį, grįstą plytomis; pastatė jam kėdę ir įsiteikdama padėjo prieš jį ant stalo jo trikampę skrybėlę ir lazdą. Misteris Bamblis nusišluostė kaktą, suprakaitavusią nuo pasivaikščiojimo, patenkintas žvilgtelėjo į trikampę ir nusišypsojo. Taip, jis nusišypsojo. Juk bidliai taip pat žmonės: ir misteris Bamblis nusišypsojo.

7

– Prašau neužsigauti dėl to, ką dabar pasakysiu, – prabilo misis Men su įteikliu meilumu. – Jūs atlikote ilgą kelionę, kitaip, žinote, aš to neminėčiau. Gal išgersite lašelį ko nors, misteri Bambli?

– Nė lašo! Nė lašo! – gynėsi misteris Bamblis mostelėjęs dešine ranka oriai, bet meiliai.

– Manau, išgersite, – tarė misis Men pastebėjusi atsisakymo toną ir jį palydėjusį mostą. – Tik vieną lašelį, su trupučiuku šalto vandens ir cukraus gabalėliu.

Misteris Bamblis kostelėjo.

– Na, tik vieną lašelį, – įkalbinėjo misis Men.

– Ko būtent lašelį? – pasiteiravo bidlis.

– To, ką esu įpareigota laikyti namuose ir duoti mieliems vaikučiams, kai jie sunegaluoja. Defio eliksyro, misteri Bambli, – atsakė misis Men atidarydama bufetą; ji paėmė butelį ir stiklelį. – Tai džinas. Aš neapgaudinėsiu jūsų, misteri Bambli. Tai džinas.

– Ar jūs duodate vaikams Defio eliksyro, misis Men? – pasiteiravo Bamblis sekdamas akimis įdomų maišymo procesą.

– Ak, telaimina juos Viešpats, duodu, nors ir brangiai kainuoja, – atsakė auklė. – Žinote, aš negaliu žiūrėti, kaip jie, man matant, kenčia.

8

– Taip, – pritariamai pasakė misteris Bamblis, – taip, jūs negalit neatjausti. Jūs humaniška moteris, misis Men. (Tuo metu ji pastatė ant stalo stiklelį.) Aš pasistengsiu pirma proga paminėti tai parapijos taryboje, misis Men. (Jis prisitraukė stiklelį arčiau.) Jūs jautri kaip motina, misis Men. (Jis atskiedė džiną vandeniu.) Aš... mielai geriu į jūsų sveikatą, misis Men. (Ir jis ištuštino pusę stiklelio.)

– O dabar pakalbėsime apie reikalą, – tarė bidlis išsitraukdamas iš kišenės knygutę odiniais viršeliais. – Vaikui, kuris buvo greitomis pakrikštytas Oliveriu Tvistu, šiandien sukako devyneri metai.

– Telaimina jį Viešpats! – įsiterpė misis Men šluostydama kairiąją akį prijuostės kampu.

9

– Nors parapija pažadėjo dešimt svarų sterlingų atlyginimo, o paskui dar padidino jį iki dvidešimties svarų, nors ir dėjo nepaprastas, sakyčiau, antgamtiškas pastangas, – kalbėjo toliau Bamblis, – mes jokiu būdu negalėjome sužinoti, kas jo tėvas, kur gyveno jo motina, kokia jos pavardė ir kuo ji vertėsi.

Misis Men nustebusi kilstelėjo rankas, paskui, truputį pagalvojusi, pridūrė:

– Bet kaipgi tada jis galėjo gauti pavardę?

Bidlis labai išdidžiai pasitempė ir tarė:

– Ją sugalvojau aš.

– Jūs, misteri Bambli?

10

– Aš, misis Men. Mes pavadiname savo auklėtinius abėcėlės tvarka. Paskutiniam buvo tekusi raidė S: aš jį pavadinau Svabliu. Po jos eina raidė T, tad aš jį pavadinsiu Tvistu. Paskui bus Unvinas, o po jo Vilkinsas. Aš turiu paruošęs pavardes iki alfabeto pabaigos ir, kai pasieksime raidę Z, vėl pradėsiu nuo pradžios.

– O, jūs turite tikrų rašytojo gabumų, sere! – sušuko misis Men.

– Taip, taip, – atsakė bidlis, matyt, patenkintas komplimentu, – gal ir galėčiau juo būti, misis Men, tikriausiai galėčiau. – Jis baigė džiną su vandeniu ir pridūrė: – Kadangi Oliveris dabar jau per didelis čia pasilikti, taryba nusprendė grąžinti jį į darbo namus. Aš pats atėjau jo pasiimti. Todėl tuoj pat man jį pristatykit.

11

– Tučtuojau atvesiu, – tarė misis Men išeidama iš kambario.

Oliveriui ką tik buvo nugramdę – kiek įmanoma atmazgoti vienu sykiu – viršutinį purvo kiautą, dengiantį veidą bei rankas, ir malonioji globėja įvedė jį į kambarį.

– Oliveri, nusilenk džentelmenui, – tarė misis Men.

Oliveris nusilenkė lygiai bidliui, sėdinčiam ant kėdės, lygiai trikampei skrybėlei ant stalo.

– Ar eisi su manim, Oliveri? – didingai paklausė Bamblis.

12

Oliveris jau buvo besakąs, kad mielai eisiąs su bet kuo, tačiau pakėlęs akis išvydo, kaip į jį žvelgia misis Men, stovinti už bidlio kėdės ir rūsčiu veidu grasinanti jam kumščiu. Užuominą jis suprato iš karto, nes šis kumštis taip dažnai palikdavo žymių jo kūne, kad buvo itin gyvas atmintyje.

– Ar ji eis su manim? – pasiteiravo vargšas Oliveris.

– Ne, ji negali, – atsakė misteris Bamblis. – Bet retkarčiais atvyks tavęs aplankyti.

13

Berniuko tai nepaguodė. Nors jis buvo mažas, bet turėjo pakankamai nuovokos parodyti, kad labai gaila išeiti. Jam nesunku buvo apsiašaroti. Alkis ir neseniai iškentėti smūgiai labai padeda, kai norima verkti, ir Oliveris labai natūraliai pravirko. Misis Men jį tūkstantį sykių apkabino ir – to Oliveriui daug labiau trūko – davė gabalą duonos su sviestu, kad jis neatrodytų per daug alkanas nuvykęs į prieglaudą.

14

Su riekute duonos rankoje ir maža ruda parapijos našlaičio kepurėle ant galvos Oliveris, misterio Bamblio vedamas, išėjo iš nelemtos fermos, kurioje malonus žodis ar žvilgsnis niekada nebūtų nušvietęs niūrių jo vaikystės metų. Ir vis dėlto, kai tik užsidarė kiemo varteliai, jis, vaikiškos širdgėlos prislėgtas, pravirko. Nors ir labai suvargę buvo mažieji jo nelaimės draugai, kuriuos jis paliko, jie buvo vieninteliai bičiuliai, kuriuos jis iš viso pažino: ir vienatvės jausmas pirmą kartą suspaudė vaiko širdelę.

<...>