Šioje temoje JŪS
- Išsiaiškinsite, kaip buvo valdoma Romos respublika.
- Įvertinsite Romos kariuomenės reikšmę šalies užsienio ir vidaus politikoje.
- Apibūdinsite politines Romos respublikos žlugimo aplinkybes.
Respublikos gimimas
Jau žinote, kad pirmaisiais savo istorijos amžiais Roma buvo valdoma karalių, jiems patardavo ir jų valdžią ribojo senatas. Vis dėlto laikui bėgant karaliai stengėsi įgyti daugiau valdžios ir nenorėjo atsižvelgti į patricijų nuomonę. O šie savo ruožtu bijojo prarasti įtaką ir galią, todėl apie 500 m. pr. Kr. nuvertė nemėgstamą karalių, apkaltinę žiaurumu ir išdidumu. Taip Roma tapo respùblika – valstybe, valdoma piliečių renkamų atstovų. Ši jums puikiai pažįstama sąvoka kilo iš lotynų kalbos žodžių junginio res publica – „bendras, viešas reikalas“. Išties Romos respublikoje valdžia, nors ir pamažu, tapo bendru piliečių reikalu.
Visų pirma respublikai buvo būdingas valdžios padalijimas. Vieno karaliaus valdžia buvo padalyta valdininkams – magistratams. Respublikos pradžioje magistratais galėjo būti tik patricijai – kilmingi ir turtingi. Nenuostabu, nes atlyginimo už einamas pareigas nebuvo, be to, jie turėjo savo lėšomis prisidėti prie miesto darbų. Magistratų galios buvo skirtingos ir priklausė nuo jų prižiūrimos srities. Aukščiausieji valdininkai, perėmę didžiąją dalį karaliaus pareigų, buvo du kònsulai. Jie buvo kariuomenės vadai, pirmininkavo senatui ir piliečių susirinkimams. Šie du konsulai buvo renkami tik metams – kad vienas kitą prižiūrėtų ir kad nė vienas neįgautų per daug galios. Išmintinga taisyklė, ar ne? Beje, jų pareigų ėjimo metais ir vardais buvo datuojami įvykiai ir dokumentai.
Kiti magistratai galėjo pavaduoti konsulus, rūpinosi įstatymais ir teismais, respublikos iždu, mokesčiais, viešąja miesto tvarka, rengė šventes ir neturtingiesiems parūpindavo vandens ir javų. Augančioje Romos respublikoje išties buvo daug spręstinų reikalų! Tai buvo nelengvos, bet garbingos pareigos. Magistratai turėjo savo ypatingus skiriamuosius ženklus, jų drabužiai skyrėsi nuo kitų piliečių. Svarbius valdininkus lydėdavo patarnautojai, jie buvo ir jų asmens sargybiniai. Kuo aukštesnės pareigos, tuo daugiau patarnautojų! Antai konsulai jų turėjo net po 12. Jie praskirdavo kelią, saugodavo ir nešdavo magistratų ir konsulų valdžios ženklus (13 pav.).
Magistratai buvo renkami susirinkimuose, kurių buvo net du – vienas šaukiamas pagal turtą, kitas pagal gyvenamąją vietą. Juose galėjo dalyvauti visi suaugę vyrai, Romos piliečiai. Vis dėlto turtingųjų piliečių, ypač patricijų, balsai buvo svarbesni nei neturtingųjų ir nekilmingųjų. Taip pat daug neturtingųjų vienaip ar kitaip buvo priklausomi nuo patricijų, todėl turėjo balsuoti taip, kaip jiems pasakydavo. Šie piliečių susirinkimai buvo atsakingi ir už priimamus įstatymus. Tačiau jie galėjo tik priimti arba atmesti tai, ką konsulai, pritarus senatui, pasiūlydavo.
