Šioje temoje JŪS
- Pažinsite svarbiausius senovės graikų religijos bruožus.
- Susipažinsite su garsiausiais graikų mitų herojais.
- Išsiaiškinsite olimpinių žaidynių paskirtį ir svarbą.
Graikų dievai ir deivės
Senovės Graikijoje, kaip ir visame senovės pasaulyje, religija atliko ypatingą vaidmenį ir darė įtaką politiniam, visuomeniniam ir kasdieniam kiekvieno graiko gyvenimui. Ne tik bendra kalba, bet ir religija vienijo šimtus graikų polių, išsibarsčiusių po visą Viduržemio jūros ir jos pakrančių pasaulį. Graikijoje nemažai buvo vadinamųjų panheleninių – visų graikų – šventyklų, kuriose įvairių polių graikai kartu garbino bendrus dievus. Dievų buvo daug, Graikijos religija buvo politeistinė. Graikų šventyklų griuvėsiai nedaug gali papasakoti apie jose garbintus dievus ar deives. Apie juos mums daugiausia žinių suteikia mitai – pasakojimai apie dievų kilmę, jų darbus ir tarpusavio santykius. Šie pasakojimai buvo užrašyti įvairiais literatūriniais pavidalais iš pradžių pačių graikų, o vėliau ir romėnų. Taip pat ir dailės kūriniai – statulos, reljefai, keraminių indų piešiniai – atskleidžia turtingą religijos vaizdinių ir idėjų pasaulį, kuriuo Graikija žavėjo ir iki šiol žavi.
Kaip ir Mesopotamijoje, dievai buvo įsivaizduojami ir vaizduojami panašūs į žmones (53 pav.). Jų ne tik kūnai buvo kaip žmonių, bet ir poreikiai, ir jausmai, jie ir rengėsi, ir elgėsi kaip žmonės. Tačiau jie buvo nemirtingi, amžinai jauni ir gražūs – tokie, kokie norėtų būti žmonės. Graikai tiksliai žinojo svarbiausių dievų skaičių ir buveinę – šie dvylika dievų gyveno ant Olimpo kalno šiaurės Graikijoje (54 pav.). Be jų, buvo daugybė kitų dievų, juk pasaulis buvo pilnas dieviškų būtybių! Kaip ir kitose senovės religijose, dievų anksčiau nebuvo, jie atsirado susikūrus pasauliui, graikiškai – kosmosui, gražiai ir tvarkingai visatai. Kosmosas susikūrė iš chaoso, buvusio prieš pasaulio atsiradimą. Su juo atsirado įvairių dieviškų būtybių ir dievų kartų, kovojančių tarpusavyje.
Senuosius dievus nugalėjo jaunesnioji dievų karta ir Dzeusas, dangaus ir griaustinio dievas, tapo Olimpo ir pasaulio valdovu. Su savo broliais pasidalijo valdžią ir pasaulio dalis: Poseidonas tapo jūrų valdovu, o Hadas – požemių pasaulio, į kurį keliauja mirusieji. Visi trys dievai vaizduoti kaip barzdoti vyrai, tik turintys skirtingus ženklus, šventus gyvūnus ar augalus, panašiai kaip dievai Mesopotamijoje. Štai Dzeusas rankoje laiko žaibą arba skeptrą, jo šventi gyvūnai – erelis ir jautis, o augalas – ąžuolas. Poseidonas rankoje laiko tridantį, kuriuo sukelia jūrose audras, ir vadelioja žirgais kinkytą kovos vežimą. Hadas laiko dvišakį, ant jo galvos šalmas, o jį lydi trigalvis šuo – požemių pasaulio sergėtojas.
