Apginti tai, kas svarbiausia

Daržas

<...>

1

Vyšnia augo daržo kampe tarp kelio ir kiemo, bet ji buvo didžiulė ir galėjai ją matyti iš bet kurios vietos. Nuo tada, kai liko vienas, senelis daug laiko praleisdavo po vyšnia. Anksčiau dažniausiai čia atlydėdavo tik mane. Dabar po vyšnia pasistatė senelės Teodolindos krėslą ir, baigęs darbus darže ir norėdamas pailsėti, atsisėsdavo į jį, o Alfonsina su žąsiukais sutūpdavo šalia. Sėdėdavo užsimerkęs, nė nekrustelėdamas.

2

Kartą užtikau jį taip sėdint ir paklausiau:

– Seneli, tu miręs?

Jis pramerkė vieną akį, kaip darydavo senelės vištos, ir pamojo prieiti arčiau.

– Sėskis čia, – tarė, padarydamas man vietos šalia savęs. Kai atsisėdau, apkabino mane per pečius ir ranka uždengė akis.

– O dabar pasakyk man, ką matai, – sušnabždėjo.

Atsakiau, kad matau tik tamsą, bet jis mane pertraukė:

– Gerai įsiklausyk.

Išgirdau tylų tylų cypsėjimą, paskui kažkokį bruzdesį lapuose.

– Ten zylės lizdas. Matai mamą, nešančią maistą savo mažyliams?

Matyti nieko nemačiau, bet girdėjau sparnų plazdėjimą ir tylų cypsėjimą. Kaip jie šaukė!

– Ji maitina savo mažylius, – paaiškino senelis. – O dabar dar paklausyk.

Išgirdau garsų dūzgimą.

– Tai bitės skrenda į avilį. Aplėkė gėlių žiedus, o dabar grįžta namo pilnais pilvukais. Matai jas?

Dar kiek paklausiaũ ir man pasirodė, jog matau jas, vargšes bites, tokiais išpampusiais pilveliais, jog vos paskrenda.

3

Tada senelis atidengė mano akis ir pakláusė:

– Supranti? Jei susikaupęs gerai įsiklausai, gali išgirsti daugybę dalykų, lyg būtum atsimerkęs. O dabar paklausyk, kaip kvėpuoja vyšnia.

Vėl užsimerkiau ir pajutau, kaip švelnus vėjo gūsis paliečia man veidą, kaip lėtai lėtai virpa vyšnios lapeliai.

– Tikrai, seneli, Feličė kvėpuoja, – nustebau. Senelis paglostė man galvą ir vėl užsimerkė. Stebėjau jį ir mačiau, kad jis juokiasi.

Kai galvoju apie senelį Otavianą, visada prisimenu tą dieną, kai jis išmokė mane klausytis medžių.

4

Gegužę, per mano šeštąjį gimtadienį, senelis Otavianas atvažiavo pas mus. Visi žinojo, kaip jis nemėgsta miesto, ir suprato, jog ši kelionė jam primins tuos kartus, kai čia atvažiuodavo su senele. Todėl mama telefonu jam pasakė, kad nebūtina važiuoti, nes ir šventė būsianti nedidelė.

– Tik tortas, ir nieko daugiau.

– Dar geriau, – pasakė senelis, – be Lindos aš ir nenorėčiau švęsti triukšmingai.

Į šventinius pietus senelis atvažiavo laiku. Jo furgonėlis kaip visada buvo pilnas vaisių ir daržovių mums ir kitiems seneliams. Važinėdavo senelis dviem transporto priemonėmis: furgonėliu ir dviračiu. Su furgonėliu veždavo daržoves ir vištas į miestelį arba važiuodavo į miestą, kitais atvejais važiuodavo dviračiu. Automobilio niekad nenorėjo pirkti, nors mama dažnai stengėsi pakeisti šitą jo apsisprendimą. Kartą, jiedviem susibarus, mama pasakė:

– Tik pagalvok, kaip aš atrodau prieš savo uošvius!

– Ir ko gi ponai rauko nosytes? – pasišaipė senelis. – Kai atvežu šviežių daržovių ir kiaušinių, būna patenkinti!

Mama nuraudo.

– Gali išmesti iš galvos, kad pirksiu automobilį, kurio man visiškai nereikia! Arba priimate mane tokį, koks esu, arba ne!

