Kaip tampama draugais?

VI skyrius

Pareigos klausimu

<...>

1

Po pusvalandžio, kai panelė Polė, taip nutaisiusi veidą, jog kiekvienas jo bruožas rodė griežtą pareigą, tais pačiais laiptais užkopė aukštyn ir įėjo į Polianos kambarį, ją pasveikino nesuvaldomo entuziazmo protrūkis.

– Ak, teta Pole, niekada gyvenime nemačiau tiek malonaus ir įdomaus. Aš taip džiaugiuosi, kad davėt man paskaityti tą knygą. Na, nė neįtariau, kad musės gali pernešti ant savo kojelių tiek visokių dalykų, ir...

– Pakaks, – oriai nutraukė ją teta Polė. – Poliana, dabar išimk savo rūbus, aš juos apžiūrėsiu. Tai, kas tau netinka, atiduosiu Sulivanams.

Aiškiai be jokio noro Poliana padėjo knygelę ir pasuko prie sieninės spintos.

– Bijau, kad jie jums pasirodys dar blogesni negu Moterų globos draugijai. Netgi jos sakė, kad gėda su tokiais rūbais vaikščioti, – atsiduso ji. – Tačiau paskutinėse dviejose ar trijose siuntose daugiausia buvo drabužių berniukams arba vyresniems žmonėms. Ir... ar jūs kada nors esat gavusi siuntą iš misionierių, teta Pole?

Pastebėjusi ūmų tetos pyktį, Poliana iškart susizgribo.

– Na, žinoma, ne, jūs jos negavot, teta Pole! – skubėjo pasitaisyti ji, visa išraudusi. – Pamiršau, kad turtingi žmonės niekada negauna tokių siuntų. Bet, matot, kartais aš užmirštu, kad jūs turtinga – na, kai būnu šiame kambaryje.

Teta Polė piktokai pravėrė burną, bet neištarė nė žodžio. Poliana, be abejo, nejausdama, kad pasakė kažką nemalonaus, skubėjo toliau.

– Na, kaip aš norėjau pasakyti, nėra ką ir pasakoti apie misionierių siuntas – nebent tai, kad jose niekad nerandi to, ko tikiesi rasti, net ir tada, kai galvoji, kad nerasi. Visą laiką ateidavo siuntos, dėl kurių būdavo ypač sunku žaisti tą žaidimą, nors tėvelis ir...

Pačiu laiku Poliana prisiminė, kad prie tetos ji neturi kalbėti apie tėvelį. Tad ji skubiai įkišo galvą į spintą ir abiem rankom iškėlė glėbį varganų mažų suknelių.

– Jos visai nėra gražios, – čiauškėjo ji. – Ir jos turėtų būti juodos, jeigu pinigų nebūtų reikėję raudonam bažnyčios kilimui įsigyti. Bet tai viskas, ką aš gavau.

Suėmusi pirštų galiukais panelė Polė pavartė sudurstytus drabužėlius. Matė, kad jie pasiūti kam nori, tik ne Polianai. Paskui ji apžiūrėjo sulopytus apatinius komodos stalčiuje.

– Aš gavau pačius geriausius, – nerimaudama įtikinėjo Poliana. – Moterų globos draugija man iš karto nupirko visą komplektą. Ponia Džons – ji yra draugijos pirmininkė – joms pasakė, kad pirktų šiuos, jeigu jos nenori visą savo likusį gyvenimą kaukšėti po neišklotą bažnyčios navą. Bet jos nekaukšės. Ponas Vaitas nemėgsta triukšmo. Jo žmona sako, kad jis turi jautrius nervus, bet taip pat jis turi pinigų, ir jis tikisi, kad nemažai jų paskirs kilimui pirkti – dėl savo nervų. Aš manau, kad jis turėtų džiaugtis, juk turėdamas sveikus nervus jis ir vėl turės pinigų, ar ne tiesa?

Atrodo, panelė Polė negirdėjo. Apatinių baltinių apžiūra baigėsi, ir ji kažkaip ūmiai kreipėsi į Polianą.

2

– Poliana, tu, žinoma, lankei mokyklą?

– O taip, teta Pole. Be to, tėvel... aš norėjau pasakyti, kad mane šiek tiek mokė ir namuose.

Teta Polė susiraukė.