Dievas / deivė | Giminystės ryšys | Globojo |
Afroditė | Urano arba Dzeuso duktė | meilės ir grožio deivė |
Atėnė | Dzeuso duktė | karo ir išminties deivė, amatų globėja |
Apolonas | Dzeuso sūnus | saulės dievas, pranašavimų ir meno globėjas |
Arėjas | Dzeuso sūnus | karo dievas |
Artemidė | Dzeuso duktė | medžioklės deivė, laukinės gamtos ir gyvūnų globėja |
Demetra | Apolono sesuo | žemdirbystės ir derlingumo deivė |
Dionisas | Dzeuso sūnus | vynuogynų ir vyno dievas |
Dzeusas | Poseidono ir Hado brolis | dangaus ir griaustinio dievas |
Hadas | Dzeuso brolis | pomirtinio požemių pasaulio dievas |
Hefaistas | Dzeuso sūnus | ugnies ir kalvystės dievas, amatų globėjas |
Hera | Dzeuso žmona | moterų ir santuokos globėja |
Hermis | Dzeuso sūnus | dievų pasiuntinys, prekybos ir keliautojų globėjas |
Hestija | Dzeuso sesuo | namų ūkio židinio globėja |
Poseidonas | Dzeuso brolis | jūrų dievas |
55 pav. Svarbiausi graikų dievai ir deivės
Be šių trijų dievų, buvo dar daug kitų dievų ir deivių, susijusių giminystės ryšiais (55 pav.). Jie taip pat susieti su pasaulio dalimis ar dangaus kūnais ir atsakingi už įvairias gyvenimo sritis. Antai Apolonas buvo saulės ir šviesos dievas, bet visai kitoks nei dievas Ra Egipte ar Šamašas Mesopotamijoje! Jis – jaunuolis, menų globėjas, visažinis, galintis atsiųsti staigią mirtį. Buvo vaizduojamas arba su lanku ir strėlėmis, arba su lyra. Jo sesuo dvynė vardu Artemidė – medžiotoja, todėl taip pat buvo vaizduojama su lanku ir strėlėmis, o jos gyvūnai – miškuose gyvenantys stirna, lokė ir visų pirma elnias. Su deive Atėne, Dzeuso dukterimi, susipažinote anksčiau. Ji buvo vaizduojama su šalmu, skydu ir ietimi. Jos šventas gyvūnas – pelėda, o augalas – alyvmedis. Ji galinga karė, bet taip pat labai išmintinga. Grožio ir meilės deivė buvo nuostabaus grožio Afroditė. Ji daug malonesnio būdo nei Mesopotamijos Ištara! Moterys graikų dievų pasaulyje buvo labai svarbios, bet tai visiškai neatsispindėjo politiniame Graikijos gyvenime.
Dievas Hermis buvo dievų pasiuntinys, jis avėjo ypatingus sandalus su sparneliais, todėl galėjo ypač greitai keliauti. Kelionėje praverčia skrybėlė ir lazda, su jomis jis irgi buvo vaizduojamas! Hermis palaikė ryšį tarp įvairių pasaulio dalių – dangaus, žemės ir pomirtinio pasaulio. Tai jis lydėdavo mirusiųjų sielas į Hado karalystę. Graikai tikėjo, kad žmogaus siela po mirties palieka kūną tarsi nedidelis dvelksmas ar vėjo gūsis. Su mirusiojo kūnu viešai atsisveikindavo ir apraudodavo (56 pav.), vėliau iškilmingai nugabendavo į kapines, kur arba iškart palaidodavo, arba sudegindavo ir tada palaidodavo pelenus. Virš kapo buvo pastatoma kapo stela (žr. 43 pav., p. 38, ir 51 pav., p. 41). Tikėta, kad sielos toliau gyvena pilkame pomirtiniame požemių pasaulyje tarsi šešėliai. Taigi pomirtinis gyvenimas nebuvo toks turtingas, kaip įsivaizdavo senovės egiptiečiai. Taip pat Graikijoje nebuvo išplėtota visuotinio pomirtinio teismo idėja, nors pasakojimų apie mirusiųjų sielų teisėjus ir atpildą po mirties, rojaus ir pragaro vaizdinių istorijos šaltiniuose aptinkama.
