Metalų laikotarpis ir civilizacijų pradžia

Kelis milijonus metų akmuo buvo svarbiausia medžiaga, skirta tvirtiems ir kietiems daiktams gaminti. Pirmieji žemdirbiai ir gyvulių augintojai taip pat naudojo akmeninius įrankius. Vis dėlto dar neolito laikotarpyje žmonės atrado ir ėmė naudoti metalą. Kaip tai įvyko, sunku tiksliai pasakyti. Juk žmonės visuomet buvo smalsūs ir mėgo eksperimentuoti, o krosnys, skirtos keramikai degti, leido žengti toliau – pradėti lydyti metalą. Auksas tikriausiai buvo pirmas metalas, kurį žmonės išmoko apdirbti. Jis puikiai tiko – ir dabar tinka – papuošalams gaminti (59 pav.). Ne tokį brangų varį taip pat galėjo naudoti papuošalams, juk ir jis žvilga! Iš vario buvo daromi ir kiti daiktai, pavyzdžiui ginklai. Viduržemio jūros rytų pakrantėse apdirbti varį žmonės mokėjo jau aštuntame tūkstantmetyje pr. Kristų. Po trijų tūkstančių metų to išmoko ir Vidurio Europoje. Daryti daiktus iš vario buvo lengva, nes šis metalas minkštas, tačiau būtent dėl šios savybės nebuvo įmanoma iš jo gaminti tvirtų ir kietų įrankių.

Apie 3300 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose žmonės išmoko gaminti ir apdirbti bronzą – daug kietesnį ir tvirtesnį metalą, tiksliau, dviejų metalų – vario ir alavo – lydinį. Iš bronzos imta daryti įvairius įrankius ir ginklus, kuriuos anksčiau darė iš akmens (60 pav.). Šis metalų lydinys buvo daug pranašesnis už akmenį – sulūžusį ar aplankstytą bronzinį daiktą žmonės galėjo išlydyti ir vėl panaudoti. Tai išties buvo nauja stebuklinga medžiaga! Ji taip pat puikiai tiko įvairiems papuošalams gaminti. Apie 2000 m. pr. Kr. bronzą lydyti išmoko ir Vidurio Europoje. Laikotarpis, kada žmonės ėmė gaminti bronzą, vadinamas bronzos amžiumi.

Bronziniai dirbiniai greitai tapo svarbiomis prekėmis. Žinoma, buvo paklausios ir pačios žaliavos, nes metalai bronzos lydiniui paprastai buvo randami skirtingose vietovėse ir ne visur. Todėl bronzos amžiuje prekyba vyko ir tarp itin tolimų kraštų. Vietos turtai, pavyzdžiui gintaras, buvo keičiami į metalinius dirbinius ar žaliavas. Nors ir nebuvo didelių prekybos kelių, buvo tinklas mažesnių, o kur galėjo, žmonės naudojosi upėmis ir pratekamais ežerais. Europoje buvo paprasčiau keliauti vandeniu nei tankiais miškais! Kad būtų galima prekiauti su tolimais kraštais, reikėjo nuolatinių ir ilgalaikių santykių su kaimynais, iš kurių pasiektų žinios, kur, kaip ir su kuo keistis daiktais.

Tik antro tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje žmonės išmoko gaminti ir naudoti geležį – metalą, kuris dar tvirtesnis ir stipresnis nei bronza. Dėl šių savybių geležis išstūmė bronzą iš gamybos. Geležinis kirvis lengviau kirto medį, o geležinis durklas, vėliau ir kalavijas kėlė didesnę baimę mūšio lauke (61 pav.). Svarbu ir tai, kad geležies rūdos buvo galima rasti beveik visur, todėl laikui bėgant geležinius dirbinius imta gaminti daugelyje kraštų. Vis dėlto, nors žmonės ir išmoko gaminti ir apdirbti metalą, akmuo ir toliau buvo naudojamas kaip žaliava. Metaliniai dirbiniai buvo brangūs, todėl žmonės dar ilgai naudojo ir akmeninius. Atsiradus metalinių dirbinių, dalis žmonių darėsi dar turtingesni ir žmonių bendruomenės dar labiau dalijosi į grupes. Buvo turtingesnių ir vargingesnių, galingesnių ir silpnesnių. Kai kurie tapo vadais ir valdovais, galėjo prekiauti ir toliau turtėti, o jiems turtėjant augo jų galia. Kad galėtų gaminti ir apdirbti metalą, žmonės turėjo pasiskirstyti darbus – taip atsirado naujų amatų. Kalvis bendruomenėje tapo svarbus ir gerbiamas. Ar svarbesnis už puodžių? Kaip manote?