Kaip suprasti?
Lietuvių sakmėse pasirodo ir laumės. Jos bendrauja su žmonėmis – lemia jų likimus, tarp žmonių išaugina savo palikuonis laumiukus, kartais padeda neturtingoms motinoms, neretai imasi moterims įprastų darbų, pavyzdžiui, audimo, skalbimo.
Laumės ir kūdikis
Buvo kitą sykį laumės.
Išėjusi viena žmona šieno grėbti. Grėbusi ilgai, skubėjusi prieš lietų, pavargusi. Iš skubėjimo užmiršusi savo vaiką. Parlėkė namo, o vaikas paliko pievose.
Nulekia atgal, veizi – vaiko skarmalai šalia padėti, vaikas šilkuos suvystytas, papuoštas, lopšy įdėtas. Laumės linguoja ir čiūčiuoja:
Čiūčia liūlia užmirštukas,
Netyčioms paliktukas!
Sužinojo turtinga kaimynė. Kitą dieną ir ji išėjo grėbti šieno. Grėbia, skuba – kilsta debesys. Nueidama tyčia ir paliko savo vaiką. Po kiek laiko nulekia, veizi – laumės nusukusios vaiko galvikę, ant suolo kūnuką pasidėjusios ir čiūčiuoja:
Čiūčia liūlia neužmirštukas,
Tyčioms paliktukas!
Aptariame tekstą
- Kada ir kodėl moteris pamiršta vaiką pievose?
- Kokia detalė atskleidžia, kad moteris buvo neturtinga?
- Ką pamato moteris, atbėgusi ieškoti savo palikto vaiko?
- Kas ir kaip pasirūpino jos vaiku?
- Kaip pasielgia apie šį įvykį sužinojusi turtinga kaimynė? Kodėl ji taip padaro?
- Kas atsitiko turtingos kaimynės vaikui?
Apibendriname
- Kokiomis aplinkybėmis pasirodo laumės?
- Kodėl laumės skirtingai pasielgia su vienos ir kitos moters paliktais vaikais?
- Apibūdinkite, kokios gali būti laumės. Nuo ko priklauso jų elgesys?
- Kuo ši sakmė panaši į sakmę apie tris Laimes? Kuo laumės panašios į Laimes?
Laumiukas
Senų senovėj laumės apmainydavo vaikus. Sykį vienai moteriškei apmainė vaiką: laumė savo paliko, o moteriškės nunešė. Tie žmonės apie tą mainą nieko nežinojo. Tas paliktas vaikas užaugo iki dvidešimties metų, o vis nieko nešnekėjo.
Sykį nakvojo elgeta, tai motina nusiskundė, kad vaikas nešneka. O tas elgeta sako:
– Galgi jis laumiukas? Galėtumėt šitaip pamėginti: sukirskit ąžuolinių malkų, sukurkit vidury trobos ugnį, sumuškit keliolika kiaušinių, apstatykit apie ugnį, o jį priešais pasodinkit prisižiūrėti – jei laumiukas bus, tai prašnekės.
Kai tik taip viską parengė, jį pasodino priešais. Tas vaikas tuoj pradėjo kalbėti, sako:
– Tas ąžuolas turi šimtą metų, o aš už jį penkissyk senesnis ir dar tokių dyvų nemačiau, kas čia padaryta!
Dar pažiūrėjo į tą ugnį ir prapuolė jiems iš akių.
Aptariame tekstą
- Kaip pas žmones atsirado laumės vaikas?
- Kas stebino žmones, auginančius tokį vaiką?
- Ką pasiskundusiai dėl nekalbančio vaiko motinai patarė elgeta?
- Kodėl prie ugnies pasodintas vaikas ėmė kalbėti? Ką jis pasakė?
- Kas nutiko prakalbėjusiam vaikui?
Apibendriname
- Kas kelia nerimą motinai? Kam jį išsako?
Tyrimas
Perskaitykite daugiau liaudies pasakojimų, kuriuose veikia elgetos, ir išsiaiškinkite:
- kaip jie ten apibūdinami – kaip atrodo, kaip elgiasi, kuo skiriasi nuo kitų žmonių;
- kodėl būtent elgetoms senuosiuose pasakojimuose suteikiama ypatingų galių.
