Draugą nelaimėje pažinsi

<...>

1

– Ar mums tikrai nereikės per čia grįžti? – paklausiau.

Neišgirdau, ką jis atsakė, nes atviroj vietoj siautėte siautėjo vėjas. Perėjus pusę to lauko, prapliupo lietus. Vėjas vis taikėsi blokšti lietaus čiurkšles į veidą. Protingiausia būtų buvę gręžtis atgal, bet kitas kraštas buvo arčiau, o mes pavargę. Pagaliau jį pasiekėm. Čia pušys buvo kur kas mažesnės, augo pramaišiui su eglėm – todėl jų ir neiškirto.

– Ieškokim eglės, – perrėkė audrą Mykolas.

Tinkamą eglę – kad po ja palindus nei vėjas pūstų, nei lietus lytų, radom ne iš karto. Visai nebepavilkom kojų. Nusitraukėm lietaus apsiaustus ir sugriuvom ant žemės. Ant užpakalių buvom prisirišę kilimėlius, kad atsisėdus būtų galima atremti nugarą į kuprinę. Kol su Diena ilsėjomės, Mykolas virš mūsų nedidelės palapinės išskleidė stogelį. Buvo įsidėjęs net strypelių jam prilaikyti. Tada ir mes nusiėmėm kuprines – išsitraukėm termosus ir užkandom. Tiesa, didžiąją dalį gėrybių suvalgėm traukiny, bet dabar buvau alkana kaip žvėris. Pasvarsčiau, kad jau turbūt ilgoji pertrauka – po ketvirtos pamokos mes mokykloj valgom pietus. Mykolas ėmė krapštytis po kišenes – ieškojo mobiliojo. Jo nebuvo. Matyt, telefonas iškrito, kai prapliupo lyti. Tada jis, kad nesušlaptų, puolė traukti iš kišenės apsiaustą nuo lietaus ir užmiršo turįs telefoną. Vilties jį surasti nebuvo jokios, bet vis dėlto reikėjo pabandyti, net jeigu jis bus sudrėkęs. Susikrovėm viską, padėjau Dienai užsimauti virš kuprinės apsiaustą nuo lietaus. Ir pamačiau, kad Mykolas įaugo į žemę.

2

– Kas atsitiko? – Diena apsidairė lūšies, bet ką ten įžiūrėsi per tokį lietų.

– Nėra kompaso, – suvapėjo Mykolas.

Tokio nusiminusio žmogaus gyvenime nebuvau mačiusi. Jis staiga visas subliūško lyg pradurta padanga. Kraustė ir kraustė vis tas pačias kišenes. Jeigu kas nors kitas būtų pametęs kompasą ir telefoną, Mykolas būtų baisiai supykęs ir tas pyktis būtų jį išgelbėjęs. Bet supratimas, kad jis, jis pats šitaip susimovė, buvo nepakeliamas. Diena lingavo į šonus ir kažką įtemptai mąstė. Iškyla turėjo būti smagi... Jeigu tai būtų buvęs kompiuterinis žaidimas ir jį būtų buvę galima peržaisti...

– Senelis sakė, kad prietaisais pasitikėti negalima. Reikia pačiam įsiminti kryptį...

– Reikėjo palaukti kitos vasaros... – sako Diena.

3

Jie abu nežiūri į mane. Gal laukia, kad imsiu šaipytis: taip ir maniau, ir panašiai. Keista, važiavau čia, kad įrodyčiau, jog Mykolas nieko nesugeba. Dabar labiausiai norėjau, kad būčiau buvusi neteisi ir Mykolas mus iš čia kuo greičiau išvestų. Tai neatrodė labai sunku – jaunuolynas kažkur čia pat.

– Diena, kaip ten mūsų mama sako: kas atsitiko, jau atsitiko, svarbiau, kas bus toliau, – sakau lyg atsiprašydama.

Bent jau man atrodė, kad aš atsiprašau.

