Žodžio galia: prakeiksmai ir užkalbėjimai
Žmonės nuo seniausių laikų tikėjo žodžio galia. Prisiminkite, kaip iš kiklopo nelaisvės ištrūkęs Odisėjas puikuodamasis pasakė tikrąjį savo vardą – tik tada apakintas Polifemas galėjo jį prakeikti. Prisiminkite ir pasaką „Eglė žalčių karalienė“, kurioje Eglės broliai galėjo nužudyti Žilviną, tik sužinoję jo vardą.
Senovėje žmonės savo vardo bet kam nesakydavo, nes tikėta, kad jį sužinojęs burtininkas gali prakeikti – atsiųsti kokią bėdą. Prakeikti gali ne tik ypatingų galių turintys žmonės. Jau skaitėte padavimą apie Čičinsko dvarą ir žinote, kaip Čičinską žmona prakeikė per barnį. Tuomet jį ir nutrenkė Perkūnas. Skaitydami sakmes matėte, kad keikiantis minimas Velnias iš tiesų gali pasirodyti. Čia galioja savotiškos taisyklės: kas kitą keikia, tas ir pats tampa lengvai pažeidžiamas – neatsitiktinai pasakojime apie Čičinską pirmasis ėmė keiktis būtent jis ir tik tuomet žmona atsakė prakeiksmu.
Bet žodžiais galima ir pagelbėti. Buvo tikima, kad užkalbėjimai gali sustabdyti kraujavimą, išgydyti ligą, apsaugoti žmogų ar gyvulį nuo gyvatės įkirtimo. Štai kokie užkalbėjimo žodžiai sakomi jau įkirtus gyvatei, kai norima sustabdyti jos nuodų veikimą:
Krūmas lazdynų riešutinis, ten vaikščiojo trys mergos, jos švegždėjo burbuliavo, apie gyvatę kalbėjo. Ak tu, kirmėle gyvate! Eik, pasiimk savo gyvonį, arba aš einu laukan, paimsiu iš akmenio ugnies, iš gaidžio kraujo; aš nueisiu balon žuvysin, uždegsiu supuvusias kalades; aš nueisiu mariosin, pasiimsiu gryno vandenio ir apiprausiu N (čia ištariamas žmogaus vardas arba gyvulio plaukas: žalas, juodas, margas ir pan.).
Šiame užkalbėjime yra daug senovės tikėjimo pėdsakų, kai ypatingos galios būdavo priskiriamos akmens ugniai, gaidžio kraujui, marių vandeniui. Užkalbėtojai buvo įsitikinę, kad gyvatė, kuriai grasinama tuo, ko ji labiausiai bijo, atšauks savo nuodų veikimą.
Užkalbėjimai dėl žodžių perkeltinių prasmių ir kalbėjimo ritmiškumo primena šiandienos poezijos kalbą, net maldą. Seniau žmonės, pradėdami svarbų darbą, kreipdavosi į dievybes ir prašydavo, maldaudavo jų padėti įveikti kliūtis.
Senovės tikėjimas ypatinga žodžio galia paliko pėdsakų ir šiandieninėje kasdienėje kalboje. Kam nors išvykstant linkėdami „Laimingo kelio!“ tarsi tampame sėkmę numatančiomis, lemiančiomis Laimėmis. O nepasitenkinimą reikšdami keiksmu: „Kad tave perkūnas vidury dienos nutrenktų!“, „Eik po velnių!“, „Ot rupūžė!“, savo ar kitų nesėkmę siejame su piktosiomis jėgomis. Tokie pasakymai tarpusavyje yra susiję, ir netgi rupūžė keiksmuose atsiranda neatsitiktinai – jau minėjome, kad su Dievu kartu tverdamas pasaulį ją sukūrė Velnias.
Aptariame tekstą
- Kokių galių turi žodis?
- Kuo žmogui svarbus vardas? Atsakykite remdamiesi skaitytais tekstais.
- Kaip žodžiu galima ir pakenkti, ir pagelbėti? Koks yra žodžio prakeiksmas antonimas? (Prisiminkite sakmes apie laumes.)
- Kas yra užkalbėjimai?
- Kam, be žodžių, dar priskiriamos ypatingos galios? Atsakydami remkitės skaitytu užkalbėjimu.
- Kuo poezijos kalba primena užkalbėjimus?
- Kokių užkalbėjimų pėdsakų galima įžvelgti šiandieninėje kasdienėje kalboje?
Apibendriname
- Pasvarstykite, kodėl senovėje ypatingos galios buvo suteikiamos akmeniui, ugniai, vandeniui ir gaidžio kraujui.
