Šioje temoje JŪS
- Išsiaiškinsite Spartos polio susikūrimo ir iškilimo aplinkybes.
- Susipažinsite su gyvenimo sąlygomis Spartoje ir šio polio valdymo bruožais.
- Įvertinsite Peloponeso karo reikšmę graikų poliams.
Stipriausias graikų polis?
Nors Atėnai buvo dalis graikų pasaulio, kitur daug kas buvo kitaip. Atėniečiams kėlė nuostabą kai kurių kitų graikų polių santvarka, gyventojai, jų gyvenimo būdas. Vienas iš tokių polių buvo Sparta. Jis buvo nedidelis, gyventojų nedaug, bet turėjo ypač stiprią kariuomenę, todėl tapo vyraujančia karine jėga Graikijoje. Šis polis buvo įsikūręs Peloponeso pusiasalio Lakonijos lygumoje, upės slėnyje, apsaugotame kalnų grandinių (37 pav.). Kitaip nei daug kitų graikų polių, Sparta buvo palyginti toli nuo jūros, krašto gilumoje. Be to, artimiausios jūros pakrantės nebuvo itin tinkamos uostui ir laivybai. Todėl Sparta, kitaip nei Atėnai, neturėjo didelio laivyno ir plėtojosi sausumoje.
Spartos santvarka ir gyvenimo būdas taip pat buvo visai kitoks nei Atėnų. Tai lėmė visų pirma Spartos užkariavimų politika. Jau jos istorijos pradžioje įsiveržę dorėnai pavergė vietos gyventojus ir sujungę kelis kaimus įkūrė Spartos polį. Augant žmonių skaičiui ir trūkstant žemės, šio polio gyventojai ne keliaudavo kurti kolonijų (išskyrus vieną vienintelę pietų Itãlijoje), bet užkariaudavo aplinkines teritorijas. Plačiomis ir derlingomis lygumomis ypač viliojo kaimynė Mesenė. Apie 700 m. pr. Kr. Sparta jėga buvo privertusi paklusti beveik pusę Peloponeso pusiasalio.
Dalis užkariautų gyventojų liko laisvi, dirbo savo žemę ar vertėsi amatais ir prekyba, bet išlaikė spartiečius ir turėjo mokėti mokesčius. Žinoma, jie nebuvo laikomi piliečiais ir neturėjo jokių galimybių dalyvauti polio valdyme. Jie tarnavo kariuomenėje. Jei kas pasižymėdavo, galėjo tapti tikru spartiečiu. Kadangi jie nesipriešino, jų gyvenimas nebuvo toks sunkus. O tie nukariautų žemių gyventojai, kurie priešinosi, ypač Mesenės, buvo paversti valstybės vergais, vadinamaisiais helotais – nugalėtaisiais, belaisviais. Jie sudarė didžiausią Spartos valdomos teritorijos gyventojų dalį. Helotai gyveno išties sunkiai, nes dirbo žemę ir privalėjo spartiečiams atiduoti pusę savo užauginto derliaus. Nenuostabu, kad jie jautė didžiulę neapykantą Spartai ir iš nevilties sukildavo. Helotų buvo maždaug 200 000, o spartiečių, įskaitant moteris ir vaikus, tik 30 000, iš jų apie 8 000 karių. Taigi nepatenkintų pavergtų žmonių buvo daug daugiau nei spartiečių, tad kaip spartiečiai juos valdė? Keldami baimę ir žiauriai malšindami bet kokį pasipriešinimą.
Helotų išnaudojimas ir mintis, kad jie gali sukilti, buvo vienas svarbiausių Spartos valstybę kreipiančių veiksnių. Būtent jis lėmė, kad Sparta pasuko ypatingu keliu ir tapo karine visuomene, – norint išlaikyti užkariautas žemes prievarta, reikia turėti galingą kariuomenę. Visi Spartoje gimę piliečių sūnūs tapdavo kariais (38 pav.). Spartiečiai turėjo būti pasiruošę kovoti su tais, dėl kurių darbo visus savo gebėjimus galėjo skirti karybai. Ko gero, spartiečiai buvo pirmieji iš graikų, kurie ištobulino dar šumerų naudotą kariavimo taktiką. Ją vėliau naudos ir kiti stiprūs graikų poliai. Vyrai nekovojo vienas prieš vieną, bet kovėsi su priešu rikiuotėje vienas šalia kito. Dešinėje rankoje buvo laikoma ietis, kairėje – skydas, kuris saugojo ne tik jo savininką, bet ir šalia kairėje esantį mūšio draugą. Šis falanga vadinamas būdas puikiai veikė kovojant su daug gausesnes pajėgas turinčiu priešu, masės jėga jį tiesiog nustumiant.
