Kaip suprasti?
Ne tik senovės graikų pasakojimuose, bet ir senosiose lietuvių sakmėse kalbama apie pasaulio sukūrimą, žmogaus atsiradimą. Čia dažniausiai minimos trys dieviškosios būtybės: Dievas, Perkūnas ir Velnias. Kurdamas pasaulį, Dievas bendradarbiauja su Velniu. Kartais Velnias yra Dievo pagalbininkas, vykdo jo įsakymus, bet dažniausiai ką nors padaro netinkamai ir taip pakenkia Dievo sumanymui. Pavyzdžiui, Dievas žemę buvo sumanęs lygią, o Velnias sukuria balas, akmenis, nelygumus. Neretai Velnias tarsi lenktyniauja su Dievu. Tarkim, Dievas sukuria vieversį, o Velnias – rupūžę. Dievas sukuria gerus, naudingus gyvūnus, o Velnias – kenkėjus, plėšrūnus.
Tačiau Velnias ir Dievas sakmėse dažniausiai nekariauja. Tikrasis Velnio priešas yra Perkūnas. Senuosiuose lietuvių pasakojimuose teigiama: „Perkūnas Velnio neapkenčia, kur tik pamato, tai jį trenkia.“ Perkūnas yra Dievo pagalbininkas, padeda Dievui tvarkyti pasaulį ir saugo žmones nuo Velnio. Manyta, kad Perkūnas žmonėms daro gera, o Velnias, priešingai, stengiasi žmones tarpu savyje supykdyti. Taigi Perkūnas žemėje palaiko tvarką, o Velnias kelia netvarką. Dar aiškinama, kad Perkūnas pykstasi su Velniu, nes šis iš jo ką nors pavagia. Tai gali būti Perkūno kirvis arba akmenys. Akmenys minimi neatsitiktinai – senaisiais amžiais buvo įsivaizduojama, kad dangus yra akmeninis ir perkūnija – tai svaidymasis akmenimis. Vadinasi, pasakojimai apie Perkūno ir Velnio kovą mus pasiekia iš labai gilios senovės. Buvo tikima, kad Perkūnas įsikūręs ant kalno arba danguje, o Velnias – kartais jam suteikiamas gyvatės, slibino pavidalas – žemėje, požemiuose.
Įdomu, kad senovės lietuviai, panašiai kaip ir senovės graikai, pasaulio pradžioje žemę buvo apgyvendinę milžinais, apie kuriuos kalbama lietuvių sakmėse. Yra ir pasaka, kurioje su milžinu kovojantis jaunikaitis išduria jam vienintelę akį.
Kaip atsirado Žemė
Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo Dievas, o Velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pailsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako Dievas Velniui:
– Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių.
Velnias murkt į gelmę. Po valandos iškilo, atgniaužė kumštį, o ten nieko – vanduo viską buvo išplovęs iš delno. Murktelėjo kitą kartą – vėl nieko. Murktelėjo trečią kartą. Šį kartą Dievas apžiūrėjo Velnio plaštaką, pirštus. Tik po nagais buvo neišplauta truputėlis dumblo. Dievas iškrapštė Velnio panages, sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens. Prie jos prisiyrė laiveliu. Dievas išlipo ant salelės, atsigulė ir užmigo. O Velnias miegoti negali. Kaip čia nusikračius to Dievo, – vis galvojo jisai. Tada jau vienas liktų viešpačiu pasaulyje. Ir nutarė Dievą prigirdyti. Nutvėręs jį miegantį, ėmė tempti prie kranto už kojų. Bet krantas vis tolyn ir tolyn slenka. Tada Velnias ėmė tempti priešingon pusėn į kitą krantą. Bet ir tasai tolo ir plėtėsi. Taip Velnias tąsė miegantį Dievą už kojų po salą ir pagaliau pastebėjo, kad sala jau nebe sala, o be galo be krašto didelis žemės plotas. Pagaliau nubudo Dievas ir, pamatęs Velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn paleido gyventi žmogų.
Aptariame tekstą
- Kaip buvo įsivaizduojamas pasaulis dar iki atsirandant žemei?
- Kaip jame vaizduojamas Dievas ir kaip Velnias?
- Papasakokite, iš ko Dievas sulipdo salą.
- Kodėl Velnias bando nusikratyti Dievo, pamatęs, kad jis užmigo?
- Kaip keičiasi sala, Velniui tampant miegantį Dievą?