– Labai gerai. Rudenį, aišku, tu pradėsi eiti į mokyklą čia. Ponas Holas, vedėjas, lengvai nustatys, į kurią klasę tinki. Be to, aš manau, kad turėčiau girdėti tave garsiai skaitant kasdien po pusvalandį.

– Man patinka skaityti. Bet jeigu jūs nenorite manęs klausytis, aš labai džiaugčiausi skaitydama pati sau – iš tikrųjų, teta Pole. Ir man perpus lengviau būtų džiaugtis, nes labiausiai aš mėgstu skaityti pati sau – na, vien dėl tų ilgų žodžių.

– Aš tuo neabejoju, – sausai pasakė panelė Polė. – O muzikos ar mokeisi?

– Tik šiek tiek. Man nepatinka muzika, kai pati groju. Bet patinka, kai kiti groja. Aš trupučiuką mokiausi groti pianinu. Panelė Grėj – ji groja bažnyčioje – tai jinai mane mokė. Bet aš visai nenorėčiau tuoj pat pradėti... teta Pole. Geriau ne...

– Aš manau, – nutraukė ją teta Polė, lengvai kilstelėjusi antakius. – Tačiau mano pareiga rūpintis, kad tu įgytum tvirtus muzikinio išsilavinimo pagrindus. Žinoma, tu mokeisi siūti?

– Taip, madam, – atsiduso Poliana. – Moterų globos draugija mane šito mokė. Bet man tai buvo siaubingas metas. Poniai Džons neįtikdavo, kad siūdama kilpas laikau adatą ne taip, kaip kitos, o ponia Vait manė, kad pirma reikia išmokti siūles, tik tada mokytis atsiūlėti kraštelius (ar dar kai ką), o poniai Hariman niekada netikdavo lopymas – niekada.

– Na, čia daugiau tokių sunkumų tau nebus, Poliana. Aš pati tave mokysiu siūti. Man regis, tu nemoki ir virti.

Poliana netikėtai nusijuokė.

– Jos šią vasarą kaip tik buvo pradėjusios mane mokyti, bet aš nedaug teišmokau. Šiuo klausimu jos dar labiau nesutarė negu dėl siuvimo. Jos ketino pradėti nuo duonos kepimo, bet kiekviena iš jų tą darė savaip, taigi, pasiginčijusios per vieną siuvimo popietę, nusprendė mokyti mane kasryt po vieną – aišku, kiekviena savo virtuvėje. Tačiau aš teišmokau paruošti šokoladinį kremą ir figų pyragą, ir tada... tada viskas baigėsi. – Jos balsas nutrūko.

– Šokoladinį kremą ir figų pyragą, nieko sau! – nusišaipė panelė Polė. – Aš manau, mes tą labai greitai ištaisysim, – valandėlę ji nutilusi pagalvojo ir iš lėto kalbėjo toliau: – Kiekvieną rytą devintą valandą tu garsiai pusvalandį man skaitysi. Bet pirma susitvarkysi šį kambarį. Trečiadieniais ir šeštadieniais iš ryto, pusę dešimtos, eisi pas Nensę į virtuvę mokytis virti ir kepti. Kitais rytais su manim kartu siūsi. Popiečiai liks muzikai. Aš, žinoma, tuoj pat surasiu tau mokytoją, – užbaigė ji ryžtingai ir pakilo nuo kėdės.

3

Poliana šūktelėjo baimės pilnu balsu:

– Oi, bet, teta Pole, jūs man visai nepalikot laiko – gyventi!

– Gyventi, vaikeli! Ką tu turi galvoje? Lyg visą tą laiką tu negyventum!

– Taip, žinoma, aš visą laiką kvėpuosiu, dirbdama tuos darbus, teta Pole, bet negyvensiu. Kai miegi, irgi visą laiką kvėpuoji, bet negyveni. Aš noriu pasakyti, kai gyveni – tai darai tai, ką nori daryti: žaidi lauke, skaitai (žinoma, pati sau), laipioji po kalvas, kalbiesi su Tomu sode ir su Nense ir apsižiūri namuose, sužinai ką nors apie žmones, gyvenančius tose mielose gatvelėse, kuriomis vakar važiavau. Štai ką aš vadinu „gyventi“, teta Pole. Kai vien kvėpuoji, tai dar negyveni!