Klausimai ir užduotys
- Kaip vadinamas kraštas, kuriame įsikūrė Spartos polis? Kokiu būdu Spartai pavyko užvaldyti beveik pusę šios teritorijos?
- Ką spartiečiai vadino helotais? Apibūdinkite jų ir spartiečių santykius.
- Nurodykite išskirtinį Spartos visuomenės bruožą ir paaiškinkite, kodėl jis buvo svarbus.
Drąsus, paklusnus ir ištvermingas kaip spartietis
Spartiečių sūnūs daugiausia buvo mokomi karybos. Tam tiko tik sveiki ir stiprūs berniukai, todėl vargas, jei kūdikis gimė silpnas ar ligotas! Tokių Spartos valstybei nereikėjo, jais buvo tiesiog atsikratoma. Berniukai nuo septynerių metų gyveno atskirai nuo tėvų specialiuose internatuose, padalyti į grupes, kurioms vadovavo jauni prižiūrėtojai. Čia berniukų laukė griežtas ir sunkus auklėjimas. Maistas buvo labai paprastas, o fizinė bausmė – savaime suprantama. Berniukus mokė rašyti ir skaityti, taip pat ir valstybės valdymo, bet svarbiausia buvo padaryti juos ištvermingais ir stipriais kariais (39 pav.). Be to, norint išmokti kovoti rikiuotėje reikėjo drausmės ir daug bendrų treniruočių. Per daugybę pratybų ir išbandymų jie turėjo išmokti pakęsti alkį, šaltį, karštį, skausmą nesiskųsdami ir nedejuodami. Išties gal geriau buvo mokytis rašto to meto Egipto mokyklose! Svarbiausia buvo paklusnumas – vertingiausia dorybė karinėje valstybėje. Būsimas karys turėjo nuolankiai paklusti įsakymams, kalbėti glaustai ir būti pasiryžęs mirti už savo polį.
Auklėjama buvo gerais pavyzdžiais. Prisiminkite spartietį karalių Leonidą, Termopilų gynėją, – jis nepasidavė kovodamas su daug gausesniu priešu ir garbingai žuvo. Leonido kariai tapo Spartos ir visos Graikijos didvyriais, o jis pats – karinės drąsos, meilės Tėvynei ir ištikimybės pareigai pavyzdžiu (40 pav.). Karybai buvo skirtas visas gyvenimas. Kad neatitrauktų piliečių nuo pasirengimo kovai, kariams buvo draudžiama užsiimti amatais, prekyba ar žemdirbyste, o dėl vergų darbo nebuvo ir reikalo užsiimti. Taigi spartiečiai tapo stipriausiais hoplitais, nes nieko kito jiems nereikėjo daryti. Jie gyveno tik dėl karų ir politikos. Žinodami, kad yra stiprūs ir nepakeičiami, didžiuodamiesi save vadino lygiaisiais. Ir iš tiesų visi piliečiai buvo lygūs. Spartoje nebuvo kilmingųjų grupės, kaip kituose Graikijos poliuose. Taip pat valstybė savo kariams skirdavo vienodo dydžio žemės sklypus. Vis dėlto laikui bėgant turtinė nelygybė ėmė ryškėti ir Spartoje.
Sulaukę aštuoniolikos metų vaikinai jau buvo perėję sunkiausius mokymus ir tapę puikiais kariais. Trisdešimties tapdavo visaverčiais piliečiais. Tačiau asmeninio gyvenimo ir toliau neturėjo, kasdien rinkosi grupėmis, apie 15 vyrų, kad kartu treniruotųsi ir valgytų tam tikruose susirinkimuose, šie taip pat turėjo stiprinti jų bendrystę. Pagrindinis patiekalas, išgarsėjęs visoje Graikijoje, buvo juoda sriuba – su krauju ir kiauliena! Kai maždaug tokių metų spartiečiai sukurdavo šeimas, jas retai matydavo, net ir taikos metu didžiąją laiko dalį praleisdavo kareivinėse ar pratybose. Jų sūnūs turėjo sekti tėčių pavyzdžiu ir visam gyvenimui tapti karo mašinos dalimi. Taigi Spartoje kartų auklėjimas, ūkiniai santykiai ir religija pakluso pagrindinei taisyklei: vienas žmogus yra niekas, o tėvynė, polis, yra viskas. Tai buvo įmanoma tik dėl pavergtų bendruomenių darbo ir visiškos valstybės kontrolės (41 pav.).
