Pirmieji žmonės

Į šį sudėtingą klausimą buvo bandoma atsakyti jau labai seniai, bet tikslių atsakymų tikriausiai niekada nesužinosime (1 pav.). Senovėje žmonės, aiškindami juos supantį pasaulį, kūrė įvairius pasakojimus, taip pat ir apie viso pasaulio bei žmogaus atsiradimą. Jie manė, kad pasaulį ir pirmuosius žmones sukūrė dievai. Taip skirtingose religijose turime skirtingus pasakojimus, kuriuose galime rasti ir panašumų. Juose esama aiškinimų, jog žmonės buvo sukurti iš molio, akmens, vandens, medžio ar kitų medžiagų ir yra iš dalies panašūs į dievus (2 pav.). Kitaip senovės žmonės ir negalėjo aiškinti, juk tikėjo dievais ir neturėjo tokių mokslo teikiamų galimybių, kokias turime mes, XXI a. žmonės!

Krikščioniškai Europos kultūrai visuomet svarbiausias buvo senovės žydų Biblijoje užrašytas pasakojimas apie tai, kaip buvo sukurtas pasaulis ir pirmieji žmonės – Adomas ir Ieva. Biblijoje, arba Šventajame Rašte, sakoma, kad visas pasaulis, taigi ir žmogus, yra Dievo kūrinys. Pirmieji žmonės, vyras ir moteris, ne tik buvo šios kūrinijos viršūnė, bet ir niekuo nesiskyrė nuo dabartinių. Be to, jie buvo sukurti ne kaip gamtos dalis, bet kaip jos valdovai. Ilgus šimtmečius į klausimą, iš kur atsirado žmogus, buvo atsakoma remiantis šia Biblijos pasaulio sukūrimo istorija. Per amžius tai buvo tiesa, kuria nebuvo galima abejoti ir nebuvo abejojama.

Vis dėlto vystantis mokslui ir vis geriau pažįstant gamtos procesus imta kitaip vertinti šį pasakojimą. Anglų mokslininkas Čarlzas Robertas Darvinas (Charles Robert Darwin, 1809–1882), tyrinėjęs augalų ir gyvūnų evoliuciją (jų vystymąsi ir pokyčius per labai ilgą laiką), pasiūlė aiškinimą, kad dabartiniai žmonės ir beždžionės turėjo bendrus protėvius. Tai jis pagrindė savo knygoje Rūšių atsiradimas, pasirodžiusioje 1859 metais. Č. Darvinas buvo įsitikinęs, kad jo evoliucijos teorija turėtų paaiškinti ir žmogaus atsiradimą. 1871 m. kitoje savo knygoje Žmogaus kilmė šis mokslininkas paskelbė, kad žmonės ir primatai kilę iš to paties protėvio. Tai buvo vienas iš tų mokslinių darbų, kurie pakeitė ne tik žmonijos, bet ir paties pasaulio istorijos supratimą.

Taigi mokslas pasiūlė aiškinimą, kad žmogus per daug milijonų metų išsivystė iš gyvūnų protėvių. Žinoma, buvo sunku pripažinti, kad esame didžiųjų beždžionių (šimpanzių, orangutanų ir gorilų) giminaičiai. Daug kas nesutiko su Č. Darvino teorija ir šaipėsi iš jo idėjų – juk nesmagu pripažinti, kad nesi Dievo sukurtas, kad valdytum gamtą, o esi tik (nors ir tolimas) beždžionės giminaitis (3 pav.). Mokslo siūlomas paaiškinimas galų gale įtikins daugumą, o rastos pirmykščių žmonių palaikų liekanos leis atkurti apytikrę žmonijos pradžią ir žmogaus evoliuciją.

Stačiasis žmogus taip pat buvo pirmasis žmonijos raidoje, kuris leidosi į ilgas keliones, paliko Afriką ir apsigyveno Europoje bei Azijoje. Kodėl jis keliavo? Tikriausiai dėl klimato kaitos – į šiaurę ginė užsitęsusi sausra ir poreikis rasti daugiau maisto. Kadangi daugėjo žmonių, reikėjo ieškoti naujų vietų gyventi ir galimybių prasimaitinti. Gebėjimas medžioti stambius gyvūnus ir naudoti ugnį leido stačiajam žmogui įsitvirtinti ir šaltesniuose kraštuose. Valgant daugiau mėsos stiprėjo raumenys, o jie ilgoms kelionėms tikrai pravertė! Taigi, nauji patyrimai ir išradimai šiems žmonėms leido prisitaikyti prie kitų, jiems naujų aplinkos ir klimato sąlygų (10 pav.).