- Remdamiesi aptarta sakme, pasvarstykite, kaip žmogus gali atpažinti dieviškos prigimties būtybes.
- Paklausykite Vytauto Kernagio dainos „Laumės vaikas“. Koks laumės vaikas vaizduojamas šioje dainoje? Kuo jis panašus į sakmės laumiuką?
Sakmė „Laumių kultuvėlės“
Vienas iš laumių užsiėmimų – skalbimas. Prieš pradėdami skaityti sakmę susipažinkite, kaip seniau būdavo skalbiama.
Skalbimui buvo naudojamas lapuočių medžių pelenų skiedinys, vadinamas šarmu. Nešvarūs skalbiniai buvo sudedami į medinį kubilą ir uždengiami drobule. Per pelenais apibarstytą drobulę keletą kartų buvo pilamas karštas vanduo. Šarmu užpilti skalbiniai buvo paliekami mirkti per naktį, kitą dieną virinami. Po to skalbiniai upėje, ežere ar tvenkinyje kultuvėmis buvo velėjami – skalbiami daužant kultuve.
Velėjimui kartais būdavo kviečiamos talkos. Patyrusios skalbėjos sutardamos kultu vėmis velėdavo į taktą. Čia pat skalbiniai buvo ir skalaujami. Žiemą dėl šalčio skalbimas buvo dar sunkesnis darbas.
Pagal knygą „Senovinis kalendorius“Laumių kultuvėlės
Viena šeimininkė, labai darbininkė būdama, mažą turėjo ir, nenorėdama dieną sugaišint, vakare vėlai vystyklus ėjo ant ežero liepto išsiskalbt. O tai pasitaikė sykį ir ketvirtadienio vakarą nueit. Kitą ketvirtadienio vakarą ant liepto, saulei nusileidus, pradėjo laumės skalbt, kad baugu buvo klausyt! Ir taip paskui būdavo kiekvieną ketvirtadienio vakarą.
Tų namų žmonės nemenką apmaudą ir rūpestį dėl to turėjo.
Po ilgo laiko vienas senas žmogus juos pamokino, kad imtų plaušų ir nusivytų botagą, tik atžagariai turi vyti. Su tuo botagu vienas turi nueiti pas tą lieptą, o kai veik vėl skalbiant išgirs, tai vis ant liepto turi kirsti, kad ir nieko nebus matyti.
Taip tie žmonės ir padarė.
Ta šeimininkė turėjo brolį, Jakamą vardu. Tas buvo kareivis buvęs ir labai drąsus. Kai jau kitą ketvirtadienio vakarą išgirdo beskalbiant, tai Jakamas, plaušų botagą ėmęs, nuėjo prie liepto ir ėmė baisiai šmagot. Jis, rodos, nieko nematė, bet ant liepto rado tris kultuves. Tas jis ėmęs parsinešė namo.
Tą vakarą buvo tyku. Kitą ketvirtadienio vakarą – ir nieko. Bet kai jau Jakamas savo kamaroj atsigulė, tai prie jo kamaros langelio vis šaukė:
– Jakamėl, atiduok mūsų kultuvėles!
Ir taip ilgą valandą.
Antrą ketvirtadienio vakarą vėl taipjau. Trečią vėl:
– Jakamėl, atiduok mūsų kultuvėles, jau daugiau neskalbsim. Meldžiam tave labai, tik atiduok. Šiaip mums labai piktai eis. Atiduok, brolel, šiaip mes būsim žudytos.
Tai Jakamas pasigailėjęs nunešė tas tris kultuves ant liepto. Tuojau laumės jas atsiėmė ir nuo to laiko jau daugiau neskalbė.
Aptariame tekstą
- Kur ir kodėl eina šeimininkė? Kuo ypatingas tas laikas?
Tyrimas
Pasidomėkite, kuo senajame lietuvių tikėjime svarbus ketvirtadienis.
- Kas ėmė vykti kiekvieną ketvirtadienio vakarą?
- Kodėl susirūpino tų namų žmonės?
- Kas ir kaip patarė apsiginti nuo laumių?
