Kaip suprasti?
Seniau tikėta, kad yra raganų ir jos kenkiančios žmonėms. Pasakojama, kad Šatrijos kalne vykdavo raganų sueigos, jos ten per Jonines suskrisdavo ir užsiimdavo raganystėmis.
Ragana – paslaptinga moteriška dievybė, mėgstanti užsimaskuoti, pasirodyti tuo, kas nėra. Šis jos bruožas susijęs su Velniu. Ragana protinga – ji mato kiaurai, daug ką supranta, gali numatyti ateitį arba burtais net ją pakreipti kuria nors linkme. Raganos ginklas – peilis, kurį nukala kalvis, o kalviai taip pat susiję su velniais. Įdomu, kad peilio ypač bijo Vėjas. Su peiliu galima sužeisti kiekvieną nematomą vėją.
Žmonėms kištis į raganų, velnių ir su jais susijusių pabaisų reikalus būdavo pavojinga, bet išmintingiesiems pavykdavo apsisaugoti nuo jų kerų ir keliamų grėsmių.
Raganų žirniai
Nebuvo apkalbėtos dvi mergos – niekas jų nežinojo. Prieš Tris Karalius vakarą šokdamos jos sušilo ir išėjo prasivėdinti. O buvo tenai berniokas priesieny. Jis užgirdo jas kalbančias. Viena klausia kitos:
– Kur šiąnakt josim?
– Tenai, – sako, – josim mėnesio perkirsti.
O kita sako:
– Ne, šiąnakt jokim ten, kur yra žalių žirnių.
Klausia viena:
– Ant ko josim?
– Yra avilys pašalėj.
Tasai berniokas nuėjo ir įlindo tan avilin.
Palaukus atlekia abidvi, sėdo ant avilio, pasikėlė aukštyn ir joja. Viena sako:
– Kas čia yra? Sunku jot. Čia yra žmogus!
O kita sako:
– Ne, neteisybė.
Tai nujojo, kur yra žirnių, pametė tą bernioką su aviliu žirniuose, o pačios nulėkė, stebuklus darydamos. Viena sako:
– Kai žirnių žiedų priraškysiu, tai kam tik duosiu, tas bus sutrauktas!
O kita sako:
– O kai aš priraškysiu žirnių, tai kam duosiu, tas bus negyvas!
Tas berniokas palūkėjęs ir nusirėškė žirnio žiedų.
Atlėkė abidvi prie avilio, sako:
– Gana žirniaut, dar paspėsim šiąnakt ir mėnesį perkirst!
Užjojo, perkirto mėnesį. Tuo laiku jodama viena sako:
– Kas čia yra? Čia yra žmogus!
Kita sako:
– Ne, nėra žmogaus.
Parjojo, pametė avilį pašalėj.
Tasai berniokas per Tris Karalius nuėjo bažnyčion. Kai jis turi žirnio žiedą, tai mato, kad pusė bažnyčios – raganų. Jis patykino užkišti kunigui už kamžos šitą žiedą. Kunigas iš sakyklos sugrįžo – negali sakyt pamokslo. Sako kitiems kunigams:
– Aš šiandien nesakysiu pamokslo, nes negerai bažnyčioj!
Ėmė berniokas parodė kunigui šitą žirnio žiedą. Kunigas paklausė:
– Kaip, kur tu paėmei žirnio žiedą?
Berniokas papasakojo kunigui visą atsitikimą ir pasakė, kad raganos mėnesį perkirto. Kunigas tą žiedą po kojom sumyniojo, sutrypė ir pasakė:
– Nekalbėk niekam, nes jos atims tau gyvybę.
Jis prieš kunigą prisižadėjo nekalbėti. Paskui, vakaro sulaukę, nuėjo vakarot.
Žmonės kalba, kad matė mėnesį perkirstą. O tas berniokas atsiliepia, sako:
– Ašei ten buvau ir tai nesakau. Dar buvau šiąnakt ten, kur žirnių paraškomų yra!
Paskui, tuos žodžius pasakęs, išėjo oran. Tai išlėkusios mergos suplėšė jį į kąsnelius.
Aptariame tekstą
- Kuo ypatingos pradžioje minimos mergos? Kur berniokas išgirdo kalbančias šias dvi mergas?
