Sąvokos: chitinas, galvakrūtinė, voratinklis
Namuose kamputyje tūno pasislėpęs voriukas, skraido kandis, palange ropinėja musė. Iškylaudami gamtoje matome skraidančius įvairius drugius, o prisėdę pailsėti kovojame su įkyruoliais uodais. Grįžę iš miško ieškome, ar neparsinešėme erkių. Išvardijome vos keletą skraidančių, ropojančių ir bėgiojančių gyvūnų, o juk esate jų matę kur kas daugiau. Kodėl juos visus vadiname nariuotakojais? Kiek jie turi kojų? Ar yra pasaulyje tokia vieta, kur nesutiktume nė vieno nariuotakojo?
Šioje temoje jūs:
- sužinosite, į kokius tipus skirstomi nariuotakojai;
- susipažinsite su šių gyvūnų įvairove ir paplitimu Lietuvoje;
- nagrinėsite vėžiagyvių ir voragyvių išorės sandaros ypatumus ir kaip jie prisitaikę išgyventi gamtoje;
- suprasite jų vaidmenį gamtoje ir reikšmę žmogui;
- sužinosite apie Lietuvoje paplitusias vėžiagyvių svetimžemes ir saugomas rūšis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Nariuotakojų kūno sandaros panašumai
Nariuotakojų sandara – skirtinga, nes jie prisitaikę gyventi ir maitintis labai įvairiai. Visus šiuos gyvūnus vienija keli bendri sandaros ypatumai – tai kūno danga ir nariuotos galūnės.
Nariuotakojų kūną dengia tvirtas ir gerai saugantis išorinis skeletas, sudarytas iš organinės medžiagos chitino. Ši medžiaga tvirta, netirpstanti vandenyje, skiestose rūgštyse ar šarmuose, todėl puikiai saugo ir suteikia kūnui atramą. Šie gyvūnai augdami išsineria iš savo apvalkalo, nes jis kartu su jais neauga (7.5.1 pav.).
Nariuotakojų išorinis skeletas ir kojos sudaryti iš segmentų, vadinamų nareliais (7.5.2 pav.), todėl jie gali lengvai ir greitai judėti. Prie skeleto vidinės pusės jungiasi raumenys, todėl šie gyvūnai prisitaikę judėti (plaukti, skristi, bėgti, ropoti) tiek vandenyje, tiek sausumoje.
Nariuotakojai jaučia prisilietimą, skonį, kvapą. Šie gyvūnai gerai mato, nes jų akys sudarytos iš daugybės akučių, vadinamų sudėtinėmis. Kiekviena akutė reaguoja nepriklausomai nuo kitų, o galvos nerviniuose mazguose visų akučių vaizdas sujungiamas į vieną bendrą, todėl nariuotakojų rega jautri, apima didelį regos lauką (7.5.3 pav. a, b).
Nariuotakojų klasifikacija
Mokslininkų manymu, atpažinta ir aprašyta daugiau nei 1,5 milijono nariuotakojų rūšių. Dar tiek rūšių yra neatrastos ir neaprašytos. Nariuotakojai paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Gyvena sausumoje, gėluosiuose ir sūriuose vandenyse.
Nariuotakojai skiriasi savo sandara, prisitaikymu judėti, maitintis ir daugintis, todėl skirstomi į tris atskirus tipus: vėžiagyvius, voragyvius ir vabzdžius.
Vėžiagyvių įvairovė Lietuvoje
Šiuo metu pasaulyje aprašyta maždaug 67 tūkstančiai rūšių vėžiagyvių, daugiausia paplitusių vandenynuose ir jūrose. Suskaičiuota, kad Lietuvoje gyvena 143 vėžiagyvių rūšys, kai kurios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Dafnija (Daphnia) dar vadinama vandens blusa (7.5.4 pav., a). Užauga iki 1–3 mm dydžio. Plaukia darydama stiprius mostus galvos priekyje esančiais ilgais ūseliais. Minta vandenyje gyvenančiomis bakterijomis, vienaląsčiais dumbliais, nuokritomis.