- Kas buvo Jakamas? Kodėl šeimininkė į jį kreipėsi?
- Ko ketvirtadienio vakarą buvo prašoma Jakamo?
- Ką padarė Jakamas?
Tyrimas
Išsiaiškinkite:
- kodėl skalbimui naudojamas būtent šarmas ir kokių savybių jis turi;
- kas yra kultuvė ir kaip senovėje buvo skalbiama;
- kuo skalbimas praėjusiais laikais skyrėsi nuo šiandieninio.
Parenkite pranešimą ir perskaitykite jį bendraklasiams.
- Dėl ko ir kaip laumės prašė Jakamą atiduoti joms kultuves? Kiek vakarų jos taip darė?
- Kaip pasielgė Jakamas?
- Ar laumės laikėsi pažado?
Apibendriname
- Kada ir kur prasidėjo šio pasakojimo įvykiai?
- Kodėl moteris į pagalbą kvietėsi būtent Jakamą? Aptarkite jo veiksmus ir tai, kas juos lemia.
- Kaip elgiasi laumės? Kokios jų savybės atsiskleidžia?
- Palyginkite šią sakmę ir sakmę „Sužeistas vėjas“. Kaip žmonės reaguoja į dieviškos prigimties jėgas savo aplinkoje? Kuo panašūs susidūrimai su tomis jėgomis? Kuo baigiasi tokie susidūrimai?
Tyrimas
Perskaitykite daugiau sakmių apie laumes. Remdamiesi klausimais, išsiaiškinkite:
- kaip atrodo laumės;
- kokius darbus, be skalbimo, paprastai jos dirba;
- kaip laumės elgiasi;
- nuo ko priklauso jų elgesys.
Parenkite pranešimą ir perskaitykite jį bendraklasiams.
Kuriame tekstą
Remdamiesi tyrimo medžiaga, nupieškite, kaip įsivaizduojate laumę. Komentuodami svarbiausias detales, piešinį pristatykite bendraklasiams.
Diskusija
Pagrįskite arba paneikite šią mintį: sakmėse ne tik pasakojama apie žmogų supančias ir jam nelaimes nešančias dievybes, bet ir pamokoma, kaip nuo jų apsiginti.
Judita Vaičiūnaitė
Lietuvių rašytoja Judita Vaičiūnaitė (1937–2001) žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji kūrė poeziją, prozą, dramas suaugusiesiems ir vaikams, vertė literatūrą iš užsienio kalbų. J. Vaičiūnaitė garsi meilės, miesto, istorijos tematikos eilėraščiais. Rašytoja labai domėjosi praeities žmonių gyvenimu, ne viename eilėraštyje atsigręžė į antikinių ir lietuvių mitologijos kūrinių veikėjus.
Laumiukė
1
O mūsų ežeras nakčia užšalo,
užpustė skalbyklas – ir laumėms liūdna,
ir visos mes sušalome be galo,
nugrimzdom į pusnynų baltą dugną…
2
O virš lazdynų kyla baltas rūkas.
O tokio speigo pirmąkart sulaukėm…
O sniegas – lyg žąsų ir gulbių pūkas,
jį verpia naktimis mažytė laumė…
Aptariame tekstą
-
- Kuriuo asmeniu kalbama eilėraštyje? Koks paros ir metų laikas vaizduojamas?
- Kas atsitinka ežerui?
- Dėl ko laumėms pasidarė liūdna? Kas tos laumių skalbyklos?
- Kaip jaučiasi laumės?
- Kur laumės atsidūrė?
-
- Kokį įspūdį kuria kylantis rūkas? Kur jis kyla?
- Kas ypatingo vyksta gamtoje?
- Su kuo palyginamas sniegas?
- Kaip ir kada atsiranda toks sniegas?
- Kokia yra sniegą verpianti laumė?
Apibendriname
- Kieno vardu kalbama eilėraštyje? Kodėl tai svarbu?
- Skalbti šaltame ežero vandenyje – nelengvas moterų darbas. O koks jis yra laumėms? Atsakydami į šį klausimą, remkitės ir skaityta sakme.
