Šioje temoje JŪS
- Palyginsite senovės romėnų ir šių dienų mokyklą.
- Aptarsite senovės romėnų mokslinę veiklą.
- Susipažinsite su romėnų religija ir svarbiausiais dievais bei deivėmis.
Ne dėl mokyklos, bet dėl gyvenimo mokomės
Romėnų vaikai mokytis pradėdavo šešerių septynerių metų ir mokydavosi penkerius metus. Šią pradžios mokyklą galėjo lankyti ir berniukai, ir mergaitės. Kaip ir Graikijoje, turtingųjų vaikai turėjo pedagogais vadinamus padėjėjus ir auklėtojus. Jais paprastai būdavo graikai, vergai arba buvę vergai. Jie lydėdavo mokinius iki mokyklų ir padėdavo pasikartoti pamokas. Romėnai mokyklų nestatė. Mokykla galėjo būti bet kokia dengta vieta, sauganti ne tiek nuo lietaus, kiek nuo saulės. Tam tiko ir vieta šalia turgaus aikštės, ir kieno nors namo erdvė su išėjimu į gatvę (71 pav.). Tokia mokykla daugiausia buvo skirta neturtingų šeimų vaikams ir jai vadovavo mokyklos mokytojas. Turtingųjų vaikus paprastai mokydavo namuose asmeniniai mokytojai, taip pat vergai, dažniausiai graikai.
Svarbiausia buvo išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Mokomasi buvo visų pirma pamoką iškalant. Nelabai įdomu, ar ne? Tuo labiau kad mokiniai mokėsi visas septynias savaitės dienas, o bausti rykšte ar sukti ausį buvo įprasta siekiant „sužadinti“ mokinio smalsumą. Rašyti mokėsi ant molinių šukių, kaip senovės Egipte, arba, kaip senovės Graikijoje, ant vašku padengtų lentelių moliniu ar metaliniu rašikliu, romėnų vadintu stiliumi (72 pav.). Vėliau buvo rašoma ir ant papiruso. Nors kasdieniame gyvenime dažnai buvo rašoma ant vaškuotų lentelių, papirusas buvo svarbiausia medžiaga, ant kurios rašė senovės Romoje. Kiek jo tonų buvo prirašyta per visą Romos istoriją? Deja, Italijoje archeologai rado labai mažai papirusų, ir jie visi suanglėję! Daugiausia papirusų graikų ir lotynų kalbomis rasta Egipte, ten, kur gyveno graikų ir romėnų bendruomenės.
Baigusių penkerių metų mokslą vaikų keliai išsiskirdavo. Mergaitės galėjo toliau mokytis namuose, jei buvo galimybių. Tačiau paprastai jos greitai ištekėdavo ir visą dėmesį skirdavo šeimai. Neturtingų šeimų berniukai ėjo dirbti ar mokytis amato pas tėtį. Pasiturinčių šeimų berniukai po pradžios mokyklos galėjo mokytis toliau. Šiai aukštesnei mokyklai vadovavo mokytojas, vadintas gramatiku (73 pav.). Be kitų dalykų, čia mokytasi lotynų ir graikų kalbų gramatikos. Mokiniai skaitydavo ir nagrinėdavo šiomis kalbomis parašytus kūrinius, jų ištraukas mokėsi mintinai. Kaip manote, kokie graikų autorių kūriniai buvo skaitomi? Žinoma, buvo mokomasi ir matematikos, astronomijos, filosofijos bei muzikos, kitų užsienio kalbų tuo metu nesimokė.
Paskutinėje, aukščiausioje, mokyklų pakopoje buvo toliau skaitomi graikų bei romėnų autorių kūriniai ir didelis dėmesys skiriamas retòrikai – viešojo kalbėjimo menui. Jau žinote, kad iškalba buvo labai svarbi graikams. Nenuostabu, kad romėnai tai perėmė. Tuo labiau kad retorika ypač praversdavo siekiant politinės karjeros. Tiek valstybės tarnyboje, tiek ginčuose senate ar vadovaujant kariuomenei – visur reikėjo kitus įtikinti, apginti savo nuomonę, įrodyti, kad kiti klysta. Nemokėsi priešais kitus sklandžiai ir įtikinamai kalbėti, niekas tavęs negerbs! Norėdami tobulai išmokti retorikos meno, jauni turtingų šeimų romėnai keliaudavo į svarbius to meto mokslo centrus – Atėnus, Rodą ir Aleksandriją (74 pav.). Garsiausiu Romos oratoriumi, retorikos meistru, laikomas jūsų jau žinomas Markas Tulijus Ciceronas, Julijaus Cezario amžininkas, smarkus respublikos šalininkas. Jis studijavo retoriką ir filosofiją Atėnuose ir Rode, lipo visais valstybės tarnautojo karjeros laiptais – nuo paprasto magistrato iki konsulo. Tai buvo ypatingas laimėjimas – jis pirmasis iš savo šeimos ėjo tokias aukštas pareigas. Taigi retorika jam tikrai labai padėjo!