Ne visi dievai atrodė labai rimti, tobuli ir besidžiaugiantys gyvenimu – kaip ir žmonės! Antai Hefaistas buvo šlubas, vaizduojamas su kūju ir replėmis, nes buvo kalvis, ugnies ir amatų globėjas. Dievas Dionisas, linksmas ir apkūnus, buvo vynuogynų ir vyno dievas. Pasipuošęs vynuogių kekėmis, su taure rankoje galbūt ir neatrodė rimtai, bet jo garbinimas patvirtina, koks svarbus buvo vynas senovės graikų gyvenime. Buvo ir įvairiausių mažų dievybių – satyrų ir nimfų, jie globojo miškus, laukus ar upes ir ten gyveno. Kiekvienas polis turėjo svarbiausią dievą ar deivę globėją ir tapdavo jo garbinimo centru, jame stovėjo pagrindinė šventykla. Štai viena iš svarbiausių Dzeuso šventyklų buvo Olimpijoje (visai kitoje vietoje nei Olimpo kalnas), Apolono garsiausia šventykla stovėjo Delfuose, o Atėnai garsėjo Atėnės šventyklomis.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite po vieną senovės Graikijos žmonių ir dievų panašumą ir skirtumą.
- Kokios dvi istorijos šaltinių rūšys suteikia žinių apie graikų dievus ir tikėjimą?
- Kaip manote, kodėl daugelis graikų dievų ir deivių buvo susiję giminystės ryšiais?
- Pasvarstykite, kodėl kai kurie dievai buvo vaizduojami turintys trūkumų ir ydų.
TYRINĖKITE!
Senovės graikai paliko daug įdomių ir jaudinančių mitų apie dievus ir žmones. Vienas iš jų apie Dedalą ir Ikarą. Sužinokite, kas jie buvo ir kokia jų istorija. Parenkite apie juos pristatymą.
Kaip sužinoti dievų valią?
Senovės graikų religijos apeigų esmė – palaikyti gerus santykius su dievais. Jei dievai patenkinti, pasaulyje viešpataus taika ir darna. Jei jie užsirūstins, sulauksi bausmių, kurios pasireikš įvairiomis nelaimėmis, ligomis ir nepritekliais. Todėl žmonės privalėjo juos garbinti šventyklose, dalyvauti įvairiems dievams skirtose religinėse šventėse ir, žinoma, aukoti. Aukomis dievams galėjo būti ir žmonių užaugintos žemės gėrybės, ir vynas, ir įvairūs daiktai, ir gyvuliai. Tuo rūpinosi žyniai ir žynės. Žinoma, vien aukų neužteko. Kad dievai nepyktų ir pasaulyje viešpatautų tvarka, reikėjo dorai gyventi, laikytis nustatytų taisyklių ir įstatymų, nebūti per daug pasipūtusiems ir išdidiems, nesipuikuoti savo galia – žmonės juk negali būti kaip dievai! Taip pat buvo svarbu elgtis pagal dievų valią, bet kaip ją pažinti?
Kaip ir kitose senovės civilizacijose, ypač Mesopotamijoje, Graikijoje žmonės žinojo įvairiausių būdų skaityti dievų ženklus, burti ir pranašauti. Svarbus buvo orãkulas – šventa vieta, kurioje dievai žynių lūpomis patardavo ar atsakydavo į klausimus. Svarbiausias graikų orakulas buvo dievo Apolono šventykloje Delfuose, vidurio Graikijos kalnuose (57 pav.). Ši vieta apskritai buvo laikoma pasaulio centru. Delfų orakulas buvo žinomas ir už Graikijos ribų. Miestų pasiuntiniai, karaliai ir šiaip žmonės ten vyko išgirsti atsakymų į svarbius gyvenimo klausimus, pavyzdžiui: Kur įkurti koloniją? Ar pradėti karą? Ar kovoti su daug stipresniu priešu, ar geriau pasiduoti? Kas turėtų tapti karaliumi? Orakulo žinių lūpomis perduota dievų nuomonė buvo labai svarbi ir pateisino pagal ją priimtus sprendimus.
