Komiškoji literatūra

Juokas galingas, juokas padeda, juokas gydo, bet juoktis gali tik žmogus. Juoką gali kelti žmogaus išvaizda, kalba, mąstysena, poelgiai. Net ir iš gyvūnų dažniausiai juokiamės tada, kai jų elgesys primena mūsų, žmonių, elgesį.

Juoko sąvoka vartojama, kalbant apie garsų, linksmą, skambų juoką, kuriuo išreiškiamas gyvenimo džiaugsmas. Juoko priešingybė yra verksmas, ašaros, nors juoktis galima ir iki ašarų. Mes juokiamės, kai mums nutinka kas nors gero, kai dėl įvairiausių priežasčių esame linksmi. Kai mūsų artimieji jaučiasi nekaip, matome juos susirūpinusius, nuliūdusius, stengiamės juos pralinksminti ir prajuokinti. Dažnai to siekiame darydami jiems malonias staigmenas ar krėsdami netikėtus malonius pokštus. Ne veltui seniau dvarai turėjo juokdarius, klounai linksmino cirko žiūrovus. Šiandien sunkiai sergančius ar kitaip kenčiančius vaikus, globos centruose gyvenančius senjorus siekia pradžiuginti gydytojai klounai, priklausantys organizacijai „Raudonos nosys“. Jie dovanoja viltį grąžinantį juoką ir šypsenas tiems, kam to labiausiai trūksta.

Juokas susijęs su komiškumu (gr. kōmikos – juokingas, žaismingas, linksmas). Komizmas – tai literatūrinė sąvoka, aprėpianti įvairias juokavimo atmainas. Šis juokas kyla iš įvairių neatitikimų (kūrinio turinio ir jo stiliaus, žmogaus įsivaizdavimo ir tikrovės, jo išvaizdos ir elgesio ir pan.), sugretinimų, palyginimų. Kuo gretinami dalykai skirtingesni, kuo ryškesnis tarp jų kontrastas, tuo juokingiau. Pavyzdžiui, vaikiškame anekdote sakoma, kad vaikas, paklaustas, kodėl nepakeitė vandens akvariume, atsako, kad žuvytė dar šito neišgėrė. Juokas čia kyla iš neatitikimo: savo neatliktą darbą bandoma pateisinti neįmanomu dalyku – žuvytės galiomis išgerti akvariumo vandenį.

Komišku juokavimu vertinamas žmonių elgesys, visuomenės įvykiai. Jis gali būti teigiamas, pritariantis, bet dažniau – neigiamas, kritiškas. Skirtingų šio juoko atmainų esama literatūroje, teatre, kine, dailėje. Tačiau jis lydi ir kasdienį žmonių gyvenimą.

Nagrinėdami šio skyriaus tekstus, daugiausia kalbėsime būtent apie komizmą ir jo atmainas.

Komizmas turi daugybę emocinių atspalvių. Jis gali būti ir geraširdiškas, linksmas, šviesus, ir žeidžiantis, smerkiantis, aštrus, kandus, geliantis, šiurkštus, storžieviškas, ir jautrus, švelnus, liūdnas, tragikomiškas…

Humoras – draugiškas, švelnus juokas. Juo siekiama nepiktai pasijuokti iš žmonių trūkumų, keistenybių, kurios nėra nei kenksmingos, nei pavojingos. Humoristiškai vaizduojamais veikėjais gali būti net žavimasi, jie suvokiami kaip juoko skleidėjai, nes nestandartiniu elgesiu teigia gyvenimo džiaugsmą, laisvę, atskleidžia savitą mąstymą. Tačiau humoras gali slėpti ir liūdesį, maskuojamą po linksmuolio kauke.