Chapter 7.7 (Biologija 7 kl)

Nariuotakojai: vabzdžiai (7.6 tema)

Sąvokos: kvėptukai, dūzgas, antsparniai

7.6.1 pav. Paprastasis elniavabalis

Paprastasis elniavabalis (Lucanus cervus) – vienas didžiausių Lietuvoje gyvenančių vabalų (7.6.1 pav.). Jis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Gyvena tik senuose ąžuoluose ir maitinasi trūnijančia mediena. Iškirtus ąžuolynus, nyksta ir ši įspūdinga vabalų rūšis.

Kaip manote, kokie požymiai rodo, kad paprastasis elniavabalis yra nariuotakojis? Kam jam reikalingi ragai? Kodėl jis vadinamas vabzdžiu, o ne voragyviu ar vėžiagyviu? Ar tik vabalai yra vabzdžiai?

Šioje temoje jūs:

  • susipažinsite su vabzdžių įvairove ir paplitimu Lietuvoje;
  • nagrinėsite vabzdžių išorės sandaros ypatumus ir kaip jie prisitaikę išgyventi gamtoje;
  • suprasite, kodėl jie svarbūs gamtai ir žmogui;
  • sužinosite apie Lietuvoje paplitusias svetimžemių ir saugomas vabzdžių rūšis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Vabzdžių įvairovė Lietuvoje

Pasaulyje vabzdžių įvairovė – milžiniška. Šių gyvūnų galima aptikti sausumoje, vandenyje, dirvoje, namuose. Jų išvaizda labai skirtinga ir priklauso nuo jų prisitaikymo išgyventi įvairiose buveinėse. Pagal sandaros ir gyvenimo ypatumus skirstomi į vabalus, drugius, dvisparnius, žirgelius, blusas, tarakonus (7.6.2 pav. a–f).

7.6.2 pav. Vabzdžių įvairovė: ilgaūsis pušiagraužis (Acanthocinus aedilis) – vabalas (a)
7.6.2 pav. Vabzdžių įvairovė: žiedmusė (Sericomyia silentis) – dvisparnis (b)
7.6.2 pav. Vabzdžių įvairovė: žaliasis laumžirgis (Aeshna viridis) – žirgelis (c)
7.6.2 pav. Vabzdžių įvairovė: žmoginė blusa (Pulex irritans) (d)
7.6.2 pav. Vabzdžių įvairovė: naminis prūsokas (Blattela germanica) – tarakongyvis (e)
7.6.2 pav. Vabzdžių įvairovė: dilgėlinukas (Aglais urticae) – drugys (f)

Manoma, kad Lietuvoje gyvena apie 18 tūkstančių vabzdžių rūšių. Kai kurios vabzdžių rūšys jautrios aplinkos taršai, kraštovaizdžio pokyčiams (pavyzdžiui, miškų kirtimui), klimato kaitai, todėl sparčiai nyksta. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 107 nykstančios vabzdžių rūšys. Dėl klimato kaitos pastebimos Lietuvoje paplitusios naujos, iš šiltesnių geografinių vietų atklydusios vabzdžių rūšys.

Vabzdžių sandaros ypatumai

Vabzdžiai – nariuotakojai, nes jų kūną dengia išorinis skeletas, sudarytas iš chitino, o galūnės nariuotos. Kūną sudaro galva, krūtinė ir pilvelis. Visi turi tris poras kojų (7.6.3 pav.).

7.6.3 pav. Vabzdžio kūno sandara

Vabzdys kvėpuoja atmosferos oru, kurį įkvepia pro pilvelio šonuose esančias skylutes, vadinamas kvėptukais.

Vabzdžiai turi gerai išvystytus jutimo organus. Ūseliuose esančios jautrios ląstelės reaguoja į prisilietimą ir aplinkos temperatūrą. Šie gyvūnai turi į skonį reaguojančias ląsteles, pavyzdžiui, musės šias ląsteles turi kojose. Vabzdžių akys – bene geriausiai išvystytas jutimo organas. Jos sudarytos iš daug mažų akučių (vienoje akyje jų gali būti nuo kelių šimtų iki keliasdešimt tūkstančių), kai kurių vabzdžių akys užima didžiąją galvos dalį (musių, bičių, laumžirgių), todėl jų regos laukas toks platus, kad mato visą vaizdą aplinkui.

Vabzdžių prisitaikymas judėti

Vabzdžiai turi šešias kojas (tris poras), kuriomis gali bėgti, ropoti, šokinėti, plaukti. Kojų forma ir išvaizda priklauso nuo prisitaikymo judėti gyvenamojoje aplinkoje, todėl jų kojos pritaikytos pagal judėjimo būdą (7.6.4 pav. a–e).

