Šioje temoje JŪS
- Susipažinsite su vaikų gyvenimu graikų poliuose.
- Įvertinsite graikų požiūrį į moteris ir jų padėtį visuomenėje.
- Sužinosite, kokia buvo poliuose vergų ir atvykėlių iš svetur padėtis.
Vaikai
Manoma, kad V a. pr. Kr. Atėnuose maždaug pusė miesto gyventojų buvo jaunesni nei penkiolikos metų. Deja, apie vaikus Graikijoje, kaip ir kitose senovės valstybėse, žinoma nedaug, nes trūksta istorijos šaltinių. Juk svarbiau buvo aprašyti karus ar polių valdymą nei mažylius ir jų kasdienius žaidimus! Žinoma, Spartos vaikų auklėjimas dėl savo išskirtinumo sulaukė nemažai dėmesio. Apie vaikų gyvenimą Atėnuose taip pat žinome kiek daugiau, ir ne tik iš rašytinių šaltinių. Archeologai rado įvairių žaislų, kaip antai: lėlių, vilkelių, barškučių ar net jo jò skridinių!
Kūdikių ir vaikų mirtingumas, kaip ir visur senovėje, buvo didelis (43 pav.). Tai lėmė ir gimdymo sunkumai, ir ligos. Vaikai augo prižiūrimi auklių. Maži broliai ir seserys iki maždaug septynerių metų likdavo su mama ir beveik visą laiką leisdavo moterims skirtoje namų dalyje. Pasiturinčių tėvų berniukai, sulaukę šešerių arba septynerių metų, pradėdavo eiti į mokyklą (44 pav.), o mergaitės likdavo namuose iki vestuvių (45 pav.). Čia jos visko mokėsi iš mamų ir padėjo joms namuose ar laukuose, kad užaugusios taptų geromis mamomis ir prižiūrėtų namų ūkį. Jos mokėsi verpti, austi, gaminti valgį ir atlikti kitus namų ruošos darbus. Tik nedaugelis mamų jas mokė skaityti ir rašyti. Mergaitės taip pat dalyvavo religinėse šventėse, jose kai kurie ritualai ir pareigos buvo skirtos būtent joms. Pavyzdžiui, jos nešdavo alyvmedžių šakeles procesijose ir giedodavo.
Graikai berniukai taip pat dalyvavo įvairiuose religiniuose ritualuose, patarnavo aukojant šventyklose. Per šventes tiek mergaitės, tiek berniukai dainavo choruose ir šoko. Kai pradėdavo eiti į mokyklą, berniuką lydėdavo ne tėtis ar mama, bet vaiko vedlys, graikiškai „pedagogas“ (palyginkite su 45 pav.). Juo paprastai būdavo vergas, kuris ne tik vaiką nuvesdavo, bet ir padėdavo pasikartoti pamokas. Pedagogas buvo tarsi šeimos narys. Graikų kalboje nebuvo žodžio, kuris tiksliai apibūdintų šeimą. Žodis oikos – „ūkis“ (senovės graikų ir lietuvių kalbos išties turi panašumų!) pagal prasmę yra artimiausias mūsų žodžiui „šeima“, bet jis apibūdina viską, kas susiję su namais, taip pat vergus ir tarnus. Išties gyventi šeimoje senovės Graikijoje buvo visai kitaip, ypač Spartoje!
Klausimai ir užduotys
- Kodėl apie vaikų gyvenimą senovės Graikijoje žinome mažiau nei apie svarbių valdžios vyrų?
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris graikių mergaičių atliekamus darbus ir veiklas.
- Kas palydėdavo graikų mokinius į mokyklą ir jiems padėdavo po pamokų? Kodėl, jūsų manymu, ne tėtis ar mama?
Moterys
Moterų gyvenimas graikų pasaulyje buvo labai skirtingas. Teisinė ir visuomeninė moters padėtis priklausė nuo gyvenamo laikotarpio, gyvenamosios vietos ir turtinės padėties. Tačiau visoje Graikijoje visos moterys buvo atskirtos nuo politikos ir valstybės reikalų. Išties moterys neturėjo jokių politinių teisių. Graikijoje, kaip ir kitur senovėje, vyrų ir moterų veiklos buvo paskirstytos taip, kad vyrai veikė išorėje, tai yra laukuose arba kare ir politikoje, o moterys – viduje, prižiūrėjo namų ūkį. Tiek veiklos išorėje, tiek veiklos viduje buvo vertinamos kaip lygios, bet laikui bėgant vyrų veiklos sulaukė didesnio visuomenės pripažinimo. Dalis mokytų graikų (vyrų), kaip antai kai kurie Atėnų politikai ir rašytojai, manė, kad moteris apskritai turi tik gimdyti vaikus, sėdėti prie audimo staklių ir tylėti.