- Apie ką jos kalbėjosi?
- Kokį kelionės būdą pasirenka mergos?
- Kaip pasielgia berniokas?
- Kokios galios gali turėti žirnių žiedai ir žirniai? Kaip tai sužinojo berniokas?
- Ką berniokui suteikė žirnio žiedas? Kada ir kaip jis tai suprato?
- Kodėl kunigas negalėjo sakyti pamokslo?
- Kaip kunigas pasielgia su žirnio žiedu? Ką jis pataria berniokui?
- Kaip elgiasi berniokas, nuėjęs vakaroti ir girdėdamas žmonių kalbas apie perkirstą mėnulį?
- Koks bernioko likimas?
Apibendriname
- Kuriuo metų laiku galėjo vykti sakmėje pasakojami įvykiai?
- Kaip suprantate pasakymą „perkirstas mėnuo“?
- Kuo šioje sakmėje apsimeta raganos?
- Kaip apibūdintumėte bernioko elgesį?
- Kodėl raganos nubaudžia bernioką?
Diskusija
Kodėl žmogus nori pažinti pavojingus dalykus? Ar verta to siekti nepaisant pavojų?
Pagadinta karvė
Švento Jono rytą, dar saulei netekėjus, išvedžiau pamelžus savo karvę laukan ant kapelių. Tiktai karvę pririšau, ir saulė ėmė tekėti. Aš einu namo, pamačiau – atbėga moteris, kurią visi vadina burtininke. Ji bėga tiesiai į mano karvę. Aš atsitūpiau už krūmo ir žiūriu, ką ji darys. Mano karvė buvo žala. Ji priėjusi paėmė prijuostę, glosto ir sako:
– Žalut, žalut, duok daug pieno!
Ir nuėjo.
Aš tada priėjau prie karvės, žiūriu – tešmuo toks kietas, pilnas pieno, nors mano jau buvo melžta. Parsivedžiau karvę namo, pradėjau melžt, bet nieko negaunu. Karvė trypia, spardos… Priėjo ir mano vyras Antanas. Ir jis nieko nepadarė. Aš pradėjau verkti. Ir Antanas verkia.
Mums beverkiant, atėjo Zvanienė ir paklausė, dėl ko mes verkiam. Mes viską jai pasakėm. Zvanienė apžiūrėjo karvę ir sako:
– Matos, kad karvė apiburta – pienas atimtas. Bet aš ją išgydysiu. Duokit sietą ir vandens.
Atnešiau sietą ir vandens. Ji padėjo sietą ant karvės kryžiaus ir pila į sietą vandenį.
Paskui man sako:
– Tūpkis ir melžk.
Aš pradėjau melžti. Primelžiau pilną kibirą pieno. Dabar ji sako:
– Pilk šitą pieną kryžiškai ant karvės nugaros.
Aš perpyliau, tada sako:
– Ir vėl melžk!
Dabar primelžiau pusę kibiro pieno.
Zvanienė sako:
– Dabar pilk šitą pieną ant pirmutinių ir paskutinių karvės kojų.
Kai pyliau, tai karvė tik trypia ir trypia.
Taip karvė ir atsitaisė.
Paskui Zvanienė pasakė:
– Šitos karvės nelaikykit, parduokit. Be to, žinokit, kad švento Jono rytą, saulei tekant ar prieš tekėjimą, karvių laukan vesti negalima. Reikia jas vesti tiktai saulei patekėjus.
Aptariame tekstą
- Kada ir kur buvo išvesta karvė?
- Ką prie karvės darė atbėgusi burtininke vadinama moteris?
- Kas atsitiko karvei?
- Dėl ko moteris ir jos vyras verkė?
- Ką suprato atėjusi Zvanienė?
- Papasakokite, kaip buvo atkerėta karvė.
- Ką Zvanienė patarė daryti su karve?
- Kokį draudimą sakmės pabaigoje priminė Zvanienė?
Apibendriname
- Pasvarstykite, kodėl Joninių naktį karvių į laukus vesti negalima. Kuo ypatingas Joninių laikas?
- Kaip moteris ir jos vyras elgėsi, susidūrę su nesuprantamais reiškiniais?
- Kaip žmonės elgdavosi, susidūrę su nepaprastų galių turinčiomis būtybėmis? Atsakydami į šį klausimą, prisiminkite ir kitas skaitytas sakmes.