Taigi senatas, atsiradus Romos respublikai, išliko ir iš tiesų tapo svarbiausia valdžios įstaiga. Jame 300 senatorių, pirmininkaujami konsulo, sprendė svarbius valstybės reikalus, ruošė įstatymų projektus, tarėsi dėl užsienio politikos, karo ir taikos, patardavo magistratams (14 pav.). Senatoriais tapdavo įtakingiausių kilmingų šeimų atstovai, prieš patekdami į senatą paprastai dirbę magistratais. Todėl magistratai atsižvelgdavo į jų nuomonę. Romėnai didžiavosi, kad jų respublikoje įstatymai priimami bendru romėnų tautos ir senato sutarimu (15 pav.). Tik nepamirškime, kad net ir daug vėliau teisės balsuoti ir galimybių dalyvauti valstybės valdyme neturėjo nei moterys, nei atvykėliai, nei, žinoma, didžiulės minios vergų. O nekilmingiesiems tas teises dar reikėjo išsikovoti.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kuo respublikos valdymas skyrėsi nuo monarchijos.
- Kodėl ankstyvojoje Romos respublikoje į valdžią buvo renkami tik patricijai?
- Kodėl Romoje buvo renkami du konsulai? Apibūdinkite jų svarbiausias pareigas.
- Nurodykite du požymius, pagal kuriuos Romos gyventojai suprasdavo, kad gatve eina svarbus valdininkas.
- Kaip manote, ar Romos respublikos gyvavimo pradžioje rinkimų tvarka buvo teisinga? Nuomonę pagrįskite.
Demokratijos ir socialinės teisybės link?
Nuvertę karalių patricijai ne tik pasidalijo valdžią, jiems pavyko nuo valstybės valdymo atskirti kitas visuomenės grupes. Visi nekilmingi piliečiai, kurie nebuvo patricijai, buvo plebėjai. Jie buvo kilę ne iš senųjų pirmųjų Romos giminių, bet iš atvykėlių, kažkada atsikėlusių iš kitų miestų. Plebėjais buvo laikomi ir išlaisvinti vergai, ir žemdirbiai, amatininkai ir prekybininkai, nors ne visi jie buvo neturtingi. Tarp jų buvo ir gana turtingų šeimų, tik jos nebuvo kilmingos. Romos respublikos pradžioje plebėjai negalėjo dalyvauti tautos susirinkimuose ir eiti valstybės pareigų. Jie negalėjo tapti nei magistratais, nei senatoriais, taip pat negalėjo tuoktis su patricijais. Nemažai neturtingų žemdirbių, dirbančių savo žemės plotelį, negalėdavo išsilaikyti, nuskursdavo ir prasiskolindavo patricijams. Jei nesugebėdavo skolos grąžinti, prarasdavo žemę ir patekdavo į vergiją. Nenuostabu, kad plebėjai buvo nepatenkinti patricijų viešpatavimu respublikoje ir savo teisiniu bejėgiškumu. Prisiminkite Solono reformas Atėnuose – jis susidūrė su panašiomis bėdomis!
Plebėjai neturėjo galimybių priešintis patricijams, išskyrus vieną, Romai pačią skaudžiausią, – atsisakyti tarnauti armijoje. Kadangi plebėjų pėstininkų būriai sudarė didžiausią Romos kariuomenės dalį, be jų buvo neįmanoma laimėti mūšio. „Nekariausime ir neginsime miesto, jei negausime daugiau teisių“, – tokia buvo plebėjų taktika, paprasta, bet paveiki! Patricijai buvo priversti daryti nuolaidų, bet tai vyko palengva. Daugiau kaip 200 metų truko vadinamosios luomų kovos, nesutarimai tarp patricijų ir plebėjų, reikalaujančių savo teisių. Galiausiai buvo priimti įstatymai, kurie daugmaž patenkino plebėjų reikalavimus. Taip žingsnis po žingsnio kūrėsi Romos respublikos konstitucija.