Ką apie spartietišką berniukų auklėjimą ir Spartos visuomenę manė kiti graikai? Jie stebėjosi, kai ką gyrė, kai ką kritikavo. Patys spartiečiai kitų graikų laimėjimų nevertino. Kuo stipresnė darėsi Sparta, tuo labiau ji nenorėjo pas save matyti užsieniečių, kurie galėtų užkrėsti naujomis idėjomis ir abejonėmis Spartos idealais. Stiprėjant kariškam gyvenimo būdui ir tampant vis uždaresniems, kultūra liko nuošalyje. Kas atėniečiams atrodė svarbu – prekyba, menas, literatūra ar filosofija, – spartiečiams neturėjo tokios reikšmės. Spartos mieste nebuvo nei prabangių šventyklų, nei ypatingų statinių. Tikra Atėnų priešingybė!
Apie 100 m. po Kr. graikų istorikas Plutarchas rašė apie tai, kaip apie 700 m. pr. Kr. buvo auklėjami spartiečių berniukai. Ar galime viskuo tikėti? Iš kur jis galėjo taip tiksliai žinoti, kaip viskas buvo prieš maždaug 800 metų?
„Agelai vadovauti skirdavo berniuką, išsiskiriantį iš vienmečių guvumu ir aršumu imtynėse. Kiti lygiuodavosi į jį, klausydavo jo paliepimų, kantriai kentėdavo baudžiami, – todėl auklėjimas pirmiausia būdavo paklusnumo ugdymas. <...> Rašto mokydavo tik pačių pradmenų – beveik visas dėmesys būdavo skiriamas mokyti be žodžių paklusti, ištverti sunkumus, nugalėti kovoje. Todėl vaikų būvis kasmet sunkėjo: kad prie visko priprastų, būdavo plikai kerpami, lakstydavo basi <...>. Nuo dvylikos metų <...> per metus tegaudavo vieną apsiaustą, būdavo visą laiką apskretę <...>. Miegodavo visi kartu <...> ant maišų, prikimštų nendrių viršūnių, kurių patys prisinešdavo nuo Euroto, prisilaužę plikomis rankomis be peilio. <...> juos valgydina visiškai skurdžiai, kad patys, gindamiesi nuo nepritekliaus, būtų spiriami pratintis prie akiplėšiškumo bei piktadarysčių. <...> Spartietis tebebūdavo auklėjamas ir suaugęs, nes niekam nebūdavo leidžiama elgtis savo nuožiūra, savo valstybėje kiekvienas gyveno tarsi karo stovykloje: visas gyvenimas ir veikla būdavo pamatuota tiktai visuomenės reikmėmis. Apskritai, spartiečiai galvodavo priklausą ne patys sau, o tėvynei.“
Plutarchas, Paralelinės biografijos. Likurgas, iš senosios graikų k. vertė V. Kazanskienė, kn. Antikos pedagogai. Pedagoginiai raštai, sud. D. Dilytė, Kaunas: Šviesa, 1991, p. 30–35.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite bruožus, pagal kuriuos buvo išrenkamas berniukas vadovauti grupei.
- Kodėl spartiečiai rašto mokymui skyrė visai nedaug dėmesio?
- Apibūdinkite berniukų kasdienio gyvenimo sąlygas.
- Kodėl ir suaugę spartiečiai buvo toliau auklėjami?
- Paaiškinkite šaltinio teiginį, kad „spartiečiai galvodavo priklausą ne patys sau, o tėvynei“.
Klausimai ir užduotys
- Koks buvo pagrindinis spartiečių auklėjimo ir ugdymo tikslas? Kaip jį vertino kiti graikų poliai?
- Apibūdinkite spartiečių berniukų nuo septynerių metų amžiaus gyvenimo sąlygas.