Panelė Polė susierzinusi kilstelėjo galvą.

4

– Poliana, tu pats keisčiausias vaikas pasaulyje! Aišku, tam tikrą dalį laiko tau bus leidžiama žaisti. Tačiau man atrodo, kad aš turiu atlikti savo pareigą ir suteikti tau deramą globą ir išsilavinimą, o tu turėtum atlikti savąją – visa tai vertinti ir būti dėkinga, kad mano pastangos nenueitų niekais.

Poliana atrodė sukrėsta.

– Ak, teta Pole, lyg aš galėčiau būti nedėkinga – jums! Nes aš myliu jus – ir jūs gi nesate iš Moterų globos draugijos, jūs tikra mano teta!

– Labai gerai, tad žiūrėk, kad nesielgtum nedėkingai, – teikėsi atsakyti panelė Polė ir pasuko durų link.

5

Ji buvo įpusėjusi laiptais žemyn, kai ją pasivijo plonas, netvirtas balselis.

– Teta Pole, būkit maloni, jūs man nepasakėt, kuriuos iš mano daiktų norėtumėt... norėtumėt išmesti.

Teta Polė išleido nuovargio atodūsį – atodūsį, kuris įsiskverbė Polianai tiesiai į ausis.

– Ak, aš pamiršau tau pasakyti, Poliana. Timotis šiandien pusę antros nuveš mus į miestą. Niekas iš tų drabužių netinka dėvėti mano dukterėčiai. Aš nė iš tolo neatlikčiau savo pareigos, jeigu leisčiau tau su tokiais pasirodyti.

Dabar atsiduso Poliana. Ji pajuto, kad ima nekęsti to žodžio „pareiga“.

– Teta Pole, – susirūpinusi paklausė ji, – ar nėra kokio būdo, kad galėtum džiaugtis, kai atlieki visas tas... pareigas?

– Ką? – apstulbo iš nuostabos panelė Polė. Tada labai išraudusi greit apsigręžė ir piktai nubėgo laiptais žemyn. – Nebūk akiplėša, Poliana!

Mažame prikaitusiame palėpės kambarėlyje Poliana klestelėjo ant vienos iš kėdžių su atlošu. Gyvenimas dabar šmėksojo jai prieš akis kaip nesibaigiantis pareigų ratas.

– Nesuprantu, tikrai nesuprantu, ką akiplėšiška aš pasakiau, – dūsavo ji. – Aš tik paklausiau, ar ji negalėtų man pasakyti, kaip aš galėčiau džiaugtis, vykdydama visas tas pareigas.

Keletą minučių Poliana sėdėjo tylomis, gailų žvilgsnį įsmeigusi į nebereikalingų drabužių šūsnį ant lovos. Tada iš lėto pakilo ir ėmė dėlioti sukneles.

– Kaip matau, visai nėra dėl ko džiaugtis, nebent... kai tos pareigos jau būna atliktos!

Ir tada ji staiga nusijuokė.

XXVIII skyrius

Žaidimas ir žaidėjai

<...>

6

Panelės Polės balsas buvo griežtas. Nuo tų keistų, nei šiokių, nei tokių vizitų per pastarąsias dienas, o ypač šiandieninio, jos nervai buvo tokie įtempti, kad, rodės, tuoj trūks. Dar nė sykio po Polianos nelaimės Nensė nebuvo girdėjusi šeimininkės šaukiant taip rūsčiai.

– Nense, gal tu man pasakysi, kas tai per absurdiškas žaidimas, apie kurį visas miestas tauškia? Ir ką mano dukterėčia turi su juo bendra? Kodėl visi, pradedant Mile Snou ir baigiant ponia Toma Paison, prašo jai pasakyti, jog jie „dabar jau jį žaidžia“? Kiek aš suprantu, apie pusę miesto staiga pasirišo melsvus kaspinus, šeimos liovėsi rietis arba ėmė domėtis kuo nors, kas jiems anksčiau visiškai nerūpėjo, – ir visa tai dėl Polianos. Aš pabandžiau jos pačios apie tai paklausti, bet ne kažin ką teišpešiau – žinoma, aš dabar ir nenoriu labai jos trikdyti. Bet vakar vakare ji tau kai ką pasakė, ir aš nusprendžiau, kad ir tu esi į visa tai įtraukta. Tad gal tu man pasakysi, ką tai reiškia?