- Dirbdami grupėmis ar poromis aptarkite, kokiomis progomis žmonės įpratę vieni kitiems ką nors palinkėti. Užrašykite tokių palinkėjimų pavyzdžių.
Tyrimas
Surinkite ir surašykite kuo daugiau lietuviškų pasisveikinimo ir atsisveikinimo žodžių. Išsiaiškinkite:
- jų reikšmes;
- kokį poveikį jie gali turėti;
- ko ir kaip jais linkima.
Tyrimas
- Paklauskite artimųjų, ypač vyresnio amžiaus, gal jie prisimena kokių nors užkeikimų ar užkalbėjimų, burtų žodžių, ir užrašykite juos. Pasiaiškinkite, kokiomis aplinkybėmis jie buvo sakomi.
- Paieškokite užkalbėjimų pavyzdžių kituose šaltiniuose. Kaip užkalbėjimų, burtų kaitą lemia šiuolaikinės technologijos?
Marcelijus Martinaitis
Lietuvių poetas, eseistas, vertėjas, dramaturgas Marcelijus Martinaitis (1936–2013) gimė Raseinių rajone, Paserbentyje. Kaune studijavo ryšių techniką, vėliau Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Dirbo kultūrinių leidinių redakcijose, dėstė Vilniaus universitete, įkūrė studentų literatų būrelį – jį lankė daugelis dabar žinomų rašytojų.
Atgimimo laikais M. Martinaitis įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, o įtvirtinus Nepriklausomybę grįžo prie literatūrinio ir akademinio darbo. 1998 m. tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. M. Martinaičiui rūpėjo žmogaus ir tautos santykis. Jo eilėraščiuose atsigręžiama į praeities kultūrą, istoriją, ne vienas jo eilėraštis yra tapęs daina.
Sužeisto vaiko užkalbėjimas
1
Iš kur tu, vaike, gavai rankas,
kojas, akis? O kas
būt gyvu tave išmokė,
kas davė tau žemę ir motiną?
Iš ko tu verki ir galvoji,
iš ko tu eini, o kojos
tavo galvojimo klauso?
2
Kas, vaike, tau davė klausą,
kas sugalvojo tau plaukus,
o kas išmokė augti?
3
Kodėl tu nuo žodžių bėgi?
Kokią turi ten jėgą
smarkiai suspaudęs saujoj?
Gal gauni ką nors iš saulės?
Ten kumšty gyvybę saugai,
iš jos tu girdi ir augi?
4
Atgniaužia kumštį – ir nieko,
tik kraujo lašas nubėga.
5
Tarsi greita skruzdėlė
kraujo lašas slepias žolėj.
Vaikas verkia, o kraujo lašą
vejasi vejasi vaiko ašara…
Aptariame tekstą
- Į ką ir kaip kreipiamasi eilėraščio pradžioje?
- Ko vaiko paklausiama pirmiausia?
- Ko yra išmokytas vaikas? Kuo keista, netikėta ši mintis?
- Kokios duotybės minimos antrame klausime? Kas jas visas sieja?
- Su kuo susijęs trečias klausimas? Kodėl greta atsiduria žodžiai verki ir galvoji?
- Kokie dalykai minimi antro posmo klausime vaikui?
- Kaip suprantate klausimą „kas išmokė augti“? Kurią pirmo posmo eilutę jis primena?
- Kuo kitokia trečio posmo klausimo pradžia? Ką norima išsiaiškinti, pradedant klausimą žodžiu kodėl?
- Nuo ko bėga vaikas? Kaip manote, kodėl?
- Kas suspausta saujoje ir saugoma kumštyje?
- Kuriuose iš šio posmo klausimų jau numanomi atsakymai? Kuo skiriasi paskutinių dviejų klausimų struktūra?
- Kaip manote, kas ir kodėl vaikui siūlo atsakymus į tuos klausimus?
- Kuriuo asmeniu prabylama šio posmo pirmoje eilutėje?
- Kokiu veiksmu į visus klausimus atsako vaikas?
- Kas įvyksta vaikui atgniaužus kumštį?
- Su kuo palyginamas nubėgęs kraujo lašas? Kodėl?
- Kaip manote, kodėl kraujo lašas slepiasi žolėje?
- Kaip supratote, kas atsitiko vaikui? Kaip jis elgiasi ir kodėl?
- Ką vejasi vaiko ašara?
- Kokią nuotaiką kuria dukart pakartojamas veiksmažodis vejasi ir daugtaškis eilėraščio pabaigoje?
