Gramatikose rašoma, kad sakinys – tai mažiausias bendravimo elementas. Sakiniais ne tik perteikiama informacija: jais galima reikšti norus, jausmus, pageidavimus, klausti ir atsakyti.
Sakinys. Sakinių rūšys
45.1. Sugalvokite tris sakinius: vienu ko nors paklauskite, antru ką nors liepkite, trečiu pasakykite, ko labiausiai šiuo metu norėtumėte.
Jau žinote apie žodžių junginius, todėl galima apibendrinti, ką mokykloje vadinsime sãkiniu.
Sakinỹs yra gramatiškai susijusių žodžių grupė, turinti baigtinę intonaciją. Bet kokie paskiri žodžiai sakinio nesudaro. Sakinių būna įvairių – ir labai ilgų, ir vienažodžių, pavyzdžiui:
Rytas. Kelias. Rūkas.
Šalta. Sninga. Pūga.
Sakinius įprasta skirstyti pagal jų vaidmenį bendraujant, sakymo būdą ir sandarą. Bet kuris sakinys pasakomas siekiant tam tikro tikslo. Taigi sakinių skirstymas neatsiejamas nuo kalbėjimo tikslo.
Sakiniu kalbėtojas dažniausiai ką nors praneša (teigia arba neigia) – taip yra bendraujama, teikiama informacija. Taigi viena iš sakinių rūšių yra tiesióginiai sakiniai (mokslininkai juos vadina konstatúojamaisiais arba pranešamaisiais):
Mokyklos durys buvo atidarytos.
Šiandien visą dieną švietė saulė.
Jų pabaigoje rašomas taškas.
Kalbėtojas gali ne tik ką nors pranešti, skelbti, bet ir paklausti norėdamas gauti tam tikros informacijos. Todėl yra ir klausiamieji sakiniai:
Ar perskaitei knygą?
Kaip nueiti iki centro?
Jų pabaigoje rašomas klaustukas.
Kartais kalbėtojas nori paveikti, paskatinti ką nors daryti arba, priešingai, nedaryti. Taigi išskiriama dar viena grupė – skãtinamieji sakiniai:
Išjunk kompiuterį.
Plaukite rankas prieš valgį.
Kaip matote, tokių sakinių pabaigoje taip pat rašomas taškas.
Kalbėdami išsakome ir savo jausmus, įspūdžius. Tam ypač tinka šaukiamieji sakiniai:
Nelieskite!
Oho!
Jų gale visada rašomas šauktukas.
Beje, šaukiamuoju gali tapti bet kuris sakinys, ištartas aukštesniu tonu arba šaukiant:
Išjunk kompiuterį!
Plaukite rankas!
Turbūt esate pastebėję ir du ženklus sakinio gale:
Ar išjungei kompiuterį?!
Ar perskaitei knygą?!
Šiuo atveju klausiamasis sakinys yra ir šaukiamasis – veikėjo jausmai veržiasi per kraštus.
45.2. Sugalvokite po du tiesioginius, klausiamuosius, skatinamuosius ir šaukiamuosius sakinius.
45.3. Nustatykite kiekvieno sakinio rūšį. Pagrįskite savo nuomonę.
Bet neatsisėdo jis šį kartą kaip pratęs, o žingsniavo vis tolyn, iki perėjo į kitą miško pusę. Ten jau barono Goldstromo laukai. O kas ten darosi? Ar tai ne jaunasis edelmonas? Taip, jis. Ką jis ten spardo? Užmiršta Matas, kad čia jau nebe jo tėvo laukai, tik skubina į tą pusę.