Bene geriausiai žinomas vėžiagyvių atstovas – plačiažnyplis vėžys (Astacus astacus), dar vadinamas upiniu vėžiu (7.5.4 pav., b). Šis gyvūnas aktyvus naktį, o dieną slepiasi po akmenimis ar po pakrantėse augančių medžių šaknimis. Kūno dangos spalva maskuojamoji, panaši į vandens telkinio dugno spalvą. Gyvena švariame gėlame vandenyje upėse ir ežeruose. Lietuvoje tai vienintelė vietinė vėžių rūšis. Nykstanti, nes jautri vandens taršai, vandens telkinių užpelkėjimui. Plačiažnyplių vėžių rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Žymėtojo vėžio (Pacifastacus leniusculus) (7.5.4 pav., c) tėvynė – Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados vandenys. Į Lietuvą žymėtieji vėžiai pirmą kartą įvežti 1972-aisiais. Introdukavimo (įvežimas ir apgyvendinimas naujose teritorijose) tikslas – atkurti vėžių išteklius vandens telkiniuose. Žymėtieji vėžiai yra geriau prisitaikę gyventi užterštame vandenyje, taigi palaipsniui iš ežerų išstūmė plačiažnyplius vėžius ir tapo vyraujančia rūšimi. Žymėtieji vėžiai yra parazitų, sukeliančių vėžių marą, nešiotojai. Šiai ligai mūsų plačiažnypliai vėžiai neatsparūs, todėl lengvai užsikrečia vėžių maru ir žūsta. Lietuvoje žymėtieji vėžiai gali būti auginami tik visiškai izoliuotuose vandens telkiniuose, kad vietiniai vėžiai būtų apsaugoti nuo pavojaus užsikrėsti vėžių maru.
Voragyvių įvairovė Lietuvoje
Pasaulyje aprašyta daugiau nei 100 tūkstančių voragyvių rūšių. Didžioji dalis voragyvių – sausumos gyventojai. Voragyvių tipui priskiriami vorai ir erkės. Vorai – plėšrūs, o dauguma erkių yra parazitės. Prisitaikymas maitintis lemia ir jų skirtingą kūno sandarą.
Paprastasis šienpjovys (Phalangium opolio) (7.5.5 pav., a) – vienas dažniausių Lietuvoje aptinkamų vorų. Patelės kiaušinėlius deda drėgnoje dirvoje. Gyvena laukuose, miškuose. Minta amarais, vikšrais, vabalų lervomis ir mažais šliužais.
Voras kryžiuotis (Araneus diadematus) (7.5.5 pav., b) yra 10–20 mm ilgio (patelės didesnės), šviesiai arba tamsiai rudas, ant pilvelio – balsva arba gelsva kryžiaus pavidalo dėmė, todėl šis voras taip pavadintas. Gyvena miškuose, pastatuose. Minta musėmis, uodais, juos gaudo voratinkliais.
Erkių galime aptikti visur: namuose, kieme, sode, miške ar pievoje. Vienos jų gyvena dirvoje ir minta nuokritomis, todėl didina dirvos derlingumą. Kitos graužia augalus, todėl pridaro daug žalos kultūrinių augalų augintojams.
Kraujasiurbės erkės – šuninė (miškinė) erkė (Ixodes ricinus) ir pievinė erkė (Dermacentor reticulatus) (7.5.6 pav. a, b) – platina pavojingų ligų, erkinio encefalito ir Laimo ligos, sukėlėjus. Šie ligų sukėlėjai į žmogaus ar gyvūno (pavyzdžiui, šuns) kraują patenka su erkės seilėmis. Nuo erkinio encefalito galima apsisaugoti skiepijantis. Deja, nuo Laimo ligos skiepais apsisaugoti neįmanoma, ji gydoma tik vaistais.
Vėžiagyvių kūno sandaros ypatumai
Vėžiagyviai turi penkias (ir daugiau) poras kojų. Viena pora kojų gali būti virtusi žnyplėmis. Jomis vėžiagyviai gaudo ir plėšo grobį, ginasi nuo priešų. Šių gyvūnų galva suaugusi su krūtine, todėl vadinama galvakrūtine. Turi dvi poras ūselių, jais orientuojasi aplinkoje (7.5.7 pav.).
Vėžiai ėda ką tik suranda arba įveikia: sraiges, varles, vabzdžius ir jų lervas, žuvis, žuvų ikrus, muses, vandeninių augalų šaknis ir atžalas. Kartais jie užpuola net ir už save mažesnius vėžius.