Delfuose žmonėms dievų valią skelbdavo žynė Pitija (58 pav.). Ji atsakydavo į paprastus klausimus, tačiau jos atsakymai būdavo nevienareikšmiai. Kaip pasakoja Herodotas, atėniečių pasiuntiniai paklausę patarimo, kaip kovoti su persais, ir prašydami dievų pagalbos išgirdo, kad visas kraštas bus priešų užimtas, sugriautas ir sudegintas, tik medžio tvirtovė liks. Ir ką tuo norėta pasakyti? Grįžus pasiuntiniams į Atėnus, užvirė ginčai, ką tiksliai norėjo pasakyti dievai. Temistoklis įtikino atėniečius, kad „medžio tvirtovė“ – tai laivai ir kad atėniečiai turi ruoštis mūšiui jūroje. Pergalė prie Salamino salos parodė, kad Temistoklis teisingai suprato Pitijos pranašystę!
Garsus graikų poetas Hesiodas savo poemoje Darbai ir dienos, parašytoje apie 700 m. pr. Kr., dalijasi išmintimi, kaip reikia gyventi ir sugyventi su dievais:
„Jei kas nors smurtu susikrauna didelį turtą
Ar prisimala jo liežuviu, kaip ne kartą įvyksta,
Kad troškimas pelnų aptemdo širdį ir protą,
Kad įžūlumas žmogaus nustelbia drovą ir gėdą,
Tokį naikina skubiausiai dievai ir sumenkina turtą –
Laiką neilgą tiktai tą žmogų laimė telydi.
Lygiai nukenčia ir tas, kurs pagalbos prašantį skriaudžia,
Atstumia svečią <...>,
Ar kurs savąjį tėvą, pasiekusį slenkstį senatvės
Silpną senelį, visaip užgaulioja žodžiais šiurkščiausiais.
Piktinas šitokiu Dzeusas patsai Olimpo valdovas
Ir už nenaudėlio darbus jam atpildą kietą atsiunčia.
<...>
Kiek beįstengdams aukoki aukas dievams nemariesiems,
Degink riebiąsias šlaunis, nusiplovęs rankas ir pamaldžiai;
Eidamas gulti arba kai saulės šviesa pasirodo,
Stenkis palenkti dievus smilkalais ar nuliedamas auką,
Kad dievų ir širdys, ir mintys tau būtų malonios <...>.“
Klausimai ir užduotys
- Kas, anot šaltinio autoriaus, gali nutikti žmogui, jei šis prabangų gyvenimą susikūrė ne itin gražiais būdais ir veiksmais?
- Kokiu būdu žmogus galėjo išpirkti savo nuodėmes?
- Pasvarstykite, koks buvo šio šaltinio sukūrimo tikslas.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl, anot graikų, buvo svarbu palaikyti gerus santykius su dievais?
- Kuo graikams buvo svarbūs orakulai, ypač Delfų orakulas?
- Pasvarstykite, kodėl graikai manė, jog už viską, kas nutinka, tiek gera, tiek bloga, turi dėkoti dievams.
