Sąvokos: ektoderma, endoderma, spindulinė kūno simetrija, dvišalė kūno simetrija
Šioje temoje jūs:
- sužinosite, kaip duobagyviai prisitaikę gyventi vandenyje;
- aptarsite duobagyvių įvairovę Lietuvoje;
- išnagrinėsite jų reikšmę kitiems vandens organizmams;
- suprasite, kodėl reikia juos saugoti, kad neišnyktų.
Ne kartą esate matę įvairių laidų ar filmų apie paslaptingą povandeninį pasaulį. Galbūt net yra tekę keliauti po svečias šalis, kurių tyvuliuojančių jūrų pakrantėse siūloma turistams panardyti ir pasigrožėti gyvybės knibždančiomis jūrų gelmėmis. O gal teko nardyti ar irstytis valtimi Lietuvos ežeruose? Kokių gyvių pastebėjote? Ar kada bandėte atidžiau juos apžiūrėti lupa ar mikroskopu?
Duobagyvių klasifikacija
Duobagyvių sandara, elgsena ir įvairovė tebetyrinėjama. Zoologai yra atradę apie dešimt tūkstančių duobagyvių rūšių, ir juos galima suskirstyti į keturias klases: koralinių polipų, aktinijų, kubomedūzų ir hidragyvių (7.1.1 pav. a–d).
Duobagyvių įvairovė Lietuvõs vandenyse
Didžioji dalis duobagyvių – šiltamėgiai gyvūnai, dažniausiai paplitę atogrąžų klimato juostų vandenyse, bet ir Lietuvos vandenyse galime rasti kelias rūšis. Tvenkiniuose, ežerų įlankose ant plūduriuojančių vandens lapų, po akmenimis galime aptikti paprastąją hidrą (Hydra vulgaris) ir žaliąją hidrą (Hydra circumcincta) (7.1.2 pav. a, b).
Vasarai persiritus į antrą pusę, Baltijos jūroje galite pamatyti vandens paviršiuje plaukiojančią ausytąją medūzą (Aurelia aurita) (7.1.3 pav.).
Duobagyviai – vandenyje gyvenantys plėšrūnai
Duobagyviai – paprastos sandaros daugialąsčiai gyvūnai, neturintys tikrų audinių, tik specializuotąsias ląsteles. Jų kūnas – spindulinės (7.1.4 pav.), o ne dvišalės simetrijos (7.1.5 pav.), kaip būdinga kitiems gyvūnų karalystės atstovams. Organizmai, kurių kūnas – spindulinės simetrijos, geba judėti visomis kryptimis, gyvena tik vandenyje.
Kūną sudaro du ląstelių sluoksniai: ektoderma, tai yra išorinis ląstelių sluoksnis, ir endoderma – vidinis ląstelių sluoksnis. Ektodermoje ir endodermoje randama specializuotųjų ląstelių, kurios atlieka tik joms būdingą funkciją. Tai lytinės, nervinės, virškinimo ir kitos ląstelės. Kūno viršutinėje dalyje aplink burnos angą yra čiuptuvai, kuriais hidra gaudo grobį. Prarijusi laimikį, nereikalingas medžiagas šalina pro burną. Kūno viduje esanti ertmė vadinama virškinamąją ertme, joje virškinamas maistas. Gyvūnas prie pagrindo (vandens augalo, akmens) tvirtinasi lipniu padu (7.1.6 pav.).
Hidros gyvena prisitvirtinusios prie vandens augalų ar akmenų mažai judančiame vandenyje. Hidros kūnas yra tik apie 10 mm ilgio, todėl ją aptikti galima tik lupa atidžiai apžiūrėjus vandens augalą.
Duobagyvių mityba
Laisvame hidros kūno gale yra burnos anga, apsupta 1–12 plonų, judrių čiuptuvų. Kiekvienas čiuptuvas padengtas dilgiosiomis ląstelėmis. Dilgiojoje ląstelėje yra dilgusis siūlas, sujungtas su ląstelėje pagamintų nuodų pūslele (7.1.7 pav.). Hidros grobis – vienaląsčiai vandens organizmai (amebos, euglenos), smulkūs vėžiagyviai (dafnijos), o kartais net žuvų lervos. Netyčia paliestas dilgusis siūlas išsitiesia ir sminga į grobio kūną, o iš nuodų pūslelės į jį sušvirkščiami nuodai. Nuodai paralyžiuoja auką, taigi ji nebegali pasprukti. Čiuptuvais pagautas grobis atplukdomas iki burnos ir praryjamas.