Panelė Polė labai nustebo ir išsigando, kai Nensė staiga puolė į ašaras.

– Tai reiškia, kad nuo praeito birželio tas nekaltas kūdikis tik tai ir tedarė, kad visas miestas džiaugtųsi, o dabar žmonės stengiasi atsilyginti tuo pačiu.

– Džiaugtis... kuo?

– Tiesiog džiaugtis! Tai toks žaidimas.

Panelė Polė treptelėjo koja.

– Tu suki uodegą, kaip ir visi kiti, Nense? Koks žaidimas?

Nensė kilstelėjo smakrą ir pažvelgė savo šeimininkei tiesiai į akis.

– Aš papasakosiu jums, madam. Tai toks žaidimas, kurio Polianą išmokė tėvelis. Sykį misijos siuntoje jai atsiuntė du ramentus, o ji visa širdele troško lėlės ir, žinoma, kaip ir kiekvienas vaikas, ėmė verkti. Ir turbūt tada jos tėtis jai pasakė, jog gyvenime ir pačiu blogiausiu atveju žmogus randi dėl ko pasidžiaugti; taigi ji galėtų džiaugtis dėl tų ramentų.

– Džiaugtis dėl... ramentų?! – Panelė Polė vos sutramdė kūktelėjimą, pagalvojusi apie ten, viršuj, bejėgiškai lovoje tįsančias kojas.

– Taip, taip. Aš irgi taip paklausiau, ir Poliana taip paklausė. O jis tada ir pasakė, jog ji galėtų džiaugtis, kad jai tų ramentų nereikia.

– A-ak! – šūktelėjo panelė Polė.

– Ir nuo to laiko, ji sakė, jie ėmė nuolat taip žaisti – imdavo ir sugalvodavo, dėl ko būtų galima džiaugtis. Ir ji sakė, kad kiekvienas gali taip daryti ir kad tikrai ne taip baisiai liūdna be lėlės, kai džiaugiesi, jog tau nereikalingi ramentai. Jie tą žaidimą pavadino „Taigi džiaukis“. Tai štai koks tas žaidimas, madam. Ji nuo to laiko jį ir žaisdavo.

– Bet kaip... kaip... – panelė Polė bejėgiškai nutilo, nesuvokdama, ką sakyti.

7

– Ir jūs tiesiog nustebtumėt, pamačiusi, kaip greitai jis veikia, madam, – toliau kalbėjo Nensė beveik su tokiu pat įkvėpimu, kaip ir pati Poliana. – Ak, kad galėčiau jums apsakyti, kiek daug gero ji padarė mano mamai ir kitiems namiškiams. Prisimenat, ji du kartus buvo su manim jų aplankyti. Ir mane pačią ji daugybę sykių pamokė džiaugtis – ir dėl mažų, ir dėl didelių dalykų. Ir nuo to tikrai palengvėjo. Na, pavyzdžiui, mane perpus mažiau erzina vardas „Nensė“, nes, kaip ji patarė, dabar aš džiaugiuosi, jog mano vardas nėra „Hypsiba“. Ir dar, aš labai nekęsdavau pirmadienių. O ji tikrai išmokė mane jais džiaugtis.

– Džiaugtis... pirmadieniais!

Nensė nusijuokė.

– Suprantu, kad tai skamba labai kvailai. Bet tuoj paaiškinsiu. Taigi tas nekaltas kūdikis sužinojo, kad aš baisiai nemėgstu pirmadienio rytmečio. Ir štai ką vieną dieną atėjusi ji man pasakė: „Vis dėlto, Nense, aš manau, kad tu turėtum džiaugtis pirmadieniais labiau negu bet kuria kita savaitės diena, nes visada prieš akis dar ištisa savaitė, kol ateis kitas pirmadienis.“ Ir tikrai, nuo to laiko kiekvieną pirmadienio rytą aš taip ir pagalvoju – ir tai visada man padeda. Na, aišku, taip galvodama aš visada juokiausi pati iš savęs, bet juk žinote, kad juokas žmogui ir padeda – dar ir kaip!

– Bet kodėl ji... man nepapasakojo apie tą žaidimą? – lėtai ištarė panelė Polė. – Kodėl ji kalbėjo taip nesuprantamai, kai aš jos paklausiau?