Herojai ir jų žygdarbiai
Senovės Graikijoje kai kurie aristokratai, kaip antai Spartos karaliai, manė turintys teisę valdyti kitus, nes save kildino iš dievų. Anot graikų, tai buvo įmanoma, nes graikų dievai galėjo susilaukti palikuonių su žmonėmis. Iš to ryšio gimę sūnūs buvo mirtingi, bet apdovanoti tam tikromis dieviškomis stiprybėmis – ypatinga jėga, drąsa ar išmintimi – ir vadinami herojais, didvyriais. Kiekvienas graikų polis turėjo mėgstamiausių, su savo istorija siejamų herojų. Pasakojimai apie jų žygdarbius sklido iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, vėliau buvo užrašomi ir vaizduojami menininkų. Panašiai kaip istorija apie Gilgamešą Mesopotamijoje! Svarbiausi ir galingiausi herojai Graikijoje buvo Dzeuso sūnūs. Toks buvo Tesėjas, legendinis Atėnų karalius. Jam ne tik pavyko nugalėti pabaisą Minotaurą, gyvenantį Kretos karaliaus Minojo rūmų labirinte, bet ir rasti kelią atgal (60 pav.). Persėjas iš Argo miesto, Argo valdovo dukters ir Dzeuso sūnus, nugalėjo pabaisą Medūzą, į kurią pažvelgę žmonės suakmenėdavo (61 pav.).
Garsiausias Graikijos herojus buvo Dzeuso ir Mikėnų karalaitės sūnus Heraklis, apie jo žygdarbius galbūt esate girdėję. Liepiamas savo karaliaus atliko net dvylika ypatingų darbų (62 pav.) Graikijoje, Peloponese ir kitur, plačiame graikų pasaulyje ir už jo ribų. Nenuostabu, kad buvo toks mėgstamas ir poliai norėjo su juo turėti ryšį, o Spartos karalių šeimos save kildino būtent iš jo. Sudėtingiausias ir paskutinis Heraklio žygis buvo nusileisti į Hado požemių karalystę ir iš ten atvesti trigalvį šunį. Už šią atliktą ypač sudėtingą užduotį ir kitus žygdarbius Heraklis vienintelis iš žmonių buvo Olimpo dievų apdovanotas nemirtingumu ir priimtas kaip savas. Kas nepavyko Gilgamešui, pavyko Herakliui!
Klausimai ir užduotys
- Kokiomis stiprybėmis buvo apdovanoti mirtingųjų vaikai, kurių vienas iš tėvų buvo dievas?
- Pasvarstykite, kodėl aristokratai ir karaliai save kildino iš dievų arba herojų.
- Kuris graikų herojus laikomas garsiausiu? Kodėl?
TYRINĖKITE!
Sudarykite trijų keturių mokinių grupę. Pasirinkite vieną iš graikų mitų herojų, pavyzdžiui, Tesėją, Persėją ar Heraklį. Parenkite apie jį tinklalaidę. Joje išvardykite ir apibūdinkite herojaus nuopelnus, papasakokite apie jį įdomybių. Pasistenkite pristatyti kuo kūrybiškiau, tarsi tai darytų pats herojus!
Olimpinės žaidynės
Bendri dievai ir deivės, mitai apie juos, pasakojami bendra – graikų – kalba, taip pat visų pripažįstamas Delfų orakulas buvo svarbūs ir vienijo graikus. Kitas reikšmingas dalykas, kuris stiprino graikų bendrumo jausmą, buvo sportas! Tiksliau, olimpinės žaidynės, pasak legendų, sumanytos paties Heraklio. 776 m. pr. Kr. jos pirmą kartą paminėtos istoriniuose šaltiniuose. Šios žaidynės buvo ne tik sportas – jos buvo skirtos dievo Dzeuso garbei, todėl pirmiausia tai buvo religinė šventė ir vykdavo būtent Olimpijoje (Peloponeso pusiasalio vakaruose), kur stovėjo pagrindinė Dzeuso šventykla ir įspūdingo dydžio dievo statula – vienas iš Septynių senovės pasaulio stebuklų (63 pav.). Žaidynės, tik mažesnės apimties, vyko ir kituose miestuose, kitų dievų garbei, bet Olimpijoje jos buvo ypatingos. Jose dalyvavo ir norėjo dalyvauti visi graikai. Žaidynėse dalyvaujantys poliai privalėjo pasižadėti, kad netrukdys sportininkams ir žiūrovams keliauti ir atvykti į Olimpiją. Todėl trims mėnesiams būdavo nutraukiami karai ir ginčai. Tai garsioji olimpinė taika, kurios nuostatos svarbios ir šiandien.