Grobį hidros virškina kūno ertmėje, todėl šie gyvūnai vadinami duobagyviais. Endodermoje esančios virškinamosios ląstelės gamina skrandžio sultis ir jas išleidžia į kūno ertmę. Vykstant cheminėms reakcijoms, grobis suvirškinamas. Suvirškintas medžiagas įsiurbia hidros kūno ląstelės. Nereikalingos medžiagos ir nesuvirškintos grobio liekanos pašalinamos pro burnos angą.
Hidrų nuodai žmogui ir kitiems stambesniems vandens gyvūnams nepavojingi. Hidra nuodų išskiria nedaug, todėl žmogus, prie jos prisilietęs, nieko nepajunta. Žuvys, prisilietusios prie hidros, pajunta dirginimą, kaip mes nusidilginę. Hidros taip apsigina.
Medūzos maitinasi panašiai, tik jų nuodai kur kas stipresni, nes dažniausiai jų grobis yra stambesnis. Baltijos jūroje gyvenančių ausytųjų medūzų nuodai mums nekelia jokio pavojaus, tačiau Ramiajame ir Ìndijos vandenyne prie Australijos krantų aptinkama tokių medūzų rūšių, kurių prisilietimas labai pavojingas žmogui ir gali baigtis mirtimi (7.1.8 pav.).
Duobagyvių augimas ir regeneracija
Duobagyvio (hidros, medūzos) kūno dangaluose yra kamieninių ląstelių. Joms dalijantis, duobagyvio kūnas paauga, nes dangaluose didėja ląstelių skaičius. Ląstelės diferencijuojasi ir, įgavusios reikiamas sandaros ypatybes, vykdo savo funkcijas, pavyzdžiui, atsiranda naujų dilgiųjų ląstelių, kuriomis medžiojamas grobis. Įdomu tai, kad šiems gyvūnams būdinga visiškoji regeneracija. Praradęs čiuptuvą ar kitą kūno dalį, duobagyvis geba tą dalį atsiauginti.
Duobagyvių judėjimas
Hidra – lėtai judantis gyvūnas. Medžiodama ar pajutusi pavojų, gali judėti kūlvirsčiais (7.1.9 pav.). Kūne esančios raumeninės ląstelės susitraukia ir išsitempia, todėl ji pasilenkia ir prie pagrindo priglaudžia burną su čiuptuvais, o padą pakelia aukštyn. Vėliau taip pat lenkia padą ir išsitiesia. Per dieną hidra gali nukeliauti iki 10 cm atstumą. Norėdama įveikti didesnį atstumą, atsikabina nuo pagrindo ir plaukia, nešama vandens srovės.
Medūzos – judrūs gyvūnai, labai geri plaukikai. Jų judėjimas – reaktyvus: į kūno ertmę prisiurbia vandens, tada didele jėga išstumia jį lauk ir taip greitai juda (7.1.10 pav.). Kodėl medūzoms svarbu greitai plaukti? Jų grobis – judrūs ir didesni vandens gyvūnai, galintys greitai plaukti ir manevruoti vandenyje. Greitai plaukdamos medūzos gali pagauti grobį, pabėgti nuo stambių ir pavojingų plėšrūnų.
Duobagyvių svarba
Hidros – maži, sunkiai pastebimi gyvūnai, tačiau vandens telkinyje atlieka svarbų vaidmenį. Jos gaudo mikroorganizmus ir reguliuoja jų skaičių vandens telkinyje, neleisdamos jiems įsivyrauti, išplisti ir išstumti kitų mikroorganizmų ir gyvūnų rūšių. Duobagyviais maitinasi kiti vandens gyvūnai.
Kitų rūšių duobagyviai, pavyzdžiui, aktinijos, koraliniai polipai, yra puikūs vandens filtruotojai. Šie gyvūnai maitinasi vandenyje esančiomis organinėmis medžiagomis: ryja vandenį ir pašalina jau išfiltruotą, švarų vandenį.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite hidros kūno sandarą.
- Kodėl duobagyvius vadiname primityvios sandaros gyvūnais?
- Paaiškinkite, kodėl duobagyviai gali gyventi tik vandenyje.