- Kodėl auklėjant spartiečius buvo pabrėžiami anksčiau gyvenusių spartiečių, pavyzdžiui, Leonido, nuopelnai?
- Apibūdinkite spartiečių karių nuo aštuoniolikos metų amžiaus gyvenimo sąlygas.
Spartos valdymas
Visai kitoks nei kitų graikų polių buvo ir Spartos valdymas, čia maišėsi įvairūs anksčiau minėti valdymo būdai. Spartoje būdavo du iš dviejų istoriškai svarbiausių giminių kilę karaliai. Jie visų pirma buvo karo vadai, taip pat ir svarbiausi žyniai. Kaip ir kitose senovės valstybėse! Patys spartiečiai suprato, kad du vadai nėra labai gerai, ypač kai vyksta karas. Todėl per karą vienas iš jų būdavo viršesnis.
Nors karaliai valdžią paveldėdavo, ji nebuvo beribė. Ją ribojo ne tik religinės nuostatos ir įsitikinimai, kurie saugojo nuo neteisėtų ir neteisingų sprendimų, bet ir 30 seniūnų taryba, Spartos valdyme turėjusi svarbiausią vaidmenį. Šią tarybą sudarė 28 įtakingiausių Spartos šeimų atstovai, sulaukę 60 metų, ir abu karaliai, kurie galėjo būti jaunesni. Ją išrinkdavo per Tautos susirinkimą visi Spartos piliečiai, tai yra vyrai, sulaukę 30 metų. Išrinkti iki gyvos galvos seniūnai prižiūrėjo karalių veiklą, atliko teismo vaidmenį, rengė įstatymus, kuriuos patvirtinti turėjo Tautos susirinkimas.
Piliečiai taip pat išrinkdavo penkis prižiūrėtojus, eforus, jais galėjo tapti bet kuris spartietis. Eforus išrinkdavo tik metams, jų nebuvo galima perrinkti. Jie prižiūrėjo tvarką valstybėje ir įstatymų viršenybę, karalių ir seniūnų tarybos veiklą, taip pat buvo eilinių bylų teisėjai. Vis dėlto Tautos susirinkimas, nors ir vykdavo kas mėnesį, nebuvo toks reikšmingas kaip Atėnuose. Piliečiai galėjo balsuoti tik dėl to, ką pasiūlydavo seniūnų taryba, tik tai priimti arba atmesti. Kritikos nebuvo laukiama, buvo tikimasi, kad susirinkimas neprieštaraudamas ir nesiginčydamas pritars seniūnų siūlomiems įstatymams. Beje, balsavimas nebuvo slaptas ir balsuojama buvo ne pakeliant ranką, bet rėkiant – kas garsiau šauks, tas ir nuspręs!
Sparta visoje Graikijoje garsėjo ir savo įstatymais. Juos, anot legendos, sukūrė karalius Likurgas – mitinis Spartos valstybės pamatų kūrėjas. Ir kiti graikų poliai didžiavosi savo įstatymų kūrėjais, kaip antai Atėnai demokratijos įkūrėju Solonu. Tačiau tokio Likurgo, ko gero, niekada nebuvo ir Spartos įstatymai, deja, nebuvo užrašyti. Apskritai spartiečiai paliko labai mažai rašytinių šaltinių. Daug ką apie Spartą žinome iš kitų graikų daug vėliau užrašytų pasakojimų, bet ar visada galime jais pasitikėti? Juk atėniečiai nemėgo savo varžovų ir tikrai norėjo juos pavaizduoti blogesnius, nei šie iš tiesų buvo. Viso gyvenimo paskyrimas tik karybai, žiaurumas, priespauda ir visiškas kultūros pajungimas valstybės reikmėms atėniečiams buvo nesuprantami. O kiti graikai, norėdami atskleisti savo polių blogybes ir žmonių silpnybes, aukštino Spartą kaip drąsos ir tvirtumo pavyzdį. Jiems Sparta, šimtmečius nepatyrusi jokių politinių sukrėtimų, buvo beveik tobulos valstybės ir santvarkos pavyzdys. Taigi mus pasiekęs Spartos paveikslas yra kiek iškreiptas. Istorikams išties sunku, kai nėra pirminių šaltinių ir tenka remtis tik kitų istorikų ar rašytojų darbais!
Klausimai ir užduotys
- Koks valdymo būdas vyravo Spartoje?