- Eilėraštyje daug kur tiesiogiai ir netiesiogiai minima balta spalva. Raskite tas vietas. Kaip ši spalva susijusi su laumių mėgstamu darbu – skalbimu?
- Kokie gamtos reiškiniai minimi eilėraštyje? Kaip jie susiję su laumių veikla, įpročiais?
- Ką veikia nebegalinčios skalbti eilėraščio laumės?
- Kodėl sniegą galima palyginti su žąsų ir gulbių pūku?
- Kokios žmogiškosios savybės būdingos šio eilėraščio laumėms? O kokios jų nepaprastos galios?
Tyrimas
Pasidomėkite:
- kokį gamtos reiškinį žmonės kartais vadina laumės juosta;
- kaip atsirado toks pavadinimas.
Parenkite apie tai trumpą pranešimą ir pristatykite bendraklasiams.
Kotryna Zylė
Rašytoja, dailininkė Kotryna Zylė (Zilinskienė) gimė ir augo Vilniuje. Studijavo Vilniaus dailės akademijoje, vienus metus mokėsi Milano politechnikos universitete (Politecnico di Milano), Italijoje. Studijuodama susidomėjo lietuvių mitologija. 2012 m. pradėjo rašyti ir iliustruoti pirmąją knygą vaikams „Milžinas mažylis“, kuri vėliau buvo įtraukta į 2014 m. geriausių knygų vaikams penketuką. „Didžioji būtybių knyga“ Nacionaliniame knygos meno konkurse apdovanota pagrindine premija vaikų knygų grupėje kaip gražiausia 2016 m. knyga vaikams. „Siela sumuštinių dėžutėje“, kurios ištrauką čia pateikiame, 2021 m. tapo metų knyga paaugliams.
Siela sumuštinių dėžutėje
(ištrauka)
Pasakojime kalbama apie mitologines būtybes, tačiau jos veikia šiais laikais. Skaitydami jį atkreipkite dėmesį į tai, kuo viena iš mergaičių yra nepaprasta, kokią mitologinę būtybę ir kuo ji primena, kaip tekstą pratęsia, papildo iliustracijos, sukurtos pačios autorės.
Baseinas
1
Keturiasdešimt septynios, keturiasdešimt aštuonios, keturiasdešimt devynios. Oro trūko vis labiau. Jonas atsispyrė ir išnėrė. Įsikibęs plūduro godžiai gaudė kvapą, braukdamas vandenį sau nuo veido. Pasikėlė akinius, pasitrynė akis, atsimerkė.
Ir vėl pamatė JĄ.
Gretimame takelyje susispietusios panos irgi pastebėjo. Iškart ėmė šnabždėtis, varstyti žvilgsniais ir kikenti.
2
Mergaitė ėjo neatsisukdama. Žeme vilkosi ilgo rankšluosčio kampas. Buvo susivyniojusi nuo pažastų iki pat kulnų. Ant rankšluosčio juodavo šlapi, užpakalį siekiantys plaukai. Žingsniavo tvirtai, tiesiai į pirtį. Dienos metu ten niekas neidavo. Nebent koks poilsiautojas. Tokiam baseino gelbėtojas maloniai primindavo, kad popietės valandos skirtos tik mokiniams ir plaukikų komandoms.
– Keturi ratai krauliu!
Trenerė griežtai riktelėjo įsikikenusioms panoms. Jos klusniai viena po kitos supliumpsėjo į vandenį, o keistoji mergaitė pradingo pirtyje.
Jonui net krūtinę sudiegė, kaip smalsu būtų nusekti paskui. Bet mokinių pamainoje NIEKAS NIEKADA neidavo į pirtį. Kas rinktųsi kaitintis ir prakaituoti, užuot smagiai plaukiojęs?
3
– Su botais, mačiau gi.
– Nee, nu ten kroksai.
– Ane? Kokia nesąmonė. Kas eina į baseiną su tom klumpėm?
– Tai gal jos kojų nagai peraugę. Arba gal visos kojos šlykščios. Kam daugiau taip susivynioti?