Savo darbuose Ciceronas kalba apie retorikos meno svarbą ir pažymi, kad gabus oratorius gali tapti herojumi:
„<...> aš nežinau nieko puikesnio už sugebėjimą žodžiu valdyti žmonių protus, valdyti jų valią, pakreipti ją, kur nori, arba nuo ko nori atitraukti. Šis vienintelis dalykas kiekvienai laisvai tautai, ir taikioms, ir karingoms valstybėms, visada turėjo ypatingą galią, visada klestėjo. <...> Ar yra kas malonesnio protui ir ausiai negu puošni ir daili kalba, pilna išmintingų minčių ir rimtų žodžių? Ar yra kas reikšmingesnio ir didingesnio už vieno žmogaus gebėjimą paveikti tautos nuotaikas, teisėjų sąžiningumą, senato orumą? Toliau, kas yra labiau karališka, kilnu, dosnu, nei padėti prašantiems pagalbos, padrąsinti prislėgtus, išgelbėti iš pražūties, išvaduoti iš pavojų, išsaugoti žmones visuomenėje? <...> kas gali būti malonesnio poilsio metu ir artimesnio žmogaus prigimčiai už šmaikštų ir intelektualų pokalbį. Juk tik tuo vieninteliu dalyku mes ir esame pranašesni už žvėris, kad galime kalbėtis vienas su kitu ir savo jausmus reikšti žodžiais. <...> Pagaliau, o tai svarbiausia, kokia kita jėga galėjo surinkti išsibarsčiusius žmones į vieną vietą ir atvesti juos iš laukinio ir primityvaus gyvenimo būdo į šią žmogišką bei pilietišką būtį ir naujai įkurtose valstybėse įvesti įstatymus, teismus, teises? <...> pasakysiu trumpai: manau, jog tikras oratorius savo savitvarda ir išmintingumu ne tik įsigyja asmenišką pagarbą, bet ir neša gerovę daugeliui piliečių ir visai valstybei.“
Ciceronas, Apie oratorių, iš lotynų k. vertė E. Ulčinaitė, kn. Antikos pedagogai. Pedagoginiai raštai, sud. D. Dilytė, Kaunas: Šviesa, 1991, p. 139–140.Klausimai ir užduotys
- Kokių galių, anot Cicerono, žmogui suteikia retorika?
- Kuris iš Cicerono išvardytų gebėjimų, jūsų manymu, yra svarbiausias? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
- Kaip manote, ar šiandien retorika taip pat svarbi, kaip buvo Cicerono laikais? Nuomonę pagrįskite.
Klausimai ir užduotys
- Kur paprastai mokėsi turtingų, o kur neturtingų romėnų vaikai?
- Kokių dalykų buvo mokoma pradžios, aukštesnėje ir aukščiausioje mokyklose? Kurie iš jūsų išvardytų dalykų vis dar mokomi mokyklose, o kurių nebemoko arba retai kur moko?
- Kodėl romėnams buvo svarbu mokytis retorikos?
TYRINĖKITE!
Anksčiau Europoje lotynų kalbos buvo mokoma visų mokyklų aukštesnėse klasėse. Kai kuriose šalyse ir gimnazijose lotynų kalbos dar ir dabar galima ar net privaloma mokytis. Vis dėlto romėnai sakydavo: non scholae sed vitae discimus. Ką šis posakis reiškia? Raskite ir kitų posakių. Galbūt jų žino jūsų tėvai ar mokytojai? Vartokite juos ir būkite tokie išmintingi kaip romėnai!
Būti teisininku, filosofu, gydytoju, o gal mokslininku?