- 1
- 2
- 3
Olimpinės žaidynės vykdavo kas ketveri metai. Sporto varžybos trukdavo penkias dienas, o prieš jas ir po jų vykdavo religiniai ritualai su aukomis ir dievų garbinimais. Be sportininkų, dalyvaudavo tūkstančiai žiūrovų. Jais galėjo būti visi – ir vergai, ir ne graikai, ir net galbūt moterys, bet tik neištekėjusios. Juk žaidynių dalyviai rungėsi nuogi! Žiūrovus masino ne tik pačios varžybos, bet ir kitos siūlomos pramogos. Lygiai kaip dabar per didžiuosius sporto renginius! Olimpinėse žaidynėse galėjo varžytis tik vyrai piliečiai, moterims rungčių nebuvo. Vis dėlto kelioms stipriausioms Graikijos moterims – žinoma, spartietėms – pavyko dalyvauti ir net pirmauti. Antai apie 400 m. pr. Kr. viena iš jų, Spartos karaliaus duktė Kinisa, buvo paskelbta olimpine čempione, nes jai priklausančiam vežimui (vadeliojo, žinoma, vyras) pavyko laimėti pirmą vietą. Vis dėlto Olimpijoje kas ketveri metai vykdavo ir jaunų, dar neištekėjusių, moterų žaidynės deivės Heros, Dzeuso žmonos, garbei. Jose moterys galėjo varžytis tik vienoje – bėgimo – rungtyje.
- 1
- 2
- 3
- 4
- 5
- 6
- 7
64 pav. Olimpinių žaidynių rungtys: bėgimas (1), imtynės (2), žirgų traukiamų vežimų lenktynės (3), disko metimas (4), šuoliai į tolį (5), raitelių lenktynės (6), pankrationas (7)
O vyrai olimpinėse žaidynėse varžėsi įvairiose sporto šakose. Jie galėjo parodyti savo jėgą, greitį ir miklumą bėgime, disko ir ieties metime, šuoliuose į tolį, imtynėse, penkiakovėje (ją sudarė ką tik minėtos penkios rungtys), pankratione (kumštynėse ir imtynėse), taip pat žirgų traukiamų vežimų ir raitelių lenktynėse (64 pav.). Buvo pastatyti žaidynėms skirti statiniai – treniravimosi salės, stadionas, hipodromas, viešbutis sportininkams. Nugalėtojas buvo tik vienas, komandinių rungčių nebuvo, o antra ar trečia vieta nieko neguodė, buvo gėda... Todėl kovodavo iš visų jėgų, kartais nesąžiningai, nors ir stebimi griežtų teisėjų. Pradžioje nugalėtojai negaudavo jokių brangių apdovanojimų, tik vėliau būdavo ir piniginių prizų. Vis dėlto alyvmedžio šakelių vainikas (65 pav.) ir šlovė buvo daug vertingesni apdovanojimai, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Grįžusio namo nugalėtojo gimtajame polyje laukė daugybė lengvatų: nemokamas maistas, atleidimas nuo mokesčių, garbės vietos teatruose, įamžinimas poemose ar net statulose (palyginkite su 69 pav., p. 54). Juk olimpinių žaidynių laimėtojai buvo tikri herojai, tobulo piliečio pavyzdžiai, kuriais turėjo sekti jaunieji graikai. Ar taip yra ir šiandien?