- Už ką ir kaip Dievas baudžia Velnią? Pacituokite teksto vietą, kurioje minima bausmės priežastis.
- Kaip apibūdintumėte Dievo ir Velnio santykius pasakojimo pradžioje? Kaip jų santykiai pasikeičia pasakojimo pabaigoje?
- Kas šioje sakmėje rodo, kad Velnias ir paklūsta Dievui, ir varžosi su juo?
- Pasvarstykite, ar ši sakmė leidžia manyti, kad Velnias daro viena, o padaro visai ką kita. Kodėl taip manote?
Saulė, Mėnulis ir Žemė
Gyveno danguje Saulė ir Mėnulis. Jie turėjo dukrelę Žemę, kurią labai mylėjo. Kartą jie susipyko. Tada Saulė nutarė, kad ji viena saugos Žemę. Bet Mėnulis nesutiko ir padavė ją į teismą. Teisėjas Perkūnas bylą išsprendė šitaip: Saulė, kaipo motina, Žemelę saugos dieną, o Mėnulis tėvelis – naktį; jam dar padės jo seselės Žvaigždės.
Nuo to laiko saulė šviečia tik dieną, o mėnulis ir žvaigždės – tik naktį.
Aptariame tekstą
- Kaip sakmės pradžioje pristatomas Saulės ir Mėnulio gyvenimas? Ką tai primena?
- Kokia problema kyla, kai jie susipyksta?
- Kas ir kaip išsprendžia Saulės ir Mėnulio bylą?
- Kodėl Saulės ir Mėnulio ginčo teisėjas yra būtent Perkūnas?
- Remdamiesi skaitytu tekstu, įrodykite teiginį, kad sakmėmis siekiama paaiškinti pasaulio sandarą ir tvarką.
- Pasižiūrėkite animacinį filmuką „Saulė ir Mėnulis“. Kaip jame išplėtojama sakmė?
- Raskite antikinį mitą, kuriame kalbama apie nakties ir dienos atsiradimą. Palyginkite, kuo šie pasakojimai panašūs ir kuo skiriasi.
Kuriame tekstą
Sukurkite komiksą apie tai, kaip sugyveno sakmėje minimi dangaus kūnai, kaip atrodė pasaulis prieš Perkūno teismą, kaip atsirado nauja tvarka ir kaip ji pakeitė pasaulį.
Žmogaus sukūrimas
Labai senais laikais, kai dar žmonių ant žemės nebuvo, gyveno vienas ponas Dievas, visų karalių karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame.
Kartą Dievas plovė paišiną veidą, nes krosnį bekūrendamas buvo susitepęs. Jam besiprausiant, vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas, nukritęs žemėn, pavirto žmogum.
Taip ir buvo sutvertas pirmasai žmogus. Dievas, matydamas, kad vienam žmogui nuobodu, sutvėrė moterį. Vyrą pavadino Adomu, o moterį – Ieva.
Aptariame tekstą
- Kaip įsivaizduojamas laikas, kai dar nebuvo žmonių?
- Kaip gyveno Dievas, kai dar nebuvo žmonių?
- Kaip apibūdinamas Dievo gyvenimas? Kuo neįprastas toks apibūdinimas?
- Kaip buvo sukurtas žmogus?
- Kodėl sukuriamas antras žmogus? Koks jis?
- Pasvarstykite, kaip sakmėje kalbama apie žmogaus sukūrimą: tai buvo sąmoningas Dievo veiksmas ar įvyko netyčia. Atsakydami aptarkite vyro ir moters sukūrimą.
Tyrimas
Kodėl senoje lietuviškoje sakmėje vyrui suteikiamas Adomo, o moteriai – Ievos vardas? Kokį žmogaus sukūrimo aiškinimą tai primena?
Velnio žmogus
Jau buvo minėta, kad Velnias varžosi su Dievu. Šioje sakmėje jis taip pat kuria žmogų. Sakmėje minimas „vokietis“. Tai reikėtų suprasti kaip kitokio, svetimo, pavojingo žmogaus pavadinimą.
Velnias, pamatęs, kad Pondievs sukūrė žmogų, pavydu nesiliaudams sušukęs:
– Didelis čia daiktas, ir aš galiu tokį pat padaryti!
Ir pradėjęs molį minkyti.
Minkęs ir suminkęs žmogystą. Pūtęs dvasią, įpūtęs, ir žmogysta atsigavusi. Priėjęs Pondievs, apveizėjęs žmogystą ir taręs:
– Užmiršai širdį įdėti, o pilvu du įdėjai savo žmogui.