Jau V a. pr. Kr. pradžioje plebėjai išsireikalavo teisę rengti atskirus susirinkimus ir išrinkti savo atstovus – liaudies tribūnus. Jų buvo dešimt ir jie buvo renkami vieniems metams. Liaudies tribūnai pirmininkavo plebėjų susirinkimams ir galėjo pasinaudoti veto teise – apsaugoti savo rinkėjus sustabdydami plebėjams žalingus magistratų sprendimus. V a. pr. Kr. viduryje Romos respublikos įstatymai buvo pirmąkart išspausdinti – iškalti ant dvylikos bronzinių lentelių – ir viešai paskelbti, kad kiekvienas galėtų jais remtis. Maždaug tuo pat metu buvo leistos patricijų ir plebėjų santuokos. IV a. pr. Kr. viduryje plebėjai gavo teisę būti renkami konsulais ir magistratais. Dėl socialinės teisybės buvo panaikinta vergija už skolas, o III a. pr. Kr. pradžioje plebėjų susirinkimuose buvo galima priimti įstatymus. Taigi po daugelio metų pastangų, kantraus laukimo ir reformų Roma tapo respublika, kurioje politinės kilmingųjų ir nekilmingųjų teisės buvo lygios (16 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite dvi priežastis, kodėl plebėjai iš pradžių nedalyvavo Romos respublikos valdyme.
- Nurodykite būdą, kuriuo plebėjai galėjo pasipriešinti patricijams. Paaiškinkite, kuo šis būdas buvo pavojingas Romai.
- Kiek išrinkdavo liaudies tribūnų? Kokia buvo jų užduotis?
Visuomenės, kariuomenės ir respublikos krizė
Respublikos valdymo įstaigos veikė gerai tol, kol Romos teritorija buvo nedidelė. Tačiau Roma kariavo ir plėtėsi ne tik įgydama daugiau turtų ir galios, bet ir patirdama naujų rūpesčių ir bėdų. Po sėkmingų karų su Kartagina užvaldžiusi Viduržemio jūrosvakarus, ji galėjo atsigręžti į rytus, kur gyvavo turtingos helenistinės valstybės. II a. pr. Kr. viduryje Graikijos, Makedonijos ir Mažosios Azijos poliai (prisiminkite garsųjį Pergamo miestą) atiteko Romai (17 pav.). Aleksandro Didžiojo karvedžių palikuonių valdomos karalystės Artimuosiuose Rytuose liko nepriklausomos, bet vis labiau jautė Romos įtaką.
Užkariaujamos teritorijos teikė dar daugiau turtų ir šlovės visų pirma romėnų kariuomenės karvedžiams. Dėl nesibaigiančių žygių kūrėsi profesionali kariuomenė. Ilgą laiką tokios kariuomenės Romos respublikoje nebuvo. Kiekvienas pilietis nuo 17 iki 49 metų vykstant karui galėjo būti pašauktas tarnauti ir turėjo pats viskuo apsirūpinti. Todėl turtingieji patricijai buvo gerai ginkluoti ir kovojo kaip raiteliai, o plebėjai ir neturtingieji kovojo kaip pėstininkai, kartais ir su visai prastais ginklais (18 pav.). Didžioji dalis romėnų kariuomenės buvo valstiečių sūnūs, kurių laukdavo šeimos sugrįžtant, juk reikėjo dirbti laukus. Tokia kariuomenė gal ir tiko gynybai, bet buvo neprofesionali, o grobiamiesiems karams nuolat reikėjo gerai parengtų karių.