4

Mykolas su Diena susiėmė ir ėmė dairytis, kurgi mums eiti. Neturėjom supratimo, iš kur atėjom. Vienoj pusėj lyg ir buvo šviesiau, ten ir patraukėm. Be laikrodžio nežinai, ar iš tiesų eini ilgai, ar taip tik atrodo. O atrodė, kad einam labai ilgai. Pagaliau tarp medžių ėmė šviestis ir mes pasileidom tekini, nors kuprinės ir daužė nugaras. Bet džiaugsmas tuoj pat atslūgo. Švietė ne jaunuolynas, pelkė. Ne į tą pusę nuėjom. Lijo taip, lyg būtų prasidėjęs tvanas. Vėl susiradom eglę. Labai neblogą, apsuptą mažesnių eglučių, užstojančių nuo vėjo. Mykolas ištiesė stogelį. Išskleidė žemėlapį.

5

Jei nesupainiojom stotelių, tai pasiklysti nebuvo kur. Šiaurėj tekėjo Neris. Ją radę pasroviui prieitumėm plentą arba geležinkelį. Pietuose vieškelis, kuriuo trumpai ėjom, greit baigėsi, bet dar piečiau buvo pažymėtas nemažas kelias. Juo irgi prieitumėm į vieną pusę geležinkelį, o į kitą – gyvenvietę netoli sienos. Siena buvo rytuose. Prieš ją buvo pažymėtas miško keliukas. Tik jokios pelkės žemėlapy nebuvo. Gal mūsų žemėlapis netikęs? Jame net ir miškas dar neiškirstas. Nors žemėlapių sudarytojams gal jokio skirtumo, ar miškui šimtas metų, ar ketveri? O gal mes jau seniai Baltarùsijoj? Gal tas miško keliukas užaugo žolėm ir mes jo nė nepastebėjom? Neris ir Baltarusijoj teka, nors ir vadinasi Vilija. Reikėtų eiti į šiaurę iki upės, dar kartą kirsti sieną.

– Pasieny gali nušauti, – mano baimė auga prieš mano norą ir vaizduotė mato tik nelaimių galimybes.

– Kodėl turėtų į mus šaudyti? – klausia Diena.

– Kas gi lapkritį gali tokiu oru eiti per sieną? Aišku, kad kontrabandininkai.

– Vis tiek turėtų pirma įspėti, tik paskui šauti, – Diena bando blaiviai mąstyti.

– Per tokį vėją? Jokio įspėjimo mes neišgirsim.

Geriau jau eiti į šiaurę.

Mykolas pasiūlė apžiūrėti medžius. Kas nežino, kad kerpės auga iš šiaurinės pusės. Cha. Gal kada nors ir augo iš šiaurinės. Dabar jos auga bet kur. Pagal vieną medį šiaurėj buvo pelkė, pagal kitą pelkė buvo vakaruose. O vieno medžio sėkla buvo nukritusi pačiam Pietų ašigaly – kerpės augo į visas pasaulio šalis. Nutarėm apeiti pelkę iš kairės. Ėjom, ėjom, o pelkė vis plėtėsi, todėl mes sukom vis kairiau ir kairiau. Kol staiga pajutau, kad šitą properšą tarp dviejų pušų jau esu mačiusi. Apsidairiau.

– Va ta eglė, po kuria sėdėjom.

– Ar mums susisuko galva? – paklausė Diena.

6

Ne galva mums susisuko, protelis, ko mes čia atsibeldėm?

– Mes saloj, – pasakė Mykolas.

– Kokioj saloj? – nepatikėjo Diena. – Mes niekur nebridom, ėjom sausuma.

– Nuo lietaus pakilo vanduo, – Mykolas kalbėjo vos girdimai.

Vėl susėdom po egle. Mykolas nebeištempė stogelio.

– Mūsų ieškos, – nepasidavė Diena.

– Niekas nežino, kur mes, – suabejojau.