- Prisiminkite sakmę apie vėją, kurį žmogus sužeidė peiliu. Jau minėjome, kad peilis – raganos ginklas. Turėdami tai galvoje, iš naujo perskaitykite sakmę „Sužeistas vėjas“ ir dar kartą pabandykite paaiškinti joje pasakojamus įvykius.
- Pasvarstykite, kodėl eglė, kurią matote nuotraukoje, pavadinta Raganų egle.
Kuriame tekstą
Pasidomėkite, kas būdinga instrukcijoms, ir parašykite instrukciją, kaip nuo burtų reikia atkerėti pieno netekusią karvę. Rašydami ypač daug dėmesio skirkite veiksmų nuoseklumui.
Aitvaro išperinimas
Kas norėdavo aitvarą turėti, tas laikydavo septynerius metus juodą gaidį. Tas gaidys, turėdamas septynerius metus, dėdavo kiaušinį ir išperėdavo aitvarą. Kiaušinis buvęs pailgas, o per vidurį susmauktas. Na, ir kas iš to kiaušinio išeidavo? Išeidavo kirminas, ilgas kaip žaltys, lėkdavo oru ir nešdavo į savo namus pinigus, javus, pieną. Bet tuose namuose, kuriuose būdavo prilaikomas tas „paukštis“, visados šeimininkė serganti būdavus, nesveika. Ir turėdavo kiekvieną rytą iškept pautienės dubenėlį ir aitvarą pašert.
Aptariame tekstą
- Ką reikia daryti, norint turėti savo aitvarą?
- Kuo ypatingas būdavo kiaušinis, iš kurio turėjo išsiristi aitvaras?
- Kaip atrodė iš gaidžio kiaušinio išlindęs aitvaras?
- Ką aitvaras darydavo?
- Kas vykdavo namuose, kuriuose būdavo prilaikomas aitvaras?
- Ką apie aitvarą sako tai, jog tų namų šeimininkė visuomet sirgdavusi?
- Kaip aitvarą reikėdavo šerti? Kuo panašios ir kuo skiriasi žodžių šerti ir maitinti reikšmės? Kada jie vartojami?
Apibendriname
- Kaip atrodo aitvaras?
- Kokios savybės jam būdingos?
- Kaip vertinama aitvarų pagalba žmonėms?
- Kaip manote, kuriam sakmių veikėjui aitvaras artimesnis – Dievui ar Velniui? Nuomonę pagrįskite sakmių pavyzdžiais.
Siaubūnas
Apie žmogaus susitikimus su plėšriomis, siaubą keliančiomis būtybėmis pasakojama ne tik sakmėse, bet ir senosiose knygose. Prieš porą šimtų metų Lietuvos senovės tyrinėtojas Teodoras Narbutas, remdamasis dar senesnėmis knygomis, rašė, kad keistų ir neįtikėtinų dalykų pasakojama apie Vilniuje esančius Subačiaus Bokšto kalno požemius. Tuose požemiuose raganiai, raganos ir velniai puotas keldavę. Net esama žinių, kad tuose požemiuose atsirado siaubūnas, kuris ten patekusius žmones užmušdavęs savo žvilgsniu ir surydavęs.
Dar XVII a. pabaigoje plačiai tikėta siaubūnu. Vilniaus universiteto gamtos kabinete buvusi kažkokios baisios jūrų žuvies iškamša, kurią studentai laikė slibinu siaubūnu.