Olimpinės žaidynės ne tik liudijo graikų meilę sportui ir juos vienijo, bet ir aiškiai skyrė iš kitų, ne graikų. Varžytis galėjo tik graikų polių piliečiai. Šios žaidynės Dzeuso garbei vyko apie tūkstantį metų, iki 393 m. po Kr., kol krikščioniškos Romos imperatorius Teodosijus I jas uždraudė. Ne todėl, kad pats nemėgo sporto, bet todėl, kad jos kaip pagonių šventė buvo nesuderinamos su naująja religija. Tik XIX a. pabaigoje kilo mintis atgaivinti olimpines žaidynes ir 1896 m. Atėnuose įvyko pirmosios naujos olimpinės žaidynės (66 pav.). Šiandien tai tik sportas, bet kas pasakys, kad jis nėra toks svarbus kaip religija?
Garsus graikų orãtorius – viešųjų kalbų rašytojas ir sakytojas – Isokratas apie 380 m. pr. Kr. parašė pagiriamąjį žodį olimpinėms žaidynėms:
„Mūsų didžiųjų švenčių įkūrėjai yra pagrįstai giriami, kad mums paliko tradiciją, pagal kurią, paskelbę paliaubas ir išsprendę esamus ginčus, mes susirenkame vienoje vietoje. Joje, kartu melsdamiesi ir aukodami, prisimename giminystę, esančią tarp mūsų, ir, atnaujindami savo senas draugystes ir kurdami naujus ryšius, esame primenami vieni kitiems būti malonesniems ateityje. Ir nei paprastiems žmonėms, nei tiems ypatingai apdovanotiems šis laikas nėra tuščiai ar be prasmės praleistas. Helenų suėjime pastarieji turi galimybę parodyti savo meistriškumą, o pirmieji stebėti juos, besivaržančius vienus su kitais žaidynėse. Nė vienam netrūksta užsidegimo šiai šventei. Priešingai, kiekvienas randa joje tai, kas sukelia visų pasididžiavimą: žiūrovų, kai mato atletus, besistengiančius jų labui, atletų, kai jie galvoja, kad visas pasaulis atėjo jų pažiūrėti.“
Iš anglų k. vertė T. Rutkauskas, pagal Isokratas, Panegirikas, prieiga internete Perseus Under Philologic: Isoc. 4.44 (uchicago.edu).Klausimai ir užduotys
- Išvardykite šaltinyje minimus olimpinių žaidynių privalumus.
- Šaltinyje minimi ne tik olimpinėse žaidynėse besivaržantys sportininkai. Nurodykite kitą žaidynių dalyvių grupę. Kuo ji buvo svarbi?
- Kaip manote, kuriam tikslui buvo sukurta ši kalba?
- Ar šie Isokrato žodžiai gali tikti mūsų laikų olimpinėms žaidynėms? Atsakymą pagrįskite.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kaip olimpinės žaidynės susijusios su graikų dievais.
- Kaip vykstant olimpinėms žaidynėms pasikeisdavo gyvenimas Graikijoje?
- Kas galėjo varžytis olimpinėse žaidynėse?
- Išvardykite rungtis, kuriose varžydavosi olimpinių žaidynių dalyviai.
- Kokiais prizais buvo apdovanojami olimpinių žaidynių nugalėtojai?
Apibendrinamieji klausimai ir užduotys
- Išvardykite ne mažiau kaip penkis Graikijos religijos bruožus.
- Ką nuveikė ir kuo ypatingi buvo garsiausi graikų mitų herojai?
- Ką perėmė ir ko neperėmė šių dienų olimpinės žaidynės iš senovės Graikijos olimpinių žaidynių?
TYRINĖKITE!
Nemažai žodžių, susijusių su sportu, kilo iš graikų kalbos, pavyzdžiui, stadionas, triatlonas, gimnastika, atletas. Išsiaiškinkite, kokia šių žodžių kilmė ir reikšmė.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Graikų mitai ir olimpinės žaidynės skatino siekį tapti stipriausiam, greičiausiam, geriausiam. Kaip manote, ar šis siekis vis dar svarbus mūsų laikais? Atsakymą pagrįskite.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"