Moterys namuose, viršutiniame namo aukšte, turėjo savo atskirą erdvę, kuri buvo skirta tik joms. Tai buvo vieta, kur mamos maitino kūdikius, kur buvo verpiama ir audžiama (46 pav.). Moterys prižiūrėjo visą namų ūkį, vergų darbą, rūpinosi maistu. Jaunos moterys galėjo išeiti už namų ūkio ribų. Parnešti vandens iš šaltinio buvo ne tik moters pareiga, bet ir galimybė susitikti su kitomis moterimis (47 pav.). Taip pat moterys turėjo lankyti mirusių giminių kapus ir nešti aukas, galėjo klausytis viešųjų kalbų ir aplankyti tam tikras šventyklas. Tačiau už savo namų sienų jauna moteris visada turėjo elgtis kukliai ir prisidengti plaukus, didžiąją dalį veido ir kaklą. Įvairaus amžiaus moterys galėjo dalyvauti religinėse šventėse, kuriose dalyvavo ir vyrai. Vis dėlto be moterų negalėtume įsivaizduoti senovės graikų religinio gyvenimo, kitaip nei politikos. Kai kurios religinės šventės ir apeigos buvo skirtos tik moterims ir merginoms.
Svarbiausias įvykis, keičiantis moters gyvenimą, buvo vestuvės (48 pav.). Graikės ištekėdavo labai jaunos – keturiolikos penkiolikos metų, o jų jaunikiai būdavo daug vyresni. Mergaitės sutikimo nereikėdavo, tiesiog ji iš tėvo globos pereidavo į vyro globą. Išties Atėnuose ir tikriausiai daugumoje kitų graikų polių moteris visą savo gyvenimą buvo priklausoma nuo globėjo. Iš pradžių globojo tėvas, jam mirus – vyriausias brolis arba kitas šeimos vyras, po vestuvių – vyras, o po galimų skyrybų – vėl šeima. Nuotakos kraitį paprastai sudarė pinigai, drabužiai ar kiti, galbūt iš mamos paveldėti, daiktai (49 pav.), taip pat viena ar kelios tarnaitės vergės. Moteris negalėjo paveldėti turto, nebent laikinai, kol atsirasdavo vyriškosios lyties palikuonis. Teisme jai turėjo atstovauti globėjas, kaip ir versle. Kadangi moteris neturėjo jokių politinių teisių, ji buvo apibūdinama tik kaip Atėnų (ar kito polio) piliečio žmona, sesuo ar dukra.
Spartoje, priešingai, moterys turėjo daug daugiau laisvės ir buvo daug labiau gerbiamos, kas kitiems graikams kėlė juoką ar net pasipiktinimą! Iki septynerių metų mergaitės ir berniukai augo kartu ir buvo auklėjami namuose. Vėliau jų keliai išsiskirdavo. Berniukai buvo ruošiami kariauti, o mergaitės – būti mamomis ir tvarkyti namų ūkį (50 pav.). Mergaitės toliau buvo mamų auklėjamos namuose, kai kurios mokėsi ir skaityti, ir rašyti. Sportas ir mergaitėms buvo svarbus. Jos mokėsi imtynių, bėgimo, disko ir ieties metimo. Mergaitės galėjo varžytis su berniukais, net dalyvavo mergaitėms ir vėliau tik moterims skirtose sporto varžybose, vykstančiose per religines šventes. Dėl tokio auklėjimo Spartos moterų jėga ir fizinis pasiruošimas buvo garsūs visoje Graikijoje! Vis dėlto pagrindinis tokio auklėjimo tikslas buvo paremtas siekiu, kad jos užaugtų sveikos ir stiprios ir gimdytų sveikus berniukus – būsimus kareivius. Be to, sportas padėjo mergaitėms tapti savimi pasitikinčiomis moterimis. Nors užaugusios jos nebegalėjo viešai sportuoti, bet turėjo daugiau teisių nei kitos graikės.
