(Lietuvių kalba 11)

Viešųjų kalbų rūšys (1.4 tema)

Viešųjų kalbų rūšys

Atsižvelgiant į tai, ką labiausiai norima paveikti (protą, valią ar jausmus), skiriamos trys viešųjų kalbų rūšys.

Informacinės	Apeliacinės	Emocinės
Tikslas – informuoti.	Tikslas – paveikti protą, mąstymą, įsitikinimus, nuomonę ir paliesti jausmus.	Tikslas – paveikti jausmus.
Objektyvumas, logiškumas, nuoseklumas, argumentacija, tikslumas.	Ryžtinga intonacija, veržlus tonas, įtampa.	Adresato subjektyvumas, nuotaikos, temperamento rodymas, saikingas šokiravimas, stebinimas, humoras, autoironija.
Dažnai šioms kalboms iliustruoti pasitelkiama vaizdo medžiaga (pateiktys, plakatai, filmuoti intarpai, garso įrašai ir t. t.).	Vienomis kalbomis siekiama įteigti, įkvėpti, kitomis klausytojai raginami veikti.	Jomis sveikinama, linksminama, dėkojama, kas nors pristatoma, atsisveikinama. Jos turi būti ypač artimos kalbos adresatui, todėl gali būti tarmiškos, su asmeniniais prisiminimais.
Tai pranešimas, paskaita, pamoka, aiškinimas.	Tai pamokslų, mitingų, protestų, agitacinės, šventinės, patriotinės ir propagandinės kalbos.	Tai tostas, oracija, humoristinė prakalba, pavyzdžiui, per vestuves ar kitas apeigas, nekrologas, žodis kuria nors proga ir t. t.

Reikia atkreipti dėmesį, kad viešosios kalbos retai būna griežtai informacinės, apeliacinės ar emocinės, nes:

oratorius nori ne tik informuoti, bet ir įrodyti savo tiesą;
oratorius nori įtikinti, paveikti adresatą, tačiau tai daro pasitelkdamas informaciją;
oratorius nori suteikti adresatui pasigėrėjimą, bet kartu ir paveikti, įtikinti.

UŽDUOTIS. Išklausykite tris viešąsias kalbas ir remdamiesi orientaciniais klausimais jas aptarkite.