Nuo to karto mama niekada nebegrįžo prie šios temos, o senelis ir toliau važinėjo furgonėliu, kuris mažiausiai buvo jo amžiaus, o gal net senesnis.

5

Į mano gimtadienio šventę senelis atėjo nešinas dviem pintinėmis. Vienoje buvo daržovės, o kitoje – Alfonsina su visais žąsiukais.

– Nenorėjo pasilikti vieni, turėjau pasiimti juos kartu, – paaiškino senelei Antonietai, kuri žiūrėjo į jį nustebusiu veidu. Senelis man mirktelėjo.

Pietūs praėjo kuo puikiausiai. Alfonsina elgėsi taip išauklėtai, jog net ir senelė Antonieta prisipažino netikėjusi, kad žąsys gali būti tokios protingos ir civilizuotos.

Taip ir pasakė „civilizuotos“, o senelis ėmė skaniai kvatotis.

– Ak, kad visos žąsys būtų kaip šita! Noriu pasakyti tik jums, ponia Antonieta, kad ji supranta, ką jai sakau.

– Tėti! – sušuko mama susirūpinusiu žvilgsniu žiūrėdama į senelę.

6

– O ką aš tokio pasakiau? – nustebo senelis. – Be to, paklausyk, aš atvažiavau taip pat kai ko jums pasiūlyti. Šiemet yra paskutiniai Tonino laisvės metai, kitais metais jis pradės eiti į mokyklą, o tada... tiek jį ir tematysi! Be to, pamaniau, kad greitai pasidarys šilta, tu turi savo svarbųjį darbą, o apie tavo vyrą geriau nekalbėkim. Prašyčiau manęs nepertraukinėti, tai teisinga, labai teisinga... Kadangi tavo motina... bet ji buvo senų pažiūrų moteris... Taigi jūs dirbate visą dieną, o šitas vaikas sėdi uždarytas tame kalėjime...

– Bet, tėti, ką tu kalbi! Jis taip noriai eina į vaikų darželį!

Į mamą stengiausi nežiūrėti: jei taip būčiau melavęs aš, būčiau iš jos prisiklausęs pamokslų!

– Sutinku, bet jei jau pradėjom, tai ir baikim. Žodžiu... – Pirmą kartą mačiau senelį tokį sumišusį ir niekaip nesupratau, kodėl. Viskas paaiškėjo truputį vėliau. – Kodėl neleidi jo paviešėti pas mane keletą savaičių?

Senelis labai greitai ištarė paskutinį sakinį ir su bandelės gabalėliu ėmė valyti savo lėkštę nepakeldamas galvos.

Pasiūlymas buvo toks netikėtas, kad man net užėmė kvapą. Įstengiau tik šūktelėti: „Seneli!“, – ir nubėgau jo apkabinti.

7

Pagaliau prakalbo mama:

– Bet esi vienas, turi rūpintis daržu... Dabar namai tokie dideli, o be mamos... Ar spėsi rūpintis berniuku?..

Kuo puikiausiai supratau, kad mama nenori manęs išleisti pas senelį. Pirma, tėtis buvo išvykęs darbo reikalais, o ji baisiausiai bijodavo miegoti naktį viena. Antra, nuo tada, kai gimiau, ji visada laikė mane prisiklijavus prie savęs kaip pašto ženklą; trečia, manau, ji nelabai pasitikėjo seneliu.

Visi laikė senelį nutrūktgalviu, net senelė Teodolinda dažnai sakydavo: „Tas tavo senelis tikras nutrūktgalvis.“ Ir kokia būdavo patenkinta, kai ištardavo šiuos žodžius!

Mama neramiai muistėsi ant kėdės, o kiti du seneliai atrodė lyg staiga būtų tapę kurčnebyliais, gal net pusakliais. Jie mėgdavo sakyti: „Tai ne mūsų reikalas.“

Tuo metu senelis pakėlė galvą nuo lėkštės, ir aš pamačiau, kad jo akys pilnos ašarų.

8

– Dar niekad nieko nesu tavęs prašęs, – sušnabždėjo.

Tą patį vakarą išvažiavau su juo.

Į furgoniuką įkėlėm mano lagaminėlį, pintinę su Alfonsina bei žąsiukais ir išvažiavome, o mama su seneliais pro langą taip mojavo rankomis, lyg būtume išsiruošę į Ameriką.