Voragyvių kūno sandaros ypatumai
Voragyviai turi keturias poras kojų, galvakrūtinę. Šie gyvūnai dažniausiai gyvena sausumoje, todėl jų galūnės pritaikytos greitai bėgti ir ropoti. Ūselių neturi (7.5.8 pav.).
Vorai pilvelio gale turi voratinklinę liaukutę. Joje pagaminta medžiaga, išskirta į kūno išorę, greitai tįsta ir stingsta. Susidarę ploni, tačiau labai tvirti ir lipnūs siūlai vadinami voratinkliu (7.5.9 pav.).
Vorai yra ėdrūs ir plėšrūs gyvūnai. Dažniausiai minta vabzdžiais. Vorams būdingas išorinis virškinimas. Aukai įsipainiojus į voratinklį, voras puola prie jos, prakanda kūno dangą ir suleidžia nuodų ir skrandžio sulčių. Nuodai nužudo vabzdį. Skrandžio sultys sutirpdo vabzdžio vidaus audinius ir paverčia skysta tyrele, ją voras išsiurbia. Voratinklyje lieka tik vabzdžio chitininė kūno danga.
Erkės yra parazitės. Šie gyvūnai dažniausiai minta šiltakraujų gyvūnų (paukščių, žinduolių) krauju. Jos neturi voratinklinės liaukutės ir nerezga tinklų. Burnoje esančiais dantukais prakanda odą ir į žaizdelę suleidžia seilių. Seilėse yra kraujo krešėjimą stabdančių medžiagų. Maitinasi siurbdamos kraują (7.5.10 pav.).
Vėžiagyvių ir voragyvių vaidmuo gamtoje
Vieni žmonės vorų bijo, kiti sako, kad jų negalima mušti, nes jie esą neša turtus. Visi bijo erkių įkandimo. Iš tiesų, voragyviai – svarbi organizmų mitybos grandis gamtoje. Nei bijoti, nei mušti jų tikrai nereikia.
Vorai, gaudydami kitus bestuburius gyvūnus (amarus, muses, uodus), reguliuoja jų gausą. Šiais gyvūnais minta kiti gyvūnai, pavyzdžiui, ūsuotieji banginiai, žuvys ir jų mailius, paukščiai. Nuokritomis mintantys vėžiagyviai didina dirvos derlingumą.
Plačiažnypliai vėžiai – vandens kokybės bioindikatoriai.
Parazitinės pievinės ir šuninės erkės platina erkinio encefalito ir Laimo ligos sukėlėjus.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite pagrindinius nariuotakojų požymius.
- Išvardykite nariuotakojų tipus ir nurodykite po kelis šiems tipams priklausančius gyvūnus.
- Palyginkite vėžiagyvius ir voragyvius. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
- Kuo žmogui pavojingos erkės? Pasiūlykite, kaip nuo jų apsisaugoti.
- Kodėl plačiažnypliai vėžiai nyksta? Pasiūlykite, kaip būtų galima išsaugoti šią vėžių rūšį.
- Paaiškinkite, kodėl reikia stabdyti žymėtųjų vėžių plitimą Lietuvoje, ir pasiūlykite, kaip tai būtų galima padaryti.
Praktinė veikla
- Paieškokite informacijos apie erkes. Paruoškite informacinį stendą apie erkinį encefalitą ir Laimo ligą platinančias erkes, apsisaugojimo būdus.
Siūloma medžiaga
∘ Straipsnis apie erkes ir apsisaugojimo nuo jų būdus „NVSC: kada pabunda erkės ir kaip apsisaugoti?“
∘ Tekstas „Erkės – parazitiniai voragyviai“
- Lietuvos raudonojoje knygoje paieškokite informacijos apie saugomas ir nykstančias voragyvių rūšis ir parenkite apie jas pranešimą.
- Nubraižykite schemą „Vėžiagyvių ir voragyvių įvairovė Lietuvoje“.
Apibendrinimas
- Nariuotakojų kūną saugo išorinis skeletas, sudarytas iš tvirtos medžiagos – chitino. Nariuotakojai judrūs, nes jų išorinis skeletas sudarytas iš segmentų, vadinamų nareliais.