Retorikos išmanymas leido Ciceronui karjerą pradėti nuo teisininko veiklos. Romėnai garsėjo savo teise ir jų palikimas šioje srityje vis dar be galo svarbus. Nuo advokato ir teisėjo iki įstatymų kūrėjo – visiems retorika buvo reikalinga. Jau žinote, kad pirmieji Romos įstatymai buvo užrašyti V a. pr. Kr. viduryje. Šios dvylika lentelių buvo dešimties vyrų kolegijos dvejų metų darbo rezultatas. Paskelbti įstatymai pakeitė paprotinę teisę – neužrašytą, per ilgus šimtmečius sukurtą visumą visuomenės taisyklių, kurių buvo laikomasi. Visų pirma šių įstatymų buvo nustatyta, kaip turi veikti teismai. Žinoma, vėliau įstatymai buvo papildomi ir pritaikomi augančios valstybės ir imperijos poreikiams. Vis dėlto dvylikos lentelių įstatymai išliko Romos teisės pagrindas, jie buvo ir mokinių ugdymo priemonė – iš jų buvo mokomasi skaityti, susipažįstama su romėnų teise ir senomis romėnų tradicijomis. Panašiai kaip Hamurapio kodeksas Mesopotamijoje!
Šiuos laikus pasiekė labai daug Cicerono parašytų tekstų, jis, ko gero, mums žinomiausias senovėje gyvenęs žmogus. Jo palikimą sudaro laiškai (daugiau kaip 800!) artimiesiems, pasakytos kalbos, darbai apie retoriką, politiką ir filosofiją. Romėnai nebuvo itin geri filosofai, jie liko garsiausių graikų filosofų šešėlyje. Tą patį galima pasakyti ir apie mokslą. Išties romėnai nebuvo tokie išradingi ir kūrybingi kaip graikai, bet puikiai sugebėjo iš jų mokytis ir panaudoti jų laimėjimus. II–I a. pr. Kr. pasirodė pirmieji romėnų veikalai, skirti istorijai, politikai, filosofijai ir gamtos tyrimams. Vis dėlto romėnų mokslininkai buvo kitokie nei graikų. Jie nemėgo nuobodžių teorijų, nelabai ką tyrinėjo, bet stengėsi pritaikyti graikų atliktų mokslo tyrimų rezultatus. Tiek romėnų filosofiją ar kitą mokslą, tiek mediciną ypač veikė graikų laimėjimai. Į Romą atvyko ir apsigyveno daug graikų gydytojų (76 pav.). Valstybei, kuri turėjo daug kareivių ir dažnai kariavo, gydytojai buvo labai reikalingi. Žinome daugelio vardus, jų patirtis ir veikalai padarė įtaką tolesnei medicinos raidai.
Romėnų autoriai rašė didelius enciklopedinius veikalus puikiai apibendrindami turimas žinias. Garsiausias iš jų – Plinijus Vyresnysis, gyvenęs I a. po Kristaus. Jis buvo labai smalsus, 79 m. po Kr. žuvo išsiveržus Vezuvijui, nes neįvertino pavojaus ir norėjo iš arti stebėti šią gamtos jėgą. Iš Plinijaus įvairiausiomis temomis rašytų darbų išliko tik 37 tomų Gamtos mokslas. Šioje milžiniškoje enciklopedijoje aprašoma viskas – nuo Visatos iki mineralų, nuo skulptūros iki gyvūnų. Nors Plinijus dažniausiai tik perrašydavo tai, ką jau buvo aprašę graikai, Gamtos mokslas išliko svarbiu moksliniu veikalu iki pat Naujųjų laikų. Panašus enciklopedinis veikalas Europoje pasirodys tik XVIII amžiuje!
Romėnų matematikai nebuvo tokie stiprūs mokslininkai kaip graikų, bet jie puikiai pritaikė šių žinias gyvenime – kūrė įspūdingus statinius spręsdami sudėtingus inžinerinius uždavinius. Taip pat romėnai rėmėsi babiloniečių ir graikų astronomijos laimėjimais ir juos tobulino. Vienas iš svarbiausių šios srities patobulinimų yra Julijaus kalendorius. Vykdant Julijaus Cezario reformas buvo įvestas naujas, iš dalies perimtas iš senovės egiptiečių, kalendorius. Pagal jį vienus metus sudarė 12 mėnesių, 365 dienos, o kas ketverius metus buvo keliamieji metai su papildoma viena diena. Šis kalendorius pakeitė buvusį Mėnulio ir Saulės kalendorių. Net ir žlugus Romos imperijai, Julijaus Cezario įvestas kalendorius ilgus amžius buvo naudojamas. Tik XVI a. pabaigoje Europos krikščioniškos šalys pradėjo naudoti ir tebenaudoja Grigaliaus kalendorių – šiek tiek patobulintą Julijaus kalendorių.
