Endeminės organizmų rūšys

Mokslininkai įspėja, kad dauguma rūšių išnyks nespėjus jų ištirti. Biologinei įvairovei išsaugoti svarbūs endèmai, arba endèminės organizmų rūšys. Tai organizmų rūšys, kilusios ir paplitusios tik tam tikroje teritorijoje, nes dėl įvairių gamtinių kliūčių, pavyzdžiui, izoliacijos, neišplito į naujas teritorijas.

Kadangi endeminės rūšys paplitusios tik ribotoje teritorijoje, jos ypač jautrios aplinkos pokyčiams. Jei jų buveinė sutrikdoma, šios rūšys gali išnykti. Pavyzdžiui, endeminėms rūšims priskiriama didžioji panda (Ailuropoda melanoleuca), paplitusi tik šešiose Kinijos provincijose (3.4.2 pav.), paprastasis kivis (Apteryx australis) Naujõjoje Zelándijoje (3.4.3 pav.) ir sietyninė karpažolė (Euphorbia candelabrum) Galãpagų salose (3.4.4 pav.).

Sausumos biologinės įvairovės pasiskirstymą lemia geografinė platuma, klimatas, dirvožemis, aplinkos temperatūra. Pavyzdžiui, Amazònės miškai, esantys ties pusiauju, pasižymi gausia biologine įvairove. Mažiausia įvairove pasižymi dykumos ir taigos.

Endemai yra per ilgą laiką vykusių evoliucinių procesų rezultatas. Tai lėmė daug veiksnių, pavyzdžiui, geografinis protėvių gyventojų atsiskyrimas, klimato pokyčiai arba atsiradusios fizinės kliūtys, neleidusios rūšiai plisti į kitas teritorijas.

Endeminių rūšių pasitaiko įvairiose organizmų grupėse. Kaip jau minėta, endeminės rūšys labai prisitaiko prie vietos sąlygų, tad bet kokie aplinkos pokyčiai gali paskatinti rūšies nykimą. Taip gali nutikti, tarkim, patogenams ar svetimžemėms rūšims, jeigu jie pateks į kitokią aplinką arba pasikeis klimatas.

Biogeogrãfija – mokslas apie augalų, gyvūnų, grybų, mikroorganizmų paplitimą ir pasiskirstymą Žemėje. Augalų ir gyvūnų paplitimas atitinka hipotezę, kad giminingos formos išsivystė vienoje vietoje, o vėliau išplito į kitus regionus. Pavyzdžiui, tyrinėjant Amèrikos pievas vietoj laukinių triušių (Oryctolagus cuniculus) rastos patagoninės maros (Dolichotis patagonium). Tai Pietų Amèrikos graužikas, turintis ilgas kojas ir ausis, tačiau snukutis panašus į jūrų kiaulytės. Ar šis gyvūnas panašus į laukinį triušį todėl, kad jie abu prisitaikę prie tos pačios aplinkos? Ar abu gyvūnai minta žole, slepiasi krūmuose, o greitai judėti padeda ilgos užpakalinės kojos (3.4.5 pav.)?

Č. R. Darvinas keliaudamas prie Pietų Amerikos krantų pamatė, kaip panašios rūšys keičia viena kitą. Pavyzdžiui, šiaurinį paprastąjį nandą (Nandus nandus) (į strutį panašų paukštį) pietuose pakeitė mažesnis nandas. Patekęs į Galãpagų salas, jis rado daugiau įrodymų. Kai kurie rasti augalai ir gyvūnai skyrėsi nuo žemyne matytų rūšių.

Kiekvienai iš Galapagų salų buvo būdinga tam tikra vėžlių rūšis (3.4.6 pav.). Č. R. Darvinas kėlė klausimą, ar tai susiję su augalijos skirtumais. Ilgakakliai vėžliai gyveno tik sausose vietose, kur trūko maisto, todėl ilgesnis kaklas leido pasiekti kaktusus. Drėgnose vietose su gausia antžemine augalija aptikta trumpakaklių vėžlių. Ar šios skirtingos rūšys, prisitaikiusios gyventi kitoje aplinkoje, kilo iš vieno vėžlio protėvio?

Vandenynų salose randama išskirtinių augalų ir gyvūnų rūšių, kurių nėra kitur, nors kitose vietose dirvožemis ir klimatas vienodi. Kodėl Galãpagų salose tiek daug kikilių rūšių, o žemyne jų nėra (3.4.7 pav.)? Viskas paprasta – visos rūšys išsivystė iš vieno protėvio ir į salas pateko atsitiktinai. Dabar randama ant žemės gyvenančių kikilių su skirtingo dydžio snapais. Priklauso nuo to, kokiomis sėklomis jie minta: kaktusais mintančių kikilių snapas labiau nusmailėjęs, medžiuose gyvenančių kikilių snapo dydis įvairus, atsižvelgiant į lesamų vabzdžių dydį. Vėliau Č. R. Darvinas samprotavo, kad visos jo matytos kikilių rūšys galėjo kilti iš žemyne gyvenančio kikilio.

Fiziniai veiksniai, pavyzdžiui, žemyno vieta, dažnai nulemia galimą populiacijos išplitimą. Kaktusai ir karpažoliniai (3.4.8 pav.) (sukulentai, dygliuoti, žydintys augalai) vienodai prisitaikę prie karštos, sausos aplinkos, todėl kaktusai auga tik Šiáurės Amèrikos dykumose, o karpažoliniai – tik Ãfrikos dykumose.

Tam tikru Žemės istorijos vystymosi etapu Pietų Amèrikos, Antárkties ir Austrãlijos žemynai buvo susijungę. Tuo metu išsivystė sterbliniai gyvūnai, kurie gyvena ir Pietų Amèrikoje, ir Austrãlijoje. Australijos žemynui atsiskyrus, išsivystė daug įvairių prie skirtingų aplinkos sąlygų prisitaikiusių sterblinių – žinduolių, kurie priekinėje kūno dalyje turi odos sterblę, pavyzdžiui, Australijos kengūros. Sterblinių žinduolių palikuonys gimsta ankstyvojoje embriono vystymosi stadijoje, todėl sterblėje ne tik saugomi, bet ir baigia joje vystytis (3.4.9 pav.). Jiems pavyko prisitaikyti, nes Australijoje nebuvo placentinių žinduolių (embrionai vystosi motinos gimdoje ir maisto medžiagų gauna iš motinos kraujo per placentą). Kituose regionuose, kur placentinių žinduolių gyveno, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje, sterblinių įvairovė mažesnė.

Kiekviena Australijos sterblinių rūšis yra prisitaikiusi prie skirtingo gyvenimo būdo. Manoma, kad visi Australijos stuburiniai išsivystė iš bendro protėvio, į Austrãliją patekusio prieš 60 mln. metų. Organizmų pasiskirstymas Žemėje aiškinamas tuo, kad giminingos formos kito viename regione. Išplitę į kitus regionus, organizmai pasidarė įvairesni.

Biogeografija Č. R. Darvinui darė didelę įtaką ir privertė jį manyti, kad organizmų įvairovę lemia prisitaikymas prie aplinkos, tai yra biogeogrãfinis barjeras. Taip iš vienos rūšies gali atsirasti daug skirtingų prisitaikiusių rūšių.