Lietuvių rašytojas Antanas Vaičiulaitis (1906–1992 m.) kilęs nuo Vilkaviškio. Rašė prozą, poeziją, vertė užsienio literatūrą, universitete dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą, parengė literatūros vadovėlį mokyklai. Rašytojas labiausiai išgarsėjo kaip apsakymo meistras.
Pateikiamas kūrinys iš jo pirmojo ir vienintelio vaikams skirto apsakymų rinkinio „Vakaras sargo namely“.
Skaitydami šį pasakojimą, stebėkite, kaip elgėsi baimės apimtas berniukas.
VAKARAS SARGO NAMELY
1
Staselio tėvai išvažiavo anksti. Dabar pavakarė. Jų gi vis nėra ir nėra. O žadėjo tuojau grįžti.
2
Laukia vaikas jų, vienas pirkelėje sėdi. Jam nuobodu. Prieina prie apledijusio lango ir pučia, kol pasirodo stiklas. Prikiša akį. Lauke medžiai styro aukšti, toki ramūs, snieguotomis šakomis. Viršūnėmis slenka sutemos. Kamienai tamsoje susilieja į vieną tamsų rėžį. Pro jo plyšius geltonuoja tai šen, tai ten žiemos dangus.
3
Berniukas grįžta pas pečių2, sėdasi ir ilgai mąsto. Jeigu jis išbėgtų į pagirį, rastų prie upės kaimą ir kiek tolėliau – raudonai dengtą dvarą. Į antrą pusę jis bijotų eiti: ten platūs miškai su alkanais vilkais ir net žiemą neužankančiais liūnų akivarais.
2 Pẽčius (brus. пeч, neteiktina svetimybė) – krosnis.
4
Nejauku girios sargo sūnui. Aplinkui – nė gyvos dvasios. O apie namus tartum vaikšto baimė, ant galų pirštų slinkinėja, pro sąsparas vos girdimai šiušena... Ji apsigaubusi didele skraiste ir nori apglėbti mažą vaiko širdukę. Jis susiriečia, pasisėda kojas ir bailiai žvilgčioja į baltais gurvuolais aptrauktus langus. Paskui ilgai klausosi, ar nesuskambės rogių varpelis, ar nenusiprunkš juodbėris prie vartų. Niekur nė balso. Kada jie pagaliau parsiras su pilnomis kišenėmis saldainių! Užsimerkęs jis mato lėkštę su raudonais obuoliais ir geltonus, iškorijusius ateinančių Kalėdų pyragus. Kalėdos! Pernai jį tada buvo nusivežę bažnyčion. Gražu buvo ir smagu. Grojo vargonai. Išėjo žėrinčiais drabužiais apsivilkęs kunigas, giedojo ir paskui šnekėjo, aukštai pakopęs. Degė vaškinės žvakės. Štai ir nūn jos dar mirguliuoja, blykčioja. Jos plastelia, prigęsta, ima nykti...
5
Merkiasi vaiko blakstienos.
Protarpiais po grindimis sukrebžda pelė. Tvarte, gale pirkios, karvė saitu subeldžia ir paršai sukriuksi.
6
Staiga, lyg per miegus, girdi Staselis toli, girios vidury, ilgą, nykų balsą. Tai vilkas stūgauja. Berniukas atsimena, kaip sykį nakčia vilkai atbėgo pas jų trobas, toki baisūs, alkani. Tėtis šaudė į juos pro priemenės duris. Išlakstė jie urgzdami. Ką jis darytų, jei dabar ties pirkia sukauktų žvėris?
Ir vėl sustaugė... Tik arčiau.
7
Staselį apima nerimas.
– Ne, vilkas neateis, – jis guodžiasi.
Jis bando tuos žodžius tarti garsiai, kad būtų drąsiau, bet girdėti vien baugštus šnabždesys. Tačiau berniukas nenori pasiduoti, šoka nuo pečiaus, prieina prie lango ir žiūri pro prapūstą stiklą. Kas ten? Ar ne du žiburėliai tarp medžių? Staselis puola atgalios ir vėl susiriečia pas pečių.
– Tai vilko akys, – nušiurpęs kužda jis.
8
Tamsu. Vaikas laukia tėvų. Jis įsiklauso, ar neišgirs girgždant sniegą. Tylu ir tylu... Ir pelė po grindimis tyli, ir kandis sienoje, ir žvirblis palėpėje, ir medis girioje, ir vilkas pakrūmėje – visi jie tyli.
9
Tik štai lauke sušlama. Tvarte paršai neramiai kriuktelia, karvė sumykia. Pro sieną kažkas pračimpina.