Apsukusios ratus „Mineralinio vandens“ rinktinės mergos ir vėl tauškė neužsičiaupdamos. Jonui nuo jų jau seniai buvo bloga. Nuolat ką nors apkalbinėdavo. Atrodė, kad pasaulyje neegzistuoja jokios kitos temos. Nebent dar spuogai, dėl kurių kartais visos kartu paverkdavo.
– Pakišk koją, kai eis.
– Ką?
– Kad nudribtų. Pames tą klumpę. Pamatysim, kas per letenos.
– Gal tu pati ir kišk. Prisiplos paskui, susilaužys ką nors. Gal aš kaip nors apsieisiu.
– Bet tai jei jos kojos grybuotos, tai čia nelegalu eiti.
– Grybeliuotos.
– Nu tipo.
– Mergos, gal nenudurnėkit. O tai ką darysit pamačiusios ten ką nors? Kam eisit skųst?
– Man tai patiktų šiaip pamatyt išsidrėbusią. Ir išvis, ką ji ten slepia po rankšluosčiu?
– Tu gal nesveika.
– Ane? Pati tokia.
4
Mergaitė išėjo iš pirties.
Jonas įniko kruopščiai taisytis kepurėlę. Ji, lyg ką pajutusi, praeidama metė į jį žvilgsnį. Jis irgi dirstelėjo. Mergaitės akys buvo truputį įkypos, pavandenijusios. Lėliukės – šviesiai žalsvos. Lyg vanduo. Joną net šiurpai nukrėtė nuo to trumpo susižvalgymo.
Plaukikės neišlipo iš vandens ir nepakišo kojos. Viena tik tėkštelėjo delnais. Tyčia, kad kliūtų praeinančiai. Nors labiau apsitaškė pačios. Mergaitė nusibraukė kelis lašus, dėbtelėjo į prunkščiančią kompaniją ir skubiai nužingsniavo į rūbinę.
…
5
Jonas baseiną lankė du kartus per savaitę. Mergaitė su rankšluosčiu pasirodydavo tik ketvirtadieniais. Visad taip pat – nesimaudydavo, nesitreniravo ir nešokinėjo nuo lieptelių. Tiesiog ateidavo, dešimčiai minučių užsidarydavo pirtyje, išlįsdavo atvėsti, vėl įeidavo pasikaitint, paskui dar sykį, o tada neatsisukdama pradingdavo persirengimo kambariuose.
6
Kitą ketvirtadienį viena plaukikių gan stipriai UŽKLIUDĖ praeinančią keistuolę. Gal šiaip erzino, gal tikėjosi, kad neišlaikiusi pusiausvyros įvirs į vandenį. Jonas vienu šuoliu atsidūrė tarp baseino ir jos. Sučiupo, nors ji tik žingtelėjo – būtų išsilaikiusi. Žvilgsniai ir vėl susitiko. Jonas net kvėpuoti pamiršo. Jausmas buvo malonus ir trikdantis kartu.
– Ačiū.
– Prašom.
Ne tik akys. Balsas irgi buvo ypatingas.
7
Nuo tada ketvirtadieniai apkarto ir Jonui. „Mineralinio vandens“ rinktinę aiškiai su erzino berniuko poelgis ir dabar šnabždesiai ir kikenimai lydėjo kiekvieną jo žingsnį. Visa laimė, kad trenerė mergų įžūlumą irgi pastebėjo, todėl stengėsi kaip reikiant pavaikyti jas, kad neliktų laiko kvailystėms.
8
Tą vakarą Jonas iš rūbinės išsikrapštė paskutinis. Tiesą pasakius, tyčia palaukdavo, kol visi išeis iš baseino, kad galėtų ramiai sau persirengti, su niekuo nesitrindamas užpakaliais.
Kai fojė pamatė JĄ, pirma mintis buvo apsisukti ir nerti atgal į baseiną. Jie apskritai niekada nebuvo susitikę anapus persirengimo kambarių – įprastai mergaitė pradingdavo gana anksti.
Ji buvo nusisukusi, su striuke. Sėdėjo apsikabinusi savo kuprinę ir nunarinusi galvą. Pažinti nebuvo sunku – drėgni plaukai driekėsi iš po megztos kepurės, ilgomis storomis sruogomis nuguldami suolą.