Stačiojo žmogaus apgyvendintose teritorijose Afrikos rytuose apie 300 000 metų pr. Kr. pasirodė protingasis žmogùs (Homo sapiens). Šių seniausių šiuolaikinių žmonių smegenys labiau išsivysčiusios negu pirmtakų, o jų išvaizda tokia kaip mūsų. Tačiau šiuolaikiška ne tik jų anatomija, bet ir kultūra. Jie buvo labai išradingi ir, esame tikri, jau valgė žuvį! Prisitaikę prie šaltų ir sausų orų šie žmonės paskutinio ledynmečio pabaigoje ieškodami maisto pasklis po visą Europą, vėliau apgyvendins ir Lietuvõs teritoriją. Jie nukeliaus ir iki Azijos, pasieks tolimąją Australiją ir Ameriką (11 pav.). Laikui bėgant jie paplis visame pasaulyje, pakeisdami kitų pirmykščių rūšių žmones. Per ilgas keliones šiuolaikinių žmonių išvaizda keitėsi – keitėsi kūno sudėjimas, plaukų, akių ir odos spalva. Šiai žmonijos įvairovei didžiausią įtaką padarė klimatas ir geografinė aplinka.

Per savo klajones protingasis žmogus sutinka ir kitų rūšisų, kilusių iš stačiojo žmogaus. Europoje maždaug apie 40 000 m. pr. Kr. jis sutinka vadinamuosius neandertaliẽčius. Šie pirmykščiai žmonės taip pavadinti, pagal Neanderio slėnį (Vokietija), nes pirmąkart jų liekanų rasta būtent ten. Neandertaliečiai buvo sumanūs medžiotojai ir rinkėjai. Jie naudojo ugnį, statė paprastus būstus ir rengėsi kailiais, ir jiems jų tikrai reikėjo! Juk tuo metu didelę Europos dalį (taip pat ir dabartinės Lietuvos teritoriją) dengė stori ledynai. Taip buvo dėl ledynmečio, prasidėjusio prieš maždaug tris milijonus metų. Europa tada atrodė visai kitaip, buvo pilna mamutų, gauruotųjų raganosių, avijaučių ir kitų stambių gyvūnų, prisitaikiusių prie šaltų ir atšiaurių orų.

Ilgą laiką manyta, kad neandertaliečiai nebuvo labai protingi, dažnai buvo įsivaizduojami kaip laukiniai, grubūs žmonės. Tačiau archeologiniai tyrimai atskleidė ir vis dar atskleidžia tikrą neandertaliečio veidą. Taip, jie buvo už mus žemesni ir masyvesnio sudėjimo (12, 13 pav.), ne tik fiziškai stipresni ir, tikriausiai, ištvermingesni, bet turėjo ir savo dvasinį pasaulį. Žinome, kad neandertaliečiai laidojo savo mirusiuosius ir kartais kapus puošė gėlėmis. Mirties suvokimas ir bandymas ją suprasti galbūt yra vienas iš didžiausių neandertaliečių įnašų į žmonijos vystymąsi. Nors jų kapai be jokių įkapių, neandertaliečiai jau nešiojo papuošalus iš kriauklių ir žvėrių dantų. Be to, jie pirmieji naudojo akmeninius įrankius, sudarytus iš kelių dalių, suklijuotų bitumu – kalnų derva! Naujausiais mokslinių tyrimų duomenimis, neandertaliečiai paliko ir pirmuosius mums žinomus dailės kūrinius. Manoma, kad neandertaliečiai mokėjo ir kalbėti, nors jų kalba tikriausiai buvo daug paprastesnė nei dabartinių žmonių.

Abi šios grupės, šiuolaikiniai žmonės ir neandertaliečiai, susitikusios ir kovojo, ir bendravo, ir susilaukdavo bendrų palikuonių. Mokslininkai išsiaiškino, kad mes, Europos ir Azijos žmonės, turime vidutiniškai nuo vieno iki dviejų procentų neandertaliečio genų. Turime būti jiems dėkingi, kad mūsų kūnai geriau pritaikyti gyventi šaltesniuose kraštuose! Vis dėlto neandertaliečiai pamažu išnyko prieš maždaug 30 000 metų ir šiandien visi esame protingųjų žmonių palikuoniai (14 pav.). Iš senųjų šiuolaikinių žmonių paveldėjome gebėjimą kurti sudėtingus įrankius, drabužius ir dailės kūrinius, bendrauti turtinga kalba, dirbti kartu ir dalytis įvairiomis puikiomis idėjomis.

Kas lėmė, kad būtent protingasis žmogus išliko, nugalėjo kitus ir tapo vienintele žmonių rūšimi? Mokslininkai negali tiksliai atsakyti į šį klausimą, bet tikriausiai geriau išlavinti protingojo žmogaus sugebėjimai bendrauti ir bendradarbiauti, tvirtesni tarpusavio ryšiai buvo vieni iš svarbiausių veiksnių, paskatinusių šiuolaikinius žmones įsigalėti, o neandertaliečius išnykti. Taip pat išradingumas, vaizduotė, gebėjimas planuoti ir strateginis mąstymas, būdingas ir mums, leido protingajam žmogui įsigalėti. Neandertaliečių kūnai buvo geriau prisitaikę prie šalto ir atšiauraus klimato, o orams šiltėjant šiuolaikiniams žmonėms tapo lengviau gyventi. Kaip visada, kai kalbama apie tolimą praeitį, mokslininkai neturi galimybių rasti aiškių ir paprastų atsakymų į visus klausimus. Gal jūs ateityje sugebėsite atsakyti į kai kuriuos iš jų?