Iš pradžių pergalės karuose – karo grobis ir užkariautos žemės – padėjo pagerinti neturtingų žemdirbių gyvenimą. Tačiau vėliau kariauti reikėjo vykti į vis tolimesnius kraštus ir Italiją palikti ilgesniam laikui. Nauji karai leido krautis turtus tik daliai žmonių. Daugiausia jais naudojosi turtingi ir galingi. Kilmingi didelių žemių savininkai įsigydavo ar iš valstybės išsinuomodavo dar daugiau žemės plotų, kuriuos ši užkariaudavo. Tokiuose dideliuose ūkiuose, vadinamosiose latifundijose, dirbo vergai – jų po sėkmingų karo žygių netrūko. Ne tokie turtingi žemdirbiai dėl to susidūrė su sunkumais, trūko žemės. Dėl išvykusių kariauti sūnų trūko darbo rankų. Paveldėtojams pasidalijus žemės lopinėlį, dalies vos užtekdavo šeimai pragyventi. Anksčiau graikai, susidūrę su panašiais sunkumais, steigė kolonijas svečiose šalyse, o nuskurdę romėnai ieškojo laimės ir geresnio gyvenimo Romoje. Čia galbūt ir buvo tam tikrų galimybių, bet augančiame mieste trūko ir būsto, ir darbo. Romos gyventojų skaičius sparčiai augo: apie 200 m. pr. Kr. joje gyveno maždaug 200 000 žmonių, o apie 100 m. pr. Kr., mokslininkų nuomone, jau buvo gerokai daugiau nei 400 000.
Tūkstančiai nuskurdusių valstiečių kaimuose ir didelės beturčių minios Romos mieste buvo milžiniška rinkėjų armija, galinti palaikyti įvairius politikus – kilmingus, galingus ir turtingus! Juk dalis Romos senatorių labai pralobo iš Romos vykdomų karų ir jų padarinių. Kai kurie papirkdami ir siūlydami palankius įstatymus stengėsi neturtinguosius palenkti į savo pusę ir užsitikrinti jų paramą. Jie buvo pasiryžę panaudoti savo įtaką ir milžinišką žemesnių visuomenės sluoksnių paramą, kad įgyvendintų savo tikslus apeidami senato daugumą ir respublikos įstatymus. Vieni su kitais pradėjo varžytis, kad patrauktų šiuos rinkėjus į savo pusę, – tik ar siekdami naudos sau, ar išties norėdami padėti visuomenės neturtingiesiems?
Šios tarpusavio varžybos ypač sustiprėjo II a. pr. Kr. antroje pusėje. Geriausias pavyzdys – brolių Tiberijaus ir Gajaus Grakchų vykdyta politika. Jie norėjo perdalyti valstybės žemes. Tai galėjo labai pagerinti vargingų žemdirbių ir daugumos Romos varguolių gyvenimą. Todėl jie išties karštai palaikė šiuos brolių Grakchų planus ir balsavo už atitinkamų įstatymų siūlymus. Vis dėlto didelė dalis senatorių siūlomus įstatymus atmetė, nes, būdami tų žemių nuomininkai, nenorėjo prarasti didelių pajamų šaltinio. Jie pasirūpino, kad brolių Grakchų reformos būtų sustabdytos, o patys broliai nužudyti. Taigi ne tik nutraukė bandymus pagerinti neturtingųjų visuomeninę ir ekonominę padėtį, bet ir atvėrė turtingiesiems ir kilmingiesiems kelią dažniau naudoti prievartą ir jėgą sprendžiant politinius uždavinius ir siekiant asmeninių tikslų, o tai visiškai prieštaravo respublikos idealams!