Tai vilkas. Pasišiaušęs, įkritusiais šonais. Taip, jis dabar stovi ir uodžia grobį.
10
Vaikas susiriečia į kamuolį ir prikanda žadą. Kad tik vilkas jo nepajustų!
11
Žvėris vėl slampina, prieina prie tvartelio, stabtelia ir galvoja, kaip čia nulindus pas paršus. Tvartelis suręstas iš stiprių sienojų – negi pragrauš juos! Pamatas iš akmenų. Reikia po jais pasirausti! Vilkas žerstelia sniegą, atsigręžęs žiūri į girią, klausosi, kaip paršai kriuksi, ir ima kasti.
Vaikas girdi vilką ir bijo krustelti. Jam akyse šmėkšto žvėris, draskąs įšalusią žemę. Pro medžius teka mėnulis. Blanki jo šviesa truputėlį padrąsina berniuką.
12
– O kas bus, – dingtelia jam, – jei mama neras paršų?
13
Jis pakelia ranką prie kaktos ir svarsto. Ką daryti? Išeiti laukan ir baidyti vilką? Bet vos praversi duris, jis šoks ir griebs tau už gerklės. Ką daryti?
Netyčia Staselis paliečia kietą daiktą: būta kočėlo. Dunkstelia juo į sieną. Po pirmo dūžio eina antras, jau garsesnis.
– Gal vilkas išgirs ir pabėgs, – guodžiasi mažėlis ir dar stipriau remžia į sieną.
14
Garsiau ir garsiau dunda pirkioje. Vaiko nosiukė jau nurasojus prakaitu. Sustojęs kvėpteli, jis girdi, kad vilkas tebesirausia. Berniukas taria sau, kad žvėris vis tiek išsigąs ir pabėgs, todėl vėl pradeda būgnyti. Muša ilgai, ir jo mažytę dvasią apima narsumas.
15
Šitaip plušėdamas, jis nepajunta, kad jau kelintą sykį kažkas krebždena užsklęstas duris ir beldžiasi. Tik kai pabarbena į langą, Staselis sustoja.
– Ei, atidaryk! Juk nelaikysi mudviejų naktį lauke, – už stiklo girdėti tėčio balsas.
16
Vaikui baimę kaip ranka nuima. Bematant jis nukuduliuoja į priemenę ir atkiša duris.
– Ar nebijojai vienas? – klausia mama, klėsdamosi nuo galvos apšarmojusią skarą.
Nuo jos dar dvelkia iš laukų ir girių parsivežtas šaltis, šerkšnu jai aptraukęs sruogą plaukų ties smilkiniu.
17
Staselis taria:
– Kur vilkas?
– Koks vilkas?
– Gi kur po tvartu kasėsi – norėjo kiauliukus praryti.
– Tikrai?
– Mačiau, kaip jo akys žioravo!
– Einam į tvartą.
18
Kai pamato išžarstytus sniegus ir atraustą žemę, mama prabyla:
– Žiūrėk, jau kiek buvo įlindęs!
– A, plėšikai! – atsiliepia tėvas. – Jo laimė, kad vėliau neatslampino – būčiau suvaręs kulką bjaurybei.
Sužėrę ir apmindę žemę, jie grįžta į pirkią. Mama Staseliui duoda raudoną obuolį ir virtinę riestainių, kuriuos jis pasikabina ant kaklo.
19
Tėtis taria:
– Iš manęs lauktuvių negausi. Užtai vasarą tau iš girios parnešiu vilkiuką. Galėsim šuns vietoj prisijaukinti.
Bernelis net šoktelia iš džiaugsmo.