Kaip suprasti?
Šiame eilėraštyje tarsi stebimasi žmogaus (vaiko) atsiradimo, jo gyvybės, buvimo žemėje stebuklu. Nusistebėjimas išreiškiamas klausimais, į kuriuos gal net nėra atsakymų. Tokie klausimai, į kuriuos nėra vieno atsakymo, į kuriuos kiekvienas galime atsakyti savaip, kurie tiesiog skatina pamąstyti, vadinami retoriniais klausimais.
Apibendriname
- Ko klausiama pirmame ir antrame posmuose? Atsakykite savais žodžiais, apibendrindami.
- Kuriuos posmus sudaro vien klausimai?
- Kuriuo asmeniu kreipiamasi į vaiką? Pasvarstykite, ar vaikas gali žinoti atsakymus.
- Apie kokią saujoj suspaustą jėgą kalbama trečiame posme? Kodėl apskritai viso to klausiama?
- Kaip nuo ketvirto posmo pasikeičia kalbėjimas? Apie ką ir kaip čia imama kalbėti?
- Vaikui atgniaužus kumštį, pasirodo kraujo lašas. Ar tai tikrai „nieko“, kaip sakoma ketvirtame posme? Kodėl priduriama, kad tai „tik kraujo lašas“?
- Paskutiniame posme tarsi paaiškinama, kas atsitiko. Kaip eilėraščio situaciją būtų galima papasakoti paprastais žodžiais?
- Kodėl kraujo lašą vejasi vaiko ašara? Kas bendra tarp kraujo lašo ir ašaros? Atsakydami pamąstykite apie išorinį kraujo lašo ir ašaros panašumą, taip pat žmogaus būseną, kai pasirodo kraujas ir ašaros.
- Kas žmogui duota ir ko jis turi išmokti? Kaip manote, iš ko jis gali pasimokyti? Atsakydami remkitės eilėraščiu.
- Pasvarstykite, kodėl toks eilėraščio pavadinimas. Kas ir ką čia užkalba? Koks šio užkalbėjimo tikslas? Prisiminkite, kada ir kokiu tikslu senovėje būdavo užkalbama.
- Šį užkalbėjimą parašė poetas. Kaip manote, kodėl susižeidusio ir verkiančio vaiko vaizdas poetui sukėlė tiek klausimų apie gyvybės stebuklą ir apskritai apie buvimą pasaulyje?
- Aptarkite eilėraščio pabaigoje pateiktą iliustraciją: kokios eilėraščio mintys joje perteiktos ir kokiomis detalėmis.
- Prisiminkite ir papasakokite situaciją, kai vaikystėje užsigavote ir kaip buvote paguosti. Jei tokios situacijos neprisimenate, paklauskite tėvų, senelių ar kitų artimųjų. Kaip, jūsų nuomone, galima geriausiai paguosti užsigavusįjį ar susižeidusįjį? Ar patiems kada nors teko ką nors paguosti?
- Paklausykite pagal šį eilėraštį sukurtos Vytauto Kernagio dainos. Kaip eilėraščio nuotaiką atitinka dainos nuotaika? Palyginkite dainos pradžią ir pabaigą. Atkreipkite dėmesį, kaip joje auginama emocinė įtampa. Kurios eilutės ir kodėl kartojamos? Ką dar apie eilėraštį padeda suvokti muzika?
Kuriame tekstą
Parašykite trumpą samprotavimą apie žodžio galią žmogaus gyvenime. Iš pradžių išdėstykite pagrindinę mintį, o paskui pagrįskite ją pavyzdžiu iš gyvenimo ar literatūros. Samprotavimą baikite lietuvių liaudies posakiu ar kurio nors kūrinio citata. Jums gali padėti toliau pateikiami lietuvių liaudies posakiai ir samprotavimo schema.
- Žvirbliu žodis išlekia, o jaučiu sugrįžta.
- Žodis žodį traukia.
- Žodis skriaudžia, žodis glaudžia.
- Žodis širdin kelią suranda.
- Vienas geras žodis geriau kaip vaistai.
- Sopulys užgis, o žodis blogas amžiais liks.
- Ištartas žodis su vėju lekia.
- Geras žodis žingsniu eina, blogas skriste skrenda.
- Geras žodis į blogas ausis neina.
- Geras žodis gerus darbus gimdo.
- Akmuo galvą praskelia, piktas žodis – širdį.
Ką gali žodis? Jis gali...
Pavyzdžiui,..
Ne veltui sakoma:...
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"