Didžiulėms Romos varguolių minioms labiau rūpėjo tiesiog pragyventi dieną ir turėti, ką valgyti, o ne domėtis respublika ir jos įstatymais. Dėl to jie buvo nepatikima politinė jėga, kurią galima lengvai papirkti. Kariuomenė galėjo suteikti daug tvirtesnį užnugarį ir paramą. Išties neturtas ir žemės trūkumas kėlė didelių bėdų ir armijai. Vis mažiau žemdirbių sūnų galėjo apsirūpinti eidami kariauti. Augančiai Romos galybei ėmė trūkti kareivių su ginklais rankose. Iš šios sunkios būklės II a. pr. Kr. pabaigoje kraštą išvedė konsulas ir karvedys Gajus Marijus (19 pav.). Jis tapo visų mėgstamas, nes apgynė Romą nuo priešiškų genčių Italijos šiaurėje ir pergalingai užbaigė užsitęsusį karą šiaurės Afrikoje. Visa tai jam pavyko atlikti dar ir dėl to, kad pertvarkė savo kariuomenę. Gajus Marijus nusprendė į ją priimti ir viskuo aprūpinti nieko neturinčius romėnus. Taip vietoj šauktinės kariuomenės trumpiems karo žygiams atsirado profesionali samdoma kariuomenė. Karo tarnyba tapo amatu, už ją buvo mokamas atlyginimas, kareiviai gaudavo ir dalį karo grobio. Gajus Marijus taip pat pasirūpino, kad 25 metus tarnavę kareiviai gautų po žemės lopinėlį.
Dėl karo tai buvo tikrai teigiamas dalykas – gerai ginkluoti profesionalūs Romos kareiviai tapo dar stipresni (20 pav.). Tačiau Romos respublikai jie ėmė kelti pavojų kaip ne visos Romos, bet asmeninė karvedžio kariuomenė. Kareiviai klausė visų pirma savo vado, nes jis užtikrino pragyvenimą ir dalį karo grobio. Jie palaikė vadą per rinkimus ir buvo pasiryžę kovoti dėl jo net su tautiečiais. Taip Gajui Marijui dėl savo karių balsų pavyko šešis kartus iš eilės būti išrinktam konsulu! Ar kas nors dar tikėjo ne kariuomenės, bet respublikos įstatymų viršenybe?
Graikų istorikas Plutarchas savo veikale apie garsius Graikijos ir Romos valstybės veikėjus rašo ir apie brolių Grakchų gyvenimą bei politinę veiklą. Štai kaip turtingieji žiūrėjo į Tiberijaus Grakcho siūlomą įstatymą dėl žemės padalijimo ir kaip jis pats gynė neturtingųjų teises:
„Bet turčiai ir stambūs savininkai iš gobšumo sukilo prieš tą įstatymą ir, nekęsdami paties įstatymų leidėjo, iš piktumo ir užsispyrimo siekė, kad liaudis įstatymo nepatvirtintų, nes Tiberijus šituo naujuoju žemės padalinimu turįs tikslą sudrumsti valstybės rimtį ir sugriauti visą tvarką. Bet jie nieko nepasiekė. Tiberijus gynė šitą savo sumanymą, gražų ir teisingą, su tokia iškalba, kuri galėjo pateisinti ir blogiausius planus. Jis atrodė baisus ir nenugalimas, kai iš savo tribūnos, aplink kurią bangavo minios, kalbėjo už beturčius. „Laukiniai žvėrys Italijoje, – sakė jis, – turi guolius ir urvus, kur gali prisiglausti ir pasislėpti, o žmonės, kurie kovoja ir miršta dėl Italijos, nieko nėra gavę, tik orą ir šviesą. <...> Karo vadai meluoja savo kareiviams, mūšiuose ragindami juos ginti nuo priešų kapus ir šventoves. Juk dauguma romėnų neturi nei namų židinio, nei protėvių kapų. Jie kovoja ir miršta dėl kitų prabangos, dėl svetimo turto. Jie vadinami pasaulio valdovais, o neturi nė pėdos savo žemės.“
Nužudžius Tiberijų Grakchą, jo politiką tęsė jo brolis Gajus:
„Iš įstatymų, kuriuos pasiūlė Gajus, norėdamas padidinti liaudies galią ir susilpninti senato valdžią, pirmasis buvo agrarinis, pagal kurį valstybinės žemės turėjo būti išdalintos neturtingiesiems piliečiams; antrasis – militarinis, pagal jį drabužiais kareivius turėjo aprūpinti valstybės iždas, nemažinant jiems algos, ir nė vienas pilietis, nesukakęs septyniolikos metų, negalėjo būti šaukiamas į kariuomenę; trečiasis įstatymas lietė sąjungininkus, pagal jį visiems italikams duodama balsavimo teisė kaip ir romėnų piliečiams; ketvirtuoju įstatymu neturtingiesiems sumažinta duonos kaina.“
Plutarchas, Rinktinės biografijos, iš senosios graikų k. vertė A. Kašinskaitė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, p. 76, 90.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite Romos visuomenės grupes, kurioms atstovavo Tiberijus ir Gajus Grakchai ir jų politiniai priešininkai.