1
Seniai, labai seniai – dar tankiosios Lietuvos girios kirvio nepažinojo – puikiosios Neries ir srauniosios Vilnios krantuose tarp šimtamečių ąžuolų dunksojo nedidelis kaimelis. Kuklūs buvo to kaimelio gyventojai, o dar kuklesni jų norai, troškimai. Nuo savo sodybų jie netoli teatsitraukdavo ir kartais tik iš savo žynių, vaidilučių ar iš kokio nors užklydusio keleivio teišgirsdavo, kad kažkur toli esama kraštų, kur ir gamta esanti kitoniškesnė, ir žmonės ištaigingiau gyveną. Daugybę nuostabių dalykų pripasakodavo praeiviai nuoširdiems to kaimelio gyventojams; bet vis dėlto tuos pasakymus gyventojai pasakomis laikė. Jų neviliojo svetimi kraštai. Puikiąją Nerį, jos krištolinį veidą, žaliąsias pievas, tankius miškus, kuriuose stebuklingų paukščių balsai nei dieną, nei naktį nenutildavo, jie brangino labiau nei praeivių apsakytąjį auksą, sidabrą – mylėjo labiau nei save. Mat tuose šimtamečiuose šiluose niūrus lokys rasdavo guolį, galingas tauras slapstėsi šimtamečių ąžuolų paunksnėje, o grakščiosios stirnos siūdavo skersai ir išilgai. Tai tuose miškuose gyventojai prisiuogaudavo, prisigrybaudavo, kiek norėdavo, žvėrių kailiais apsidengdavo, bitelių, kurių spiečių spiečiai liepų drevėse knibždėdavo, medum sau gyvenimą saldindavo. Puiki Neris ir srauni Vilnia žuvų patiekdavo, kiek reikiant. Iš aštriojo titnago, šveisdami į kitus akmenis, pasidarydavo sau įrankių ir ginklų, kad ir ne puikiausių, bet labai reikalingų ir naudingų. Būdami kuklūs, lengvai patenkindavo visus savo reikalavimus ir menkose trobelėse jausdavosi laimingi, dėkodavo dievams už visas jiems duodamas gėrybes, statydavo jų garbei aukurus, degindavo šventąją ugnį ir gausias aukas aukodavo.
Viskas čia buvo paprasta: ir gyvenimas, ir meilė, ir net pati mirtis. Atsitikdavo, kad narsus, tvirtas, petingas vyriškis, išėjęs medžioti, jau daugiau nebegrįždavo į savo sodybą, numiręs stipriojo lokio glėby ar net ant puikaus tauro ragų. Ne vienas rasdavo amžinojo poilsio vietą auksinės Neries dugne, o dar kitus amžių pakirsti ąžuolai prislėgdavo. Tai būdavo kasdieniai ir paprasti atsitikimai.
2
Bet turbūt ramieji Neries ir Vilnios krantų gyventojai surūstino savo geruosius dievus ir jų rūstybę į save nukreipė. Gal šventosios ugnies neišsaugojo, ir ji užgeso, o gal per maža aukų dievams aukojo, o gal skaisčioji mergelė savo nekaltybės pažadų neištesėjo…
Gana to, kad surūstinti dievai baisią nelaimę atsiuntė.
Netoli Vilnios kranto, stataus kalnelio urve, nežinia iš kur atsirado negirdėta neregėta baisybė – slibinas siaubūnas. Jo pavidalo niekas apsakyt negalėjo, nes kiekvieną, kuris tik išdrįsdavo prie urvo prisiartinti, slibinas savo žvilgsniu užmušdavo ir surydavo. Tamsią naktį, kai danguje nė vienos žvaigždelės nebuvo matyti, urvo angoje du melsvi žiburėliai mirgėdavo. Tai – siaubūno akys. Jis iškišdavo galvą pro urvo angą ir savo mirtinu žvilgsniu aukos ieškodavo. Dingęs neakylas medžiotojas, kuris, besivydamas žvėrį, ligi urvo prisivydavo, dingusi skaisčioji mergelė ar nekaltas vaikelis, kurie, beieškodami saldžiųjų uogelių ir kvapniųjų gėlelių, pakalnėj atsidurdavo… Susidūręs su tos baisybės žvilgsniu, žmogus nutirpdavo ir krisdavo kaip perkūno trenktas. Tada siaubūnas savo auką prarydavo. Jam vis viena, ar senas, ar kūdikis, bet vis dėlto labių labiausiai tykojo skaisčiųjų mergelių. Jau daugelis šeimynų apgailėjo savo tėvus, daugelis jaunikaičių neteko savo sužadėtinių, dar daugiau motinų raudojo savo vaikelių, o baisusis siaubūnas vis naujas aukas rijo. Melsta dievų, deginta daugybė aukų, net viena mergelė dievų garbei į žemę užkasta. Neapsakomas liūdesys ir baimė apėmė kaimelį. Nedidelėj aikštėj po šimtamečiu ąžuolu susirinko žili vaidilos ir vyresnieji pasitarti.