- Nariuotakojai skirstomi į tris tipus: vėžiagyvius, voragyvius ir vabzdžius.
- Vėžiagyviai turi penkias ir daugiau porų kojų, galvakrūtinę, pilvelį, gali turėti vieną porą žnyplių. Galvoje turi dvi poras ūselių. Plėšrūs arba skaidytojai. Paplitę vandenyje ir sausumoje.
- Voragyviams priklauso vorai ir erkės. Jų kūną sudaro aštuonios poros kojų, galvakrūtinė ir pilvelis. Ūselių neturi. Vorai turi voratinklines liaukutes, kuriomis rezga voratinklius. Vorai yra plėšrūs, erkės – parazitės arba skaidytojos. Parazitinės erkės platina ligas. Dauguma voragyvių gyvena sausumoje.
Erkės – parazitiniai voragyviai
Erkės dažniausiai tūno ir laukia aukos žolėje, kur drėgna ir šilta (ne mažiau nei +7 C°). Pajutusios pro šalį einančią auką, užšoka ant jo kūno ir ropinėja ieškodamos plonos odos. Burnoje turi siurbtuką su daug smulkių dantukų, kuriuo prakanda odą ir prisitvirtina. Su seilėmis į žaizdelę įleidžia specialių skausmą slopinančių medžiagų (kad auka nepajustų ir nenusikrapštytų erkės) ir kraujo krešėjimą slopinančių baltymų (kad galėtų lengviau siurbti kraują). Taip ji iš aukos siurbia kraują kelias paras. Prisisiurbusi kraujo, erkė išpampsta ir gali padidėti net keliolika kartų. Pasisotinusi atsikabina ir, radusi ramią vietą, pasislepia ir ruošiasi daugintis.
Svarbu, kad keliaudami iškylauti dėvėtume tinkamą, visą kūną dengiančią aprangą (geriausia šviesių spalvų, nes lengviau pastebėsime drabužiais ropojančias erkes). Grįžus namo svarbu persirengti ir lauke iškratyti darbužius, juos išskalbti, atidžiai apsižiūrėti. Būtina apžiūrėti ir lauke buvusius naminius gyvūnus (kates, šunis), nes jie, bėgiodami pievomis, gali šių parazitų prisirinkti labai daug.
Įsisiurbus erkei nereikia panikuoti, o atsargiai pincetu ją ištraukti, įdėti į sandarų indelį ir nunešti į tyrimų laboratoriją. Sklando mitas, kad erkę lengviau ir saugiau ištraukti prieš tai patepus riebalais. Tai netiesa, nes erkė pradės dusti ir į kūną pateks daugiau jos seilių, o jei ji užkrėsta – tai ir ligos sukėlėjų. Tą vietą reikia stebėti kelias dienas. Jeigu sparčiai rausta, formuojasi didelė raudona dėmė, verta skubiai keliauti pas gydytoją.
Vėžiagyvių ir voragyvių įvairovė
Vandens asiliukas (lot. Asellus aquaticus) (1 pav.) – gėlavandenis vėžiagyvis, gyvenantis ežerų ir upelių pakrantėse. Užauga iki 15–20 mm ilgio. Šliaužioja tarp žolių, dažniausiai pūvančių lapų ir kitų augalų liekanų, kuriomis ir minta, todėl yra puikus vandens telkinių valytojas.
Vėdarėlis (lot. Oniscidea) (2 pav.) gyvena sausumoje, drėgnose vietose, po akmenimis, rąstais ar pūvančiais kelmais. Skaido nuokritas ir taip dirvožemį praturtina derlingumą didinančiomis medžiagomis.
Gauruotoji šoniplauka (lot. Dikerogammarus villosus). Gamtos tyrimų centro ir Jūros mokslų ir technologijų centro mokslininkų pirmą kartą aptikta 2015 m. Kuršių mariose ir Šventosios upės žiotyse. Manoma, kad rūšis atkeliavo kartu su laivais, prisitvirtinusi prie įvairių laivo dalių.