- Kokiais šaltinyje minimais teiginiais turtingieji siekia įrodyti, kad Tiberijaus Grakcho siūlomas įstatymas nereikalingas ar net kenkia valstybei?
- Kokiais teiginiais Tiberijus Grakchas įrodo savo siūlomo įstatymo reikalingumą?
- Išvardykite Gajaus Grakcho siūlytas pertvarkas, kurios turėjo pagerinti neturtingų romėnų gyvenimą.
Klausimai ir užduotys
- II a. pr. Kr. Romos valstybė sparčiai plėtėsi. Nurodykite ne mažiau kaip po du teigiamus ir neigiamus šios plėtros padarinius.
- Paaiškinkite, kuo skyrėsi Romos šauktinių ir profesionali kariuomenės. Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip du skirtumus. Pasvarstykite, kodėl atsirado profesionali kariuomenė.
- Kaip manote, kodėl Romos respublikos politikams reikėjo, kad juos remtų kariuomenė?
TYRINĖKITE!
Romos kareivio ekipuotė sverdavo apie 40 kilogramų. Daug ar mažai? Pasidomėkite, kiek apytiksliai sveria Lietuvos kariuomenės kario ekipuotė.
Respublikos pabaiga
Ne visiems patiko, kad auga Gajaus Marijaus ir jo vadovaujamos kariuomenės galia, nes buvo laužomi respublikos veikimo dėsniai, be to, kai kurie jam pavydėjo ir norėjo būti kaip jis – tokie sėkmingi ir mėgstami. Vienas iš Gajaus Marijaus priešininkų buvo Lucijus Kornelijus Sula. Nepatenkintas, kad buvo nušalintas nuo kariuomenės vado pareigų, ir pasinaudojęs tuo, kad Marijus ir jo kariuomenė išvykusi į karo žygį Mažojoje Azijoje, 83 m. pr. Kr. jis su savo kariuomene įžengė į Romą (22 pav.). Nuo seno buvo uždrausta kareiviams įžengti su ginklais į miestą, nebent senatui leidus ir tik švenčiant pergalę kare. Tada karvedys su kariuomene, minios šlovinamas, galėjo miesto gatvėmis žygiuoti iki svarbiausios Romos šventyklos.
Sulos įžengimas į Romą buvo visiškai kitoks. Užėmęs miestą, jis naikino savo priešininkus ir Marijaus rėmėjus, atėmė jų turtus ir pasiskelbė diktatoriumi visam laikui. Anksčiau šią neribotą valdžią laikinai, pusei metų, suteikdavo senatas, kai Romai kildavo didelių sunkumų ir reikėdavo spręsti ypatingus šalies uždavinius. O diktatorius Sula, priešingai, beatodairiškai siekė naudos sau, jo diktatūra tapo užgrobtos valdžios sinonimu ir pavyzdžiu kitiems. Roma paniro į pilietinio karo laikus, karvedžiai siekė savo tikslų padedami savo kariuomenių ir kovojo tarpusavyje dėl valdžios. Respublikos idealai, senatas ir tautos susirinkimai darėsi vis mažiau svarbūs.