- Persibraižykite lentelę ir ją užpildykite.
Hidros specializuotųjų ląstelių rūšys
Ląstelės pavadinimas | Ląstelės paskirtis |
|
- Paaiškinkite, kuo svarbūs duobagyviai.
- Palyginkite hidrą ir medūzą. Kuo šie gyvūnai panašūs ir kuo skiriasi?
Praktinė veikla
- Paieškokite informacijos apie duobagyvių pirmtakes – pintis. Paruoškite trumpą pranešimą apie šiuos gyvūnus.
- Parenkite schemą „Duobagyvių klasifikacija“: įrašykite mokslinius gyvūnų pavadinimus, pagrindinius jų požymius.
Apibendrinimas
- Duobagyviai skirstomi į keturias klases: koralinių polipų, aktinijų, kubomedūzų ir hidragyvių.
- Visų duobagyvių kūnas yra spindulinės simetrijos, paprastos sandaros, jie gali gyventi tik vandenyje.
- Koraliniai polipai ir aktinijos yra vandens filtruotojai, nes iš jo šalina organinių medžiagų liekanas. Medūzos ir hidros – plėšrūs gyvūnai, todėl vandens telkiniuose reguliuoja kitų vandens organizmų pasiskirstymą.
Pintys
Pintys – pačios paprasčiausios sandaros gyvūnai, neturintys audinių, specializuotųjų ląstelių, organų ir nervinių ląstelių. Nejudrios, gyvena prisitvirtinusios prie kieto pagrindo, ant tvirtų povandeninių uolų. Kūną saugo tvirtas dangalas, sudarytas iš silicio ar kalcio cheminių junginių. Paliestos kai kurių rūšių pintys tuoj pat subyra, tačiau po kiek laiko atsikuria ir susidaro sveika pintis.
Pintims būdingas tiek lytinis, tiek nelytinis dauginimasis. Nelytiškai dauginasi pumpuruodamos, esant palankioms gyvenimo sąlygoms (tinkamai vandens temperatūrai, esant pakankamai maisto).
Maitinasi filtruodamos vandenį. Burnos angos vidiniame paviršiuje esančios ląstelės turi į botagus panašius žiuželius, kuriais sukelia vandens srovės judėjimą. Vandeniui skverbiantis, mikroorganizmai ir organinių medžiagų dalelės žiuželiais nuplukdomos į kūno virškinamąją ertmę.
Pintys paplitusios Atlanto vandenyne, Viduržemio jūroje, Ramiajame vandenyne, aptinkama jų ir Lietuvos vandenyse.
Lietuvoje gyvena 6 pinčių rūšys. Toliau apibūdintos dažniausiai aptinkamos.
Eunapius fragilis išaugų neturi. Ištisiniu sluoksniu dengia vandenyje esančius akmenis.
Upinės durlės (lot. Ephydatia fluviatilis) kūnas gelsvas, kartais būna kumščio dydžio. Aptinkama po akmenimis. Upių užutėkiuose, kur kaupiasi nuokritos ir sąnašos, gyventi negali, nes dumblas užkemša kanalų angas.
Skaidriuose ir švariuose ežeruose galima išvysti keistus nendrių stiebus, apaugusius šakotomis ir pirštuotomis išaugomis. Tai ežerinės durlės (lot. Spongilla lacustris) (1 pav.).
Pinčių svarba gamtai:
- dauginasi greitai, auga kolonijomis, todėl jos yra puiki slaptavietė kitiems vandens organizmams;
- maitinasi filtruodamos vandenį, todėl jų paplitimo vietose vanduo paprastai būna švaresnis;
- upinės ir ežerinės durlės – bioindikatoriai (organizmai, pagal kurių paplitimą ar nykimą galimą spręsti apie vietovės taršą). Šios pintys paplinta tik švariuose vandenyse, nes dumblu ir nuosėdomis užterštame vandenyje negali maitintis.
Pinčių svarba žmogui:
- išdžiovintas pinčių kūnas nuo seno naudojamas kaip šveitimo ir valymo priemonė, seniau jas naudojo puodams šveisti;
- pintys ir šiandien naudojamos kosmetikos pramonėje. Jų dedama į kūno odos šveitiklius ir valiklius;
- šie gyvūnai naudojami ir liaudies medicinoje, gaminami vaistai, antpilai;
- iš pinčių gaminami papuošalai ir suvenyrai.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"