Jonas stabtelėjo. Karštligiškai pamąstęs, kaip turėtų elgtis, nusprendė eidamas pro ją žaismingai atsisveikinti, gal mestelti juokelį ar panašiai. Beveik pasiekęs duris nurijo seiles ir atsisuko. Žiojosi kažką sakyti, o tada sugavo jos sutrikusį žvilgsnį. Pamiršo visus planus. Mergaitės striukė buvo neužsegta. Po ja bolavo ploni apatiniai marškinėliai. Kojas tebedengė pirties rankšluostis. Ji atrodė lyg trumpam išbėgusi. Kažkas čia buvo NE TAIP.
9
– Ar… Aaam. Ar kažkas negerai? Ar kas atsitiko?
– Jos pajuokavo.
– Kas pajuokavo?
Jonas puikiai žinojo atsakymą.
– Pasiėmė mano drabužius.
– Ar daugiau nieko neturi?
– Nelabai.
Mergaitė atsakinėjo ramiai. Neatrodė labai liūdna. Veikiau – nustebusi, priblokšta tokio niekšiško poelgio. Bet viena tikrai buvo aišku. Be drabužių išeiti į žvarbų rudenio orą ji negalėjo.
– Palauk, tuoj tau ką nors paskolinsiu.
Jonas nusimetė kuprinę ir prisėdo šalia. Ėmė joje knistis. Žinojo, kad šiandien turi pasiėmęs sportinę aprangą. Susigėdęs ištraukė į gniutulą suglemžtas treningines kelnes.
– Va. Tokios. – Mintyse melsdamasis, kad tik baisiai nedvoktų, krestelėjo ir ištiesė mergaitei. – Ir dar šitie. – Vieną po kito išmetė apspardytus kedus. – Jaučiu, bus dideli, bet gal pabandyk. Dar va – kojinės. Šitos tai švarios, tingėjau persiauti. – Širdyje triumfavo dėl savo aplaidumo.
Mergaitė nusišypsojo. Truputį liūdnai, bet vis tiek.
– A, pala, ilgom rankovėm nieko neturiu. Tik va, durni marškinėliai. – Iš kuprinės ištraukė dar vieną gniutulą. – Nors gal jei ant jų ką nors, tai bus gerai, – pasakė, tada greit nusimetė striukę ir išsinėrė iš megztinio. – Vilna šiek tiek graužia, užtat labai šiltas.
– Tu ką?– Ji išplėtė vandenines akis.
– Ai, žinok, aš šiaip tai be jo ir vaikštau. Nu tik šįryt mama privertė apsivilkti. Sakiau jai, kad per karšta, bet tai negi ginčysies.
Mergaitė daugiau nieko nesakė, pasiėmė drabužius, atsistojo. Įsmeigė žvilgsnį Jonui į akis. Žiūrėjo truputį ilgiau, nei žiūrima ŠIAIP SAU. Nuo to krūtinę ėmė kutenti dešimtys nematomų pirščiukų. Tada ji nusisuko ir nužingsniavo į moterų rūbinę.
Jonas apsivilko striukę. Kelias minutes pasėdėjo ant suolo svarstydamas, ar turėtų palaukti. Gal kartu nueitų iki stotelės, ką nors truputį pasišnekėtų? Norėjo. Bet darėsi silpna vien pagalvojus apie tai.
Dar truputį paglamžęs kuprinės petnešas, galiausiai atsistojo ir movė pro duris.
…
Kitas antradienis baseine praėjo įprastai.
10
O ketvirtadienį jau nuo ryto džiūvo burna, skaudėjo skrandį, einant į stotelę linko kojos. Net porą mikroautobusų praleido iš to susijaudinimo. Vis galvojo ir galvojo, kaip reiks pasisveikinti, kaip turės atsiimti savo sportinę aprangą, kažką pasišnekėti, palaukti prie rūbinės, kol jam atneš, ar panašiai. Gyvenime nebuvo taip jaudinęsis.
O jos nebuvo. Pirmą kartą nebuvo ir plaukikių. Tik jų trenerė visą laiką skambinėjo ir rėkavo į telefoną. KAŽKAS NUTIKO. Varžybų išvakarėse. Pyko ir guodė. Spjaudėsi kaip reikiant. Baseine plaukiojo tik keli pavieniai mokiniai ir Jonas.