- Kaip Spartoje buvo balsuojama?
- Kodėl Spartą valdė du karaliai? Kokios buvo jų pareigos?
- Kuri visuomenės reikalų įstaiga ribojo karalių valdžią? Kas galėjo priklausyti šiai įstaigai? Išvardykite ne mažiau kaip tris jos veiklas.
- Kuo skyrėsi Spartos ir Atėnų Tautos susirinkimai?
Spartos ir Atėnų karas
Atėnų ir Spartos, dviejų stipriausių Graikijos polių, santykiai niekada nebuvo nei draugiški, nei paremti pasitikėjimu. Per graikų ir persų karus bendro priešo akivaizdoje nesutarimai kuriam laikui buvo pamiršti. Tačiau, nugalėjus persus, priešiškumas tarp Atėnų ir Spartos vėl sustiprėjo. Spartiečiams šie karai suteikė nenugalimumo mūšyje pojūtį ir garbę, kaip kovojusiems už visų graikų laisvę – juk jie sausumoje vadovavo visiems Graikijos kariams. Prisiminkite ir Termopilų mūšį! Vis dėlto įvairiose srityse Atėnai žengė toliau. Dėl savo lankstumo, pasitikėjimo, kūrybingumo ir veiklumo jie tapo naujuoju Graikijos centru, prieš kurį nublanko senasis centras Sparta. Be to, Atėnai toliau sėkmingai vadovavo kovoms su persais. Penkiasdešimt metų po Salamino mūšio priešiškumas tarp Atėnų, kurių galia didėjo, ir Spartos, kuri vis labiau jautėsi pavojuje, augo ir stiprėjo, kol galų gale virto ginkluotu susidūrimu (42 pav.).
Šis karas, vadinamas Peloponeso karu, su pertrauka truks dvidešimt septynerius metus (431–404 m. pr. Kr.) ir bus visai kitoks nei ankstesnės persų ir graikų kovos. Jis graikų bus pavadintas pasauliniu, nes kausis ne tik Sparta ir Atėnai, bet ir beveik visi kiti graikų poliai, palaikysiantys vieną ar kitą pusę. Išties abu poliai turėjo daug sąjungininkų. Kovos vyko visame plačiame graikų pasaulyje – ir Makedonijoje, ir Italijoje, ir Sicilijoje, ir Afrikoje, ir Mažojoje Azijoje. Be to, persai savo vis dar gausiais ištekliais palaikė tai vieną, tai kitą pusę. Kaip kilo šis karas? Atėnų polio elgesys su savo sąjungininkais skatino jų priešiškumą, daug polių stojo į Spartos pusę. Kai Atėnai pabandė išplėsti savo įtaką ir tarp Spartos sąjungininkų, Spartos kantrybė išseko ir 431 m. pr. Kr. ji paskelbė karą.
Pradžioje Atėnai jautėsi nenugalimi. Išties, pastačius ilgąsias sienas, Atėnai buvo neįveikiami iš sausumos pusės, o iš jūros pusės Sparta jiems nekėlė grėsmės. Kas būtų galėjęs įveikti galingąjį Atėnų laivyną? Net karo pradžioje Atėnuose siautęs maras, kuris nusinešė labai daug gyvybių (ir Periklis tapo jo auka), neatšaldė atėniečių ryžto kovoti su spartiečiais. Ilgą laiką nei viena, nei kita pusė negalėjo pasiekti pergalės, ir vieni, ir kiti patyrė didžiulių nuostolių, ypač Sparta. Tačiau karo tai nenutraukė, tik sustabdė – buvo sudarytos ir kurį laiką galiojo paliaubos. Išdidūs atėniečiai, įtikėję savo galia, norėjo Spartą sutriuškinti ir nelinko derėtis. Jie per daug pasitikėjo savo jėgomis, tai Atėnus ir pražudė. Sparta nepasidavė, jai pradėjo sektis sausumoje. Spartiečiai, persų padedami, pasistatė laivyną ir juo nugalėjo atėniečius jūroje. Atėnai prarado savo svarbiausią ginklą – laivyną. Galiausiai išsekę ir pavargę Atėnai, apsupti ir atkirsti nuo maisto išteklių, 404 m. pr. Kr. buvo priversti pasiduoti. Kai kurie graikų poliai reikalavo Atėnus visiškai sugriauti, bet Sparta nesutiko.