Klausimai ir užduotys
- Kuriame amžiuje užrašyti pirmieji Romos įstatymai? Kaip jie vadinami?
- Apibūdinkite Plinijaus Vyresniojo mokslinę veiklą.
- Kaip Julijus Cezaris pertvarkė romėnų kalendorių? Kuo Julijaus kalendorius svarbus mūsų laikams?
TYRINĖKITE!
Ar gerai prisimenate romėniškuosius skaičius, kuriuos išmokote penktoje klasėje? Kaip skaitytumėte šiuos skaičius – VII, IX, XXV, L, CXL, D, MMXXIII?
Markas Tulijus Ciceronas savo filosofiniame veikale Apie dievų prigimtį bando moksliškai paaiškinti įvairius dalykus ir kaip tikras mokslininkas stebisi Žemės gyvybės įvairove:
„Pažiūrėkime pirmiausia į visą žemę, kuri patalpinta pasaulio viduryje, tanki, rutulio formos, iš visų pusių savo pačios – [traukos] jėgomis suapvalėjusi, apdengta gėlėmis, žolėmis, medžiais, vaisiais, kurių neįtikėtina daugybė skiriasi tarp savęs neišsemiama įvairove. Pridėk dar čia amžiną šaltinių vėsą, skaidrius upių vandenis, žalią krantų rūbą, aukštus olų skliautus, uolų aštrumą, pakibusių kalnų aukštį, laukų erdvumą; pridėk aukso ir sidabro gyslas, neišsenkančią marmuro gausą. O kokia laukinių arba prijaukintų gyvulių gausybė ir įvairovė, koks paukščių skrydis ir giedojimas, kokios galvijų ganyklos, koks miško žvėrių gyvenimas! O ką galėčiau pasakyti apie žmonių giminę? Juk žmonės yra sukurti tarsi žemei prižiūrėti, jie neleidžia jai nei sulaukėti nuo begalinės daugybės žvėrių, nei apaugti aštriais krūmais ir tapti dykyne; jų darbu spindi laukai, salos, krantai nusėti namais ir miestais. <...> O koks jūros grožis, koks jos visos vaizdas, kiek daug įvairių salų joje! Kokie gražūs [jūrų] krantai, kiek daug jose visokių gyvūnų, kurių dalis gyvena po vandeniu, dalis plaukioja giliai, dalis paviršiuje, dalis kaip sraigės prilimpa prie uolų. O pati jūra, verždamasi į žemę, taip daužo jos krantus, kad atrodo, jog dvi stichijos susilieja į vieną. Todėl iš jūros kylantis oras dieną ir naktį skiriasi. Tai jis pasklidęs ir išretėjęs pakyla aukštyn, tai sutankėjęs sudaro debesis ir, surinkęs į save drėgmę, atgaivina žemę lietumis, tai judėdamas šen ir ten sukelia vėjus. Iš jo taip pat atsiranda metinė šalčio ir šilumos kaita, jis palaiko skrydyje paukščius, o įkvepiamas maitina ir stiprina visas gyvas būtybes.“
Ciceronas, Apie dievų prigimtį, iš lotynų k. vertė E. Ulčinaitė, kn. Romėnų literatūros chrestomatija, sud. D. Dilytė, Vilnius: Mintis, 2008, p. 398–399.Klausimai ir užduotys
- Kaip Ciceronas apibūdina Žemę? Ar jis klysta? Atsakymą pagrįskite.
- Kokia, anot šaltinio autoriaus, žmonių paskirtis?
- Kurie Žemės dalykai labiausiai stebino Ciceroną?
Būti poetu ar istoriku?