9

Paskui penkiolika dienų virto mėnesiu, nes tėtis iš savo kelionės grįžo susilaužęs koją, ir mama turėjo nuolat juo rūpintis. Kai ji telefonu man pranešė apie sulaužytą tėčio koją, man išsprūdo: „Valio!“, ir tai ją labai papiktino. Ji tučtuojau paklausė:

– Ar senelis čia?

– Žinoma, čia. – atsakė jis. – Tavo sūnus gerose rankose, būk rami!

Mama jį smulkiai išklausinėjo, kol galiausiai patikėjo seneliu ir paliko mus ramybėje.

O aš pas senelį praleidau pačias gražiausias savo gyvenimo dienas.

<...>

10

Eidami pro vyšnią, visada sustodavome pažiūrėti, ar uogos jau prinokusios.

– Dar keletą dienų, – sumurmėdavo senelis, glostydamas Feličės kamieną, – o paskui pradėsime jas skinti. Tuomet išmokysiu tave lipti į medį.

Ta mintis man taip patiko, jog tyliai prašydavau Feličės paskubėti, nes labai bijojau, kad mama sugrįš manęs pasiimti anksčiau, nei senelis išmokys lipti. Bet tėtis tuo metu susilaužė koją, ir tai man išėjo į naudą.

11

Vieną rytą senelis pažiūrėjo į viršūnę ir pareiškė:

– Jau.

Atnešė kopėčias, atrėmė į kamieną ir padėjo man užlipti ant pirmos šakos.

– Dabar apžerk ją, tvirtai laikykis ir palauk manęs.

Nusiavė batus, pasikabino pintinę ant kairės rankos ir akimirksniu atsidūrė šalia manęs.

– Bet kaip tau išeina, seneli? – paklausiau.

– Paslaptis glūdi čia, viduje, – atsakė rodydamas į savo galvą. – Turi galvoti, jog esi paukštis ar katinas, turi galvoti, kad medis yra tavo draugas, kad tai tavo namai. Patogiai įsitaisyk, kad gerai jaustumeisi, ir nusiauk batus. Dabar judėk be baimės, Feličė tave laiko.

12

Senelis ėmė skinti vyšnias, o aš lėtai lėtai pradėjau sliuogti, paskui lipti į artimiausias šakas. Atrodė, senelis į mane net nežiūri, nors iš tikrųjų sekė kiekvieną mano judesį.

– Ne taip, šitaip, – patardavo, kai tik man iškildavo kokių sunkumų.

Vėliau, kai pintinė jau buvo pilna, taip įsilinksminau, jog net nenorėjau nulipti.

– Šiandien užteks, Toninai, turiu dirbti. Kai gerai išmoksi, galėsi čia būti kiek tik norėsi. Netgi vienas.

13

Po savaitės atrodžiau kaip Tarzanas: lipdavau, leisdavausi ir pasiekdavau net aukščiausias šakas. Senelis ne visada mane stebėdavo. Kartais paimdavo senelės Lindos krėslą ir sėdėdavo po vyšnia užmerktomis akimis. Bet aš žinojau, jog jis mane mato.

– Žinai, Toninai, – kartą man pasakė, – būdamas tavo metų, nebuvau toks šaunus kaip tu. Tikrai! Keletą kartų net buvau iškritęs iš medžio, kol gerai išmokau. Matyti, kad esi panašus į savo mamą. Ech, ji buvo tikras velniūkštis nuo mažens!

14

Didžiavausi, kad esu panašus į mamą, ir, kai tik ji atvažiavo manęs pasiimti, pasakiau jai tai pirmiausia.

– Mama, senelis mane išmokė įlipti į Feličę. Žiūrėk, kur aš galiu įlipti! – ir mostelėjau ranka į aukščiausią šaką.

Mama žvilgtelėjo, paskui pažiūrėjo dar kartą ir išblyško.

– Tėti, bet ar tu iš proto išsikraustei? – piktai pasakė seneliui.

– Kodėl, ar tu pati nelipdavai ten nuo mažumės?

– Prieš dvidešimt penkerius metus šitas medis buvo perpus mažesnis. Negi nesupranti?

15

Mama sunkiai atsiduso ir pakėlė akis į dangų.

Tą akimirką jos taip nekenčiau, jog norėjau, kad ji išnyktų. Nubėgau apkabinti senelio, bet jis mane švelniai atstūmė:

– Tavo mama teisi, Toninai, tiesiog esu kvaištelėjęs senis.