Po Sulos ir Marijaus kovos, sukrėtusios respublikos pamatus, kiti siekė įgyti kuo daugiau valdžios ir pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Marijaus sūnėnas Gajus Julijus Cezaris buvo išrinktas konsulu (23 pav.). 60 m. pr. Kr. jis su Marku Licinijumi Krasu ir Gnėjumi Pompėjumi sudarė vadinamąjį triumviratą – trijų vyrų valdžios sąjungą. Jie pasidalijo respublikos valdžią ir galias ir vienas kitam pagelbėdami kuriam laikui sustabdė kovas dėl valdžios. Iš pradžių viskas veikė gerai. Julijus Cezaris, metus ėjęs konsulo pareigas, išsirūpino provincijos valdytojo vietą šiaurės Italijoje. Iš čia pradėjo karo žygius ir per aštuonerius metus užėmė Galiją (dabartinės Prancūzijos teritorijoje). Per šiuos pergalingus žygius Julijus Cezaris ne tik labai praturtėjo, bet ir subūrė sau itin ištikimą kariuomenę (24 pav.).
Kai Krasas žuvo Artimuosiuose Rytuose kovodamas su helenistine Partų valstybe, triumviratas iširo. Pompėjus ir senatas buvo nepatenkinti išaugusia Julijaus Cezario galia ir pareikalavo, kad jis grįžtų į Romą. Julijus Cezaris, nenorėdamas visko prarasti, įžengė su kariuomene į Romą taip, kaip anksčiau Sula. Roma vėl tapo pilietinio karo scena. Galų gale Cezaris nugalėjo Pompėjų Graikijoje, bet šis sugebėjo pabėgti į Egiptą. Cezaris jį atsivijo, bet gyvo jau nebepamatė. Egipto valdovas Ptolemajas XIII, norėdamas įtikti Romos valdovui, jam įteikė jo priešo galvą. Vis dėlto Cezariui didesnį įspūdį padarė Ptolemajo XIII bendravaldė sesuo ir varžovė (jūsų jau pažįstama) Kleopatra VII (25 pav.). Cezaris ją parėmė kovoje su broliu dėl sosto ir kelis mėnesius išbuvo Egipte. Kleopatra vėliau pagimdys jam sūnų ir pati dukart lankysis Romoje!
Taigi po ketverių metų pilietinio karo tarp šalininkų remiamo Cezario ir senato, Pompėjaus ir jų šalininkų pergalę pasiekė Cezaris. Jis tapo vienvaldžiu valdovu ir greitai ėmėsi reformų, kad nuramintų nepatenkintuosius ir užsitikrintų jų prielankumą. Štai senatorių skaičių padidino iki 600, ir dėkingi naujieji senatoriai bei pats senatas tapo jo įrankiu valdžiai užsitikrinti. Cezaris prisiėmė visas buvusias magistratų pareigas ir visus titulus. Tik karaliumi nepasiskelbė, nes žinojo, kad niekas Romoje su tuo nesutiktų. Tačiau jis turėjo absoliučią valdžią ir buvo paskelbtas diktatoriumi iki gyvos galvos. O mirtis atėjo daug anksčiau – 44 m. pr. Kr. kovo 15 d. įvyko sąmokslas ir Cezarį nužudė keli senatoriai. Šie tikėjosi atgauti savo prarastas laisves ir atkurti respubliką tokią, kokia ji buvo iki pilietinių karų (26 pav.). Tik ar nebus per vėlu ir apskritai ar įmanoma?