Romėnų sugebėjimas sumaniai pasinaudoti kitų civilizacijų laimėjimais leido jų valstybės ir vėliau imperijos galybei augti. Jau žinote, kad romėnai daug ko išmoko visų pirma iš etruskų ir graikų. Iš graikų sėmėsi graikiškosios kultūros skaitydami graikų kalba parašytus kūrinius. Žinoma, Homero epai buvo vieni iš svarbiausių ir puikus pavyzdys kuriant savus. Romėnai perėmė iš graikų pagrindines literatūros formas. Antai žymiausias romėnų poetas Vergilijus Oktaviano Augusto valdymo laikais lotynų kalba parašė garsiausią Romos istorijoje literatūros kūrinį – epą Eneida, jis turėjo tapti romėniškuoju Iliados ir Odisėjos atitikmeniu. Jame pasakojama apie jūsų jau girdėtą Enėją, atvykusį iš Trojos, apie jo ir jo palikuonių žygius, apie Romos istorijos pradžią. Taigi Vergilijus parašė kūrinį, kuris romėnams tapo toks svarbus kaip abu Homero epai graikams. Eneida turėjo parodyti, kad dievai paskyrė Romą viso pasaulio valdove, ir papasakoti šlovingą romėnų tautos istoriją.
Vergilijus parašė ir daugiau eiliuotų kūrinių. Eilėraščius kūrė dažnas išsilavinęs romėnas, taip pat ir Ciceronas. Vis dėlto daug garsesni už jį poetai buvo Oktaviano Augusto valdymo laikais kūrę Horacijus ir Ovidijus. Jų abiejų ir Vergilijaus kūriniai padarė didžiulę įtaką vėlesnių Europos poetų kūrybai. Taigi romėnų literatūra išties klestėjo Oktaviano Augusto valdymo laikais, tai buvo jos aukso amžius – garsiausi Romos poetai kūrė būtent tuo metu. Vienas iš jų buvo Fedras, rašęs pasakėčias ir taip dalijęsis išmintimi. Užuot kūręs sudėtingus filosofinius tekstus, jis rašė juokingas eiliuotas istorijas apie žmones ir gyvūnus. Kiekviena iš jų turėjo skatinti skaitytoją ką nors suprasti ar išmokti. Taip pat žinome nemažai romėnų moterų poečių vardų. Deja, jas pažįstame tik iš aptinkamų paminėjimų, o ne iš kūrybos – ji neišliko.
Romėnai iš graikų perėmė ir tragedijų bei komedijų kūrimo tradicijas, tik jas pritaikė savo kultūrai ir laikams (78 pav.). Romėnų komedijose, kaip ir graikų, juokiamasi iš žmonių būdo trūkumų, ydų, santykių ir kasdienių nesusipratimų. Romėnai tikrai noriai juokėsi! Autoriai rašė ir tragedijas. Vienos jų buvo kuriamos pagal graikų mitus, kitos – pagal romėnų istorijos įvykius, įamžinant garsių romėnų žygius ir darbus. Deja, tiek tragedijų, tiek komedijų išliko labai nedaug, nes viskas buvo rašoma ant papiruso. Vaidinimams romėnai statė teatrus, panašius į graikų, tik jų buvo uždari, tarsi raidė D, ir dažniausiai atskiri pastatai, ne kaip Graikijoje, kur teatrus statė panaudodami kalno šlaitą (79 pav.).
Vergilijaus epo Eneida vienas iš tikslų buvo šlovinti milžinišką galią pasiekusią Romos valstybę ir tautą, o romėnų istorikai norėjo paaiškinti svarbiausias Romos virsmo priežastis ir tarpsnius. Žinoma, jie mokėsi iš garsiausių graikų istorikų. Ar prisimenate jų vardus? Būtent Ciceronas pavadino Herodotą istorijos tėvu, o Tukididą kritikavo už prastai parašytas kalbas. Vienas garsiausių Romos istorikų Titas Livijus, taip pat gyvenęs Oktaviano Augusto valdymo laikais, parašė milžinišką, beveik pusantro šimto knygų, veikalą Nuo miesto įkūrimo. Kelias jo ištraukas jau skaitėte šiame vadovėlyje. Deja, tik penktadalis veikalo išliko. Kaip sako jo pavadinimas, Titas Livijus, remdamasis įvairiais to meto istorijos šaltiniais – metraščiais, ankstesnių istorikų darbais ir kitais dokumentais, – aprašo Romos miesto istorijos pradžią ir Romos valstybės kilimą, bando paaiškinti, kas lėmė ir kaip atsitiko, kad nedidelis Romos kaimelis virto pasaulio valdovu. Vėlesni istorikai rašė apie tolesnius Romos imperijos įvykius ir imperatorių gyvenimą. Romėnų istorikų darbai vėliau bus kopijuojami ir skaitomi, todėl Romos istorija ir jos valdovai mums daug geriau pažįstami nei Egipto ar Mesopotamijos.