Šitų žodžių niekada neužmiršiu, manau, neužmirš jų ir mama.

<...>

Vyšnia

<...>

16

Kitą dieną, mums pusryčiaujant, mašina atvažiavo abu vakarykščiai vyrai, o paskui juos du beveik naujutėlaičiai ekskavatoriai. Juos vairavo du darbininkai oranžiniais darbo drabužiais. Mama apsimetė, lyg nieko nebūtų nutikę, ir valgė toliau. Aš išbėgau į kiemą.

– Kur eini?

– Ekskavatoriai! – sušukau.

Visada labai domėjusi mašinomis ir jau turėjau krūvą modelių, įvairiausių tipų. Bet žaisti – ne tas pat kas pamatyti. Žodžiu, žiūrėjau į tuos ekskavatorius ir galvojau, kaip išsisukus nuo mokyklos, kad galėčiau matyti, kaip jie dirba. Taip, būtent apie tai ir galvojau, kai vyras bebro veidu pašaukė du vyrus oranžiniais drabužiais ir pasakė:

17

– Pradėkit nuo čia, nuverskit medį, o paskui toliau kaskit.

Tas medis buvo Feličė.

– Bet tai juk senelio vyšnia! – paprieštaravau. Bet tikriausiai to garsiai nepasakiau, o tik pagalvojau. Buvau toks išsigandęs, jog net negalėjau pajudėti. Žiūrėjau į ekskavatorius, ir tiek. Tuo metu vyrai vėl paleido motorus ir pajudino kaušus. Jie jau tebuvo tik šimtą metrų iki vyšnios, o aš vis dar nežinojau, ką daryti. Paskui vienas ekskavatorių pajudėjo pirmyn, ir aš... nežinau, kas man atsitiko, tiesiog pajutau, lyg kas būtų mane pastūmęs.

– Mama! – sušukau iš visų jėgų ir nubėgau prie vyšnios.

– Ei, ką darai? – išgirdau šaukiant, o paskui mane šaukiantį mamos balsą, bet aš jau buvau ant pirmos šakos.

18

Dar šiandien negaliu paaiškinti, kaip tądien sugebėjau taip staiga užlipti: galbūt Feličė truputį pasilenkė prie manęs, o gal mane stumtelėjo senelis. Tik prisimenu, kad mano rankos buvo apibraižytos ir kruvinos, bet tai pastebėjau daug vėliau. Tuo metu vyras bebro veidu ir kiti du sustojo po vyšnia mėgindami mane pasiekti, bet aš palypėjau dar aukščiau.

– Liepkit jam nulipti arba pašauksiu gaisrininkus.

– Jie nori nuversti vyšnią, – pasakiau mamai.

– Kaip tai? Juk man prisiekė, kad jos nelies!

– Negalime dirbti, kai šitas medis stovi vidury.

– Tuomet keliaukit iš čia ir duokit mums ramybę!

– Klausykit, aš neturiu laiko. Liepkit nulipti tam vaikui arba…

– Arba? – tarė mama. – Ką darysit, nuversit medį su vaiku? Kodėl gi nepabandžius? Kodėl nebandot?

Vyras nusikeikė, apsisuko, įlipo į mašiną ir nurūko kaip raketa.

19

Likome aš, mama, du ekskavatorininkai, Alfonsina su Orestu, tuo metu priėję artyn pasižiūrėti spektaklio.

– Šalta? – paklausė mama.

Buvau apsivilkęs tik marškinėlius ir kelnes, bet, laimė, švietė saulė. Atsakiau, kad man viskas gerai. Truputį palaukėme, kol sugrįžo vyras, panašus į bebrą. Paskui jį važiavo policijos automobilis, o už jo – gaisrininkų mašina.

Vyras, du policininkai ir du gaisrininkai išlipo ir, susirinkę po vyšnia, ėmė žiūrėti į mane. Paskui vienas policininkas pasakė mamai:

– Ponia, toks mero įsakymas. Darbai turi prasidėti, reikia, kad jis nuliptų. Kitaip jį nukels gaisrininkai.

Pamačiau, kaip mama ėmė jaudintis.

– Toninai, prašau…

– Nenulipsiu, nes jie nori nuversti vyšnią, – pakartojau. Kuo daugiau tai kartojau, tuo daugiau jaučiausi esąs teisus.