3
Ieškota būdų, kaip galima būtų nudėti baisųjį siaubūną ir išsigelbėti nuo nelaimės. Vieni tarė, kad reikia pastatyti didžiulę sieną iš storiausių medžių ir taip atskirti urvą nuo kaimelio, kiti manė, kad reikia sukurti didžiulį laužą urvo žiotyse… Žodžiu, buvo siūloma įvairiausių būdų, bet visi jie pasirodė neįmanomi, nes nebuvo galima prisiartinti prie urvo. Viską girdėjo skaistus jaunikaitis: augalotas, šviesiais ilgais plaukais, rusvais ūseliais, kurie puošė jo lūpą ir dabino šypseną, skaisčiai raudonais veideliais, giliu juodų akių žvilgsniu – jis buvo vyriškumo ir grožio simbolis. Kai savo tvirtu pečiu pilną žuvų tinklą iš Neries tempdavo, mergelės šaudydavo į jį savo meiliais žvilgsniais. Ne viena jį slaptai mylėjo ir troško savo likimu su juo pasidalyti. Buvo ir tokių, kurios nežiniom eidavo pas burtininkę ir prašydavo įkvėpti jam, kad pamiltų jas, ne viena pati stengdavosi sužavėti jį meiliu žvilgsniu, bet jaunikaitis visoms likdavo šaltas, abejingas, nes jau buvo pamilęs gražiąją Uogelę, jaunutę kaip rūtos daigelis, skaistutę kaip gegužės aušrelė – puikių puikiausią to kaimo mergelę. Uogelė taip pat jį pamilo. Ne kartą juodu, besėdėdami ant Neries kranto, besiklausydami lakštingalos dainų, paslaptingos mėnulio šviesos nušviesti, apie linksmą laimingą ateitį svajodavo. Jaunikaitis ėmėsi statyti naują pirkelę, kuri turėjo būti už visas gražesnė, puošnesnė. Nesigailėjo triūso, kad kuo daugiausia lokių, vilkų, lūšių kailių prisirinktų pirkelei papuošti. Kai tik pirkelė bus baigta statyti, ketino vesti gražiąją Uogelę ir sukurti šeimos židinį.
4
Kaip tik tuo metu ir apsigyveno urve baisusis siaubūnas, ir, kai nuliūdę apylinkės gyventojai iš niekur nesitikėjo pagalbos, jaunikaičiui atėjo drąsi mintis nudėti baisųjį siaubūną. Gerai suprato, koks baisus pavojus gresia jo gyvybei, bet jam teikė drąsos įsitikinimas, kad, ryždamasis nudobti siaubūną, gelbsti savo gražiąją Uogelę, kurios laukia toks pat likimas, koks ne vieną jos draugių ištiko – patekti į siaubūno nasrus. Be galo atsargus ir su plėšriaisiais žvėrimis kovoti įpratęs, ilgai mąstė, kaip prie baisiojo priešo būt galima prieiti, kad jis nepastebėtų. Paaukojęs dievams gausių aukų ir ilgai, ir karštai pasimeldęs, pagaliau sugalvojo būdą, kaip prieiti prie baisiojo siaubūno.
5
Girdėjo ne kartą, kad tolimuose kraštuose esama gražiai nudailintų metalinių plokštelių, kuriose atsimuša kiekvienas prieš ją stovįs daiktas. Tokioj plokštelėj žmogus mato save geriau nei stovinčiam tyram vandeny. Svetimšaliai tokias plokšteles veidrodžiais vadina. Jaunikaitis ryžosi žūtbūt tokią plokštelę įsigyti. Atsisveikinęs su brangiąja Uogele, leidosi į kelionę. Sunki ir pavojinga buvo jo kelionė. Ėjo per didžiausius miškus ir brido per raistus. Alkio ir baimės patyrė gana, kai naktimis miško dvasių būriai apnikdavo jį, o ežerų undinės pas save viliodavo. Ne vieną naktį akių nesumerkė, besislapstydamas tankiose medžių šakose, kad plėšrieji žvėrys nesudraskytų. Ne kartą krisdavo iš nuovargio, juo labiau kad nemažai nešėsi bebrų ir lapių kailių, už kuriuos norėjo įsigyti veidrodį. Visas kliūtis įveikęs, grįžo namo su įgyta brangenybe.