Aptariame tekstą
- Kur ir kada berniukas laukia tėvų? [1]
- Ką veikia ir kaip jaučiasi vaikas? [2]
- Kokį pasaulį mato Staselis pro apledėjusio lango akutę? [2]
- Ką berniukas galvoja apie namelį supančias apylinkes? [3]
- Kodėl berniukui darosi nejauku? [4]
- Kaip vaizduojama baimė? Raiškiai perskaitykite šį epizodą. [4]
- Kaip berniukas įsivaizduoja grįžtančius tėvus? Kokie garsai pirmiausia reikštų tėvų sugrįžimą? [4]
- Kokie prisiminimai guodžia berniuką? [4]
- Ką berniukas prisimena apie vilkų apsilankymą prie namų? [6]
- Kaip berniukas bando kovoti su kylančiu nerimu? [7]
- Ką berniukas pro prapūstą lango stiklą pamato tarp medžių? [7]
- Kaip aprašoma tyla? [8]
- Kaip vaikas supranta, kad vilkas jau greta namų? [9]
- Ką berniukas daro, išgirdęs prie namo atsiradusį vilką? [10]
- Ką daro vilkas prie tvartelio ir kaip į tai reaguoja berniukas? [11]
- Kokia mintis paskatina berniuką ne vien slėptis? [12]
- Kaip berniukas bando nubaidyti žvėrį? Papasakokite, koks jo kovos su vilku planas. [13–15]
- Kaip pasijunta vaikas, baidydamas vilką? Pacituokite jūsų nuomonę pagrindžiančius žodžius. [14]
- Ko pirmiausia paklausia grįžusi mama? Kodėl vaikas į tą klausimą neatsako? [16]
- Kaip mama reaguoja į Staselio klausimą apie vilką? [17]
- Ar pasitvirtina berniuko manymas, kad vilkas kasėsi į tvartelį? Kas tai įrodo? [18]
- Kaip mama apdovanoja Staselį? [18]
- Kokią dovaną pažada tėtis? [19]
Apibendriname
- Kur ir kada vyksta šio pasakojimo veiksmas? Kaip manote, kiek jis galėjo trukti?
- Nurodykite, kurias pasakojimo dalis galima priskirti tam tikrai schemos daliai.
- Kaip elgiasi ir jaučiasi Staselis vos pajutęs pavojų?
- Iš ko suprantame, kad jį „apima narsumas“?
- Palyginkite, kaip vaikas įsivaizdavo tėvų grįžimą ir koks jis buvo iš tiesų.
- Kaip keičiasi Staselio nuotaika: būnant vienam namuose; pajutus vilką; baidant vilką; grįžus tėvams? Kokie žodžiai rodo jo būsenas?
- Kokie pirmieji grįžusios mamos žodžiai sūnui? Ką jie sako apie mamos ir sūnaus ryšį?
- Kas rodo, kad abu tėvai didžiuojasi sūnumi?
- Pasvarstykite, kodėl tėvas pažada Staseliui dovanoti būtent vilkiuką. Ar tai vertinga dovana?
- Aptarkite pasakojimo būdą šiame apsakyme.
- Kaip pasakotojas vadina pagrindinį kūrinio veikėją? Raskite šešis skirtingus variantus. Atkreipkite dėmesį, kaip Staselis pavadinamas paskutiniame sakinyje. Kaip manote, ar pasakotojas, keisdamas berniuko apibūdinimus, vertina jį? Iš ko sprendžiate?
- Kaip manote, ar indėnų berniukas ir Staselis nugalėjo baimę? Kas tai rodo?
- Ar jums yra tekę vienumoje sutemus laukti tėvų? Ką jautėte? Ar apie tuomet patirtus jausmus esate kam nors pasakoję? Pasidalykite išgyvenimais su klasės draugais.
Tyrimas
- Kelias minutes klasėje visi patylėkite ir pabandykite užfiksuoti kuo daugiau įvairių aplinkos garsų. Suskirstykite juos į malonius ir nemalonius.
- Prieš užmigdami, atsigulę į lovą, įsiklausykite į namų garsus. Savo įspūdžius aptarkite su klasės draugais.
- Palyginkite V. Kukulo eilėraščio „Vienatvė“ ir šio kūrinio berniukų situacijas. Kaip vienam ir kitam padeda mėnulis? Atsakymą pagrįskite citatomis.
- Pasirinkite vieną iš pateiktų kūrinio temų ir pagrįskite savo pasirinkimą. Galite ir patys pasiūlyti temą.
- Vilko apsilankymas girios sargo sodyboje
- Vaiko išgyvenimai laukiant grįžtančių tėvų
- Vaiko narsa
- Pasirinkite teiginį, kuriuo nusakoma pagrindinė kūrinio mintis. Pagrįskite savo sprendimą. Galite pasiūlyti savo teiginį.
- Berniukas nugali baimę.
- Vaikas prisiima atsakomybę.
- Įsivaizduokite, kad tėvų laukiančiam Staseliui draugiją palaikė indėnų berniukas iš Dž. F. Kuperio pasakojimo. Sugalvokite, kaip būtų elgęsi vaikai, supratę, kad netoliese vaikšto vilkas.
- Palyginkite J. Biliūno „Kliudžiau“, B. Vilimaitės „Kačiuką“ ir A. Vaičiulaičio „Vakarą sargo namelyje“ ir įrodykite, kad šiuos kūrinius galima laikyti apsakymais.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"