– O palydovas? Jis mus matė.

– Jis iš pat ryto buvo girtas, – pasakiau aš. – Užuodžiau smarvę. Pareis namo, užmigs ir nė nesužinos, kad mūsų ieško.

– Živile, baik zyzti, – pasakė Diena. – Yra ir gerų dalykų. Mums tikrai nepritrūks gėlo vandens. O turėdamas gerti žmogus gali išgyventi keturiasdešimt dienų. Per tą laiką ateis žiema, užšals pelkė ir mes sausom kojom galėsim ją pereiti. Jeigu tik Mykolas nenumirs iš sielvarto, kad pametė tokį gerą kompasą. Bet ir tai tik į naudą, – pasakė. – Mišką pavadins mūsų, Trijų mulkių, vardu.

Ji ėmė verkti ir man pasidarė labai jos gaila. Ir gėda.

– Neverk, Diena, – apkabinau.

7

Labai norėjau ir aš paraudoti, bet buvo sarmata Mykolo.

– Ką mes dabar darysim? – paklausiau.

Mykolas tarytum to ir laukė:

– Reikia ištverti tris keturias dienas. Per tą laiką baigsis audra ir mes iš čia išbrisim.

Jis dar pamąstė:

– Įsirengti gūžtą, kad nesušaltumėm. Paskui maistą padalyti į keturias dalis, po dalį dienai. Aš turiu tris šokolado plytas. Senelis manęs į mišką neišleidžia be šokolado. Paėmiau mums visiems.

Diena nusišluostė ašaras ir ėmėm rengti sau guolį. Mykolas įbedė kelias lazdas po egle, jas apvijom eglių šakom, kad vėjas nepūstų, o viduj krovėm ir krovėm šakas.

– Jau gana, – po kurio laiko ėmė kartoti Diena, bet Mykolas jos neklaũsė, pjovė ir pjovė, vis nuo kitos eglės, kad medeliai per daug nenukentėtų.

8

Pagaliau Diena atsigulė ant suneštos krūvos, susirietė į kamuolį ir gulėjo užsimerkusi. Kaip maža meškutė savo kinyje. Tik tada pamačiau, kad ji visa tirta.

– Dienai šalta, – pasakiau Mykolui.

– Arba jai kyla karštis, – pridūriau.

– Jai reikia karštos arbatos, – pasakė Mykolas.

Ne tik arbatą, beveik visą atsineštą vandenį buvom išgėrę. Gali būti, kad teks gerti tiesiai iš balos.

– Ar tu gali lietuje užkurti laužą? – paklausiau aš.

– Galiu, jei man padėsi.

Jis ištempė virš Dienos stogelį, uždengė ir jį eglių šakom. Dienai liepė nusirengti striukę, sudėjom ant jos visus drabužius iš kuprinės – džinsus ir megztinius, tada dar užklojom striuke. Diena bijojo likti viena – o jeigu mes paklysim ir jos neberasim? Mykolas pažadėjo, kad šakas laužui mes rinksim grandinėle: aš neisiu ten, iš kur nesimato mūsų palapinės, o Mykolas neišleis iš akių manęs. Jis pasiėmė katiliuką, termosiukus, sausą spiritą laužui įkurti ir išėjom.

Netoliese radom jau seniau audros išverstą pušį. Po styrančiom ore šaknim susidarė įduba, bent jau iš vienos pusės jos nesiekė vėjas. Prilaužėm nuo pušų išdžiūvusių šakelių, Mykolas sakė, kad jos ir šlapios dega. Bet jos labai plonos, todėl reikėjo labai daug. Prisirankiojom pagalių ir nuo žemės, bet reikėjo žiūrėti, kad būtų ne audros nudraskytos žalios šakos ir kad būtų be spyglių. Spygliai užsidegę spragsi ir kyla aukštyn. O aš virš laužo laikiau Dienos apsiaustą nuo lietaus, reikėjo saugotis, kad jis nepradegtų.