Kiek kartų per dieną jis lanko didįjį kapą po senuoju ąžuolu! Dažnai ten jis klūpo. Ir dažnai braukia ranka per akis. Skaudu tat Matui. Ašaros, riedančios per tėvo veidą, visada pravirkdo net nejausmingo žmogaus sielą. O Matas – Šimonio sūnus! (Pagal Ievą Simonaitytę)
45.4. Sakinio gale padėkite tinkamą skyrybos ženklą.
1. Keliauk iš čia, kol aš dar geras 2. Tai nutiko vieną tylų rudens vakarą 3. Nestovėk kaip stulpas, padėk iškrauti maišus 4. Gal matei, kur aš padėjau raktus 5. Tikiuosi, kad nesiklausei mūsų pokalbio 6. Kampe riogsojo vienišas pianinas 7. Ar eisime šiandien grybauti
Sakinių ribas šnekamojoje kalboje parodo intonãcija, o rãšomojoje – skyrybos ženklai. Intonãcija – tai balso kilimas ir kritimas, pauzės.
Sakinių intonacija – nevienoda. Pavyzdžiui, balso kilimas ir kritimas būdingiausias tiesioginiams sakiniams:
Aukščiausiai balsas pakyla tariant žodį bokštas, paskui leidžiasi. Pabaigoje daroma pauzė prieš kitą sakinį.
Klausiamieji sakiniai turi savotišką intonaciją – labiau pabrėžiamas žodis, kuriuo klausiama:
Ar išmokai eilėraštį?
Ar išmokai eilėraštį?
Naujas sakinys vėl pradedamas žemu balsu (intonacija kyla).
Kartais kalbėdami pasakome ne viską. Nutylime tai, ką klausytojas supranta ir be žodžių. Kai ko pasakyti nenorime arba paliekame spręsti pašnekovui. Tada sakinio gale balso nenuleidžiame, jis tarsi pakimba. Rašte tai pažymima daugtaškiu:
O apie namus tartum vaikšto baimė, ant galų pirštų tipena, pro stogą vos girdimai brūkšteli...
Su intonacija susijęs sakinio lòginis kirtis. Labiau pabrėžiamas tas žodis, kuris yra svarbesnis:
Mikę jau du kartus perkėlė į kitą suolą.
Kartais nuo loginio kirčio priklauso sakinio reikšmės atspalvis. Pabrėždami vis kitą žodį, atkreipiame pašnekovo dėmesį į skirtingus dalykus:
Saulė jau leidžiasi.
Saulė jau leidžiasi.
Saulė jau leidžiasi.
45.5. Perskaitykite sakinius pabrėždami vis kitą žodį. Paaiškinkite, kaip kinta sakinio reikšmė.
Kada grįši namo? Šarka tupi ant šakos. Autobusas sustojo stotelėje.
45.6. Perskaitykite sakinius tokia intonacija, kad iš tiesioginių jie taptų skatinamieji, klausiamieji arba šaukiamieji.
1. Galėtum nupirkti ledų. 2. Gervės išskrenda. 3. Rytoj nebus matematikos. 4. Rūšiuokite atliekas. 5. Nematyti jokio laivo. 6. Galėtume pažaisti krepšinį.
45.7. Perskaitykite tekstą taisyklingai intonuodami.
Ežerą gaubė nepaprasta tyla. Jei ne žuvų judinamos lelijos ir laumžirgių sparnelių purpsenimas, pamanytum, kad visi sumigo vasariško pokaičio. Bet staiga ežeras pasišiaušė ir pakrantės beržais nubėgo vėjo gūsis. Dar vienas... Ir dar... Pro drebulyną nepaprastu greičiu kilo juodas juodas debesis. Kas čia? Audra? Netrukus tvykstelėjo žaibas ir per dangų nusirito griaustinio dundesys. Tuoj ims lyti. O buvo tokia graži popietė!
SUŽINOKITE DAUGIAU
Jei sakinio gramatinį centrą sudaro du nariai (veiksnys ir tarinys), jį vadiname dvinariù:
Mokiniai stropiai mokosi.
Jei tik vienas narys – vienanariù:
Ruduo. Šiandien vėl sninga.
O jei sakinys gramatinio centro neturi, jį vadiname benariù:
Laba diena. Dėkui. Tai tau!
Dar labai svarbu sakinio asmeniškumas ar beasmeniškumas. Sakiniai, turintys asmenuojamąja veiksmažodžio forma išreikštą tarinį ir aiškiai pasakytą arba numanomą veiksnį,yra asmeniniai:
Aš einu namo. Jau sugrįžo paukščiai. Automobilį paliko už vartų.