6
Niekam nieko nesakė apie savo sumanymą, niekam veidrodžio neparodė. Viena tik Uogelė visa žinojo ir, nors drebėjo iš baimės dėl savo mylimojo gyvybės, tačiau drausti nedrįso. Tik prisiekė: jeigu jos brangusis žūtų, ji taip pat eisianti prie urvo – tepraryja ir ją siaubūnas.
7
Galiausiai atėjo skirta diena sumanymui vykdyti. Vos tik aušrelė krauju apliejo dangaus kraštą, tvirtas jaunikaitis, paėmęs veidrodį, išsiruošė prie urvo. Kelias nuo Vilnios vis kilo į kalną, apaugęs krūmokšniais ir nusėtas akmenimis. Greit užuodė sieros ir puvenų kvapą ir suklupo ant kažkokio apskrito daikto, kuris jam iš po kojų išsirito. Tai buvo lietaus nuplauta, saulės išbaltinta žmogaus kaukolė. Suprato jaunikaitis, kad jau arti tikslas; dar kartą apgalvojo, kaip turi elgtis, ir, slapstydamasis už krūmų ir akmenų, nors lėtai, bet atsargiai ėmė artintis prie urvo. Sieros ir pūvančių lavonų kvapas kaskart darėsi bjauresnis, o krūmuose ir tarp akmenų vis daugiau žmonių kaulų buvo matyti, mėtėsi net atskiri kūno gabalai.
8
Čia jaunikaitis nugirdo keistą garsą, panašų į verdančio vandens kunkuliavimą. Sustojo ir žvilgtelėjo iš už didžiulio akmens, ir tai, ką pastebėjo, buvo taip baisu, kad drąsuolis vos nesuriko iš baimės ir veidrodžio iš rankų vos neišmetė. Juodoje urvo angoje gulėjo baisybė rupūžės galva, plačiais nasrais, iš kurių kyšojo didelės, riestos iltys. Jis buvo tamsiai žalias, panašus į didelį driežą. Užpakalinė siaubūno kūno dalis nyko urvo tamsumoj, o po ištiestomis pirmutinėmis letenomis gulėjo baisiausiai sukruvintas ir apdraskytas jaunos merginos kūnas. Tiktai galva buvo neliesta, o veide ir plačiai atvertose akyse buvo likusios priešmirtinio išgąsčio žymės.
Siaubūnas miegojo: stori subrinkę vokai dengė jo baisias akis. Šnirpšlės išsipūsdavo ir garsiu kriokimu metė dvokiančių dūmų kamuolius, kurie sieros kvapu teršė orą.
9
Siaubūnas, matyt, pajuto netoli esant gyvą būtybę, sujudėjo, išsitempė ir pakėlė blakstienas, iš po kurių žybtelėjo baisios akys.
Drąsus jaunikaitis laukė tos valandėlės ir, laikydamas prieš save veidrodį, ūmai iššoko iš už uolos, už kurios buvo pasislėpęs. Siaubūnas labai nustebo ir valandėlę nejudėjo, bet bematant pasistiebė ant pirmutinių kojų ir įbedė savo žvilgsnį į veidrodį. Bet tuojau baisiai sustaugė. Siaubūnas pasiraivė, išsitiesė ir, šokęs šuolį į jaunikaitį, krito ant žemės. Už valandėlės iš nasrų pasipylė dvokiančios dervos srovė. Siaubūnas buvo nebegyvas. Jį užmušė jo paties žvilgsnis, kurį pamatė veidrodyje.
10
Tuo tarpu skaisti saulutė pasirodė iš už miško, tartum ryto rasos nuprausta, ir milijonais žibučių bei šviesos spindulių nušvietė dangų ir žemę.
Jaunikaitis nusitvėrė ragą, kurį buvo per petį pasikabinęs, ir kvapniam ryto ore pasigirdo džiaugsmingas pergalės garsas. Tasai garsas skambėjo vis jausmingiau, vis skambiau, o skardūs aidai, atsimušdami į giedrą ryto dangų, sklido aplinkumoj, kol pasiekė miegančių kaimelio gyventojų ausis, žadindami iš gilaus miego nusiminusius. Visi sukruto. Išbėgo iš savo pirkių, nes suprato, kad turėjo įvykti kas nors nepaprasta. Pamatė Uogelę paukščio greičiu lekiančią į kalną, kur gyveno siaubūnas ir laukė savo aukų. Jinai kelis žodžius teištarė, ir minia pasileido paskui ją.