7.6.4 pav. Vabzdžių kojų formos: skruzdėlės vaikščiojamosios kojos (a)
7.6.4 pav. Vabzdžių kojų formos: dusios plaukiojamosios kojos (b)
7.6.4 pav. Vabzdžių kojų formos: žiogo šokuojamosios kojos (c)
7.6.4 pav. Vabzdžių kojų formos: kurklio rausiamosios kojos (d)
7.6.4 pav. Vabzdžių kojų formos: maldininko griebiamosios kojos (e)

Vaikščiojamosiomis kojomis vabzdžiai, pavyzdžiui, skruzdėlės, gali greitai bėgti. Plaukiojamąsias kojas turi vandenyje gyvenantys ir plaukiojantys vabzdžiai, pavyzdžiui, dusia. Žiogas turi šokuojamąsias kojas, todėl gali judėti šokinėdamas. Žiogo užpakalinės kojos daug ilgesnės ir stipresnės už priekines, jomis jis gali stipriai atsispirti ir šokti. Rausiamosiomis kojomis vabzdžiai, pavyzdžiui, kurkliai, gali kasti urvelius dirvoje. Maldininkai yra plėšrūs vabzdžiai, todėl turi griebiamąsias kojas. Jomis griebia ir ėsdami laiko savo grobį.

Daugelis vabzdžių geba skraidyti, todėl turi vieną arba dvi poras sparnų. Sparnų forma, spalva, raštas priklauso nuo vabzdžių prisitaikymo gyventi aplinkoje.

Dvisparniai vabzdžiai turi vieną porą sparnų, o antroji pora yra sunykusi ir virtusi dūzgais (uodas, musė), todėl skrisdami dūzgia, zyzia (7.6.5 pav.).

7.6.5 pav. Skrendant musei girdime zyzimą, nes ji – dvisparnis vabzdys, turintis vieną porą sparnų, o antroji sparnų pora virtusi dūzgais.

Kai kurie vabzdžiai turi dvi poras sparnų. Bičių, drugių, laumžirgių visi sparnai yra plėviški. Šie vabzdžiai – puikūs skrajūnai, įveikiantys didelius atstumus ir galintys greitai keisti skrydžio kryptį. Pavyzdžiui, bitės gali skristi didesniu nei 25 km per valandą greičiu, o amerikiniai laumžirgiai (paplitę Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje) gali skristi net 85 km per valandą greičiu.

Vabalai taip pat turi dvi poras sparnų, tik pirmoji pora yra virtusi kietais antsparniais, apsaugančiais jų kūną. Antrieji – plėviniai, skirti skraidyti (7.6.6 pav. a, b).

7.6.6 pav. Naminė bitė (a) turi keturis plėvinius sparnus
7.6.6 pav. Grambuolio (b) apsauginiai antsparniai ir plėviniai sparnai skirti skraidyti.
7.6.7 pav. Maskuojamieji beržinio šeriasprindžio sparnai (a)
7.6.7 pav. Įspėjamųjų spalvų boružės antsparniai (b)

Sparnų spalvos skirtos pasislėpti nuo plėšrūnų (pavyzdžiui, paukščių) ar įspėti apie tai, kad jie nuodingi ir pavojingi. Beržinio šeriasprindžio (Biston betularia) sparnų spalva ir ornamentas atkartoja beržų žievės išvaizdą, todėl plėšrūs paukščiai jų nepastebi. Boružių ryškiai raudona sparnų spalva įspėja kitus gyvūnus, kad jos pavojingos (7.6.7 pav. a, b).

Vabzdžių prisitaikymas maitintis

Vabzdžių mityba labai įvairi: vieni yra augalėdžiai, kiti plėšrūs, parazitai ar mintantys negyvų organizmų nuokritomis. Mitybos būdas lemia burnos, kuri vadinama burnos aparatu, sandarą (7.6.8 pav.).

Drugiai ir bitės turi čiulpiamąjį burnos aparatą – burna panaši į ilgą straubliuką, kuriuo pasiekia žieduose esančias nektarines, iš kurių siurbia saldų nektarą.

7.6.8 pav. Vabzdžių burnos aparato išvaizda priklauso nuo jų mitybos būdo.

Uodų patelės – kraujasiurbės parazitės. Jų burnos aparatas – duriamasis, burna ištįsusi ir smaili lyg adata. Ja praduria aukos odą, į žaizdelę įleidžia seilių, kuriose yra kraujo krešėjimą stabdančių medžiagų, kad galėtų lengvai siurbti aukos kraują.

Augalų lapus, stiebus, šaknis graužiantys vabzdžiai (grambuoliai, žiogai, skėriai, kurkliai) turi graužiamąjį burnos aparatą su aštriais dantukais. Dažniausiai jie labai ėdrūs ir pridaro daug žalos žmonių daržuose ir soduose.