Įprastas pusantros valandos laikas išsitempė į begalybę. Jonui atrodė, kad mergaitė vėluoja, kad ims ir pasirodys bet kurią akimirką. Jis vis nėrė ir nėrė po vandeniu, bandydamas ten išbūti kuo ilgiau ir užsimiršti. Bet kaskart iškilęs mušančia širdimi vėl dairėsi ateinančios.
11
Pusę šešių pradėjo rinktis suaugę plaukikai ir Jonas aiškiai suprato, kad jie nebesusitiks. Tada net pyktelėjo, kad neatgaus savo sportinės aprangos. Mamai buvo priskiedęs, kad kažkur ją pametė. Dar pasakodamas susipainiojo, tada gynėsi ir jie gana rimtai susipyko.
Nupėdino į vyrų rūbinę. Riešą spaudė guma su rakteliu. Atrakino metalines spintelės duris. Ir sustingo. Viduje tvarkingai sulankstyti gulėjo visi jo prieš savaitę paskolinti drabužiai. Ant viršaus – kaspinu perjuostas popierinis paketas. Vyrų persirengimo kambaryje! Jis neramiai apsidairė. Nubėgo iki dušų. Išlindo į fojė. Niekur nieko. Tuščia.
12
Apsirengęs susigrūdo grąžintus drabužius į kuprinę. Tik popierinis paketas kietais kampais nelindo. Reikėjo išpakuoti. Rado megztinį. Buvo labai panašus į jo – toks pat ilgas, tokie patys raštai pečių juostoje. Tik spalva skyrėsi. Šviesiai gelsvas, tada rudas, visai tamsus, vėl šviesesnis. Lyg turėta tik po kelias sruogas skirtingų spalvų siūlų. Nors siūlais tai buvo sunku pavadint. Gal labiau – susivėlusiu pluoštu.
Megztinio tėvams neparodė. Jis buvo KEISTAS. Nemalonus. Eidamas miegoti išsitraukė iš kuprinės. Nunešė iki spintos. Prieš įgrūsdamas į giliausią lentynos kampą, akimirką kilstelėjo prie nosies. Kvepėjo… plaukais. Švelniu šampūnu ir dar kažkuo. Sulaikęs kvapą pagalvojo. Dar – chloruotu baseino vandeniu. Ir dar. Guminėmis plaukikių kepurėlėmis.
Aptariame tekstą
- Kur ir kada Jonas pamato JĄ? [1]
- Kaip į JĄ reaguoja Jonas ir kaip panos? [1]
- Kaip atrodo mergaitė? Kokios jos išvaizdos detalės minimos? [2]
- Kuo neįprastas mergaitės elgesys baseine? [2]
- Kas vaizduojama pirmoje iliustracijoje (p. 62)?
- Kuri jos aprangos ir išvaizdos detalė labiausiai krinta į akis „Mineralinio vandens“ rinktinės mergoms? Kokių veiksmų jos ketina imtis, kad išsiaiškintų rūpimus dalykus? [3]
- Kaip elgiasi Jonas ir kaip plaukikės mergaitei išėjus iš pirties? [4]
- Į ką ypatingą dėmesį atkreipia Jonas ir kaip dėl to pasijunta? [4]
- Kas vaizduojama antroje iliustracijoje (p. 63)? Kaip manote, ar ji susijusi su mergaitės apranga ir apavu baseine?
- Kuriomis dienomis baseine lankosi keistoji mergaitė? Įvardykite jos įprastus veiksmus baseine. [5]
- Kokius veiksmus, veikėjus vaizduoja trečia iliustracija (p. 64)?