20

Tada gaisrininkai įlipo į mašiną ir iškėlė kopėčias, paskui vienas pradėjo jomis lipti. Palaukiau, kol jis priartės prie šakos, o kai jau buvo netoli, perlipau ant kitos šakos. Gaisrininkai vis perkėlinėjo kopėčias, o aš lipau nuo šakos ant šakos. Girdėjau senelio balsą: „Turi galvoti, kad esi paukštis, kad esi katė, turi galvoti, kad medis – tavo draugas.“

Aš vis karsčiausi aukštyn žemyn, gaisrininkai sukinėjo kopėčias į visas puses, bet manęs negalėjo pasiekti. Pagaliau atsidūriau pačioje vyšnios viršūnėje.

– Per daug pavojinga, – nutarė gaisrininkai, – vaikas gali nukristi. Ir sustojo.

21

Mama žiūrėjo į mane išplėstomis akimis, bet nieko nesakė. Tik kai vyras bebro veidu spyrė priėjusiai Alfonsinai, mama sušuko:

– Nedrįskite paliest jos dar kartą!

– Po paraliais! – pasakė jis. Paskui nusispjovė ant žemės ir nuėjo pakalbėti su ekskavatorininkais.

Jei vietoje mamos būtų buvusi senelė Teodolinda, šitam akiplėšai būtų trenkusi antausį! Jis elgėsi kaip savo namuose: spjaudėsi, keikėsi ir nuolat žvilgčiojo į laikrodį.

Galų gale pasakė policininkams:

– Perduokit merui, tegu pats aiškinasi dėl šitos istorijos. Manęs laukia kitoj statybų aikštelėj ir aš nenoriu gaišti laiko. – Tai pasakęs išvažiavo. Policininkai išvažiavo pakalbėti su meru, bet gaisrininkai pasiliko.

– Dėl visa ko, ponia.

Išgirdusi šiuos žodžius, mama prisakė man nieku gyvu nejudėti ir nubėgo skambinti tėčiui.

22

Tėtis atvažiavo vidurdienį, tuo metu medyje aš jau buvau išsėdėjęs keturias valandas. Mama su gaisrininkais žiūrėjo į mane iš apačios, ir ji vis klausinėjo:

– Ar nešalta, Toninai?

Atsakydavau, kad nešalta, nors kalenau dantimis. Būdamas viršūnėje, ėmiau jausti nuovargį, be to, norėjau valgyti. Mama, žiūrėdama į mane, grąžė rankas. Staiga pasakė:

– Tai tik vyšnia, Toninai. Nulipk, labai prašau. Tai beprasmiška, mes pasodinsim kitą.

Kai išgirdau ją taip kalbant, pasijutau dar labiau pavargęs, sušalęs ir alkanas.

– Eikš, mes padėsim nulipti tau kopėčiomis, – pasisiūlė gaisrininkai.

Žiūrėjau į juos ir vis labiau jaučiau nuovargį, šaltį ir alkį.

– Na?

– Pirmyn, Toninai.

23

Akyse kaupėsi ašaros, ir jau buvau sutinkąs lipti žemyn, kai ant aukščiausios vyšnios šakos pamačiau pumpurą – truputį prasiskleidusį ir rausvą. Prisiminiau tą kartą, kai senelis visą naktį degino laužą po vyšnia, kad nenušaltų pumpurai, ir pasigavo plaučių uždegimą. Tada pasakiau, kad nelipsiu, ir tą patį pakartojau atvažiavusiam tėčiui.

Tėtis labai supyko. Ne ant manęs, bet ant mero, savivaldybės, teisėjo, policininkų, ekskavatorininkų, taip pat ant gaisrininkų, kodėl šie neištiesė apsauginio tinklo po vyšnia.

– Jei kas nors atsitiks vaikui, jūs visi atsiimsite! – galų gale pagrasino, paskui nuvažiavo pas merą. Likome aš, mama, gaisrininkai ir Alfonsina su Orestu – šiedu pasivaikščiodavo po kiemą ir vėl sugrįždavo.

Laikas bėgo, mama nervinosi:

– Kodėl viskas taip ilgai?

