Deivės, sėjančios mirtį

Mirtis – viena didžiausių žmogaus gyvenimo paslapčių. Kas lemia žmogaus gyvenimą arba mirtį, kodėl užklumpa maras, kitos ligos, ar galima nuo to apsisaugoti? Tai daugelyje sakmių aptariami klausimai. Įdomu, kiek jos susijusios su konkretaus laikotarpio realybe.

Stabtelėkime prie sakmių apie marą, kitas užkrečiamąsias ligas. Dar iš šiandien tokios sakmės gąsdina, kelia šiurpą, audrina vaizduotę. Nors jose minimi dalykai atrodo gryniausia anų laikų žmonių išmonė, istoriniai dokumentai rodo, kad sakmėse galima rasti žinių apie tai, ką iš tiesų galvojo ir kaip elgėsi tų laikų žmonės. Kitaip sakant, jose perteikiama epidemijas patyrusių žmonių patirtis.

Kaip ir mituose, sakmėse, padavimuose nuo seno buvo bandoma paaiškinti nesuprantamus gamtos reiškinius, ypač tai, kas kelia žmonėms pavojų. Vienas iš tokių reiškinių buvo gana dažnai pasikartojančios epidemijos, pavyzdžiui, maro, choleros ar kitų užkrečiamųjų ligų. Nuo maro epidemijų išmirė ištisi kaimai, ištuštėjo miestai. Per Didįjį marą, siautusį XVIII a. pradžioje, Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje išmirė apie pusė gyventojų. Anuomet niekas nežinojo šios ligos priežasties, bet buvo stengiamasi stabdyti jos plitimą. Žmonės suprato, kad reikia kontroliuoti ligos židinius, saugoti savo namus, kaimus, dvarus, neįsileisti svetimų žmonių, o bendraujant su ligoniais ar laidojant mirusiuosius vilkėti tam pritaikytus drabužius ir naudoti veido kaukes, smilkytis žolėmis ar net gintaru.

Kovos su maru būdai primena ir visai neseniai – 2020–2022 metais – pasaulį sukrėtusią COVID-19 pandemiją, kuri pasiglemžė milijonus gyvybių. Per pandemiją buvo reikalaujama izoliuotis: vengti apsilankymų viešosiose vietose, kuo mažiau keliauti, mokyklos dirbo nuotoliniu būdu, reikėjo nešioti apsaugines kaukes.

Maro laike vaikščiojusios po kaimą trys jaunos dailios mergos, gražiai baltai apsirengusios ilgais drabužiais ir, saulei nusileidus, vaikščiodamos iš namų į namus, nežinia, ar vandeniu, ar kuo, lašinusios viską. Užėjusios į namus, jos klausdavusios: „Ar yra kas namie?“, nes visi nuo jų slapstėsi. Jei kas atsišaukdavo, jos sakydavo: „Kas gyvas, tas teg ir bus gyvas.“ O jei kursai neatsiliepdavo, tai jos vėl sakydavo: „Kaip niekas neatsišaukia, tegul ir niekad neatsišauks.“ Ir jie išmirdavo.

Į Ožkabalius, sako, maro deivė atkeliavo karietoj su šešetu juodžių. Ji, sako, buvus puikiai juodai apsirėdžius ir važinėjus nuo namo iki namo. Žmonės išsigandę bėgo į galisodes, varyklas, kasė sau duobes ir įlindę rūkinosi visokiomis žolėmis. Kiti girioje slapstėsi. Bet kas davė! Visur ji užlenda, viską aplanko ir randa – ir čion ji užsuko. Vieniems liepia eiti namon ir užkasti numirėlius, kitus kankina.

Viename name, tik nežinau kuriam, prieš tai dar visi apsirūkino ir nesibaugino josios. Bet kur tau! Atvažiavo į kiemą ir siunčia savo vežėją, kad nuneštų pas šulinį pantį. Rytojaus dieną marti nuėjo vandens, ir nutrūko pasaitas. Ji dar, radus pantį, užsirišo ir parsinešė namon. Ne po ilgam visi tų namų gyventojai iškrito.

Visame kaime liko tik trys broliai Baliūnai. Pamatę jie deivę, važiuojančią per kaimą, išbėgo ant kelio su buožėmis ir pradėjo karietą kulti, norėdami ją užmušti. Bet ji, iškišus galvą, sako:

– Liko viens, liko! – ir mostelėjo ranka: štai viens – jau ir guli brolis.

Bet nuo šio laiko, ar išsigandus, ar ką, ir dingo ji.

Maro metu, sako, išlikdavę tik tie, kurie nuolat sėdėję pas sukurtą iš visokių žolių, patrakų ugnį ir rūkinęsi dūmais.

Senovės gadynėje buvo cholera. Būdavo, sako, važinėjo ponia, apsirėdžius juodais drabužiais, ketvertu juodų arklių per naktis ir pliauškina botagu. Atvažiavus į kaimą, sustoja ir eina per visus ūkininkus; priėjus prie lango, pabarškina ir klausia: „Ar miegate?“ Jeigu iš gulinčių atsiliepdavo nors vienas, kad „nemiegam“, tai tų namų visi žmonės likdavo gyvi, bet jei žmonės miegojo ir neatsiliepė, tai rytojaus dieną visus rasdavo negyvus. Cholera, atsitraukdama nuo lango, atsiliepdavus: „Kad miegate, tai ir miegokite.“ Žmonės, norėdami apsisaugoti nuo choleros, budėdavo naktį kiekvienuose namuose po vieną ir, užklausus cholerai, atsakydavo, kad „nemiegame“. Kiti kūreno per naktis gale kaimo ugnį, statė kryžius, kad sulaikytų cholerą važiuojant į kaimą, bet nieko negelbėjo.

Vieną kartą į Daukšių kaimą atėjo koks kareivis ir davė šitokį patarimą: per vieną dieną suverpti, apmesti, suverti ir išausti audeklą, paskui, nunešus į kaimo galą, užtiesti, o tada cholera jokiu būdu negalėsianti įvažiuoti į kaimą. Kadangi šitokio darbo vienas žmogus negali atlikti, tai Daukšių kaimo susirinko visi vyrai ir moterys, dirbo per dvi dieni ir išaudė du tokiu audeklu; paskui nunešę užtiesė ant abiejų kaimo galų, ir tik taip Daukšių kaimas išlikęs gyvas; cholera ten negalėjus įvažiuoti, ir žmonės visi galėjo miegoti be baimės.