- Kas nutiko kitą ketvirtadienį ir kaip pasielgė Jonas? [6]
- Ką pamatė ir ką išgirdo Jonas būdamas arti mergaitės? Kaip dėl to jautėsi? [6]
- Kaip pasikeitė Jono ketvirtadieniai nuo to įvykio? Kokiu žodžiu tai įvardijama? [7]
- Kaip į mergų įžūlumą reaguoja trenerė? [7]
- Ką pamatė Jonas išėjęs iš rūbinės paskutinis? Kodėl jis nustebo? [8]
- Iš ko buvo lengva atpažinti mergaitę? [8]
- Kodėl Jonas atsisakė minties juokauti eidamas pro ją? [8]
- Kas paaiškėja iš mergaitės ir Jono pokalbio? Kaip jaučiasi mergaitė? [9]
- Kokius drabužius Jonas siūlo mergaitei, kad ji nesušaltų grįždama namo? Į kurį iš šių pasiūlymų mergaitė sureaguoja jautriausiai? Iš ko tai suprantate? [9]
- Kaip jautėsi Jonas, pagelbėjęs mergaitei? [9]
- Kas vaizduojama iliustracijose (p. 65)?
Kokios detalės jums atrodo svarbios? - Kodėl Jonas taip jaudinosi kitą ketvirtadienį? Kas atskleidžia jo jausmus? [10]
- Kas baseine nepasirodė tą ketvirtadienį? Pacituokite frazę, atskleidžiančią situacijos nepaprastumą. [10]
- Ko laukė Jonas ir kokiais žodžiais tai nusakoma? Pacituokite. [10]
- Ką Jonas aiškiai suprato artėjant vakarui ir kaip dėl to pasijuto? [11]
- Ką Jonas išvydo atrakinęs spintelės dureles? Kaip jis elgėsi nustebęs? [11]
- Ką, be skolintų drabužių, spintelėje rado Jonas? [12]
- Detaliai apibūdinkite pakete rastą megztinį. [12]
- Kaip megztinis vaizduojamas paskutinėje iliustracijoje (p. 66)?
Apibendriname
- Kiek kartų per savaitę Jonas lankydavosi baseine ir kiek kartų veikėja, kuri įvardijama JI? Remdamiesi ankstesniais skyriaus tekstais ir savarankiškai skaityta medžiaga, nusakykite, kuo ypatinga ši savaitės diena.
- Kaip atrodė Joną sudominusi ir plaukikes suintrigavusi mergaitė? Kokios jos išvaizdos, aprangos detalės akcentuojamos visame pasakojime, ypač iliustracijose?
- Kokiai lietuvių mitologinei būtybei būdinga tokia išvaizda? Nuomonę pagrįskite.
- Mergaitė tekste apibūdinama kaip keista. Kaip į tą keistumą reaguoja „Mineralinio vandens“ rinktinės plaukikės? Kaip vertinate tokį jų elgesį?
Diskusija
Ar galima „Mineralinio vandens“ rinktinės plaukikių elgesį su keistąja mergaite laikyti patyčiomis? Kaip turėtume elgtis susidūrę su patyčiomis?
- Ką netinkamo padaro minėtos plaukikės ir kaip ši situacija Jonui leidžia suartėti su mergaite?
- Kaip mergaitė atsidėkoja Jonui? Kaip Jonas pasielgia su jos dovana?
- Šiame pasakojime susiduria šiuolaikinis ir sakmiškasis, antgamtinis pasaulis. Šiuolaikinio pasaulio žmonėms antgamtiško pasaulio būtybės atrodo kitokios ir keistos. Pasvarstykite, kaip Jonas vertina mergaitės dovaną – megztinį. Kaip manote, kodėl mergaitė jam dovanoja tokią dovaną?
- Pagrįskite arba paneikite, kad nemalonusis megztinis ne tik keista, bet ir baisi dovana.
- Prisiminkite skaitytas sakmes, ypač tai, už ką ir kaip apdovanojami ar baudžiami veikėjai, susidūrę su antgamtinėmis būtybėmis. Kaip manote, ar šiame pasakojime laikomasi sakmių logikos – dovanojamos malonios, geros dovanos? Atsakymą pagrįskite.
- „Mineralinio vandens“ rinktinės plaukikės tekste vadinamos mergomis. Kieno požiūrį į jas tokiu būdu perteikia pasakotojas, kalbantis trečiuoju asmeniu?
Kuriame tekstą
Remdamiesi Kotrynos Zylės parašytu ir iliustruotu pasakojimu, sukurkite komiksą. Jums padės duota siužeto schema.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"