Spartietės tekėdavo penkeriais ar šešeriais metais vyresnės nei merginos Atėnuose. Nuotakos ir jaunikio amžiaus skirtumas būdavo mažesnis. Tai leido kurti daug didesnę lygybę tarp sutuoktinių nei Atėnuose. Beje, tiek moterys, tiek vyrai Spartoje buvo įstatymo įpareigoti gyventi santuokoje, priešingu atveju buvo baudžiami. Atrodo, norint susituokti svarbiausia buvo abiejų jaunuolių sutikimas, o ne mergaitės tėvo valia. Kraitis likdavo moters nuosavybė. Išties moterys Spartoje buvo savarankiškos, jos ne tik valdė šeimos turtą (juk vyrų beveik niekada nebūdavo namie), bet ir galėjo pačios turėti nuosavybės, ją laisvai valdyti, paveldėti ar perduoti kaip palikimą. Kelios moterys Spartoje tapo ypač turtingomis žemių savininkėmis. Atėnuose tai būtų buvę nesuvokiama.
Garsiajame senovės graikų autoriaus Euripido kūrinyje Medėja, pastatytame 431 m. pr. Kr., nelaiminga ir kenčianti pagrindinė veikėja Medėja taip apibūdina moters dalią:
„Tarp protą turinčių būtybių žemėje
Nelaimingiausios esame mes, moterys.
Pirmiausia už didžius turtus mes turime
Sau vyrą nusipirkt – valdovą sau pačioms;
Už šią blogybę dar didesnė yr kita:
Ir čia didžiausias mums pavojus – blogas jis
Ar geras. Moterims skyrybos – negarbė,
Taip pat pamesti vyro joms negalima.
Atėjus į namus, kur papročiai kiti,
Tėvų nemokytai, reik būti įžvalgiai,
Kad vyrui tu gražiai pataikytum įtikt.
<...> Vyras, kai įgrysta jam namie,
Pas bičiulius arba bendraamžius
Užeidamas, sau širdį gali nuramint.
O mes tiktai jį vieną turim tematyt.
Jie prikiša, kad saugios esame namie,
O jie gi grumiasi su ietimi kovoj.
O neišmanėliai! Verčiau man tris kartus
Stovėti su skydu kaip vienąsyk gimdyt.“
Klausimai ir užduotys
- Kaip moterų padėtį apibūdina šaltinio autorius?
- Paaiškinkite, ką reiškia žodžiai „už didžius turtus mes turime / Sau vyrą nusipirkt“.
- Kokia didelė blogybė moterims pabrėžiama šiame tekste? Kodėl ji buvo laikoma blogybe?
- Kaip manote, kodėl buvo sukurtas toks tekstas? Koks jo tikslas?
Klausimai ir užduotys
- Išvardykite svarbiausias senovės Graikijos moterų pareigas ir teises.
- Kodėl santuokai nereikėjo mergaitės ar merginos sutikimo?
- Palyginkite Spartos mergaičių auklėjimą ir moterų veiklas su kituose graikų poliuose gyvenusių mergaičių auklėjimu ir moterų veiklomis. Raskite panašumų ir skirtumų.
TYRINĖKITE!
Senovės Graikijoje moterys neturėjo jokių politinių teisių, pavyzdžiui, negalėjo balsuoti. Pasidomėkite, kada ir kurioje šalyje moterys pirmą kartą įgijo tokią teisę ir kada tokia teisė atsirado Lietuvojè.
Vergai
Vergija buvo įprasta visame senovės pasaulyje. Tačiau senovės Graikijoje ji atliko ypatingą vaidmenį ir buvo neatsietina kasdienio gyvenimo dalis. Čia vergų buvo daug daugiau nei senovės Egiptè ar Mesopotamijoje. Turėdami labai daug vergų, įvairūs graikų poliai, kaip antai Atėnai, galėjo klestėti. Vergų ten buvo daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių, jie sudarė maždaug ketvirtadalį polio gyventojų. Tik dėl vergų darbo laisvieji piliečiai galėjo dalyvauti politikoje, leisti laiką susirinkimuose ir svarstymuose, taip pat eiti įvairias pareigas. Tiek valstybės, tiek šeimos ūkis buvo labai priklausomas nuo vergų darbo.