Šioje Fedro pasakėčioje pasakojama apie du mulus, kuriuos užpuolė plėšikai. Kaip manote, su kokiu užsidegimu romėnų mokiniai mokėsi ją mintinai?
„Keliu sau ėjo mulai du su nešuliais:
Jų vienas nešė maišą, pilną pinigų,
O kitas – miežių pilnus didelius maišus.
Puikuodamasis turtais, kaklą išdidžiai
Iškėlęs kratė vienas, dzindziliavo varpeliu,
O kitas sekė iš paskos kukliai, ramiai.
Staiga iš pasalų plėšikai puola juos,
Išplėšia pinigus, o miežiais nesidomi.
Kai mulas apiplėštas skundėsi lemtim,
Antrasis tarė jam: „O aš esu patenkintas:
Likau nesužeistas ir turtą dar išsaugojau.“
Ši pasakėčia moko, kad saugumas – neturte,
Pavojus didis ten, kur turtai dideli.“
Klausimai ir užduotys
- Šis kūrinys parašytas ne istoriko, bet gali suteikti žinių apie Romos ekonomiką ir visuomenę. Tapkite istorijos detektyvais ir raskite tekste istorijos žinių.
- Kaip manote, ar šiandien vertėjams lengva versti senovės romėnų kūrinius į lietuvių kalbą? Nuomonę pagrįskite.
Klausimai ir užduotys
- Išvardykite tris romėnų poetus.
- Kuris kūrinys laikomas romėnų epu? Koks buvo pagrindinis jo sukūrimo tikslas?
- Kaip manote, ar Titas Livijus, rašydamas savo veikalą Nuo miesto įkūrimo, naudojosi tokiais istorikų darbo būdais, kokiais naudojasi šiuolaikiniai istorikai? Nuomonę pagrįskite.
- Kodėl romėnų literatūra suklestėjo būtent Oktaviano Augusto valdymo metais?
O gal vis dėlto būti žyniu ar žyne?
Skaitydami graikų ir romėnų literatūrą mokiniai geriau pažindavo ir savo garbinamų dievų pasaulį. Romėnų, kaip ir jų mokytojų graikų ir etruskų, religija buvo politeistinė. Jie turėjo begalę dievų ir deivių, globojančių pasaulį, žmonių gyvenimą ir veiksmus, ir net daiktus. Romėnų dievybių pavidalai buvo neapibrėžti, bent jau ankstyvojoje istorijoje dievai nebuvo vaizduojami kaip žmonės. Romėnams pažįstant graikų kultūrą, įtaką darė jos religijos vaizdiniai. Savus dievus romėnai pradėjo tapatinti su graikų dievais, kai kuriuos iš jų perėmė, o kai kurie, nors ir tapatinami, liko gana skirtingi (81 pav.). Taigi dievus ir vaizduoti imta panašiai, su tokiais pačiais skiriamaisiais ženklais (82 pav.).
Graikų dievas ar deivė | Romėnų dievas ar deivė |
Afroditė | Venera |
Atėnė | Minerva |
Apolonas | Apolonas |
Arėjas | Marsas |
Artemidė | Diana |
Demetra | Cerera |
Dionisas | Bakchas |
Dzeusas | Jupiteris |
Hadas | Plutonas |
Hefaistas | Vulkanas |
Hera | Junona |
Hermis | Merkurijus |
Hestija | Vesta |
Poseidonas | Neptūnas |
81 pav. Graikų ir romėnų dievai ir deivės (palyginkite su 55 pav., p. 45)
Romėnų religijoje, kaip ir kiekvienoje politeistinėje religijoje, dievai buvo skirtingos svarbos. Vieni buvo valstybinės reikšmės, kiti – ne tokie svarbūs, bet griežtos dievų hierarchijos, tokios kaip Mesopotamijos religijoje, nebuvo. Valstybinės reikšmės dievai buvo Romos valstybę globojantys dangaus ir jo reiškinių dievas Jupiteris su žmona Junona ir amatų globėja Minerva. Ant Kapitolijaus kalvos jiems pastatyta šventykla buvo viena iš svarbiausių Romoje. Imperijos laikais Jupiteris buvo ir imperatorių globėjas. Dievas Marsas taip pat buvo svarbus, iš pradžių vyriškumo ir derlingumo, o vėliau tapo ir karybos bei karo dievu (83 pav.). Romėnai save vadino Marso sūnumis. Gal todėl, kad jis buvo Romulo ir Remo tėvas, o gal todėl, kad romėnai taip norėjo kariauti ir užkariauti kitas tautas?