11
Vos kelios valandėlės tepraslinko, ir minia grįžo atgal, nešdama ant rankų šaunų savo išgelbėtoją ir džiaugsmingais šūkiais girdama jo drąsą, pasiaukojimą ir sumanumą.
Viršukalny, netoli urvo, kuriame gyveno siaubūnas, buvo pastatytas akmeninis keturkampis bokštas jaunikaičio garbei, o šiandien pro tą kalną Vilniuje eina Bokšto gatvė.
Vilniaus bastėja. Šioje Bokšto kalnu vadinamoje vietoje buvo senieji požemiai. Tikėta, kad juose tūnojo siaubūnas.
Aptariame tekstą
- Kur buvo įsikūręs kaimelis? [1]
- Kokie buvo kaimelio gyventojai? Kodėl jų neviliojo svetimi kraštai? [1]
- Trumpai apibūdinkite, kaip žmonės gyveno kaimelyje. Ką jie ypač vertino? Koks buvo jų santykis su dievais? [1]
- Kaip suprantate pasakymą: „Viskas čia buvo paprasta“? Paaiškinkite, kas buvo paprasta. [1]
- Už ką ant kaimelio žmonių galėjo supykti dievai? [2]
- Kokia nelaimė ištiko kaimelį? [2]
- Koks buvo slibinas siaubūnas? Kaip jis elgėsi? [2]
- Kaip mąstyta nuo jo apsiginti? [3]
- Kas buvo jaunikaitis? Apibūdinkite, kaip jis atrodė. [3]
- Apie ką svajojo jaunikaitis? [3]
- Kodėl jaunikaitis ryžosi nudobti siaubūną? [4]
- Į kokį žygį jis išsiruošė? Kaip sekėsi kelionėje? [5]
- Ką apie mylimojo sumanymą galvojo Uogelė? [6]
- Koks buvo kelias iki siaubūno urvo? Aptarkite vaizdus, kvapus, garsus. [7, 8]
- Kaip atrodė siaubūnas? Ką jis tuo metu darė? [8]
- Papasakokite, kaip jaunikaitis nugalėjo siaubūną. [9]
- Kaip jaunikaitis pranešė apie pergalę? [10]
- Kaip kaimo žmonės pagerbė jaunikaitį? [11]
Apibendriname
- Kaip žmonės elgėsi, susidūrę su slibinu siaubūnu?
- Kaip šiame pasakojime vaizduojami jaunuolis ir mergina Uogelė? Kodėl juos galima vadinti idealiais?
- Kaip buvo įveiktas siaubūnas – drąsa, jėga, gudrumu ar dar kaip nors? Atsakymą pagrįskite.
- Kuo jaunikaitis rizikavo, eidamas į kovą su siaubūnu? Kodėl taip manote?
- Kas rodo, kad siaubūną galima sieti su velniu?
- Pasvarstykite, kodėl žmonės tikėdavo pasakojimais apie siaubūnus.
- Ko galėtų pamokyti šis pasakojimas?
Tyrimas
Internete ar knygose raskite jūrų pabaisų, kurios galėjo būti rodomos Vilniaus universiteto gamtos kabinete. Pristatykite jas bendraklasiams.
Kuriame tekstą
Sukurkite žinutę apie neįtikėtiną įvykį Vilniuje ar jūsų gyvenamojoje vietovėje, pratęsdami tekstą įsivaizduojamo siaubūno aprašymu. Kurdami jį atkreipkite dėmesį į siaubūno išvaizdos detales.
Bendrosios pagalbos telefonu paskambino vilnietis / ............ , auštant vedžiojęs šunį. Žmogus pamatė siaubingą padarą, kuris išlindo iš kažkokių Vilniaus / ............ požemių ir dabar slapstosi Vilnelės / ............ pakrantėje. Tuojau atvyko 5 policijos ekipažai. Priėję arčiau policininkai nustėro iš baimės (vienas nualpo), nes pamatė ............ .
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"