Musės maitinasi laižydamos maistą, todėl jų burnos aparatas vadinamas laižomuoju.

Vabzdžių vaidmuo gamtoje

Vabzdžiai – vieni pagrindinių žiedinių augalų (obelų, liepų) žiedų apdulkintojų (7.6.9 pav.). Bitės jautrios žemės ūkiuose naudojamoms (ypač purškiamosioms) cheminėms medžiagoms. Žuvus augalų apdulkintojams, augalų žiedai lieka neapvaisinti, todėl neaugina vaisių ir sėklų. Bičių medus – maistinga medžiaga. Juo maitinasi (ypač prieš žiemą) kiti gyvūnai (meškos), kad užaugintų storą riebalų sluoksnį ir galėtų išgyventi žiemą.

7.6.9 pav. Žiedadulkėmis apkibusi bitė

Vabzdžiais maitinasi daugelis smulkių plėšrūnų (ežiai, vabzdžialesiai paukščiai, kurmiai).

Vabzdžiai, mintantys nuokritomis (skruzdėlės, mėšlavabaliai), skaido augalų, gyvūnų liekanas ir dirvą papildo reikalingomis medžiagomis, būtinomis augalams augti.

Plėšrūs vabzdžiai mažina augalų kenkėjų skaičių, pavyzdžiui, boružės gaudo amarus.

Vabzdžiai (tarakonai prūsokai, musės, utėlės) yra ir ligų platintojai: choleros, tuberkuliozės, vidurių šiltinės, maliarijos ligų sukėlėjus jie gali pernešti ant maisto produktų, odos arba kąsdami į odą.

Augalėdžiai vabzdžiai (kolorado vabalai, amarai, kurkliai, grambuoliai, skėriai) graužia augalų lapus, vaisius, šaknis.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl vabzdžiai yra nariuotakojai?
  2. Išvardykite vabzdžio kūno dalis ir nurodykite, kokias funkcijas jos atlieka.
  3. Palyginkite, kuo skiriasi plačiažnyplis vėžys, voras kryžiuotis ir širšė.
  4. Apibūdinkite, kaip juda žiogas, kaip skruzdėlė ir kaip uodas.
  5. Paaiškinkite, kodėl sodininkams, rapsų, grikių augintojams svarbu bendradarbiauti su bitininkais. Kokių susitarimų jie turėtų laikytis?
  6. Dusia ir plačiažnyplis vėžys – vandenyje gyvenantys, tačiau labai skirtingi nariuotakojai. Palyginkite, kaip šie gyvūnai prisitaikę gyventi vandenyje.

Praktinė veikla

  1. Vis dažniau kalbama, kad vabzdžiai yra ateities maistas. Padiskutuokite, ar verta kurti vabzdžių fermas Lietuvoje.
Siūloma medžiaga
​∘ Laida „Mokslo sriuba: lietuviški maistui auginami vabzdžiai – ateities maistas?“
  1. Paieškokite informacijos apie vieną žymiausių Lietuvos entomologų Ričardą Kazlauską. Paruoškite trumpą pranešimą apie šį mokslininką.
Siūloma medžiaga
​​∘ „Vilnijos vartai – Vilniaus apskrities kraštotyra“ ir „Yra šalis“ straipsniai apie Ričardą Kazlauską.
  1. Parenkite stendus „Nykstantys Lietuvos vabzdžiai“ ir „Svetimžemiai vabzdžiai Lietuvoje“.
  1. Sudarykite kryžiažodį „Lietuvos bestuburiai“ arba „Lietuvos vabzdžiai“. Sudarydami naudokitės tam skirtomis kompiuterinėmis programomis.

Apibendrinimas

  • Vabzdžiai – nariuotakojai, nes turi nariuotas galūnes ir iš chitino sudarytą išorinį skeletą.
  • Vabzdžių kūną sudaro galva, krūtinė ir pilvelis. Turi tris poras kojų, gali turėti 1–2 poras sparnų. Kojų ir sparnų išvaizda priklauso nuo prisitaikymo gyventi buveinėje.
  • Vabzdžiai gali būti augalėdžiai, plėšrūs, skaidytojai ir parazitai. Jų burnos aparato sandara priklauso nuo mitybos būdo.
  • Vabzdžiai išnešioja žiedinių augalų žiedadulkes, skaido liekanas, jais maitinasi kiti gyvūnai. Plėšrūs vabzdžiai naikina sodo kenkėjus. Vabzdžiai, mintantys augalais, kenkia kultūrinių augalų augintojams. Kai kurie vabzdžiai gali platinti parazitines ligas. Vabzdžiai ir jų gaminamos medžiagos naudojamos maisto, gėrimų, kosmetikos pramonėje.
Please wait