Vergais tapdavo karo belaisviai, piratavimo aukos ir prasiskolinę asmenys. Vergas galėjo būti išlaisvintas šeimininko ar net išsipirkti laisvę. Tam kai kurie vergai galėjo (su šeimininko pritarimu) sukaupti pinigų arba pasiskolinti iš kitų asmenų! Laisvų buvusių vergų nelaikė visateisiais piliečiais, bet jie turėjo tokias pat prievoles ir teises kaip atvykėliai iš kitų polių. Teisiškai vergai net nebuvo laikomi žmonėmis. Jie buvo šeimininkų nuosavybė, gyvi daiktai, su kuriais šeimininkai galėjo elgtis kaip panorėję – parduoti, paskolinti ar testamentu perleisti kitiems. Tačiau tai nereiškia, kad vergo gyvenimas būtinai turėjo būti nežmoniškas. Viskas priklausė nuo aplinkybių ir šeimininko – kai kurie namų ūkyje dirbantys vergai gyveno geriau ir saugiau nei laisvi nuskurę piliečiai, padieniai darbininkai.
Iš istorijos šaltinių žinome, kad vergas kainavo nuo šešių mėnesių iki dvejų metų vidutinių pajamų, todėl ne kiekvienas galėjo įpirkti. Turtingesni žemdirbiai galėjo turėti nemažai vergų. Daugiau kaip penkiasdešimt vergų galėjo turėti ir kai kurie turtingi miesto gyventojai. Net ir ne tokie turtingi piliečiai galėjo turėti vergų, dirbančių namų ūkyje. Vergai pirko maistą, gamino valgį, tvarkė namus ar prižiūrėjo vaikus. Didžioji dalis vergų dirbo ir ėjo įvairias pareigas talkindami savo šeimininkams verslininkams ar amatininkams. Masinės vergijos, kaip vėliau Ròmos imperijoje, tuo metu dar nebuvo. Daug daugiau, apie keliolika tūkstančių, vergų dirbo kasyklose arba metalo liejyklose. Taip pat buvo ne tik asmeninių, bet ir valstybės vergų, kurie vykdė įvairias polio viešojo gyvenimo veiklas. Antai atėniečiai tokius vergus naudojo kelių statybose, monetų kalyklose ar visuomeninių pastatų statybose. Nors Graikijoje vergų darbas buvo labai svarbus, nė vienoje ūkio veikloje, net ir akmens skaldyklose, nedirbo vien vergai.
Vieno garsiausių senovės graikų filosofų ir mokslininkų Aristotelio, gyvenusio IV a. pr. Kr., veikale Politika išsakytos mintys apie vergus tikriausiai atspindi daugumos to meto graikų nuomonę:
„<...> kiekviena valstybė susideda iš ūkių <...>, o tobulas ūkis susideda iš vergų ir laisvųjų. <...> mažiausios ūkio dalys yra šeimininkas ir vergas, vyras ir žmona, tėvas ir vaikai <...>. Kaip tam tikriems menams būtini atitinkami įrankiai, jei norima užbaigti darbą, taip jie būtini ir ūkio valdytojui. O įrankiai vieni būna negyvi, kiti gyvi: <...> nuosavas daiktas yra gyvenimo įrankis, nuosavybė yra įrankių sankaupa ir vergas yra gyvas nuosavas daiktas. <...> Apie nuosavą daiktą pasakytina tas pat, kas ir apie dalį, nes dalis ne tik yra ko nors kito dalis, bet ir visiškai priklauso tam kitam; tas pats tinka ir nuosavam daiktui. Todėl vergo šeimininkas tėra tik jo šeimininkas, tačiau nepriklauso jam, o vergas ne tik yra šeimininko vergas, bet ir visiškai jam priklauso.“
Aristotelis, Politika, iš senosios graikų k. vertė M. Strockis, Vilnius: Margi raštai, 2009, p. 12–14.Klausimai ir užduotys
- Kas, anot šaltinio autoriaus, sudaro kiekvieną valstybę?
- Be ko Aristotelis neįsivaizdavo tobulo ūkio? Kaip manote, kas lėmė tokią jo nuomonę?
- Koks šeimininko ir vergo santykis atsispindi šiame šaltinyje?
Klausimai ir užduotys
- Kodėl graikų poliuose buvo tiek daug vergų?