Atsiminiau, kad prie raisto mačiau aviečių, nulaužiau porą stumbų. Mykolas nuskuto žievę, supjaustė trumpais pagaliukais ir dar perskėlė juos pusiau. Subėrė viską į Dienos termosiuką. O į kitus užsiplikėm arbatžolių. Mykolas sakė, kad mums visiems reikia karšto gėralo.

9

Keliskart buvau įkišusi galvą į palapinę nuraminti Dienos. Ji gulėjo užsimerkusi. O jeigu ji numirs? Dieve, neleisk Dienai numirti. Tegu ji pasveiksta. Pamaniau, kad labai tiktų mainais už Dievo gerumą ką nors pažadėti – tai vadinama įžadais. Pažadėjau, kad nebepavyduliausiu, kad labai džiaugsiuos jos ir Mykolo draugyste ir visaip juos palaikysiu. Bet suabejojau, ar tai tikrai didelė auka. Mykolas man nebelabai patiko. Na, jis toks, toks... silpnas. Todėl dar pažadėjau daugiau Dienos nebeerzinti, nekalbėti nieko, kas ją skaudintų. Niekada gyvenime. Prisiminiau, kad močiutė sakė nežadėti to, ko negali ištesėti, bet pamaniau, kad gal to gyvenimo ne kažin kiek ir liko.

Arbata buvo saldi ir neturėjo jokio kvapo, net dumblu nedvokė. Diena klusniai išgėrė visą puodelį. Buvom sušalę, net arbata nesušildė. Įsiknisom į šakas. Tik dabar pasidarė aišku, kam Mykolas jų tiek daug pripjovė. Aš atsiguliau Dienai iš vieno šono, o Mykolas – iš kito, kad ji sušiltų. Nieko nekalbėjom. Diena lyg užmigo.

10

Niekada nemaniau, kad audra miške kelia šitokį triukšmą. Mačiau filme, kaip ruošiasi pakilti erdvėlaivis, – iš pradžių jis baisiai riaumodamas spjaudo ugnį. Ir pušys aplinkui šniokštė lyg milžiniški liepsnos liežuviai. Atrodė, kad netrukus išskrisim į kosmosą. Audra priminė gyvą padarą – ji pailsdavo, trumpam išsikvėpdavo ir vėl imdavo siausti su dar didesniu piktumu. Kartais užsnūsdavau, bet ir per miegus klausiausi audros. Nubudusi tiesdavau ranką Dienos link. Visai kaip mama čiupinėjau jos kaktą.

11

– Mykolai, Diena šlapia nors gręžk, ką daryti?

Mykolas išlipa virš šakų. Jis liepia Dienai rengtis, kiekvieną drabužį paduoti man ir sakyti, ką duoda. O aš turiu įsidėmėti, kur yra kas, nes visiškai tamsu. Nežinau, kaip jis atsiminė savo drabužius, bet juos nusirengė, o paskui po vieną davė Dienai, kad apsivilktų. Tada ėmė iš manęs šlapius Dienos drabužius ir jais rengėsi – kad išdžiūtų ant kūno. Ir dar liepė Dienai apsimauti jo kombinezoną, o pats apgraibom susirado krūvoj džinsus ir juos apsimovė. Išverstą į kitą pusę Dienos kombinezoną liepė man pasidėti po šonu. Iš vidaus sušlapusias slidininko kelnes ne taip paprasta išdžiovinti tokioj drėgmėj. Dabar aš gulėjau vidury, apsikabinusi Dieną. O Mykolas prisispaudė nugara prie mano nugaros. Jiems abiem buvau šilumos šaltinis. Gulėjau nemiegodama. Mąsčiau, kad apsirikau dėl Mykolo. Nors ir ne taip įsivaizdavau didvyriškumą. Už tai, kad išdžiovinai ant savęs draugo drabužius, niekas neduoda medalių. Bet tik labai stiprus žmogus taip gali.

<...>