24

Gaisrininkai žiūrėjo į laikrodį, o aš prašiau senelio man padėti, kad nejausčiau tokio alkio ir šalčio. Pagaliau pasirodė tėčio automobilis. Už jo važiavo policininkų automobilis su meru, toliau senelis Luidžis su Antonieta ir Flopiu, už jų mano mokytoja su Rikardu ir Izabela, mano mokyklos draugais, paskui Rikardo tėčio automobilis su Džovana ir Valteriu, dar dviem draugais iš mokyklos, paskui dar vieno pono, žurnalisto, automobilis. O pačioje kolonos pabaigoje važiavo vyro bebro veidu automobilis, tik šįkart be ekskavatorių.

Kai visi sustojo ir visą kiemą pristatė mašinų, žmonės susirinko po vyšnia.

Mokytoja manęs paklausė: „Ar viskas gerai, Toninai?“; Džovana ir Izabela pasisveikino su manim mojuodamos rankomis; Rikardas pabandė lipti į medį; Valteris ėmė vaikytis Orestą; senelė Antonieta užsidengė ranka burną; senelis Luidžis paklausė: „Jaunuoli, kaip ten viršuj?“; policininkai ėmė kalbėti su gaisrininkais; Rikardo tėtis trenkė savo sūnui antausį; ponas, kurio nepažinojau, pradėjo fotografuoti. Visoje šitoje sumaištyje meras pasakė apgailestaująs, kad atvažiavo tik dabar, kad tik iš tėčio apie viską sužinojo, kad nėra jokių problemų, kad vyšnios nebūtina rauti, kad būtų tikrai gaila, medis toks gražus, kad jis nedavęs tokio nurodymo, kad gatvę ir taip galima nutiesti ir kad tai nusprendusi techninė tarnyba...

– Todėl nusiramink, – pasakė ir pridūrė: – Dabar nulipk, gerai? Taip galėsime visi eiti pavalgyti.

25

Gerai? Buvau sutinkąs, bet prisiminiau tą kartą, kai senelis su Alfonsina buvo įlipęs į medį ir kai jį įtikino nulipti kviesdami pietauti. Paskui kitą dieną jį išvežė. Negalėjau pasitikėti.

Pasakiau merui, kad pirmiausia man turi pasirašyti ant popieriaus, kad niekas nieko blogo nepadarys Feličei.

Meras paėmė popieriaus lapą ir parašė, ką jam sakiau.

– O dabar nulipsi? – paklausė.

Atsakiau „taip“, bet kai pabandžiau pajudėti, pajutau, kad kojos kaip medinės. Tada gaisrininkai iškėlė kopėčias iki vyšnios viršūnės ir užlipo manęs nukelti.

Kai nusileidau žemyn, mama ėmė verkti, mokytoja paglostė man galvą, Izabela padovanojo braškių skonio kramtomąją gumą, seneliai apkabino, Rikardas pasakė: „Pasisekė gi tau, kad nereikėjo šiandien į mokyklą!“, žurnalistas ėmė klausinėti, o aš, kol jis kalbėjo, staiga užmigau tėčio glėbyje ir nieko nebejaučiau.

26

Kai pabudau savo lovoje, pamačiau šviesą, sklindančią pro žaliuzes. Virtuvėje girdėjau plakant – tuk, tuk, tuk – lyg senelis būtų plakęs gogelmogelį. Vis dar apsimiegojęs pašaukiau:

– Seneli! Seneli!

Buvau įsitikinęs, kad jis įeis su puodeliu rankose ir uždainuos: „Jau pavasaris, nubuskite, vaikai!!“ Iš tikrųjų įėjo tėtis ir uždegė šviesą.

– Jau vakaras, – pasakė man, – išmiegojai septynias valandas.

– Maniau, jog tai senelis. Girdėjau plakant kiaušinį.

27

Tėtis atsisėdo ant lovos ir paglostė man galvą.

– Tai mama kepa tau blynus.

– O iš kur šviesa? – paklausiau rodydamas į langą.

– Sukūrėme laužą po vyšnia, nes žada šalnas.

Tėtis paėmė mane į glėbį ir nunešė prie lango.

– Šiąnakt liksiu čia, pažiūrėsiu, kad jis neužgestų. Patenkintas?

Pasakiau, kad taip. Tylėdami žiūrėjome į laužą, paskui mus pakvietė mama, ir mudu nulipome į virtuvę.

Tėtis pasiliko tą vakarą, o kadangi šaltis neatslūgo dar savaitę, sugrįžo ir kitą vakarą, ir dar kitą.

Paskui daugiau niekur nevažiavo ir visam laikui liko su mumis.

<...>