Nensė paabejojo, ar reikia sakyti.

– Dovanokit man, panele, bet jūs liepėte jai niekada neminėti savo tėvelio, todėl ji ir negalėjo jums papasakoti. Matot, tai yra jos tėvelio žaidimas.

Panelė Polė prikando lūpą.

– Ji labai norėjo jums papasakoti, pačiai pirmajai, – truputį varžydamasi aiškino Nensė. – Na, kad turėtų su kuo jį žaisti. Dėl to aš ir pradėjau – kad jai būtų su kuo.

– O... o visi kiti? – virptelėjo panelės Polės balsas.

8

– O! Manau, kad dabar beveik kiekvienas žino tą žaidimą. Bent jau sprendžiant iš to, kad visur, kur tik nueinu, apie jį girdžiu. Aišku, daug kam papasakojo ji pati, paskui ir kiti išgirdo. Juk žinot, tereikia tik pradėti, kalbos greitai pasklinda. O ji visada taip šypsodavosi ir būdavo tokia maloni su visais, ir... ir pati visą laiką tokia linksma, kad niekas jai neatsispirdavo. Dabar, po tos nelaimės, visi jaučiasi labai nejaukiai – ypač kai išgirdo, jog ji pati kremtasi, kad nebegali surasti nieko, kas ją nudžiugintų. Štai todėl jie eina ir eina kasdien, nori pasakyti, kiek džiaugsmo yra jiems suteikusi, vildamiesi, kad nuo to bus geriau. Matot, ji visada norėdavo, kad beveik kiekvienas žmogus su ja žaistų tą žaidimą.

– Ką gi... Aš jau žinau vieną žmogų, kuris dabar su ja žais tą žaidimą, – virpėdama ištarė panelė Polė ir apsisukusi išskubėjo iš virtuvės.

Nensė taip ir liko stovėti, įsmeigusi sutrikusį žvilgsnį.

– Na, dabar aš jau viskuo... viskuo galiu patikėti, – sumurmėjo ji sau panosėje. – Niekas nebeišmuš manęs iš vėžių... o, mieloji panele Pole!

Netrukus viršuj slaugė paliko panelę Polę ir Polianą vienas dvi.

<...>

9

Poliana žvilgtelėjo į ją.

– Bet, teta Pole, jūs... jūs taip kalbate, lyg žinotumėt... Ar jūs žinote apie tą žaidimą, teta Pole?

– Taip, mieloji, – panelė Polė pasistengė, kad jos balsas nuskambėtų džiugiai. – Man Nensė papasakojo. Ir, manau, kad tai nuostabus žaidimas. Dabar ir aš jį žaisiu – su tavim.

– Ką jūs, teta Pole! Ir jūs? Kaip aš džiaugsiuosi! Žinot, visą tą laiką aš labiausiai iš visų ir norėjau žaisti su jumis.

10

Teta Polė dar giliau įkvėpė. Šįkart buvo dar sunkiau išlaikyti ramų balsą, bet jai pasisekė.

– Puiku, mieloji. Ir dar su visais kitais. Žinai, Poliana, man rodos, kad dabar visas miestas žaidžia kartu su tavim tą žaidimą – netgi mūsų pastorius! Aš dar neturėjau progos tau pasakyti, bet šįryt miestelyje aš sutikau poną Fordą, ir jis prašė tau perduoti, kad, kai tik bus galima tave lankyti, jis ateis ir pasakys, jog nesiliauja džiaugęsis tais aštuoniais šimtais vietų Biblijoje, kurios skatina džiaugtis. Matai, mieloji, kiek tu daug padarei. Visas miestas žaidžia tą žaidimą ir visas miestas dabar neįtikėtinai pasikeitė – tapo laimingesnis. Ir tik dėl vienos mergaitės, kuri išmokė žmones naujo žaidimo.

11

Poliana suplojo delnais.

– Ak, kaip aš džiaugiuosi! – šūktelėjo ji. Ir tada jos veidą nušvietė netikėta palaima. – Klausykit, teta Pole, o juk vis dėlto yra kai kas, dėl ko galiu džiaugtis. Aš galiu džiaugtis, kad mano kojos kažkada buvo sveikos – kitaip aš nebūčiau galėjusi viso to padaryti!