Vienas iš seniausių ir svarbiausių (ir filosofiškiausių!) dievų buvo dviveidis Janas (84 pav.). Senų senovėje jis galbūt buvo vartus ir duris saugančiu dievu, bet vėliau tapo ir laiko, pradžios ir pabaigos, dievu. Vienas Jano veidas žiūri į praeitį, kitas – į ateitį. Jo vardu pavadintas pirmasis metų mėnuo – Ianuarius. Ypatingos dievybės globojo namus ir šeimą – juk romėnams tai buvo labai svarbu. Kiekviena šeima garbino jų namus saugančias dievybes larus. Jiems namuose buvo įrengtos koplytėlės. Taip pat itin svarbi buvo namų židinio ir ugnies globėja Vesta. Ji buvo svarbi ir valstybei, juk valstybė – tai didelė šeima. Todėl Romos forume stovinčioje apskritoje jos šventykloje degė amžinoji ugnis, valstybės gyvybingumo ženklas, ją saugojo vestalės – ypatingos žynės mergaitės.
Ar tokią galingą imperiją valdę imperatoriai laikė save dievais, kaip ir Egipto faraonai? Senosios romėnų tradicijos tam būtų prieštaravusios, bet per laiką Roma pasikeitė ir užkariauti Rytai padarė jai įtaką, kaip kadaise Aleksandrui Makedoniečiui. Julijus Cezaris po mirties buvo sudievintas. Oktavianui Augustui Romos forume pastatė šventyklą. Tai buvo naujų papročių pradžia, vėliau imperatoriai ar net jų šeimos nariai buvo garbinami, jiems statomos šventyklos ir aukojama. Ypač imperatorius imta dievinti III a. po Kristaus. Aukodami imperatoriams romėnai patvirtindavo savo ištikimybę ne tik jiems, bet ir visai Romos valstybei, jos taisyklėms.
Romoje, kaip ir Graikijoje, ir visame senovės pasaulyje, labai svarbu buvo pažinti dievų valią. Iš įvairių ženklų – gamtos reiškinių, paukščių elgesio, gyvūnų vidaus organų – buvo spėjama ateitis ir skelbiama dievų valia. Daug būrimo būdų romėnai perėmė iš etruskų. Tuo užsiimdavo ypatingi žyniai. O žynių Romoje, kaip ir kitose senovės civilizacijose, buvo įvairiausių. Šeimoje vyriausiojo žynio pareigas ėjo šeimos tėvas, pater familias, valstybėje – imperatorius, Pontifex Maximus. Šiuo titulu dabar vadinamas Romos katalikų bažnyčios popiežius. Romos vyriausiojo žynio pareigos, kurias kadaise ėjo karalius, buvo rūpintis, kad žmonės garbintų dievus, rengti religines šventes ir dalyvauti svarbiausiose apeigose. O religinių švenčių buvo išties daug, gerai, kad per jas nereikėjo eiti į mokyklą!
Klausimai ir užduotys
- Kokią įtaką romėnų tikėjimui padarė graikų religija?
- Išvardykite svarbiausius romėnų dievus ir nurodykite, ką jie globojo.
- Kuo romėnams buvo svarbi deivė Vesta?
Apibendrinamieji klausimai ir užduotys
- Palyginkite romėnų ir šių dienų Lietuvos mokyklą ir nurodykite ne mažiau kaip po tris panašumus ir skirtumus.
- Kurioje mokslo srityje romėnų įtaka ir šiandien yra didžiausia? Atsakymą pagrįskite.
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris romėnų religijos bruožus. Kuris iš jų, jūsų manymu, svarbiausias? Nuomonę pagrįskite.
TYRINĖKITE!
Ne tik mėnesio Ianuarius lotynišką pavadinimą perėmė kai kurios dabartinės kalbos, kurių mokotės mokykloje. Kokių mėnesių pavadinimus šiomis kalbomis galite susieti su tuo, ką išmokote skyriuje apie Romos istoriją ir religiją?
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Vienas iš garsiausių romėnų gydytojų Klaudijas Galenas rašė, kad geriausias gydytojas yra ir filosofas. Ar sutiktumėte su šia jo mintimi? Nuomonę pagrįskite ne mažiau kaip trimis teiginiais.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"