Ši rūšis yra labai agresyvi, todėl gali toliau sparčiai plisti Baltijos jūros baseino vandenyse ir kelti didelę grėsmę vietinėms rūšims ir buveinėms. Gauruotoji šoniplauka yra vos 3–30 mm dydžio ir vadinama krevete žudike, nes yra labai plėšri – ėda visus už ją mažesnius gyvūnus (kitas šoniplaukas, žuvų mailių, žirgelių lervas), todėl labai sumažėja žuvų gausumas. Maisto netenka paukščiai, varlės ir kiti vandens gyvūnai.
Šios šoniplaukos yra labai atsparios deguonies trūkumui, temperatūros svyravimams, druskingumui, todėl gali plisti įvairiuose telkiniuose. Jos agresyvios, taigi pakeičia telkiniuose buveinių rūšinę sudėtį, net gali sunaikinti visas žuvis telkinyje (sunaikinus mailių, žuvų populiacija sunyksta). Pagrindinė kovos su šiomis invazinėmis šoniplaukomis priemonė – laivų ir žvejybos įrankių priežiūra (plovimas, džiovinimas), nes svarbu nepernešti šių invazinių vėžiagyvių į naujus vandens telkinius. Taip pat draudžiama naudoti gauruotąsias šoniplaukas kaip gyvą masalą žvejojant.
Vasarinio skydvėžio (lot. Triops cancriformis) (3 pav.) rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąja knygą ir laikoma viena seniausių planetoje. Remiantis aptinkamų fosilijų (suakmenėjusios organizmų liekanos) tyrimais, manoma, kad Žemėje gyveno daugiau nei prieš 250 milijonų metų. Gyvena kūdrose, senvagėse, kuriose nėra žuvų ir kurios vasarą dažnai išdžiūsta. Išdžiūvusiame dumble kiaušiniai gali išlikti gyvybingi net 28 metus. Minta dumble esančiomis augalinėmis liekanomis, taip pat žuvų ikrais ar varlių kurkulais. Nyksta, nes teršiamas vanduo, sausinamos kūdros.
Boružinis storagalvis, arba raudonasis eresas, (lot. Eresus cinnaberinus) (4 pav.) – tai Lietuvoje gražiausias egzotinės išvaizdos voras, kuris dėl slapto gyvenimo būdo yra ypač retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Boružinis storagalvis gyvena nuo vėjo apsaugotuose pietiniuose šlaituose, sausose vietose, smėlėtame dirvožemyje.
Voras žemėje įsirengia verpalais išklotą iki 10 cm ilgio ir 1 cm skersmens urvelį, kurio piltuvėlio pavidalo anga yra dirvos paviršiuje, uždengta verpalų kilimėliu. Nuo čia į visas puses nusidriekia susipynusios gaudomosios gijos. Rasti tokius gerai užmaskuotus urvelius labai sunku. Medžioja didelius vabalus (mėšlavabalius, šoklius). Patelė urvelyje deda vieną kiaušinių kokoną su 80 kiaušinėlių. Dieną šį kokoną išneša iš urvelio, kad sušiltų saulės atokaitoje, o vakarop jį vėl parvelka. Išsiritusius jauniklius maitina iš burnos į burną suvirškintu maistu. Jaunikliai peržiemoja urvelyje kartu su patele. Per šį laiką voriukai neriasi šešis kartus. Pavasarį patelė žūsta ir tampa papildomu maistu savo jaunikliams.
Boružiniai storagalviai nyksta dėl pavasarinių gaisrų (deginamų pievų).
Erkių išvysti galima ir namuose. Vienos jų – miltinės erkės (lot. Tyroglyphus farinae), mėgstančios makaronus, miltus ir duonos gaminius; šiuos maisto produktus sugadina. Veisiasi ir plinta greitai, jeigu birūs sausieji maisto produktai laikomi retai valomose ir prastai vėdinamose spintelėse.
Dulkių erkės (lot. Dermatophagoides pteronyssinus) (5 pav.) veisiasi pataluose, čiužiniuose, balduose, kilimuose ir ant užuolaidų. Nors naminė dulkių erkutė paprastai nekenksminga, nuo astmos kenčiantiems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją.
Parazitinės erkės gali sukelti odos ligas, pavyzdžiui, niežinė erkė (lot. Sarcoptoidea) (6 pav.) yra niežų sukėlėja.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"