Sakiniai, kuriais reiškiamos įvairios būsenos ar savaiminiai reiškiniai, vadinami beasmeniais, nes su asmeniu jokio ryšio nėra:
Reikia būti draugiškam. Su saule lyja.
Nors tokius sakinius nagrinėsime aukštesnėse klasėse, pravartu šį tą žinoti jau dabar, nes su jais susiduriate skaitydami įvairius tekstus.
Skirstant sakinius pagal sandarą, būtina atsižvelgti į gramatinį centrą. Jį, kaip žinote, sudaro veiksnys ir tarinys: mokinys skaito; aš stoviu.
Nesunku įsidėmėti paprastą taisyklę: jei sakinyje tik vienas gramatinis centras, sakinys yra vientisinis, o jei daugiau–sudėtinis.
Kai yra vienas veiksnys ir keli jį apibūdinantys tariniai arba keli veiksniai ir vienas tarinys, toks sakinys taip pat vientisinis:
Žąsys, antys ir gulbės gyveno tame pačiame tvenkinyje.
Tadas bėgo ir keistai mosikavo rankomis.
Vientisinį sakinį gali sudaryti vienas žodis:
Ruduo. Lyja.
Sudėtiniame sakinyje savarankiški dėmenys gali būti jungiami jungtukais, prieš juos rašomas kablelis:
Rima išvirė kiaušinius, o Rasa juos supjaustė.
Dangus apsiniaukė, bet mes vis tiek patraukėme į žygį.
Mes linksmai žaidėme kvadratą, tačiau skambutis grąžino į realybę.
Vaikai nusprendė, kad patys išrinks auklėtojai dovaną.
Visos vėjo baisybės pasirodys, kai patekės saulė.
Prieš pirmą jungtuką ir kablelis gali būti rašomas, bet gali būti ir nerašomas (kaip vienarūšių sakinio dalių):
Saulė nusileido(,) ir patekėjo mėnulis.
Saulė nusileido ir patekėjo mėnulis, ir žvaigždės sužiuro į Žemę.
Jeigu tarp sakinio dėmenų jungtukas nerašomas, kablelis yra būtinas:
Saulė nusileido, patekėjo mėnulis, žvaigždės sužiuro į Žemę.
45.8. Pabraukite kiekvieno sakinio gramatinį centrą. Nustatykite, kurie sakiniai yra vientisiniai, kurie – sudėtiniai.
Kopose tarp Palangõs ir Šventõsios upės žiočių, prie Nãglio kalno, buvo didelis kaimas. Tame kaime gyveno pasenęs žvejys. Žemaičių pajūryje nuo amžių joks priešas nedrumsdavo žvejų ramaus gyvenimo. Tik retkarčiais įsisiautusi jūra išmesdavo į krantą žvejų laivelius, sutraukydavo tinklus, o vėjas kopose nešiodavo smėlį ir iki langų užpustydavo jų trobeles. (Pagal Antaną Vienuolį)
45.9. Iš dviejų vientisinių sakinių sudarykite sudėtinį (a), o iš sudėtinio – du vientisinius (b) sakinius. Gramatinius centrus pabraukite.
- 1. Nutilo vėjas. Ėmė šalti. 2. Užuodusi pelę lapė puolė prie žolės kupsto. Pelytė pasislėpė urvelyje. 3. Pirmieji mieste pabunda valytojai. Mes į mokyklą einame švariais šaligatviais.
- 1. Žuvėdros lydėjo laivą į jūrą, lengvas vėjelis glostė jų baltas plunksnas. 2. Šiandien ilgiau užtruksiu mokykloje, nes ruošiamės konkursui. 3. Vytas atsisiuntė naują žaidimą, todėl per visas pertraukas buvome apsupę jo suolą. 4. Klevai nusidažė įvairiomis spalvomis, per pertrauką bėgsime rinkti lapų.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"