Kalbos rengimas pagal pateiktą tekstą (1.6 tema)

UŽDUOTIS. Aptarkite bendrojo arba išplėstinio kurso pavyzdžius pagal reikalavimus. Remdamiesi pateiktais klausimais, padiskutuokite su klasės draugais ir mokytoju, sugalvokite daugiau klausimų.

KALBA IR TAPATYBĖ

Norint suvokti ryšį tarp kalbos ir tapatybės, užtenka žvilgtelti į žodžio „tauta“ sąvoką: tauta – įvairioms gentims telkiantis istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Tautos darbo, socialinio gyvenimo, kultūros ir psichologijos realijos, ypatybės ir jas atspindinčios sąvokos, vaizdiniai, fiksuojami žodžiais, frazėmis, sakiniais. Tautos unikalumas, jos kultūros lygis ypač gerai matyti metaforose ir idiomatiniuose posakiuose – juos išversti į kitą kalbą sunku, o dažnai ir visai neįmanoma. Fiksuodama asmens ir tautos patyrimą ir kartu su juo kultūrines vertybes, perduodama jas iš kartos į kartą, buvusias, esamas ir būsimas kartas ji jungia į vieną istorinę visumą. Taigi, kalba sulydo tautą į vieną bendruomenę ir yra tos bendruomenės vienybės bei egzistavimo garantas. Pasaulio supratimas visada įsikūnija kalboje. Štai kodėl daugelis realijų suprantama arba apibūdinama skirtingai. Kalbos istorija konkrečiai parodo, kaip praeitis formuoja tautos dabarties akiratį. Priklausymas tradicijai pirmiausia reiškiasi tuo, kad kalbama tam tikra kalba. Kasdien, bendraujant su savo tautiečiais, nepastebima, kad kalba labai susijusi su tautybe – tautybės ir kalbos sąveika tuojau pat iškyla aikštėn, kai atsiduriama kitatautėje, tuo labiau kitakalbėje aplinkoje.

Kalba telkia ir vienija įvairių tarmių ir socialinių grupių atstovus, lengvina tarpusavio bendravimą ir žmonių migraciją etnokalbinės bendruomenės ribose. Šia prasme kalba yra svarbi tautos formavimosi ir egzistavimo sąlyga, kai kokia nors socialinė bendruomenė lydoma į tautą ir kuriama tautinė individualybė. Ši tapatinamoji-vienijamoji kalbos funkcija reiškiasi verbaliniu bendrumu, kuriuo numatoma viena, bendra kalba kurios nors konkrečios tautos visiems gyventojams. Kalbos bendrumas garantuoja vidinį etninės bendruomenės ryšį bei susitelkimą ir kuria jos narių etninę vienybę.

Tokia romantiška kalbos ir tapatybės samprata susiformavo XVIII amžiuje, tačiau gyva ir šiandien. Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas (John Ronald Reuel Tolkien) savo knygos „Žiedų valdovas. Karaliaus sugrįžimas“ trečioje dalyje rašydamas apie trečio amžiaus tautas ir kalbas griežtai laikosi nuostatos, kad kalba lemia ir tautos gyvenimo būdą. Jo sukurtų neigiamų herojų kalba skurdi ir negraži: „Pirmuosius orkus sukūrė Tamsioji Šiaurės Galia Senaisiais Laikais. Sakoma, kad jie neturėjo savo kalbos – ką galėdami pasiėmė iš kitų kalbų ir pakeitė, kaip jiems patiko. Tačiau jie sukūrė tik bjaurų žargoną, vos tinkamą bendrauti, nebent keiktis ir įžeidinėti.“ Visai kitokie nykštukai, atitinkama ir jų kalba: „Jiems buvo įprasta išmokti kalbas tų tautų, tarp kurių gyveno. Tačiau slapta jie kalbėjo keista savąja kalba, beveik nepakitusia per daugelį amžių. Tai buvo labiau legendų nei lopšio kalba – nykštukai ją globojo ir saugojo kaip praeities turtą.“

Tauta, tautybė bei tautiškumas yra įgimtos vertybės, bet jos, kaip ir kalba, negali būti užkonservuotos, joms reikia augti, plėstis ir tvirtėti. Savo krašte tautiškumą išlaikyti ir praplėsti turėtų būti lengva, bet ir ten tautybės išlaikymas turi būti susijęs su sąmoningomis pastangomis tai daryti. Tautiškumas nėra tik procesas, jis yra žmogaus tapatybės ženklas, vertybė, kurią reikia gerbti ir puoselėti.

UŽDUOTIS. Remdamiesi pateiktu planu parenkite viešąją kalbą tema „Kalba ir tapatybė“. Padiskutuokite šia tema su klasės draugais ir mokytoju.