Atėnams tai buvo visiškas pralaimėjimas ir jų galybės pabaiga. Sparta tapo nugalėtoja, bet karo pabaiga nereiškė taikos. Buvę Atėnų sąjungininkai nenorėjo tapti Spartos pavaldiniais. Pati Sparta neišmanė, kaip elgtis su išaugusia savo valdžia ir išlikti savimi. Peloponeso karas ir daugybė sukilimų bei ginkluotų susidūrimų, vykusių po karo, Graikiją nualino, poliai pykosi tarp savęs. Tuo pasinaudodama Persija ir vėl užėmė graikų miestus Mažojoje Azijoje, kurie kadaise buvo išlaisvinti susivienijusių graikų. Žemyninėje Graikijos dalyje atsirado politinė tuštuma. IV a. pr. Kr. antroje pusėje ją užpildys ir savarankišką graikų polių istoriją užbaigs Makedonija.
Peloponeso kare dalyvavęs graikų istorikas Tukididas paliko ypač svarbų ir smulkų šio karo aprašymą Peloponeso karo istorija. Savo veikalą jis pradeda šitaip:
„Atėnietis Tukididas aprašė peloponesiečių ir atėniečių karą ir kokiu būdu jie kovojo vieni prieš kitus. Jis ėmėsi savo darbo tuojau, kai tik prasidėjo grumtynės, nes iš anksto tikėjo, jog tas karas bus svarbus ir labiausiai iš visų ankstesnių susidūrimų vertas paminėti. Tokią išvadą jis padarė po to, kai abi kariaujančios pusės buvo pasiekusios savo galybės viršūnę ir visiškai pasirengusios karui, taip pat ir dėl to, kad kiti graikai, kaip jis matė, ėmė dėtis čia prie vienos, čia prie kitos pusės, – vieni tuojau, kiti – po tam tikro svarstymo bei svyravimo. Iš tikrųjų tas įvykis stipriausiai sujudino visus graikus, kai kurias barbarų tautas, kitaip sakant, daugumą visų žmonių. Mat, kas atsitiko prieš šį karą, kas įvyko dar ankstesniu metu, negalima buvo tiksliai ištirti dėl laikų senumo. Tačiau, kiek galiu su tam tikru patikimumu spręsti, remdamasis liudijimais iš labai senų laikų, manau, jog tuo metu nebuvo nei kariniu, nei kitais atžvilgiais svarbesnių įvykių.“
Tukididas, Peloponeso karo istorija, iš senosios graikų k. vertė L. Valkūnas, kn. Graikų literatūros chrestomatija, sud. D. Dilytė, Vilnius: Mintis, 2008, p. 543–544.Klausimai ir užduotys
- Kodėl autorius ėmėsi aprašyti Peloponeso karą?
- Kuo, anot autoriaus, jo aprašomas karas buvo išskirtinis?
- Tukididas laikomas pirmuoju tikru istoriku. Nurodykite šioje istorijos šaltinio ištraukoje jo žodžius, atskleidžiančius jį kaip tikrą istoriką.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite pagrindinius Peloponeso karo dalyvius.
- Paaiškinkite, kokios buvo Peloponeso karo priežastys.
- Kas lėmė Spartos pergalę?
- Kokie buvo Peloponeso karo padariniai?
Apibendrinamieji klausimai ir užduotys
- Kokiomis aplinkybėmis kūrėsi Spartos polis?
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip dvi gyvenimo Spartoje ypatybes.
- Išvardykite tris pagrindines Spartos valdžios įstaigas. Nurodykite kiekvienos svarbiausias veiklas.
- Apibūdinkite Peloponeso karo reikšmę Graikijai.
TYRINĖKITE!
Spartą galima vadinti pirmąja pasaulio istorijoje totalitarine valstybe. Pasidomėkite, ką reiškia sąvoka „totalitarinė valstybė“ ir kodėl Spartai iš dalies tinka toks apibūdinimas. Sužinokite, kurios dar valstybės buvo ar yra vadinamos totalitarinėmis.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Tikriausiai supratote, kad Spartoje vaikai neturėjo jokių teisių, kitaip nei jūs šiandien. Pasvarstykite, kurios šiais laikais pripažintos vaiko teisės jus gina nuo panašių dalykų, su kokiais susidurdavo vaikai senovės Spartoje.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"