Romėnų filosofas Seneka, gyvenęs I a. po Kr., laiške draugui Lucilijui ne tik išsakė savo nuomonę apie Aleksandrą Makedonietį (žr. šaltinį p. 73), bet ir kritikavo romėnų politikus, žinoma, seniai mirusius:
„Ir Gnėjui Pompėjui tęsti išorės ir pilietinius karus patarė ne dorybė ar protas, bet beprotiškas apgaulingos didybės troškimas. Jis žygiavo tai į Ispaniją <...>, tai sutramdyti piratų ir jūras išvalyti nuo jų. Šios priežastys buvo sugalvojamos įtvirtinti jo galybei. Kas jį traukė į Afriką, į šiaurę <...>, į Armėniją ir į visus Azijos kampelius? Aišku, begalinis noras augti, nors tik pats sau jis atrodė dar nevisiškai didis. Kas siuntė Gajų Cezarį į savo, kartu ir į valstybės pražūtį? Šlovės, garbės troškimas, noras bet kokiais būdais iškilti virš kitų. Jis negalėjo pakęsti net vieno, aukščiau jo stovinčio <...>. Ar, tavo nuomone, Gajus Marijus, konsulavęs vieną kartą (tik vieną konsulatą gavo per rinkimus, o kitus – plėšte išplėšė), sumušęs teutonus ir kimbrus, Afrikos dykumose persekiojęs Jugurtą, tiek pavojų užsitraukė vedamas dorybės? Marijus vedė kariuomenę, o Marijų – garbės troškimas. Šie žmonės viską sumaišė ir patys maišėsi lyg vėjo sūkuriai, suvejantys visa, ką pačiupę, bet pirmiau patys susisukantys ir todėl taip smarkiai puolantys, kad patys savęs nebevaldo. Daugeliui atnešę nelaimę, jie patys pajunta tą žudančią jėgą, kuria kenkė kitiems.“
Lucijus Anėjus Seneka, Laiškai Lucilijui, iš lotynų k. vertė D. Dilytė, Vilnius: Sofoklis, 2022, p. 354–355.Klausimai ir užduotys
- Išvardykite Senekos laiške minimas istorines asmenybes.
- Kurias šių istorinių asmenybių būdo savybes kritikuoja Seneka? Kaip manote, kodėl?
- Kokius istorinius įvykius mini Seneka? Kuo jie svarbūs Romos valstybei?
- Ar sutinkate su Senekos pateiktu Romos politikų vertinimu? Atsakymą pagrįskite.
Klausimai ir užduotys
- Kokią Romos tradiciją sulaužė Lucijus Kornelijus Sula? Kuo ji buvo svarbi politiniame Romos gyvenime?
- Kokias pareigas pasiskyrė valdžią Romoje užėmęs Lucijus Kornelijus Sula? Nurodykite ne mažiau kaip tris dalykus, kuriuos jis atliko tapęs valdovu.
- Nurodykite politines pareigas, kurias ėjo Julijus Cezaris tapęs Romos valdovu.
- Kodėl Julijus Cezaris buvo nužudytas?
- Pasvarstykite, kodėl Julijus Cezaris yra galbūt žinomiausia Romos istorijos asmenybė.
Apibendrinamieji klausimai ir užduotys
- Išvardykite ne mažiau kaip tris Romos respublikos valstybines įstaigas ir apibūdinkite kiekvienos pagrindines veiklas.
- Nurodykite ne mažiau kaip po vieną Romos kariuomenės vaidmenį šalies vidaus ir užsienio politikoje. Kuriai politikai kariuomenės reikšmė buvo didesnė? Atsakymą pagrįskite.
- Paskutinis Romos respubliką valdęs asmuo buvo Julijus Cezaris, tačiau politinė suirutė šalyje prasidėjo anksčiau. Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip du politinius įvykius arba aplinkybes, kurios lėmė Romos respublikos pabaigą.
TYRINĖKITE!
Romos politikui ir karvedžiui Julijui Cezariui priskiriama daug įspūdingų ir istoriškai reikšmingų posakių, kaip antai „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“. Internete raskite ne mažiau kaip dešimt kitų Cezariui priskiriamų posakių. Kuris iš jų jums geriausiai įsiminė? Paaiškinkite, kodėl.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Romoje respublikos laikais gyvavo tiek demokratija, tiek vieno asmens valdžia. Kuris valdymo būdas, jūsų manymu, Romai buvo tinkamesnis? Nuomonę pagrįskite ne mažiau kaip trimis teiginiais.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"