– Teryžties, – atsakė Velnias, – lai būn kad ir vokietis.
Aptariame tekstą
- Kodėl Velnias imasi kurti žmogų?
- Kaip šiame pasakojime vadinamas Dievas ir kodėl būtent taip?
- Iš ko ir kaip daromas žmogus? Kaip jis atgaivinamas?
- Kaip Dievas kritikuoja Velnio darbą? Ką jam atsako Velnias?
- Palyginkite, iš ko Velnias daro žmogų ir iš ko buvo sukurta žemė jau skaitytoje sakmėje.
- Kaip galima vertinti Velnio gebėjimą kurti žmogų?
- Kas netobula Velnio sukurtame žmoguje? Kaip apibūdintumėte žmogų, kuris neturi širdies ir turi du pilvus?
- Ar Velnias pripažįsta, kad jo sukurtas žmogus nėra tobulas? Kodėl taip manote?
- Pasvarstykite, kodėl savo sukurtą žmogų Velnias pavadina lietuviams svetimo, kitataučio žmogaus vardu.
- Prisiminkite 5 klasėje skaitytas pasakas, kuriose veikia svetimieji, kitataučiai. Kaip tose pasakose jie buvo vertinami?
Žmogaus ligos
Šioje sakmėje vėl kalbama apie žmogaus sukūrimą, kuriame dalyvauja ir Velnias. Jis čia vadinamas Liuciumi.
Viską sukūręs, Dievas pamanė sau: „Reikia žmogų nulipyti iš gryno molio.“ O kada jau buvo nulipytas, tiktai laukė, kol sustings ir sudžius molis, tai dabar kur buvęs kur nebuvęs Liucius atpuolė. Atpuolęs visą tą nulipyto žmogaus molį subadė, susmaigė pirštu. Ir pats sau pasitraukė. O Dievas, radęs taip padaryta, pašaukė jį prie savęs sakydamas:
– O ką tu čia dabar padarei?
O tas sako:
– Vai, Dieve, aš gerai padariau, nes kad jis, žmogus, sveikas gyvens pasauly, tai tave suvisu užmirš.
O Dievas sako:
– Kaip tai gal būti?
– O tai yra: kiek čia yra mano subadymų, tai jis turės tiek ligų, sopulių, vargų ir bėdų. O per tuos kentėjimus atmins tave.
Bet dėlto liepė anam Dievas užlipyti subadymą ir užteplioti visą suardymą, kad taip būtų dailu, kaip buvo. Bet tasai Liucius lygindamas tiktai paviršiuj užtepliojo, o visą nešvarumą, skyles iš viršaus į vidų suglostė.
Taip ir šiandien yra: vidury kūno to nešvarumo užlyginta, kur subadytos vietos buvo, tai ir ligų kuo daugiausia yra kūno viduriuose.
Tyrimas
Velnias šioje sakmėje vadinamas Liuciumi. Išsiaiškinkite:
- kokio žodžio trumpinys yra šis jo vardas;
- kokios kalbos šis žodis;
- ką jis reiškia.
Aptariame tekstą
- Kada Dievas sumano lipdyti žmogų? Iš ko jį lipdo?
- Paaiškinkite, kaip suprantate žodį atpuolęs. Ką žmogui padarė atpuolęs prie Dievo kūrinio Velnias?
- Kaip Velnias Dievui aiškina savo poelgio prasmę?
- Ką Dievas liepė padaryti Velniui?
- Kaip Velnias ištaiso savo subadymus, suardymus?
- Ką paaiškina ši sakmė?
- Apibūdinkite Dievo ir Velnio santykius. Ar Velnias bijo Dievo? Ar Dievas baudžia Velnią? Atsakymus pagrįskite.
Apibendriname
- Kaip skaitytose sakmėse vaizduojama žemė, kai joje dar nėra žmogaus?
- Kaip pasakojama apie žmogaus sukūrimą? Kas, kaip ir iš ko jį kuria?
- Kokius pasaulio ir žmogaus gyvenimo dėsnius paaiškina skaitytos sakmės?
- Remdamiesi skaitytomis sakmėmis, pagrįskite mintį, kad Velnias savo veiksmais pakenkia Dievo sumanymams.
Diskusija
Ar Velnio veiksmai pakenkia pasaulio tvarkai?
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"