- Išvardykite tris visuomenės grupes, kurių atstovai dažniausiai tapdavo vergais.
- Išvardykite ne mažiau kaip penkis darbus ar veiklas, kuriuos paprastai atlikdavo vergai.
- Kokiais būdais vergas galėjo tapti laisvu žmogumi?
Atvykėliai
Kaip graikai žiūrėjo į svetimšalius atvykėlius? Žinoma, vienaip buvo žiūrima į barbarus ir kitaip į graikus, atkeliavusius iš kitų graikų pasaulio polių. Ir nors dažnai į barbarus buvo žiūrima iš aukšto, kaip į vergų šaltinį, netgi persai, pagrindiniai priešai, nebuvo vien niekinami. Herodotas savo Istorijoje aprašo ne tik graikų ir persų karus, bet ir persų valstybę, ir jų gyvenimą, taip pat ir Egiptą. Jis šiuos kraštus lygina su Graikija pažymėdamas ir gerąsias persų ar kitų barbarų savybes, ir pagirtinus papročius.
Žinoma, graikams atvykti ir apsigyventi kituose graikų poliuose buvo paprasčiau dėl kalbos. Tačiau graikų poliai labai skyrėsi. Antai Atėnai visiems gyrėsi savo atvirumu (žr. šaltinį), o Sparta, kad apsaugotų savo valstybę nuo neigiamos įtakos, draudė kitų kraštų graikams įsikurti ir visiškai jais nepasitikėjo. Vis dėlto dauguma graikų polių skatino atvykusius graikus su šeimomis pas juos apsigyventi, nes tai buvo naudinga polio ekonomikai. VI a. Atėnuose tikriausiai nebuvo ūkio šakos, kurioje nedirbtų atvykėlių. Iš svetur atvykę amatininkai, gydytojai, pirkliai ir bankininkai (52 pav.), taip pat ir menininkai, filosofai, mokslininkai praturtino Atėnų gyvenimą ir prisidėjo prie jo klestėjimo. Antai Atėnuose gyvenęs Herodotas buvo kilęs iš Halikarnaso Mažojoje Azijoje.
Vis dėlto graikai atvykėliai, įsikūrę ne savo gimtajame polyje, vadinamieji metekai, buvo aiškiai atskirti nuo piliečių, senųjų vietos gyventojų, ir nuo polio valdymo reikalų. Jie turėjo šiokių tokių teisių, mokėjo mokesčius ir prireikus tarnavo kariuomenėje, tačiau neturėjo teisės į žemės nuosavybę ir kiekvienas privalėjo pasirinkti polio pilietį, kuris jam atstovautų teisme ar kituose reikaluose kaip globėjas. Šiuo atžvilgiu atvykėlis buvo tarsi moteris!
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, ką graikai vadino barbarais.
- Kuris graikų polis buvo atviras atvykėliams, o kuris į atvykėlius žiūrėjo priešiškai? Paaiškinkite, kodėl susidarė toks skirtumas.
- Ką graikai vadino metekais? Kuo jie skyrėsi nuo kitų polio gyventojų?
Apibendrinamieji klausimai ir užduotys
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris senovės graikų polio ir šių dienų vaikų kasdienio gyvenimo skirtumus.
- Apibūdinkite graikų poliuose vyravusį požiūrį į moteris.
- Nurodykite ne mažiau kaip tris senovės Graikijoje tik moterų dirbtus darbus ar vykdytas veiklas.
- Kuo vergų ir atvykėlių gyvenimas skyrėsi nuo polio piliečių gyvenimo? Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris skirtumus.
TYRINĖKITE!
Pasirinkite vieną iš šioje temoje aprašytų visuomenės grupių: vaikus, moteris, vergus arba atvykėlius. Nupieškite apie juos komiksą arba sukurkite eiliuotą tekstą pavadinimu „Viena diena senovės Graikijoje“. Savo kūrinius pristatykite klasės draugams.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Senovėje graikų vaikų ir moterų padėtis, palyginti su šiais laikais, buvo tikrai sunki, ką jau kalbėti apie buvusią vergiją. Kaip manote, kodėl senovės Graikijoje nesirūpinta visų žmonių prigimtinėmis teisėmis ir laisve? Kuo skiriasi asmens teisės senovėje ir šiandien? Atsakymą pagrįskite.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"